0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Darren Hasley

  • Burtininkas
  • ***
  • 58
  • „Patirtis yra tai, ką gauni, ieškodamas kažko kito."
Darren'as tą pamoką buvo naivus ir tikėjosi mokinių su varlėmis supratingumo bei darbštumo, tačiau taip nebuvo, nes vyko didžiulė betvarkė ir chaosas. Nuverstas mergaitės stalas ir ant jo visi buvę daiktai buvo pakenčiama, nes visi mes klystame ir netyčia padarome tai ko nenorime, todėl jis ant jos nepyko ir ruošiesi eiti jai padėti susitvarkyti bei pagauti varlę, tačiau pamatė, kad ant jos galvos tupi kita varlė ir kurkia, jis nebežinojo kuri iš varlių yra mokinė, todėl galvojo ką daryti. Jo galvoje buvo tos pačios mintys, tačiau jis matė, kad iš jų nebus naudos, todėl nusprendė, kad varles jis paturės visą pamoką pas save, nors dėl to nebuvo visiškai tikras. Tačiau, kai panelės Wallflower varlė atsidūrė jo ruduose plaukuose, Darren'as nebeištvėręs nuėmė gražiai ją nuo savo galvos, išsitraukė po stalu esantį mažą narvą ir stengdamasis nesužeisti varlės ją ten įdėjo bei tarė:
-Taigi, kas čia dabar vyksta? Ar nesuprantamai prašiau prižiūrėti savo augintinius ir žiūrėti, kad jie nesukeltų problemų ir nereiktų per visą klasę bėgti bei trukdyti kitiems? Dar pati pirmą pamoką sakėte, kad aš elgiuosi žiauriai su gyvūnais, neleidžiu jiems mokytis, tačiau šią pamoką, jūs savo bejėgę varlę gąsdinate, rizikuojate jos gyvybe ir nesiteikiate jai kažką parodyti. Prašau imkite narvelį su savo varle ir prižiūrėkite jos gyvybę bei atlikite kartu su ja praktikos užduotį, tikiuosi bent šį kartą klausėtės manęs. Nervelį galite pasilikti.
Profesorius pasakęs viską ką norėjo mokiniai, pasiėmė dar vieną mažą narvelį ir nuėjo prie nuvirtusios stalo, kurį pastatė ir sudėjo visus buvusius daiktus ant jo, o tada pagavo mokinės varlę, įdėjo ją į narvelį ir tarė:
-Varlė narvelyje ir niekur nepabėgs bei nesusižeis, tikiuosi tau viskas gerai ir nereikia eiti pas seselę, tačiau jei labai blogai ir stipriai skauda ranką, gali eiti.
Po savo žodžių berniukas pakėlė mergaitė nuo žemes nuimdamas nuo galvos varlę, pastatė kėdę ir ją pasodino, o pats ėjo gaudyti kitų dviejų varlių, kurios laisvai darė ką norėjo. Kai jas pagavo įdėjo į didesnį narvą ir tikėjosi, kad mergaitė atsivers į žmogaus pavidalą bei pradės savo darbą, o narvelyje liks tik jos varlė, su kuria galės gražiai dirbti. Tikra vargo vakarienė...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Darren Hasley »

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
    Išsirinkus dailųjį prerijų vaizdelį, Danielai teliko prisiminti, kaip į jį nukakti. Kodėl negalima tiesiog paliesti lazdele piešinio ir bam - mes jau ten? Dani tiesiog bukai stebėjo reikmenis ant stalo: lipni juostelė, motentinis fotoaparatas ir penki balti lapeliai (juos, rodos, profesorius vadino "fotapeliais"). Kad ir pateksiu į tą kraštą, kaip man naudotis fotoaparatu?..
    Klastuolės laimei, aplinkui buvo krūva profesoriaus įdėmiai klausiusių bendramokslių. Ji stebėjo, kaip mokiniai klijuoja juostelę išilgai kūrinio, o tada tiesiog paliečią ją lazdele. Ne taip ir sunku, bukaprote tu. Trečiakursė skubiai atliko tą trumpąjį procesą (vos nepaliko fotoaparato bei lapelių) ir lazdele švelniai prilietė juostą. Akimirksniu šalto vėjo gūsis ją įtraukė į kažkokią erdvę, o tada, merginai nė nespėjus sumirksėti, išmetė ją ant švelnios žolytės.
    Daniela atsistojo ir išplėtė akis. Ji stovėjo tikrų tikriausioje šviežios, ryškios žolės jūroje. Su kiekviena kalva keitėsi augalijos atspalviai: čia ji skaisčiai žalia tarsi salotos lapas, o už kelių metrų jau puikuojasi auksinio šieno spalva. Akis džiugino ir mažos, gražiausių raudonų atspalvių gėlytės. Dangus buvo vaiskiai mėlynas su vos keliais puriais debesimis, saulė maloniai šildė veidą. Kravitz klestelėjo ant švelnios žemės: dabar teliko išsiaiškinti, kaip veikia fotoaparatas...
    Po kelių nesėkmingų bandymų jai pagaliau atėjo į galvą tikroji fotopelių paskirtis ir, apsiginklavus ne ta puse paimtu prietaisu, ji tolumoje išvydo eilę greitai bėgančių gyvūnų.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Tik profesoriui paminėjus, kad galima ne tik nupiešti, bet ir apsilankyti savo sukurtame svajonių pasaulyje, Cristal jautė kaip jai ima kaisti ausys. Taip dažnai nutikdavo mergaitei, kai ji labai džiūgavo dėl kažko. Kelias sekundes apsvarščiusi ką norėtų savo pasaulyje matyti ir pastebėjusi kitus mokinius, besirenkančius paveikslėlius nuo mokytojo stalo, žaliaakė stvėrė popieriaus lapą bei pieštuką ir įnirtingai ėmė piešti. Kaip gerai, kad iš mamos paveldėjau piešimo dovaną. Nors paprastai piešdama Cristal užtrukdavo visą amžinybę kol ištobulindavo kiekvieną formą, šįsyk ji skubėjo, nes norėjo kuo daugiau laiko praleisti savo sukurtame pasaulyje. Baigusi, kelias mintutes brunetė stebeilijosi į savo darbą. Piešinyje dominavo pilkos ir niūrios spalvos, tačiau pats kūrinys atrodė tikrai nuostabiai.
Greitai pasičiupusi lipnią juostelę, paskubomis užklijavo ją išilgai piešinio. Cristal pasiemė fotoaparatą su kažkokiais lapeliais ir bedusi lazdele į piešinį dingo iš klasės. Pusę sekundės pirmakursė jautė tempimą, bet tada, pajutusi tvirtą pagrindą po kojomis, atsitiesė ir vos nenukrito.
Jos sukurtame pasaulyje siautė labai stiprus vėjas, o Cristal stovėjo prie pat skardžio krašto. Tik įžengusi į naują pasaulį vos nemiriau. Šaunu. Atsitraukusi toliau nuo krašto grifiukė žvalgėsi aplink. Lygiai kaip ir jos piešinyje, ji stovėjo ant akmenuotų uolų, nežmoniškam vėjui pučiant. Švino spalvos dangus neleido suprasti koks paros metas buvo.
my morning face:

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Vaikinas piešinyje stovėjo. Apsižvalgė po nuostabią sakurų žydėjimo vietą ir nusišypsojo. Aplink jį virte virė gyvas veiksmas. Baltai pilki kiškučiai su savo mamyte šokavo link baltosios vyšnios. Turbūt po ja buvo jų urvelis kuriame jie galėdavo slėptis nuo pasaulio bei kuriame jie gyveno. Lapė su savo lapiukais tipeno kažkur už sakurų, tikriausiai į savo namus esančius kažkur giliai miške. Mėlynieji paukšteliai sėdėjo lizdelyje ir greitu metu prie jų priskrido tėvelis, kuris atnešė jiems jų mėgstamo maisto - kirmėlių. Tada vaikinas pamatė svarbiausią šio piešinio detalę - James. Jis ėjo link sakuros ir atsisėdo po ja. Ryan priartėjo prie James ir atsisėdo šalia. O jeigu aš jam išsakyčiau viską ko neišsakiau tikrajam James? Galbūt man pasidarytų lengviau?
- Tu neįsivaizduoji kaip man tavęs trūksta. Labai pasiilgau tavęs ir žinau, kad į Hogvartsą turbūt negrįši, bet žinok, kad tu pastoviai esi mano mintyse. Kiekvieną dieną, pamoką pagalvoju apie tave. Tave man primena labai daug dalykų. Dainos, piešiniai, žvaigždės, net ir filmai bei pamokos, - išsakė viską vaiknas pagaliau išdrįsęs. Jam iš tiesų pasidarė daug geriau nei buvo prieš tai. Jis žinojo, kad tikrasis James to negirdėjo, bet jam geriau. Atsakymo jis taip pat nesulaukė, tad tiesiog į fotoaparatą sudėjo foto lapelius ir apsikabinęs vaikiną pasidarė asmenukę su juo. Tada Ryan atsistojo nuo žemės, nusivalė prikibusias žoles ir apžiūrėjo nuotrauką. Ji buvo labai graži. Joje abu vaikinai plačiai šypsojosi rodydami savo baltus lyg sniegas dantis. Ryan nudžiugo, kad nuotrauka išėjo tokia graži ir nuėjo prie žemai nusvirusios sakuros šakelės.  Jis paėmė ją į ranką ir nutaikęs fotoaparatą gražiam kadrui paspaudė fotografavimo mygtuką. Greitai iš fotoaparato išlindo nuotrauka kurioje matėsi Ryan ranka ir sakuros žiedai. Vaikinukas nusprendė, kad ją jis ir paduos profesoriui. Jam liko padaryti tris nuotraukas. Vaikinas padarė jdar vieną nuotrauką su sakuromis, kuri buvo labai panaši į pirmąją. Tada Jones nuėjo arčiau kiškučių ir atsitupęs pradėjo daryti gerą kadrą, bet kiškučiai nušokavo tolyn. Gerai, kad nepaspaudžiau fotografavimo mygtuko pamanė vaikinas. Juk jeigu jis būtų paspaudęs tą mygtuką būtų praradęs vieną nuotrauką, o jos prarasti nenorėjo. Norėjo, kad jam liktų kuo daugiau prisiminimų iš šios pamokos. Jones nusekė kiškučiams iš paskos ir vėl pritūpė. Šį kartą jam pavyko padaryti nuotrauką, kurioje matėsi visa kiškučių šeimyna šokuojanti savo namų link. Gaila, kad ši nuotrauka nejuda pagalvojo Ry, mat tada gautusi labai geras judantis paveiksliukas.  Dabar vaikinas apžvelgė visą judantį piešinį. Jam reikėjo padaryti paskutinią nuotrauką, kuri turėjo būti geriausia iš visų. Na, antra geriausia, mat vaikinui labiausiai patiko nuotrauka su James. Jis nusprendė, kad jam reiktų įkopti į sakurą kurioje yra paukštelių lizdas ir padaryti gražią nuotrauką iš ten. Jone užsikabino fotoaparatą ant rankos ir pradėjo lipti į sakurą. Jis tikėjosi, kad medelis atlaikys jo svorį.   Greitai vaikinas staigiai iškėlė fotoaparatą ir pasigirdo fotografavimo garsas, bei pasimatė blykstė. Tada Jones iš karto atsidūrė ant žemės mat jis pasileido abiejomis rankomis, o vien kojomis neišlaikė savęs. Bet buvo verta. Juk jis užfiksavo iš tiesų nuostabų kadrą. Jame buvo paukštelis, kuris tik išsirito iš kiaušinio. Vaikinas kelias minutes gulėjo ant žemės ir grožėjosi nuotrauka. Jis nesigailėjo, kad lipo į tą medį. Ryan lėtai atsistojo nuo žemės. Jam viskas buvo gerai. Turbūt todėl, kad jis krito ant minkštos žolytės arba todėl, kad jis buvo ne tikrovėje, o tik jo pačio pieštam piešinyj. Kadangi nuotraukų popierius pasibaigė, vaikinui reikėjo keliauti atgal į pamoką. Jis nenorėjo palikti savo piešinio, bet jam reikėjo tai padaryti. Vaikinas pradėjo galvoti ką daryti, kad jis galėtų grįžti atgal į kabinetą. Tada jis prisiminė mokytojo nurodimus ką daryti jeigu nori grįžti atgal ir pradėjo juyos vykdyti. Jis išsitraukė ir prilietė tą pačią juostelę, kurios dėka čia ir atvyko, bei staigiai grįžo į klasę. Vaikinukas nusišypsojo ir pažvelgė į piešinį iš kurio ką tik sugrįžo. Tada jis atsisėdo į savo suolą ir pradėjo rinktis nuotraukas. Sau jis pasiliko nuotrauką kurioje jis buvo su James, vieną iš sakurų nuotraukų ir tą nuotrauką su ką tik išsiritusiu paukščiuku. Kitas dvi tai yra viena su sakuros  žiedais ir su kiškučiais nusprendė duoti mokytojui. Rayn ant nuotraukos su kiškučiu užrašė savo vardą, pavardę, kursą, koledžo pavadinimą bei paliko trumopą komentarą.
Citata
Pamoka buvo iš tiesų nuostabi ir labai įdomi. Man ji labai patiko ir tikrai neatsisakyčiau jos pakartoti
Ryan Jones pirmas kursas Švilpynė
Tada jis pasiėmė piešinį bei nuotraukas ir dvi padėjo ant mokytojo stalo, o tris pasiliko sau. Fotoaparatą jis paliko ant savo stalo ir išėjo iš kabineto.
There's no such thing as fate.

*

Cindy Grant

  Vienuolikametė mergaitė visą pamokos teorinę dalį tyliai prasėdėjo savo suole, kadangi ši neišgirdo profesoriaus užduoto teorinio klausimo, o tik tarsi kažkur skraidė, daug apie ką galvojo. Cindy nežinojo, iš kur pas ją galvoje yra tiek daug minčių, nes būtent tuo metu kai ši turėjo mokytis žiobarotyros, būti susikaupusi ties pamoka bei tuo, ką kalbėjo žiobarotyros profesorius, Grant galva tiesiog buvo pilna minčių, klausimų ir ši per tuos klausimus mažai ką begirdėjo. Keletas jos minčių, tarsi iš niekur iškilusių klausimų, buvo tikrai nereikšmingi ir nereikalingi, bet jie kilo būtent tokiu metu. Na, oranžinių plaukų savininkė jau tikrai nebegalėjo visa to pakeisti, nes teorinė pamokos dalis jau buvo praėjusi ir taškų savo koledžui iš teorijos ji tikrai jau nebeuždirbs, tad jai beliko tik susikaupti ties praktika ir pasistengti išvaryti visas bereikšmes mintis iš galvos. Ši kartą švilpukė nepraleido pamokos praktinės dalies pro ausis ir tikrai pradžiugo išklausiusi ją. Gi piešimas ir fotografija buvo vieni iš didžiausių merginos hobių, o kai jie abu susideda kartu, tai buvo dar puikiau. Laimė puikiai atsispindėjo pirmakursės veide, kadangi būtent tada ant jos veido išaugo plati šypsena. Nieko daugiau nelaukusi Cindy ėmėsi darbo. Išpradžių ši peržvelgė visas ant stalo buvusias priemones, o tada nusišypsojo ir paėmė paprastą, pilką pieštuką į dešinę ranką ir gerai pagalvojusi pradėjo piešti. Konturas po konturo, brūkšnelis po brūkšnelio ir piešinys buvo nupieštas, tad švilpynės koledžo jaunoji narė pasiėmė spalvotus pieštukus ir pradėjo dažyti piešinį. Po geros dešimties minučių ant stalo puikavosi tikrai gražus, bet gan skubokas darbas, kuris vaizdavo pasaulį, kuriame nebuvo nė lopinėlio be miško, o ir spalvos buvo neįprastos. Čia buvo daug mėlynos, rožinės, oranžinės ir kitų ryškių spalvų. Žalių medžių buvo mažai, kadangi ir visi jie buvo įvairespalviai. Kai kur buvo nelabai tikroviškų vietų, pavyzdžiui: ledų kalnas, fantastiniai gyvūnai bei daug kitokių... Nieko daugiau nelaukusi pirmakursė pasiėmė fotoaparatą su lapeliais, užklijavo lipnią juostą skersai piešinio bei pridėjusi prie jo burtų lazdelę tuoj pat atsirado savo nupieštame pasaulyje, kurį ši tikrai nekantravo aplankyti bei pafotografuoti...

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Cristal apžiūrėjo ar nuo kelionės fotoaparatas liko nesugadintas. Pavarčiusi keistąjį daiktą visomis pusėmis nieko įtartino nepastebėjo, tačiau tuo nebuvo tikra, nes nežinojo kaip turi atrodyti sugadintas fotoaparatas. Nusprendusi dar kelioms minutėms atidėti darbą su prietaisu ji toliau žvalgėsi. Jos pasaulyje nebuvo nei vieno žmogaus ar augalo. Atrodė, lyg niekas čia per amžius nebuvo kojos įkėlęs. Pff ir nebereikalo. Viskas ten buvo kaip Cristal ir nupiešė. Tamsiai pilkos spalvos uolos, nežmoniškas vėjas ir audringa, tamsi jūra, besidaužanti į uolas. Priėjusi arčiau skardžio krašto ji pamatė kaip jūros purslai talžo uolas ir akmenis. Toks vaizdas užgniaužė žaliaakei kvapą. Tai buvo nepaprastai pavojinga vieta, bet tuo pačiu ir labai intriguojanti bei traukianti.
Perskaičiavusi, ar visus lapelius turi rankose, Cristal ėmės darbo su fotoaparatu. Tai tie lapeliai turi išlįsti su mano padaryta nuotrauka. Turbūt. Po mąstymo valandėlės pirmakursė lėtai ir gražiai sukišo lapelius į fotoaparatą, tikėdamasi, kad reikiama puse. Žiūrėdama pro mažytę skylutę ji nutaikė vaizdą į žemę po savo kojomis ir spustelėjo patį didžiausią mygtuką, kuris buvo ant prietaiso. Po kelių minučių iš fotoaparato viršaus išlindo nuotrauka. Šioji gavosi labai neryški ir kvaila, mat tai buvo Cristal pirmas kartas tai darant, todėl mergaitės ranka truputį drebėjo. Grifė nusprendė daugiau savo kojų nefotografuoti. Saugiai patalpinusi nuotrauką apsiausto kišenėje, brunetė vėl žengė arčiau krašto ir palenkusi fotoaparatą žemyn nufotografavo akmenis ir vandens purslus. Po kelių sekundžių išlindusi nuotrauka gavosi tikrai labai graži, nors tamsoka, nes dangus buvo labai apsiniaukęs. Joje matėsi vandens putos ir akmenys. Pasukusi objektyvą į tolumoje besimatančias uolas ir silpnai, vos pro debesis įžiūrimą, geltona spalva spindintį kamuolėlį, kuris mergaitė tikėjosi, jog yra saulė, padarė dar dvi nuotraukas. Nusprendusi, kad vieną iš jų atiduos profesoriui, Cristal paėjo į šoną ir stengėsi rasti įdomesnę vietą nuotraukai, bet jos pasaulyje dominavo tik kelios spalvos ir keli gamtos objektai, dėl to ji neturėjo didelio pasirinkimo. Brunetė paėjo kelis metrus atgal ir atsitūpė. Tokiu kampu labai gerai matėsi dangus ir platus horizontas. Padariusi paskutinę nuotrauką, pirmakursė paskutinį kartą pasigerėjo kvapą užimančiu vaizdu ir kišenėje sugrabaliojusi burtų lazdelę prielietė jau suglamžytą piešinį.
Po kelių sekundžių Cristal jau buvo klasėje. Jokio vėjo, jokios drėgmės. Tik šiluma, skilndanti pro langus ir mokinių klegėjimas. Išsirinkusi nuotrauką su tolumoje besimatančiomis uolomis ir antąją, kur matosi akmenys ir jūros purslai, Cristal kitoje pusėje išraitė savo vardą pavardę, kursą bei koledžą. Nunešusi savo kūrinius profesoriui susirinko savo mantą ir išdrožė iš klasės.
my morning face:

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
    Daniela norėjo ilgiau paspoksoti į raumeningus ir greitus žirgus, lekiančius per sodriomis spalvomis nutaškytas kalvas, tačiau susigriebė ir stverėsi fotoaparato. Penkios nuotraukos... Taip, tiek tikrai galiu. Klastuolė pridėjo prietaisą sau prie akių kaip matė darant žiobarus, pro akutę neryškiai matėsi kraštovaizdis. Ar tai tikrai sutalpins visą šį grožį?
    Ji nevikriai spragtelėjo fotoaparatu ir nežymiai krūptelėjo, nuotraukai garsiai išlendant pro kitą pusę. Ji neturėjo laiko tikrinti, kaip kūrinys gavosi, mat mustangų kaimenė darė dailų lankstą ir buvo apšviesti auksinių saulės spindulių. Ji greitai vėl spustelėjo mygtuką, šįkart patiesinus fotoaparatą. Nuotrauka zvimbdama pasirodė. Klastūnyno globotinė jau vėl susiruošė mesti lapelį ant žolės, kai suprato, kad gyvuliai lėtina savo greitį ir pamažėle stoja visai netoli. Dani, virpėdama visu kūnu, prisiartino truputį arčiau: spragt - ir švelni bėra kumelė, pakreipusi galvą obuolmušo kumeliuko link, išlindo pro prietaiso šoną. Šįkart mergina įsižiūrėjo į gautą rezultatą: saulė maloniai skaidrino bėrojo gyvūno karčius, abu arkliai atrodė, kaip ji girdėjo fotografus sakant, "fotogeniškai".
    Baltai spindintis kumeliukas prasibrovė per jį visiškai ignoruojančių žirgų bandą ir, nelygiai statydamas kojas, prisiartino prie Danielos. Ji dar niekada nebuvo iš taip arti mačiusi tikro arklio (o šiurpi iškamša senelės kambaryje tikrai nesiskaito). Jo galva buvo keistai liesa, akys - didžiulės ir beveik žydros dėl atsispindinčio dangaus. Klastuolė virpančiu delnu prisiglaudė prie gyvunėlio, įtariai žvelgdama į jo šeimyną, tarsi šioji būtų vilkų gauja, neleidžianti prisiartinti prie jauniklio. O mustangai priekyje tiesiog tyliai šnarpštė ir kramsnojo žalumą.
    Kravitz akimirksniu suprato, kad tai būtų tobulas momentas atliktį žiobarišką "selfį" ar "sefį". Kad ir kaip kvailai jai skambėjo pavadinimas, šiuo metu trečiakursė nusprendė paminti savo pačios idealus. Ji grubiai atsuko kamerą į savo ir kompaniono pusę ir spragtelėjo - nuotrauka tuoj pat pradėjo kilti. Dani skubiai ištraukė ją ir išsišiepė - nors ir sujudėjęs, atvaizdas gavosi stulbinamas. Merginos širdis akimirksniu prisipildė šilumos... Ir vėl atsileido, kai kumeliukas, kratydamas karčius, grįžo į kaimenės vidurį, taip palikdamas "draugę".
    Žinodama, kad pamoka baigiasi, klastuolė nenoriai įamžino paskutinį atvaizdą - juodą mustangą, rodantį kelią savo giminei. Ji vėl pajuto šaltą gūsį ir nujautė, kad čia nebegrįš, todėl tik liūdnai papurtė galvą.
    Jei ir nebūtų galima pasilikti kelių nuotraukų, Kravitz vis vien būtų pasiėmusi su savimi jos ir baltojo kumeluko portretą. Tada ji dar stvėrė saule užlietos kaimenės bei dviejų žirgų atvaizdą - profesoriui tepaliko sujudėjusią, neryškią pirmąją nuotrauką ir pačią paskutinę, su raumeningu juodoju lyderiu.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Morisas Banoveris

Morisas keliavo į Žiobarotyros pamoką. Kadangi praeitoji pamoka jam paliko malonius įspūdžius jis nusprendė pažiūrėti ar tokiu pat įspūdžius paliks ir paskutinioji šio dalyko pamoka. Įėjęs į kabinetą atsisėdo į vieną iš suolų, dar prieš tai pasisveikindamas su profesoriumi. Teorinė dalį eilinį kartą praleido mąstydamas apie dalykus apie kuriuos turėjo galvoti tikrai ne pamokos metu, bet ką padarysi jei tai yra svarbus reikalas. Vos tik buvo pradėta kalbėti apie praktiką vaikino klausa įsijungė ir padėjęs mintis į tolimą smegenų kertelę. Kalba truko kiek ilgokai nei įprastai, tad vaikinui darėsi kiek nuobodoka, bet bandydamas nuobodulį nuvyti šalin vis dar (nors dabar jau tik viena ausimi) klausėsi ką aiškina profesorius. Na štai, pagaliau pašnekesiai buvo baigti ir klastuolis galėjo apmąstyti ką ir kaip darys. Kadangi iš jo piešėjas buvo nekoks nusprendė pasiimti jau padarytą piešinį, pasaulį (ar ką ten tokį) ir keliauti į jį. Nuėjęs į klasės galą ėmė ieškoti kokio nors paveikslo kuriame būtų bent kažkiek gyvūnų. Vaikščiodamas pirmyn atgal po truputį atmetinėjo vieną po kito. Pirmiausia iš kovos pasitraukė tie kuriuose nebuvo gyvūnų, tuomet tie kuriuose buvo iki trijų gyvūnų. Iš visų tų liko vos trys, bet klastuoliui tai nepalengvino gyvenimo, bet jam kiek pagelbėjo kita klastuolė su kuria labai smagiai sugadino namą ir pavertė ją kažkokio demono, o gal vaiduoklio buveine. Iš dviejų piešinių išsirinkti buvo daug sunkiau, tad beliko rinktis pagal paveikslo grožį. Iš tų dviejų vis dėl to gražesnis buvo savanos paveikslas, tad pasiėmęs jį nusinešė į savo vietą ir tuomet dar pavaikščiojęs susirado lipnią juostą kurią užklijavo ant piešinio, taip jį sugadindamas. Bet ką padarysi, tokia jau ta praktika. Pasiėmęs fotoaparatą ir nuotraukų lapelius į kairiąją, o lazdelę į dešinę palietė ja lipnią plėvelę ir jau kitą akimirką stovėjo kažkur tarp savanos. Tolumoje bėginėjo zebrai, vaikščiojo žirafos ir ant akmenų gulėjo ir saulės popiečio miegojo liūtai. Įsidėjęs pirmąjį lapelį į stačiakampio formos skylę ėmė artėti link laukinių gyvūnų.

*

Neprisijungęs Darren Hasley

  • Burtininkas
  • ***
  • 58
  • „Patirtis yra tai, ką gauni, ieškodamas kažko kito."
Kaip nekeista, klasėje po profesoriaus Hasley nedidelio pamokslo buvo išties ramu iki pačios pamokos pabaigos, nes mokiniai su savo augintinais, tiksliau varlėmis, šiek tiek susiprotėję nebekėlė sąmyšio ir netrukdė kitiems atlikti savo darbų. Darren'as pagaliau galėjo sau ramiai sėdėti profesoriaus suole ir pavartyti neseniai pirktą žiobarų žurnalą apie gyvūnus, kurį planavo atsiversti nuo pačios pamokos pradžios, bet tam nebuvo palankių ir tinkamų sąlygų. Skaitant žurnalą, jis kartas nuo karto pažiūrėdavo į mokinius ar jiems viskas einasi puikiai, tačiau po tokios pradžios jis tik laukė, kol mokiniai grįš iš savo sukurtų pasaulių ir tikėjosi, kad jie bus patenkinti pamokos praktika, nes į ją įdėjo daug darbo, kaip ir kai kurių mokinių tramdymą. Kokia sunki paskutinė pamoka, o maniau, kad pirmoji buvo sunki.Mintyse galvojo profesorius ir pastebėjo, kad į klasę vienas po kito grįžta mokiniai pabaigti savo darbų.
Skambučiui suskambėjus ir mokiniams palikus klasę, jis susidėjo visas jų nuotraukas į krūvą, o tada pradėjo tvarkyti kabinetą taip, lyg tai būtų paskutinis kartas jame, nes nežinojo kas jo lauks kitais metais ir ar jis dar lies savo kojomis senas Hogvartso grindis. Sutvarkęs klasę kaip įmanoma geriau, jis pradėjo žiūrėti mokinių nuotraukas ir galvodamas apie gyvenimą su ašaromis akyse pradėjo sielvartauti. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Darren Hasley »