0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Vestibiulis
« Prieš 3 metus »
 Įžengęs pro pagrindines vaikų namų duris, patekdavai į vestibiulį. Patalpa buvo neįtikėtinai erdvi ir tvarkinga - vaikų namų vadovybė į šitą kampelį kišdavo pinigus, tikėdamiesi, kad svečiai nepamatys toliau vyravusios netvarkos. Kambario sienos buvo šleikščios kreminės spalvos, jas puošdavo jaunesnių vaikų padaryti darbeliai, norint šią niūrią vietą padaryti labiau linksmą ir šeimynišką, o grindys buvo išklotos aptrupėjusiomis, nuobodžiomis pilkomis plytelėmis, kaip ir bet kurioje valstybinėje įstaigoje. Kairėje pusėje buvo prižiūrėtojos kambarėlio langas - nemaloni, sena moterytė akylai sekdavo kiekvieną įėjusį, o vėluojantiems grįžti vaikams dar ir velnių atskaitydavo. Šonuose, pristumtos prie sienų, stovėjo kėdės, popierių laukiantiems žmonėms. Ant jų vaikams sėdėti buvo nevalia, o dėl bjauraus prižiūrėtojos būdo niekas šios taisyklės ir nelaužė. Vestibiulio gale buvo keletas durų, jos vedė valgyklos ar vaikų kambarių link. Už šių durų, be direktorės leidimo, svečiams eiti buvo draudžiama. Tik administracijos durys, tamsios, prabangios ir su paauksuota lentele buvo prieinamos visiems. Suaugusieji ateidavo čia, norėdami gauti patarimų, kaip prieš įsigyjant naują augintinį ar tvarkyti įsivaikinimo popierių, o vaikai čia papuldavo, jeigu itin smarkiai prisidirbdavo.
 Pro šią patalpą patekdavo nauji vaikai, pro čia su netikromis ašaromis auklėtojos išlydėdavo ir suaugusius arba įsivaikintus gyventojus. Vaikų namų pradžia ir pabaiga.

Liucija taip ir nenusipirko bandelės, o pietus praleido laukdama banke. Ką gi, mergaitė susitaikė, kad iki pat vakarienės vaikščios alkana - savo buvimo mieste dienos laiko limitą jau išnaudojo, o maisto pasislėpusi nebeturėjo. Visą kelią baltaplaukė tylėjo. Neturėjo jokio noro kalbėti apie menkniekius ar kitaip stengtis palaikyti mandagų pokalbį apie nieką. Nori nuvest tas auroras ją pas mamą ir tėtį? Parodys jam net tris piktas pamotes!
 Kuo arčiau vaikų namų jie buvo, tuo prasčiau Liucija jautėsi. Galiausiai mergaitė sustojo ir pravėrė valstybinės įstaigos vartelius. Tikėjosi, kad vyriškis jau sujungė visus taškus. Liucijai sunkiai atidarius sunkias vaikų namų pagrindines duris, mergaitė, nelaukusi, kol prižiūrėtoja ją apšauks dėl nepažįstamojo atsivedimo, pabeldė į langą. Moteris griežtu žvilgsniu nužvelgė Liuciją atsekusį aurorą, bet nieko nesakiusi pakišo knygą mergaitei. Matyt jaunas vyriškis jai patiko. Pasirašiusi, kad taip, ji sveika ir gyva grįžo tokią ir tokią valandą, baltaplaukė priėjo prie vyriškio ir, mostelėjusi rankomis, tarė:
-Laisvas. Aš namie.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Nojus Erikas Amneta

Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
  Kelias iki Liucijos namų pasirodė esantis ne toks ir ilgas. Pakeliui vyras mąstė ar neatrodytų keistai jei šis pasiūlytų panelei Andersson papietauti kartu. Tačiau šios savo minties atsisakė. Pakako to, kad jį banke pedofilu išvadino. Dar kokiu maniaku arba grobiku nuspręs tituluot. Papietausiu vienas.
  Nojus nustebo priešaky pamatęs ne daugiabutį ar nuosavą namą, o vaikų namus. Vis tik reakcijos pasistengė neparodyti. Gal dar įžeis šią jautrią asmenybę. Bent jau tokią nuomonę susidarė iš to, kas vyko banke. Vaikai dėl savo tėvų klaidų nekalti, Nojau priminė sau, kad Liucija ne tokia pati kaip Aleksandras. Rudaplaukis įžengė į vaikų namų teritoriją ir pažvelgė į pastatą dar kartą. Kito varianto nebuvo. Nusikaltėlis tiesiog pametė savo vaiką valstybinėje žiobarų įstaigoje ir pabėgo paslėpdamas savo pėdsakus ir atsikratydamas naštos. Erikui pasidarė gaila Liucijos.
  - Seniai čia gyveni? - Pasiteiravo. Nusprendė. Jeigu finansiškai viskas bus gerai, vasarą perims jos globą. Nebent ši spyriosis, tačiau dėl šito jau pradėjo šiek tiek abejoti.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
 Liucija tikėjosi, kad vyriškis nuo jos pagaliau atsiknis, patenkinęs savo poreikį pasijusti Suagusiu ir Atsakingu Žmogumi. Deja, ne. Rudaplaukis vis dar čia stovėjo, tad mergaitė pradėjo abejoti savo teisumu - gal tikrai jis tik susirūpino dėl taip nekaip atrodančios nepilnametės banke? Jam paklausus, kada ji atvyko į šitą pragaro skylę, Liucija nuleido akis ir pradėjo tyliai mintyse skaičiuoti.
-Nuo rugpjūčio vidurio,-šiek tiek abejodama savo skaičiavimu, tarė švilpė. Nežinojo, kiek galima pasitikėti burtininku ir kiek jam galima sakyti, tad į skaudžias smulkmenas nesileido. Kaip tai, kad jos tėtis verkė prieš įsodindamas ją į traukinį. Ir kaip ji nieko nežinojo. Ir kaip vis dar kartais būna baisu.
-Atsiprašau už tai, kad..-mergaitė greitai žvilgtelėjo į budėtoją. Jeigu ji išgirs tą žodį, svečias tuoj bus išgrūstas lauk.-Kad... Na, už savo elgesį. Bet taip ir neprisistatei. Na, nė vienas neprisistatėm. Aš Liucija. Pavardę jau žinai.
Nepatogiai švilpė patrypčiojo vietoje. Galiausiai atplėšė savo mėlynas akis nuo grindų ir pažvelgė į vyriškio veidą.
-O tu tikrai auroras, ar tik norėjai mane pagąsdinti?
Ilgai taip spoksoti į suaugusįjį negalėjo, tad tuoj nukreipė žvilgsnį sieną, kuri buvo apklijuota storomis, nevykusiomis bitėmis bei į narkomanes panašiomis gėlėmis. Bitės bzz bzz bzz, gėlės... Gėlės garsų neskleidžia.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
  Jis tikrai jau per daug pristojo prie mergaitės. Tačiau smalsumo ir noro padėti kitiems taip lengvai juk nenusikratysi. Nebent kas nors tave labai stipriai įžeidžia ir tavo charakteris pasikeičia. Bet to Nojaus gyvenime įvykę nebuvo. Žinoma, jis ne tik domėjosi kas dedasi, bet jam parūpo ši maža mergaitė. Nors ir neturėjo su šia jokių ryšių. Kol kas neturėjo.
  Rugpjūčio vidurys. Jei dabar gruodžio pabaiga. Keturi mėnesiai. Tiek laiko šiame siaubingame pastate gyvena šis vaikas. Suspaudė širdį. Čia buvo ir daugiau vaikų. Kuriuos metė tėvai, kurie niekam nereikalingi. Deja, visų pasiimti globon negalėtų. Atrodė, kad Liucija nieko daugiau nebepasakys, tačiau ši buvo kalbesnė, nei buvo nusprendęs Erikas.
  - Atleidžiu. Pats gal kiek per daug tave stebėjau. Malonu susipažint, Liucija. Aš Nojus. Nojus Erikas Amneta. - Prisistatė ir pats, žvelgdamas į Liuciją.
  Gražus vardas ir negražus likimas, ak.
  - Na. Prieš porą savaičių buvau aurorų štabo vadovu Magijos ministerijoje. Tačiau monotoniškas darbas ne man, tad iš ten išėjau. Anksčiau ar vėliau į gyvenimą reikia įnešti naujovių. - Pažvelgė ten pat, kur žiūrėjo pilkaplaukė. Sienos čia atrodė siaubingai. - Žinai. Suprantu, kad manęs visiškai nepažįsti, tačiau ką manai apie tai, jei rūpinčiausi tavimi?

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
 Nojaus pavardė tikrai nebuvo angliška - nosiniais garsais jos nepavyktų ištarti. Tai šiek tiek mergaitę nustebino - ji galvojo, kad čia viena tokia užsienietė skęsta anglų arbatos puodeliuose ir beskoniuose sausainiuose. O dėl vyriškio darbo istorijos tik prunkštelėjo - ir, vis dėlto, jis norėjo ją tik pagąsdinti. Bet pasiūlymas pakibo ore netikėtai. Suvokusi, ką jai tas keistas buvęs auroras siūlo, Liucija pradėjo juoktis. Jau visai taip įsižvengė, kad suskaudo pilvą ir ji susilenkė. Ją! Iš vaikų namų! Visiškas durnius! Jau kai galvojo, kad besijuokdama nukris ant grindų, Liucija pagaliau susivaldė.
-Tau viskas su galva gerai? Ar už tai ir išmetė iš Ministerijos? Nors žinai,-juokdamasi skėstelėjo rankomis.-Daryk, ką nori. Manęs čia vis tiek niekas neklaus. Džiaugsis, kad galės atsikratyt tokia anomalija. Oi, kiek dėl Hogvartso buvo bėdų,-Liucija vėl prapliupo juoktis. Šis keistas vyriškis su savo dar keistesniais pasiūlymais taip praskraidino jai dieną!-Jeigu ką, vardą pavardę žinai, mane pačios auklėtojos supakuos ir tau atiduos - tik pareikšk tokį norą.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Vyras norėjo trenkti delnu sau per veidą. Liucija juk jo visiškai nepažįsta, o šis ėmė ir pasiūlė jai tapti jos globėju. Kvailesnėje situacijoje savęs įsivaizduoti kol kas negalėjo. Tačiau tokia neabejotinai buvo, tereikėjo pagalvoti. Bet ne dabar, ne šiandien. Gal net ne šiame gyvenime.
Sustingo. Tikėjosi visai ne tokios mergaitės reakcijos. Laukė pykčio, nepasitenkinimo, pasitraukimo ... arba atvirkščiai ... apkabinimo, šypsenos ir sutikimo. Tačiau juokas. Tikrai neįprasta.
- Pats iš ministerijos išėjau. Kaip minėjau, per daug monotoniškas darbas. Be to, man rūpi ir tavo nuomonė. Spėju tau visiškai nepatinku. Bus negerai, jei gyvenimo sąlygos tau nepagerės. - Visiškai rimtai tarė. Tokiais dalykais juk nejuokaujama.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
 Vis dar šypsodamasi, Liucija žiūrėjo į Nojų. Tikrai, koks keistas vyras. Jis mergaitės visiškai nepažįsta ir greičiausiai žino, kad ji - ieškomo nusikaltėlio dukra (o kas, jeigu tėvas užsimanys ją pasiimti? Visiškai pasius sužinojęs, kad ją globoja, kad ir buvęs, bet auroras).
-Na, jeigu pas tave bus blogiau, visada galiu grįžti čia,-gūžtelėjusi pečiais tarė Liucija. Pasiūlymas buvo tikrai viliojantis - nuosavi namai, aplink nėra įkyrių vaikų, o ir pusryčiams turbūt būtų ne avižinė košė. Ir ji neatsidurtų ant baltaplaukės galvos.
-Bet tu juk, na, turbūt jau supratai, kas mano tėvai...-žiūrėdama į pilkas plyteles, Liucija sukabino rankas už nugaros ir tyliai sumurmėjo.-Iškart pasakau, kad apie tėvą nieko nežinau,-piktai papildomai suburbuliavo. Jeigu Nojus mano, kad prisigerinęs jai, kažką naujo sužinos, tegul susikiša savo viltis ten, kur saulė neužšviečia.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
  Mėlynos akys skvarbiai žiūrėjo į Liuciją. Taip, tai visai vaikas, neseniai pradėjęs mokytis Hogvartse. Tačiau aura. Jautėsi, kad vargšelės niekas nelepino ir gyvenimas vis ieškojo progos kaip nors nuskriausti. Tačiau jis šventai tikėjo, nors ir būdamas magu, tikėjo, kad Dievas ras laiko pradžiuginti jaunąją burtininkę.
  - Gerai. Tai sutinki vis tik, - susilaikė nuo šypsenos. Atrodė, kad kuo rimčiau dabar kalbės ir atrodys, tuo greičiau Liucija taps jo globotine. Tos minties, žinoma, nesivaikė. Tačiau jis nebejaunėja. Ne už kalnų dvidešimt aštuoneri. Reikia pradėti galvoti apie šeimą. Nenorom prisiminė Melisą. Būtų įdomu sužinot, ką ji veikia dabar ir kur bastosi. Gal net liko Aukštutiniame Fleglyje. Deja, Jorkšyro ir Kento grafystės buvo tolokai viena nuo kitos, tad keliauti dėl tokios smulkmenos priežasties nebuvo.
  - Taip. Vaikai nekalti dėl savo tėvų pasirinkimo ir padarytų klaidų. Vien faktas, kad esi čia keičia visą tavo istoriją, - šyptelėjo nuoširdžiai, - spėju dėl globos turėčiau pasikalbėti su direktore?

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
 Buvo šiek tiek keista, kad tik Liucijos emocijos taip ryškiai keitėsi nuo visiškos apatijos iki juoko, pykčio ir galiausiai apsistojo ties šiek tiek pagerinta būsena, o Nojus vargiai išspaudė kokią šypsenėlę. Oi koks rimtas suaugęs, ūūū, bijau, bijau, bijau.  Švilpė buvo draugiška, o ir įsitikinus, kad vyriškis jos nežada artimiausiu metu skriausti, dingo ir jos visas priešiškas atsargumas. Visgi, baltaplaukei nepatiko mintis, kad Nojus vis bando atskirti ją ir jos tėvus į dvi atskiras dėžutes, tarsi žmonės, su kuriais ji augo, buvo vien kančia jos gyvenime. Ne, tiesa buvo priešinga. Liucija bet ką atiduotų, kad galėtų sugrįžti į tuos laikus. Dabar ji turi tik albumą su žiobariškomis nuotraukomis, kurį paslapčia jai į lagaminą įdėjo tėtis. Seneliams rašyti bijojo. Nežinojo, ką jiems pasakė jos tėtis, bet nenorėjo ir jų į visą šitą mėsmalę įtraukti.
-Dėl globos pirma turi pateikti pareiškimą, tada peržiūri, ar nesi teistas, tada pasikviečia keliems pokalbiams, tada ateina patikrint namus, tada liepia pasitikrint sveikatą, tada dar kursai, tada vėl pokalbis ir vėl namų tikrinimas ir tada dešimties savaičių bandomasis laikotarpis,-lankstydama pirštus, Liucija vardino etapus. Apie globos ir įsivaikinimo procesą buvo girdėjusi daug - vos tik kažkas užsuka čia su dokumentais, dauguma jaunesnių vaikų vien apie tai ir neužsičiaupia. Kad ir kokie visi jautėsi niekam nereikalingi, giliai širdyje dar tikėjosi atkreipti kieno nors dėmesį. O Liucijai to nereikėjo. Ji turėjo šeimą. Kažkur toli, bet turėjo. Jai naujos nereikėjo, o mintis gyventi ne vaikų namuose buvo maloni, tad kodėl ne? O ir Nojus nepanašus į kokį tai maniaką, nors kas ten žino, ką į darbą Ministerijoje priima.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
  Rimtu išlikti buvo sunku. Ypač meniškos sielos žmogui. Jis jau užtektinai pabuvo rimtu. Kai dirbo ministerijoje. Keturi metai. Tiek laiko jis galėjo skirti kam nors kitam, kokiai nors meniškai veiklai, gal net atidarytų savo įmonę žiobarų pasaulyje, tačiau dirbo kur dirbo. Keista, tačiau nesigailėjo. Gal dėl to, kad ši patirtis jam leido suprasti ko jis tikrai nori iš gyvenimo. Apsižvalgė. Kažkas juos stebėjo. Greičiausiai kiti vaikai, gyvenantys čia. Prisiekė, galėjo jausti jų pavydą. Matyt jie suprato, kad Liucija greitu metu gali dingti iš šių vaikų namų visam laikui. Viena iš daugelio, kuriai pasisekė. Tiesa, dar nežinojo ar jam leis ją globoti, juk nei žmonos nei sužadėtinės jis neturi. O kam ji jam? Puikiai gamina, namuose ir pats susitvarkyti gali. Jau pamiršo tą džiaugsmą matant šalia savęs mylimąją. Kiek laiko praėjo? Metai ar du.
  Amneta įdėmiai klausė ką sako pilkaplaukė. Teistas? Ne, su teisėsauga problemų neturėjęs. Namai? Kotedžo tipo namelis Koukvorte, du kambariai, erdvi virtuvė, nuosavas kiemas. Na, atrodo problemų neturėtų iškilti. Visos sąlygos atitinka. - Gerai. Ačiū, kad papasakojai viską, - nusišypsojo. Atrodo, visas priešiškumas dingo, - eime tada, pateiksiu pareiškimą dėl tavo globos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Nojus Erikas Amneta »

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
 Liucijai patiko, kad Nojus jos rimtu veidu klausė. O taip, ji per tą pusę su trupučiu mėnesio pasidarė tikra vaiknamio sistemos ekspertė - gali net socialines darbuotojas vardais ir pavardėm išvardint. Jeigu vyriškis dokumentus pateiks šiandien, jį turėtų tikrinti Agnė - tokia stora, raudonplaukė boba, su chimerų lizdu ant galvos ir itin mėgstanti levandų spalvą. Praminta Paršiuku, mat dažnai užsukus į vaikų namus sustoja virtuvėje pas virėjas sumažinti ir taip skurdaus vaikų davinio. Nemalonus žmogus, bet bent savo darbą atlieka sąžiningai.
 Nojui pasakius ,,eime", tarsi kviestų ją į tą vampyrų lizdą, Liucija vėl nusijuokė. Regis, jis dar nesuprato, kad mergaitė čia - niekas. Tuoj išlįs iš kokio kampo auklėtoja, visa dvokdama pigiomis cigaretėmis, ir pradės rėkti, ko ji dar virtuvėj nedengia stalo. O vilką mini, vilkas čia. Džesika, dar žinoma kaip Dūmelis dėl pomėgio rūkyt už kampo, pradarė duris ir, pamačiusi baltaplaukę, suraukė nosį.
-Tu, žinai, kad šią savaitę turi dengti stalą,-prarūkytu balsu sukranksėjo ji. Oho, koks netikėtas malonumas. Patraukusi Nojaus rankovę žemyn, mergaitė pasistiebė ir greitai sušnabždėjo:
-Aš čia niekas, eik tvarkyt popierių, o aš dingstu, kol Dūmelis neužriko.
Nieko neatsakiusi auklėtojai, Liucija puolė prie durų į virtuvę ir dingo.
Gal virėjos neužpyks dėl vėlavimo. O gal ir šokoladuką duos kokia - geros moterėlės ten dirba.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
  Rimtu išlikti buvo sunku. Ypač meniškos sielos žmogui. Jis jau užtektinai pabuvo rimtu. Kai dirbo ministerijoje. Keturi metai. Tiek laiko jis galėjo skirti kam nors kitam, kokiai nors meniškai veiklai, gal net atidarytų savo įmonę žiobarų pasaulyje, tačiau dirbo kur dirbo. Keista, tačiau nesigailėjo. Gal dėl to, kad ši patirtis jam leido suprasti ko jis tikrai nori iš gyvenimo. 
  Iš savo apmąstymų „išlindo“ kai Liuciją kažkas pakvietė. Atrodo šiuose vaikų namuose tikrai ne pyragai gyventi. Nulydėjęs Andersson žvilsniu, pažvelgė į savo rankovę. Atsiduso. Nuėjo į direktorės kabinetą. Ši tikrai atrodė patenkinta, sužinojusi, kad nusikratys keistu žmogumi (iš žiobariško požiūriu). Na ir požiūris į vaikus pamąstė Nojus, deja nieko negalėdamas pakeisti. Parašęs pareiškimą, paliko pastatą. Turi dar kelis reikalus sutvarkyti iki pilno patikrinimo, pavyzdžiui atsidaryti papildomą banko sąskaitą.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
Diena prasidėjo kaip ir visos dienos vaikų namuose. Pusryčiai, tuomet rytiniai darbai, šioks toks poilsis ir dar kitokia veikla, bet Heidi ilsintis prie jos prisiartino viena iš auklyčių su keistu ir sunkiai įsiminamu vardu ir ėmė kažką kalbėti.
 -Heidi, -iš lėto prisiartino prie merginos kuri buvo paskendusi savo mintyse. -Aš noriu tau pranešti naujieną, gali dabar kiek padėti savo veiklą į šalį ir paklausyti?
Tamsiaplaukė ne iškarto susiprotėjo, kad kalba eina su ja, bet atsitokėjusi papylė keletą žodžių, kurie lyg ir turėjo reikšti sutikimą ir ėmė klausytis.
 -Atėjo vienas žmogus, kuris yra susidomėjęs tavo įsivaikinimu, -kiek nutilo leisdama susiprotėti. -Jo vardas Morisas, o formaliau Morisas Banoveris, nežinau ar tau tai yra labai svarbu, bet jis kaip pat sakė užima aukštas pareigas. Jeigu gali dabar nusileisk į vestibiulį su juo pasišnekėti.
Heidi viduje kažkas lūžo, susitvarkė ir vėl lūžo. Ji per visą laiką būnant čia jau buvo praradusi viltį surasti kažką kas pasiimtų ją globoti, nors dažniausiai sakoma, kad ima mažesnius vaikus. Dabar ta viltis vėl grįžo į gyvenimą, tad galėjo pasidžiaugti bent jau tuo. Kadangi nežinojo kaip reikėtų elgtis tokiu momentu, mergina dar kiek pasėdėjo ir tuomet atsikėlusi iš lėto patraukė vestibiulio link.
Per tas kelias pėdinimo minutes tamsiaplaukė spėjo apgalvoti šimtus pokalbių variantų, bet nujautė, kad ir to gali visai nebūti. Pirmai atėjusi auklytė kalbėjosi su kažkokiu pernelyg išblyškusiu vyru, nors taip jo ir nebūtum galėjęs pavadinti, bet vos tik pamačiusi ją rankos mostu pakvietė prieiti.
 -Heidi čia Morisas, Morisai čia Heidi, -vos tik prisiartinusi prakalbo ji, o tuomet nieko nelaukusi pasišalino palikdama juodu vienas priešais kitą.
Mergina nežinojo kaip būtų galima pradėti pokalbį, o tuo labiau apie ką, tad tikėjosi tokios iniciatyvos iš vyriškio pusės.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Morisas Banoveris

Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
Kuo toliau, tuo labiau Morisas mąstė, kad tai nėra gera idėja. Nors vos tik pakilęs iš lovos buvo kupinas džiaugsmo ir kitų gerų emocijų, bet artėdamas prie vaikų namų durų abejojo ar tai geras pasirinkimas. O tuo labiau ar jis tam yra pasiruošęs. Kadangi laiko dar buvo visa diena (o jis niekur neskubėjo), vaikinas iš lėto traukė Londono gatvėmis. Nors ir turėjo šiokių tokių darbų, bet į juos per daug nesikoncentravo ir priėjo išvadą, kad jie gali palaukti. Po keletos minučių (nors labai tikėjosi, kad kelionė bus bent dešimties minučių) jau stovėjo priešais vaikų namų duris, prie kurių kiek palūkuriavęs įžengė į vidų.
Būdamas lyg ir šiltoje patalpoje buvęs klastuolis ėmė vaikštinėti iš vieno kampo į kitą, nes net nenumanė ką dabar jam reikėtų daryti, o tuo labiau nuo ko pradėti. Jo nuomone pirmiausiai reikėtų susisiekti su kokiais nors valdančiaisiais kurie yra šiame pastate ir pranešti apie savo atvykimą. Ačiū aukštai ant debesėlio sėdinčiam valdovui, to daryti nereikėjo, nes prie jo prisiartino kažkokia, gyvenime nematyta moteris (nors visi kas buvo vaikų namuose buvo nematyti) ir paklausė ar jis būsiąs tas kuris norįs prisiimti globą. Tamsiaplaukis iš pat pradžių kiek suabejojo ar tai tas pats jis, bet galų pateikė teigiamą atsakymą, po kurio nepažįstamoji pasišalino, o jis neturėdamas ką daugiau daryti atsisėdo ant vienos iš kėdžių. Laikas po truputį tiksėjo, ėjo ir dar balažin ką darė, bet prieš tai susitikta moteris nesirodė. Morisas veikiausiai nebūtų įvykdęs galvoje lūkuriuojančio plano, bet mintis vis tiek išliko, kad jeigu jo kandidatūra tapti globėju bus atmesta jis kaip nors išsiveš Heidi iš čia. Jo nuomone, tokiems vaikams, o tuo labiau burtininkas nereikia augti vaikų namuose. Dar kelios minutės ir moteriškė grįžo viena ir priėjusi prie vaikino ėmė su juo kažką šnekėti, o jis tik linksėjo galva ir atsakinėjo taip arba ne. Per visą tą laiką jisai tik kelis kartus, viename sakinyje, pasakė daugiau negu vieną žodį. Atrodė, kad jeigu ji tuoj neužtils jis užmigs arba nugrius ant žemės, o sėdėjimas ant kėdžių tikrai vedė prie kažkurio iš tų dalykų, tad tamsiaplaukis atsistojo ir apsukęs nedidelį puslankį aplink kėdes grįžo toliau ,,klausytis" sapalionių. Laikrodžio sekundžių rodyklė apsuko keletą gražių ratukų ir jau buvo pradėjusi dar vieną kai prasivėrė durys ir pro jas išėjo jauna mergina. Buvęs klastuolis neįsivaizdavo ar tai yra ji, ar kokia kita, tad lyg koks sargybinis stovėjo priešais, jau atsistojusią, nepažįstamąją ir laukė kol šioji duos kokią nors žinią.
Jo džiaugsmui nebereikėjo klausytis neaiškių plepalų, nes vos tik tamsiaplaukė priartėjo šioji juos pristačiusi pasišalino. Tarp judviejų įsitvirojo tyla kurią turėjo sulaužyti vienas iš jų, na, bet kaip bebūtų nei vienas nenorėjo prisiimti tokios garbės. Morisas dar galėjo tverti kelias minutes taip stovėdamas, bet tik kelias minutes, tad nusprendė pirmasis imtis veiksmo.
-Sveika, aš kaip jau žinai esu Morisas. Kadangi aš nelabai žinau ką galėčiau apie save papasakoti, o tuo labiau kas tau būtų įdomu, -vaikinas kiek nutilo lyg galvodamas ir tik tuomet tęsė toliau. -Taipogi aš esu burtininkas, taip pat kaip ir tu, tad gali klausti dalykų kurie tau rūpi
ir yra susiję su magijos pasauliu. -Taip pat, už..., -tamsiaplaukis laiku spėjo sustoti ir tiesiog paleido tuos žodžius lyg nieko nebūtų nutikę, nors ir buvo galima justi pasikeitusią Heidi nuotaiką. O galbūt tai net nebuvo tikra ir jis viską išsigalvojo.

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Vestibiulis
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
Siri buvo per sena, kad būtų vaikų namų globotine, ir per jauna, kad bent svarstytų apie mažo rėkaujančio padaro priėmimą po savo gražiu ir nelabai saugančiu ir rūpestingu sparnu. Tad galima buvo tik spėlioti, ką jaunoji moteris veikė vienų iš Londono vaikų namų vestibiulių. Jos gražus pilkas apsiaustas ir blizgūs batai visai nederėjo prie murzinų plytelių ir šleikščiai kreminių sienų, nukabinėtų, kaip Siri pasirodė, visiškai neaiškiomis A4 formato keverzonėmis. Nors kas žino, koks ten formatas, pergamentas, autorės kukliomis žiniomis, neformatuojamas.
Siri žengė per neegzistuojantį slenkstį ir sustojo už kelių žingsnių nuo jo. Prieš ją driekėsi ilgas koridorius, nušviestas mirksinčių fluoresceninių lempų, lydimas tų pačių lempų traškesio. Tylu. Moteris, akimirką pastovėjusi, linktelėjo durininkei pro jos mažytį langelį ir patraukė koridoriumi tolyn, link tamsių administracijos durų. Ji neskubėjo, nebuvo kur skubėti. Blizgūs batai lėtai kaukšėjo grindimis, o pilkas, prabangus ir šiek tiek visai ne žiobariškas apsiaustas sukosi aplink kojas. Tyrėja, leidybos, žvalgybos ir viešųjų ryšių agentė buvo linkusi tampyti savo klientų kantrybę, ypač tokių, kurie slėpėsi už prabangių, sunkių durų, ypač tada, kai žinojo, kad ji - jų paskutinis šiaudas. Akyse žibėjo kibirkštys.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"