0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Priešingai nei anksčiau įvykusių užduočių metų, buvo pirmadienis. Vargu ar kas nutuokė, kad trečiasis išbandymas pasitiks čempionus kaip tik šiandien, tad pilies gyvenimas slinko kaip įprasta šiam metui. Pavasario skubos pagauti mokiniai zujo koridoriais, braudamiesi jiems reikalingų kabinetų link, alkūnėmis baksnodami po kojomis besipinančius pirmakursius, o visam šiam bruzgesy kažin kur įsimaišę kulniavo ir turnyro dalyviai, mokslo vargų spaudžiamomis galvomis. Ir visgi, šios dienos profesorių kankinimai jau visai greit turėjo būti pertraukti, kadangi beprasidedant antrai pamokai, trejetas mokinių taip ir nepasiekė reikiamų kabinetų.
Burtų pagalba apsvaiginti, šieji pradingo dar ramiai bežingsniuodami atokesniais koridoriais ir trečiąją užduotį pradėjo nieko nenumanydami – visgi, gabus burtininkas iššūkiams turi būti pasiruošęs bet kokią akimirką. Praradę sąmonę, visi čempionai buvo nugabenti į pradinius užduoties taškus – pačias giliausias požemių, esančių po Hogvartsu, vietas, gilesnes nei kokios nors mokinio akys buvo regėjusios. Sklido gandai, kad šie specialiai buvo pagilinti ir dar labiau išplėsti vien vardan šios turnyro kulminacijos. Trečiosios užduoties tuneliai driekėsi plačiai ir giliai po pilies teritorija, persipindami vienas su kitu, tai kildami ir besileisdami, tai vingiuodami į šonus it koks trijų dimensijų labirintas. Buvo ir aklinų tunelių, užkertančių bet kokį kelią pirmyn bei verčiančių suktis atgal, buvo ir tokių, kurie pasibaigia platesnėmis, į kambarius ar sales panašiomis erdvėmis, sujungiančiomis keletą skirtingų tunelių arba visai neturinčiomis jokio kito matomo išėjimo – tarsi galvosūkiai, kuriuos reikia išspręsti norint tęsti kelią tolyn. Būta net kalbų, kad tuose požemiuose galima užtikti ir katakombų erdvę su sienose įmontuotais šimtmečių senumo kapais ir vienas Merlinas težino, kokių juodųjų burtų užkerėtomis, tenai tūnančiomis ir ramybės nerandančiomis būtybėmis. Dar tame tamsos labirinte buvo įrengta visa gausa spąstų ir netikėtų kliūčių, tiek magiškų, tiek ir tų, paprastai matomų prastuose žiobarų filmuose apie Egipto faraonų kapavietes, jau neminint visos galybės įvairių tamsos sutvėrimų, šmirinėjančių šešėliuose ir belaukiančių juos aplankysiančių dalyvių.
Na, kitaip tariant, erdvės ir galimybių galvos nusisukimui įvairiuose stiliuose buvo pakankamai, o štai išėjimas tik vienas – sunkaus medžio durys su stambaus metalo spyna, kurios raktą praėjusioje užduotyje pelnė kiekvienas iš dalyvių, šiuo metu atsidūrusių šimtai metrų žemiau nuo išėjimo į pergalę. Šios durys atskyrė minėtąjį tunelių labirintą nuo apskritos salės pirmajame pilies aukšte, kur nutraukus pirmadienio pamokas būriavosi sukviesti turnyro stebėtojai, belaukiantys pagaliau išaiškėsiančio nugalėtojo. Toje pačioje salėje ant pakylos stovėjo ir turnyro taurė, primenanti, kad laimėtojas, visgi, čia tik vienas – tas, kuris pademonstruos visapusiškai geriausius įgūdžius įvairiose aplinkybėse.

Trečioji užduotis

Trečioji užduotis čempionus nubloškia į tamsų požemių labirintą, kuriame jie turės stengtis surasti kelią aukštyn ir, įveikus pasitaikysiančius spąstus bei kitas įvairias kliūtis ir iššūkius, kuriuos tik sugebės sumąstyti neįtikėtina jų vaizduotės galia, žengti kaip galimam nugalėtojui pro paskutines labirinto duris, pasinaudojus anksčiau gautu raktu. Viskas aprašyta jau ir aukščiau – vidury baltos dienos visi dalyviai savotiškai pagrobiami ir įmetami į užduotį, o pradeda ją visi skirtinguose taškuose, magiškai perkeltam balsui padėjus susigaudyti aplinkoje bei paaiškinus esmines detales apie šią užduotį. Visgi, tuneliai besipina tarpusavyje, tad yra visai reali tikimybė šiam kelyje sutikti vienas kitą. Na šiaip, ar taip, išėjimas čia tik vienas, nuo kurio tereikėjo nepamesti prieš tai gauto rakto. Paprasta kaip dukart du, ar ne?

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Nejučiomis artėjo užduotis.
 Mayros košmarai, padedant hilerės bei jos pačios pagamintiems eliksyrams, baigėsi ir mergina pagaliau jautėsi pailsėjusi. Po užduočių tapusi šiokia tokia įtaria paranojike (negalima pasitikėt kitais čempionais! Po velnių, niekuo nepasitikėk, nes jie turi draugų!), klastuolė ir raktą, ir eliksyrą visada tampėsi su savimi, bijodama, kad gali kažkas juos paslėpti ar sugadinti. Ir lazdelę visada laikė lengvai pasiekiamoje vietoje, pavyzdžiui, po pagalve. Merginos tamsios akys dažnai lakstydavo mokinių veidais, tarsi ji kažko lauktų iš jų. Greičiausiai, niekada neįvyksiančio puolimo.
 Vargšelei Mayrai visai pakriko nervai ir ji negalėjo sulaukti turnyro pabaigos, kuri išlaisvintų ją nuo šios kančios.
 Tai buvo eilinė nuobodi diena. Jos ilgos sekundės tiksėjo, kankindamos mokinius. Rytinė saulė, lauke besiridendama ant žolytės kaip neseniai vaikščioti išmokęs vaikas, viliojo mokinius savo šokiu. O prie tų mokinių buvo ir Mayra. Tik ne saulutė ją viliojo, o nors pabėgti nuo pilyje ją persekiojančios įtampos. Besiblaškydama ir stumdoma kitų mokinių, sausakimšais koridoriais, klastuolė traukė kitos pamokos link. Prie laiptų mergina jau ruošėsi nuspirti po kojomis pasimaišiusį pirmakursį, kai tarsi apsigalvojusi apsisuko ir nužingsniavo kitu keliu.
 Kur ji buvo ir kur ji ėjo, Mayra nežinojo. Regis, savo kojyčių ir rankyčių irgi nevaldė, tik galėjo viską stebėti. Būna taip, kai galvoje gyvenate trise, o streso pastaruoju metu - daug. Buvo tik laiko klausimas, kada kita Mayra nesugalvos atsipalaiduoti savaip - su maistu ar Incendio.
 Tad klastuolė nenustebo, kai jos atmintis netikėtai nutrūko ir viską apgaubė tamsa.
 Būna taip. Ką jau padarysi.
 Mayra atsimerkė. Kaip jau merginai buvo įprasta - atsibudo nepažįstamoje vietoje. Tik, laimei ar nelaimei, nedvokė nei alkoholiu, nei vėmalais. Rankytės, kojytės bei galvytė, regis, irgi viskas vietoj. Pagirių irgi nenusimato. Tad kas čia įvyko? Mergina jau ruošėsi burbuliuoti kitoms asmenybės, į kokį čia rūsį ją atvedė, kai nuskambėjo balsas, itin ramiai paaiškinantis, kad visa tai - tik trečioji turnyro užduotis. Pagaliau.
 Požemiai.
 Kaip tinkama.
 Sėdėdama ant purvinų grindų, Mayra dairėsi. Praėjo noras burbuliuoti ant kitų ir liko tik vaikiškas smalsumas. Ji greitai atpažino, kad čia - tie patys Hogvartso požemiai, kuriuose praleido jau beveik septynerius metus. Kaip ir sakė Turnyro Balsas. Tik šie požemiai žymiai didesni ir pavojingesni. Aklavietę, kurioje atsibudo ir dabar sėdėjo mergina, apšvietė netoliese padėtas žibintas. Tolimesni tuneliai skendėjo tirštoje tamsoje. Įtartinai lengva. Paėmusi lazdelę, klastuolė ja tvirtai suspaudė rankoje.
-Lumos Maxima,-į tolį švystelėtas šviesos kamuolys apšvietė tunelį su daugybe posūkių ir išėjimų, kol išsitaškė į sieną. Labirintas. Mintyse vėl iškilo kraupi voro suteikta užuomina iš praeitos užduoties. Ji čia ne viena. Tiksliau, čia ne miškas, o ir ja paskanauti norinčių padarų - ne vienas. Tačiau jeigu vėl ką nors degins, šį kartą susidegins ir pati.
 Velniava.
 Mayra neįsivaizdavo, kiek tęsėsi šie tuneliai ir kaip greitai ji ras išėjimą, tad eliksyrą nusprendė pasilikti vėlesniam laikui.
 Atsargiai paėmusi žibintą, klastuolė atsistojo. Ilgiau sėdėti ir švaistyti brangaus laiko negalima. Pasitikrinusi, ar raktas vis dar tvarkingai kabo po kaklu, mergina žengė į tamsą.
 Šešėliai mirgėjo aplinkui ir Mayrai buvo sunku orientuotis. Ji nežinojo, į kurią pusę eiti, tad tiesiog ėjo ten, kur vedė akys. Palubėse kabojo seni voratinkliai, o ant grindų mėtėsi žiurkių paliktos spiros. Priėjusi pirmą aklavietę, klastuolė apsisuko. Pūstelėjo iš nežinia kur atsiradęs vėjas ir žibintas užgeso.
 Tamsa.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Diena buvo neįtikėtinai graži. Pernelyg graži, kad nekeltų įtarimo. Vos pasibaigus pamokoms mokiniai plūdo laukan, lyg kokie žolės išalkę avinai, nė nesiruošdami tūnoti savo koledžų bendruosiuose kambariuose. Kupidonas taip beprasmiškai laiko leisti nesiruošė. Buvo protingesnis negu jie, lauke visada spės pasibūti. Braudamasis pro tuntus mokinių, jausdamasis lyg suspaustas tarp krūvos bukapročių silkių, jis visas susiraukęs traukė bibliotekos link. Reikėjo pasiimti dar vieną knygą apie apsigynimą nuo juodosios magijos - ruošėsi bandyti pasimokyti dar kelis sunkesnius kerus, net jei be suaugusio pagalbos bus sudėtingiau. Rankoje jau gniaužė durų rankeną, kai staiga akių kampučiuose ėmė temti. Vaikinas susvirduliavo, nieko nesuprasdamas ir susiimdamas už galvos, o tada viską nusinešė tamsa.
Pabudęs norėjo kažkam įspirti į galvą. Tačiau, derėjo suprasti, kad ne kiekvieną problemą gali išspręsti spyriais. Na, daugelį gali, bet ne šią.
Monro suniurzgė, bandydamas susivokti. Jautėsi lyg beisbolo lazda priplotas.
Jis visada mėgo būti pasiruošęs - prieš kiekvieną užduotį beveik visą naktį treniravosi, kad tik viduryje turnyro nepadarytų lemtingos klaidos, tad įsivaizduokite kaip jis supyko, viduryje baltos dienos atsibudęs kažkokiam rūsyje.
Kas per?..
Monro pasitrynė galvą. Jis ką, netyčia pakliuvo į kokius gaujų karus ir buvo pagrobtas? Ne... Nesąmonė. Teatsiminė tai, kad bandė pasiekti biblioteką, o tada viskas užtemo.
Apsičiupinėjo. Kojos, rankos ir galva buvo vietoj. Pakėlus marškinėlius ant pilvo irgi jokių įpjovimų nebuvo, vadinasi ne organų vagys. Kupidono galvoje sukosi pačios kvailiausios teorijos kas jam nutiko. Tai buvo iki tol, kol kišenėje užčiuopė praeitoje užduotyje rastą raktelį, o tada viskas, lyg išsibarščiusi dėlionė, susistatė į savo vietas.
- Puiku, - sumurmėjo šeštakursis, sarkazmo persmelktu tonu, - Tiesiog nuostabu.
Dabar tereikėjo susivokti kur jis buvo. Apsidairė, išpūtęs akis. Dabar atrodė kaip pelėda, tik deja, priešingai nei pelėda, tamsoje jis nematė.
- Lumos, - sugergždė vaikinas, sugniaužęs lazdelę. Balsas skambėjo lyg jis būtų patyręs rūkorius ar dešimt metų nekalbėjęs žmogus.
Lazdelė įsižiebė ir jis pagaliau galėjo pamatyti aplinką, kurioje atsirado. Akmeninės, plikos sienos, kurias tik karts nuo karto margino purvas, žemos lubos, nuo kurių lašėjo bjaurus purvinas vanduo, kur ne kur sudarydamas balas ir balutes, ir gličios tokio pat akmens grindys. Žinoma, bus atsidūręs požemiuose. Jau svarstė kokia gi užduotis jo laukia, bet netrukus sulaukė atsakymo į savo klausimus. Aha, vadinasi teks rasti kelią, braunantis per visokias kliūtis ir padarus. Tikėjosi vėl nesutikti nematomų aponentų - geriau jau kautis su keliais matomais, nei vienu, kuris tave atakuoja ir nė negali apsiginti.
Atsiduso ir pagaliau atsikėlė ant žemės. Vienas delnas buvo šlapias, nes stodamasis jį netyčia įstatė į vieną iš rudo vandens balų. Nusikeikęs nusivalė ranką į kelnių klešnę.
Ėmė eiti pirmyn, lazdele pasišviesdamas žemyn ir į šonus. Atrodė kad visi jutimai paaštrėjo. Džiaugėsi, kad girdi kiekvieną aidintį žingsnį aiškiau, bet uoslės dabar mieliau būtų netekęs. Pelėsių ir purvino vandens kvapas vimdė.
Monro sustojo. Viskas buvo labai negerai. Jis, priešingai negu antroje užduotyje, neturėjo žemėlapio, kuris duotų bent kokią nuorodą, tad beliko aklai klaidžioti. Aklai beveik tiesiogine prasme, nes lazdelės šviesa nedaug teapšvietė. Jautėsi kaip labaratorinė žiurkė, įkalinta labirinte, kurio išplanavimą mato organizatoriai. Jiems tikriausiai smagu.
Galūnės atrodė geležinės - save beveik galėjo lyginti su miegančiąja gražuole, kuri mažiausiai penkiasdešimt metų miegojo.
Šitaip nieko nebus... Reikėjo išgauti daugiau šviesos.
- Lumos Maxima! - ištarė švilpis ir numetė akinantį šviesos kamuolį tolyn, atsargiai, kad nepataikytų į sieną. Aha, atrodo kerus panaudojo kaip tik laiku, nes priešais ant žemės buvo tvarkingai sudėliotą spyglių juostą, lyg jis būtų automobilis, kurio padangas ruošėsi susprogdinti. Na, arba žmogus, kurį jie nori pasmeigti.
Pasukimų nebuvo, vadinasi jam reikėjo kažkaip tuos spyglius pereiti. Peršokti negalėjo, nes  juosta tęsėsi kiek jis užmatė. Ką, išlaikyti tobulą balansą ir pereiti nesusižeidus?
Rodės, kad galva tvinksėjo. Jokie tinkami kerai neatėjo į galvą. Negerai, kad kerai, kuriuos mokėjo geriausiai dažniausiai buvo skirti kažką užpulti.
Negerai, labai negerai...
Spoksojo į kliūtį, kol kerų kamuolys užgęso. Dar nusikeikęs paleido dar vieną, tikėdamasis, kad šis laikysis ilgiau. Reikėjo laiko pagalvoti, nors to laiko ir nebuvo. Siaubinga, viskas buvo siaubinga.


*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Viską apgaubė aklina tamsa. Juoduma buvo tokia tiršta, kad turbūt net vampyras čia nieko neįžiūrėtų. Greitu judesiu Mayra užžiebė lazdelę:
-Lumos.
 Merginos širdis tankiai daužėsi krūtinėje, o kvėpavimas tapo chaotiškas. Tamsa įprastai būdavo jos pagalbininkė, bet tik ne čia. Čia - svetima tamsa, siekianti ją pasigviešti ir pražudyti. Melsva lazdelės šviesa tunelius padarė dar kraupesnius. Dėl drebančios klastuolės rankos, aplink buvę šešėliai irgi drebėjo kartu. Makabriškas šokis, primenantis apie visur slypintį pavojų.
 Cak cak cak.
 Tylus, vos girdimas garsas papildė kurtinančią tylą. Jis sklido iš sienų, tarsi kažkas smulkiais nagučiais daužytų iš išorės į jas.
 Cak cak cak.
 Jau arčiau.
 Atsitiko tai, ko nebuvo praeitose užduotyse - panika sustingdė merginą. Siaubo apimta čempionė negalėjo pajudinti kojų, kad ir kaip viduje troško bėgti, dingti kuo toliau nuo pavojų žadančio garso. Ji kuo puikiausiai suprato - šis sąstingis bus jos pražūties priežastis.
 Sienos šiek tiek pajudėjo pajudėjo. O gal tik persigandusiai Mayrai taip pasirodė? Mergina pradėjo abejoti viskuo, puikiai suprasdama, kaip baimės akimirką smegenys viską iškreipia.
 Nuo lubų nubyrėjo saujelė pilkų dulkių. Sienos tikrai pajudėjo ir pasigirdo šlykštus garsas, kaip akmuo sunkiai trinasi į kitą akmenį.
 Mayra vis dar negalėjo pajudėti.
 Baimė.
 Galiausiai merginai pavyko pliaukštelėti delnu sau per veidą. Skausmo pakako, kad sąstingis praeitų ir greitai dėliodama kojas vieną prieš kitą čempionė pasileistų bėgti. Sienos lėtai, bet užtikrintai judėjo, ruošdamosi sutraiškyti merginą. Kad ir kiek lėkė į priekį, Mayra nematė jokio posūkio, nors kuo puikiausiai atsiminė, kad netoliese turėjo būti tas, iš kurio ji atėjo. Galvoje užgimė siaubinga mintis, kad labirintas, kaip koks gyvas padaras, keičiasi, norėdamas pražudyti ją. Ji buvo tik maža mergaitė, pasiklydusi pabaisos viduriuose.
 Judančių sienų skleidžiamas garsas nemaloniai ėjo per ausis, o nuo lubų krintančios dulkės trukdė ką nors matyti bei kvėpuoti. Ranka nusivaliusi nuo kaktos prakaito lašelius, Mayra suprato, kad priešais ją - dar viena aklavietė. Sienos jau beveik lietė merginos šonus. Dar kelios akimirkos ir jo nebeliks.
 Dėl adrenalino ir baimės Mayros smegenys veikė visu pajėgumu. Bejėgiškai dairydamasi, mergina vis tiek nematė išeities.
 Kvaiša tu, čia ne aklavietė. Pažiūrėk į grindis.
 Kad ir kaip buvo nemalonu, kai tokioje situacijoje tave kvaiša išvadina kita asmenybė, bet ji buvo teisi. Priešai aklavietės sieną buvusios dulkės buvo sujudintos, lyg nupūstos skersvėjo merginos link.
 Sienos jau lietė klastuolė rankas, tad ji pasisuko šonu ir, laikydamasi už paskutinės dalelės vilties, nukreipė lazdelę į įtartiną sieną ir tarė:
-Revelio.
 Mūras suraibuliavo ir išnyko. Mayra, jau spaudžiama sienų, prisislinko prie naujai atsiradusio išėjimo. Vos tik mergina spėjo išsilaisvinti iš mirtinų spąstų, sienos su trenksmu viena į kitą susidaužė, užtverdamos kelią atgal.
 Juodaplaukės širdis skaudžiai tvinksėjo krūtinėje, o plaučiai nesėkmingai gaudė orą. Dėl aplink buvusių dulkių, mergina pradėjo kosėti. Kosulys buvo nemalonus, draskantis gerklę ir netrukus Mayra pajuto tą metališką kraujo skonį burnoje.
 Baimė.
 Atsirėmusi į sieną, klastuolė susmuko. Sėdėdama ant purvinų bei drėgnų grindų, ji tuščiu žvilgsniu spoksojo į melsvos jos lazdelės šviesos apšviestas lubas. Jai atrodė, kad požemiai žaidžia jai, kaip greitai nusibosiančiu žaislu. Panaudoja didžiausias baimes, susuka protą ir iškreipia suvokimą.
 Mayra svyravo ant išprotėjimo ribos.
 Vieniša ašara nusirideno purvinu merginos skruostu. Klastuolė net nepajuto, kaip jos ranka pakilo ir ją nuvalė.
 Viskas bus gerai.
 Tu ne viena.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Kupidonas žvelgė į priešais išdėstytus spyglius baisiau nei motina žvelgtų į veltėdį sūnų. Reikėjo galvoti greitai, o tai liks sukti ratus, panikuodamas ir galvodamas "o ką dabar?"
Perkrėtė galvą. Tereikėjo vienų naudingų kerų.. Vienų vienintelių. Delnai prakaitavo, o ir šiaip, atrodė, kad darėsi karščiau su kiekviena tiksinčia sekunde. Jautėsi kaip kalakutas, netyčia papuolęs į puodą. Reikėjo mąstyti kol neišvirė.
Nusibraukė ant veido krentančius auksinius gaurus. Užsimerkė, įkvėpė. Kai atsimerkė spygliai lyg tyčiodamiesi spoksojo atgal. Reikėjo paskubėti, nes neseniai išburtas šviesos kamuolys galėjo greit užgęsti, antro išburti greičiausiai nepavyks, o jis negalėjo vienu metu burti ir šviesos ir kitų kerų ir... Stresas, kartu su karščiu vėlėsi į blogumą keliantį miksą. Akimirkai jau galvojo eiti per spyglius ar iššauti save oran, kol pagaliau sugalvojo geriau.
- Diminuendo, - ištarė, beveik dusdamas. Spygliai ėmė trauktis vėžlio tempu. Pataisymas: luošo vėžlio tempu. Pernelyg lėtai.
Kai susitraukė iki pakankamo dydžio, Monro vėl galėjo įžiebti lazdelę. Iškart pasijuto saugesnis, nors ir atrodė, kad ant sienų ilgėjantys šešėliai stebi jį lyg užspeistą gyvūną.
Vaikinas pagaliau galėjo peržengti spyglius, kurie dabar priminė metalinį ežį. Lengvai peršokęs ėmė greitai eiti tolyn. Skatino ne tik mintis kiek laiko sugaišo laužydamas galvą kaip pereiti kliūtį, bet ir tai, kad temperatūra ėmė priminti orkaitę.
Koridorius buvo tiesus ir ilgas. Tankiai kvėpuodamas jis jautė, kad su kiekvienu oro gurkšniu ima darytis blogiau. Jam reikėjo kuo greičiau rasti įsukimą, išsukimą ar dar balažin ką, kad tik nebeeiti tuo prakeiktu siauru akmeniniu kalėjimo. Rodės, sienos ėmė vis labiau spausti ir jis pasijuto lyg vėl būtų nusikėlęs į antrąją užduotį, kai sekdamas vorą šliaužė siaura ola. Ten bent buvo maloniai vėsu.
Dabar Kupidonas jau bėgo. Reikėjo skubėti, jei nenorėjo užtrokšti. Tiesa, akimirkai sugalvojo panaudoti vieną triuką.
- Nox, - užsikosėjo šeštakursis, savanoriškai palikdamas save aklinoje tamsoje. Atsiduso. Tamsoje bent neatrodė, kad iš visų pusių jį seka plėšrūniškos akys, - Glacius, - panaudojo šaldymo kerus, mosikuodamas link sienos, o paskui, link kitos. Vėl užžiebė lazdelę. Stovėjo tarp užšalusių sienų, nuo kurių stambiais lašais, kurie krištolu žibėjo jo lazdelės šviesoje, lašėjo tirpstantis vanduo. Aha, vadinasi buvo net dar karščiau negu atrodė. Kerai, išburti ant sienų trumpam atvėsino ne tik kūną, bet kaip ir seną kompiuterį įkaitusią galvą, ar, bent pakankamai, kad imtų dar greičiau skintis kelią  priekį.
Netrukus įkaito ir grindys. Kupidonas ėmė garsiai keiktis ir vėl teko užgesinti švieselę kelrodę lazdelės gale. Tai prilygo tam, lyg pats sau užrištum akis. Šaldydamas žemę sau po kojomis, Monro nė nesusivokė, kad jo lygsvara - kaip naujagimio kumeliuko su aukštakulniais ir ant užpakalio tėškėsi ant žemės, dėjuodamas ir puškuodamas kaip turgaus bobutė su septyniais maišais. Bandydamas atsistoti galvą iš visų jėgų tvojo į sieną, o tada susikeikė taip, kad net rimčiausiam traktoristui būtų padaręs gėdą. Veidu sruvo kraujas, burgundu dažydamas plaukus ir odą, galva tvinksėjo, o kojos neklausė, bet baisiausias buvo suvokimas, kad priėjo akliną sieną, kad praėjimo nėra.
Sėdėjo, neišmanydamas ką daryti, su šąlančia subine ir kaistančia galva. Galiausiai prisivertė atsistoti, nes negalėjo leisti sau pasidaryti keistu ne iki galo keptu patiekalu. "Kai nėra kelio, pasidaryk kelią," - tai tikriausiai pasakė koks žymus negyvas senukas, o jei ir nepasakė, tai tai dabar pagalvojo Kupidonas.
Atsitraukęs per kelis žingsnius, kad tik nesusižeistų pats, jis mostelėjo lazdele:
- Bombarda Maxima!
Tada viską nusinešė sprogimo liepsnos. Jį įkalinęs tunelis nušvito raudonai, geltonai ir oranžiškai, o siena suskilo į gabalus, kurie nuskrido į kitą pusę. Į jo tunelį ėmė plūsti ledinis oras ir Monro buvo labai užsiėmęs tiesiog kvėpavimu. Gera. Atrodo požemių niekas nevalė, nes su oru suplūdo ir dulkių sukuriai, versdami dusti. 
Ilgai dusdamas dulkėmis nestoviniavo - vos neiškepė, sienos vos neišpuošė savo galvos turiniu - blogiau jau nebus, tad pro angą žengė į dar neištirtą tamsą ir... Susitiko su šviesa, ar veikiau, lazdelės šviesa.
Žinoma, vos išsidaužęs sau praėjimą turi susidurti su viena iš priešininkių. Kupidonas vyptelėjo. Mergiotė atrodė blogiau nei jis.
- Tikriausiai panaudočiau kokius kerus, bet atrodai apgailėtinai, - pripažino šeštakursis. Va kur nuoširdumas, - Nors... Gal tik smagiau. Rictusempra, - nutaikęs lazdelę į mergiotę ištarė. Nežinojo ar pataikė, tad nusisuko ir ėmė eiti tolyn. Atsukęs nugarą. Kvailys.
"Smalsumas pražudė katę", na, bet šitą idiotą pražudys išpuikimas.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Vien minties apie trečiąją užduotį pakako, kad Norą pradėtų pykinti, o visasa noras gyventi staiga išgaruodavo iš šios įprastai labai energingos ir gyvybingos mergaitės. Todėl net nesureagavo, kai visai netikėtai atsidūrė požemiuose. Na, požemiai tai požemiai – koks skirtumas, kur mirti?
 Tiesa, kad ir kokia pavargusi nuo visos visur ją lydinčios įtampos bebūtų, mirti nelabai norėjo. Aišku, troško, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi, tačiau mirtis, hm, jos nežavėjo.
 Visgi be proto laukė vasaros, kai visus šiuos metus turės jau atminty ir nereikės keltis kiekvieną dieną su mintimi, kad paves savo koledžą.
 Rakčiuką nešiojosi ant plonos grandinėlės paslėptą po marškiniais tarsi pakabutį. Na, bent dėl to nereikėjo rūpintis: neteks vidury užduoties jaudintis, kur nukišo raktą.
 Nedrąsiai žengė tuneliu. Ten, kur ji atsidūrė, buvo gana tamsu, nors vietomis kabėjo ir uždegti žibintai. Visgi tarpai tarp jų buvo nemaži: užtekdavo žengti vos tris žingsnius nuo žibinto, kad vėl pakliūtų į tamsą, o kitas šviesos ratas atsirasdavo tik po dešimties žingsnių.
 Burtų lazdelę laikė delne, pasiruošusi bet kada ja pasinaudoti. Galbūt dėl to ir nenaudojo jos kaip papildomo šviesos šaltinio. Dėl to ir dar todėl, kad nenorėjo atkreipti į save nereikiamo dėmesio. Neaišku, kas gali tūnoti tuneliuose, pasislėpęs už žibinto šviesos rato ribų.
 Jos žingsniai aidėjo tuščiame tunelyje. Iš pradžių išsigando: negi kažkas ją seka? Tik po keliolikos metrų be proto besidaužančia širdimi suprato, kad čia jos pačios batai ją gąsdina. Nieko nelaukusi juos nusiavė. Būtų greičiausiai palikusi juos čia, tačiau kaip tik tą dieną avėjo mėgstamiausius „Converse“ sportbačius, kurių palikti nebūtų jai leidusi širdis.
 Todėl surišo sportukų batraiščius tarpusavy ir pasikabino tokį papuošalą sau ant kaklo ir žengė toliau.
Ilgai keliauti neteko, kai tunelis išsiskyrė į du keliukus. Po praeitos užduoties pradėjo baisiai nemėgti kryžkelių ir štai dar viena laukė jos priešaky. Patamsy ant grindų surado du akmenukus; vieną numetė į dešiniąją atšaką, o kitą – į kairiają. Dešinėje buvo tamsu tamsu ir tylu tylu, akmenukas net neatsimušė aidu. Kairėje išgirdo kurtinamą triukšmą, tarsi jos akmenukas būtų ką nors užkliudęs ir pargriovęs ant šaltos žemės.
 Dilema. Kur gi pasukti?
 Viena vertus, dešinysis tunelis atrodė tylus ir nepavojingas. Tačiau mažė jau žinojo, kad tyla –  nors iš pažiūros ir nepavojinga – slėpė savy blogiausius košmarus. Geriau jau eidama užklius už kokio seno baldo, matyt, kažkada čia palikto, negu pažadins iš miegų drakoną. Labai tikėtina, tiesiogine prasme.
 Taigi pasuko kairyn. Aišku, ne be baimės.
 Neapsiriko: jos akmenukas greičiausiai kliudė atremtą žibintą, mat šis gulėjo ant žemės. Nora pribėgo, norėdama pasiimti jį į rankas: papildomas šviesos šaltinis tikrai nepakenks. Vos spėjo prisiliesti prie žibinto, kai viskas aplinkui užsidegė ryškia ugnimi. Sustėrusi iš siaubo pauostė orą: žibalas.
 Tai pakliuvo. Ne ką geriau už drakoną: ta pati ugnis.
 Liepsnos siekė jau neaukštų lubų. Norėjo apsigręžti ir nubėgti iš kur atėjusi, tačiau ugnis spėjo jau užimti ir tą tunelio dalį. Kur bepažvelgtų, visur matė tik raudonas liepsnas, pamažu iš jų besiraitančius dūmų kamuolius.
 Širdis grasino išsiveržti iš krūtinės, tad varnanagė nutarė susikaupti ties kvėpavimu, kad nors kiek apsiramintų ir blaivios mintys grįžtų smegeninėn. Iš sumanymo neišėjo nieko: oras jau spėjo persismelkti dūmais ir anglies di- ir monoksidais, kvidičininkė tik užspringo ir užsikosėjo.
 Tuo tarpu ugnis jau spėjo užimti tokį didelį kelio gabalą, kad jai nė pabaigos nesimatė. Ir iš lėto šliaužė Noros link, kuri, vos pasiėmusi žibintą, spėjo nušokti kelis žingsnius atgal. Dar du oro įkvėpimai ir liepsnos pradėt laižyti jos pėdas, papuoštas vien margomis, skirtingomis kojinėmis.
 Reikia ko nors imtis.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Kartais asmenybės susitrejinimas yra gerai.
 Niekada nebūni vienas.
 Bet dažniausiai tai būna blogai.
 Nes niekada nebūni vienas.
 Ir neatsiras Visatoje toks kampelis, kuriame Mayra būtų palikta visiškai viena. Visuomet kažkur minčių pakraštyje atsiras dar kitos, ramiais žodžiais guodžiančios ar piktai peikiančios mergaitę.
 Sėdėdama ant purvinų požemio grindų, Mayra visai neklastuoliškai verkė. Teoriškai, jai turėjo kažkas pasisekti. Bet į teorija dažnai neįtraukiami realaus gyvenimo veiksniai, kaip pakrikusi psichika. Įtampos kupinos savaitės, praleistos tarp knygų ir lakstant su lazdele rankoje, o po to dar ir visos tos pramiegotos pamokos, kreivi bendrakoledžių, ne, pusės Hogvartso žvilgsniai...
 Ir nuovargis. Tas sunkusis nuovargis, lyg akmuo spaudžiantis krūtinę ir trukdantis pajudėti. Man sunku kvėpuot. Įkvėpk, iškvėpk. Viskas bus gerai...
 Gana.
 Mergina pajuto virpėjimą sienoje. Jos smegenys dar nespėjo pilnai apdoroti gaunamos informacijos, kai ausis pasekė ir jau gerai pažįstamas garsas - sprogimas, o po jo sekė dulkių, kutenančių gerklę, debesis. Mayra atmerkė akis ir negražiai nusičiaudėjo, bet pašokti ant drebančių kojų nespėjo, kai pamatė savo priešininką, su kuriuo pirmoje užduotyje vos neišsitaškė svylančiais gabalais - Šašlykininką. O gal jo vardas, vis dėlto, buvo Kupidonas? Barsukai težino, bet jis pradėjo kažką banaliai kalbėti, o Mayrai iš jo burnos kaip rupūžės virstantys žodžiai visiškai nerūpėjo, nes kojos nelabai norėjo dirbti, o ir vos tik ji spėjo atsistoti, ten, kur ankščiau buvo padėta jos sėdyne, pataikė kerai. Suknistas šašlykas su garstyčiom. Komentaras, beje, jau buvo ne jos.
 Kupidonui paleidus kerus į ją ir dar po to drįsus atsukti sėdynę, Mayra įsižeidė. Negi jis ją laiko tokia silpna ir nieko verta? Atsimink, Taurė nevykėlių neišrenka. Tyliai žengusi kelis žingsnius į priekį, Mayra nukreipė lazdelę į šašlyką primenantį priešininką ir vos girdimai sušnabždėjo:
-Filipendo.
Šis burtažodis turėjo priversti švilpį smagiai tėkštis veidu į žemę, kaip kokiam Liuciferiui, kai šis skrido lauk iš Rojaus. Puolusio angelo didžiausia silpnybė, beje, irgi buvo puikybė - koks nuostabus sutapimas!  Svarstydama, ar Kupidonas, keršto vedamas, vis dėlto nusektų paskui ją, mergina vėl užsidegė užgesusią lazdelę ir demonstratyviai trepsėdama kojomis, įbėgo į artimiausią posūkį.
 Sienos patamsėjo ir tapo beveik juodomis, o temperatūra smarkiai nukrito. Mayros iškvepiamas oras virsdavo vos įžiūrimais garų kamuoliukais. Jausdama, kaip jos prakaituota nugara pradeda šalti, Mayra sustojo ir bjauriai nusikosėjo. Šlykštus dulkių ir kraujo skonis taip ir liko burnoje. Klastuolei prireikė laiko, kol suprato, kad ne sienos juodos - o tai ji aklinoje tamsoje, kur lazdelės šviesa vos vos apšveičia jos ranką. Ištiesusi ranką į priekį, klastuolė stebėjo, kaip ji pradingsta tirštoje tamsoje.
-Lumos Maxima.
Į priekį sviestas šviesos kamuoliukas buvo greitai prarytas juodumos. Mergina, neįsivaizduodama, kokio dydžio patalpoje ji yra ir ar išvis įmanoma iš jos ištrūkti, nedrąsiai žengė į priekį. Lakstyti kaip vištai be galvos nesinorėjo, o dar nežinia - gal vėl susidurs su kuriuo nors iš čempionų. Mayrai taip lėtai, laidotuvių procesijos greičiu, slenkant į priekį, jos kojos susipynė ir juodaplaukė skaudžiai griuvo ant grindų. Delnai, vos palietę grindinį, pradėjo perštėti, o lazdelė ir vėl užgesusi kažkur dingo.
 Mayra viena. Tamsoje. Be lazdelės.
 Panikuodama, čempionė pradėjo braukyti per grindis, tikėdamasi užčiuopti magiškąjį įrankį, bet jos pirštai tik palietė keisto skysčio, primenančio pusiau sustingusią žele, balą. Mayra atsargiai pauostė pirštus. Kraujas. Iš konsistencijos sprendžiant - dar ir nešviežias. Šėtone, padėk.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Ugnis užtikrintai ir atkakliai artėjo prie varnanagės kojų, o šioji stovėjo įbesta į žemę, paklaikusi iš siaubo ir negalinti nė pajudėti. Būtų protinga, iškart susivokti pasinaudoti vandens kerais ir užgesintų kilusį gaisrą šiam dar nespėjus niekur paplisti. Tačiau, kaip visi jau žinojo, Norai iki protingųjų buvo toliau negu paprastam mirtingajam iki Plutono.
 Iš panikos priepuolio atsibudo tik tuomet, kai pirmieji liepsnų liežuviai lyžtelėjo jos kojines.
 Suriko ir pašoko vietoje.
 – Aguamenti!, – pasiuntė vandens čiurkšlę į savo pėdas.
 Iškart pajuto nemalonią drėgmę kojinėje, tačiau tai buvo geras ženklas: bent šita liepsnelė spėjo užgęsti.
 Atsigavusi iš šoko, į kurią ją įvarė jos pačios sukeltas gaisras, ėmėsi ilgo ir nuobodaus darbo: ugnies gesinimo.
 – Aguamenti, aguamenti, aguamenti, aguamenti, – sustabdė ugnį pusantro metro spinduliu aplink save.
 Jos kerimos vandens čiurkšlės buvo gana silpnos, niekuo nepriminė vandens krioklių, galinčių kaip mat sustabdyti ugnį. Ilgai netruko suprasti, kad šis darbas bus neįprastai varginantis ir alinantis.
 Reikėjo griebtis ko kito.
 Nusprėndė gesinti tik keliuką priešaky: gal spės nubėgti taip toli, kur ugnis jos nepasieks.
 Buvo tik viena kliūtis: reikėjo pasirūpinti iš nugaros esančia liepsna, kad šioji nenuspręstų jos pasivyti. Būtų tobula, jei čia būtų kokių akmenų, kuriais galėtų užtverti kelią, tačiau nieko tokio tuščiame tunelyje nesimatė.
 Todėl nusimetė nuo kaklo savo sportbačius.
 – Duro!, – sukaupusi visas galias sušuko, lazdele rodydama į mylimiausius batus.
 Jų vietoje tuoj pat atsirado du didžiuliai akmenys, beveik jos ūgio. To pakaktų, kad ugnis neplistų, tačiau Nora norėjo būti tikra. Ant atsiradusių akmenų užmetė gaisrą sukėlusį žibintą ir jį irgi pavertė akmenimi.
 Susitvarkiusi su nugara, ėmėsi priekio. Bėgo it velnio vejama, tuo pat metu iš lazdelės kurdama vandens sroves, galinčias bent kiek užgesinti liepsnas.
 – Aguamenti! Aguamenti! Aguamenti! Aguamenti! Aguamenti!, – rėkė, kol plaučiai pritrūko oro: tiek dėl šauksmų, tiek dėl bėgimo, kiek tik kojos nešė.
 Galiausiai sustojo. Ugnies nebebuvo, visos grindys spėjo paplaukti ir dabar vandens upelis siekė bene kulkšnis. Na, truputį persistengė, kam nebūna.
 Aišku, vandens nebuvo tiek, kad kažkuo grėstų. Tačiau vanduo ją lėtino, taigi nebegalėjo bėgti. Be to, egzistavo dar didesnis blogis, greičiausiai bjauresnis net už ugnį: šlapios kojinės.
 Ir ji neteko savo mylimiausių sportbačių.
 Ką gi, jei laimės, bent žinos, kur išleis dalį pinigų. Naujiems sportukams. Būtinai to pačio gamintojo ir būtinai tos pačios spalvos. Rožinės.
 Kuo toliau tuneliu ėjo, tuo lubos žemėjo, kol galiausiai turėjo net ne eiti, o ropoti keturiomis. Suprato klydusi: visgi šlapios pėdos nėra blogiausias dalykas šiame pasaulyje. Daug šlykščiau, kai dar sušlampa keliai ir alkūnės.
 Tik tuomet suprato, kad kažkas čia keisto. Juk negalėjo ji prikurti tiek vandens, kad upelis pasiektų šią dievo pamirštą tunelio atšaką, kur net namų elfas nebūtų tilpęs visu ūgiu.
 Kupina blogos nuojautos nuropojo toliau. Ilgai keliauti neteko: jau po keliolikos metrų atsidūrė ties skardžiu.
 Priešais ją atsivėrė didžiulė duobė, kurios dugno nesimatė. Iš Noros lygio į duobę vedė gal septyni ar aštuoni tuneliai ir iš visų jų į duobę tekėjo vandens upeliai. Kai kurios srovelės buvo silpnos – kaip kad ta, kuria keliavo Nora, iš kitų vanduo pylėsi it iš stipraus krioklio. Visų srovių kritimas į duobę kėlė kurtinantį triukšmą.
 Visgi tuo bėdos nesibaigė. Vos varnė truputį priartėjo prie skardžio krašto, norėdama atidžiau įsižiūrėti į aplinkinius tunelius: gal visgi ras vieną sausą, tai už jos nugaros nusileido metalinių strypų vartai, o visų krioklių srovės sustiprėjo. Vanduo jau buvo apėmęs pusę duobės, jo lygis tebuvo keliais metrais žemiau Noros.
 Ir grėsmingai kilo.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Taurė nevykėlių neišrenka, tik kartais smarkiai sulieja ribas tarp čempiono ir mėmės. Nueidamas prunkštelėjo, lyg koks animacinio filmuko blogietis - trūko tik pagalbininko ir didingos dainos apie troškimą daryti blogą. Vietoj galimybės parodyti vokalinius sugebėjimus jis gavo smūgį kerų, o tada visai ne didingai krito. Spėjo ištiesti rankas, jausdamas kaip į delnus įsirėžia akmenukai, bet svarbu nesiplojo ant veido. Atrodo kritimas buvo dar skaudesnis, nes krito ne tik Kupidonas, bet ir jo išdidumas, o juk krentant dviem objektams smūgis didesnis.
Atsistojo, nusibraukė purvą kiek tik tas leidosi nubraukiamas ir ėmė galvoti kiek apsimoka grįžti ir pakabinti klastuolę aukštyn kojomis, ar dar geriau - padegti. Galiausiai sugalvojo, kad mergiotė nebuvo verta nei jo laiko, nei pastangų, nei lazdelės mostų. O ji tarsi tai užtvirtino kai ėmė kaip ožka trepsėti kiton pusėn. Vyptelėjęs ir užžiebęs lazdelę ir Kupidonas ėmė eiti tolyn. Atrodo, po to kai vos neiškepė kaip tikras kalakutas (kuris, beje, juokėsi kol nepakliuvo į puodą), turėjo pasimokyti ir nebandyti kaip kokia gyvatė šliaužti siauručiais koridoriais, bet be to, kad eitų į tą pačią pusę kaip priešininkė, kito kelio nebuvo, tik tiesiai. Ir taip liesas berniokas dabar galėjo pasijausti kaip dirižablis, nes teko koridoriuku eiti susilenkus ir pasisukus šonu. Nugara jautė gličią, drėgną sieną ir galėjo prisiekti, kad kažkas praropojo ranka, bet stengėsi apie tai negalvoti. Kol ranka ropojantis padaras nebuvo didesnis už ranką, tol viskas ramu.
Kupidonas bandė nukreipti mintis kur nors kitur. Mažos erdvės jam nepatiko ir į tokią patekus automatiškai nusikeldavo į prastą sesers būstą, sandėliuką, kuris, numetus sulankstomą lovą ir kėdę daiktams pasidėti, buvo pavadintas jo kambariu. Monro sukliuvo už akmens. Velniava, leido mintims nuklysti, o tos, žinoma, pasileido kaip laukiniai arkliai. Kupidonas giliai įkvėpė ir nusibraukė sulipusius, purvinus plaukus nuo veido. Negalėjo leisti praeities vaiduokliams šmėžuoti prieš akis, ne laikas.
Atkišęs lazdelę ir sukandęs dantis jis brovėsi tolyn, vis labiau abejodamas savo sprendimu. Velniava, gal reikėjo eiti paskui tą mergiotę. Koridorius siaurėjo ir žemėjo su kiekvienu žingsniu ir Kupidonas turėjo spausti lazdelę prie savęs, kad dar kažką matytų.
Kai priėjo iki to, kad reikėjo šliaužti keturiomis, lyg kokiam suknistam šuniui, Monro jau galvojo spjauti į viską ir laukti turnyro pabaigos visas susiraukęs, bet pamatė gale šviesą. Nežinodamas ar čia jau paskutinioji ar išėjimas, jis toliau rangėsi pirmyn, jausdamasis kaip Koralaina iš to šiurpaus filmuko. Tikėjosi, kad sagų jam ten niekas į akis neįsegs. Šyptelėjo. Gerai, bent mintis nukreipė, nors ir į kvailą pusę.
Kai jau manė, kad dienos jį užpaus iki negyvumo, pagaliau išlindo į didžiulę patalpą, kuri buvo apšviesta ant sienų prikabintų deglų. Ji buvo apskrita, it būtum viduryje tuščiavidurio svogūno. Išgaubtas lubas rėmė kolonos, o kur ne kur ant sienų raitėsi įvairūs raštai, į kuriuos vaikinas per daug nesigilino. Visa patalpa buvo tokios pat pilkos, slegiančios spalvos, bet viską gyvino ant sienų mažais tarpeliais išbarstytos durys. Visos buvo skirtingų spalvų, dydžių ir skirtingai puoštos. Buvo net tokių mažų, pro kurias tilptų tik kumštis ir nieko daugiau. Betrūko lekštutės su sausainiais ant kurių būtų parašyta "suvalgyk mane" ir baltojo triušio su laikrodžiu.
Kupidonas jau ruošėsi eiti prie lubas siekiančių smaragdo žalumo durų, dabintų brangakmeniais, kai pajuto, kad žemė po kojomis dingsta.
Po dulkėmis ir purvu slėpėsi minkštos lentos ir dabar Kupidonas gulėjo duobėje, pro skylę lentose žvelgdamas į didžiules lubas, kurios, nuo sutrenkimo sukosi.
Suniurzgęs šeštakursis pakėlė galvą, apsidairydamas. Lazdelės rankoje nebeturėjo, o į jį žvelgė dvi ryškiai geltonos akys.
Niekada nebuvo suklykęs taip garsiai ir su tokiu riksmu tikriausiai išgąsdino ir į jį spoksantį padarą. Geltonų akių savininkas pratrūko loti ir Monro per kelis žingsnius prisiplojo prie sienos, priešingos negu to padaro. Žvangant grandinei gyvūnas puolė prie jo, vos nepasiekdamas. Šuo, jie sukišo skylėn šunį, o tada sukišo skylėn Kupidoną ir dabar jis buvo čia be lazdelės. Buvo beveik įsitikinęs, kad gyvūnas 1 išburta iliuzija, bet dabar to tikrinti tikrai nesiruošė. Monro bandė galvoti ką daryti, bet tai buvo ganėtinai sunku, kai ant jo tiško seilės, o šuo lojo, tarsi bandydamas kažką pasakyti.
- NA ATLEISK, AŠ ČIA NORIU BŪTI NET MAŽIAU NEGU TU! - galiausiai atgal jam suklykė vaikis. Įkaitęs argumentas, kuriame neaišku, kuris buvo piktesnis. Gyvūnas nutilo, o tada vėl pratrūko loti ir urgzti. Reikėjo kažką daryti. Čiupinėdamas sienas ir ieškodamas ko įsikabinti, kad išiptų, kažką apčiuopė.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Kurtinantis garsas trukdė mąstyti, o varnanagė ir šiaip nepasižymėjo šia savybe. Reikėjo kažkaip ištrūkti iš spąstų, tačiau kaip? Ir kodėl ji nepasirinko dešiniojo kelio, kad ir kartu su jo drakonu?
 Kažin kodėl buvo įsikalusi sau į galvą, kad ten laikomas įkalintas ir įtūžęs drakonas, ėdantis kates ir vaikus.
Vandens lygis kilo, kitaip negu idėjos Noros galvoje. Šių dar niekad nebuvo tiek mažai. Jei ugnį ir galėjo užgesinti, tai perbristi per bent penkių metrų spindulio duobę buvo neįmanoma. Be to, dar reikėtų išsirinkti sau kelią: be jos tunelio čia buvo dar septynios atšakos, visos vandeningos, tik skirtingų srovių.
 Tiesa, šioje požemių vietoje buvo daug šviesiau negu kitur ir, vos varnė tą pastebėjo, pakėlė akis viršun. Aukštai aukštai virš jos matėsi saulė ir dangus. Turbūt – iš tokio gylio negalėjo būti tikra. Tačiau spėjo, kad jos tunelis išvinguriavo į lauką, galbūt kažkur miške, kur nebūtų įprastai aptiktas. Arba tiesiog sukurtas šiai vienai užduočiai.
 Susimąstė. Nutarė iš pradžių išsirinkti tunelį, o tada jau galvoti apie kelią ten. Aišku, paprasčiausia būtų eiti tuneliu jai iškart iš kairės: iki jo tebuvo keli metrai, galbūt labai atsargiai galėtų net ir nusiropšti uolos nelygumais iki jo, be to, ten nesimatė grotų. Tačiau turėjo nuojautą, kad visa tai neturėtų nė menkiausios prasmės – greičiausiai tunelis grįš kažkur į pradžią.
 Turėjo būti kažkoks būdas išsirinkti tinkamą tunelį.
 Apsižvalgiusi netrūko pastebėti, kad – be kelio, kuriuo ji atėjusi – tik dar vienas tunelis užtvertas strypų vartais. Ryžtingai nusprendė keliauti juo.
 Tik prieš tai reikėjo patekti į kitą pusę, be to, sustabdyti vandenį: kitaip visai greitai vandens lavina ją pasivys tunelyje. Apie grotas galvos vėliau, šiuo metu tai mažiausia bėda.
 Vis dar turėjo keistą nuojautą, kad tai ji kalta dėl vidur esančio skysčio. Gaisrą gi irgi pati sukėlė, tad gal ir artėjantis potvynis –  jos darbas? Jei taip, tai užtektų tiesiog sustabdyti kerus.
  – Finite Incantatem, – paleido iš burtų lazdelės raudonos šviesos čiurkšlę.
 Buvo teisi, nors tik iš dalies. Penki upeliai dingo iškart, liko trys. Tiesa, pastarieji ir taip buvo patys srauniausi, o po kerų panaudojimo dar susiprėjo, taigi galutinis efektas bene nepasikeitė: vandens lygis duobėje vis dar kilo tokiu pačiu tempu.
 Vandens lygis pavojingai kilo ir jau tebuvo pusę metro žemiau sušlapusių Noros pėdų. Tuoj tuoj ir ji paskęs.
 Staiga jos visuomet keistai dirbančios smegenys suveikė ir pasiūlė tobulą būdą įveikti ežerą. Paversti jį ežeru žiemą.
  – Glacius Tria, – truputį išsigandusi sušnabždėjo.
 To pakako, kad vandens paviršius pasidengtų ledo sluoksniu. Nebuvo tikra dėl to tvirtumo, tačiau turėtų būti gerai.
 Atsargiai nusileido ant ledo, o tuomet vos per kelias sekundes atsidūrė kitoje jo pusėje. Kojinės net gelbėjo – su jomis buvo labai lengva čiuožti. Tik baisiai šalo pėdos.
 Užsiropštė ant atbrailos ir išsitiesė. Jos tuneliu prieš tai plaukė silpna vandens srovė, taigi jis nepasivertė čiuožykla, mat buvo sustabdytas dar anksčiau. Priešais ją matėsi ryškiai apšviestas tunelis su jau spėjusi išdžiūti žeme. Nuo šio kelio teskyrė metaliniai strypai.
 Prilietė sieną, ieškodama gal kokio mygtuko ar ko. Mygtuko nerado, tačiau pirštai užčiuopė kažką labai panašaus į spyną, tik nematomą.
  – Aparecium, – pabandė įveikti nematomumo skydą.
 Suveikė. Prieš akis atsirado raktų skylutė, matyt, kažkokiu keistu būdu sujungta su strypų vartais.
  – Alohomora. Liberare. Annihilare. Dunamis. Aberto. Portaberto, – išbandė visus jai žinomus durų atidarymo kerus, tačiau nei vieni nesuveikė.
 Kaip skęstantysis šiaudo, taip Nora griebėsi ant kaklo kabančio rakto – viltis mažutėlė, bet gal visgi?
 Jos pačios nuostabai, suveikė! Vartai tingiai pasikėlė ir mergina galėjo leistis tolyn.
 Ilgai bėgti jai neteko. Jau netrukus jos tunelis baigėsi aklina tamsa. Mergina buvo beveik įsitikinusi, kad toje tamsoje girdėjo kažkieno kvėpavimą. Greičiausiai ne pabaisos, o žmogaus. O tuneliuose tokiu metu tegalėjo būti dar du žmonės. Savo lazdele įžiebė šviesą: prieš akis pamatė klupinėjančią Mayrą.
 Vos ją užmačiusi nusprengė pasinaudot persvara ir aplenkti varžovę.
 Levicorpus, itin susikaupusi pabandė panaudoti bežodžius kerus ir užklupti ją iš pasalų. 
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Mayra jautėsi, tarsi kažkas jai ant akių būtų užrišęs raištį ir paleidęs ropoti po kruvinas grindis. Akla višta. Kaip kokiam aukojimo kambary... Aplink klastuolė užčiuopė tik tuos kvailus drebučius bei purvą. Mergina iš susierzinimo sukando dantis ir stengėsi labiau pasikliauti kitais savo jutimais nei rega, bet vis trukdė įvairius prisiminimus iš pasąmonės gelmių prikeliantis metališkas kvapas ir tarp pirštų apgaulingai slystantys kraujo drebučiai. Klastuolė, jau prarasdama viltį, atsiklaupusi ropojo po slidžias grindis, išsikruvindama kelius, sijoną ir rankas iki alkūnių, taip pat kartą, paslydusi, veidu tėškėsi į kraujo balą. Ir vos tik jos pirštai užčiuopė lazdelę (ir tai dar bala žino kurį jos galą), netoliese pasirodė švieselę. Kupidono žingsnių ji negirdėjo, vadinasi, lieka vienas variantas. Varnė. Negana to, kad ji kliudė pirmoje užduotyje, mergina nusprendė dar ir šįkart pasismaginti. Mayrai net nespėjus tvirtai paimti lazdelės į rankas, į jos pusę atsklido kerai. Klastuolė bandė jų išvengti pasislinkdama, bet keliai slystelėjo ant prakeiktų kraujo drebučių, kurie, regis, jau dengė visas grindis ir pajuto, kaip už kojos yra keliama kažkokios jėgos. Siūbuodama ore žemyn galva, klastuolė vis dar matė varnę. Mayros veidas iškart paraudo ir ne tik dėl į galvą subėgusio kraujo - ji, kaip ir derėjo, dėvėjo uniforminį sijoną. Tik gerai, kad šiandien užsidėjo itin tamsias pėdkelnes, o tai rytoj visi varniai juoktųsi iš jos. Lazdelė lėtai slydo iš kruvinų rankų, bet juodaplaukė šiaip ne taip ją sugraibė ir, nutaikiusi į priešininkę, pykčio kupinu balsu tarė:
-Expulso.
Melsvas blyksnis greitai dingo tamsoje, bet nelaukusi, kol išgirs sprogimą, Mayra greitai nukreipė lazdelę į savo kairę koją (ar bent kur jautė, kad ji yra) ir, norėdama išsilaisvinti iš varnės pasiųstų kerų, sušnabždėjo:
-Finite Incantatem.
Užkeikimas taip lengvai ir dingo. Mayra skaudžiai trenkėsi nugarą į šlapias grindis, o ir šalia sprogo į kažką pataikę jos kerai, aplink ištėkšdami dalį tų pusiau sukrešėjusio kraujo drebučių. Puiku, išeisiu visa kruvina. Dėl kabėjimo aukštyn galva, merginai šiek tiek viskas sukosi, o netrukus iš nosies pasipylė upeliu kraujas. Sugebėk dar geresniu laiku pataikyt! Juodaplaukė dar bandė kažkaip kraujo upelį nusivalyt nuo veido, bet supratusi, kad nieko nebus, atsargiai atsistojo ir nubėgo į kažkurią pusę.
 Mayra visiškai nebesiorientavo. Juto tik rūdžių skonį burnoje, šviežią, lipnų kraują ant veido, krešulius ant jos purvinų rankų ir siaubingai tvinksinčią galvą. Merginos ištikimieji odiniai batai bėgimo kruvinomis grindimis testą išlaikė geriau nei Mayra Nuodų ir Vaistų VML'ą, o tiksliau, geriau nei tikėtasi. Kartais bebėgdama mergina bandydavo nusivalyti dešinę ranką į sijoną, bet pasidavė supratusi, kad nieko gero iš to nebus.
 Bėgdama į priekį jau nežinia kiek laiko, Mayra, pamiršusi, kad vis dar klaidžioje tamsoje su lazdele kaip kokia kvaila žiobarė, galva kaukštelėjo į sieną. Kraujo upelis iš nosies, kuris neseniai susilpnėjo, vėl pasileido visu smarkumu. Kruvinoji Marya, haha... Susiprotėjusi, klastuolė užsižiebė lazdelę. Iš tamsiojo kambario jau buvo pagaliau išėjusi, nes matė vėl visiškai normaliai atrodantį tunelį aplink save, o ne aklinos tamsos sieną. Pažvelgusi į savo uniformą, Mayra norėjo rėkti. Iš pykčio. Ji atrodė, tarsi būtų išlipus iš šviežios skerdienos duobės, o laiko nusiplauti viską irgi nebuvo - kiti čempionai netoliese ir dar nežinia kiek ji užtruko lakstydama tamsoje. Užsispyrimo ir pykčio vedama, mergina nužingsniavo ilgu koridoriumi tolyn. Mum pasiseks. Viskas bus gerai. Paskui save palikdama tamsius kruvinus pėdsakus bei nuvarvėjusio kraujo lašelius, Mayra keliavo tolyn, nežinodama, kad kraujo kvapas sudomins padarą, kuris atsakingai saugojo šią tunelių vietą.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Kvidičininkė labai greitai pasigailėjo iškart nesurišusi klastuolės. Nepraėjo net kelios sekundės nuo jos pakibimo ore (kuo, tiesą pasakius, Nora išties stebėjosi – negi spėjo susidraugauti su bežodžiais kerais?), kai pati varnė buvo užpulta. Spėjo dar pasitraukti šonan, tačiau kerai kliudė įėjimą į tamsiąją salę, kuris labai efektyviai sprogo, užtverdamas akmenimis kelią atgal ir parblokšdamas mažąją ant mikštosios, kurią smarkiai susitrenkė.
 Vos spėjo atsikelti, kai smūgio kaltininkės čia jau nė kvapo nebeliko. Greita gyvatė, piktai suburbėjo mintyse.
 Nora niekada nebūdavo tokia pikta, tokia išsekusi, kaip dabar. Visada jos energija žavėjo aplinkinius, svaidėsi ja it Zeusas griaustiniais, niekada jos nepritrūkdavo. Taip pat buvo su meile artimam – visus žmones mėgo (gal išskyrus tą pasipūtėlį Herondeilą), visuose matė kruopelytę gėrio (net ir tame šlykščiame Herondeile), su visais norėjo sutarti ir draugauti (net ir su bjaurybe Herondeilu).
 Tačiau šis turnyras atėmė iš jos viską. Atėmė gyvenimo džiaugsmą, atėmė energiją ir entuziazmą, atėmė draugus – net neturėjo kada su jais susimatyti. Be to, atėmė mėgstamiausius sportbačius. Ir, o deive!!! Tik dabar Norai toptelėjo, kad nebeturi rakto.
 Bus palikusi vartuose, kai bėgo šičia.
 Kad mane devyni velniai sugraužtų, kaip sako Elė, nusikeikė.
 Teoriškai būtų paprasta – grįžtų, iš kur atėjusi ir tada leistųsi į kelionę pirmyn. Mayra jau šiaip ar taip ją aplenkė (negalėjo jos kaltinti, pirma gi pradėjo), švilpio šiandien visai nematė, tad jau jokio skirtumo nebuvo, ar pasieks finišo tiesiąją pirmoji ar paskutinė. Nesvarbu. Tačiau kelią pastojo klastuolės sukeltas sprogimas. Ir galbūt akmenis patraukti nebūtų taip sunku, burtų lazdelę gi dar turėjo su savimi.
 Visgi neaišku, ar nuo jų patraukimo nenukentės tuneliai ir neužgriūs tiesiai ant jos. Sprogimas, kad ir ne kurtinantis, tačiau sujudinti uolas ir žemes tikrai galėjo.
 Puikiai suprato, kad keliauti į priekį be rakto yra beprasmiška. Jau tunelin negalėjo patekti be jo, tai aišku kaip diena, kad kitos salės įėjimas bus dar labiau saugomas nuo burtų.
 Teks rizikuoti ir keliauti atgal.
 Bijojo naudot tuos pačius kerus, kad viskas dar labiau nesudrebėtų. Jai tereikėjo nedidelio praėjimo, kad galėtų nusigauti iki vartų.
  – Bombarda Maxima!, – sušuko, lazdelę nukreipusi į užtvertą kelią.
 Įėjimas sprogo su garsiu trenksmu ir Nora vėl atsidūrė ant penktojo taško. Dabar tai jau tikrai bus mėlynių, jeigu jau prieš tai jų nebuvo. Taip ir žinojau, kad reikėjo silpnesnę versiją naudot, įpykusi ant savęs atsistojo ir pasitaisė rūbus.
 Vis dar vien tik su kojinėmis leidosi tuneliu bėgte. Kaip ir spėjo, iškart už jos uolos pradėjo griūti, užtverdamos tunelį dar labiau – šįkart jau ir kerai nebepadėtų.
 Grotų skylę pasiekė bene šviesos greičiu. Laimei, raktas vis dar buvo skylutėje. Pasičiupo jį, vėl pasikabino ant kaklo ir supanikavo. Neturėjo galimybės vėl grįžti į tamsiąją salę, o priešais ją jau pamažu tirpo ledo ežeras. Nusprendė nusigauti iki kaimyninio tunelio. Atsargiai nusileido ant ledo, stengdamasi nesiploti ant jo. Kai jau abidvi kojos pusiau tvirtai stovėjo ant slidaus paviršiaus, lėtai patraukė arčiausiai esančio tunelio link.
 Aptirpęs ledas degino pėdas dar labiau, be to, prie jo lipo kojinės. Galiausiai neištvėrusi Nora atsikratė ir jų (niekaip negalėjo atklijuoti nuo paviršiaus), dabar visiškai basai reikėjo užsiropšti uola porą-trejetą metrų aukštyn. Laimei, nedaug: didesnio atstumo turbūt nebūtų įveikusi. Rankomis įsitvėrė aštrios atbrailos, pėdomis rado siaurutėles uolas ir pamažu kabarojosi aukštyn. Galūnės buvo drėgnos nuo ledo bei prakaito, taigi vis slydo žemyn. Pagaliau šiaip ne taip atsidūrė viršuje.
 Šis tunelis atrodė identiškas tam, kuriuo atėjo. Tačiau nebuvo užtvertas – geras ženklas. Puikiai žinojo, kad jos nenormalios smegenis kartais mėgdavo iš jos šaipytis ir neretai mergaitė atsidurdavo ten, iš kur atėjusi.
 Basa, sušalusi, purvina ir susitrenkusi leidosi tuneliu pirmyn. Greitai bėgti  negalėjo – aštrūs akmenukai badė pėdas, be to, vis trūko šviesos, tačiau burtų lazdele šviesos burtis nedrįso: neaišku, kada lazdelė bus reikalinga kitiems tikslams. Kažkaip iki šiol požemis buvo įtartinai tuščias įvairių pabaisų. Buvo beveik įsitikinusi, kad kažkoks bosas laukia jos jau prie pat paskutinės salės, pasiruošęs ją pribaigti. Jėgų jam reikėtų nedaug: stichijos ir nuovargis jau beveik pribaigė Norą už jį.
 Vos spėjo apie tai pagalvoti, kai iš tamsios nišos pasigirdo urzgimas, kurį sekė pora raudonų akių. Tik zombių man dar betrūko, toptelėjo mintis, užuodus mirtį ir dvėselieną. Gera žinia – mano sugedusių smegenų jam turbūt nereikės.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Išsikišęs akmuo rankoje buvo siaubingai šaltas. Negi?..
Pasišviesti lazdele negalėjo, bet nujautė, kad apčiuopė tai, kas padės išsikapstyti iš šitos nesąmonės. Šuo visdar lojo ir rodės tuoj nutrūks nuo grandinės, tad Monro daugiau ir nelaukė. Vieną koją uždėjo ant išsikišusios plytos, dėkodamas kažkam ten aukštybėse, jog ji ne slydi, o tuo tarpu ranka braukė per sieną, kad rastų antrąją. Galiausiai smarkiai trinktelėjo delnu ir keikdamasis užsikabino, bandydamas užkelti koją. Gavosi, kad vos nepadarė špagato, bet prieš perkeldamas antrąją koją turėjo susirasti kur atrems ranką - kai pakilo virš žemės negalėjo rizikuoti kristi - visai nenorėjo plotis ant nugaros, o dar blogiau - ant šuns, kuris dar bandė jį pasiekti.
Koja po kojos, ranka po rankos, daug keiksmų ir keli paslydimai ir jis jau buvo viršuje. Bėda ta, kad skylė, kurią jis pramušė, buvo pačiame viduryje, o jis šiuo metu buvo šone. Nebuvo koks žmogus voras, kad šoktų, užsikabintų už krašto ir išsikapanotų, be to, lentos buvo minkštos, jis būtų įkritęs vėl. Viena ranka įsikibęs plytos, Kupidonas delnu trinktelėjo į lentas virš galvos. Kraštuose jos atrodė tvirtesnės. Jei tik turėtų lazdelę...
Keikdamas save, kad sugebėjo ją pamesti, Kupidonas kumščiu trenkė į lentas, bet tai nieko nepakeitė, tik privertė šunį loti garsiau. Dar keli smūgiai ir lentos ėmė drebėti. Šeštakursiui nė nereikėjo žiūrėti į krumplius - žinojo, jog šie kruvini. Ignoruodamas peršėjimą ir paskaudųsį riešą, Kupidonas daužė ir daužė lentas, kol pasigirdo ausiai nemalonus trakšt. Skilo lenta, bet kartu su ja skilo ar lūžo ir kažkas jo rankoje. Suklykęs baisiau nei banšė, Monro ėmė kaip paklaikęs purtyti ranką, vos nenusijodydamas žemyn. Kai jaunesnis dalyvaudavo muštynėse ne kartą buvo apdaužytas baisiau nei obuolis, bet prieš tai nieko susilaužęs nebuvo.
Įtraukęs oro pro sukąstus dantis jis sužeistąją ranką pakeitė sveikąją ant akmens. Bandydamas ignoruoti tvykčiojantį, deginantį skausmą, kuris jo ranką tvilkė nuolatinėmis bangomis, Monro traukė likusias lentas žemyn. Vienos juk nepakako jam prasisprausti, o kai padarė tarpą jų daužyti nebereikėjo - tik traukti kol sulūš. Bėda tame, kad tai padaryti su ranka, kurios paprastai nenaudojai, buvo sunku. Kairioji ranka dirbo kažkaip kreivai, lyg būtų girtas meistras, kurį kokia nors močiutė pasamdė pigiai sudėti vonios plyteles.
Velnias mane nešė į šitą turnyrą...
Galiausiai lūžo ir antroji lenta, o po to neilgai teko laukti kol lūš trečia. Beveik jautė suplėkusį patalpos orą, kai sužvangėjusi nutrūko grandinė. Šuo puolė prie jo, iššiepęs dantis, o Kupidonas, savo ruožtu, visai nenorėjo su juo bendrauti. Užsikabinęs ranka užsimojo viena koją ir ją užkėlė ant tvirtų akmens grindų, toje vietoje, kur dar nebuvo prasidėjusios tos sutriušusios lentos. It koks krabas jis kapanojosi iš tos skylės, niekaip negalėdamas savęs užtraukti viršun. Galiausiai sulaukė paskatinimo - šuo, pašokęs, vos neįsikibo kojon ir tik to jam reikėjo - Monro greičiau nei mokiniai, sužinoję, kad šiandien pietums kažkas skanaus, užsikapanojo viršun, iškart nušliaušdamas ant tvirto paviršiaus.
Kupidonas gaudė orą, o lojimas dingo, it niekada nebuvęs. Aha, vadinasi tik triukas infarktui įvaryti. Žinote, kaip visada.
Lazdelė!..
It mirusysis, į kurio laidotuves pasirodė koks nekenčiamas žmogus, Kupidonas pašoko ant kojų, dairydamasis kur bus nukritusi.
Velniava... Negi bus pametęs duobėje? Ten grįžti noro tikrai neturėjo. Kai akys užkliuvo ant ramiai prie jo kritimo skylės išmuštos lazdelės, Kupidonas atsiduso taip, lyg plaučius tūkstančius metų būtų kas slėgęs.
Nebegalėjo padaryti tos pačios klaidos - dabar negalėjo vėl žengti ant tų lentų. Atsistojo ant lentų skrytulį supančių akmeninių grindų ir ištiesė ranką, bet pasiekti nepajėgė. Tam reikėjo turėti ilgas rankas arba... Ilgas kojas.
Kupidonas atsisėdo ir laikydamasis sienos ėmė koja siekti lazdelės. Vienu metu vos jos neįspyrė tiesiai atgal į skylę, bet kai jau manė, kad širdis iššoks iš krūtinės, lazdelę prisirideno artyn ir sugriebė. Šiuo metu ją mylėjo labiau, negu mama mylėtų savo pirmagymį. Mintyse prisiekęs niekada to medžio gabalo nebepamesti, Kupidonas atsargiai apėjo lentas ir galiausiai pasiekė smaragdines duris, kurias norėjo atidaryti prieš tai. Stumtelėjęs buvo pasitiktas ilgo, deglais apšviesto koridoriaus, kuris buvo stebėtinai platus. Lengviau atsidusęs jis uždarė duris paskui save ir pagaliau ėmė eiti tolyn. Ranka visdar skaudėjo, bet jis nujautė, kad užduotis greit baigsis. Suprato suklydęs, kai įžengė į salę pilną treniruotėms skirtų manekenų. Papurtė galvą ir ėmė brautis pro juos, siekdamas išėjimo, kai kažkas, viduryje minios daiktų, kurie neturėjo judėti, sujudėjo.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Iš tikrųjų ji nė nebuvo tikra, kad tai zombis. Net nematė to padaro, vis dar bijodama žiebtis šviesą. Visgi teks, jeigu nori pamatyti, prieš ką teks susikauti.
  – Lumos, – įžiebė mažą švieselę, tik tiek, kad matytų siaubūną.
 Na, pernelyg neklydo, nors vis dar nežinojo jo pavadinimo. Būtybė turėjo ryškiai šviečiančias akis, tačiau mati buvo melsva, sakytum, ledo ir šalčio mėlynumo. Kūne nesimatė visai mėsos, kuo Nora buvo visiškai tikra: matėsi tik trapūs kaulai, aptraukti plona, pusiau peršviečiama oda. Vietomis kyšojo nudžiūvusios sausgyslės. Judėdamas padaras bjauriai girgždėjo it seni, milijoną metų niekuo netepti vyriai.
 Bjauriausias buvo snukis – veidu to niekaip negalėjo pavadinti. Vietoj nosės tebuvo dvi skylės, identiškos kaukolės ertmėms. Raudonos akys laikėsi prilaikomos tik plonyčių, mėlynų vielučių, nebuvo tikra, ar ten raumenų likučiai, ar dar koks magiškas darinys. Burnos vietoje žiojėjo juoda skylė, iš kurios ir smelkėsi tas dvėselienos kvapas.
 Taigi, greičiausiai zombis mito žmogiena. Ir dabar artėjo prie Noros, pasiruošęs suėsti ir ją. Ir kodėl į mane vis kėsinasi įvairios žmogėdros?
  – Arresto Momentum! – sušuko, braukdama ore M raidę.
 Jos balsas atsimušė aidu tuščiame tunelyje, kas skambėjo labai jau kraupiai, tačiau to užteko, kad kerai paliestų baisūną, kuris dabar judėjo it sulėtintame kadre. Kvidičininkė gavo bent kelias sekundes, per kurias gal galės sugalvoti, ką darys toliau.
  – Mucus ad Nauseam, – pasakė pirmą ant liežuvio galo pasitaikiusią nesąmonę, kerus, kokius tik sugebėjo prisiminti.
 Deja, peršalimo kerai, matyt, patiko šiam šalčio zombiui: jis kaip mat atsilaisvino iš sulėtinimo kerų ir dabar visas įpykęs puolė ant Noros savo kumščiais, smogė jai tiesiai į pilvą. Nors jo rankos tebuvo oda ir kaulai, tačiau smūgis išmušė iš merginos visą orą ir šioji net susigūžė pusiau.
 Zombis nesnaudė – tuoj pat pradėjo daužyti ją kojomis. Jam buvo nesvarbu, kur pataikus ir ar uždaužys mirtinai – greičiausiai tai buvo jo siekis. Tad Norai kliuvo ne tik į pilvą, bet ir į visas galūnes, krūtinę, nugarą ir galvon. Pastarasis smūgis buvo itin skausmingas, mat kakta dar ne visai spėjo užgyti po antrosios užduoties.
 Tiesa, tas smūgis ne tik privertė Norą apsivemti iš skausmo, ašaroms beriedant skruostais, tačiau ir imtis veiksmų. Kad jau šaltis zombiui nebaisus, reikia jį nugalėti ugnimi.
  – Incendio, – iškvėpdama paskutinį oro gūsį, išstenėjo.
 Būtybė užsiliepsnojo it būtų pagaminta iš sauso popieriaus ir vos per kelias sekundes pavirto pelenų krūvele.
 Reikia dingti iš čia, kol dar jo broliai nepasirodė, pagalvojo varnanagė, tačiau negalėjo pajudėti iš vietos: skaudėjo kiekvieną raumenuką, gėlė visas ląsteles.
 Šiaip ne taip pakilo po kelių minučių, kurios jai rodėsi amžinybe. Pasiramščiuodama į sienas pamažu nuėjo priekyn, tikėdamasi, kad salė jau arti, jau čia pat ją pasieks. Nebuvo tikra, ar išgyvens, jei tektų susidurti su dar viena kliūtimi. Šįsyk tai net nebuvo negatyvus nusistatymas ar nuovargis: buvo primušta beveik iki gyvo kaulo, buvo įsitikinusi, kad zombis sulaužė jai kelis šonkaulius, nes kiekvienas įkvėpimas reikalavo daug pastangų ir buvo dar vieno skausmo priepuolio priežastimi.
 Galbūt būtų pasigydžiusi, tačiau žinojo, kad dar vienas, kad ir pats mažytis, magijos panaudojimas atims iš jos ir paskutines jėgas, o tada tikrai kris čia negyva. Ir bus visų pamiršta amžiams, ir jos kūnas supūs šiuose bjauriuose tuneliuose.
 Priėjo laiptus. Šie vedė aukštyn, buvo neįprastai statūs ir aukšti. Merginai teko kabarotis, nes kojos nenorėjo paklusti ir pačios kopti aukštyn. Laimei, laiptinė buvo siaurutė, tad galėjo prisilaikyti sienų iš abiejų pusių.
 Pasiekusi laiptų aikštelę aiktelėjo: tai nebuvo kelio pabaiga, aukštyn matėsi dar bent dvi tokios pat stačios spiralinių laiptų kondignacijos. Nutarė pasidaryti sau petrauką ir pailsėti.
 Kai galiausiai rado jėgų pakilti, jau buvo praėjęs geras pusvalandis – bent jau taip jai pačiai atrodė. Laiptų įveikimas užėmė darkart tiek. Pagaliau prieš jos akis atsidūrė didelės, ąžuolinės durys be jokių papuošimų. Vienintelis nelygumas medienoje buvo skylutė raktui.
 Bijojo. Drąsos pridėjo tik staiga iš nežinia kur atsiradęs balsas: „Įkišk raktą ir tavo kelias pasibaigs“. Pabandė. Iš paskutinių jėgų persuko raktą.
 Durys pačios atsivėrė, parodydamos didelę, apskritą salę, pilną mokinių. O salės viduryje ant pakylos stovėjo aukso taurė. Nora prišliaužė prie jos. Jau buvo bepaliečianti ją, kai skausmas vėl priminė apie savo egzistavimą, atimdamas iš merginos visas jėgas ir priversdamas prarasti sąmonę, prieš tai labai vaizdingai atsikračius skrandinio turinio tiesiai ant taurės.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Kuo ilgiau Mayra klaidžiojo koridoriais, tuo labiau nesiorientavo. Mergina nebeatsiminė ar jau pasuko šiuo tuneliu, ar tai vis dėlto buvo kitas? O gal ji jau grįžo atgal... Iš nosies pagaliau nustojo bėgti kraujas, o kruvini rūbai nemaloniai lipo prie kūno, kartais trukdydami patogiai judėti bei visaip girgždėdami bei braškėdami. Beeidama, klastuolė pastebėjo kruvinus pėdsakus. Ar čia dar kažkas be manęs yra? Pažiūrėjus į savo murzinus batus, Mayra atsargiai sulygino savo pėda su pėdsaku ir iš palengvėjimo atsiduso. Ji tuneliuose, kol kas, vienintelė gyva būtybė. Ir mergina šiuo atveju buvo teisi - ją persekiojantis padaras seniai savyje neturėjo plakančios širdies.
 Monotoniški tuneliai ir žingsnių aidas Mayrą varė į neviltį. Kiek visokių triukų išbandė - nuo Revelio iki dešinės rankos taisyklės, tik pripėdavo tunelius, o jokio išėjimo nerado. Po velnių, ji net nerado, pro kur atėjo! Klastuolė kaip šlapias maišas šleptelėjo ant žemės, ant sienos palikdama kraujo dėmę. Ne, ji daugiau kaip kvailė nesiblaškys. Skauda kojas, galvą, na, viską, ji aplipusi nežinia kieno ir kokiu krauju, beliko tikėtis, kad jo nepapuolė į burną ir jis švarus - pasaulyje krauju plintančių ligų netrūko. Susižvejojusi eliksyro buteliuką iš kišenės, čempionė pagalvojo, kad blogiau jau tikrai nebus ir visą tą dvokalą susivertė į burną.
 Skonis buvo šlykštesnis nei ta keista sriuba, su kuria retkarčiais namų elfai pripildo Ligoninės sparną negaluojančiais mokiniais. Sužiaukčiojus, Mayra nusipurtė ir jau galvojo kištis pirštus į gerklę ir tą marmalą palikt jo vertoje vietoje - ant purvinų grindų.  Kūnu nubėgu šiurpuliukai, širdis pradėjo daužytis, akys atsimerkė... Tarsi ką tik būtų susigrūdus į save kelis šimtus gramų nelabai legalių stimuliantų, Mayra pašoko. Jos žvilgsnis beprotiškai lakstė į šalis, o galvoje mintis vijo mintį, įsisukdamos į keistą malūnėlį ir išlėkdamos pro kokią ausį lauk. Gal persistengiau su eliksyru... Logiška mintis kaip atėjo, taip gražiai ir buvo išprašyta. Delne pavarčiusi lazdelę, mergina nusprendė ištrūkti iš labirinto Šašlykininko stiliumi - kiaurai viską. Nukreipusi lazdelę į sieną, šiek tiek toliau nuo jos, klastuolė mostelėjusi išpyškino:
-Bombarda Maxima.
Siena, kaip kokiam sulėtintam veiksmo filmo kadre, išsitaškė, pažerdama saujas dulkių visur ir sukurdama dūmų uždangą.
-Ventus!-stiprus vėjas nupūtė dulkes, atidengdamas naująjį priešininką. Tamsus šuo, kurio šveičiančios raudonos akys spoksojo priešiškai į merginą. Apipuvęs snukis vos jos krutėjo, o nuo jo pamažu atsklidęs kraujo bei puvėsių dvokas vos neprivertė Mayros apsivemti.
 Šunys būt kaip šunys, jei ne legendiniai jų kraujasiurbiai šeimininkai, juos sukūrę. Šis padaras, kaip ir jo kūrėjai, mito žmonių arba kitų padarų krauju ir taip pat buvo labiau miręs nei gyvas. O štai ir menkiausias krimstelėjimas gali kainuoti ranką ar koją, mat šunų seilės veikia kaip viską apmarinantys ir šaldantys nuodai.
 Ir kaip gerai, kad Mayra kažkada domėjosi kvailomis vampyrų istorijomis! Tad, nieko nelaukusi, klastuolė dingo pasidarytoje skylėje. Jai kelią bandžiusi pastoti siena tuoj buvo patraukta su Bombarda, o šuo, bandydamas pavyti energijos perpildytą juodaplaukę, šnopavo jai iš paskos.
 Kaip labai prastai surežisuotoje komedijoje, Mayra bėgo ir sprogdino viską pakeliui, o šuo lėkė jai iš paskos drabstydamasis seilėmis.
 Paskutinis Bombarda ir mergina atsidūrė milžiniškoje salėje su durimis. Ant durų - spyna. Užduoties pabaiga, neskaitant to, kad čempionei ant kulnų vis dar lipa negyvėlis šuo. Šiek tiek per staigiai sustojusi ir vos neapsivertusi, Mayra klyktelėjo:
-Flipendo!
 Šuo skrido kelis metrus atbulomis atgal, o tuo metu klastuolė bandė drebančiomis rankomis įstatyti į spyną raktą. Padaras jau lėtai urgzdamas artėjo, kai užraktas trakštelėjo ir Klastūnyno čempionė atsidūrė saugioje kitoje durų pusėje.
 Kurį laiką, šiek tiek išsižiojusi, Mayra klausėsi, kaip kitoje durų pusėje skamba staugimas ir bildesys. Tada lėtai apsisukus, klastuolę pasveikino mirtina tyla, išsižiojusios burnos ir išsprogę akys. Žvilgtelėjusi į apvemtą taurę bei prie jos nukritusią Norą, mergina lėtai priėjo prie šio komiško paminklo turnyrui ir atsargiai su lazdele nustūmė taurę nuo pjedestalo. Suskambėjusi ji atsidūrė ant grindų. Pasveikindama varnę, Mayra atsargiai spirtelėjo jai savo kruvinu batu ir burbtelėjo:
-Einu maudytis, sudie, nevykėliai.
Atsainiai pamojavusi dar šiek tiek šokiruotiems žiūrovams ir palikdama kruvinus pėdsakus po savęs, Mayra pasišalino.