0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
Neatrodė, kad Deoiridh būtų tikra dėl to, ar nori ledų, ar ne. Matthew toks dvejojimas, tiesą sakant, visai patiko. Galbūt tada mergaitė jaučiais nekaip, nes supranta, kad vis dėlto išnaudoja suaugusįjį? Galbūt jai patinka paplepėti, tad nenori, kad jų santykiai virstų "aš noriu bendrauti"-"jis man visko nuperka" ryšiu? Tai būtų labai gerai, mat Matthew buvo tikras: jeigu Deoiridh tęs bendravimą tik dėl gaunamo maisto, jis labai greit tą pajus. Ir, savaime suprantama, toks bendravimas nebus malonus nė vienam iš jų. Tad mergaitės neryžtas iš karto sutikti tarsi pakuždėjo mintį, kad ji nenori, kad Turner būtų tik maisto tiekėjas.
Vis dėlto rudaplaukė sutiko (na, stebėtis nereikia). Matthew nužvelgė kioskelį norėdamas patikrinti, kokie yra variantai, kad galėtų pasiūlyti mergaitei. Vis dėlto ji irgi buvo nepėsčia: užteko pamatyti piešinį, kad priimtų sprendimą. Buvo labai akivaizdu, kad jai nėra lengva paprašyti. Netgi dabar, kai tereikėjo pasirinkti skonį, Deoiridh, atrodo, svyravo nesiryždama. Galiausiai ji išdrįso, tad Matthew nieko nelaukdamas nupirko braškinių ledų. Kelias akimirkas pasvarstęs pasiėmė tokių pat ir sau.
- Tikrai nesi ragavusi ledų? - šiek tiek nustebęs paklausė Matthew ir, išgirdęs padėką, draugiškai nusišypsojo. Herbologas neprisiminė, tačiau buvo beveik tikras, kad net ir Hogvartse šio skanėsto galima gauti. Tad tas faktas buvo kiek keistas. Nebent... Deoiridh apsimeta, kad nėra ragavusi, kad atrodytų labiau nuskriausta. Vis dėlto tokia hipoteze tikėti nesinorėjo.
Iš to, kaip mergaitė apžiūrinėjo ledus, buvo galima spėti, kad ji nemelavo. Juk daugelis vaikų jau būtų pusę porcijos suriję! Matthew beveik automatiškai pradėjo valgyti savąją, kartkartėmis atsargiai pažvelgdamas į mergaitę. Galiausiai ji įsidrąsino paragauti. Matthew, pamatęs jos nuostabą, vos nepradėjo juoktis. Šiaip ne taip susivaldė, tačiau dabar puikiai suvokė: Deoiridh nemelavo, tai tikrai jos pirma ledų porcija.
- Kaip ir sakiau, Italijoje ledai yra ypatingai skanūs, - šyptelėjo buvęs profesorius išgirdęs džiaugsmingą mergaitės šūktelėjimą. Buvo akivaizdu, kad jis yra nuoširdus, tad Matthew džiaugėsi padaręs vaikui malonumą. Net jeigu ji daugiau nieko ir nenori, vis dėlto padėti nuo to yra nė kiek ne mažiau malonu. Vis dėlto norėjosi tikėtis, kad ji sutiks ir toliau apie ką nors pasišnekėti. Tereikėjo rasti tokią temą, kuri būtų kuo paprastesnė. Jiems abiems. Tokios temos kaip, pavyzdžiui, "kaip čia atsitiko, kad niekad nevalgei ledų?" galėjo ir palaukti. Dabar reikėjo ko nors visiškai paprasto ir nekalto.
Matthew neskubėdamas patraukė ta pačia gatvele tolyn. Neįsivaizdavo, kur jiedu nueis, tačiau tikėjosi, kad pasiklysti neteks.
- Ar esi kada pasiklydusi? - staiga paklausė juodaplaukis. Labai tikėjosi, kad toks klausimas nėra netinkamas.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #31 Prieš 3 metus »
Savaime aišku, Matthew nenorėjo patikėti, kad Deoiridh nėra valgiusi ledų. Mergaitė į klausimą tik papurtė galvą ir tikėjosi, kad herbologas tos temos nebetęs. Juk tai automatiškai iškelia per daug klausimų. Tokių kaip, pavyzdžiui, negi tėvai niekada nėra nupirkę? Tiesa, rudaplaukė įtarė, kad Matthew įtaria daugiau negu parodo. Ko gero, nėra visiškai kvailas. Bet vis dėlto daugiau aiškinti tikrai nesinorėjo. Dar ne laikas. Galbūt kada nors, jeigu jie tuo metu dar palaikys ryšį, mergaitė ryšis papasakoti, kur ir kaip gyvena. Vis dėlto dabar tai daryti dar yra tikrai per anksti.
- Norite pasakyti, Anglijoje ar Škotijoje jų pirkti neverta? - paklausė Deoiridh su tam tikru nusivylimu. Buvo akivaizdu, kad turint tuos pačius svarą ir trisdešimt pensų, kurie vis dar mėtėsi kažkur kišenėje, ledai nebūtų pirmo būtinumo prekė. Vis dėlto buvo taip skanu, kad rudaplaukė visai nenorėjo žinoti, kad tai pirma ir paskutinė artimiausioje ateityje jos porcija. Kadangi buvo labai skanu, ji buvo tikra: dabar norės šito maisto dažnai. O kadangi jis yra šaltas, tikriausiai įprastais būdais gauti nelabai pavyks. Vogti? Ne, ši veikla rudaplaukei patiko vis mažiau ir mažiau. Teks sugalvoti kažką kita.
Matthew patraukus gatvele tolyn Deoiridh atsidūrė jam už nugaros. Nepraleido progos atsikąsti itin didelį kąsnį, tačiau tą pačią akimirką pajuto net deginantį šaltį. Kelioms akimirkoms ji net sustingo, tačiau greitai prarijo šaltybę ir nuskubėjo paskui vyriškį. Nežinojo, kur jiedu eina, tačiau šituo klausimu kažkodėl visiškai pasitikėjo Matthew. Mergaitė nieko nesakė, vyras taip pat atrodė nenusiteikęs šnekėtis.
Vos tik ji taip pagalvojo, buvęs profesorius tarsi paneigė tą mintį, mat uždavė klausimą. O jis buvo itin keistas ir netikėtas. Toks netikėtas, kad Deoiridh kelias akimirkas net nerado, ką pasakyti.
- O, - galiausiai bent kažkokią reakciją išspaudė ji. Pasidarė kiek apmaudu. Klausimas nebuvo "pavojingas", tačiau ji vis tiek nesugeba normaliai atsakyti! Buvo pikta ant savęs. - Taip, teko. Vieną kartą. Ir tai buvo Londone, kai atvykau prieš pirmuosius mokslo metus Hogvartse. Atvažiavau į kažkokią kitą stotį. Labai ilgai ieškojau Kings Kroso, nors, kaip paaiškėjo, buvau visai netoli.
Dabar įvykis atrodė visai smagus, nors tada, kiek prisiminė, buvo labai persigandusi. Viena vos vienuolikos sulaukusi mergaitė klaidžioja po milžinišką Londoną... Ne, pakartoti nesinorėtų. Reikia tikėtis, kad kai grįš į sostinę dabar, neatsidurs kur nors pernelyg toli nuo Kings Kroso.
- O jūs? - paklausė ne tiek iš smalsumo, kiek norėdama palaikyti pokalbį. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad jos užsiminimas apie laiką prieš pirmuosius mokslo metus gali sukelti ir daugiau (nepageidautinų) klausimų, tačiau ji dar kartą lyžtelėjo ledus ir išstūmė tą mintį iš galvos.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #32 Prieš 3 metus »
Matthew reikėtų išmokti patylėti. Užuomina apie tai, kad Italijoje ledai yra ypatingai skanūs, aiškiai nuvylė mergaitę. Ar herbologas kaip tik to ir norėjo? Na, ko gero, ne. Ką gi, kitą kartą gaus patylėti, o dabar reikėjo pabandyti ištaisyti reikalą.
- Jungtinėje Karalystėje vien vasaros ne tokios šiltos, - pratarė jis ir nusijuokė. - Vis dėlto skanių ledų galima gauti, tikrai. Tikrai siūlau pabandyti, juk į Italiją neprivažinėsi, ar ne?
Nutilo ir suprato, kad pasakė kažkokią nesąmonę. Ir vėl sukrebždėjo mintis apie tai, kad reikėtų sužinoti burtažodį, grąžinantį jau ištartus žodžius. Dar vienas dalykas, kurio Matthew nežino ir tikriausiai niekada nesužinos. Apmaudu.
Kurį laiką buvęs profesorius net nepastebėjo, kad mergaitės nėra šalia. Tik uždavęs klausimą suprato, kad ji ką tik prisiartino jam už nugaros. Tai kiek nustebino juodaplaukį, tačiau stengėsi per daug negalvoti - jau pastebėjo, kad galvojimas dažniausiai prie gero nepriveda.
Ar jis ir vėl nepataikė su klausimu? Jeigu taip, bendravimas toliau bus itin sunkus, nes, atrodo, nieko negalima paklausti! Matthew negirdimai atsiduso, tačiau tada Deoiridh teikėsi atsakyti. Atsakymas buvo kiek keistas. Jis buvo platesnis nei buvo galima tikėtis, jeigu klausimas buvo netinkamas. O gal jis tiesiog buvo ne toks, kokio tikėjosi mergaitė?
Jai užsiminus apie pasiklydimą prieš pirmuosius mokslo metus Hogvartse Matthew susidomėjo. Iš to, ką ji pasakė, buvo galima suprasti, kad atvyko į Londoną viena. Kaip tai veikia? Kur buvo jos šeima ar globėjai? Kur buvo siųstas laiškas? Jeigu ji iš žiobariškos šeimos, kas nors juk turėjo atvykti ir paaiškinti, kas čia vyksta. Bet jeigu mergaitė jau tada buvo visiškai viena, kaip viskas įvyko? Deja, buvo akivaizdžiau nei akivaizdu, kad nė vienas iš tų klausimų nebūtų priskirtas tinkamų kategorijai. Panašu, kad smalsumą teks kuriam laikui atidėti. Paklaus, kai sulauks geresnių laikų - jeigu kada nors jų sulauks. Dabar galima bandyti tęsti šį pokalbį, kuris galbūt bus bent kiek lengvesnis.
- Turi omeny neskaičiuojant visų kartų Hogvartso pilyje? - nusijuokė Matthew. Ak, kiek jis klaidžiojo tik ten nuvykęs! Net Didžiosios salės nesugebėdavo rasti, ką jau kalbėti apie nuodų ir vaistų kabinetą. Nuo tos minties net sprandas pašiurpo. Laimei, nebėra reikalo ten būti ir galvoti apie visas nelaimes, kurios kada nors nutiko. - Žinoma. Teko pasiklysti ir Londone, kai brolis manė žinąs, kur eina. Pasirodo, nežinojo, ir atsidūrėme visai kitur. Tada nebuvo smagu, tačiau prisiminti visai linksma. Taip pat kartą pasiklydau ir Madride, Ispanijoje, tačiau ten sutikau tokią vyresnio amžiaus moterį, kuri labai maloniai padėjo, nors ir nemoka nė žodžio angliškai.
Matthew nutilo ir vėl užsigalvojo apie Ispaniją. Daug malonių akimirkų ten patirta. Tai padeda užmiršti tas, kurios nebuvo tokios malonios.
- O pati Hogvartse nepasiklysti? - tęsė lyg ir paprastą temą juodaplaukis. - Gal turi kokią mėgstamą vietą pilyje ar kieme?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #33 Prieš 3 metus »
Ak, Matthew buvo labai teisus, kai pasakė, kad vasaros Jungtinėje Karalystėje ne tokios šiltos. Juk labiausiai dėl to čia Deoiridh ir atsidūrė. Galbūt vyriškis neturėtų gailėtis, kad jų vasaros bjauriai vėsios? Jiedu nebūtų susipažinę, o atrodo, kad jis vertina šitą keistą reikalą. Draugyste Deoiridh nenorėjo to vadinti net ir mintyse. Taip, ko gero, tinkamesnis žodis būtų pažintis.
Na, jeigu jau taip siūlo pabandyti, gal reikės kada tą padaryti. Tik labai geras klausimas buvo, kada būtų galima išbandyti anglišką skanėstą. Visų pirma, iš kur reikės gauti pinigų? Negi dabar klausti, kiek kainuoja? Tai būtų šiek tiek kvaila. Ir net nepatogu.
Deoiridh atsakius į klausimą Matthew, atrodo, susidomėjo. Ar jis susidomėjo istorija, kaip maža mergaitė pasiklydo Londone, ar kitais dalykais? Dalykais, apie kuriuos jiedu dabar tikrai nesikalbės? Susimąsčiusi rudaplaukė lėtai laižė ledus. Buvo labai skanu, tačiau vėl apnikusios mintys beveik neleido pajusti to skonio. Pasidarė pikta. Kodėl viskas turi būti taip komplikuota? Juk jis paklausė paprasto klausimo, ji paprastai atsakė. Bet štai ir vėl kyla kažkokios problemos!
Laimei, Matthew, atrodo, nebuvo nusiteikęs tęsti pokalbio pavojinga linkme. Susidarė įspūdis, kad ir pats herbologas yra tarsi pavargęs nuo tokio sudėtingo bendravimo. Jam nusijuokus Deoiridh kiek palengvėjo. Ji dar kartą pajuto, kokį skanėstą laiko rankoje ir skubiai atsikando kąsnelį. Vis dar buvo šalta, nors mergaitė pajuto, kad ledai pradėjo tirpti. Taip tikriausiai neturi būti pratarė sau ji ir pradėjo valgyti šiek tiek greičiau. Tada prisiminė, kad Matthew kažką šneka, tad sutelkė dėmesį į jo žodžius.
Išgirdusi apie Ispaniją Deoiridh smalsiai pažvelgė į buvusį profesorių. Juk kaip tik ten jis sutiko tą paslaptingąją buvusią mokinę, ar ne? Ar ir vėl užsisvajos apie ją? Ne, vis dėlto šįkart užsiminė tik apie kažkokią vyresnio amžiaus moterį, kuri ryškiai nebuvo verta vyriškio užsisvajojimo. Labai norėjosi sukikenti, tačiau mergaitė šiaip ne taip susilaikė. Būtų pernelyg nemandagu!
Atrodo, kad jie abu nusprendė tęsti pokalbį taip, kad patiems būtų kuo lengviau. Tai Deoiridh visiškai tenkino, tik buvo apmaudu, kad įtampa jautėsi, tarsi stovėtų už nugaros ir ko lauktų. Vis dėlto reikėjo stengtis kažkaip ją nuvyti.
- Nelabai mėgstu vaikščioti po man nepažįstamas vietas, - pratarė rudaplaukė. Tai nebuvo visiškai tiesa, tačiau, galima sakyti, nebuvo ir melas. - Žinoma, pirmaisiais metais pasitaikydavo visko, tačiau netrukus išmokau kelią iki Didžiosios salės ir kabinetų. Natūralu, kad ir mėgstamiausios vietos neturiu. Mėgstu kartais nueiti prie ežero, tačiau dažniau tą darau vakarais. Ir susitinku su savo... Draugėmis.
Pauzelė, kurią padarė prieš pastarąjį žodį, mergaitei nepatiko. Teliko tikėtis, kad Matthew neatkreips dėmesio. Arba bent jau teiksis nieko nesakyti. Vis dėlto dabar svarbiau buvo tęsti pokalbį. Tiesa, nuo šios būtinybės mergaitę kelioms akimirkoms išgelbėjo tai, kad jiedu pasiekė ledų gatvelės galą. Reikėjo išsirinkti, į kurią pusę sukti.
Deoiridh apsižvalgė ir gūžtelėjusi pasuko į kairę.
- O kaip jums sekėsi Hogvartse? Ar iš karto patiko herbologija? Koks įdomiausias prisiminimas?
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #34 Prieš 3 metus »
Kažin kas sukėlė tokį didelį susidomėjimą Ispanija? Matthew net sutriko. Jis neprisiminė, ką tiksliai buvo pasakojęs anksčiau, tačiau vos užsiminė apie šią šalį, Deoiridh, atrodo, baisiausiai susidomėjo. Juk ji tikrai nėra ten buvusi, tą herbologas atsiminė puikiai. O pats tikrai negalėjo pasakoti apie Daviną. O gal galėjo? Neatrodo labai realu, tačiau gal norėjosi užsiminti apie smagias akimirkas tos šalies sostinėje? Ak, kodėl jis negali atsiminti, ką pats pasakoja?
Laimei, Deoiridh nieko neklausė, tad nebuvo priežasties raudonuoti ir jaustis nepatogiai. Tai Matthew visiškai tiko. Juk jeigu jiedu bando palaikyti pokalbį, kuris nebūtų sudėtingas, Matthew nenori čiupinėti ir tų temų, kurios yra sudėtingos jam.
Mergaitės atsakymas nustebino Matthew. Jeigu ji nemėgsta vaikščioti po nepažįstamas vietas, ką ji veikia čia, Italijoje? Na, gerai, ką ji veikė Sienoje? Juk tikrai nėra buvusi. Vis dėlto kaltinti rudaplaukės melu nesinorėjo. Matthew mintyse pradėjo ieškoti visokių pateisinimų jai, nors dėl to jautėsi kiek keistai. Vis dėlto norėjosi tikėti, kad ji nemeluoja. Ar kad ką nors ne tai turi omenyje. O gal galima paprasčiausiai paklausti? Stabtelėjimas ir tada netiesioginė užuomina apie keturkojes drauges (herbologui vis dar buvo sunku tuo patikėti) tarsi pakuždėjo mintį, kad tą klausimą užduoti galima. Tad Matthew ilgai nebelaukęs ištarė:
- Sakei, kad nemėgsti tyrinėti naujų vietų. Atsiprašau, kad klausiu. Nesakau, kad meluoji, tačiau ką tuomet veikei Sienoje? Šiaip ar taip tai juk nauja vieta.
Staiga vyrui atėjo į galvą mintis: o gal ji čia atvyko ko nors ieškoti? Pavyzdžiui, kokių nors artimųjų? Juk visai gali būti, kad Matthew viskam tik sutrukdė, o Deoiridh nedrįso pasakyti. Mintis buvo nemaloni, tačiau dabar jis negalėjo nieko pakeisti: juk toks klausimas ir vėl nuvestų pokalbį ta linkme, kurios nė vienas iš jų nepageidauja!
Priėjus gatvelės galą buvęs profesorius leido rinktis mergaitei. Vienaip ar kitaip, bet gidė buvo ne kas kitas, o Deoiridh. Matthew nieko nesakęs nuėjo paskui ją ir netrukus išgirdo jos klausimą. Pati to nežinodama, ar bent jau to tikėjosi Turner, mergaitė dūrė tarsi durklu į pilvą. Na, kaip jam sekėsi Hogvartse? Tą turbūt žinojo visi kartu su juo mokęsi mokiniai. Herbologas sunkiai atsiduso.
- Esu iš žiobariškos šeimos, - nuo Adomo ir Ievos pradėjo jis. - Dėl to man viskas ten buvo nauja. Nežinojau, ko tikėtis. Nežinojau, kokios bus pamokos ir ko galima tikėtis iš mokytojų. Adaptacijos periodas truko gana ilgai. Siaubingai nesisekė nuodai ir vaistai. O ir profesorius buvo... Na, sakykime, taip, nejaukus. Gal netgi tebedėsto? Berods von Sjuardas... Taip, profesorius von Sjuardas.
Matthew klausiamai žvilgtelėjo į mergaitę. Neatrodė, kad tai būtų realu, bet argi jis nėra vampyras?
- Meilė herbologijai atsirado gerokai vėliau, praėjus ne vieneriems metams po Hogvartso baigimo. Matai, ilgą laiką maniau, kad nenorėsiu likti magijos pasaulyje. O štai įdomiausias prisiminimas... Tiesą sakant, vieno gal net ir neturiu. Tačiau visada žavėdavo tai, kad net ir naktį išėjęs pasivaikščioti galėdavai susitikti daugybę mokinių. Neatrodė, kad kam nors rūpėjo taisyklės.
Juodaplaukis nutilo. Net pats nustebo, kad galvoti apie laikus Hogvartse buvo visai smagu. Mokytis, žinoma, daugiau nenorėtų - kokia prasmė? Tačiau galgi ta mokykla nėra tik priemonė Matthew Turner kankinti?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #35 Prieš 3 metus »
Na, žinoma. Suaugęs žmogus, tuo labiau, burtininkas, nėra kažkoks paikšelis pirmakursis, kuriam sakyk bet ką, o tas ir priims be klausimų. Natūralu, kad Matthew atkreipė dėmesį į keistą faktą: Deoiridh nemėgsta tyrinėti naujų vietų, tačiau yra Italijoje? Logikos ne fontanai. Vis dėlto paaiškinimas nebuvo toks jau sudėtingas, kad mergaitei reikėtų dūsauti.
- Negaliu sakyti, kad nemėgstu keliauti, - pradėjo ji. O kaip gali sakyti, kai niekada gyvenime to nedarei? - Taip pat negaliu sakyti, kad nemėgstu naujų patirčių. Tiesiog su Hogvartso pilimi yra kažkaip kitaip. Nematau priežasties ištyrinėti kiekvienus laiptus ir koridorių. Juk vis tiek tai yra ta pati pilis, net jeigu ji ir burtininkų mokyklos.
Mergaitė sunkiai atsiduso. Pati jautė, kad šneka kažkokias pievas.
- Et, nemoku paaiškinti, - pakėlė ji akis į vyriškį. - Vis dėlto nenoriu, kad manytumėt, jog meluoju. Ne, tai, ką sakiau prieš tai, yra tiesa. Tik gal žodis "nemėgstu" nelabai tinka. Galbūt reikėtų sakyti "nematau prasmės". O į Italiją labiausiai norėjau dėl to, kad maniau čia rasianti šiltesnę vasarą. Ir nesuklydau.
Deoiridh nutilo ir pati nustebo. Ji moka tiek daug ir taip rimtai pakalbėti? Gal ši pažintis duos ir daugiau naudos, ne tik šiltą maistą du tris kartus per dieną? Sprendžiant iš to, kaip sunkiai mezgasi pokalbis, Matthew, ko gero, bendravime taip pat nėra labai patyręs. Galbūt tai bus naudinga ir jam?
Deoiridh su susidomėjimu klausėsi, ką juodaplaukis kalbėjo apie savo mokyklos laikus. Nepaisant to, kad nieko labai konkretaus nepasakė, atrodė akivaizdu, kad kalba apie tą pačią vietą, kurioje daugiausia laiko dabar praleidžia animagė. Matthew užsiminus apie kažkokį profesorių mergaitė trumpam susimąstė. Galėjo prisiekti, kad kažkoks Sjuardas mokykloje dabar nedirba, bet kas čia žino?
- Ne, tokio nėra, - kuo tvirčiau atsakė ji. Nenorėjo, kad Matthew pernelyg susidomėtų jos pamokų lankomumu. - Bet kuo jis buvo baisus?
Deoiridh susimąstė. Vienintelis profesorius, kuriam tiktų apibūdinimas "baisus", ko gero, buvo Džeimsas Greywindas. Pati jo nebijojo, tačiau įtarė, kad prieš jį drebančių yra nemažai. Gal jis dėstė ir Matthew? Nors ne, Matthew tikriausiai vyresnis. Staiga mergaitė susidomėjo seniau Hogvartse dirbusiais profesoriais. Gal kada reikės apsilankyti bibliotekoje? Žinoma, iki mokslo metų pradžios buvo likę dar nemažai laiko, per jį bet koks susidomėjimas išgaruos...
- Ar dėl to dabar ir keliaujate? Bandote suprasti, kuriame pasaulyje norite įsitaisyti? - paklausė Deoiridh tikėdamasi, kad toks klausimas neįžeis ir neįskaudins Matthew - juk jiems taip neblogai sekasi!
Mergaitė galiausiai pabaigė ledus ir apsilaižė.
- Dar kartą ačiū! - entuziastingai sušuko ji. Jau vien dėl to buvo verta šiandien susitikti su šituo žmogumi! - O dėl taisyklių... Galiu patvirtinti, kad naktį mokiniai mėgsta pasivaikščioti po mokyklą ir šiais laikais. Bet... - Deoiridh gudriai žvilgtelėjo į buvusį profesorių. - Jeigu tai sakote, vadinasi, ir pats mėgdavote tai daryti, ar ne?
Rudaplaukė pirmą kartą nuo judviejų pažinties plačiai nusišypsojo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #36 Prieš 3 metus »
Vis dėlto atrodo, kad Matthew ir vėl nepataikė. Deoiridh tarsi puolė teisintis, ko vyras visai nenorėjo. Vylėsi, kad mergaitė pradės jaustis laisviau ir nespaudžiama, o štai... Buvo kiek apmaudu, tačiau nieko negalėjo padaryti. Galvoje jau kelintą kartą sušmėžavo mintis apie žodžius sugrąžinantį burtažodį. Et, jeigu jis būtų Hogvartso laikais ko nors išmokęs...
- Nemanau, kad meluoji, tiesiog pasidarė smalsu, - tarstelėjo juodaplaukis ir pasijuto dar kvailiau, nes suprato, kad dabar pats teisinasi. Toks paprastas pokalbis, o jiedu vis tiek sugeba įlįsti į kažkokią kebeknę! Na, kai nesiseka, tai nesiseka - šitą Matthew žinojo puikiai.
Vis dėlto atrodė, kad ši kiek nemaloni situacija praslydo be didesnių pasekmių. Deoiridh lyg ir buvo susidomėjusi tuo, ką apie Hogvartsą kalbėjo Matthew. Juodaplaukiui pasidarė kiek apmaudu, kad pats neturėtų, su kuo taip pasikalbėti. Tėvai - žiobarai, vyresnių kolegų nelabai ir turėjo, o negi imsi ir rašysi laišką Sorenui von Sjuardui? Tada atrodytų kaip visiškas kvailys.
Herbologo nenustebino mergaitės atsakymas, kad minėtasis profesorius nebedirba. O ir kiek būtų galima? Tuo labiau, kad bent jau jo laikais profesoriai mokykloje keitėsi itin dažnai. Matthew prisiminė, kaip jį tai erzindavo. Įdomu, ar taip pat yra ir dabar? Paprasčiausias būdas išsiaiškinti - paklausti.
- Mano laikais daugelis profesorių išdirbdavo vos vienerius mokslo metus. Ar dabar irgi yra taip pat?
Neilgai trukus Deoiridh paklausė klausimo, kuris pakišo mintį, kad ir ji gali paklausti ko nors "netinkamo". Vis dėlto rankoje buvo skanūs ledai, pokalbis sekėsi, sakykime taip, pusėtinai, tad Matthew nutarė tiesiog atsakyti į klausimą negilinant žaizdų.
- Taip ir yra, - pradėjo jis. - Matai, kai tik baigiau Hogvartsą, atrodė, kad iš viso nenoriu turėti nieko bendro su magija. Tad dirbau įvairius žiobariškus darbus. Vis dėlto ilgainiui pajutau, kad kažko trūksta. Kažką veikiu, dirbu, tačiau jaučiu, kad kažko tarsi nėra. Ilgai neleidau sau to pripažinti, bet galiausiai pasidaviau: tai buvo magija. Taip ir atsidūriau Hogvartse. Vis dėlto profesoriaus darbas man nėra pats tinkamiausias, tad išėjau. Ir, kaip matai, po to jau porą metu blaškausi po Jungtinę Karalystę ir Europą bandydamas susiprasti, kas esu ir ko noriu.
Matthew nutilo ir nustebo, kaip atvirai pasisakė. Vis dėlto tuo džiaugėsi - gal pavyks priversti ir mergaitę kalbėti kiek atviriau? Tuo labiau, kad svarbiausio dalyko buvęs profesorius vis tik nepasakė: Deoiridh ir toliau nežino, koks jis yra nevykėlis magijos srityje. O jeigu jau buvo profesorius, jai ir į galvą toks dalykas neturėtų ateiti.
Ir tada rudaplaukė dar labiau užspeitė Matthew į kampą! Padėkojusi už ledus iš karto prakalbo apie naktinius pasivaikščiojimus. Pati jau buvo apie tai užsiminusi, tad dabar kabinėtis prie to, kad ji pati laužo taisykles, kaip ir nebeišeina - ko jis nieko nesakė anksčiau? O štai ji pati galėjo ramia galva paklausti. Ir dargi nusišypsojo! Nors šypsenėlė buvo itin gudri, Matthew buvo patenkintas, kad pavyko tai pamatyti. Tereikėjo atsakyti į tokį ne itin patogų klausimą.
- Na, reikia pasakyti, kad nedarydavau to labai jau dažnai. Be to, negi manai, kad būsimieji profesoriai visada elgiasi pagal taisykles?
Juodaplaukis taip pat nusišypsojo. Nužvelgė aplinkui esančius pastatus ir pasijuto keistai laimingas.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #37 Prieš 3 metus »
Kadangi Matthew aiškiai ir pats pasijuto nepatogiai, Deoiridh sudėtingos temos nebetęsė. Svarbiausia, kad jis (lyg ir) patikėjo, kad ji nemeluoja. Visa kita... Jeigu kada nors norės, galės pasiaiškinti. Žinoma, jeigu tas "kada nors" egzistuos.
Kad profesorių kaita egzistavo ir Matthew mokymosi Hogvartse laikais, mergaitę gerokai nustebino. Ji visą laiką manė, kad tai yra šiuolaikinė problema. O Matthew... Na, lyg ir nėra labai senas, tačiau vis dėlto mokyklą baigė ne pernai ir ne užpernai.
- Kartais pasitaiko tokių, kurie grįžta, - atsakė į patį paprasčiausią įmanomą klausimą Deoiridh. Nors tema tikrai nebuvo įdomi, ja buvo galima šnekėti ilgai, nes tarsi tikrai nebuvo įmanoma patekti į pavojingus vandenis. - Tiesą sakant, tikrai nežinau, bet apie didelę kaitą mokiniai kalba nuolat. Vyresnieji dažnai yra tuo nepatenkinti. Aš, tiesa, negaliu skųstis, nes jie nėra blogi profesoriai.
Arba tiesiog tu neini į pamokas mintyse pridūrė sau rudaplaukė. Prisiminė kai kurias pamokas, kuriose teikėsi apsilankyti. Nesiverčiant varle būtų tragiškai neįdomu. Vis dėlto kai kurie profesoriai būna ne itin malonūs šiems gyvūnams. Deoiridh net nusipurtė. Apsigynimo nuo juodosios magijos patirtis nebuvo kažkas, ką ji norėtų pakartoti. Kažin ar Markas Moore dar dėstys? paklausė savęs mergaitė nuoširdžiai tikėdamasi, kad ne. Vis dėlto stiklainyje būti nebuvo super didelis džiaugsmas.
Buvusiam profesoriui pradėjus pasakoti apie save Deoiridh net sutriko. Tiesą sakant, tikrai nesitikėjo, kad jis pradės taip atvirauti. Tai natūraliai kėlė klausimą, ar jis to paties tikisi ir iš jos. O mergaitė to daryti dar nebuvo pasiruošusi. Viduje kirbėjo mintis, kad ji norėtų pasipasakoti apie savo gyvenimą. Bet dar ne dabar. Galbūt kada nors ateityje. O norint, kad taip įvyktų, reikia, kad ir ta ateitis egzistuotų. Ką gi, tokiu atveju ji įstrigo su šituo žmogumi ilgam.
Nenoromis pradėjo mąstyti apie tai, kas bus rudenį, kai ji turės grįžti į Hogvartsą. Ar Matthew sėkmingai pamirš apie judviejų bendravimą? Ar galbūt bus galima parašyti jam laišką? Staiga mergaitė suprato: ji nenori, kad viskas staiga nutrūktų. Reikia kažkaip sukurti tokius santykius, kurie leistų paskui pasiųsti pelėdą. Juk tai galbūt netgi suteiktų galimybę ir jai gauti laišką - pirmąjį mokymosi Hogvartse metu.
Herbologas maloniai nustebino Deoiridh. Atrodė, kad jis būtinai pasijus nejaukiai. Juk vis dėlto buvo profesorius, o anksčiau nepaisė taisyklių?! Vis dėlto Matthew sugebėjo priimti šią situaciją su humoru. Mergaitė pabandė dar kartą nusišypsoti, bet nelabai tepavyko - matyt, gudri šypsenėlė buvo vienintelė, kurią Deoiridh galėjo pasiūlyti šitam žmogui.
- Na... - nutęsė ji. - Man tikrai sunku įsivaizduoti, kad jūs galėjote laužyti taisykles. Vien jau dėl to, kad esate suaugęs žmogus. O dar kadangi buvote profesorius, tai atrodo absoliučiai neįmanoma! Žinau, kad skamba kvailai, bet...
Deoiridh neužbaigė minties. Ir vėl nežinojo, kaip pasakyti, tačiau įtarė, kad Matthew supras.
Apsižvalgiusi, kur yra, rudaplaukė suprato, kad visiškai to nežino. Matyt, per tris klaidžiojimo dienas iki čia atėjusi nebuvo. Pastatai buvo gražūs, tačiau absoliučiai nematyti. Deoiridh žvilgtelėjo į vyriškį ir pratarė:
- Kažkodėl įtariu, kad mums pavyko pasiklysti.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #38 Prieš 3 metus »
Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos profesoriai, atrodo, buvo tema, kuria jiedu galėjo gana lengvai kalbėtis. Tad nepaisant to, kad ši tema galbūt nebuvo pati įdomiausia, Matthew džiaugėsi, kad jiedu ją atrado. Jeigu pavyks susigrąžinti nerūpestingumą, turėtą traukinyje į Neapolį, bus iš viso puiku.
- Yra tokių, kurie grįžta? - susidomėjo herbologas. Galvoje sušmėžavo mintis, kad tokiu atveju galbūt ji pažįsta ką nors, kas dėstė ir jam? Vis dėlto buvęs profesorius suprato, kad jis vis dėlto Hogvartsą baigė jau seniai, tad tokia tikimybė nėra labai didelė. Nebent ten yra ir daugiau vampyrų pagalvojo Matthew ir net nusipurtė. Ir kaip galima leisti tokiems padarams dėstyti mokykloje? Tai buvo dalykas, kurio Turner niekaip negalėjo suprasti.
Deja, panašu, kad Turner atvirumas mergaitės prakalbinti nepajėgė. Tiesa, ji apie kažką giliai susimąstė, tačiau gana ilgai nieko nesakė. Matthew jau suprato, kad jos yra geriau nespausti. Kai norės, pati pasipasakos. Vyras buvo tikras, kad anksčiau ar vėliau ji tą padarys. Jis juto, kad būtent to ir nori: kad jiedu bendrautų pakankamai ilgai, kad mergaitė suvoktų, jog gal juo pasitikėti. Vadinasi, dabar reikia bendrauti kuo natūraliau, juk pasitikėjimo, šiaip ar taip, reikia nusipelnyti.
Dar viena tema, kuri, atrodo, itin patiko Deoiridh, buvo tai, kaip Matthew mokyklos laikais nepaisė taisyklių. Kadangi planų kada nors grįžti į Hogvartsą ir ten profesoriauti nebuvo, jis neturėjo nieko prieš šiek tiek pamaloninti mergaitę, juk dabar nebėra ko čia gėdytis. Be to, jis bet kuriuo atveju nebūtų geras pavyzdys...
- Juk ir suaugę žmonės praeityje buvo vaikai ir paaugliai! - draugiškai nusijuokė Matthew. Jam pačiam visai nebūtų patikę grįžti į tuos laikus. Vėl išgyventi tokias tragedijas kaip nuodų ir vaistų ar kerėjimo pamoka? Ne, dėkui... Tačiau prisiminti šviesesnes akimirkas - kodėl gi ne? - Be to, Hogvartso kiemas niekada nebūdavo toks gražus kaip vidury nakties.
Tiesą sakant, vyriškis visai pamiršo, kad jiedu vaikšto po jam nepažįstamą miestą. Vis dėlto jiedu čia, skaitosi, keliauja! Tačiau Matthew taip rūpėjo kuo draugiškiau ir natūraliau paplepėti, kad jis net pamiršdavo apsižvalgyti. Dėl to kai Deoiridh pasakė, kad jiedu pasiklydo, herbologas net sutriko. Skubiai apsižvalgė ir, savaime aišku, nežinojo, kur jiedu yra.
- Juk taip gali būti dar smagiau, ar ne? - smagiai paklausė Matthew, staiga pajutęs nuotykio paukštę sau ant peties. Dar kartą nužvelgė gatvę ir patraukė pirma pasitaikiusia kryptimi.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #39 Prieš 3 metus »
Hogvartso profesoriai - tikrai ne ta tema, kurią labiausiai norisi diskutuoti atostogų metu. Tad Deoiridh nieko nebeatsakė, nors mintyse ir pažymėjo sau, kad temos netęsia tik dėl to, kad dabar vasara. Tai tikra nebuvo "pavojinga" tema.
Laimei, Matthew neatrodė pernelyg sutrikęs, kai buvo kalbama apie jo paauglystės laikų išdaigas. O tai aptarinėti buvo tikrai smagiau negu Hogvartso personalą. Tad vyriškiui nusijuokus Deoiridh taip pat pasistengė išspausti šypseną. Nežinojo, ar pavyko, tačiau buvo galima tikėtis, kad herbologas įvertins pastangas.
- Negaliu nepritarti, - Matthew užsiminus, kad jam patiko Hogvartso kiemas naktį, pratarė Deoiridh. Tiek būnant varlės, tiek žmogaus pavidale, tai buvo geriausias laikas būti lauke. Visų pirma, ne tiek ir daug mokinių tamsoje išdrįsdavo išeiti į kiemą (ko gero, dar mažiau, įskaitant ir pačią Deoiridh, eidavo į mišką), taigi būdavo mažesnė tikimybė ką nors susitikti. Be to, puikiai girdėdavosi varlių kurkimas, tad mokyklos kiemas naktį buvo tikras rojus.
- Ar esate kada naktį plaukiojęs po ežerą? - pasmalsavo grifiukė. Pati to niekad nebuvo dariusi, tačiau nutarė, kad reikės galų gale pabandyti. Juk plaukia pakankamai neblogai, gal bus viskas gerai...
Tiesą sakant, buvęs profesorius atrodė keistai geros nuotaikos. Juk nemažai žmonių nebūtų patenkinti išgirdę, kad tikėtinai pasiklydo. O štai Matthew, atrodo, toks įvykių posūkis visai tiko.
- Gal ir taip, - atsakė Deoiridh. Stengėsi kalbėti bent kiek linksmai, nes vyriškis atrodė tikrai patenkintas, bet įtarė, kad balsas tokių smagių jausmų neparodo. Vis dėlto nesiskųsdama mergaitė patraukė paskui Matthew, nors neįsivaizdavo, kur jis eina. Maža to, įtarė, kad ir pats juodaplaukis to nežino.
Kurį laiką vyravo tyla, tačiau Deoiridh tam visiškai neprieštaravo. Ji norėjo paklausti klausimo, tačiau šiek tiek jaudinosi: neįsivaizdavo, kokią potekstę klausime gali įžvelgti Matthew. Mergaitė ėjo per porą žingsnių atsilikusi, nes nenorėjo, kad herbologas pamatytų jos keistai susimąsčiusį ir susirūpinusį veidą. Galiausiai ji nutarė nebešvaistyti laiko ir pratarė:
- Matthew? Ar galiu paklausti?
Mergaitė pasivijo vyriškį ir nedrąsiai pažvelgė jam į akis. Atrodo, klausimas nebuvo toks sudėtingas, tačiau Deoiridh jautėsi itin nepatogiai.
- Jeigu gausite darbą, turiu omenyje čia, Neapolyje... Kiek laiko planuojate likti Italijoje?
Rudaplaukė kiek išsigandusi nutilo. Kažin kaip tai nuskambėjo jam?
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #40 Prieš 3 metus »
Deoiridh labai stengėsi nusišypsoti. Labai. Bent jau taip pasirodė Matthew, kai jis pamatė kažką panašaus į šypsenėlę. Nelabai žinojo, kaip reaguoti. Jeigu vėl nusišypsos, mergaitė gali tai palaikyti patyčia. Bet iš viso nereaguoti irgi atrodė nei šis, nei tas. Galiausiai juodaplaukis galiausiai šyptelėjo ir užsigalvojo. Netrukus išgirdo mergaitės klausimą. Nepaisant to, kad reikės atsakyti "ne", klausimas sukėlė daugybę prisiminimų. Kiek daug sėdėta prie ežero naktimis! Pirmaisiais metais Matthew tiesiog ten mokydavosi. Vėliau, kai suprato, kad jam magijos meno išmokti, ko gero, neįmanoma, eidavo ten tiesiog pasėdėti. Žinoma, nedarydavo to labai jau dažnai.
- Neteko, - su tam tikru nusivylimu pratarė buvęs profesorius. - Nesu labai didelis vandens mėgėjas. Vis dėlto įtariu, kad tai galėtų būti smagu. O pati?
Turner susimąstė: juk varlės negyvena vandenyje, ar ne? Vadinasi, ji turėjo tą daryti žmogaus pavidale. O vis dėlto įdomu ta animagija! Labai norėjosi daugiau paklausinėti apie šį gebėjimą, tačiau nebuvo tikras, ar Deoiridh neišsigąs, o šiuo metu jiems taip neblogai sekėsi!
Jiedu ėjo kažkur. Nė vienas nežinojo, kur. Matthew toks variantas tiko, tačiau jis nebuvo tikras, ar Deoiridh yra tuo patenkinta, nors žodžiai tarsi sakė, kad jai tai priimtina. Tačiau kas ten supras tą keistą mergaitę?
Herbologas ne iš karto pastebėjo, kad rudaplaukė žengia kiek už jo. Nustebęs atsisuko, bet kaip tik tuo momentu Deoiridh jį pasivijo. Ir pirmą kartą, kiek vyriškis prisiminė, kreipėsi į jį vardu. Tai išgirsti buvo tikrai smagu.
- Žinoma, gali, - ramiai pratarė buvęs profesorius. Buvo šiek tiek smalsu, ko gi jau tokio nori paklausti, kad taip jaudinasi. Negi grįš prie kokios nors "draudžiamos" temos? O klausimas, reikia pastebėti, buvo labai netikėtas. Jeigu Matthew būtų turėjęs daug laiko, gal kada nors ir būtų sugalvojęs, kad ji gali paklausti būtent to. Deja, juodaplaukis laiko neturėjo, tad gerokai sutriko. Įdomu, kodėl ji to klausia? pasiteiravo pats savęs. Tada nutarė, kad neiškiltų toks klausimas, jeigu Deoiridh nebūtų išpūtusi tokio dramblio. Jeigu ji paprastai būtų paklaususi, Matthew atsakytų ir tiek. Tačiau dabar ji atrodė gerokai sutrikusi, kas privertė Matthew ieškoti kažkokių gilesnių prasmių ir galiausiai visai susipainiojo. O atsakyti kažką reikėjo.
- Tiesą sakant, nežinau. Manau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu į Didžiąją Britaniją, galbūt netgi Škotiją. Tačiau labai norėjau pakeliauti po tolimesnius kraštus, galbūt Pietų Ameriką. Tad galvoju čia kiek padirbėti, susitaupyti pinigų, tada dar pakeliauti. Kas žino, kada keliausiu atgal. Kodėl klausi?
Tik ištaręs paskutinius du žodžius Matthew jų pasigailėjo. Jeigu pats klausimas buvo toks nepatogus, kaip Deoiridh gali atsakyti į tą, kurį uždavė jis?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
Faktas, kad jiedu gali tiesiog paprasčiausiai kalbėtis, buvo šiek tiek keistas, bet labai malonus. Deoiridh pajuto pagarbą Matthew, kuris, būdamas suaugęs žmogus ir, maža to, dar buvęs profesorius, nebijojo kalbėti apie tai, kad naktimis eidavo paslampinėti į lauką. Mergaitė buvo įsitikinusi, kad didžioji dalis suaugusiųjų nebūtų išdrįsę to pripažinti. Tad Matthew laisvumas šia tema buvo vienas malonumas. Visų pirma, tai leido jiems tiesiog paprastai kalbėtis. Kadangi rudaplaukė buvo tikra, kad herbologas į Hogvartsą negrįš, ji galėjo ramiai pasakoti apie tai, kad naktimis dažnai būna prie ežero. Ypač dabar, kai jau prisipažino esanti animagė. Nors vis dar buvo šiek tiek neramu, kad Matthew gali ją įduoti, Deoiridh stengėsi nuginti tokias mintis į šalį.
- Neteko ir man, - atsakė į klausimą mergaitė. - Vis dėlto labai norėčiau tą pabandyti. Tik ne žiemą, jos labai nemėgstu! Tačiau mokslo metų pradžioje ar pabaigoje, manau, tikrai verta dėmesio.
Deoiridh suprato, kad dabar turės ką veikti rugsėjo naktimis.
Deja, neilgai trukus kalbėjimasis patogia tema buvo nutrauktas. Deja, jį nutraukė ne kas kitas, o pati Deoiridh! Klausimas, kurį ji sunkiai uždavė, atrodo, sutrikdė Matthew. Mergaitei į galvą neatėjo, kad jeigu ji būtų ramiausiai paklaususi, vyras būtų ramiausiai atsakęs. Dabar herbologo reakcija kuždėjo, kad gal klausimas tikrai nebuvo tinkamas. Tad ką reikėtų atsakyti į jo paties užduotąjį?
- Tiesiog smalsu, - sumurmėjo Deoiridh, tačiau suprato: Matthew ne koks mažvaikis, jis puikiausiai suuos, kad čia viskas ne taip paprasta. Vis dėlto prisipažinti mergaitė nenorėjo. Ko ji tikrai troško, tai kad Matthew grįžtų į Didžiąją Britaniją. Net jeigu jie niekad ir nebesusitiks, pelėdos mažesnį atstumą suskraidys arčiau. Žinoma, jeigu tik bus kam tas pelėdas siųsti. O dėl šito dar reikėjo pasistengti. O pirmas žingsnis to link, ko gero, buvo tiesos Matthew pasakymas.
- Norėčiau... - pradėjo Deoiridh, tačiau buvo be galo sunku. Tikėjosi, kad Matthew jos nepertraukinės, kad leis kalbėti pačiai. - Pagalvojau... Galbūt galėčiau kada nors... Atsiųsti... Parašyti laišką.
Sakinys buvo suregztas labai sunkiai. Ar vyras ką nors suprato, Deoiridh nežinojo. Mergaitė įsidrąsinusi įkvėpė ir išrėžė:
- Galbūtnorėčiaujumsparašytilaiškąirjeigu gyvensitečiapelėdaatskrisgreičiaunegutu oatvejujeigukeliausitepoPietųAmerikątad noriužinotikaiptoligyvensite.
Iš Matthew reakcijos Deoiridh pasirodė, kad jis nieko nesuprato. Žvilgsnis buvo... Suglumęs? Vis dėlto raiškiau pakartoti sakinio ji nesiryžo, tad tik apsižvalgė ir, įsitikinusi, kad vis dar nežino, kur jiedu yra, patraukė tolyn.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
Ką gi, gal nereikia pernelyg stebėtis, kad Hogvartso mokinei yra smagu kalbėti apie tai, kad suaugęs žmogus - ir dar buvęs profesorius! - savo laiku toje mokykloje laužė taisykles. Normaliomis sąlygomis Matthew kažin ar būtų apie tai šnekėjęs. Vis dėlto dabar tiko bet kokia tema, kuri nekėlė įtampos. Ir kuri, atrodo, patiko mergaitei.
Deja, herbologas nerado, ką atsakyti į paskutinį sakinį naktinio ežero tema. Buvo be galo apmaudu, tačiau pokalbio tęsti dirbtinai irgi visiškai nesinorėjo. Teko mintis nukreipti kita linkme.
Ši, deja, nebuvo lengva. Panašu, kad Deoiridh sutrikimas sutrikdė Matthew, o šio sutrikimas - pačią rudaplaukę. Vyriškis negirdimai atsiduso. Štai ir vėl įklimpo į kažkokią nesąmonę...
Paprastu atsakymu, kad jai tiesiog smalsu, Matthew neketino tikėti. Vis dėlto nesinorėjo mergaitės spausti, dėl to jis tylėjo. Pats suprato, kad situacija yra šiek tiek kvaila, bet labai nesinorėjo gąsdinti mergaitės.
Kai ji nutarė pratęsti mintį, Matthew suprato priėmęs teisingą sprendimą: nepaisant to, kad kalbėjo itin sunkiai, Deoiridh bandė viską paaiškinti. Savaime aišku, jeigu jis būtų reikalavęs tiesos, mergaitė tik užsisklęstų ir daugiau nieko nesakytų. Neilgai trukus Deoiridh užsiminė apie laišką. Ar Matthew suprato ją teisingai? Jeigu taip, jis bus laimingiausias žmogus Žemėje! Juk jeigu ši mergaitė nori susirašinėti laiškais, reiškia, kad ji juo pasitiki! Vadinasi, bendravimą bus galima tęsti! Maloni šiluma užliejo Matthew. Jis jau norėjo kažką pasakyti, kai Deoiridh, tikriausiai nutarusi, kad jis vis dar nesuprato, pakartojo, ką norėjusi pasakyti. Žodžiai buvo pasakyti taip greit, kad nepasidarė aiškiau. Matthew žvelgė į ją ir kurį laiką nieko nesakė. Žinoma, galėjo perklausti, ar tikrai teisingai suprato mokinę, tačiau buvo kiek nejauku: o jeigu jis suklydo? Juk tada tik apsijuoks! Situacija atrodė esanti be išeities. Vis dėlto Deoiridh tikriausiai laukė kokio nors atsakymo - juk buvo akivaizdu, kad pačiai pasakyti tuos žodžius buvo be galo sunku. Matthew kelias akimirkas pamąstė ir nutarė, kad reikia galų gale kažką atsakyti.
- Nežinau, ar teisingai tave supratau, - pradėjo jis, stengdamasis laimėti šiek tiek laiko. Deja, smegenys nedirbo taip greit kaip liežuvis. Teko improvizuoti. - Ar tu nori parašyti man laišką, kai grįši į Hogvartsą?
Matthew nutilo. Dabar beliko tikėtis, kad jis nesusimovė.
- Būčiau labai dėl to laimingas! - po kiek laiko pridūrė jis. Ką gi, svarbiausias dalykas pasakytas. Kaip toliau viskas klostysis, nežino niekas. Vis dėlto jeigu dabar viskas nutrūks, bus aišku, kodėl. O jeigu viskas baigsis gerai... Ką gali žinoti, galbūt Matthew surado artimą žmogų? Keistai laimingas juodaplaukis nusekė paskui mergaitę.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
Matthew tylėjo. Tai galėjo atrodyti kaip nenoras kalbėti ta tema, tačiau Deoiridh buvo dėkinga: ji juto, kad vyras tiesiog laukia, kol ji baigs. Ir leidžia jai tą padaryti savu tempu. Tai buvo geriausias dalykas, kokio rudaplaukė galėjo tikėtis. Žodžius išberti buvo labai sunku, tačiau ji puikiai suprato: jeigu Matthew būtų raginęs, iš viso nebūtų išdrįsusi to pasakyti.
Panašu, kad Matthew ją ne visai suprato. Ar ne taip išgirdo. Ar bent jau taip atrodė jam pačiam. Vis dėlto netrukus Deoiridh gavo įsitikinti, kad herbologas ją suprato puikiai. Teliko tikėtis, kad atsakymas nebus priešingas tam, kurio norėtų mergaitė.
Nežinia, kodėl, tačiau vyrui prireikė šiek tiek laiko pratęsti mintį. Deoiridh jau spėjo išsigąsti: tikriausiai jis palaikys šį norą kažkokia nesąmone ir atmes netiesioginį prašymą... Juk jeigu norėtų susirašinėti, galėtų tiesiog pasakyti "taip" ir tiek! Nereikėtų tampyti gumos - ir Deoiridh nervų.
Vis dėlto galiausiai Matthew pateikė teigiamą atsakymą. Prisigąsdinusi grifiukė jau buvo tokia tikra, kad sulauks "ne" arba ko nors blogesnio, kad kurį laiką nesuprato, kas čia įvyko. Jis būtų laimingas? Vadinasi, jis nori susirašinėti? Bet kodėl? Deoiridh staiga vėl išsigando, tik šįkart dėl visai kitų priežasčių. Išties, o kodėl Matthew norėtų su ja ir toliau bendrauti? Galbūt vis tik negalima juo pasitikėti?
Tyla ilgokai užsitęsė. Jiedu ėjo patys nežinodami kur - Deoiridh buvo tikra, kad ir herbologas to nežino - ir tylėjo. Galiausiai ji nutarė, kad reikėtų kažkaip išsiaiškinti tokį Matthew entuziazmą susirašinėti.
- Aš niekam nesu parašiusi laiško, - pradėjo mergaitė. Suprato, kad tokie žodžiai kelia bereikalingus klausimus, tačiau tikėjosi būtent taip sužinoti apie Matthew noro susirašinėti priežastis. - Tiesą sakant, jūs turbūt esat vienintelis, kuriam aš bent teoriškai galėčiau parašyti laišką. Matau, kaip kiti džiaugiasi atskridusiomis pelėdomis, tad...
Deoiridh staiga nutilo. Suprato išsiplepėjusi per daug. Dabar teliko tikėtis, kad vyriškis susikoncentruos į laiškus, o ne tai, kad mergaitė jų nėra gavusi. Nors... Jis juk jau seniai turėjo visų šitų klausimų paklausti. Neišdrįso jų klausti garsiai - ką gi, bent jau mintyse tikrai turėjo visa tai apgalvoti.
Deoiridh apsižvalgė. Buvo be galo baisu susitikti su Matthew akimis. Tai buvo pirmas kartas jos gyvenime, kaip gana atvirai parodė teigiamą jausmą. Prieraišumą ar kažką panašaus. Nepaisant to, kad šimtu procentų vis dar juo nepasitikėjo, mergaitė tikėjosi, kad Matthew šio veiksmo į šiukšliadėžę neišmes.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #44 Prieš 3 metus »
Tai, kad Deoiridh nereagavo, gerokai nustebino Matthew. Atrodo, ji turėjo apsidžiaugti, kai jis parodė norintis palaikyti ryšį. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad tai tik sukėlė jai daug minčių.
Jiedu bendravo jau kurį laiką, tačiau visapusiško pasitikėjimo akivaizdžiai vis dar negalėjo tikėtis. Tai buvo šiek tiek skaudu, tačiau herbologas suprato negalintis pakeisti mergaitės - ar bent jau ne taip greitai. Galbūt pasiūlymas susirašinėti buvo tik kažkoks išbandymas? Jeigu taip, ar Matthew jį išlaikė? Tuo metu buvo visiškai nuoširdus, mat neabejojo, kad ir mergaitė nuoširdi. Tačiau kas ją žino? Nors tokia maža, gyvenimo jau ragavusi nemažai. Tikriausiai nemažai ir išmoko. Vis dėlto sutrikimas ir sunkus žodžių rinkimas atrodė tokie nuoširdūs... Jeigu ji sugeba šitaip apsimetinėti, Matthew paprasčiausiai nemokės su ja bendrauti. Jeigu tas bendravimas tęsis, žinoma. Ne, reikėjo tikėtis, kad ji tiesiog apie kažką galvoja. Gal ją tiesiog nustebino toks džiaugsmingas suaugusio žmogaus šūktelėjimas?
Matthew labai knietėjo paklausti, kurgi jiedu eina. Vis dėlto jis puikiai suprato: dabar tai būtų tiesiog temos nukreipinėjimas, ko daryti tikrai negalima. Ne, geriau yra dar šiek tiek palūkėti ir tikėtis, kad Deoiridh prašneks. Ir štai pagaliau ji tai padarė.
Matthew buvo pasiryžęs nieko nesakyti, nepertraukinėti. Buvo daug svarbiau leisti mergaitei išsišnekėti. O gal netyčia ji pasakys ką nors, kas senokai domina herbologą?
Ir vis dėlto saugiklių ji neišjungė. Tai, kad mergaitė nėra rašiusi laiško, visiškai nenustebino juodaplaukio. Jau buvo galima suprasti, kad šeimos ir artimųjų neturi - o jeigu ir turi, santykiai nėra tokie, kad susirašinėtų. O vis dėlto ji pastebėjo tai, kad vaikai džiaugiasi gavę laiškus. Tikriausiai ji ne savo noru su niekuo nebendrauja. Vargšas vaikas... nežinia kelintą kartą pasakė sau Matthew. Ir vėl pagailo mergaitės, nors ir jautė, kad ji užuojautos visiškai nenori.
- Nereikia teisintis, - pagaliau pratarė buvęs profesorius, kai suprato, kad Deoiridh daugiau nieko nepasakys. - Tavo noras yra visiškai suprantamas.
Matthew kelioms akimirkoms nutilo, kol galiausiai susivokė, kad turėtų atsiprašyti. Juk galbūt išgąsdino mergaitę?
- Išsigandai mano reakcijos? - paklausė ji. - Tiesiog kartais pats pagalvodavau apie tai, kas bus po to, kai tu grįši į Hogvartsą. Tikrai norėčiau tęsti bendravimą, juk smagu paplepėti. O ir tau tikriausiai norisi pasipasakoti apie įdomesnę dieną mokykloje ar sunkius namų darbus. Juk bus neprošal, jeigu bus kas padeda su herbologija, ar ne?
Matthew nusišypsojo. Tikėjosi, kad šioks toks pajuokavimas padės sumažinti ir vėl sukilusią įtampą. Belieka tikėtis, kad Deoiridh teigiamai priims jo žodžius.