[Kleonas De la Gardie]

   Viskas vyko pernelyg greitai. Merginos pasakyti žodžiai, netgi dar labiau suglumino tamsiaplaukį, bet greitai sureagavęs, net nieko negalvodamas atsakė:
   - Tai jie medžioja tave, o ne mane. Turi bėgti.
  Raminančių balsų pabaigė sakinius, kad nusiramintų ir kuo greičiau Veronica lėktų pasislėptų už pastato ar netgi paliktų jį vieną, patsai suras įšeitį parodydamas žmonėms, kad gali suvalgyti ar laikyti česnaką ir nieko nebus, toksai albis atrodė protingiausias burtininkui.
  Po kelių sekundžių melagiūkštė pasišalino iš mago akiračio, o tas nepaliekantis žvilgsnis, jautė, kad patsai ką tik pavirto legimantų, nes išraišką jam daug ką sakė, o pats greitai veikė: pagriebė numesta kuprinę ir užsikabino ant kupros, jog negalėjo viešai sakyti, kad rankose laikė česnakus ir jo nežudytų, kaip vampyro. Turėjo apsimesti eilinių vaikinų - žiobarų stovintys su dama ir kalbėdamasis apie įvairiausius dalykus.
  Medžiotojai priėjo, o patsai jau stovėjo su iškeltom rankom, tikėdamasis, kad Veronica jau išlėkė ir paliko jį negalvodama, kokia atsakomybė dėl savo gyvybės jį užgriovė, bet kaip buvo sakoma ''kiekvenas už save''.
   - Žiūrėkit, ką radom! Vampyras! - šypsena pasitiko viena iš vyriškių, o kiti tik nukreipė ginklus į Kleoną, o patsai paniškų apsimetančių balsų pratarė, - Ką?! Aš nesu vampyras.
  Nesiklausydama medžiotojai tik grubiai paėmė vaikino kuprinę ir suplėšydami užtrauktuką ištraukė arbatžoles, įmantrius prieskonius ir numetė ant grindų, kol neištraukė česnakus. Šiuos vyrus su ginklais tik padarė sumišusias mimikas ir vienas tik pasižiūrėjo, kol vienas su žila barzda ir rudais plaukais nepriėjo pirmyn ir atrėžė savo griausminanti balsą prieš kulinarą:
   - Tai tu nesi vampyras? - klausiama išraiška žiūrėjo į žydrų akių savininką ir tęsė, - Ar tavo mergina irgi nėra vampyrė?
  Mergina? Jokių būdų. Juk Veronica nors ir buvo graži, bet ji nebuvo skirta aristokratų kilmės burtininkui. Ji buvo vampyrė, kuri niekada nepasens, o jis... Tik burtininkas, kuris tikriausiai mokėjo gaminti, bet kai gyvybė kaba ant plauko dėl vampyrės, kuri pasirodė iš tamsos reikėjo apsimesti, kad ''turėjo merginą''.  Kleo nuleido rankas ir atsistojo prieš apkūnų žmogų, o kitų vyriškių ginklai tik pakeitė poziciją, kad turėjo aukščiau pakelti. Tamsiaplaukis pasižiūrėjo į ginklus ir pažvelgė į žilabarzdį su panika veide, kuria išreiškė vaidindamas:
   -Aš ir nebuvau ir nebūsiu vampyras. Ar vampyrai išvis egzistuoja? - padarė trumpa pauzę galvodamas ką atsakyti į ''merginos'' klausiama klausimą ir kiek abejodamas atsakė vyriškiui, - Tai aišku, kad ne!
  Kai tik pasakė paskutinius žodžius atvedė Spellman stipriai sugriebdami jos rieša, o  patsai gurmanas pažvelgęs į vyrus tik linktelėjo galvą, kad gali eiti ir greitai priėjo prie tamsiaplaukės ]ir pasilenkęs pažnibždom pasakęs prie ausies:
   - Nekvėpuok!
  Atsitraukęs nuo vampyrės tik tarstelėjo medžiotajams:
   - Ar jau galite mus paleisti?

[Veronica Spellman]

Visą minutę, galva tiesiog svaigo. Mergina negalėjo suprasti, nei kas vyksta, nei į ką įsivėlė, nei šios dienos. Ji buvo keista. Tikrai keista. Sėdėdama susigūžusi dvidešimt penkių metų mergina, stebėjo dangų ir galvojo kaip norėtų dabar tekilos. Kai medžiotojai kažkur nuvarė, Spellman atsistojo ir pradėjo patyliukais eiti, ech, tai nepadėjo. Medžiotojai pastebėjo, bandančią pasprukti vampyrę ir suėmė ją už riešo. Nu va šito aš tikrai nepakęsiu, po galais, kodėl mane kažkoks senas diedas liečia? Gal vožti kelis kartu per galvą? Arba nedelsiant kąsti į kaklą? Ne, nereikia. Bus daugiau bėdos. Vis gi, jie su šautuvais. Ar kas ten bebūtų..- Svarstė Veronica, drebančiomis rankomis. Priverstinai, Veronica pradėjo eiti, kur tempė tie keisti vyrai, ir staiga, atsirado visai netoli Kleono. Gal vis dėl to ne šiandien mirimo diena? Mergina atsiduso, pajautė palengvėjimą. Pažvelgė į Kleo, o vėliau į medžiotojus.
     Norėjo kažką pratarti, nes buvo baisi tyla, tačiau nusprendė, kad geriau patylėti. Kas dabar bus? Aš paleista? Vampyrė paleista? Alkoholikė nemąstė blaivai, nes iš medžiotojų veidų galima buvo suprasti, kad vampyrė nė velnio nepaleista. Priėjus Kleonui prie pat Veronicos, ši sustingo. Ne, ne iš baimės, o iš jaudulio. Nurijo garsiai seilę ir pasižiūrėjo į vaikiną. Kleonas tarė menininkei kažką tokio kaip "Nekvėpuok"? Bet pati vampyrė negalėjo suprasti kodėl. Dėl viso pikto, mergina sustabdė kvėpavimą. Vis dar stovėjo sustingusi. Paklausus kulinarui labai kvailo klausimo, Spellman net nebemirksėjo. Laukė jų atsakymo. Jei nepaleis.. reikės imtis kito plano. Pulti medžiotojus, kad ir kaip sunku bebūtų. Vis dėl to, Veronica yra vampyrė trylika metų, tikrai turėtų žinoti kaip apsiginti ir kaip išlikti gyvai. Tikriausiai. Na ir štai, pasigirdo jau iš karto, tas storas, žemas, vyro balsas. Cha, pasirodo nereikės. Nereikės imtis kažko geresnio, nes tie kvailiai patikėjo Kleonu. Laivo kapitonė negalėjo suprasti kaip, juos paleido, bet tikriausiai tai likimas. Medžiotojai pasakė tai, jog abu "žmonės" yra paleisti ir nuvarė savais keliais. Varlyčių mylėtoja prisiminė savo varles, ir dar labiau apsidžiaugė. Kaip jos be šeimininkės? Tikriausiai ir joms galas būtų. Pilnametė priėjo prie rudaplaukio ir su šypsenėle veide, tarė:
- Kaip tu taip padarei? - Klustelėjo, drebančiomis kojomis. - Ką tu jiems pasakei, kad jie paleido mus?! - Gal kiek per garsiai, paklausė. Veronica pasižiūrėjusi į savo įmantrų laikrodį, pamatė, jog yra net gi trečia valanda nakties. Žinoma, vampyrei tai niekai, tačiau gal jam jau laikas namo?
- Jau vėlu. Nenorėčiau su tavimi atsisveikinti. Turiu tau pasakyti tai, kad kai tik Tave pamačiau, supratau, jog noriu su tavimi susipažinti. Žinau, žinau, tikriausiai nenorėtum turėti tokios draugės, kaip aš.. bet ne esu tokia žiauri, kaip atrodo, - Šiek tiek mikčiodama ir žiūrėdama į žolę, kalbėjo keistuolė. - Ar tavo namai Londone? Norėčiau juos pamatyti, atsigertume kokios arbatos. Mielai pasikviesčiau Tave pas save, tačiau gyvenu labai toli nuo Anglijos, Amerikoje.. - Pakėlė akis į jį ir laukė šio atsakymo.

[Kleonas De la Gardie]

   Viskas ėjosi, kaip per sviestą. Medžiotojai mus paliko. Buvo palaima, kad daugiau niekas neprisikabino ir nebus naktinių nuotykių. Bet dabar reikės vėl pirkti naujus produktus. Atsiduso jaunuolis. Susirinko kuprinę su produktais. Buvo gaila, kad prireiks vėl pirkti naujus produktus. Visgi medžiotojai buvo ne tik apžiūrėję produktus, bet ir juos lietę su nešvariomis rankomis. Kleo griežtai laikėsi maisto gaminimo etiketo, kad produktas neturi būti paliestas nešvarių rankų. Galėjo kažką pasakyti, kai apžiūrinėjo jo kuprinę, bet tą akimirką buvo svarbesnė gyvybė, negu keli produktai.
   Vaikinas išgirdo nekaltą balselį, žodžiai kuriuos sakė iš vampyrės lūpų, priminė, kaip nekaltos merginos pasiklidusios gatvėje, bet tai tebuvo apgaulė iš vampyrės. Nejaugi balsas galėjo paversti būtybę atrodyti, tokį dorą? Tikriausiai.
  Nors ir turėjo pasukti skirtingais keliais. Ji vampyrė. Jis paprastas žmogus. Kiek daug negandų buvo girdėjęs. Vampyrai žudo žmones, kad pavalgytų. O kai kurie tiesiog dėl smagumo. Žmonės būdavo išsigandę vampyrų. Medžiodami širdyje pilni baimės. Gal ir De la Gardie buvo lengva atpažinti kokie žmonės aplinkui jį yra. Veronica neatrodė viena iš tų pasakojimų ''negandų''. Visgi ji kažkada buvo irgi žmogus. Džiaugėsi pasaulio gėlemis. Ramiai galėdavo pasirodyti saulės spinduliuose. Turėjo ištikimus draugus. Kol... Vieną dieną viskas nepasikeitė. Pasaulis nusidažė pilka ir baltomis spalvomis.  Reikėjo duoti šansą susibendrauti su žmogumi. Ne visi vampyrai buvo blogi. Atsiduso ir nusišypsojo lūpų kampučių.
   - Svarbiausia, kad tau daugiau nereikia jų bijoti. Bent jau šią naktį.
  Visgi nebuvo tikras ar ši ''apsauga'' tikrai padės visiems laikams, kitą kartą jau mergina susitiks akis į akį su medžiotojų ir jei vyriškis įtars kažką, nežinia ar ilgaplaukė galės išsigelbėti. Ar jai kažkas padės. Nežinomybė kas lauks ateityje. Gal ta diena išaus rytoj, gal poryt. Nežinia. Bet tie medžiotojai neatrodė tokie ir įtikintys, kad esam paprasti žmonės. Buvo šansų, kad jie nepaliks mūsų ramybėje.
   - Malonu. Nuomuojuos kol kas butą Londone. Tad jei norėsi galėsi ateiti kada norėsi. Bet manau, dabar svarbiausia yra tavo saugumas. Tie medžiotojai dar gali sugrįžti. Būk atsargi. - padarė trumpą pauzę ir pasilenkė prie Veronicos švarkelio, kurį davė neperseniausiai ir iš kišenės išėmė mažą, baltą lapelį su rašiklių. Užrašė buvęs švilpis savo telefono numerį ir padavė vampyrei, kuri priešais stovėjo. - Tai yra mano telefono numeris. Jei norėsi susitikt, paskambink. Nustebinsiu tave su savo gaminimo įgūdžiais virtuvėje.

[Auris Senkleris]

Pagaliau jis ištaikė laisvą minutę ir atvyko į turgų, kuriame jau seniai norėjo atsirasti. Vieta buvo kaip visuomet šurmulinga, pilna pačių įvairiausių daiktų ir žmonių. Jam patiko čia lankytis, nors tai ir žiobariška aplinka.
Pagaliau prisikasė iki vieno prekystalio, kur sena jo pažįstama Maja prekiavo senienomis. Pačių įvairiausių daikčiukų čia jis galėdavo atrasti. Ir prapuldavo mažiausiai dvidešimčiai minučių. Neišimtis buvo ir dabar. Apžiūrėjęs senas monetas, kažkokius ženkliukus, pašto ženklus, apsilupinėjusius drožinius ir dar šį tą pamatė užkištą seną apiplyšusią knygą. Iškart ją paėmė, apžiūrėjo. Auris rinko senus leidinius. Žinoma, pirmenybę teikė juodosios magijos knygoms, bet neatsispirdavo ir žiobariškai literatūrai, kuri turėjo kokią nors vertę. Kai kurias ir perskaitydavo, norėdamas geriau pažinti jų kultūrą. Atvertęs knygą pamatė, jog tai senas dienoraštis. Ne kolekcinės vertės, bet vis tiek nieko. Paskaityti turėtų būti gal ir įdomu.
- Kiek? - Paklausė Majos. Toji senutė šyptelėjo jam ir pasakė, kad knyga kainuoja penkis svarus. Niekai. Auris pasiderėjo, bet tik todėl, kad jai tai labai patiko. Ir pagaliau įsigijęs tą knygelę paliko jos prekystalį.
Vaikinas nuėjo toliau. Akį patraukė prekystalis su maistu ir gėrimais. Nusprendęs, kad gal reikia nusipirkt ko nors atsigerti atsistojo į eilę.

[Brett OConnor]

Kur galima pigiau pavalgyti, jeigu ne turguje? Ten apgailėtini prekeiviai nepastebės, jeigu nudžiausi kokį obuolį ar kriaušę, o net ir paprašę pinigų pasako ne tokias ir baisias sumas. Taigi po audringos nakties Anglijos sostinėje likęs Brett O'Connor patraukė į pirmą pasitaikiusį turgų. Jautėsi alkanas, tad tikėjosi čia rasti ką nors pakenčiamomis kainomis. Panašu, kad vakar pasilinksmino tikrai neblogai: kišenėje mėtėsi vos penki svarai. Ar sugebės ką nors už tiek nusipirkti? Ką gi, netrukus paaiškės.
Pasiekęs turgų perskaitė pavadinimą - Grinvičo. O koks jam skirtumas? Lygiai taip pat nesvarbu, kaip ir panelės vardas - ar ji Merė, ar Rebecca, ar Sophie. Jeigu sutiko kartu praleisti - jau gerai. Čia buvo lygiai tas pats: jeigu bus nebrangaus maisto, Bretui tiks.
Kiek paslankiojęs po turgavietę vyrukas suprato, kad daugiau nėra ko laukti. Jis paprasčiausiai norėjo valgyti. Jau ketino eiti prie vaisių pardavėjų, kai akis užkliuvo už raudonų plaukų. Šventeiva Dafydd? mintyse paklausė savęs Bretas ir pajuto keistą panieką. Ne, tą tikrai reikia pamokyti!
Priėjęs visai arti suprato klydęs. Deja, pyktis, jaučiamas tam nuobodai šventeivai, niekur nedingo. Na ir kas, kad čia kažkoks kitas ir visai nepažįstamas žmogus? Tegul atsiima už tą prakeiktą bailį, kuris net du kartus gėdingai paspruko! Raudonplaukis atsistojo į kažkokią eilę - Bretas net nepastebėjo, kur, tik atsistojo jam už nugaros. Kurį laiką nieko nedarė, tik apsimetė, kad kantriai laukia savo eilės. Tikėjosi, kad pyktis per tą laiką apmalš? Ko gero, ne. Panašiau į tai, kad laukė, kol pyktis dar labiau įsiliepsnos. Ar negali tas raudonplaukis greičiau judėti?! Juk eilė seniausiai pasistūmėjo į priekį! Tai, žinoma, gal ir nebuvo tiesa, mat Bretas to nematė. Vis dėlto to užteko, kad vyrukas dar labiau įsiustų. Neprataręs nė žodžio jis stipriai pastūmė priešais buvusį vaikiną, kad jis atsitrenktų į kitus eilėje buvusius žmones.

[Auris Senkleris]

Ta prakeikta eilė slinko lėčiau už sraigę. Auris nusprendė dingti iš jos ir eiti kur kitur. Prekystalių su maistu ar gėrimais čia buvo į valias. Bet kad ir kitur tų žmonių stovėjo daugybė. Jis jau nebegalėjo nustygti vietoje ir tada pajuto, kaip kažkas, stypsantis už nugaros jį smarkiai pastūmė. Tai buvo visiškai netikėta ir vaikinas atsitrenkė į kažkokią senutę, stovėjusią priešais. Ji turėjo didelį ir sunkų krepšį, buvo neaukšta ir Pastūmėta Aurio net parpuolė ant žemės, užkabindama dar kažkokį žmogų. Jos krepšys irgi bumbtelėjo kartu su ja. Daiktai iš jo neiškrito.
Auris piktai atsigręžė pažiūrėti kas čia toks smarkus ir pamatė kažkokį vyruką, kuris šimtu procentų ir sumąstė pagreitinti eilę.
Senučiukė vis dar kapanojosi ant žemės, Auris padavė jai ranką ir padėjo atsistoti.
- Atsiprašau. - Pasakė. Tada vėl nusisuko į smarkuolį. Joks žiobariūkštis manęs nestumdys. Veikiausiai čia tik kažkoks žiobaras ir tiek. Taip, jis žinoma mėgino atsikratyti savo Senkleriškųjų manierų... Bet po galais...
- Kokį velnią čia dirbi? - Atšiauriai prabilo žvelgdamas į tą vyruką.
- Gal ramiau? O gal labai jau kur nors skubate? - Žodį skubate ištarė labai pabrėžtinai.

[Brett OConnor]

Vyriokas taip smagiai trenkėsi į priešais jį buvusią moteriškę, kad Bretui staiga išgaravo visas pyktis. Jis netgi nusišypsojo ir, atrodė, tuoj pradės kikenti. Kad senučiukė pargriuvo, jis visai nekaltas: nereikėjo užimti eilės, kai šis žavus jaunikaitis yra alkanas. Todėl dabar tegul voliojasi sau ant žemės kiek nori, Bretui bus paprasčiau praeiti ir taip greičiau pajudėti eilėje.
Deja, kvailas raudonplaukis, šitaip suerzinęs vyruką, sugalvojo padėti poniai atsistoti. Bretas ją nužvelgė, bet nutarė esant per seną. Ne, ji nesudomino. Vadinasi, buvo nieko verta, o dabar tiesiog grįš į eilę! Ką tik grįžusi gera nuotaika išnyko kaip dūmas. Kodėl tas kvailys turi jam taip trukdyti? Ar visi raudonplaukiai tokie?! mintyse paklausė savęs anglas ir neapykantos kupinomis akimis įsispoksojo aukštesnį ir didesnio stoto vaikiną. Na nieko, dar pamokys tą įžūlų jauniklį, trukdantį kitiems ramiai laukti savo eilės!
Į ištartus žodžius Bretas nekreipė dėmesio. Vakar iki valiai prisišnekėjo su dailia mergina, tad atrodė, kad šiandienos žodžių limitas bus ypatingai minimalus. Be to, šitas net nebuvo vertas, kad toks simpatiškas ir merginų geidžiamas vyrukas kaip Bretas su juo šnekėtųsi. Ne, geriau jau išdidžiai tylėti ir laikyti kumščius paruoštus - nuojauta kuždėjo, kad raudonplaukis ir vėl tuoj įsiutins.
Nuojauta pasitvirtino. Ko gero, niekas nebūtų pasakęs, kodėl geidžiamiausias Britanijos bomžas taip supyko, galbūt dėl paskutinių nepažįstamojo žodžių. Vis dėlto eilė jau buvo kiek pajudėjusi, o Bretas vis dar stovėjo toje pačioje vietoje. Tai buvo tiesiog nepateisinama, o nutiko, aišku, tik per šitą kvailį.
- Geriau pasitrauk gražiuoju, - vis tik pravėrė burną piktam urgztelėjimui anglas ir paprasčiausiai apėjo nusibodusį vaikiną. Atsistojo į tą pačią eilę, tik šį kartą stovėjo arčiau išsvajoto prekystalio. Nebegalvodamas apie raudonplaukį Bretas atsuko jam nugarą ir dabar neapykantos kupinais žvilgsniais badė tos pačios senučiukės pakaušį.

[Auris Senkleris]

Dabar Auris atsirado tam įžūlėliui už nugaros. Pirma mintis buvo labai paprasta. Reikia nustumti jį ir grįžti į savo vietą. Tada aišku veikiausiai tasai nustums mane, o tada vėl aš jį... Nesąmonė.
Jam svarstant ką čia geriau padarius eilė neketino mažėti. Mat kažkoks vyras garsiai ir piktai ėmė ginčytis su pardavėja. Auris atsiduso. Viskas, metas mauti iš čia. Bet negalėjo taip išeiti nieko nepasakęs tam smarkuoliui.
- Štai tau ir prisiskubėjai. - Smagiai prabilo jis. Šiandien Senkleris buvo gan gerai nusiteikęs. Ar jam reikėjo kelti skandaliuką dėl šio pasistumdymo? Kažin. Na, nebent tasai vėl pradėtų.
Staiga Auris prisiminė, kad beklaidžiodamas po turgų girdėjo, jog per garsiakalbius buvo paskelbta, kad šiandien vyks kažkokios naujos prekių linijos pristatymas. Kad ten bus maisto ir gaiviųjų gėrimų. Kadangi niekur neskubėjo, tai nusprendė ten ir eiti. Dar jei atsirastų kompanijos... Ir nė nepajuto,  kaip ėmė ir pasakė tam priešais stovinčiam tipui.
- Pražilsi čia bestovėdamas. Nežinau ar girdėjai, bet prieš kokį pusvalandį buvo paskelbta, jog pirmą valandą po pietų, prie trečiojo įėjimo vyks kažkoks naujų prekių pristatymas. Ten bus maisto. - Še tau kad nori... Kaip visad iškrėčiau visai ne tai, ką reikėjo. Bet velniop, kas man darbo? Jis neketino laukti ką pasakys ar nepasakys tas vyrukas. Auris patraukė iš eilės, bet gan lėtu žingsniu.

[Brett OConnor]

Bretas buvo piktas. Tenorėjo paprasčiausiai pavalgyti, o susidūrė su kažkokiu šventeivą Dafydd primenančiu žiopliu, kuris, atrodo, nieko gyvenime daugiau neveikė, tik nervino aplinkinius. Ypač Bretą. Taigi dabar pastarasis stovėjo ir griežė dantimis. Atrodė, kad neapykanta, sklindanti iš jo akių, jau turėjo pasiekti vargšės senyvos moters smegenis. Buvo keista, kad ji vis dar kantriai laukia eilėje.
O štai tas prakeiktas žioplys linksminasi! Išgirdęs jo smagų toną Bretas atsisuko ir neslėpdamas pykčio įsispoksojo raudonplaukiui į akis. Vis dėlto šį kartą pavyko išvengti nevaldomo įsiūčio, tad tiesiog prunkštelėjęs nusisuko ir pradėjo caksėti liežuviu. Vis dėlto jis norėjo valgyti!
Ką ten dar pliurpia raudonplaukis kvailelis, visiškai nebuvo įdomu. Jau buvo pastebėjęs, kad raudonplaukiai nėra itin drąsūs. Turbūt nereikėjo stebėtis, kad ir šitas kažkur pasiplovė. Bretas ir nenustebo. Jis paprasčiausiai įsiuto. Kadangi raudonplaukis buvo pernelyg toli, teko išlieti pyktį ant į eilę ką tik atsistojusio vidutinio amžiaus vyro. Jį nustūmęs anglas nė nepažvelgė, kaip vyras nusivertė ant šaligatvio. Sparčiais žingsniais pasivijo bailį ir čiupo už plaukų. Jie buvo trumpi, tad išlaikyti nebuvo paprasta, teko sugriebti už pakarpos.
- Paklausyk, baily nelaimingas, - suurzgė Bretas. Prisikišo visai arti jaunesnio vyruko veido ir kurį laiką spoksojo į akis. Nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl yra toks piktas, bet to pakeisti negalėjo: įsiūtis tiesiog virė. Daugiau nieko nepasakęs paleido jauniklį ir dar kartą jį pastūmė. Norėjosi gerai šitą kvailį pamokyti, bet gerai jį sudaužyti paprasčiausiai nebuvo vietos. Reikėjo skubiai ieškoti kitokių sprendimų. Taigi Bretas tiesiog spyrė raudonplaukiui į koją.

[Auris Senkleris]

Aurio nuotaika žaibiškai pasikeitė. Išėjęs iš eilės norėjo ramiausiai nudrožti į tą pristatymą, bet pajuto, kaip kažkas mėgina sučiupti už plaukų, o tada jau ir už pakarpos. Piktos to žmogėno akys susidūrė su lygiai tokiu pat Senklerio žvilgsniu. Šitas mulkis supranta ant ko raunasi? Auris panoro užsimoti lazdele ir paleisti šitą driskių žiobariūkštį per visą turgų. Pakabinti jį ore ir žiūrėti, kaip jis skrieja tolyn. Dar geriau būtų ant jo išmėginti kokius nors senovinius kerus, visai neseniai rastus vienoje iš senųjų knygų.
- Aš? Bijau? Tokių kaip tu? - spjaute išspjovė jis. Driskius žiobariūkštis ėmėsi veiksmo, o Auris apakintas užplūdusio pykčio nespėjo išsisukti ir koją nutvilkė skausmas. Bet jis tik prablaivė.
Muštynėse raudonplaukis nebuvo tas, kuris pasižymi kažin kokiomis pergalėmis. Muštis yra tekę, nes jis dažnai trindavosi su neaiškiomis šutvėmis, bet visgi, magija Auriui buvo kur kas artimesnis dalykas. Reikia išvilioti jį laukan, kur nuošalu, o tada mes pažiūrėsim. Daviau jam šansą, galėjo pamiršti tą kvailą pasistumdymą eilėje. Bet visgi jis sulaikė save nuo tokių ketinimų. Matyt nuo burtų panaudojimo prieš tą žmogų sulaikė tai, kad jis dabar dėstė mokykloje, o tai Auriui teikė kažkokios atsakomybės už savo veiksmus.
Pliektis ši vieta atrodė nelabai kokia. Bet Senkleris neliko skolingas ir žiebė kumščiu žiobariūkščiui į veidą. Žmonės jau gręžiojosi ir žvalgėsi. Bet Auriui tas buvo nė motais.
- Dar bent kartą pabandyk mane paliesti ir pamatysi, geruoju tau nepasibaigs. - Piktai iškošė. Noras žiebti kerais buvo toks begalinis, kad net pajuto, kaip kišenėje kaista burtų lazdelė. Staiga, iš tos kišenės išlėkė dūmų sruogelė ir greit pradingo. Tik to dar ir reikia, kad tasai pastebėtų. Pyktelėjo ant savęs Auris.

[Brett OConnor]

Kad ir ką raudonplaukis idiotas kalbėtų, Bretas vis tiek buvo visiškai tikras: jis paprasčiausiai bijo. Šventeiva jau parodė, kas per paukščiai yra ugnimi ant galvos apdovanoti kvailiai. Daugiau nei akivaizdu, kad šitas ne kitoks. Vyrukas jautė kuo nuoširdžiausią neapykantą. Tokią, kokios nejuto jau seniai. Įtūžis tiesiog liejosi per kraštus, ir to menko spyrio į koją tikrai nepakako. Gavęs per veidą susiraukė, bet neleido idiotui džiaugtis pergale. Nustūmė netoliese buvusią jauną mamytę su vėžimėliu. Ji užvirto ant savo vaikelio, kuris pradėjo klykti. Tai dar labiau įsiutino. Jausmo nė kiek nesumažino iš nosies pasipylęs kraujas. Ne, šitą kvailį reikėjo pamokyti taip, kad jis daugiau nieko nenorėtų. Nudėsiu čia ir dabar tūžo rudaplaukis, tačiau garsiai neištarė nė žodžio. Šnekėjimas vis dar nebuvo stiprioji pusė. Daug patogiau buvo aiškintis kumščiais, tad juos Bretas ir paruošė. Aplinkui buvo pilna žmonių. Akies krašteliu vyrukas pastebėjo, kad nemaža dalis jų stebi muštynes. Vis dėlto dabar tai buvo visiškai nesvarbu. Galvoje sukosi viena vienintelė mintis: reikia negyvai uždaužyti raudonplaukį žioplį, taip kvailai pasipynusį jo kelyje.
Tas, aišku, kažką vapėjo, bet Bretas nutarė, kad tai tėra itin nesėkmingas bandymas išsisukti nuo tolimesnių muštynių. Ne, šito malonumo ryžikui jis tikrai nesuteiks. Staigiai sučiupęs už rankos anglas bandė prisitraukti priešą arčiau. Deja, trūktelėjo per stipriai: neišlaikęs pusiausvyros Bretas rėžėsi į už jo buvusį smulkų senioką ir jį nuvertė. Nė nepastebėjo, kaip uždribo ant jo. Kadangi vis dar nepaleido raudonplaukio rankiūkštės, tas taip pat neliko stovėti. Gulėti ant senio nebuvo patogu, tad rudaplaukis pašoko ir skubiai keliu prispaudė raudonplaukį prie žemės. Neapykantos kupinomis akimis žvelgdamas jam į veidą ilgai nelaukė ir trenkė kumščiu į nosį. Kad paties veidas buvo aptekėjęs kraujais, Bretas nė nepastebėjo.

[Auris Senkleris]

Štai kodėl dar Senkleris nemėgo muštynių žiobariškais būdais. Jis nepakentė būsenos, kurią kėlė dabartinė situacija.
Neteko jam pasidžiaugti krauju paleistu iš to psichopato nosies, kai štai dabar jis voliojosi ant žemės prispaustas to žmogėno ir iš paties nosies pasipylė kraujas. Dabar jau Auriui visiškai nerūpėjo nei motina su vaiku, nei senis, kurį jie tikriausiai sužeidė. Jį apėmė klaiki panika. Tai veikiausiai buvo jausmas, kurį iššaukė nesmagios patirtys ankstyvoje vaikystėje, kurias sukėlė smurtaujantis alkoholio apsėstas tėvas dar tada, kai jie negyveno dvare, kai viskas pradėjo ristis į nuokalnę.
Negaliu pajudėti, negaliu, mane varžo. Buvo vienintelė mintis, kuri kalė dabar į smegenis. Nutolo net skausmas, blogiausias buvo jausmas, kad jis nėra laisvas. Tas aklas siaubas kaustė vaikiną kokias dešimt sekundžių, tada jis ėmė pašėlusiai priešintis. Pagaliau nustūmė driskių ir skubiai pašoko ant kojų. Šitas... Šitas sukėlė tą pragarišką baimę, tą jausmą, tą silpnumą. Dabar Auris vėl pajuto nežmonišką neapykantą, bet ne čia pat esančiam priešininkui, o tėvui. Su ta neapykanta puolė žiobariūkštį kumščiais talžyti kur papuola. Nieko aplinkui nematė ir žinoma muštynės negalėjo taip toliau tęstis žmonių pilnoje vietoje. Klykė vaikas, pasigirdo ir kitų žmonių pasipiktinę balsai. Kažkas ragino juos skirti, kol vienas kito nenudobė.

[Brett OConnor]

Ant žemės gulintis kvailys ir iš jo nosies tekantis kraujas šiek tiek pataisė Breto nuotaiką. Kažkuriuo metu vyrukas pastebėjo, kad ir jo paties veidas nukentėjo, bet kol kas nekreipė dėmesio. Reikėjo pamokyti šitą raudonplaukį taip, kad jis daugiau nesugalvotų erzinti žavaus ir merginų taip mėgstamo jaunuolio. Atrodė, kad jis yra išsigandęs ir sutrikęs. O kas nebūtų? Šiaip ar taip, Bretas yra ne tik ypatingai žavus jaunikaitis, bet ir itin geras mušeika. Ypač tais retais atvejais, kai supyksta. Šį kartą kažkodėl taip ir nutiko. Žinoma, tokią reakciją iššaukė raudonplaukio erzinimai, taigi visai nenuostabu, kad žavus rudaplaukis vyrukas supyko.
Aplinkui kilęs šurmulys tarsi bylojo, kad žiūrovai pernelyg susidomėjo šiomis muštynėmis, tačiau Bretui tai visiškai nerūpėjo. Svarbu buvo tik uždaužyti kvailį, sutrukdžiusį nusipirkti maisto. Žinoma, tai reiškė, kad anglas yra išalkęs, bet tai tik padidino jo įniršį. Žinoma, jėgų gal kiek ir trūko, bet raudonplaukiui kvailiui pridaužyti jų tikrai užteks.
Deja, ir tas buvo nepėsčias. Geidžiamiausias Britanijos bomžas nespėjo nė susigaudyti, kai jį apipylė kažkokie neaiškūs smūgiai. Prireikė gerų kelių akimirkų, kol Bretas susivokė, kad tai ne ko kito, o to idioto darbas. Keli smūgiai buvo itin skaudūs, tačiau rudaplaukis tikrai neketino to prisipažinti. Ne, reikėjo pagaliau pamokyti tą kvailį.
Vaikiščio klyksmai ir suaugusiųjų šūksniai tikrai nenuramino įsiaudrinusio jaunuolio. Jis pašoko nuo žemės ir priešą už pakarpos. Kelias akimirkas spoksojo į jį neapykantos kupinomis akimis. Vis dėlto jis nebuvo vertas, kad žavusis vyrukas dar labiau teptųsi rankas. Visi raudonplaukiai buvo kažkokie nevykėliai, ir šitas tą tik dar kartą įrodė.
Bretas kilstelėjo aukštesnį vyruką nuo žemės. Nepaisant to, kad nusprendė jo neuždaužyti, neapykanta niekur nedingo. Pusiau nustūmęs, pusiau numetęs raudonplaukį tolyn anglas nusisuko. Daugiau su tuo žiopliu jis nesimuš!

[Auris Senkleris]

Pyktis ūžė kraujyje, kumščiai darė savo darbą, žmonės kėlė sąmyšį. Tuojau nukautuosiu šitą, tada pažiūrėsim. Tik tam nebuvo lemta nutikti, mat žmogus pašoko ant kojų ir paties Aurio popieriai pasidarė prastoki. Viskas įvyko labai greitai, Senklerio kojos atsiplėšė nuo žemės ir jis nulėkė per salę, rėžėsi į kažkokį stendą, taip dar labiau viską sujudindamas ir susmuko ant žemės. Gerokai susitrenkė, prie viso to prisidėjo praeiti skauduliai ir stotis raudonplaukis neskubėjo. Na gi, jeigu liksi čia, tai tada tu paskutinis mulkis. Ragino save keltis.
Pagaliau atsistojęs ant kojų, jautėsi netvirtai. Bet palikti šito taip paprastai neketino. Vaikinas pradėjo brautis link priešininko. Žmonės dabar nervino. Vieni spoksojo, kiti traukėsi iš kelio, dar kažkas šnabždėjosi, kad reikia kviesti policiją, bet kol toji prisistatys... Pagaliau jau buvo arti to driskiaus. Blogiausia, kad visi žiopsojo ir jis niekaip negalėjo nepastebimai panaudoti savo burtų lazdelės. O būtent tai ir ketino padaryti. Tada eiti kažkur, kur galės apsitvarkyti. Kraujas dar vis bėgo iš nosies. Veidas juo buvo išterliotas. Skaudėjo nugarą, galvą, koją ir dar kažką. Už viską tas man atsakys.
Jau norėjo nieko nepaisydamas užkerėti tą vyrą, bet tada kažkas uždėjo ranką jam ant peties ir Auris žaibiškai atsisuko pažiūrėti kas ten.
Už jo stovėjo keli aukšti prekeiviai. Dar pora artinosi ir prie to rudaplaukio.
- Arba einat su mumis gražiuoju ir sulauksime policijos, arba Teks ne taip gražiai jus išsivesti ir vis tiek bus tas pats. - Prabilo vienas iš jų.
- Čia ne vieta aiškintis aišku? Sužeidėte žmogų, tarpusavy galit skaldytis kiek patinka, bet susiraskit tam kitą vietą. O dabar teks atsakyti. - Kokį žmogų? Siuto Senkleris. Tada pamatė už tų vyrų stovintį senuką, kurį jie gerokai aplamdė savo kovos pradžioje.

[Brett OConnor]

Pyktis tiesiog siautė viduje. Nors ką ten pyktis - tai buvo kuo didžiausias įsiūtis. Nebežiūrėjo, ką prakeiktas raudonplaukis darė. Ketino tiesiog pasišalinti, ir tiek. Geriausia, žinoma, būtų, jeigu tas kvailys būtų ten nusibaigęs, bet už nugaros vykstantis sujudimas vertė galvoti, kad tai, deja, nenutiko. Gal įtūžis būtų ir praėjęs, tačiau kažkas prisiartino prie Breto. Tikriausiai norėjo nuraminti, bet tai geidžiamiausią Britanijos bomžą dar labiau supykdė: argi tie kvailiai nemato, kad jis jau paliko raudonplaukį žioplį ramybėje?!
Neprataręs nė žodžio trenkė arčiau buvusiam vidutinio amžiaus vyrui į nosį, ir jis kiek atsitraukė. Kiti du žengė arčiau, tačiau Bretui pavyko nuo jų išsisukti. Akys degė kuo tikriausia neapykanta, o tai, atrodo, ramintojus kiek atšaldė. "Žavioji" šypsena nušvietė rudaplaukio veidą. Jautėsi laimėjęs šią kovą, tad dabar teliko susirasti dailią panelę ir smagiai praleisti su ja vakarą. Ir susirasti ką nors užkąsti, žinoma.
Bet ne. Akys užkliuvo už raudonplaukio kvailio, nuo kurio viskas ir prasidėjo, ir Bretas vėl supyko. Ne. Jis man dar atsiims pagalvojo vyrukas. Jeigu geri vaikučiai, bandantys juos išskirti, mano, kad turgus nėra tinkama vieta, tebūnie. Jiedu susimuš kokioje nors nuošalesnėje vietoje.
Priėjęs prie aukštesnio priešininko geidžiamiausias Britanijos bomžas trenkė arčiausiai buvusiam žmogui į pilvą, ir tas susirietė. Tuomet čiupo raudonplaukiui už pakarpos ir prisikišo visai arti veido.
- Ne, mielasis, mes dar nebaigėm, - tyliai suurzgė ir vis dar laikydamas priešininką pradėjo brautis pro žmones. Bent keletui jų teko trenkti į nosį: pasirodo, visokie kvailiai labai jau nemėgsta trauktis įsiutusiam vyrukui iš kelio. Vis dėlto pagaliau pavyko pasiekti turgaus pakraštį, ir netrukus Bretas ir jo tempiamas raudonplaukis paliko tą pernelyg perkimštą vietą.