[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Guelodigarto g. (Gwaelodygarth) yra gatvė kiek toliau nuo Merter Tidvilio miestelio centro. Tai yra viduriniosios klasės gyventojų rajone esanti gatvė, kurioje daugiausia senos statybos namai, nepasižymintys prabanga. Vienas gatvės galas atveda į Kivarfa (Cyfarthfa) parką ir ten esančią pilį. Kitas gatvės galas veda link miestelio centro, tačiau šiame gale būstų kokybė yra ryškiai prastesnė, kai kurie namai baigia sugriūti.
Gatvėje yra boulingo klubas, pasižymintis bloga reputacija: ten mėgsta lankytis paaugliai ir jaunuoliai, užsiimantys nelegaliu verslu, narkotikais.
Prie pat Guelodigarto gatvės esanti stotelė "Giraitė" pasižymi tuo, kad ten autobuso laukiančius žmones dažnai užpuola vietinis jaunimas. Dėl to tiek pati Guelodigarto, tiek artimiausios gatvės nėra labai mėgstamos žmonių, nors gyventi šioje gatvėje yra pakankamai saugu. Manoma, kad vietiniai atpažįsta kitus vietinius ir prie jų nesikabinėja.
Graži vasaros popietė. Tokia graži, kokių šis pietų Velso miestelis dažnai tikrai negauna. Visai netrukus Elliw turės krautis lagaminą ir keliauti į Londoną, o iš ten - į mokyklą, kurios pavadinimą mergaitė vis pamiršta.
Vienuolikametė labai dėl šito jaudinosi. Ji neįsivaizdavo, kas tiksliai jos laukia. Nepaisant to, kad iš Bastiano sužinojo, kas jai yra negerai, kodėl kartais vyksta tokie keisti dalykai, vis tiek nežinojo, kas ten bus. Ko ji ten mokysis? Kokie vaikai ten lankysis? Ar ji bus visiškai viena - atskirta nuo brolio ir, daug blogiau, nuo Bastiano?
Norėdama prasiblaškyti mergaitė išėjo iš namų, kuriuose gyveno su broliu Išeidama atsitrenkė į duris, tad ant kaktos pamažu pradėjo kilti guzas. Vis dėlto ji skausmo nepaisė - daug svarbiau buvo apmąstyti viską, kas jos laukia. Elliw nuolat atrodė, kad ji ką nors pamirš, kad nežinos, kaip ten elgtis (o, kad ji būtų žinojusi, kad tai yra visiška tiesa!). Kadangi buvo labai, netgi nenormaliai smulki, manė, kad visi šaipysis esą ji ten mokytis per maža. Tiesą sakant, rudaplaukė būtent taip ir jautėsi. Kaip ji ten išgyvens? Jeigu jai niekas neprimins, ji tikrai pamirš nueiti pavalgyti, pasiklys pakeliui į tualetą, neras savo lovos ar nutiks dar kokia nors nelaimė... O ir pamokos turbūt nebus tokios paprastos kaip anglų kalba ar istorija. Kaip, po galais, reikės jai ten išbūti?
Su tokiomis mintimis ji pasiekė netoliese esančią Guelodigarto gatvę. Neskubėdama ėjo pilies link, nors į ją pačią eiti neketino. Pakeliui atsitrenkė į kažkokią moterį, tačiau net neatsiprašė - pernelyg buvo susimąsčiusi. Kita vertus, jeigu ta moteris buvo vietinė (Elliw net nepažiūrėjo, į ką atsitrenkė), ji turėjo žinoti, kad su šia mergaite kitaip nebūna.
Priėjusi suoliuką Elliw atsisėdo. Iš karto nepajuto, kad kažkas ne taip. Vis dėlto kiek pajudėjusi suprato, kad tas keistai lipnus. Pašokusi pamatė, kad jos visa nugara ir kelnės yra žalios. Ar suoliukas buvo ką tik dažytas?! Rudaplaukė suirzo ir patraukė prie kito. Atsargiai bakstelėjusi pirštu suprato, kad šio suoliuko dažymo ceremonija dar tik laukia, tad nieko nelaukdama klestelėjo ant jo. Jautėsi liūdna ir vieniša. Labai norėjosi, kad Bastiano būtent dabar išeitų pasivaikščioti ir atsirastų būtent prie šito suoliuko. Vienuolikmetei būsimai Hogvartso mokinei labai norėjosi pasišnekėti ir pamatyti draugišką veidą...

[Bastiano Zuccarelli]

   Tylus lekavimas, saulės atspindžiai, bešokinėją nuo prabangių akinių nuo saulės, šortai ir ne pirmo plonumo džemperis, nes velnias ją nešioja, tą šaltą britišką vasarą, - va šitokį vaizdą galėjo pamatyti jau prieš porą metų čionai atsikrausčiusio jauno užsieniečio, vis dar vadinamo „tuo nauju gi“, kaimynai beveik kiekvieną rytą, jei tik jis nedirbdavo. Tamsesnio nei anglams įprasta gymio jaunuolis vedžiodavo gan energingos veislės savo šunį Galileo, mat šiam kasdieniniai ilgėlesni pasivaikščiojimai buvo gyvybiškai būtini, o Labradoro retriveriams įprasto gymio gyvūnas vedžiodavo Bastiano, mat jam pasivaikščiojimai be vedlio galėjo būti mirtini. Trumpai tariant, abu, jei be viens kito, galimai buvo be penkių sekundžių lavonai. Na, gal šuo ir ne. Kita vertus, Velsas buvo neįtikėtinai saugus pasaulio kampelis (turint minty, jog jame išgyventi galėjo netgi mūsų mylima Ešiu) - galbūt skaičiuojant vienatvės sekundes iki mirties buvo galima šiek tiek suklysti. 
   Vaikštinėdamas šen bei ten, mėgaudamasis nors kiek itališkiems orams artimesnei vienadienei šilumai bei svarstydamas apie tai, ko galėtų užklausti savo naujo mokytojo apie anglišką šluotų gamybą. Skyrėsi tik detalės, kas jaunąjį šluotmeisterį šiek tiek nuvylė, bet jis dabar jau svarstė apie išvykimą mokytis iš Europos - nors pernelyg dideliu noru nedegė, mat buvo prisirišęs prie gimtųjų kraštų. Anglija visgi nebuvo kokia Indija, sąlyginai netoli nuo namų. Visgi kol kas reikėjo susirinkti ir čia įmanomas žinias.
   Taip bemąstydamas Bastiano pajuto, kaip jo gauruotojo palydovo uodega ima plaktis į blauzdą.
   - Mamma mia! - šūktelėjo italas. - Ką jau pamatei, Galileo? - gan garsiai paklausė jis, svarstydamas, kad turbūt nieko kito jis čia negalėjo sutikti, tik mažąją Ešiu.
   Šuniui, beje, ji visai patiko, nors reikia pripažinti, jog šalia jos jis elgdavosi dešimtį kartų budriau ir atsargiau, negu netgi vedžiodamas Bastiano.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw svarstė, ką norėtų šiandien nuveikti. Galbūt reikėtų aplankyti Bastiano? O gal prasitrinti lauke iki pat vėlumos? Žinojo, kad tokiu atveju brolis jos nepagirs, tačiau kad ir ką mergaitė bedarytų, anam vis negerai. Ypač po to, kai ji susipažino su netoliese apsigyvenusiu italu. Elliw taip ir nesuprato, kodėl žmogus iš saulėtos Italijos turėtų persikelti čia, kur tokios nuostabios dienos kaip šiandien yra retenybė. Dėl kažkokių priežasčių ji iki šiol šio klausimo dar neuždavė tam, kuris tikrai turi žinoti - Bastiano. Pagrindinė to priežastis buvo ta, kad Elliw visada paprasčiausiai pamiršdavo, kad nori to paklausti.
Įtemptai galvodama mergaitė tarsi išgirdo šnekant itališkai. Tai buvo kiek keista. Kas gi čia galėtų kalbėti ta kalba, kuria apylinkėse moka tikriausiai vienintelis Bastiano. Rudaplaukei nė į galvą neatėjo, kad tai galėtų būti pats italas. Ji nustebusi apsižvalgė ir iš karto atkreipė dėmesį į šunį. Tas tarsi buvo matytas, tačiau Elliw neprisiminė, kur. Tik galiausiai žvilgtelėjusi į su keturkoju buvusį jaunuolį suprato, kad tai yra ne kas kitas, o Bastiano!
Velsietė šiaip ne taip atsistojo (tai padaryti nebuvo lengva, mat nuo dažų lipnūs rūbai labai sėkmingai lipo ir prie švaraus suolelio. Reikia pastebėti, kad tas suolelis jau nebebuvo švarus) ir nuskubėjo prie vienintelio draugo, jeigu taip galima pavadinti.
- Labas! - patenkinta sušuko ji vos neužkliudydama šuns, kurio vardą pamiršo jau keletą kartų. Nebejauku ir klausti, tuo labiau, kai ir taip akivaizdu, kad po kelių minučių vardas ir vėl bus pamirštas. Elliw mintyse nusistebėjo, kad ji vis dar prisimena Bastiano vardą. - Kaip tik mąsčiau apie tave. Gal nori prisėsti?
Rudaplaukė nuskubėjo prie suoliuko ir jau norėjo klestelėti, kai prisiminė, kad tai yra tas pats šviežiai nudažytas suoliukas.
- Ne, ne čia, - perspėjo ji nematantį žmogų. Apsisukusi norėjo keliauti prie nedažytojo, tačiau dabar jau nepavyko išvengti šuns: Elliw netyčia pastatė koją tiesiai ant uodegos ir iš netikėtumo plojosi ant žemės.

[Bastiano Zuccarelli]

   Bastiano buvo maloniai nustebintas (nors gal truputį išgąsdintas) netikėto Ešiu šūktelėjimo. Kartais besišnekant su šunim labai jau pritrūkdavo aiškesnio atsakymo ar reakcijos į jo garsiai reiškiamas mintis - Galileo nebuvo durnas šuo, tad šiaip jau nei lodavo, nei urgzdavo, deja, akių kontakto vėlgi užmegzti nepavykdavo. Nors iš nervingo šuns pavadėlio trūktelėjimo italas galėjo suprasti, kad velsietė jau kažką bus ne taip padarius, per daug dėl šito nesijaudino. Jau buvo spėjęs šiek tiek įprasti prie mergaitės nerangumo. Tik sudvejodavo, ką sau galvojo dievas, kad įteikė va šitokiai būtybei magijos galią.
   - Malonu tave matyti, mažoji Ešiu! - iškilmingai šūktelėjo Bastiano, visas nuoširdžiai išsišiepęs. - Ką gi mąstei? - pasiteiravo išsyk jis.
   Gavęs tokį netikėtą pasiūlymą, pietietis papurtė galvą, mat sėdėti lauke kaip ir nebuvo mėgėjas. Jei jau išeiti laukan, tai pasivaikščioti ir pabindzinėti su šunim, o ne sėdėti rankas susidėjus.
   - Galileo reikia pasivaikščiojimo, nesėsiu, - šyptelėjo Bastiano. - Bet gali prisijungti prie mūsų, jei tik tavo brolis dėl to neprieštarautų.
   Aišku, jis būtų galėjęs vėliau pataisyti Ešiu brolelio atmintį - šiaip ar taip, burbeklis užsieniečiui nepatiko. Visgi Zuccarelli nebuvo linkęs į tokius bereikalingus kerų laidymus, juolab, kad nežinojo, ar už tokius bajerius jo nesusemtų britiškoji teisėsauga. Kvaila, bet į Italijos ir Anglijos įstatymų skirtumus persikraustydamas nepasigilino. Nei įdomu, nei ką - svarbiausia žinoti, kad visoje Europoje privaloma laikytis magijos slaptumo kažko ten. Trumpai tariant, jei nepaskraidinsi kokio šuns žiobaro akivaizdoj, tai viskas bus tvarkoj.
   Galileo tyliai ir kenčiančiai suinkštė, o tada pasigirdo dunkstelėjimas it kas kristų. Bastiano pasilenkė maždaug ten, kur šiuo momentu turėjo drybsoti būsima švilpė. Na, kaip ir nieko naujo.
   - Ar viskas gerai, mažoji Ešiu? - paklausė italas, jau tiesdamas šiltą ir draugišką delną, kad padėtų mergaitei atsistoti. Kita ranka slapčiomis glostė ir ramino vargšą Labradoro retriverį.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Bastiano ceremoniškumas Elliw, tiesą sakant, nelabai tepatiko. Bet ji niekad to garsiai nepasakė - juk jaunuolis yra vienintelis žmogus, su kuriuo jai norisi bendrauti. Bent jau iki to laiko, kai pradės mokytis paslaptingojoje mokykloje, apie kurią vis dar buvo baisu galvoti.
Į užduotą klausimą mergaitė atsakyti negalėjo - jau buvo pamiršusi, apie ką mąstė vos prieš kelias akimirkas.
- Turbūt apie tave, - galiausiai atsakė ji, nutarusi, kad tai turėtų būti teisingas atsakymas.
Galileo! patenkinta pagalvojo rudaplaukė. Ji pažadėjo sau, kad šį kartą šuns vardą prisimins ilgiau. Jeigu pasiseks, galbūt net iki rytojaus.
- Man nesvarbu, kam jis prieštarauja, - susiraukusi pratarė Elliw. Nesinorėjo kalbėti apie Gwaun. Tik jau ne tada, kai leidžia laiką su Bastiano. Pasivaikščioti gal ir būtų neblogai, tačiau mergaitė žinojo, kuo tai gali baigtis. Tiesą sakant, nespėjo net prasidėti, nes neilgai trukus šuniui (pala, koks ten jo vardas?) teko inkšti iš skausmo.
- Man viskas gerai, - sumurmėjo Elliw. Jautėsi be galo kvailai. Ji jau buvo pakankamai pripratusi prie visokių negandų, kad nekreiptų dėmesio. Vis dėlto prieš Bastiano apsikvailinti buvo nemalonu - juk būtent jis suprato, kad mergaitė yra ypatinga, būtent jis padėjo jai šiek tiek nusiraminti, kad prieš keliaujant į Hogvartsą neapimtų panikos priepuoliai.
Būsima pirmakursė pastebėjo ištiestą ranką, bet nebuvo tikra, ar jai verta pasinaudoti jaunuolio pagalba. Maža kas gali atsitikti... Vis dėlto ji nutarė, kad ignoruoti nematančiojo ištiestą delną būtų nemandagu, tad suėmė pirštus. Ir netgi sugebėjo atsistoti nieko nenuversdama.
- Kur nori eiti? - paklausė ji saugiai stovėdama ant abiejų kojų. Norėjo pasitraukti šiek tiek toliau nuo labradoro (vardas buvo galutinai išgaravęs iš galvos), tad žengė žingsnį į šalį. Nepastebėjusi užkliuvo už nudažytojo suolelio. Tai buvo taip netikėta, kad ji neišlaikė pusiausvyros ir klestelėjo ant jo.

[Bastiano Zuccarelli]

   Ešiu atsakius, Bastiano nusikvatojo ant viso Velso, iš visos gerklės. Turbūt dar nebuvo įpratęs, kad velsiečiai - kaip ir šiaip bet kokie Didžiosios Britanijos gyventojai - pratę juoktis bei kalbėti žymiai tyliau. Galų gale, kas išspirs iš jo įdegusios makaulės šitą pietietišką įprotį?
   - Labai logiška, - pastebėjo jis, pernelyg nesigilindamas į šitokio keisto atsakymo priežastis.
   Gal iš dešimtmetės ir neturėjo tikėtis kažko kita. Kita vertus, koks gi jam skirtumas, ką konkretaus ji galvojo? Dabar jie susitiko ir galėjo praleisti kartu šiek tiek laiko, kol Gwaun prisimins turįs seserį ir pastebės, jog jos nėra namie.
   - Manau, neturėtum apie savo brolį šitaip šnekėti, - su krūvele gramatinių klaidų pažymėjo Bastiano, kuriam pagal itališką manierą šeima reiškė itin daug. - Galbūt derėtų jam pranešti? Ar pasisakei, jog išeini? - paklausė užsienietis, nors šituo ir nesirūpino per daug.
   Tiesiog reikėjo šiek tiek užsitikrinti, kad vėliau, jei Velse netyčia dings koks vaikis, nebūtų įtariamų vaikagrobių sąraše. Teoriškai Gwaun'ui būtų užtekę kokio nors raštelio, bet jį nuteleportuoti į Goff'ų butą taip, kad niekas nepastebėtų, būtų beveik neįmanoma misija. O dar kalbant apie raštelio sukūrimą - juk pats Zuccarelli nesugebėtų jo užrašyti, o duoti plunksną Ešiu... Ne, aklasis nenorėjo ir jai užmesti savosios lemties, o plunksnos iš tokių žmonių rankų kaip užkerėtos smenga tiesiai į akis. Dar gal popiergaliu persirėžtų venas, oi, negerai, oi, kaip negerai būtų.
   - Džiaugiuosi tai girdėdamas, mažoji Ešiu, - palinksėjo galva Bastiano, o po kelių sekundžių pajutęs mergaitės pirštus savo delne, švelniai trūktelėjo ją aukštyn, užtikrindamas jos saugų atsistojimą ant žemės.
   Po šito prisilietimo italas pajuto kažką lipnaus ant savo rankos, bet nusprendė šito neklausti - gal tiesiog pasistengs labai stropiai tai nusiplauti. Tik pamintijęs apie karšto vandens teikiamus malonumus, deja, vėl išgirdo dunkstelėjimą. Apsimetė šito nepastebįs.
   - Gal vis tik prisėskim, - garsiai pagalvojo italas, bet tuomet pamanė, jog nenorėtų šitaip nuskriausti šuns. - Arba... Kada paskutinįsyk buvai parke? - džiugiai paklausė jis, pasisukęs į tą pusę, kur teoriškai dabar turėtų būti Ešiu.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Bastiano pasakė, kad kažkas logiška? Tiesą sakant, tai buvo ne logiška, o baisiausiai keista. Tik tiek, kad Elliw jau neprisiminė, ką jam sakė, dėl to negalėjo pakomentuoti šio keisto pasakymo.
- Aš jam nieko nesakiau, nes jis su manim nekalba, - kiek griežčiau nei planavo išrėžė mergaitė. Kodėl Bastiano taip rūpi, ką pagalvos Gwaun? - Jam nerūpi, ką aš veikiu ir kur einu. Jis nė nepastebėtų, jeigu aš dingčiau iš šito pasaulio.
Juk vis dėlto tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ji taip prisirišo prie jaunuolio. Jis buvo nepalyginamai geresnis už Gwaun...
- Nesėsk! - riktelėjo Elliw, ko gero, ne prasčiau negu prieš keletą minučių kvatojosi Bastiano. Mergaitė net ir pati išsigando savo šūksnio. O ką turėtų pamanyti nematantis žmogus? Laimei, jis, atrodo, ir pats apsigalvojo. Elliw lengviau atsikvėpė ir atsistojo. Pajuto, kaip perplyšo prie suolo prilipusios kelnės. Dabar jos kairė klešnė tabalavo ant kažkokio siūlgalio. Mergaitė sunkiai atsiduso, tačiau garsiai nieko nesakė. Šiaip ar taip, Bastiano nieko nepastebės.
- Parke? Neprisimenu, - ramiai atsakė ji ir susimąstė. Tikrai, kada gi ji ten buvo? Vieną kartą, kai labai lijo. Bet ar tai buvo prieš savaitę, ar prieš pusmetį? Į šį klausimą rudaplaukė nebūtų galėjusi atsakyti. Vienaip ar kitaip, tokią gražią dieną, kokių pietų Velse nelabai ir būna, nebuvo galima praleisti tokios progos. - Gerai, eime.
Žengusi kelis žingsnius parko link ji ant kažko užlipo.
- Auč! - vėl garsiausiai suriko mergaitė. Niekaip negalėjo suprasti, kas čia atsitiko. Apsižvalgė, tačiau nieko ypatingo nepamatė. Galiausiai susiprotėjo pažvelgti žemyn ir pamatė, kad yra apsiavusi tik vieną batą. Būsima Hogvartso mokinė sutriko. Puikiai (?) prisiminė, kad prieš išeidama apsiavė abu batus (ak, gyvenime būta visko, bet tikrai ne šį kartą). Tad kur jis galėjo dingti? Mintyse iškilo šviežiai nudažyto suoliuko vaizdas. Ar batas sugebėjo ten prilipti? Mergaitė sunkiai atsiduso.
- Panašu, kad pamečiau batą, - pratarė ji. Balse nebuvo justi nė menkiausio sutrikimo. Jeigu ji sutriktų kiekvieną kartą, kai susimauna, ko gero, daugiau nieko gyvenime neveiktų, kaip tik triktų.

[Bastiano Zuccarelli]

   Bastiano, deja, negalėjo matyti mergaitės veido išraiškos, bet iš jos pomėgio patylėti po tokių jo nusikvatojimų buvo jau senokai susidaręs vaizdą, tai yra, nuomonę, kad mergaitė buvo labai rimta ir nelinkusi į tokius juokelius, na arba tiesiog buvo šiek tiek per mažai dar subrendusi (subręsti juokams, hm?). Savotiškai žavingas vaikas, na, dar tai, kad iš šiaurės, o šiaurėje gyvena didesni nuobodos ir rimtuoliai, tai visai nieko keista, kad tas po truputį persiduoda ir į vaikus. Visgi Zuccarelli vylėsi, jog šitą ligą iš Ešiu sielos išvarys. Ar bent jau perkels į lengvesnį lygį.
   - Na, tiek tos, - mažumėlę sunerimęs, kad taip sunervino mergaitę, numojo ranka italas.
   Ne taip ir sunku atsikratyti nemalonumų su žiobarais - tik svarbu, kad Ešiu nesuprastų, kad Gwaun atmintis karts nuo karto netyčiomis pasikoreguoja, nes kitaip gali įjunkti tuo naudotis. Na, o kažką nuslėpti nuo Ešiu, regis, ne taip ir sunku.
   - Mamma Mia! - šūktelėjo Bastiano, klaikiai išsigandęs tokio Ešiu riksmo - nebuvo pratęs ją girdėti taip gerai. - Aš ir neketinau, Madonna Santa! Kas ten per garsas, mažoji Ešiu? - susirūpino jis, mat kažką plyštant būtų išgirdęs net kurčias, turbūt. O dar tasai dar vieną naują problemą patvirtinantis dešimtmetės atodūsis - galbūt tą kažką buvo galima pataisyti kerais?
   - Puiku, magari, mažoji Ešiu! - entuziastingai mostelėjo rankomis užsienietis, savo gerą ūpą reikšdamas abiem plius minus savo mokamomis kalbomis. - Kivarfa, Galileo, - sumurmėjo, mat savo protingą šunį buvo pramokinęs įsiminti kai kurių svarbesnių vietų pavadinimus.
   Pavadėlis švelniai įsitempė, o Bastiano kažkodėl labai plačia šypsena spinduliuodamas gerą nuotaiką, jau buvo besiruošiąs kažko klausti ar kažką sakyti, kai jo mažoji bičiulė įklimpo į dar vieną bėdą.
   - Jei tau kas suduos per kairįjį skruostą, atsuk jam ir dešinįjį, mažoji Ešiu, - netiksliai pacitavo Bibliją. - Jei numaus vieną batą, tai velniop ir antrąjį! - griausmingai nusikvatojo pats iš savo minties ir pasuko atgal ten, iš kur jie buvo atėję. Greičiausiai tas bukas juokelis buvo skirtas ne tik pasikelti sau nuotaiką, bet ir išreikšti šiokiam tokiam nenorui eiti ir ieškoti to bato.
   Ech, būtų buvę visai nesunku paimti ir Šaukiamaisiais kerais tą batą atsinešti, bet gi tie kvaili įstatymai! Didelė tragedija čia, jei žiobaras pamatys skrendantį mergaitės batą - ir taip prifilmuoja visokių ore keistenybių, o vėliau jomis netiki.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Deja, panašu, kad Elliw riksmas išgąsdino ne tik pačią mergaitę, tačiau ir šalimais stovėjusi jaunuolį. Buvo be galo pikta ant savęs - ir kam reikėjo taip rėkti? Laimei, nepanašu, kad Bastiano būtų supykęs už tokį poelgį. O jį įmanoma supykdyti? paklausė savęs rudaplaukė, kai jos ausis pasiekė italo klausimas. Kelnių klešnės jis, žinoma, nepamatė. Tačiau drykstelėjimą išgirsti galėjo ir daug prastesne klausa pasižymintis žmogus. Bastiano, deja, šito trūkumo neturėjo (ak, būtų daug paprasčiau, jeigu jis negirdėtų kiekvieno trinktelėjimo ir atodūsio!), tad nenuostabu, kad iš karto susirūpino. Dabar reikėjo apsispręsti, ar pasakyti, kas nutiko, ar šitą nesėkmę nugramzdinti nežinion. Jeigu pasakysiu, jis galbūt galės panaudoti tą... Kaip ten jis... Burtų stagarą? Galbūt sutvarkys man kelnes. svarstė mergaitė. Ji kol kas tiksliai nežinojo, kam reikalinga burtų lazdelė. Netgi neprisiminė, kaip ją tiksliai vadinti.
- Suplyšo kelnės. Prilipo prie suolo. Ar tu su savimi turi tą strypą? - galiausiai atsiliepė rudaplaukė.
Išgirdusi Bastiano kreipiantis į šunį ji pasižadėjo šį kartą jau tikrai atsiminti keturkojo vardą. Deja, toks pažadas buvo duotas jau turbūt kokius dvidešimt kartų, tad nereikia stebėtis, kad vos po kelių minučių šuns vardo Elliw atmintyje ir vėl neliko.
Keisti jaunuolio žodžiai sutrikdė būsimą Hogvartso mokinę. Atsukti ir kitą? Velniop batą? Ką? Ji stovėjo nežinodama ką daryti. Italui griausmingai nusikvatojus ji stengėsi padaryti tą patį, deja, sekėsi nekaip. Pernelyg jau keistas buvo juokelis. Ji neskubėdama nusekė italui iš paskos. Sunkiai atsiduso. Nespėjo nueiti nė dviejų žingsnių, o jau tenka grįžti! Nepaisant to, kad jau buvo pripratusi prie visokio plauko nesėkmių, tai pradėjo šiek tiek erzinti. Ir kaip ji išgyvens Hogvartse?

[Bastiano Zuccarelli]

   Bastiano pasuko galvą Ešiu link, lyg galėtų matyti jos nekaltą žioplą marmūzę. Tylos minutėlė po jo klausimo aiškiai išdavė, jog vaikis kažką mąstė - gal tai, ar pasakyti kažką, ar nepasakyti.
   - Madonna Mia, susiplėšei kelnes? - prunkštelėjo italas ir pradėjo keistai kosėti, kad užglaistytų savo netyčinį prasijuokimą.
   Nors buvo gan lengvabūdiškas, nenorėjo įžeisti ar sunervinti mergaitės. Šiaip ar taip, jam su ja buvo visai smagu pabendrauti. Juolab, kad šitokiu būdu jis dar ir savo anglų kalbą tobulino. Bet, jeigu ką, jis nebuvo toks savanaudis, jog tik dėl šito palaikytų bendravimą. Tikrai ne. Be sarkazmo.
   - Lazdelę palikau, bet jau sakiau, naudotis aš ja normaliai nemoku, - keistai išdėliojo žodžius sakinyje ir pridirbo kelias gramatines klaidas, tačiau suprasti, ko gero, buvo įmanoma.
   Vagadu burtų mokykloje, ne paslaptis, mokoma buvo belazdelės magijos, kuri Europoje visgi nebuvo populiari. Vildamasis, kad aplinkui žmonių nėra (mat Ešiu pastabumu, šiaip ar taip, pasitikėti negalėjai), italas nukreipė pirštą į mergaitės kelnes (ar bent jau į ten, kur įsivaizdavo jas esant), ir tyliai sumurmėjo sutaisymo burtažodį.
   - Susitvarkė? - pasiteiravo jis dėl visa ko.
   Nebesinorėjo gaišti laiko, tad Bastiano vėl mostelėjo ranka šuniui ir jie pasuko atgal - į prarastojo Pelenės bato paieškas. Gal būtų buvę įmanoma pasinaudoti ir Galileo uosle, bet Zuccarelli jis buvo reikalingesnis paprasčiausiam saugumui, kad nepardribtų ant šaligatvio. Kaži, ar nebūtų pravartu ir pačiai Ešiu gaut šunį vedlį. Kaip reikėtų tokį padarą vadinti? Žioplųjų vedliu? Turbūt būtų pirmas toks pasaulyje, karališkas reikalas.
   - Na, dairykis, man būtų sunku jį pamatyt, - nusikvatojo aklasis pats iš savęs ir kiek palinkęs pakasė šuns paausius - kad šiam būtų kiek mažiau streso dėl netikėtos kelionės bičiulės.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Bastiano kosulys buvo kažkoks keistas, tačiau Elliw nekreipė dėmesio. Argi būtų keista, jeigu jaunuolis pradėtų, kad ir nenoromis, tyčiotis? Vis dėlto prisidirbdavo pakankamai dažnai. Nesisekė mergaitei gyvenime, ką jau padarysi... Jis nemoka naudotis lazdele? kokį penkiasdešimtą kartą nustebo velsietė. Tikriausiai Bastiano buvo tą sakęs tuos pačius penkiasdešimt kartų, bet rudaplaukė, aišku, to neprisiminė. Italas nukreipė pirštą (?!) kažkur į tą pusę ir kažką sumurmėjo. Elliw neišgirdo, tačiau iš karto suprato, kad nematantis žmogus nepataikė. Vis dėlto nesinorėjo jo dar labiau erzinti, tad paklausta, ar kelnės susitvarkė, ji nerūpestingai tarstelėjo:
- Aha.
Elliw taip ir nesuprato, kur pataikė Bastiano burtažodis, tačiau aišku buvo viena: tikrai ne į suplyšusią klešnę.
Po kelių akimirkų mergaitė atsakymą į šitą klausimą rado: ji pastebėjo ant žemės savo batą. Skubiai jį pakėlė. Tą pačią akimirką pastebėjo, kad skylė, pro kurią reikia kišti koją, užsiūta. Net ir Elliw susivokė, kad būtent tai padarė ne kas kitas, o Bastiano sumurmėtas burtažodis. Žinoma, jo kaltinti nebuvo galima - juk žmogus nemato. Tačiau ką daryti dabar? Juk jeigu pasakys, kas nutiko, jaunuolis iš karto supras, kad klešnė tebėra skylėta.
- Kol kas nematau, - ištarė Elliw, balsas kiek virpėjo. Labai nesinorėjo meluoti vieninteliam draugui, tačiau norėjosi laimėti laiko. Mergaitė įtemptai mąstė, deja, nieko protingo sugalvoti nepavyko. Ji nuėjo į kitą suolo pusę, apsimesdama, kad vis dar ieško nelaimėlio bato. Deja, ten buvo nulūžus lenta ar kas atsitikę. Kitaip sakant, iš suolo atramos kyšojo kažkoks daiktas. Elliw, savaime aišku, jo nepastebėjo, tad užkliuvo ir plojosi ant žemės. Kaip tik toje vietoje augo bent kelios nemenkos dilgėlės. Velsietė klyktelėjo iš skausmo.

[Bastiano Zuccarelli]

   Bastiano, iškart gavęs džiuginantį Ešiu atsakymą, plačiausiai išsišiepė. Ką gi, ilgainiui su savo nuolatinėmis bėdomis ji išmoks susitvarkyti ir pati, galbūt magija taps tokiu pačiu svarbiu jai gyvenimo pagalbininku, koks aklajam buvo Galileo. Jei tik ir su magija jai nekils tokių pačių nelaimių ir ji sugebės atsiminti bent burtažodį kitą, kuo, tiesą sakant, būtų galėjęs sudvejoti bet kas, kas nors kiek šitą velsietę mergiotę pažinojo.
   - Nieko, ieškosime toliau, - jau su mažėlesniu entuziazmu, bet vis tiek smagiai atsiliepė Zuccarelli. - Oras visai neblogas, negėda būtų tokį turėti ir Italijoje, beveik galima vaikščioti basomis, nors gal dar ir nesiryžčiau tokiam dalykui bei nenusivilkčiau megztinio. Ar klauseisi rytinės orų prognozės, Ešiu? Ryt pranašauja gerą audrą, todėl tavo batukui būtų liūdna, reikia jį būtinai atrasti, - plačiai gestikuliuodamas blevyzgojo italas be pertraukos, kaip visada, ir dar, jei būtų žinojęs tikslią mergaitės peties lokaciją, būtų per jį šiltai itališkai patapšnojęs.
   Gaila, kad pats prie paieškų tegalėjo prisidėti morališkai palaikydamas savo mažąją draugę, nors ir šitam pietietis kartkartėmis vos atrasdavo kantrybės. Žinant Ešiu, egzistavo tikimybė, kad net kelissyk vaikštant pirmyn atgal jie pražiūrės tą vargšą batą arba, jei ir ras jį, raganaitė jau bus spėjusi pamesti kitą.
   - Madonna Mia, kurgi tas batas, - labai garsiai sau panosėj sumurmėjo Bastiano, galbūt Marijos besišaukdamas dar ir todėl, kad buka jo pranašystė, besiremianti Šventuoju Raštu, netyčia nevirstų teisybe. - Galgi reikės pasukti ir į tavo namus patikrinti, ar tikrai jo ten nepalikai, nes žinai, būtų juokinga, jei mes čia ieškosim, o pasirodo, jis tavo namuose, - nusižvengė, lūkuriuodamas jos pritarimo. 
   Kaip tik tada Batiano išgirdo mergaitės riksmą ir persigandęs vėl nuskubėjo prie jos.
   - Kas nutiko?! - šūktelėjo jis, stovėdamas per kelis žingsnius nuo jos. Nuojauta kuždėjo, jog velsietė vėl ant žemės, be to, ir šuo keistai prie jos palinko. Italas vėl ištiesė Ešiu savo platų šluotmeisterišką delną.
   - Ar tu sveika, Ešiu? - paklausė jis.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Tiesą sakant, Elliw ir pati nesijautė entuziastingai. Visai nesinorėjo ieškoti to bato ar, tiksliau, apsimetinėti, kad jo ieško. Kai kuriais atvejais buvo net gerai, kad Bastiano nemato. Juk iš karto būtų supratęs, kad batas jau yra atrastas ir kad su juo kažkas ne taip.
Išgirdusi italo žodžius Elliw pasijuto kiek įžeista. Norėjosi tikėtis, kad Bastiano neturi omenyje nieko blogo, tačiau ką jai reikia galvoti, kai yra užsimenama, kad batas galėjo likti namuose? Tai kiek skaudino mergaitę.
- Ne, aš tikrai išėjau su juo, - liūdnai pratarė rudaplaukė.
Dilgėlės, atrodo, smaginosi dilgindamos viską, ką tik sugebėjo pasiekti. Nereikia stebėtis, kad riksmas privertė Bastiano susirūpinti.
- Čia pilna... - pradėjo sakinį Elliw, tačiau jai staiga į galvą atėjo mintis. - Radau batą!
Kurį laiką ji nekrustelėjo, nes nenorėjo patirti dar didesnio skausmo. Tačiau netrukus pamatė ištiestą italo ranką ir šiaip ne taip atsistojo. Žvilgtelėjusi į ranką, kurioje prieš tai buvo batas, suirzo: tas buvo ir vėl dingęs! Ryškiai bus iškritęs, kai ji plojosi į dilgėles. Ką daryti dabar? Negi vėl meluoti draugui? Ar prisipažinti, kad vėl praganė vargšą nelemtą batą.
- Aš tuoj... - sumurmėjo mergaitė grįždama prie dilgėlių. Jose netrukus pamatė prakeiktą batą. Teliko apsispręsti, ar verta dėl jo vėl kentėti skausmą ir lįsti į prakeiktas dilgėles. Taip iš karto atsakė sau velsietė, suprasdama, kad naujų batų jai niekas nenupirks. Už kažko užkliuvusi, tačiau šį kartą nesiplojusi ant žemės, mergaitė pasilenkė ir, stengdamasi nedejuoti, šiaip ne taip pakėlė batą. Laikė jį rankoje ir garsiai pratarė italui:
- Aš pasiruošusi, galime eiti!

[Bastiano Zuccarelli]

   - Mamma Mia, viskas gerai, mes jį rasim, - ryžtingai pakinkavo galva Bastiano, plačiai drąsinančiai išsiviepdamas vėl. Dar kiek ir galės tapti motyvatoriumi. Šįkart entuziastingai malė liežuviu toliau: - Nieko nėra sunkaus rasti batą, Ešiu, žmonės karts nuo karto juos juk pameta. Žinai, užkliūni, užsimiršti, ir... Tiek to bato. Esu girdėjęs kažką apie batų radybos komitetus, - įsijautęs pasakojo ir tik tat pasakęs pamintijo, kad galgi perdėta motyvacija su prikurtais priedais gali sukurti visai priešingą efektą, nei jis norėjo pasiekti.
   - Nors gal visgi ne batams rasti tie komitetai, bet kažkas panašaus visgi egzistuoja, - iš dalies pripažino jaunuolis, pėdindamas su šunim iš šono toliau ir mąstydamas apie rytojaus orą.
   Italas buvo pastebėjęs, kad kažkodėl užsieniečiai ne taip ir mėgsta jo delnų. Čia jau anaiptol ne pirmas buvo sykis, kuomet ne itališko kraujo žmonės kur nors nukrenta, o jam pasiūlius pagalbą arba į ją nekreipia dėmesio, arba atsisako. Dėl šito gal kiek suskausdavo gigantišką ir atvirą pietietišką širdį, bet Bastiano stengėsi to į vėjuotą galvą neimti.
   - VALIOOOO, RADOM BATĄĄĄ! - suriko Bastiano, pagaliau išgirdęs gerą naujieną - galit įsivaizduoti, kaip skambėjo jo balsas jam staugiant, jei net murmantį ir einantį šaligatviu jį galėjo girdėti praeivis kitoj gatvės pusėj. Maurojo iš širdies, kaip jo favoritų futbolo komandai laimėjus. - Džiaugiuos, Ešiu! - nei kiek neapgaudinėdamas ir su begaliniu nuoširdumu plojo delnais, mėgindamas šitokiu būdu velsietei įpiršti daugiau pasitikėjimo savim.
   Nu ir tikrai to pasitikėjimo savim turėtų atsirasti, jei ne po tokių šiltų padrąsinimų, tai bent iš introvertiškos baimės, kad kažkoks lopas į tave atkreips pusės kaimo akis ir ausis.
   - Čiūžinam į parką, - spragtelėjo pirštais Bastiano, su šunim apsisukdamas atgal.

[Florida]

  Tamsiaodei sunku buvo nesigrožėti nauja burtų lazdele, knygomis. Vieną iš darbinių apsiaustų dėvėjo kasdien būdama namuose. Vis tiek tėvai to nepastebėdavo. Tiksliau mama nepastebėdavo. Tėtis buvo vis dar bala žino kur. Gal net jau negyvas. Apie tai mergaitė nė nesusimąstė. Šiandien turėjo būti visai neypatinga diena. Vėl Allwyn būtų praleidusi visą laiką savo kambaryje. Užsimiršusi pieštų kokias nors nesąmones arba bendrautų su savo penkiomis varlėmis. Puikiai atsiminė - keturias iš jų gavo ar nusipirko (o va šito nebeprisiminė) Skersiniame skersgatvyje, o vieną sugavo atsitiktinai eidama Londone palei upę. Tačiau kaip varlę ten rado irgi nesugebėjo prisiminti. Bet visoms jau buvo davusi vardus ir įsiminusi kiekvienos išskirtinį bruožą. Štai Navinas, žalia varlė su rudom dėmelėm, mėgo pamiegoti. Nivinas, žalia varlė su juodom dėmelėm, mėgo kurkti. Tiana, pilkšvai geltona varlė, buvo labai nerangi ir mieliau pasirinkdavo likti šeimininkės rankose, nei šokuoti su kitais draugais ir drauge. Tina, rausva varlė, elgėsi atrodo kaip normali varlė - mėgsta kurkti ir pabėgti nuo šeimininkės. Tinajas, mažiausia turima varlė, žalias su geltonomis dėmelėmis, dažnai kažkur dingdavo ir nepastebimai grįždavo.
Mamos griežtas paliepimas eiti pasivaikščioti į lauką reiškė tik vieną - vėl kažkoks rimtas klientas ir namie neturi būti pašalinių. Tokių pastaruoju metu pasitaikydavo vis dažniau ir Eirijai tas nepatiko. Deja, paprieštarauti motinai negalėjo. Apsiavusi basutes, susidėjusi į savo žiobarišką "tašytę" varles, mergaitė paliko butą ir išėjo tiesiai į guelodigarto gatvę. Eidama šaligatviu matė kelis paauglius, tačiau šie jos nelietė - galbūt žinojo, kad sava. Rudaakės dėmesį atkreipė iki šiol nematytas vaikas (kur gi bus mačius, kai pati toliau savo kiemo įprastai nosies nekišdavo). Atrodė bendraamžis. Priėjusi arčiau, Allwyn sukaupė drąsos ir tarė. - Labas! Aš Allwyn. O tu kuo vardu? - Garsiai tarė, šventai tikėdama, kad ten berniukas ir jis įvertins jos drąsų žingsnį pasisveikinti garsiai.