[narvalas]

  Kelio atgal nebuvo. To verimilious, vermilios, vermilius ar vermillious burtažodžio net nesugebėjo tinkamai įsiminti. Jai niekas nepadės. Duok Dieve ištrauks profesorius pasibaigus pamokai. Devona užsidengė delnais veidą. Nenorėjo, kad ją apšauktų. Nenorėjo, kad atimtų taškų. Kokia ji tragiška. Tik gėdą tesugebės užtraukti savo koledžui. Norėjosi susigūžti kur nors kamputyje ir apsiverkti. Daugiau niekada nebesilankys apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose. Gal net kitąmet į Hogvartsą neatvyks. Tėvai buvo teisūs dėl vieno dalyko. Jai tikrai čia ne vieta. Namai. Ten saugiau, net jeigu kelis kartus per dieną nusiverti nuo laiptų, paslysti ant grindų (kilimai, beje, buvo pašalinti tikintis padėti Emerisei, bet nieko nepasikeitė) arba nukrenti nuo lovos. Atrodo nelaimės tiesiog persekiojo šią vargšelę, nors imk ir parduok sielą pačiam velniui mainais už sėkmę. Deja, velnio neegzistavo (arba taip buvo įsitikinusi Hendersonų - Berkerių šeimyna). Ji vis dar stovėjo čia, vietoje. Gal tas galvosūkis nebus toks sunkus? Vylėsi pirmakursė. Tokių minčių vedama paskubino žingsnius. Sustojo ties aklaviete. Kelio tolyn nebuvo. Berker apsižvalgė. Kelio tikrai nebuvo. Aš užstrigau? pravirko. - Padėkit! - Sušuko, o iš rankų iškrito lazdelė. Deja, švilpės niekas esantis kitapus piramidės neišgirdo. Tačiau, pasirodo, šios sienos turi ausis. Ant tos pačios sienos, kuri tapo kelio pabaiga, atsirado užrašas. - Dėlionę sudėliojus, kelias atsivers. Dėliok atsargiai, vaike, tai ne pramoga, - perskaitė pusbalsiu, o po kojomis netrukus atsirado netvarkingai sudėtos delionės detalės.

[Markas Moore]

 Mokiniai, vieni burbėdami, kiti dar miegodami, ėjo prie dėžės ir rinkosi piramides. Kaip mokytojas, Markas turėtų sužiūrėti, kad koks drąsus pirmakursis nesugalvotų apsiimti daugiau, nei gali padaryti, bet vaikino visas dėmesys buvo sutelktas į stalčių. Tarp krūvos tuščių buteliukų bei kitų eliksyrų, pagaliau jis rado šlakelį migdančio viralo. Vos tik jaunasis profesorius pakėlė akis į klasę, pastebėjo į jį lekiantį Neatpažintą Skraidantį Objektą. Instinktyviai pritūpęs, išgirdo, kaip viena iš brangiųjų piramidžių trenkiasi į už nugaros stovėjusią lentą. Štai tau ir naktį išsimiegosiu, pff. Markas, labai nepatenkintas, kad kažkas drįso sutrukdyti jam eksperimentą, nužvelgė klasę. Dauguma mokinių jau buvo piramidėse, keletas dar abejojo, vartydami modelius rankose ir Dafydd, nežinia ko čia atvilkęs savo ryžą užpakalį, rašinėjo meilės raštelius.
-Accio,-lapas iš po klastuolio plunksnos atsidūrė ant mokytojo stalo.-Dafydd, arba kažką darai, arba dink iš kabineto rašyt meilės laiškelių kitur. Nusibodai.
Nusprendęs nebekreipti dėmesio į auklėtinį, Markas pajudino stiklainį su leisgyve varle. Šiek tiek pradaręs dangtį, supylė migdantį eliksyrą ir vėl užsuko. Su pirmu ant stalo rastu aštriu daiktu pradūrė ploname metaliniame dangtelyje kelias skyles ir pasidėjo indą su žaliaode arčiau stalo vidurio, kad blaškytis pradėjęs padaras nenusiridentų ir nepabėgtų.

[DĖMESIO! Papildymas: jūsų veikėjui grįžus iš piramidės, visi sužeidimai, nešvarumai ir kita dings, nes visa tai tėra kerais sukurta iliuzija.]

[narvalas]

  Dėlionių niekad nemėgo dėlioti. Visad pamesdavo kažkurią dalį ir nesugebėdavo pilnai surinkti vaizdo. Neabejojo, kad šį sykį jai irgi nepasiseks. Tačiau pabandyti vertėjo. Delionės detalės buvo nemažos, sulyg jos delnu. Tokias tikrai sunku būtų pamesti. Nusivalė ašaras ir pakėlė nuo grindų savo lazdelę. Šią iškart įsidėjo į apsiausto kišenę. Atsisėdo ant grindų ir tvarkingai bokšteliu sudėjo visas gulinčias detales. Pradėjo dėti jas ten, kur jos turėtų būti mergaitės manymu. Viena po kitos detalės atsirasdavo reikiamoje vietoje. Beveik visas vaizdas buvo sudėtas. Šviesiaplaukė siekė paskutinės - dvidešimt ketvirtosios delionės detalės, tačiau ranka pajuto tik grindis. Pažiūrėjo ten, kur ką tik buvo padėjusi ranką. Detalė dingo. Atsistojusi, Devona apsižvalgė. Apėjo kiekvieną kamputį ir net šiek tiek paėjo atgal. Niekur nebuvo detalės. Patikrino kišenes, gobtuvą. Čia irgi reikiamo objekto nebuvo. Ji užstrigo. - Padėkit. - Tyliai tarė, vildamasi, kad kas nors ją vėl išgirs ir detalė atsiras. Deja, nieko neįvyko. Pirmakursė užstrigo šioje piramidėje.

[Adelė Ginger]

  Visų mišinių dvokas vėl privertė Adelę pašalinti savo skrandžio turinį tiesiai į sarkofagą. Dar šmėstelėjo mintis, kad kokie nors dievai ją čia amžiams užstrigdins dėl nepagarbos mirusiajam. Atbula ranka persibraukė per prakaituotą kaktą, akimis užmatė tamsiai žalios spalvos neaiškų organą, jau siekė jį paimti, kai šis sujudėjo. Prisimerkusi ir susiraukusi pirštu bakstelėjo, gyvis šoktelėjo, o varnės akys išvirto į akiduobių.
- Rupūžė, rupūžė, rupūžė!- pradėjo klykti septyniolikmetė, turinti tiems šlykštekams fobiją.
  Buvo pasiruošusi šokti į sarkofagą, kerų pagalbą užsidaryt ir amžiams pasilikti su lavonėliu. Tačiau stambusis rutuliukas su kojytėmis įkyriai žvelgė į atvykėlę ir keistai kurkė ar kvaksėjo, ne tas merginai buvo galvoj šiuo metu. Atšoko nuo besiartinančio gyvio. Nugara atsitrenkė į sieną, drebančia ranka užčiuopė vieną iš deglų ir išrovė iš jo laikiklio. Kaip idiotė atstatė jį prieš rupūžę, pamosikavo. Ir ne, jai nekilo mintis jos užmušt kerų pagalba, juk geriau visada kaip aborigenei su lazdom mojuotis ir klykaut. Iš visų jėgų tėškė deglą į padarą, kuris netrukus buvo ištaškytas į kelias dešimtis dalelių. Iš šono tai atrodė gana komiška, tačiau žaliaplaukės šiuo metu nelabai kas matė, tad tik nusibraukė nuo savęs varliagyvio likučius, ant žemės buvo išsidrabsčiusios ir žolelės. Susiraukusi surinko jas, sumetė vienon krūvon, vėl grįžo prie lavončiko.
  Toliau viskas ėjosi įprastai, geltona spalva, organas, oranžinė, organas, raudona ir paskutinysis organas. Adelė jau beveik siekė viršų, tačiau kelių metrų vis tiek trūko. Sarkofagas nugrimzdo žemyn, ant jo užsitraukė dangtis su duobutėmis, kurios, pagal Adelę, buvo skirtos augalams. Pažvelgė į ant žemės sudėliotas augalų krūveles. Priklaupusi bandė surasti jas siejantį ryšį, pagal kurį galėtų jas sudėlioti į griovelius. Dėl savo visiškai minusinių herbologijos žinių, nusprendė nežvelgti į pačius augalus, nebandyti jų atpažinti. Sugrįžo prie duobučių, vienos didesnės už kitas ir visiškai skirtingos. Atsigavęs protas liepė jai dėti visus augaliukus pagal jų kiekį. Nusprendusi bent kartą gyvenime paklausyti savo racionaliosios smegenų pusės, taip ėmė ir padarė. Gleivėtos žolės neteikė jokio džiaugsmo, tik su pasišlykštėjimu kišo jas į griovelius. Užbaigusi, laukė, kada pagaliau bus kaip princesė gabenama atgalios. Sienos vėl sugriaudėjo, viršuje pasislinko blokas. Mėlynakė ištiesė rankas, matyt, buvo pritaikyta išlipti lengvai aukštam žmogui, jai, deja, dar teko pasistengti. Užsikabino, delnais stipriau įsirėmė į grindinį, kilstelėjo kojas ir užsikėlė į viršų. Pasislinko šonan, kai kaladė užsitraukė. Iš niekur atsiradęs menkas vėjelis migdė varnanagę ir šiai užmerkus akis, ji buvo pašalinta iš piramidės.
  Pramerkusi akis vėl buvo klasėje. Išsekusi žadėjo lazdele nuskraidint piramidę į dėžutę, tačiau akys, užmačiusios Marką, patamsėjo. Venose staiga užvirė kraujas ir nevaldomas noras sudaužyti tą padarą, per kurį knisos lavone. Drastiškai pakėlė savo šikną iš vietos beveik nuversdama stalą, lyg viesulas žaibiškai prasibrovė priekin. Kad ir kaip mielai dažniausiai atrodė pykstančios žemaūgės, Adelė buvo išimtis, rodos, dabar būtų pašalinusi kiekvieną savo kelyje.
- Markai suknistas šikniau Moore, per ta- jus,- vos susilaikė nesikreipusi nederamai į profesorių prieš kitus mokinius, nors jau pirmieji žodžiai buvo nelabai kokie.- Turėjau knistis lavone, uždaužyt rupūžę ir vemt į sarkofagą!
  Merginos dangaus mėlynės akys buvo tokios apsiniaukusios ir piktos, kad galėjai net matyti menkus žaibus jose ir labai didelį troškimą svaidytis peiliais į baklažaninį berniuką.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kodėl, po velnių, negalima ramiai sėdėti suole? Juk Dafydd nieko nedarė, o tas nelemtas profesorpalaikis turėjo būtinai prisikabinti prie būtent jo! Į piramidę, tiesa, tas net nesureagavo - galbūt nesuprato, kieno tai darbas? Deja, atimtas pergamentas buvo daug didesnė problema. Ypač tuo atveju, jeigu tas profesoriūkštis jį skaitys!
- Tai... Yra... Visiškai... Ne tavo reikalas! - kylančiu balsu ištarė velsietis. Pirmieji žodžiai buvo ištarti vos girdimai, tačiau sakinys buvo užbaigtas taip garsiai, kad jį girdėti turėjo visa klasė. Klastuolis buvo piktas. Jis atsistojo iš suolo ir priėjo prie profesoriaus stalo. Nieko nelaukęs griebė pergamentą ir grįžo atgal. Susimąstė. Atrodė, kad profesorpalaikis laiško lyg ir neskaitė. Pasidėjo, ir tiek. Bet kas ten jį žino?! Vis dėlto yra mokytojūkštis, kad ir koks nevykėlis. Tad galbūt sugeba kažkokiu paslaptingu būdu perskaityti pergamentą?..
Raudonplaukis paskrebeno dar kelias eilutes. Kartais vis atsargiai žvilgtelėdavo į koledžo vadovą. Maža ką, prieis ir vėl atims laišką... Galiausiai jis buvo lyg ir baigtas, tad velsietis paskubomis įsidėjo pergamentą į kuprinę. Tereikia išsiųsti.
Dabar reikėjo nuspręsti, ką daryti. Profesorpalaikis gana aiškiai pasakė, kad Dafydd čia nėra pageidaujamas. Juk buvo akivaizdu, kad nieko, ką jis liepė, nedarys. Tad kaip ir reikėtų čiūžinti iš kabineto. Vis dėlto velsietis to daryti nenorėjo. Jau vien tam, kad labiau paerzintų Moore. Ir tada jo akis užkliuvo už stiklainio, stovinčio ant stalo. Dafydd patenkintas kilstelėjo antakius.
- Ką gi, profesorpalaiki, dar pažiūrėsim, kas gudresnis, - tyliai sumurmėjo velsietis ir nukreipęs lazdelę į stiklainį aiškiai ištarė: - Accio.
Stiklainis klusniai atskrido Dafydd į delną.
- Nemanyk, kad man rūpi tavo gerovė, - ramiai pasakė vaikinas, žiūrėdamas į išsprogusias varlės akis. Nežinojo, ką su ja daryti. Negi taip imsi ir paleisi? Galiausiai raudonplaukis iš visų jėgų metė stiklainį ant žemės. Stiklo šukės pabiro po visą kabinetą. Kur dingo varlė, klastuolis jau nesirūpino.
Jis patenkintas atsišliejo į kėdės atlošą ir žiūrėjo į profesorių. Na ir ką tu man dabar padarysi, genijau?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Uff, šito Deoiridh nesitikėjo. Pasirodo, Markas Moore yra nemaloniai gudrus padaras. Uždaryti mokinę į stiklainį!.. Nebent, žinoma, jis nesuprato, kad tai yra animagė. Vis dėlto tokia tikimybė nebuvo itin didelė.
Minutės stiklainyje buvo baisiausios mergaitės (varlės?) gyvenime. O juk gyvenimas jos nelepino nuo pat mažų dienų. Tad tikriausiai tai nebuvo patirtis, kurią norėtųsi pakartoti. Maža to, profesorius dar ir kažkokios nesąmonės prileido į stiklainį! Deoiridh iš karto pajuto, kad apdujo. Nežinojo, kas yra ta medžiaga, kurią maloniai į stiklainį įleido profesorius Moore, tačiau beliko tikėtis, kad tai ne kokie nuodai. Gal vis dėlto mokytojas nesiryš žudyti visų mokinių akyse?
Švilpė buvo beveik praradusi sąmonę, kai pajuto, kad stiklainį kažkas judina. Tai tikriausiai buvo profesorius Moore. Ar pamoka jau baigėsi? Smegenys šitos informacijos pateikti nebesugebėjo, tačiau netrukus atsitiko kažkas netikėta. Stiklainis staigiai trenkėsi į žemę ir sudužo. Varlė pajuto ant nugaros esančius stiklo gabaliukus, tačiau vis dar nesuprato, kas vyksta.
Po kelių akimirkų pajuto, kad medžiagos migdomasis poveikis silpsta. Tai pakišo mintį, kad kažkas - ar profesorius, ar ne, ji nežinojo - ją išlaisvino. Šis supratimas padėjo šiek tiek atsigauti. Varlė apsižvalgė. Ji buvo duženų krūvoje, tačiau ant žemės ir laisva. Ilgokai tupėjo nejudėdama - reikėjo išsiaiškinti, ar duženos jos rimtai nesužeidė. Be to, smegenys dirbo vis dar nenoriai.
Po kurio laiko akys užkliuvo už žalių plaukų. Atrodė, kad tai nėra itin logiška, tačiau varlei pasirodė, kad ten yra žolė. Jeigu jai pasiseks, ta žolė bus bent kiek drėgna ir ji galės atsigauti po visų šitų nemalonių nuotykių. Deoiridh prišokavo prie žalumos ir pamatė, kad ji yra gerokai per aukštai, kad būtų normali žolė. Vis dėlto kad tai yra mokinės plaukai, ji vis dar nesuprato.
Žaliaodė bandė užšokti ant suolo, tačiau atsispyrė per silpnai, tad plojosi atgal ant žemės. Iš antro karto pasisekė geriau. Netrukus ji jau spoksojo į žalius plaukus, kurie vis dar atrodė kaip žolė. Jau svajodama apie tai, kaip atsigaus gaivioje žalumoje Deoiridh stryktelėjo tiesiai į ją. Deja, netrukus suprato, kad žolė yra daug sausesnė negu ji tikėjosi. Vis dėlto nutarė kol kas pasilikti čia. Vis geriau negu šaltos kabineto grindys...

[Adelė Ginger]

  Iki milijonų begalybės įpykusi septyniolikmetė jau buvo pasiruošusi išlaidyt visus kerus, kurie bent primuštų Marką, tačiau nespėjo. Klykaut pradėjo ir Dafydd. Patamsėjusiomis akimis atsisuko į ryžiką. Šįkart nustūmė visus Juano mokymus šalin, piktai dėbtelėjo į ne kartą daužytą vaikiną. Panašu, kelis kartus sulaužyta nosis ir smegenukus taip sukratė, kad košytė malošytė ten jau buvo.
- Ar gali užsičiaupti? Tavo balsas erzina,- burbtelėjo.
  Mergina grįžo prie profesoriaus, nerimą kėlė tik vienas dalykas, stiklainis su jai dar nežinomu gyviu viduje buvo dingęs. Grįžtelėjo galvą atgalios į Dafydd, pasigirdo trenksmas, pabiro šukės ant grindų. Palaipsniu kylanti paniką žaliaplaukės visai nedžiugino, o pajutusi svetimą lankytoją galvoje klyktelėjo ir nežinia, kokio velnio, šoktelėjo ant suolo. Ranka numušė svetimybę nuo pakaušio. Apsisuko. Akys vėl vertėsi iš akiduobių.
- ČIA YRA SUKNISTA VARLĖ,- jos lūpos paleido panikos persmelktą staugimą.
  Ir kaip gaila, šįkart ji neturėjo po ranka deglo, kad galėtų tą varlę pritrėkšt. Širdis plakė pasiutėliškai greitai, kojos sudrebėjo, o varnė sunkiai, tačiau visu kūnu, atsisuko atgal į ryžiką. Nušoko nuo stalo, labai elegantiškai, tikrai, užsimojo ir trinktelėjo nosin. Žinojo, kad jau tikriausiai jam bus atsibodęs toks jos elgesys, tačiau Adelė nieko negalėjo padaryti, emocijos ėmė viršų. Mostelėjo lazdele, vyrukas pakibo žemyn galva.
- Tu ją paleidai, supakuok atgal,- dramatiškai mostelėjo rankomis į padarą, keliantį jai kiek mažesnę baimę nei rupūžės.

[Morisas Banoveris]

Morisas vėl keliavo į Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką tikėdamasis, kad bent šį kartą nepraras savo lazdelės ir jam neteks vėl eiti kur nors ir valyti kokios ežero pakrantės kur neaišku kokia masė tenai yra susikaupusi vien dėl to, nes norėjo padaryti gerą darbą ir praplauti kai kuriuos daiktus, tarkim lubas kur neaišku kiek laiko buvo voratinklių ir nors aišku vorai jam netrukdė, bet apsitvarkyti niekada nepakenkdavo. įėjęs į kabineto vidų kiek apsidairė ir atsisėdęs į vieną iš suolų ėmė laukti pamokos pradžios. Profesoriui uždavus klausimą vaikinas tylėjo, nes piramidėmis nelabai domėjosi, o tuo labiau nelabai apie jas ir norėjo kažką girdėti. Jose dažniausiai nebūdavo įdomių dalykų kurie būtų sudominę klastuolį. Visiems baigus kalbėti į Marko veidą pasileido žalia varlė kuri tuojau pat atsidūrė stiklainyje kur jai tikriausiai būtų tekę ankščiau ar vėliau pabuvoti. Klastūnyno vadovui išdalinus taškus ir ėmus kalbėti apie praktinę dalį Morisas prarado norą kažką dar daryti, tad vos tik buvo leista eiti rinktis piramidžių jis minutę pabūvojo savo vietoje ir tuomet pasikėlęs priėjo ir pasiėmė kažkur per vidurį esančią piramidę, vėl grižęs į savo vietą ir ėmė ją apžiūrinėti. Piramidė buvo kaip piramidė, kuo skyrėsi, kad ji nebuvo aptrupėjusi, o tuo labiau ne taip apipūstyta dykumų smėlio. Apvertęs kitą pusę pastebėjo kažkokį neaišku burtažodį, kurį net bandant sakyti mintyse vertėsi smegenys, tad ką jau kalbėti apie bandymą jį ištarti garsiai, kad galėtų patekti į piramidės vidų.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw skubėjo į astronomijos pamoką. Buvo šiek tiek keista, kad ji vyksta ne kokiame nors bokšte. Kaip paprastoje klasėje galima stebėti žvaigždes? Tuo labiau dieną... O vis dėlto pamokos nesinorėjo praleisti. Taip pat ir į ją vėluoti.
Visa laimė, pavyko spėti laiku, nors pirmakursė du kartus pasiklydo. Atsisėdo klasės priekyje, kad girdėtų, ką kalba profesorius (o astronomijos profesorė nebuvo moteris?). Išsitraukė vadovėlį ir apmaudžiai pagalvojo, kad paliko bendrajame kambaryje teleskopą. Kas, jeigu kaip tik šiandien jie mokysis apie teleskopo sudedamąsias dalis? Bus be galo kvaila, jeigu ji vienintelė sėdės klasėje be teleskopo.
Teorinis klausimas buvo itin keistas. Na, sakykime taip, jis neskambėjo kaip toks, kuris būtų tinkamas aptarinėti per astronomijos pamoką. Beliko tikėtis, kad tai tik kažkoks triukas ir per praktiką mokiniai galės nuveikti ką nors naudingo. Tad į teorinį klausimą švilpė nė nesistengė atsakinėti. Manė, kad reikėtų klausytis, tačiau buvo įdomiau skaityti vadovėlį, tad ji netrukus jau gilinosi į kometų sandarą.
Tik praktikai įsibėgėjus ji susivokė, kad teorija jau seniausiai baigta. Skubiai pakėlė akis. Girdėjo, kaip kiti mokiniai naudoja kažkokius burtus ir kažkur dingsta. Maža to, kažkoks gerokai vyresnis raudonplaukis rėkavo ir skeryčiojosi. Ir dar iš kažkur atsirado varlė, kuri, panašu, sukėlė isteriją kažkokiai merginai žaliais plaukais. Ar taip burtininkų mokyklose vyksta pamokos? paklausė savęs Elliw. Ji žvilgtelėjo į profesorių. Tada į piramides. Priėjusi pasiėmė vieną ir pamatė ant pagrindo parašytą burtažodį. Tai visiškai sutrikdė pirmakursę. Ji atsisėdo atgal į suolą ir kurį laiką svarstė, ką daryti. Galiausiai vėl žvilgtelėjusi į profesorių ir pamiršusi pakelti ranką garsiai paklausė:
- Atleiskite, profesoriau, tačiau ką bendro su astronomija turi šita pamoka? Aš net nepasiėmiau savo burtų lazdelės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, žioplė, kaip visada turi skeryčiotis per pamokas. Tikriausiai negali normaliai išsėdėto viso pamokos laiko. Tikrai kažkokia nenormali. Ir, aišku, nesiteikė palikti Dafydd ramybėje. Vaikinas ignoravo varnę, nes tiesiog tingėjo su ja kapotis. Kur kas smagiau buvo žaisti su varle.
O ta varlė, pasirodo, yra tikra šaunuolė! Ji stryktelėjo į plaukus ne kam kitam, o tai pačiai žioplei! Velsietis nesusilaikęs pradėjo juoktis. Argi tai nėra pats maloniausias įmanomas pamokos vaizdas? Varlė žaliuose plaukuose, o tų plaukų savininkė tuo itin nepatenkinta! Dafydd įsipatogino kėdėje ir žiūrėjo į Adelę. Galvoje net sukirbėjo mintis, kad galbūt reikėtų su varle susipažinti. Kai ji turės tik dvi kojas, žinoma.
Deja, panašu, kad spalvotaplaukė nebuvo nusiteikusi linksmai. Maža to, ją kažkodėl vis traukė Dafydd nosis! Ir vėl vaikinas nukentėjo nuo tos mušeikos.
- Atsiknisk, prakeikta viop... - pradėjo raudonplaukis, kai pajuto, kad kaba galva žemyn. Tokios patirties, tiesą sakant, jis tikrai nesitikėjo. Būtų buvę netgi visai smagu, jeigu ne nuolatinė mintis, kad tai jam padarė ne kas kitas, o prakeikta Adelė Ginger. Mergiotė, kuri tikriausiai mano, kad ir vėl jį įveikė. Klastuolis nutarė nerodyti jokių jausmų. Tegul atrodo, kad jam viskas puikiai tinka.
Deja, buvo itin nepatogu, dėl to Dafydd nuolat judėjo. Atkakliai bandė įsitaisyti patogiau, tačiau vis dėlto tai nebuvo taip paprasta. Ilgokai muistęsis velsietis kandžiai tarstelėjo:
- Jeigu jūsų malonybė bijo varlytės, jums teks mane nuleisti ant žemės, nes iš čia aš jos tikrai nesugausiu.
Beliko tikėtis, kad Adelė susiprotės tai ir padaryti, nes kaboti žemyn galva jau kiek nusibodo. Nereikia ir sakyti, kad Dafydd neketino gaudyti vargšo gyvūno - nesvarbu, ar bus nuleistas žemyn, ar ne. Ką ta varlė jam padarė, kad reikėtų vėl uždaryti į stiklainį? Dafydd daug mieliau būtų ten patalpinęs pačią Adelę. Ir Markiukas galės keliauti kartu su ja.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Karen žingsniavo į Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, nors pirmasis kartas ir nebuvo toks kokia ji tikėjosi, bet visai buvo pravartu išmokti porą burtažodžių, tad tikėdamasi, kad šį kartą bus kokių nors burtažodžių mokymasis, o galbūt net bus kokios užduotys ar kas. Įėjusi į kabinetą pasisveikino su profesoriumi ir atsiėdusi į suolą ėmė laukti pamokos pradžios. Kadangi šiandien čia stovėjo suolai buvo galima išmąstyti, kad pamoka nevyks taip kaip vyko praeitą kartą, tad beliko tikėtis, kad bent jau bus kas nors įdomaus. Išklausiusi teorinę dalį, atsakymus ir visus kitus dalykus mergina pamanė, kad pamoka tikrai turėtų greitai pasibaigti, o jos žodžius dar patvirtino Marko aiškinimas ką reikės daryti per praktinę dalį. Kadangi mokiniai grūdosi prie piramidžių rinkdamiesi kurią pasiimti, o į tą spūstį ji nelabai norėjo grūstis, tad palaukusi kol apmažės jų priėjo ir pasiėmusi vieną iš likusių mažesnių piramidžių grįžo į savo vietą kurioje ir ėmė apžiūrinėti ją. Piramidė buvo nei labai sunki, nei labai lengva, tad tokią būtų buvę galima paleisti kam nors į galvą tikintis, kad liks bent jau mėlynė. Apvertusi piramidę perskaitė burtažodį kurį nebuvo sunku ištarti, tad dar kiek pasigrožėjusi pačia piramide apvertė ją dar kartą norėdama įsitikinti ar tai tikrai toks burtažodis ir susikaupusi pradėjo persikėlimo į piramidės vidų ritualą.
 -Droktnymanta, -tardama šiuos žodžius palietė piramidės smaigalį, o beveik tuoj pat po to klastuolei ėmė suktis galva, bet dar prieš dingdama pastebėjo kaip į klastūnyno vadovą lekia kita piramidė.

[Daniela Kravitz]

    Daniela vienu metu stebėjo ir kraujo upelį, besimaišantį su smėliu ant tamsių grindų, ir juodas gijas, besirangančias link jos. Klastuolės galvoje buvo tuščia, jokie kerai, padėsiantys atmušti gyvates, neatėjo į galvą. Sprogdinimo kerai? Jos turėtų sprogti, tiesa? Nebent jos ugningosios raitūnės... Mergina net nenorėjo pagalvoti, kas iš jos beliks, sumaišius Bombardo su praktiškai iš parako sudarytais gyvūnais. Sustingdymo kerai?? Į trečiakursės galvą plaukė vis idiotiškesnės idėjos, o gyvatėlės nesustojo; jau tuoj tuoj išnirs iš už sarkofago šešėlio...
    Dani suspigo, tikėdamasi slidžių gyvačių juodomis blizgiomis akutėmis. Vietoj šių išniro tamsiai žali, gleivėti siūlai be iškilimų. Kažkodėl tai Kravitz pašiurpino labiau nei nuodų kupini ropliai. Trečiakursė ropojo atgal, kai kelios dešimtys vingrių juostų šliaužė per jos kraujo paliktą taką. Ar čia gali būti Velnio Raizgai?
    Mergina pabandė prisiminti, ko jie bijo. Kažkas šmėstelėjo galvoje - kažkokia istorija, girdėta šimtus kartų... Su tuo lyg ir susidūrė garsioji Poterio trijulė... Siaubas akimirkai atėmė Danielai balsą, jos kojas apsivyniojo lipnūs augliai...
    Ir tada klastuolė pasinaudojo burtais, kurie, jos manymu, gyvenime nebūtų pravertę užkeikimais apleistoje piramidėje: ji paleido elementariausią žiežirbų lietų. Augalai, nudeginti raudonų ugnelių, atšlijo tarsi pabaidytas gyvūnas, tačiau neužilgo vėl puolė. Dani sukėlė didesnį žiežirbų lietų, ir šleikščiai rangydamiesi augalai sukrito ant smėlio. Išgirdusi kitą barkštelėjimą, mergaitė atsisuko - iš kitų puodynių taip pat pradėjo kilti gąsdinantys augalėliai, sukeldami didžiulius šešėlius ant hieroglifais išpuoštos sienos. Vaizdas buvo nepakeliamai baisus, tačiau klastuolė liepė sau priminti, kad tai tėra ploni Velnio Raizgų jaunikliai, šiurpią atmosferą tesukelia virpčiojantis deglas ir mumija už nugaros...
    Žiežirbos lakstė vis didesniais pulkais, Dani ranka drebėjo nebe iš baimės, o iš nuovargio, sužeista koją pradėjo linkti. Kiekvieną syk pakreipus galvą, iš kažkur išnirdavo Velnio Raizgų kekė, plaukianti link savo grobio. Tačiau Daniela nepasidavė, ir tik laukė, kada galės grįžti į klasę ir ištiesti kruviną blauzdą, mat šioji nutirpo ir dabar visą kūną praktiškai laikė kairė koja. Gal tiesiog kviesti mokytoją?..
    Mergaitė susmuko prie sienos ir adrenalino užvaldyta nebegalėjo paleisti lazdelės ar nukreipti akių į žaizdą - rūpėjo tik augalai, o šiuos primindavo kiekvienas deglo sukeliamas šokinėjantis šešėlis. Ir staiga palengvėjimas užvaldė Klastūnyno globotinės smegenis, mat vėl sugrįžo tas nemalonusis, kvapą užimantis jausmas persikeliant į pradinį tašką...
    Daniela nusileido pažįstamame kabinete ir neišlaikius pusiausvyros tvojosi alkūne į suolo kraštą. Greitai apsidairė, ar niekas nepastebėjo šio neelegantiško momento, ir skubiai atsistojo. Prireikė kelių sekundžių suprasti, kad koja - sveikut sveikutėlė. Kravitz palaimingai atsiduso ir jau norėjo tingiai nusileisti ant kėdės, bet jos šypsena sustingo, prisiminus mažą blizgų daikčiuką, nugvelbtą iš kapavietės ir paslėptą kišenėje. Ji sukišo ilgus pirštus tarp klosčių ir teužčiuopė smėlio smiltis.

[Markas Moore]

 Markas, apsimesdamas atsakingu mokytoju, stebėjo klasę ir ignoravo Dafydd, kai iš piramidės grįžo Adelė. Tokios supykusios merginos jis dar nebuvo regėjęs - atrodė, kad ši tuoj visų akivaizdoj trenks jam. Marko laimei ar nelaimei, varnė tik labai gražiais žodžiais atsiliepė apie jo duotą užduotį. Garbanius jau norėjo atsišauti, kad knistis po lavoną tai čia nieko, o rupūžes galima išdarinėti ir jos vis tiek nieko nepadarys, bet nespėjo, nes stiklainis su jo žaliaode eksperimento subjekte čiuoždamas atsidūrė pas Dafydd rankose.
-Dafydd, nebandai...-pikto profesoriaus niurzgėjimo klastuolis neišgirdo ir stiklo indas netrukus pažiro smulkiomis šukėmis ant grindų. Varlė, šiek tiek apkvaitusi nuo migdančio eliksyro (o neturėjo ji būt jau atsijungus?) kažkaip paliuoksėjo ir... Atsidūrė jo brangiosios Adelės žaliuose plaukuose. Varnė, vos pajutusi padarą ant galvos, sukliko ir trenkė tam pasipūtėliui Dafydd į nosį. Tuo metu Markas, šiek tiek pakėlęs antakius, stebėjo visą veiksmą. Apgraibomis susiradęs antrą, šį kartą jau metalinę dėžutę nuo arbatos (ah, kaip suanglėjau...), profesorius sudvejojo ir  mostelėjo lazdele, taikydamasis į varlę:
-Carpe Retractum.
Kerai prisikabino prie žaliaodės ir tai vos per plauką. Mokytojas jau nutuokė, kur čia šuo, o gal tikslingiau būtų sakyti varlė, pakastas. Nemaloniai tėškęs varlę ant stalo, sumurmėjo burtažodį, atversdamas šią animagę atgal į merginą. Ot būčiau išskrodęs mokinę.... Eh.
-Silencio!-kiti kerai buvo skirti Dafydd.-Dink iš čia arba nuspirsiu iki direktorės kabineto ir galėsi keliaut namo, Dafydd.-Markas buvo įsiutęs.-Panele Ginger, po pamokos pasiliekat, aptarsim jūsų elgesį šiandien. Jei reikės,-vaikinas piktai spoksojo į merginos akis.-Įtrauksiu ir jūsų koledžo vadovą.
Kelis kartus giliai įkvėpęs ir iškvėpęs, atsisuko į sutrikusią pirmakursę, kuri kažko klausė jo apie astronomiją:
-Čia Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos kabinetas, panele...-susiraukęs pažiūrėjo į ant uniformos prisiūtą vardą, bet nusprendė nerizikuoti.-Be lazdelės nieko nenuveiksit. Štai ji,-Markas sugriebė ant stalo sėdinčia mergina už rankos ir pastatė ant žemės.-Jūsų bendrakoledžė gali jus palydėti iki astronomijos bokšto.
Regis, visas jovalas buvo kaip ir išspręstas, o ir laikas iki pamokos pabaigą skelbiančio varpo greitai seko.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Karen prasimerkus ji pastebėjo, kad  atsidūrė kambaryje kurio spalva buvo kiek niūroka - labai tamsiai pilka, bet bent kažkokie paveikslai išryškėjo deglų šviesoje ir visame tame kambaryje. Visi paveikslai visiškai skyrėsi vienas nuo kito, o taipogi ant kiekvieno buvo užrašyta po tam tikrą spalvotą raidę kurios ne taip kaip paveikslai kartojosi ir spalva, ir viskuo kitu kuo tik galėjo kartotis, na tiktais ne išdėstymu ant paveikslo. Tokių paveikslų su spalvotomis raidėmis buvo gal kokie dešimt. Nepamirštant paminėti, kad viduryje kambario stovėjo panašus dalykas  kaip stovi viduryje didžiosios salės priekio prie kurio yra sakomos kalbos vienokiais ar kitokiais atvejais ant kurio buvo padėtas popieriaus lapas.
Kiek tolėliau prie sienos kur nekabėjo paveikslai stovėjo mašina su mygtukais, tad mergina prieš imdamasi kažko nusprendė išsiaiškinti ką jie daro, nes žinojo, kad nuo jų nelabai gali mirti, juol visą tai tik iliuzija, bet ar tikrai? Priėjusi nuspaudė patį pirmąjį ir jis pakeitė spalvą į raudoną, dar kartą spustelėjus jis pasikeitė į geltoną, tuomet žalią, tamsiai mėlyną ir galų gale violetinę kuri atrodė kaip dar labiau tamsesnė mėlyna, net buvo galima jas abidvi sumaišyti. Kada čia neliko nieko ką būtų galima apžiūrėti mergina grįžo atgal ir atsistojusi priešais lapą ėmė skaityti

Apiplėštas faraono kapas;
Spindi žėri ratilai;
Vaizdas gali būti apgaulingas;
Išėjimo nėra;
NPO (nežinomas plaukiojantis objektas), bet ar tikrai?

Nors šitie sakiniai jai nelabai ką sakė mergina nusprendė, kad turi atspėti kuris paveikslas tinka kuriam apibūdinimui. Pirmajam pagal merginą galėjo tikti du paveikslai, bet kadangi jie buvo skirtingomis spalvomis ji negalėjo apsispręsti kuris. Pirmajame buvo vaizduojamas karstas atremtas į sieną be mumijos jame, o antras maža auksinių krūvelė, o fone metėsi atvertas karsto dangtis ir tas dalykas kuriuo buvo aprišamos mumijos. Kadangi antrasis buvo labiau tinkamesnis pasirinko jį ir nuėjusi nuspaudė mygtukus tol kol jis atsidūrė ties žalia spalva. Antrąjai užuominai vėl gi galėjo tikti ta pati krūvelė, bet taipogi ir vandenyje pavaizduoti ratilai kurie atsiranda kažkas įmetus į vandenį. Kadangi bent pagal viską kiekvienam mygtukui viena nuotrauka pasirinko antrąją. Trečiajai užuominai tiko žmogus nusiimantis kaukę kuri buvo kito žmogaus veidas, ketvirtajai akmenys kurie atrodė, kad yra užvertę įėjimą, na su penktąją vėlgi reikėjo pasukti galvą. Tiko tiek paveikslas su į krantą išmestais kaulais, tiek bent kaip atrodė prarastoji Atlantida, bet geriau pagalvojusi nusprendė, kad Atlantida niekur neplaukia, o tų kaulų savininkas matyt plaukė.
Grįžusi prie mygtukų paspaudė paskutinį ir dabar ten degė žalias, mėlynas, dar kartą mėlynas, raudonas ir violetinis. Vos tik paskutinis buvo nuspaustas sudrebėjo grindys ir kiek tolėliau į šoną prasivėrė durys pro kurias bent kaip sumojo klastuolė teko eiti, tad dar kartą žvilgtelėjusi į niūrios spalvos kambarį išėjo pro duris ir kai kitą kartą atsimerkė jau buvo klasėje, tad dar kiek pasėdėjusi nunešė piramidę ir padėjusi iš ten iš kur paimė ėmė laukti varpo dūžių ignoruodama aplinkui vykstančius dalykus.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw nesitikėjo, kad Hogvartse vykstančios pamokos gali būti tokios triukšmingos. Į žiobarišką mokyklą ji ėjo tik porą mėnesių, mat po to, kai spalio mėnesį ji susitiko Bastiano, prasmės tai daryti tiesiog neliko. Vis dėlto kiek prisiminė, ten mokiniai būdavo ramesni. Na, bent jau tikrai niekas nekabėdavo palubėje aukštyn kojom. Ir po klasę neskraidžiojo varlės.
Pamačiusi, kaip varlė staiga pavirto į žmogų, Elliw vos nenusirito nuo kėdės iš nuostabos. Kaip šitai įmanoma? nustėrusi paklausė savęs mergaitė. Vis dėlto kad ir kaip tai veiktų, tokie dalykai tikrai visiškai nėra susiję su astronomija. Ir tai velsietę gerokai trikdė. Ji bandė ir toliau skaityti apie kometas, tačiau klasėje tvyranti sumaištis gerokai trukdė. Švilpė piktai užvertė knygą ir norėjo paleisti ją to prakeikto raudonplaukio pusėn, tačiau knyga išsprūdo iš rankos ir nukrito tiesiai mergaitei ant pėdos.
- Auč! - per visą klasę užriko rudaplaukė. Ir kodėl jai nuolat taip nesiseka? Jau buvo pakankamai kvaila rašyti Bastiano ir klausti, kur yra jos uniforma. Tris dienas į pamokas teko eiti be jos, kol globėjas susisiekė su Gwaun ir pagaliau rado. Jau nekalbant apie tai, kad kai pelėda pagaliau pristatė uniformą, paaiškėjo, kad jie iš parduotuvės paėmė per mažą, o gerąją tikriausiai paliko ten...
Su tokiomis ne itin smagiomis mintimis Elliw glostėsi užgautą pėdą. Nieko nesinorėjo daryt, tik eiti atgal į miegamąjį. Tik tada Elliw prisiminė, kad šį rytą besikeldama iš lovos ją sugebėjo sulaužyti.
Švilpė sunkiai dūsavo, kai profesorius Moore pagaliau teikėsi dėmesio skirti ir jai. Apsigynimas nuo juodosios magijos? mintyse pakartojo tuo negalinti patikėti mergaitė. Na, labai tikėtina, kad profesorius geriau žino, kokią pamoką veda. Vis dėlto tai neatrodė įmanoma.
- Profesoriau, manau, kad jūs suklydote, - garsiai pasakė Elliw, nė nežvilgtelėjusi į šalia jos atsidūrusią mokinę. - Pagal tvarkaraštį dabar tikrai turi būti astronomija, esu tuo šimtu procentų tikra.
Savaime aišku, ji tokia tikra nebuvo. Pernelyg gerai save pažinojo, kad nesusivoktų: kažką tikrai bus supainiojusi. Bet negi imsi ir pripažinsi savo klaidą?