0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido(Ispanija)
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
   -Atsisakyti progą turėjai tu, o dabar tave kankinsiu visą dieną,-tyliai nusijuokusi gūžtelėjo pečiais. Ilgi, palaidi plaukai dar kartą subangavo nuo merginos judesio.
    Leidusi suprasti, kad pusvampyris praleido savo progą išsisukti nuo šviesiaplaukės draugijos, Davina nežymiai šyptelėjo pasisukdama laiptų link, stabtelėdama, tik sulaukti, kol Fasiras užvers savo naujojo kambario duris ir prisijungs.
   Valgomąjį užpildžius dviem, antgamtiniam pasauliui priklausantiems padarų žingsniams, iš virtuvės pasigirdo šūktelėjimas. Netrukus tarpduryje stovėjo pagyvenusi moteris, kurios juoką jaunoji dvaro šeimininkė girdėjo ketindama pasibelsti į Fasiro kambarį.
   -Labas rytas, Davina,-linktelėjusi žaviajai lankininkei,-ponaiti von Sjuardai,-ir juodaplaukiui auksaakiui maloniai nusišypsojo. Žalios akys apsistojo ties žaviąja lankininke.
   -Labas, Marta,-Davinos veidą papuošė plati, nuoširdi šypsena, skirta šalia stovinčiai pagyvenusiai moteriai. Net gi jūros mėlynumo akys keistai džiugiai sublizgo, neslėpdamos, kad šias dailiosios lyties atstoves sieja tvirtas ryšys.
   -Vėliausiai pabudę paukšteliai nusprendė užkąsti?-linksmai nusijuokė.
   -Vėliausiai išalkę,-gūžtelėjusi pečiais žvilgtelėjo į šalia stovintį Fasirą.
   -Tuojaus,-trumpam šyptelėjusi abiem jaunuoliams kiek pražilusi moteris dingo virtuvėje.
   -Padėsiu jai,-vos įspėjusi juodaplaukį, kur dings ateinančias kelias minutes, nuskubėjo paskui Martą. Netrukus iš virtuvės atsklido linksmas šviesiaplaukės juokas, paskui kurį sekė ir antrasis, priklausantis pagyvenusiai dvaro gyventojai.
   -Niekaip nesuprantu, kaip virtuvė iki šiol nesusprogo,-kvatodama į valgomąjį įnešė nedidelį padėklą, tačiau su pakankamu maisto kiekiu dviem, žilstelėjusi tamsiaplaukė.
   -Retai ten lankausi, be to, joje tvarką palaikai tu,-gūžtelėjusi pečiais plačiai nusišypsojo mėlynakė pastatydama nedidelį, stiklinį arbatinuką su garuojančia uogų arbata. Šios malonus kvapas akimirksniu užvaldė vilkišką uoslę.
   -Prisijungsi?-jūros mėlynumo akys įsmigo į buvusią auklę, tačiau ši tik papurtė galvą.
   -Noriu dar nuveikit kelis darbus, be to, pusryčiavau su tavo tėvais, o jums - skanaus,-šyptelėjusi paliko jaunuolius vienus.
   Įsitaisiusi savo vietoje Davina atsargiai paėmė arbatinuką su garuojančia arbata ir pripildė gana didelį puodelį skysčiu. Klausiamas žvilgsnis įsmigo į juodaplaukį.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido(Ispanija)
« Atsakymas #31 Prieš 3 metus »
   „Iš tikrųjų tai tu ką tik praganei progą, bet dabar kankinsimės abu.
   Kai tik jiedu su Davina atsidūrė valgomajame ir susėdo, į šį kambarį įžengė kiek pagyvenusi moteris. Jai keistai kreipusis į Magijos ministrą, šis vėl pasijautė lyg mokykliniam suole. Bet ką padarysi - tai buvo ispanė moteris, tad, viena vertus, ji galėjo ir neišmanyti jam įprasto etiketo, kita vertus, galėjo pernelyg gerai nekalbėti angliškai.
   - Sveiki, - anglų džentelmenų veislės individas išlaikė santūrumą.
   „Paukšteliai?“ - apako juodaplaukis, dėl tokio žodyno prarasdamas amą. „Ne, madam, ką jūs, paukšteliai užsimanė palesti.“ Pavadinti nepažįstamą trečioj dešimty bepūvantį jaunuolį paukšteliu? Intravertui norėjosi įtraukti galvą į pečius kaip įmanoma giliau, deja, ne koksai vėžlys jis buvo, o paprasčiausias pusvampyris.
   Slėpdamas sutrikimą po blausia šypsena jis tikėjosi, jog tai nebus didelė apgavystė į jo platų nuodėmių sąrašą. Ar tai jau būtų galima pavadinti veidmainiškumu, ar viso labo baltu apsimetinėjimu, panašiu į baltą melą?
   Ispanija sąžiningumo įsikūnijimą varė į kraštutinumus ir vertė laužyti savo principus.
   - O... - sutrikęs sumurmėjo varnaplaukis. - Gerai, - tarstelėjo nueinančiai Viljamo dukteriai. Pajuto pagarbą merginai, laisvai bendraujančiai su tarnais lyg su šeimos nariais. Jokio išdidumo, kad ir kokia išsipūtus kišenė.
   „Kur tu mane įkišai, sumautas Vagneri...“ - keikė kolegą, žvalgydamasis po valgomąjį. Galbūt viceministro siekis ir buvo iki galo išvaryti von Sjuardą iš proto ir pačiam užimti itin patogią kėdę? Niekada nežinai, kas sukasi žmonių galvoje, nors Kalvinas Vagneris neatrodė suktų planų pilnas žmogus.
   Ramybės buvo mažai, juolab, kad nuolatinį iš virtuvės aidintis juokas ir numirėlį būtų prikėlęs. Bet visgi ir šia minutėle Fasiras mokėjo pasimėgauti.
   Ačiū dievams, bent jau arbata buvo pataisyta kaip žmogaus ir kaip žmogui. Sugavęs Davinos žvilgsnį svečias nedrąsiai linktelėjo.
   - Įpilk, jei galėtum, ačiū, - sumurmėjo, jausdamasis nepatogiai dėl aptarnavimo. - Kaip fantastiškai kvepia, - išsprūdo jam, kai po visą valgomąjį pasklido stiprus aromatas. - Kokia čia arbata?
   Šiandien jis nebebus toks mėmė kaip vakar, juolab, kad ir pailsėti normalioje lovoje pavyko žymiai geriau, nei dardančiame traukinyje, nors ir pats pasirinko būtent tokį keliavimo būdą.
   - Kuo užsiimi laisvalaikiu? - paklausė jis, mėgindamas užvesti pokalbį ir atrasti daugiau bendrumų.
   Šiaip ar taip, jam greičiausiai su ja teks praleisti dar ganėtinai nemažai laiko. Iš vienos pusės žvelgiant, ji greičiausiai atsiknistų nuo jo, jei jis visai nemėgintų palaikyti pokalbio, tačiau tai būtų katastrofiškai nepagarbu maloniems dvaro šeimininkams.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido(Ispanija)
« Atsakymas #32 Prieš 3 metus »
   Sulaukusi nedrąsaus, kiek nejaukaus linktelėjimo ir šį patvirtinančių žodžių, Davina nežymiai šyptelėjo pripildydama šalia juodaplaukio stovintį puodelį rausvos spalvos skysčiu. Valgomąjį užliejo dar stipresnis, bet itin malonus aromatas.
   -Dievinu šią arbatą,-išgirdusi Fasiro pastabą apie išskirtinį gėrimo aromatą vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius,-tai slaptas Martos receptas,-tyliai nusijuokusi atsisėdo į savo vietą atplėšdama nedidelį indelį jogurto. Vos juntamas vanilės aromatas susimaišė su arbatos.
   -Įvairios uogos, truputis cinamono ir šiek tiek citrinos sukuria šį nuostabų aromatą,-galiausiai paaiškino, kas gi taip maloniai kuteno antgamtiškai jautrią uoslę.
   Atsargiai suėmusi juodos spalvos puodelį, kurio viršų puošė maži taškeliai, primenantys naktį ir šios žvaigždėtą dangų, kilstelėjo šį prie rausvų lūpų. Kiek per karštas skystis privertė per jautriai sureaguoti į gėrimą, tačiau nedidelis gurkšnis didelės žalos nepadarė. Nė nenudegino lūpų ar gerklės.
   -Visas mano laikas yra laisvalaikis,-gūžtelėjusi pečiais nusijuokė,-didžiąją laiko dalį praleidžiu su žirgais, jodinėdama tobulinu įgūdžius šaudant iš lanko, vakarus dažniausiai leidžiu su tėvais kankindama šiuos gitaros arba fortepijono grojimu,-nekaltai nusišypsojusi priešais sėdinčiam auksaakiui gūžtelėjo pečiais,-o tu? Ar visą savo laiką skyrei darbui ministerijoje?
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido(Ispanija)
« Atsakymas #33 Prieš 3 metus »
   Fasiras išsyk paragavo arbatos. Kūną užliejusi šiluma iškart anuliavo Martos reputacijos taškų praradimą. Kur jau - reputacijos stulpelis šovė į neregėtas padanges, aukščiau Eifelio bokštų, aukščiau Dubajų dangoraižių, aukščiau lėktuvų... Na, gal kažkiek ir buvo perdėta šiais palyginimais, bet neabejotina, kad tikram anglui arbata nuotaiką visada pakels.
   - Fantastika, - atsiliepė Fasas, dar pagalvojęs, kiek mažai tegyvavo paslaptis. Nejaugi Davinai taip prastai su saugojimu to, kas kitiems esti šventa? Kita vertus, gal tai tebuvo pokštas...
   Nužvelgęs padėklą, pusvampyris ant jo rado neaiškios kilmės patiekalų - numanė, kad čia Marta bus pasistengusi suruošti jiems ispaniškus pusryčius. Vieni sumuštiniai atrodė kaip ant batono uždėtas ištraiškytas pomidoras, apibarstytas neaiškiomis žolėmis, kiti priminė keptus sumuštinius, regis, viduje būta šoninės ar dar kažko. Kaip kulinarui mėgėjui, Fasirui pasidarė visai įdomu, kokį velnią čia jam kiša, nors numanė pasiilgsiąs paprasčiausio angliško maisto.
   Išklausęs merginos atsakymo, jaunuolis kiek susidomėjęs palenkė galvą. Kažkaip neįsivaizdavo jos grojančios, nors užsiiminėjimas menais turtingesnėse šeimose buvo ganėtinai paplitęs reikalas. Jis pats kažkada svajojo išmokti gitara, bet dabar apie šitą neužsiminė - visai nereikėjo, kad ji pasišautų tapti jo mokytoja.
   - Ministerija užima daug laiko, - pripažino jis. - Bet laisvu laiku... važinėju motociklu arba skaitau.
   Jau neatsiminė, kada normaliai būtų tais dalykais užsiiminėjęs, mat laisvą laiką praganydavo spoksodamas į lubas, gaivaliodamasis iš miego ar haliucinacijų, kurios, beje, pastaruoju metu buvo gerokai sumažėję, bei gamindamas maistą.
   - Galbūt kokį vakarą ir aš galėsiu ateiti pasikankinti, kai grosi? - blausiai šyptelėjo.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #34 Prieš 3 metus »
   -Kelias į vyro širdį išties eina per jo skrandį,-linksmai nusijuokusi šviesiaplaukė pasukiojo šaukštelį jogurto indelyje.
   Fasiro "simpatija" arbatai būtų buvusi matoma net ir aklam. Vos tik juodaplaukio lūpas palietė rausvas, taip nuostabiai kvepiantis skystis, šio auksinės akys suspindo. Keistai džiugiai, galbūt netgi pagarbiai arbatos gamintojai.
   Nujausdama, jog tokį pat poveikį paliks ir lėkštėje sukrauti įvairiausi sumuštiniai, nežymiai šyptelėjo mėlynas akis nukreipdama į šalį. Kurį laiką žvilgsnis buvo įsmigęs į puodelį.
   Akimirką valgomasis išgaravo. Teliko tamsi naktis ir mirtina tyla, alsuojanti visai šalia. Juodakailė vilkė pritūpė įsiklausydama. Kažkur tolumoje suūkavo pelėda. Dar toliau trakštelėjo nedidelė, seniai sudžiūvusi šakelė. Iš itin tylių žingsnių ir atsargumo buvo aišku, kad tai ilgaausis miško gyventojas.
   Jūros mėlynumo akys, tokios žmogiškos, pakilo į aukštai danguje į vilkę žvelgiančią pilnatį. Daugybę žvaigždžių stebėjo mėlynakę. Atsispyrusi galingomis galinėmis kojomis juodakailė pasileido mišku. Minkštos letenų pagalvėlės taip švelniai prisiliesdavo prie žemės nesukeldamos nė menkiausio garso. Mirtinai pavojingas žvėris... O galbūt ne?
   Tamsa ir žvaigždėtas dangus dingo. Prisiminimai išnyko.
   Kilstelėjusi galvą žvilgtelėjo į priešais sėdintį tamsiaplaukį.
   -Motociklu?-tarsi netikėdama perklausė,-esi adrenalino ir greičio mėgėjas?-linksmai šyptelėjo bandydama įsivaizduoti auksaakį von Sjuardą ant plieninio žvėries.
   -Ką skaitai? Beje, tarp mūsų kambarių yra nedidelė biblioteka, tad, jei kartais nuspręstum dieną praleisti kitaip, ten surasi tave dominančių knygų,-kilstelėjusi lūpų kampučius kelis kartus gurkštelėjo arbatos niekaip neprisiversdama suvalgyti šalia stovinčio jogurto.
   -Man būtų garbė,-nusijuokusi linktelėjo.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #35 Prieš 3 metus »
   Išgirdusios garsiąją frazę ausys ėmė garuoti nuo į jas susitelkusios šilumos ir raudonio. Fasirui beliko nudelbti akis žemėn ir tikėtis, kad ji burokėlinių skruostų neišvys. Į tokį netaktą jis jau nemokėjo sureaguoti kitaip - organizmas priešinosi. Nenustebs, jei po kelių dienų bus visas išbertas - alergija elgesiui ne pagal etiketą.
   Sumuštiniai, kaip nebūtų keista, irgi buvo velniškai gero skonio, tik apie šitą Fasas tylėjo kaip susiūtom lūpom - jei jau iš jo pagyrimo arbatai gavosi tokios išvados, buvo baisoka pagalvoti, kas bus išgyrus maistą. Turint minty, kad kuo toliau į pietus, tuo paprasčiau žiūrima į naktinius pasismaginimus su nepažįstamais...
   „Ko tu čia prisigalvoji, sumautas asile?
   Kirsdamas ispaniškus pusryčius jis pastebėjo užsisvajojusį Davinos žvilgsnį - regis, jos mintys tikrai neskraidė kur nors arti. Pasinaudodamas proga pratampė nepatogiai užsispaudusią marškinių apykaklę ir baigė gerti arbatą. Ir skruostų, ir ausų temperatūra buvo visai susinormalizavusi.
   - Kartais to norisi, - linktelėjo galva į vilkolakės klausimą. „Visada išlieka nedidelė viltis, kad kur nors pakelėj užsimuši, žinai...
   Neminėjo, kad, be kita ko, motociklas galėjo skraidyti. Ispanijoje pasiilgs tos transporto priemonės - geriausiu atveju gaus sėsti ant motociklo iš kaulų ir kraujo, kuris vietoj to, kad maloniai burgztų, garsiai šnopuoja, prunkščia ir žvengia.
   - Kartais grožinę literatūrą, kartais - mokslinę. Pavyzdžiui, apie gynybinius kerus ar aukštesnių kategorijų gyvūnus, - atsakė, padėdamas puodelį ant stalo. - O būtinai norėsiu ją apžiūrėti, ačiū, - blausiai šyptelėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #36 Prieš 3 metus »
   Paraudusių skruostų, nejaukaus žvilgsnio ir nemalonios atmosferos šviesiaplaukė nepastebėjo ir nepajuto. Mintys, nukreiptos į prisiminimus, užgožė dabartį.
   Akimirką Davina netgi buvo spėjusi pamiršti, kad vis dar tebesėdi valgomajame kartu su Anglijos ministru. Artėjanti pilnatis veikė merginą. Giliai viduje žvėris jau ėmė busti. Mintys nuolat imdavo krypti virsmo nakties link. Kūnas, regis, to tik ir laukė, net jei tai kėlė siaubingą skausmą. Mirtiną skausmą.
   Taigi nuklydusios mintys ir susitelkęs dėmesys į praeitį suteikė šansą praleisti nemalonią situaciją. Turbūt Fortūna stengėsi atsilyginti merginai.
   Valgomajame nuskambėjus pritariančiam Fasiro balsui, mėlynakė kelis kartus pasukiojo šaukštelį indelyje, o tuomet kiek nenoriai ėmė valgyti. Nesijautė per daug išalkusi, be to, prisiminimai galutinai išsklaidė norą bent šiek tiek papusryčiauti.
   -Seniai jį turi?-susidomėjusi kilstelėjo galvą padėdama šaukštelį tuščiame jogurto indelyje. Kiek palūkuriavusi suėmė dar vis šiltą arbatos puodelį. Šįkart stengėsi per daug nežiūrėti į žvaigždėtą indo paviršių.
   Demonas.
   Balsas galvoje priminė apie bene galingiausią padarą magijos pasaulyje. Akimirką svarstė, kaip Anglijos ministras reaguotų išvydęs milžinišką, grėsmingą ir mirtinai pavojingą drakoną, apie kurį neabejotinai skaitė.
   Nuvijusi mintis šalin vos matomai papurtė galvą pastatydama tuščia puodelį ant stalo.
   -Kurie gyvūnai domina labiausiai?-pakildama iš savo vietos nežymiai nusišypsojo trumpam pradingdama virtuvėje ir vėl pasirodydama priešais juodaplaukį. Ilgi, šviesūs plaukai nuo staigių judesių subangavo.
   -Esi pasiruošęs ekskursijai?-stabtelėdama ties durimis grįžtelėjo per petį į auksaakį vaikiną apdovanodama šį žavia šypsena.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #37 Prieš 3 metus »
   Rizikuojančiai ilgai stebėjo mėlynas vilkolakės akis. Apsiblaususi svajonė, užtemdžiusi antgamtės regą, buvo kažkaip užkrečiama, tik, ko gero, pati Davina matė kur kas malonesnius vaizdus, negu atėjusieji į juodaplaukę galvą. Fasiras nusuko žvilgsnį į šoną, kai ausyse bemaž išgirdo mechaninį krankimą. Pagalvojo, kad jo gyvenimas yra ganėtinai įdomiai prakeiktas - nuolat bėdą nešantys varnai. Kaži, ar Varno Nago moksleiviai irgi į tą kategoriją patenka. Jeigu taip, jis turėtų jos laikytis atokiau.
   Galbūt tai tebuvo atsitiktinumas. Von Sjuardui teko girdėti pseudomokslinio lygio informacijos, kad vilkolakių akys gali savotiškai užhipnotizuoti ir grąžinti tave į ryškius praeities prisiminimus, bet, esą, tik nuo žmogaus priklauso, kokie tai prisiminimai buvo. Galbūt Godriko Daubos gyventojas buvo blogas žmogus arba žmogus per mažai, kad jį kamavo būtent tokie vaizdiniai.
   Gavęs kitą klausimą, von Sjuardas sekundėlei susimąstė. Regis, motociklą pirko panašiu laiku kaip ir namą. Tai reikštų, kad jam tada buvo aštuoniolika metų...
   - Penkerius ar šešerius metus, - neužtikrintu balsu atsakė.
   „Šiemet dešimt metų po jų mirties...“ - į krūtinę dunkstelėjo suvokimas. Jis buvo smulkaus sudėjimo ir nedrąsus paauglys, prastas grifas. Trylikos ar keturiolikos metų, mažai reikšmės dabar tas beturėjo. Bet dešimtį metų - dešimtį metų! - jis jau gyveno be brolio, be mamos ir sesers. Septynerius metus gyveno, atsisakęs bet kokių ryšių su savo biologiniu tėvu, na, tiesą sakant, faktiškai bet kokių artimesnių ryšių su bet kuo.
   Užplaukusi niūrastis sutrukdė gerai nuklausyti klausimą ir punktualiai atsakyti, bet nenoriai prasukęs įrašus atmintyje suprato, ko mergina klausė.
   - Hipogrifai, audrapaukščiai, mantikoros, - stodamasis burbtelėjo.
   Vėl paklusniai dūlino Davinai iš paskos. Šįkart į pečius įsimetė slegiančio liūdesio, kurį jis mėgino slėpti su jau įprastai niūriu veidu. Įdomu, kaip jautėsi Pirmojo lygio darbuotojai, pro praviras duris karts nuo karto išvystantys šitą dvasinį lavoną.
   - Manau, kad taip, - sumurmėjo jis.
   „Kiek tu mane dar pakęsi, Davina Murrell?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #38 Prieš 3 metus »
   Retkarčiais atrodydavo, kad laikas bėgdavo pernelyg lėtai. Sekundės virsdavo minutėmis, minutės valandomis, o pastarosios - dienomis, tačiau dabar, kai lauke siautėjo vasariškas vėjas, o didingame dvare jau daugiau nei dvi savaites viešėjo Anglijos ministras, laikas bėgo pernelyg greitai. Rytą keisdavo vakaras, dieną naktis. Atrodė, kad laikas ėmė kvailioti.
   Turbūt prie šios iliuzijos prisidėjo ir neįprastai šilta ispaniška žiema. Saulė nuolat šypsojusi danguje atidžiai stebėdama tuos, kurie slampinėjo po įšildytą žemę.
   Net gi žirgai kėlė šurmulį savo garduose prašydami būti išleisti ir pasimėgauti vasarišku oru, mat, saulės spinduliai, it kokie nedorėliai, visais įmanomais būdais stengdavosi prasmukti į žirgyną ir pasirodyti visu gražumu ragindami šiuos pavyti laukuose.
   -Viskas gerai, aš nubalnosiu,-šyptelėjusi ką tik parvykusiam raiteliui paliko bėrą kumelę stovėti šalia savo gardo. Klusniai ir kantriai laukdama šioji kiek pakreipusi galvą stebėjo jai nugarą atsukusią merginą. Įgudusi ir tūkstančius kartų atlikusi tuos pačius veiksmus dabar mėlynų akių savininkė visa tai galėjo padaryti užmerktomis akimis. Nubalnojusi širmą žirgą atsargiai nuvedė į gardą. Kelis kartus sužvengęs ilgauodegis žvilgsniu nusekė nueinančią šviesiaplaukę.
   Sugrįžusi prie bėros kumelės iki šiol kantriai laukusios, Davina kelis kartus švelniai perbraukė ranka per kaklą. Kiek nuleidusi galvą kumelė mėgavosi jai skirtu dėmesiu. Netrukus pajutusi šukas sau ant šoko kelis kartus suprunkštė, tačiau išliko visiškai rami.
   -Šaunuolė,-dar kartą perbraukusi ranka per šios kaklą nusišypsojo mėlynakė.
   -Nusimato ilgas pasijodinėjimas,-iš už kampo išdygęs gerokai vyresnis vyriškosios lyties atstovas linksmai šyptelėjo.
   -Tiesiai į dešimtuką,-šyptelėjusi padėjo šepetį į vietą,-senokai jodinėjau ilgiau nei valandą,-gūžtelėjusi pečiais ėmė balnoti stovinčią kumelę.
   -Stebiuosi, kaip visą šį laiką ištvėrei be ilgų pasijodinėjimų žirgais,-nežymiai šyptelėjęs vyriškis sugrįžo prie savo darbų.
    -Ir pati savimi stebiuosi,-pati sau atsakiusi tyliai sukikeno.
   
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #39 Prieš 3 metus »
[[Po dviejų savaičių]]
   „Jūs juokaujat“, - pamanė Fasiras, Martai po ispaniškų pusryčių jam padovanojus juodus marškinius, išmargintus mėlynom gėlėmis. Padėkojęs iš mandagumo jais apsirėdė ir eidamas per dvarą tarėsi pro langus esąs stebimas visų lauke dirbančių tarnų, jau įpratusių prie laidotuviškų madų. Tiesa, patylomis prieš porą savaičių paminėjęs šeimos narių netekties dešimtmetį pats von Sjuardas čia jautėsi beužsimirštąs. Netgi nelabai norėdavo pamąstyti apie grįžimą namo. Savaime aišku, čia jis vis dar nesijautė labai jaukiai ir labai savas, bet aplinkos pakeitimas jį stipriai atitolino nuo savų egzistencinių problemų ir beprasmybės. Kartais gal net išdrįsdavo sau pripažinti, jog čia užsiimdamas beprasme veikla jautėsi geriau, nei Anglijoje užsiimdamas darbais, prasmingais visai šaliai.
   Galgi tik būtų norėjęs, kad čia jo niekas nepažintų.
   Vadinasi, buvo taip - nors rytas prasidėjo keistu siurprizu, kuris Fasui gal nebuvo pats smagiausias, bet prie pietietiško laisvumo jis jau buvo pradėjęs įprasti. To nepastebėdamas ir pats pradėjo kiek mažiau paniuręs po dvarą šlaistytis. Be to, pasinaudodamas netikėtomis atostogomis ir pamažėle gerėjančia sveikata jis dar pradėjo mokytis groti gitara. Savarankiškai, kaip ir planavo. Kartais dar valandą kitą praleisdavo Murrell'ų bibliotekoje, daugiausia dėmesio skirdamas ispanų magijos teorijai, nors tarti svetimos kalbos žodžių ir praktikuotis vis dar nedrįso. Savus namus susprogdinti pigiau, negu svetimą dvarą - paprasčiausia likimo išmintis.
   Bet popietę į jo laikinuosius apartamentus įsibrovusi ispaniška saulė guite išgujo laukan. Kaip paršą iš bulvių, kaip sveiką protą iš ministerijos. Pats savim netikėdamas pabeldė į Davinos duris, o jos neužtikęs išdūlino į dvaro kiemą. Sveikindamasis linktelėjo gėlyne betupinčiam sodininkui žemėta nosim, kiek stabtelėjęs nužvelgė netoli augančių medžių guotą, dairydamasis ten jojikų. Tuomet nelabai noromis pasuko į žirgyną - ir jau vos įžengęs į šį vėsų, prunkštimo ir žvengimo pilną pastatą, užmatė čia bedirbančią merginą. Saulėje jos šviesūs plaukai žibėjo kaip auksiniai. Fasas sudvejojo, ar verta dabar ją trukdyti, bet tada pamintijo, jog vis tiek gryčioj sėdėti nėra ūpo.
   Prie Davinos Murrell'ų svečias priėjo be garso, iš už nugaros.
   - Labas, - tyliai pasisveikino, kurį laiką pastebeilijęs, kaip ji dirba. - Kaip tau čia sekasi darbuotis? - draugišku tonu pasiteiravo, neištraukdamas rankų iš kišenių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #40 Prieš 3 metus »
   Tylos žirgyne išties retkarčiais pritrūkdavo, mat, visuomet kas nors keldavo triukšmą. Įprastai tai būdavo žirgų prunkštimas, kanopų kaukšėjimas į vis dar blizgantį žirgyno paviršių, žvengimas garduose ar garsus grūdų smulkintuvas. Jei visa tai stebuklingai nutildavo, laukuose besiganantys žirgai taip pat pranešdavo apie save. Kartais net žemė sudundėdavo.
   Šįkart žirgyne išties karaliavo tyla. Ne mirtina, tačiau buvo pakankami tylu, kad vilkiška klausa pagautų be garso sėlinantį Anglijos ministrą. Šio žingsnius mergina išgirdo dar šiam nė neprisiartinus, tačiau teko pripažinti, kad visgi per vėlai.
   Jautė, kad juodaplaukis stovi čia pat, už nugaros, tačiau galvos nekilstelėjo. Buvo per daug susikoncentravusi į balno diržo veržimą, o štai bėra kumelė nusprendė, kad naujasis lankytojas itin įdomus. Pakreipusi galvą juodų karčių savininkė ėmė atidžiai tyrinėti Fasirą.
   -Labas, kaip visuomet,-pagaliau atsitiesdama visu ūgiu ir atsigręždama į vyriškosios lyties atstovą žaviai nusišypsojo,-o...Marta oficialiai tave priėmė į dvarą,-stengdamasi nenusijuokė prisikando apatinę lūpą, tačiau dailių bruožų veidą tebepuošė linksma šypsena.
   Įprastai juodus drabužius dėvintis Anglijos ministras dabar buvo pasipuošęs gėlėtais marškiniais. Tetrūko tik grandinėlės iš gėlių.
   -O, atsivedei pagalbininką,-jūros mėlynumo akys nuslydo į pasirodžiusį dryžuotą keturkojį, panašėjantį į plėšrūną. Šis dailiai atbėgdamas stabtelėjo ties juodaplaukiu ir kilstelėjęs galvą garsiai sukniaukė tarsi sveikindamasis. Primindamas, kad šis nuo šiol yra jo draugas.
   Netrukus dryžuoto kailio savininkas ėmė glaustytis aplink šeimininkės kojas.
   -Labas ir tau, Tigriau,-plačiai nusišypsojusi mergina pritūpė paglostydama savo augintinį. Keturkojis iškart ėmė murkti.
   -Galbūt norėtum prisijungti?-tebeglostydama katiną kilstelėjo galvą. Jūros mėlynumo akys įsmigo į auksines. Veide spindėjo džiugi šypsena.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
   Fasiras numanė, jog jį išdavusi bus pastabi išdavikė kumelė. Jam ne itin patiko tiriantis rudų akių žvilgsnis, bet ką gi - pats savanoriškai atsivilko į žirgyną, tai neturi teisės prieštarauti nužiūrinėjimui. Pusvampyris tai ignoravo, akis nusukdamas tai į dirbančią Daviną (kaip nedžentelmeniška nepadėti, bet arkliai jam tiesiog nepatiko), tai į šieno krūvą, tai į kitus žirgus. Specifinis arklidžių kvapas, kad ir negalėtum jo pavadinti smarve, taipogi atmosferai jaukumo nepridavė. Kaipgi Viljamo dukra gali darbą čia vadinti laisvalaikiu?
   Davinai tyloje priveržus balną ir pastebėjus nuliovą ispanišką garderobą, kuris, deja, kad ir koks galimai įprastas vietiniams, baltaodžio tarp tamsėlesnio gymio pietiečių dvariškių nepaslėpė, Fasiras kilstelėjo antakius.
   - Tu žinojai?.. - paklausė jis perdėtos kančios iškreiptu veidu. - Sąmokslas, - nusivylęs burbtelėjo, nors veidas išdavė, kad per daug dėl šito jis nepergyveno.
   Iš paskos netikėtai atsliūkinus katinui, antgamtui beliko pripažinti žymiai aukštesnį šio meistriškumo lygį mene netikėtai užklupti kitus. Pūkuotajam pasinaudojus von Sjuardo kelnėmis kaip pūkų surinkikliu, pusvampyris trumpam pasiėmė šį ant rankų. Jei nusipūkuos ir marškiniai, jis galės juos atiduoti plauti ir kuriam laikui atsikratyti.
   - Oho... - nusistebėjo, pakasydamas paausius.
   Katinas regėjosi sunkesnis nei įprastai. Suvedęs galus auksaakis sumetė, kur per pusryčius mistiškai dingo kepsnys iš Viljamo lėkštės. Nusprendė savo teorijas pasilikti sau, nebent jau Davina to užklaustų. Nuojauta sakė, kad ir vilkolakė apie tat žino.
   - Prisijungti prie ko? - pasitikslino juodaplaukis, nujausdamas, kad reikalai krypsta ne ten, kur jam norėtųsi.
   Tikėjosi, kad Davina paliks jį ramybėj. Kam gi reikia jam ir žirgams kankynės?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
   Prakalbus apie naujausią Fasiro von Sjuard'o apdarą ir Ispaniją atitinkantį modelį, šviesiaplaukės veide nesiliovė žaisti linksma šypsena.
   Nors gėlėtų drabužių tarp šalies gyventojų netrūko, tačiau dvare retai, kuris pasirodydavo su tokiais drabužiais. Įprastai visi dėvėdavo darbinius ar paprastus, jiems priimtinus drabužius, o juk buvo grynakraujai ispanai. Netgi žavioji lankininkė vargiai savo spintoje turėjo gėlėtą drabužį. Galbūt juoda suknelė kažkur ir kabėjo, tačiau seniai užmišta, mat, didžiąją dalį drabužių sudarė tamsios spalvos tarp kurių buvo įsimaišiusi tik viena - balta.
  Taigi, matyti Anglijos ministrą su juodais gėlėtais marškiniais. Na... Teko pripažinti, kad vaizdas sukėlė išties nemažai emocijų.
   -Marta minėjo, kad norėtų, jog pasijustum dvaro dalimi, tačiau nenumaniau, kad...kad ji turėjo omenyje tokius marškinius...-nebeiškentusi Davina tyliai nusijuokė dar kartą nužvelgdama Fasirą.
   Pirmą dieną šiems susitikus juodaplaukis dėvėjo kostiumą, kuris be jokių abejonių leido suprasti, kad jo savininkas užima aukštas pareigas, tuo metu mėlynų akių savininkė vilkėjo paprastus kasdienius drabužius ir niekuo neišsiskyrė nuo kitų.
   Dabar viskas buvo kitaip. Anglijos ministras priminė poilsiautoją, o šviesiaplaukė - patyrusią jojikę.
   Dar kartelį švelniai pakasiusi katino kaklą atsitiesė žvilgtelėdama į auksaakį, o tuomet grįžo prie ankstesnio darbo - paruošti kumelę jojimui.
   Visiškai pamiršusi apie juodaplaukį, kuris visai neseniai taip domino, susitelkė į aplink zujančią merginą. Akivaizdu buvo vieną - abi troško, kuo greičiau leistis į kelionę.
   Trumpam stabtelėjus jūros mėlynumo akys susirado auksines. Fasiras noru sėsti ant žirgo netryško.
   -Nesvarbu, viskas gerai,-kiek papurčiusi galvą nežymiai šyptelėjo nužvelgdama pabalnotą kumelę.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
[[Aš visą valandą vaikščiodamas generavau išsidirbinėjimo idėjas, o dabar...]]
   - Ką gi, - susitaikęs su likimu atsiduso Fasiras.
   Kuo toliau galvojo, tuo pačiam šita situacija atrodė labiau komiška. Galų gale, suprato jis, viešnagė vis tiek gana greit ateis į galą. Nebuvo užtikrintas, kada jo sveikata atsistatys normaliai, bet jau per šias dvi savaites pagerėjimas buvo matyti.
   Nors vis dar graužė sąžinė dėl to, kad jis taip greit pamiršo Muniną. Apskritai dėl daug ko jis ėsdavo pats save ir tai beprotiškai vargino, bet... reikėjo pripažinti, kad ispaniška laisvė gerokai tvojo per protą. Šiek tiek keitė mąstymą. Tik kaži, ar ilgai tas užsiliks, kai jis grįš į savo įprastą rutiną. Kaži, kiek ilgai jis ištvers principingai vėl nepaslysdamas ant migdomųjų tablečių, kiek laiko jo nekankins visiška nemiga. Tokiais momentais jis suprasdavo, kaip jam kliudo ta žmogiškoji jo esybės ir kūno dalis - jei tik jos nebūtų, jam nereikėtų kankintis, tarpe darbų beieškant poros valandų nusmigti. Būtų ištvermingesnis, stipresnis...
   Kažkodėl jis galvojo, kad Davina jį bandys įkalbinti jodinėti. Pro akis praslydo keli vaizdiniai gresiančių bėdų: iki šviečiančių šonkaulių iškvepiantis orą arklys, kurio balne sėdėdamas atsidursi arkliui po pilvu; žeminančios kopėtėlės, skirtos pradedantiems jojikams ant žirgo užsikarti ir Anglijos Magijos ministras, bebandantis apžergti ponį...
   Bet po to sekę suvokimai buvo kitokie. Visų pirma, von Sjuardas pasijautė, lyg kažką didelio prarastų. Antra, tokios baimės buvo tolimos jo keleriopai prigimčiai ir labai jau negrifiškos. Trečia... Kur gi dingo jo vaikystėje jaustas susidomėjimas visokio plauko gyvūnais? Nejaugi numirė kartu su plačiąja von Sjuardų gimine?
   - Žinai, pabandysiu, - kurį laiką patylėjęs pasakė, kiek nesmagiai šyptelėdamas. - Tik parink man ramesnį ir idiotiškoms klaidoms pakantų žirgą.
   Bent kartą. Bent kartą kaip žmogus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Murrell šeimos dvaras šalia Madrido (Ispanija)
« Atsakymas #44 Prieš 3 metus »
   Įsitikinusi, kad nekantraujanti kompanionė paruošta tinkamai, mergina apsivilko iki šiol ant gardo vartelių kabėjusį juodą, dailų jojimo švarkelį. Žvilgsnis nejučia nuklydo į žirgyno gale stovinčią spintą. Mėlynos akys kurį laiką ilgesingai žvelgė į tai, kas slėpė lenktynių reikmenis.
   Staiga širdį pervėrė gilus ilgesys. Prabėgo kiek daugiau nei šeši mėnesiai nuo paskutinio karto, kai šviesiaplaukė dalyvavo lenktynėse. Akimirką atrodė, kad viskas vyko dar vakar, tačiau sąmonė skaudžiai priminė, kad visa tai jau seniai praeityje.
   Nusukusi žvilgsnį žengė kelis žingsnius arčiau kumelės ketindama išsivesti į lauką, tačiau stabtelėjo. Šalia stovinčio juodų plaukų savininko balsas privertė sustoti.
   Netikėdama tuo, ką išgirdo, Davina šypsodamasi atsisuko į Anglijos ministrą. Naujasis svečias nuo pat pirmų dienų nerodė jokio susidomėjimo žirgais, ypač jojimu jais, tad toks sprendimas išmušė iš vėžių.
   -Esi dėl to tikras?-vis dar abejodama šio pasirinkimu dvejojo.
   Mintis, kad teks joti ne vienai, viliojo. Jau seniai jodinėjo su kuo nors.
   Suvokusi, kad juodaplaukis savo nuomonės nepakeis, linktelėjo apdovanodama plačia šypsena.
   -Tik prisimink, kad šįkart ne aš priverčiau,-nusijuokė,-nueik į persirengimo kambarį,-žvilgsniu parodžiusi raudonmedžio spalvos duris prie pat žirgyno įėjimo apsidairė svarstydama, kurį žirgą būtų geriausia pabalnoti,-spintoje rasi naują jojimo aprangą,-šyptelėjo palikdama kumelę ir toliau stovėti. Ši nepatenkinta sužvengė bandydama suprasti, ką šviesiaplaukė sumąstė ir kodėl dar nesileido šuoliuoti po laukus.
   Išsivedusi ramiausią ir mažiausiai į aplinką reaguojančią antrąją kumelę, ėmėsi dar kartą tos pačios veiklos. Nors kurį laiką svarstė, kad galbūt būtų geriausia leisti Fasirui pačiam pasibalnoti su jos pagalba, tačiau nujausdama, kad tai vargiai keltų didelį norą ar susidomėjimą, ėmėsi to pati. Galbūt, jei auksaakiui patiks pasijodinėjimas, šis ims lankytis čia dažniau ir po kurio laiko žirgą galės pasibalnoti pats.
   Atsistojusi tarp dviejų kumelę atsargiai išvedė šias į lauką. Saulė akimirksniu pasveikino trijulę. Spinduliai ėmė šokčioti nuo balno ant žirgų, nuo žirgų ant juodos merginos aprangos ir šviesių plaukų.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.