[Fiadh o Ceallachain]

Fiadh be nuotaikos atslinko į magijos istorijos pamoką. Mokslo metai artėjo prie pabaigos, tad penktakursė juto tik kylančią paniką. Egzaminai artėjo tiesiog šuoliais, o mergaitei atrodė, kad ji vis dar nieko nemoka. Ką tai reiškė? Juos nuomone, tik viena: vos po kelių mėnesių ji bus brutaliai išmesta iš namų.
Magijos istorija nebuvo itin įdomi pamoka, tad Fiadh dažnai pasirinkdavo kitokią veiką vietoj sėdėjimo suole. Nereikia stebėtis, kad vadovėliai, skirti šitai pamokai, nebuvo itin aptrinti.
Trumpai tariant, magijos istorija grifiukei buvo tamsus miškas. Tad ji atėjusi į klasę tikėjosi kokių goblinų mūšių datų, kas būtų tragiškai neįdomu. Laimei, profesorė sugebėjo maloniai nustebinti šiaurės airę. Ji visai susidomėjusi klausė jaunos moters. Iki vieno pasakymo, kuris, atrodo, buvo itin svarbus. "Kiekvienas gausit dirbti savarankiškai." Tai reiškė, kad Fiadh neturės pagalbininko, kuris sugebės bent kiek paaiškinti, kas čia vyksta. O dar reikės vaikščioti po mokyklą?! Šviesiaplaukė buvo tikra, kad ji pamokos gale čia negrįš. Tikriausiai sėdės kur nors apsiverkusi ir netekusi vilties. Tiek kažką išmokti šiandien, tiek išlaikyti bent vieną egzaminą, tiek šiame gyvenime dar pamatyti ką nors gero ir gražaus.
Ir ko aš čia ėjau? beviltiškai pagalvojo Fiadh, pamiršusi, kad atėjo čia kaip tik dėl to, kad nieko nemoka. Juk kaip tik ir vylėsi sužinoti ką nors, kas gali praversti per egzaminą. Nepaisant to, kad pamokos tema atrodė įdomu, mergaitei kažkokia keista nuojauta kuždėjo, kad VML egzamine klausimų apie gyvūnėlius nebus. Laiko gaišimas suirzo grifiukė. Knietėjo tiesiog išeiti iš klasės, tačiau ji puikiai žinojo, kad to padaryti neišdrįs. Ką daryti? Na, tikriausiai teks imtis klasės darbo. Ir tikėtis, kad kažkokiais protu nesuvokiamais būdais ji visiškai nesusimaus. Nors ar to galima realiai tikėtis, nebuvo aišku. Reikėjo pabandyti.
Galiausiai mergaitė atsistojo iš suolo ir patraukė profesorės stalo link. Atrodė, kad kitiems mokiniams užduotis visai patinka, tačiau Fiadh norėjo verkti. Kaip visada. Ji atsivilko iki klasės priekio ir įsižiūrėjo į vokus. Nė vienas neatrodė kuo nors ypatingas. Deja, nebuvo jokio ženklo, kad vienas ar kitas vokas yra kažkoks lengvas, kuris tiktų net ir jai. Imti bet kurį? Na, panašu, kad grifė neturi iš ko rinktis. Tad ji pasiėmė arčiausiai gulėjusį voką ir grįžo į savo vietą. Labai lėtai jį atplėšė ir išsitraukė lapelį. Nebepuoselėdama vilčių, kad čia bus kas nors lengvo, ji perskaitė, kas ten buvo parašyta.

Turiu 8 kojas, didžiulis aš esu, anksčiau miške slepiausi, baisus kaikam atrodau, draugaut su daug kuo nenoriu. Slepiuosi aš ten, kur gydyti visus nori, kur daug lovų yra. Rask mano statulėlę.

[Daniela Kravitz]

    Pagaliau Danielos akys pagavo plėvesuojantį balkšvą lapą. Jis slėpėsi virš Švilpynės stalo, prie pat mokytojų pakylos. Užuomina nemelavo - voką pasiekti be burtų buvo neįmanoma. Rodos, objektas siūbavo tarp debesėlių, kurie su kiekviena sekunde pakildavo vis aukščiau. Dani pamirksėjo, nenorėdama, kad akis apsunkintų ir kažkokie vaizdiniai triukai.
    Burtažodis pasiekti vokui buvo tikrai vienas lengviausių, todėl nieko nelaukdama klastuolė ištiesė lazdelę ir šūktelėjo Accio užkeikimą. Pergamentas lengvai nuplėvesavo žemyn, nors nekantriai trečiakursiai pasirodė, kad per lėtai. Ji trypčiojo sportbačiais apautomis kojomis, vis primindama sau, kad laiko iki pamokos galo - ne tiek jau daug.
    Pagaliau vokas pasiekė Danielos delną. Ji skubriai praplėšė jį, pirmuosius radinius - skulptūrėlę ir lapelį - paslinkdama ant švilpių stalo. Tada klestelėjo ant suolo ir įbedė akis į gautąjį tekstą.

Kentaurai - magiškos būtybės su žirgo ir žmogaus kūnų dariniu. Jie yra vieni protingiausių ir paslaptingiausių rūšių magijos pasaulyje. Jie tiki lemtimi ir yra patyrę žvaigždžių, gamtos darinių studijuotojai. Viena pagrindinių jų savybių yra nešališkumas, todėl labai sunku priskirti juos gerajai ar blogajai pusėms: kentaurai stengiasi gyventi savo gyvenimą.  Garsiausias Hogvartso teritorijoje gyvenęs kentauras yra vardu Firenzis - jis yra išgelbėjęs Harį Poterį, padėjęs Dumbldorui mokykloje, kovojęs su Mirties Valgytojais. Dėl to kiti kentaurai jį išvijo iš miško. Taigi iš to galime spręsti, kad vienai pusei prijaučiantys kentaurai yra nepaprastai retas reiškinys, jie dažniausiai yra atstumiami gentainių.

    Ant pergamento išraityti sakiniai nebuvo naujiena Kravitz, todėl ši, ilgai apie perskaitytas žinias nemąstydama, stvėrė medinį kentauriuką, abu vokus ir greitai paliko Didžiają Menę. Ir dabar kelionė laiptais nenusitęsė: šie pradėjo judėti tik vieną kartą, ir tai tik tada, kai Daniela iššoko savo "stotelėje". Kabinete su visu turtu nužingsniavo pas profesorę, o tada, pristačiusi rastus tekstus, paskutinį kartą išėjo iš magijos istorijos būdama trečiakursė.

[narvalas]

  Perskaitė užuominą tačiau nieko nesuprato. Tada perskaičiusi dar kartą suprato, kad kalba apie vienaragį ir šio statulėlė slepiasi kažkur virtuvėje ar šalia jos. Eiti ten. Neatrodė taip siaubinga. Prieš skaitydama bijojo, kad gali tekti eiti kur nors link bokštų. Ji mažiausiai dešimt kartų pasiklystų ieškodama vietos ir dar susižalotų kaip nežinia kas. Ir taip šiandien jai vos šarvuotas paminklas galvos kirviu nenukirto. Tikras nesėkmių magnetas. Jau ruošėsi eiti lauk iš klasės, tačiau pastebėjo bendrakoledžę. Berods Deo vardu. Pilno nesugebėjo prisiminti. Įsiminė ją tik dėl to varlyno, vykusio žiobarotyroje. Kai pavirtusi animagė sukurkė, kurksėjimas pasigirdo ir iš Emerisės apsiausto kišenių. Mergaitei pasirodė, kad jai ausyse dvejinasi garsas, tačiau iš vienos kišenės netrukus iššoko Ponia Šokliukė ir dar viena varlė. Nelaukdamos, varlės nušokavo pas savo dvi drauges, o Devona liko stovėti lyg stulpas. Ji negalėjo suprasti iš kur antra varlė.

[Amira Martin]

  Radai mane, rask ir istoriją apie mane. Ten kur žemiausiai paveikslas Hogvartse kaba. Mintyse pakartojo užuominą. Apie tokį dalyką net bibliotekininkės nepaklausi. Ak. Susimąstė. Žemiausia vieta pilyje buvo požemiai. Ten, savaime aišku, paveikslų nebuvo. Ar buvo? Teko pripažinti, ten lankėsi gana retai. Įsidėjusi voką su užuominą, nuskubėjo laiptais žemyn į požemius. Apžiūrėjo visas įmanomas vietas ir pagaliau rado reikiamą voką. Šį netrukus ir atvėrė.

Dobis yra namų elfas, tarnavęs Smirdžių šeimai. Susiraukšlėjusi nedidukė būtybė su didelėmis žalių rainelių akimis ir labai gera širdimi. Dobį išlaisvino Haris Poteris, pakišdamas į Lordo Voldemorto dienoraštį kojinaitę. Labai darbštus ir paslaugus namų elfas. Žuvo gelbėdamas Harį Poterį.

  Perskaičiusi atsiduso. - Dėl tokios nesąmonės vaikštinėjau po pilį? - Pavarčiusi akis grįžo į klasę. Padėjo visus tris vokus ir Dobio statulėlę ant stalo bei paliko klasę.

[Fiadh o Ceallachain]

Fiadh nieko nesuprato. Aštuonios kojos? Nenori draugauti? Juk čia tiesiog kokie nors keturi žmonės, turintys po dvi kojas! Iš kur jai, po velnių, žinoti, apie kokius žmones čia kalbama? Slėpėsi miške? Negi tai bus tie, kokie jie ten... Pėdelė, dar kažkoks... Tie, kur moka pasiversti gyvūnais. Juk tiek vilkolakis, tiek šuo yra pakankamai didelis. Grifiukė neprisiminė, kuo gali virsti du likę draugai, tačiau įtarė, kad tai bus apie juos.
Laimei, antroji užuominos dalis buvo kiek lengvesnė. Fiadh buvo beveik tikra, kad kalbama apie ligoninę. Bet negi jai dabar taip paimti ir išeiti iš klasės? Kai nueis į ligoninę, visi būtinai pamanys, kad ji ir vėl susimovė! O juk jai tereikia rasti kažkokią kvailą statulėlę... Kodėl būtent aš gavau šitą užuominą? niūriai paklausė savęs šviesiaplaukė, visiškai nenorėdama eiti iš klasės. Nenorėjo kristi profesorei į akis. Nepaisant to, kad tą patį turi daryti visi mokiniai, Fiadh jautėsi taip, tarsi jos išėjimas pro duris būtų kažkoks didžiulis įvykis. Nenoromis prisiminė, kaip kartą ją pro duris išprašė profesorius Greywindas. Tai tik išgąsdino mergaitę ir ji nejudėdama sėdėjo savo suole.
Vis dėlto tada į galvą atėjo mintis, kad juk tada profesorė apkaltins ją nieko nedarymu! Jau geriau eiti į prakeiktą ligoninę. Jeigu ką, galės iš ten tiesiog negrįžti.
Neskubėdama mergaitė išslinko į koridorių. Gerai, kad bent jau žinojo, kur eiti. Deja, kelias buvo pakankamai tolimas, kad ji spėtų susimąstyti. Pirmiausia į galvą atėjo mintis, kad gal tai visai ne keturi žmonės. Galbūt kažkoks padaras, apie kurį ji nieko nežino? Nulinės magijos istorijos žinios visiškai nepravertė. Fiadh eilinį kartą susigraudino. Atrodė, kad tuoj ir vėl apsiverks ir tada net nebematys, kur eina. Dėl to nusišluostė vis dar apysauses akis ir paspartino žingsnį. Puikiai žinojo, kad rasti statulėlę bus itin sunku, jeigu ji nežinos, ko tiksliai ieško. O gal Pomfri bus tokia maloni ir padės? Ypač jeigu dabar ligoninėje nėra daugybės sužeistų ir sergančių mokinių, ji tikrai turi turėti laiko. O Fiadh tikrai reikia pagalbos... Pamoka atrodė visai įdomi, bet kodėl ji tokia sudėtinga? Kodėl grifiukė negalėjo gauti, pavyzdžiui... Tiesą sakant, į galvą neatėjo jokia statulėlė, kurią rasti būtų lengviau. Mergaitė suprato: teks skaityti vadovėlius.
Galiausiai pasiekusi ligoninę įėjo ir apsidairė. Ten buvo visiškai tuščia. Fiadh atsiduso: ką gi, pagalbos geriau nesitikėti. Ji priėjo prie pirmosios lovos ir patikrino po ja. Tuščia. Pradėjo tikrinti visas iš eilės, kol nutarė, kad kažką ne taip suprato. Vis dėlto netrukus pamatė šiek tiek pravertą stalčių prie netoliese esančios lovos. Grifiukė vos ne bėgte nuskubėjo ten ir atidarė stalčių plačiau. Klyktelėjusi staigiai uždarė. Ar ten voras?! Nedrąsiai vėl atvėrusi stalčių ji pamatė, kad buvo teisi. Ten išties buvo kažkoks didelis voras. Nenoromis suskaičiavo kojas. Aštuonios. Savaime aišku, ji ne taip suprato užuominą... Vis dėlto statulėlę rado. Su pasišlykštėjimu paėmė ją į ranką iš galiausiai pamatė voką. Sunkiai atsidususi išsitraukė lapelį.

Radai mane - rask ir apibūdinimą, istoriją apie mane. Jis slepiasi didelioj patalpoj, prie "žalių žmogiukų" stalo.

[Dorotėja Hopes]

Kaip po dieną taip po naujieną, susierzinusi mąstė Dora. Jau geras penkias minutes ji puškuodama lipo į astronomijos bokštą sekdama vokelio nurodymais, vienoje rankoje vos nulaikydama statulėlę. Žinoma, kad būtent jai tenka lipti kelis šimtus stačių laiptelių, net nežinant ar tai iš tiesų yra ta aukščiausia vieta. Bet varnė nemokėjo nusileisti. Neišmokusi pasiduoti ji kankindavo save iki paskutinio lašo bet kokioje situacijoje, net jei tai buvo šeimos organizuotas lobių ieškojimo žaidimas. taigi ir dabar ji puškavo tol kol atsidūrė ant paskutinio laiptelio. Porą sekundžių skyrusi kvapo atgavimui mergytė pakėlė galvą ir apsižvalgė aplink. Stiklinis paviršius. Nieko įstiklinto aplink nesimatė. Apskritai visas bokštas buvo tuščias, tik vėjas siautė viduje, o prie krašto stypsojo vienas pamirštas teleskopas.Taip žinoma! Teleskopas! Varniukė pripuolė prie jo ir pažvelgė pro jį. Vaizdas buvo užblokuotas kažko užkišto už stikliuko. Kiek pasikrapščiusi ji ištraukė paskutinį lapelį ir jį atidarė.

Baziliskas – mitinis gyvačių karalius, kurį, gaidžiui padėjus, po septynerių metų išperi rupūžė. Daug metų baziliskas buvo Salazaro Klastuolio simbolis ir vienas net gyveno Hogvartso pilyje, porą kartų pridarydamas žalos ir net nužudydamas mokinę. Ši gyvatė minima daugybėje įvairių šalių mitologijų įvairiuose kontekstuose. Daugiausia kaip suirutę keliantis, mirtinas padaras, atnešantis su savimi tik nelaimes, tačiau kai kur ir kaip gelbėtojas, pagalbininkas ir laimės pranašas.

Patenkinta, jog gebėjo įvykdyti užduotį iki galo Dora nustraksėjo laiptais žemyn ir nubėgo į klasę. Ji išdidžiai atsistojo prieš mokytoja ir atkišo atrastas gėrybes.
-Gal galima statulėlę pasilikti kaip suvenyrą? Kad ir mirtingas, tas baziliskas visai mielas,- kreipėsi ji į mokytoją.

[Fiadh o Ceallachain]

Fiadh perskaitė užuominą. Perskaitė, ir nieko nesuprato. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Juk ji jau padarė dalį darbo, negi dabar teks imti ir grįžti tuščiomis? Galva buvo visiškai tuščia ir nesimatė jokių prošvaisčių. Didelė salė? Žali žmogeliukai? Tai mergaitei asocijavosi su marsiečiais, mat žiobariškose knygose ar kur "žali žmogeliukai" reiškia būtent tai... Negi jai teks lipti į astronomijos bokštą? Ta vietą grifiukę ir taip gąsdino, negi teks keliauti ir ne pamokos metu? Na jau ne, geriau grįšiu į klasę ir pasakysiu, kad ten nieko nebuvo. Tikrai nelipsiu pasakė sau Fiadh, išeidama iš ligoninės. Sustojusi prie durų ji pradėjo svarstyti, ką daryti. Negi išties nė nebandyti pasiryžti ten užlipti? Tada galvoje šmėstelėjo mintis, kad astronomijos bokštas neturi jokios didelės patalpos, kurioje stovėtų koks nors stalas. Mergaitė ėmė mąstyti, ar mokykloje yra dar kokia nors vieta, tiesiogiai susijusi su astronomija. Gal kokia laboratorija, kur yra po stalą, skirtą kiekvienai planetai? Deja, tokios vietos per penkerius mokymosi metus atrasti nepavyko.
Ir tada Fiadh susiprato: juk tai yra Hogvartsas. Tikėtina, kad profesorė Scott nėra net ir girdėjusi apie tai, kad žali žmogeliukai yra marsiečiai. Tad kas tai galėtų būti? Net ir ši idėja nuplaukė. Fiadh pajuto, kad tuoj pradės verkti. Pirmą kartą apsidžiaugė, kad dirba viena - ne itin norėjosi, kad koks nors žioplys pradėtų šaipytis.
Šiaurės airė nutarė tiesiog grįžti į klasę. Pasakys profesorei, kad nesuprato užuominos. Na, gal ji nėra tokia pikta... Vis dėlto ne transfigūracijos pamoka...
Lėtai žingsniuodama koridoriumi Fiadh pajuto kažkokį nosiai malonų kvapą. Kadangi nesusigaudė, kur yra, apsižvalgė. Pasirodo, jos būta visai netoli didžiosios salės, kur namų elfai jau tikriausiai ruošė vakarienę. Žalieji žmogeliukai! Didelė patalpa! nušvito protas mergaitei. Juk tai visai ne marsiečiai, o klastuoliai! Ji nuskubėjo į salę prie Klastūnyno stalo. Tikėjosi, kad čia niekas jos neaptiks. Tikrai iškiltų klausimas, ką grifė daro būtent prie šio stalo.
Fiadh lapelio nerado gana ilgai. Jau pradėjo nuogąstauti, kad vėl kažkas ne taip, kai galiausiai viduryje stalo pamatė kažką baltuojant. Pribėgusi pagriebė voką ir nė neskaičiusi nuskubėjo atgal į klasę.
Tik atsidūrusi ten šviesiaplaukė iš voko ištraukė lapelį ir perskaitė:

Aragogas buvo vienas garsiausių akromantulų Anglijos burtininkų istorijoje. Žinoma tai, kad jį užaugino Rubėjus Hagridas, ilgametis Hogvartso burtininkų ir kerėjimo mokyklos raktininkas ir miško sargas. Kai pirmą kartą buvo atidarytas Paslapčių kambarys, buvo manoma, kad tai Aragogas yra monstras, gyvenęs kambaryje. Hagridas nenorėjo prarasti augintinio ir jį paleido, nuo tada jis gyveno Uždraustajame miške iki pat savo mirties. Mirė 1996 metais. Aragogas yra vienintelis žinomas akromantulas, turintis savo kapą, mat dažniausiai mirusius gentainius suėda šeimos nariai. Palaidotas Hagrido kieme prie Hogvartso.

Fiadh pakraupo. Gal ir nereikia stebėtis, kad statulėlė buvo tokia klaiki! Mergaitė puikiai žinojo, kad jos su savimi tikrai neims. Tad ji priėjo prie profesorės ir parodė tiek statulėlę, tiek visus lapelius. Nieko nesakiusi greit padėjo viską ant Scott stalo ir skubiai nėrė lauk iš klasės.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Vos tik sukurkusi, išgirdo atsiliepiant bent kelis balsus. Tai buvo kiek netikėta. Taip, savo varlę Deoiridh atsinešė, tačiau kitų mergaičių, turinčių varles, ji nematė. Ar bent jau nematė varlių. Gal vis dėlto kitos augintinės irgi čia yra? Galvoje sužibo viltis, nors protas kuždėjo, kad galbūt tai tik jos noras girdėti kurkimą. Vis dėlto visko taip palikti nė neišsiaiškinus nebuvo galima. Animagė ketino varliškomis kojomis ar liežuviu pasiimti lapelį, tačiau dabar buvo svarbesnių dalykų. Reikėjo rasti drauges! Kam rūpi kažkokia magijos istorija, kai kabinete galbūt yra daugiau varlių?! Tad ji nušokavo tolyn nuo profesorės stalo. Tikėjosi, kad Scott nesugalvos jos sutrypti ar padaryti dar kokios nors nesąmonės, kuri sukliudytų varlei sutvarkyti reikalus.
Grįžusi prie savo suolo žaliaodė skubiai užšoko ant jo. Svarbiausia buvo rasti savo augintinę! Juk ši taip ir nesuprato, kur kartais išnykdavo Deoiridh. Nepanašu, kad varlės būtų itin išsilavinusios animagijos srityje.
Laimei, geriausia Deoiridh draugė tebebuvo savo vietoje. Mokinė apsidžiaugė pamačiusi, kad varlių ten yra daugiau. Vietoj vienos varlės ant savo stalo ji rado tris! Ji linksmai sukurkė ir visos keturios varlės patraukė profesorės stalo link. Vis dėlto gal reikia atlikti užduotį? Keturiese bus tikrai smagiau. Koks skirtumas, kad profesorė sakė dirbti savarankiškai? Ji turbūt iš viso nepagalvojo apie varles.
Deoiridh nužvelgė varles. Viena, žinoma, buvo jos augintinė. Kita buvo per praėjusią pamoką sutikta keturkojė. Tačiau kas buvo trečioji varlė? Deoiridh sutriko. Ji tikrai nebuvo aną kartą sutikta varlė. Tiesą sakant, atrodė iš viso nematyta, net ir paežerės varlių būryje. Gal tai irgi koks animagas, kuris prižiūri, kaip Deoiridh dirba per pamokas. Ką gi, jeigu yra kaip tik taip, ji į pamokas paprasčiausiai daugiau neis.
Švilpė kurktelėjo nepažįstamai varlei. Atsakomasis kurkimas ją lyg ir patenkino. Tad Deoiridh užšoko ant stalo ir nužvelgė vokus. Nė vienas neatrodė kuo nors ypatingas - bent jau varliškoms akims. Tad ji pabandė paimti artimiausią. Deja, varlių kojos nebuvo pritaikytos tokiems fokusams, tad teko sau padėti liežuviu. Neilgai trukus ji pasiėmė voką, tačiau tas nukrito ant grindų. Kitos varlės nuskubėjo prie nukritusio lapo, tačiau Deoiridh buvo tikra, kad nė viena iš jų nemoka skaityti, tad reikėjo prie jo prieiti pačiai. Ji nušoko atgal ant žemės ir nuskubėjo pas drauges. Netekusi kantrybės atvirto į žmogų ir nusinešė voką ant savo stalo. Išėmusi lapelį pasidėjo jį kuo patogiau ir prieš pradėdama skaityti vėl pasivertė į varlę.

Aš skleidžiu tik baimę, nesirodyk man kely, nes tu laimės nebematysi. Labai svarbią vietą aš rimtai saugau. Slepiuosi netoli ten, kur mažiausias paveikslėlis. Rask mano statulėlę.

[Morisas Banoveris]

Morisas pėdino į paskutiniąją Magijos istorijos pamoką. Dabar kol dar nebuvo vėlu ir prisiminė didžiąją dalį pamokų galėjo jas visas apmąstyti. Iš daugelio pamokų labiausiai įsiminė vos kelios, bet ir tosios nemanė, kad buvo pačios geriausios. Įėjęs į kabinetą pasisveikino su profesore ir atsisėdęs į vieną iš suolų ėmė laukti kol bus paskelbta praktinė ar teorinė dalis. Jo nuostabai, džiaugsmui ir sumišimui teorinės dalies nebuvo, tad buvo išvengta bereikalingo ausų skausmo klausantis kitų pateikiamos informacijos. Išklausęs užduotį pastebėjo, kad ji turi panašumų su dar atrodo neseniai atlikta Nuodų ir vaistų užduotimi. Per kurią kaip ir per šią reikėjo kažko ieškoti po Hogvartso pilį. Kaip suprato reikės rasti dvi kažkokias figūrėles, tad apsidžiaugęs, kad darbas nebus toks sunkus. Nuėjęs prie stalo pasiimė voką ir grįžęs į savo vietą atplėšė jį, dar kiek palaikęs rankoje ištraukė iš jo lapelį su užuominomis, tuomet dar kiek pavartė jį rankose lyg ieškodamas kažko ir galų gale padėjęs voką ant stalo ėmė skaityti ant jo užrašytą užuominą.

Aš nedraugiška būtybė, bet begalo jau protinga. Mažo ūgio, su raukšlem, turiu darbą atsakingą. Slepiuosi aš netoli tų durų,  kur "geltoni žmogiukai" gyvena. Rask mano statulėlę.

[Ryan Jones]

Ryan susikaupęs dar kartą perskaitė visą užuominos turinį. Jis suprato, kad jam reikia surasti hipogrifo statulėlę. Tai yra nuostabus magiškas gyvūnas. Tėtis kažkada berniukui pasakojo apie jį. Dabar jis mąstė kur ta hipogrifo statulėlė yra yra. Turbūt tai didžioji salė. Galbūt bus prie garbingojo stalo, bet abejoju pamąstė vaikinukas ir nusprendė, kad ji vistik yra ten. Jis greitai dingo iš kabineto nešdamasis savo blonknotą rankose. Greitai jis pasiekė didžiąją salę. Tyliai įėjo į ją ir apsižvalgė. Jo gintarinės rudos spalvos akys ieškojo statulėlės. Greitai is ją pamatė ant garbingojo stalo. Aišku, kad jis nepagalvojo, kad statulėlė gali būti pačioje matomiausioje vietoje. Vaikinas paėmė ją į rankas ir apžiūrėjo. Atvaizdas buvo tikrai puikus, o prie jo ir kitą užuomena, kurioje turėjo būti parašyta kur yra hipogrifo aprašymas ar kas ten. Vaikinukas lėtai atplėšė vokelį ir pradėjo tyliai skaityti.

  Radai mane - rask ir apibūdinimą, istoriją apie mane. Jis slepiasi vietoje, kur randi daug knygų, o tiksliau pasakius, prie stalo jis yra.

[Ryan Jones]

Na, dabar tikrai abai paprasta pamąstė vaikinas. Juk aprašyms yra bibliotekoje. Vakinas pradėjo bėgti iki jos. Žinojo, kad pamoka tuoj pasibaigs.  Vaikinas labai skubėjo., tad iš tiesų greitai atsidūrė bibliotekoje. Ten jis apsožvalgė ir ant stalo greitai pamatė voką kuriame turėjo būti aprašymas. Vaikinas apsidžiaugė ir greitai jo rankose buvo ir vokas su aprašynu. Kadangi jis norėjo spėti iki pamokos abaigos grįžti į ją. Vėl bėgo tik staiga paslydo, nes kažkos neatsargus vaikas išpylė kažką. Rya atsidūso ir lėtai atsistojo nuo žemės. Gerai, kad statulėlė nesudužo, o aprašymas nesušlapo pagalvojo Jones. Dabar jis ėjo lėtai ir neskubėdamas, mat nenorėjo, kad įykis su kritimu pasikartotų. Turbūt jis paslydo ten kur bėgant į biblioteką pastebėjo, kad kažkas kažką išpylė. Galų gale vaikinas sugrįžo į kabinetą. Ten jis ramiai ir lėtai atsisėdo į savo suolą ir atplėšė vokelį su aprašymu.

Hipogrifas tai oranžinių akių savininkas. Jis  gali būti audringos pilkos, brozinės, žvilgančios kašotinės ir inkiškai juodos. Jo priekinė pusė tai milžiniška erelio pusė, o galinė pusė tai arklio. Jis gba skristi. Hipogrifas labai panašus į grifą. Mėsėdis ir pavojingas. Su juo gali dirbti tik patyrę burtininkai ir raganos.

Hipogrifas Ryan'ui visai patiko. Jis pakilo iš savo suolo ir daiktus tai yra statulėlę su aprašymu padėjo profesorei ant stalo. Tada greitai pasišalino iš kabineto.

[Alehandro Murrell]

Maliai uždavus pamokos darbą, mokiniai pamažu kilo iš suolų ir pradėjo jį vygdyti. Mergina buvo patenkinta, kad mokiniai bent kolkas pamokoje dalyvavo pakankamai aktyviai, ko ši negalėjo palyginti su praita savo pamoka. Na žinoma, atsirado ir tokių mokinių, kurie sugalvojo papokštauti, bet buvusi klastuolė nebuvo nusiteikusi gadintis nuotaikos paskutinę savo vedamą pamoką, tad tiesiog praignoravo nesąmones bandančią krėsti mokinę. Rodosi, kad tai bent šiek tiek padėjo ir po kurio laiko ši kaip ir kiti mokiniai, ėmėsi darbo. Taip laikas pamažu bėgo, mokiniai vienas po kito pradėjo grįžinėti į kabinetą su atliktomis užduotimis. Kai kurie iš jų grįžę pasiliko statūlėlę sau, o kai kurie paliko ją ant profesorės stalo. Kiekvienam mokiniui ar mokinei išeinant, profesorė linksmu balso tonu atsisveikindavo su juo ar ja. Galiausiai pamokos laikas baigėsi. Mergina buvo iš tiesų patenkinta gan aktyviu Hogvartso mokinių dalyvavimu jos paskutinioje magijos istorijos pamokoje šiais metais. Scoott sutvarkė kabinetą ir dar kartą ilgesingai peržvelgus jį, nukeliavo savais keliais...