0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 191
  • Taškai: 8
  • Lytis: Moteris
  • Tikiu tuo, kuo noriu tikėti
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #30 Prieš 4 mėnesius »
 Amelija atvyko į Skerisinį Skersgatvį. Faktas, kad bus jau antrakursė ir džiugino ir šiek tiek stebino. Laikas ėjo nepaprastai greitai ir mergaitė stengėsi išnaudoti jį kuo naudingiau. Per pirmus mokslo metus išmoko pakankamai nemažai, bent jau taip jai atrodė, be to, dar turėjo užrašų knygutėje, prie piešinių, užsirašius keletą burtažodžių, kuriuos galima išmokti. Tad vasarai darbo turėjo, be to, buvo tikrai puiku išvysti, kaip lazdelės mostu ir keliais žodžiais atlieki naują veiksmą. Įtarė, kad ir Hogvartso pasiilgs, bet ir namuose turėjo ką veikti, juk taip ilgai ten nebuvo... Ir oras buvo puikus.
 Begalvojant ir besidairant kokios nors reikalingos krautuvės Amelijos žvilgsnis užkliuvo už stebuklingo žvėryno. Mergaitė tiesiog negalėjo ten nenueiti, juk buvo tokia puiki proga pabūt su gyvūnais. Durys prasivėrė ir Amelija pateko į įvairių garsų ir kvapų buveinę už nugaros palikus visą likusį pasaulį. Akimirką stabtelėjo ir šyptelėjus apsidairė. Buvo tikrai sunku nuspręsti prie ko eiti pirmiausia, o stovėti užtvėrus įėjimą irgi nebuvo geriausias sprendimas. Mergaitė pradėjo lėtai žingsniuoti pro įvairaus plauko gyvius, kartais dažnai stabtelėdama. Praėjus pro peles, šunis ir vorus žvilgsnis užkliuvo už knisių. Tai nebuvo Amelijos patys mėgstamiausi sutvėrimai, bet, vis gi, tai vis tiek buvo gyvūnai. Rudaplaukė pasuko link jų ir pasilenkė prie narvo, kad galėtų iš arčiau apžiūrėti. Nors ne patys nuostabiausi, bet įdomūs gyvūnai. Nusprendė varniukė. Staiga vienas tų ,,įdomių" gyvūnų čiupo nuo Amelijos rankos laikrodį, kurį mergaitė nešiojosi, kad būtų patogiau sužinoti kiek dabar laiko.
-Atiduok! - impulsyviai šūktelėjo mergaitė ir ištiesė ranką link knisiaus. Deja, šis nė nesiruošė to daryti ir dabar prispaudęs laikrodį prie krūtinės ir nepatikliai žiūrėdamas į jo savininkę pasitraukė į toliausią į toliausią kampą.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Žana Mokslinčė

  • Menininkė
  • ****
  • 254
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #31 Prieš 4 mėnesius »
  Vis dar stebėdama mažuosius draugužius merginos nuotaika pakilo dar labiau. Šie maži su švelniu kailiuku pasižymintys gyvūnėliai buvo Žanos silpnybė ir jeigu tik būtų galėjusi būtų mielai vieną nusipirkusi. Jie juk vartaliojosi, žaidė ir dūko. Tikras puikia nuotaika beveik tobulas augintinis.
  Mergina vis dar buvo įsmeigusi akis į šiuos sutvėrimus, kol jos ausį pasiekė klykimas. Pirmakursiai, - pamintijo ir eilinį kartą buvo teisi. Ji pažvelgė į mergaitę, jos vardo neatsiminė, tačiau galbūt tai buvo ir gerai. Buvusi Hogvartso profesorė prisiminė tik tų vaikų vardus, kurie nebuvo puikiausio elgesio, taigi matyt, kad ši mergaitė buvo dar visai normali.
  - Laba diena, - pasisveikinusi nusišypsojo netikra šypsena, o po to šaltu, įsakmiu balsu pridūrė: - argi nežinojai, kad knisiai labai mėgsta spindinčius daikčiukus? Kitą kartą būk atsargesnė, nes vietoj laikrodžio gali netekti kažko vertingesnio.
  Ji nusuko galvą nuo mergaitės ir grįžo prie mažųjų vagilių apžiūrinėjimo. Po kelių minučių šių padarėlių glostymo, Žana nusprendė ir vėl pabūti super heroje, atimti laikrodį iš draugužio, nors tai tikrai nebuvo pati lengviausia užduotis. Ji lėtai ištiesė rankas prie cinamoninės spalvos kailiuką turinčio draugužio, kuris tik lakstė iš vieno narvelio kampo į kitą ir kelis kartus pabandžiusi jį pagriebti pagaliau jį sugavo. Paėmė jį į glėbį, negalėjo atsigerėti kokio gražumo šis mielumo įsikūnyjimas buvo, todėl net pagalvojo, kad jai tikrai reiktų šį nusipirkti. Lyg tau nebūtų gana jau vieno tokio spindinčių daiktų vagišiaus, - peikė save tuo pat metu bandydama iš jo letenėlių atimti ant vienuolikmetės rankos buvusį laikrodį, aišku, iki tol, kol šis jo neatėmė.
  - Kuo tu vardu? - bandydama išnaikinti nemalonią atmosferą pasidomėjo. Ne, Stebuklingame žvėryne tylos nebuvo, na bent jau gyvūnėlių skleidžiami garsai tokiai tvyroti čia neleido, bet deja, Žana patylėti nesugebėjo.
  - Aš Žana, - šyptelėjo ir ištiesė laikroduką mergaitei net pati nustebdama, kad taip maloniai elgėsi su šia ką tik sutikta būsima antrakurse. Na, iš kur, Žana, toks pagarbus elgesys, - mintyse nusijuokė, o išorėje neparodė savo reakcijos, tikėjosi, kad šviesiai rudus plaukus turinti mergaitė sugebės susigaudyti ir bent jau prisistatys.
  - Na, tai, kaip turėčiau kreiptis į šią mėlynų akių šeimininkę? - dar kartą, bet griežčiau paklausė klausimo ir dabar tikrai užtilo ir vėl visą dėmesį sutelkdama į mažuosius gyvūnėlius.

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 191
  • Taškai: 8
  • Lytis: Moteris
  • Tikiu tuo, kuo noriu tikėti
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #32 Prieš 3 mėnesius »
 Atrodė, kad knisius laikrodį spaudžia vis arčiau savęs ir traukiasi vis toliau nuo Amelijos. Mergaitė buvo tikra, kad jau tuoj tuoj laikrodukas pradings knisiaus sterblėje ir mergaitė jo daugiau nebeišvys. Per daug ant padarėlio nepyko, juk jis nekaltas, kad tokia jo prigimtis. Tiesiog atsisveikino su savo aksesuaru. Staiga išgirdo moterišką balsą ir tuoj pat atsisuko į tą pusę, iš kurios jis sklido. Keista, bet apžiūrinėdama gyvūnėlius nė nepamatė šalia stovinčios aukštos moters.
- Laba diena. Žinojau, bet... - Amelija nutilo, nes moteris nusisuko į gyvūnėlius ir neatrodė, kad jai būtų įdomu klausytis varniukės pasiaiškinimų. Pati mergaitė nužvelgė aplinkui esančius ir įvairius garsus skleidžiančius gyvūnėlius. Aukštai, prie pat lubų, pastebėjo kažkokį dar nematytą paukštį ir mintyse pasižadėjo būtinai išsiaiškinti kas jis toks.
- Aš Amelija, - atsakė vis dar stebėdama sparnuotį. Užtat kai atsisuko gavo gerokai nustebti. Pasirodo aukštoji dama nusprendė pagauti knisių. Amelijai tokia mintis nebuvo net atėjus į galvą. Kažkodėl labai abejojo ar pagautų tokį gyvūnėlį ir... Keista, bet, atrodo, gaudyti nepažįstamus gyvūnus kiek bijojo. Ką žinai koks jų charakteris?
- Ačiū, - ištarė dėkinga, imdama laikroduką iš moters. Įsidėjo jį į kišenę, kad daugiau tokie dalykai nepasikartotų, tada atsargiai paglostė knisių nežinodama ką reiktų sakyti ar daryti.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Žana Mokslinčė

  • Menininkė
  • ****
  • 254
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #33 Prieš 3 mėnesius »
  Amelijos balselis merginai pasirodė visai girdėtas, matyt, dar prisiminė tą laiką, kai dėstė Hogvartse. Gal kažkada reikėtų ten sugrįžti? - pamintijo tuo pat metu bandydama sugalvoti, kaip gi pradėti pokalbį su šia mergaite. Ji neturėjo daug noro šnekučiuotis su vaiku, tačiau tai vis buvo geriau negu nešnekėti su niekuo.
  - Kaip sekasi? - nukrepė savo tamsias akis į mergaitę. Pati nebūtų žinojusi, kaip reikėtų atsakyti į tokį klausimą, kurį uždavė Amelijai. Matyt, merginai sekėsi visai gerai, tačiau tuo pat metu prisiminusi visas trisdešimtmetės problemas šitokį atsakymą turėtų apsvarstyti dar kartelį. Kartais tie apmąstymai tikrai sugadina visą nuotaiką. Ir kam jai jų reikėjo? Negi negalėjo bent kartą palikti savo problemų kitur?
  - Gali paglostyt jį ir drąsiau, knisiai dažniausiai nesikandžioja, - kalbėdama apie knisių mergina pasidalino savo žiniomis ir toliau stėbėjo tą pačią mergaitę.
  Tuo pat metu Nikolės motinos lankutis atsirado jai ant rankos. Ir, kaip jis taip sugeba? - net nepastebėjusi to - nustebo.
  - Negąsdink tu taip manęs... - lyg pamokslaudama ištarė lankučiui ir išliesė kitą ranką, kad šis pereitų ant jos. Mažas padarėlis strikinėjo, lyg pašelęs ir tobulai nesugebėjo pereiti ant kitos rankos. Matyt, jis žinojo geriau, kur jam būti, o kur ne.
  - Beje, nėra už ką, visad malonu padėti, draugiškam vaikui, - pamiršusi atsakyti į padėkojimą pratarė ir laukė bent kelių žodelių iš mergaitės, nedegė noru skaityti jai moralų, tačiau jeigu Amelija to nepadarys, tikriausiai Žana nesugebės susivaldyti. Aišku, būti iškalbingu nėra bloga savybė arba bent jau taip galvojo mergina. Argi ji kažkada galvodavo kitaip? Aišku, kad ne jeigu net nesugebėdavo užsičiaupti ar patylėti bent kelias minutes...

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 191
  • Taškai: 8
  • Lytis: Moteris
  • Tikiu tuo, kuo noriu tikėti
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #34 Prieš 3 mėnesius »
 Amelijai buvo truputį nejauku stovėti prie nepažįstamos moters. Nors ji vis gi rodėsi kažkur matyta. Amelija suko galvą kur, tuo metu tarp dviejų Stebuklingo žvėryno lankytojų tvyrojo įtempta tyla.
- Hm, neblogai, - atsakė mergaitė negalvodama, vos tik  moteris nutraukė tylą. Ar dabar jai buvo blogai ar gerai Amelija nežinojo ir neketino apie tai galvoti. Bent jau kol stovi priešais aukštąją moterį. dažniausiai nesikandžioja. Mityse pakartojo mergaitė vėl paglostydama knisių. Tiesą pasakius būtų visai įdomu pamatyti kaip padaras kandžiojasi su tuo savo snapu. Tuo metu ant moters rankos atsirado dar vienas gyvūnėlis. Amelija susidomėjusi tuoj pat nusuko žvilgsnį į jį (iki tol dairėsi į kitus gyvūnus).
- Jis jūsų? Kuo vardu? - išbėrė klausimus Amelija. Jei kažkas turėdavo gyvūną, jis Amelijai iš karto pasidarydavo įdomesnis. Visai nesvarbu kokios rūšies buvo. Mergaitė visada nuklysdavo į svajones apie savo (būsimą) augintinį. Jei šis kada nors bus, žinoma. Bet Amelija tikėjo, kad bus ir tai buvo svarbiausia. Varniukė staiga pastebėjo, kad moteris rankose laiko net du gyvūnus, o pati mergaitė parduotuvės gyventojų nė neapižūrinėjo. Priėjus prie varlių Amelija vieną jų paėmė į delną ir švelniai paglostė pirštu.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #35 Prieš mėnesį »
Šarlotė sugebėjo išlaikyti visus egzaminus, net ir astronomiją. Tiesa, ta mokytoja tikriausiai suprato, kad mergaitė yra visiškai beviltiška, ir nutarė parašyti jai patenkinamą pažymį… Galbūt tai buvo gerai - likti antriems metams pirmame kurse būtų pernelyg didelis pažeminimas… Net ir Šarlotei. Kad ir kaip ten būtų, mergaitė labai tikėjosi, kad ta profesorė Hogvartse daugiau nebedėstys. Kodėl ji turi pamatyti būtent Šarlotę, kai nepavyksta pasistatyti teleskopo?..
Rugpjūčio pradžioje mama atsivežė mergaitę nusipirkti naujų prekių ir dovanos. Šarlotė buvo tikra, kad pastarąją gaus tik kaip ženklą, kad ji turi labiau stengtis… Arba mama sužinojo, kad dukra neturi draugų, tad padovanos gyvūną, kuris bus draugiškas. Arba, žinant Šarlotės sėkmę, kaip tik itin bjauraus charakterio.
Apsikrovusios daiktais mama ir dukra įžengė į gyvūnų parduotuvę, kur turėjo nupirkti mergaitei naują draugą. Mama visada galvojo apie šuniuką, tad patraukė prie jų, bet Šarlotę sudomino paukščiai, tad ji pasuko į priešingą pusę. Tik klausimas, žinoma, ar nepasimes nuo mamos…
Priėjusi prie narvų Šarlotė susiraukė - ten buvo labai jau triukšminga… Ką jai, vargšei mergaitei, daryti, jeigu ją toks triukšmas gąsdina?.. Akyse sužibo ašaros, ir Šarlotė pradėjo kūkčioti. Jai ir vėl nesiseka. Ji tikriausiai nesugebės net išsirinkti gyvūnėlio… Ką tuomet pasakys mama?..
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • I kursas
  • *
  • 45
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
  • ❝Un peuple malheureux fait les grands artistes.❞
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #36 Prieš mėnesį »
 Pagaliau buvo galima labiau atsipūsti. Mokslai, egzaminai, stresas praėjo. Na, iš tiesų nebeliko dėl ko stresuoti. Kad ir atliko viską, mergaitė giliai viduje turėjo nemalonią nuojautą, kad jie nebus taip gerai jau nusisekę. Specialiai ignoravo bet kokius rezultatų pranešimus, norėjo tiesiog pamatyti kaip viskas bus rugsėjį. O kol kas, mėgaujosi vasara.
 Tik pastarąją savaitę džiaugsmo sumažėjo. Viena iš numylėtų kačių namuose Braitone sutiko savo ilgai lauktą lemtį, kas stipriai nuliūdino ne kiek namiškius, o pačia varnę. Jai labai prie širdies buvo visos katės, dėl to neapsiejo be gedėjimo. Bet nenorėjo tokioje būsenoje užsibūti, taigi užsispyrė įsigyti naują katę. Bet ne iš vietinės Braitono gyvūnėlių parduotuvės ar prieglaudos. Apsipirkinėdama Skersiniame Skersgatvyje, Elodie užmatė ir ten gyvūnų parduotuvę, kas ją itin sudomino. Tuo metu ji jau vežėsi Mocha į Hogvartsą, taigi nenorėjo per daug apsikrauti. Bet dabar minėtąją krautuvę buvo galima aplankyti, kur ji šiuo metu ir jau ėjo. Londono oras buvo mažiau vėjuotas, negu jos gimtąjame pajūriniame mieste, dėl to ji maloniai čia nesijautė. Mat mergaitė nemėgo šilumos, ko šį rugpjūtį Anglijoje nestigo. Vis gi, užsispyrusi juodaplaukė vilkėjo rudeniško oro drabužius, kurie lyg ir buvo skirti šiam gedului, bet nelabai ir skyrėsi nuo jos kasdieninės aprangos. Deja, tamsi spalva šiokiam orui negelbėjo, dėl ko varnanagė ėjo su šalto šerbeto kokteiliu rankoje, kuris maloniai atvėsino. Nors ir nebuvo tikra, ar su juo išvis leidžiama į žvėryną, bet rankoje esančios vėsumos nenorėjo paleisti. Taip ir toliau žingsniuojant, greitai ji jau atsidūrė priešais reikiamą pastatą.
 Vos pravėrus pagyvenusias duris, Elodie pasitiko jūra įvairiausių garsų. Ir, deja, nors ir mergaitė naiviai tikėjosi čia apsilankyti viena, taip nebuvo. Netoliese taip pat buvo, kaip atrodė, motina su dukra. Nei viena neatrodė pažįstamos, taigi ji per daug dėmesio į jas ir nekreipė, ir, nieko nelaukusi patraukė link kačių. Čia atsistojusi varnė pradėjo jas apžiūrinėti. Tik labai jau blaškė kažkoks lyg ir kūkčiojimo garsas. Nuo kada gyvūnai kūkčiodami verkia? Ai, nors esu stebulkingame žvėryne, gal taip ir turi būti. Bet pasirodo, ne gyvūnas tokius garsus skleidė. Rudaakės nesėkmei, tai buvo netoliese stovinti mergaitė. Varnė jau ir taip buvo truputį suirzusi, dėl per didelio karščio lauke, bei ją slegiančio gedulo, o čia, atėjus tiesiog nusipirkti naują katę, ją pasitinka verksmai. Gyvūnų. Parduotuvėje.
 Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, Gold sukaupė visas pastangas sutelkti dėmesį į rinkimąsi naujai namų draugei, kadangi vieną jau išsivežinės į Hogvartsą. Bet jos mintis vis blaškė nelemtas pusiau verkimas, kuris, deja, nesibaigė. O viešpatėliau nelaimingas, tai jau tęsiasi gal tris valandas. Na, turbūt kelias minutes, bet... Galiausiai, Elodie privalėjo kažką dėl to padaryti.
 - Labai atsiprašau, - švelniau pabandė nuslėpti irzulį. - bet galbūt galėtumėte šiek tiek nusiraminti, arba bent jau tyliau... - Kaip čia mandagiau pasakius? - ...jaudintis? - Ne itin draugiškai, Elodie. Šaunu. Tiesiog puiku. Vajė vajė.. kostelėjusi nusišypsojo trumpaplaukė.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #37 Prieš 4 savaites »
Šarlotė graužėsi, kad yra tokia niekam tikusi. Jai buvo be galo liūdna. Nepaisant to, kad čia atėjo su mama, kuri kol kas nerodė pernelyg daug nepasitenkinimo, mergaitė jautėsi išsigandusi ir sutrikusi. Ji vis tiek kažkur sugebės susimauti... Ką jai daryti, kad nepridarytų mamai gėdos? Tada ji tikrai supyks ir išvadins Šarlotę nevykėle... O tada jau gero nelaukti... Mergaitė garsiai šniurkštelėjo ir tada pastebėjo, kad netoli jos yra kitas žmogus. Beveik susidomėjusi atsisuko, bet tuo metu šalia stovinti mergaitė kreipėsi į Šarlotę. Ir, žinoma, kažkas ir vėl turėjo neįtikti... Šarlotė skubiai nusisuko ir sukūkčiojo. Kodėl prie jos turi kabinėtis net ir nepažįstami žmonės? Ką ji šitai mergaitei padarė?.. Kodėl ji visiems neįtinka? Juk nėra visiška nevykėlė... O gal yra?
Šarlotė ilgokai verkė ir tarsi nereagavo į tą mergaitę. Po kiek laiko suprato, kad ji gali supykti. Juk prašė "jaudintis" tyliau (kad ir ką tai reikštų, Šarlotė nelabai tą suprato).
- Ką sakei? - tyliai paklausė grifiukė tarsi norėdama laimėti laiko. Argi ji kažką darė garsiai? Juk ji tiesiog tiesiog ramiai verkė... Negi ir vėl kažkuo neįtiko?..
Šarlotė nedrąsiai pakėlė akis į nepažįstamą mergaitę ir žengė žingsnį jos link. Ta neatrodė daug vyresnė, taigi gal galima nebijoti?.. Deja, Šarlotė puikiai prisiminė, kad ji už kažką papriekaištavo, ir tai vertė bijoti. Juk aš jai nieko nepadariau... Grifiukė dar kartą šniurkštelėjo ir ašarotomis akimis žvelgė į tą mergaitę. Jeigu ji mokosi Hogvartse, geriau kažkokiu būdu nesusipykti ir neleisti jai tyčiotis. Bet kadangi visi tyčiojosi iš Šarlotės, ji neįsivaizdavo, kaip to išvengti.
- Ką aš tau blogo padariau? - įsidrąsino paklausti ji, bet tada skubiai apsisuko ir grįžo prie paukščių narvų. Geriau jau nebūtų nė artinusis prie tos mergaitės... Akyse vėl sužibo ašaros, iš Šarlotė dar kartą pravirko.
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • I kursas
  • *
  • 45
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
  • ❝Un peuple malheureux fait les grands artistes.❞
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #38 Prieš 3 savaites »
 Verkiančiosios klausimas mergaitę suglumino. Nejaugi taip neaiškiai pasakiau? O netrukus jau ji vėl girdėjo verksmus. Įprastai tai jai nelabai rūpėtų, bet dabar ją menkiausi dalykai erzina, vis gi varnei ne pats geriausias laikas. Jai, žinoma, nepatiko toks jos emocionalumas, bet sėkmingai nekreipti dėmesio nėjo.
 Po potrumpės akimirkos Elodie ausis pasiekė dar vienas klausimas, šį sykį ją verčiantis pasijusti šiek tiek kaltai. Ne, ne, ne, aš juk iš jos nesityčioju. Tik mandagiai paprašiau nurimti, nes trukdo. Taip? Taip. Su tokiu nusiteikimu trumpaplaukė sudėjo rankas ant krūtinės ir su nejučiom atsiradusia šiek tiek pašiepiama veido mimika, pažvelgė į priešais ją esančią bendraamžę.
 - Oi ne, blogo man tai nieko nepadarei, - Kol kas. - tik man, kaip šio žvėryno klientei, tavo ne itin tylus verkimas man trukdo. - besakydama sekančius žodžius, Gold mostelėjo ranka link paukščių narvų, prie kurių verkšleno mergaitė. - Beje, paukšciai verksmų ir panašių erzinančių garsų nemėgsta. - iš dalies ji nežinojo, ar tai tiesa.
 Rudaakė nenorėjo toliau gaišti savo brangų laiką su šia verksne. Na, "verksnė" yra gan žiaurokai, bet kitaip jau neįmanoma. Ji labai sėkmingai mažina mano kantrybę. Varnė atsigręžė vėl į kates. Pasirinkimai ją žavino, bet klausimas išsirinkti visai nedžiugino. Jai visos patiko, nėjo išsirinkti vienos. Mergaitė šiek tiek žengtelėjo arčiau minėtųjų gyvūnėlių. Kuo toliau nuo tos jautruolės. Juodaplaukė susidomėjo kortelėmis, kuriose buvo aprašymai kačių ir pradėjo įdėmiai skaitinėti. Na, taip pat tyliai meldė, kad verksnė nutils.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #39 Prieš 3 savaites »
Kaip žinoti, ar ta mergaitė tylaus klausimo neišgirdo, ar nutarė ignoruoti? Aišku, kad nutarė ignoruoti ir tokiu būdu pasityčioti iš Šarlotės. Juk tai yra viso pasaulio mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas... Grifiukė bandė neverkti, bet jai nesisekė. Ašarotomis akimis apsižvalgė po parduotuvę: gal ateina mama? Deja, jos nepastebėjo, tad teko susikaupti ir pasistengti išsiaiškinti, kas neįtiko kitai mergaitei.
- Jeigu aš tau nieko blogo nepadariau, kodėl reikia prie manęs kibti? - vos girdimai sumurmėjo Šarlotė. Ką nepažįstama mergaitė pasakė apie paukščius, ji nesuprato. Argi jie gali kažką mėgti ar nemėgti?.. Ne, tai tikriausiai tik dar vienas būdas ją pakankinti... Kodėl ji manęs taip nekenčia? Juk ką tik pasakė, kad nieko blogo nepadariau...
Šarlotė nusisuko į paukščius ir ilgokai žiūrėjo į juos. Ta kita mergaitė kažkur dingo, ar bent jau grifiukė jos nebematė. Nelaimei, netyčia pakėlusi akis suprato, kad toji nedraugiška mergaitė niekur nedingo, tik priėjo kiek arčiau kačių. Panašu, kad Šarlotės nelaimės dar nesibaigė... Ji nenorėjo pasirodyti esanti visiška bailė, tad žengė neužtikrintą žingsnį tos mergaitės link. Dabar reikėjo kažkaip parodyti, kad Šarlotė visiškai nebijo. Problema buvo ta, kad ji nė neįsivaizdavo, kaip tą padaryti...
- Ką tu ten sakei apie paukščius? - bandė kuo užtikrinčiau paklausti mergaitė. Aišku, balsas skambėjo kaip tylus cyptelėjimas... Šarlotė dar kartą šniurkštelėjo. Labai norėjosi ir vėl verkti, bet ji "drąsiai" žiūrėjo tai nedraugiškai mergaitei į akis. Tai truko kelias akimirkas, bet galiausiai Šarlotė pasidavė: nuleido žvilgsnį ir vėl apsiverkė. Ji puikiai žinojo, kad ta mergaitė nebus patenkinta, bet nieko negalėjo padaryti...
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • I kursas
  • *
  • 45
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
  • ❝Un peuple malheureux fait les grands artistes.❞
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #40 Prieš 3 savaites »
 Jau atradus ramybę prie kačių, mergaitei ji buvo greitai petraukta. Ar ji gluša? Jau koks penktas sykis, kai mano tikrai aiškių žodžių negirdi. Atsirėmusi abiem rankomis į stalą, ant kurio buvo sukrauti kačių narvai, varnė užsimerkė ir giliai atsiduso.
 - Sakiau, kad paukščiai. Verksmų. Ir panašių. Erzinančių. Garsų. Nemėgsta.- atsimerkusi atsisuko į verksnę ir pristabdydama po kiekvieno žodžio, trumpaplaukė lėtai paaiškino. - Ir prie to, kai sakiau, kad tu man nieko blogo nepadarei, taip pat sakiau, kad man, kaip šio žvėryno klientei, tavo ne itin tylus verkimas man trukdo. Prie to ir kimbu. - Jeigu dar sykį ji neišgirs, ką sakau ir jau atkartoju antrą sykį, nusišausiu su durų rankena.
 Rudaakei atrodė, kad jau praėjo kokia valanda, taikstantis su šita verksne. Bet laikas jai buvo svarbu, nenorėjo čia jo dar daugiau beverčiai iššvaistyti. Tad nieko nelaukusi, vėl grįžtelėjo link kačių. Jos visos ją žavėjo, bet viena išsiskyrė iš kitų. Mat ji buvo Siamo veislės. Tokios pat, kokia kadaise buvo namuose Braitone. Bet mergaitė nebuvo tikra, ar tikrai tokia šeimynai tiks. Tad išsiėmė žiobarišką telefoną iš kišenės, ir pradėjo skambinti į namus. Tai jai buvo labiau priimtina ir prie širdies, kadangi magijos pasaulis jai dar nesijautė kaip jaukūs namai.
 Truputį pamindžikavus, į skambutį buvo atsiliepta, ir Elodie pradėjo šnekėtis, tyliai mintyse melsdamasi, kad verksnė pokalbio nepertrauktų ir jos nesigirdėtų.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #41 Prieš 2 savaites »
Vis dėlto šita mergaitė tikrai buvo nemaloni... Ilgiausios pauzės po kiekvieno žodžio aiškiai parodė, kad ji tik nori pasityčioti iš Šarlotės. Grifiukė šniurkštelėjo ir vėl apsipylė ašaromis. Kodėl reikia kabinėtis būtent prie jos?.. Juk ji stengiasi būti gera mergaitė. Kaip ir mokykloje stengėsi suprasti pamokas ir atlikti pamokos darbą, bet visi profesoriai kimba ne prie kitų mokinių, o prie jos... Turbūt nereikėjo stebėtis, kad ir šita mergaitė pamačiusi Šarlotę suprato turėsianti galimybę pasityčioti. Tai buvo visiškai nesąžininga, bet mergaitė jau buvo išmokusi, kad gyvenimas nėra sąžiningas. Daug bjauresni už ją mokiniai kuo ramiausiai nieko neveikia per pamokas, o štai ji niekam neįtinka... Mergaitė graudžiai verkė, bet sugebėjo pastebėti, kad toji pašaipūnė išsitraukė kažkokį neaiškų daiktą. Šarlotė susidomėjo ir nusišluosčiusi ašaras atidžiai stebėjo, ką kita mergaitė darys. Kai ji pradėjo su kažkuo šnekėti, Šarlotė paprasčiausiai išsigando. Kas jai negerai? Su kuo ji kalbasi? nuoširdžiai sunerimo grifiukė. Ji žengė žingsnelį keistos mergaitės link. Šarlotė žinojo, kad ta mergaitė nori iš jos pasityčioti, bet jeigu jai kažkas negerai, tikriausiai reikia padėti...
- Kas tau nutiko? Kodėl kalbiesi su šituo daiktu? - kuo drąsesnį toną pabandė nutaisyti Šarlotė. Buvo labai nedrąsu - šita mergaitė tikrai nebuvo maloni, bet negalima kito žmogaus palikti bėdoje... Grifiukė vis dar drėgnomis akimis žiūrėjo į bendraamžę ir bandė sugalvoti, kaip galėtų padėti. Bet argi tokia kvailutė gali būti pajėgi tai padaryti?..
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • I kursas
  • *
  • 45
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
  • ❝Un peuple malheureux fait les grands artistes.❞
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #42 Prieš 2 savaites »
 Juodaplaukės laimei, ji spėjo išsiaiškinti, ką reikėjo, su namiškiais, iki verksnei prabylant. Bet tai nereiškė, kad Elodie tai nesutrikdė.
 - Ką? Man viskas gerai, ne tavo reikalas, su kuo šnekėjausi, nesirūpink. - mergaitę suglumino baimės gaidelė pasigirdusiame balse. Nejaugi ji net nežino kas yra telefonas? Rudaakė skersu žvilgsniu nužvelgė kūkčiojančiąją. Neatrodė itin žinanti žiobariškąjį pasaulį, juo labiau, kad abi stovėjo vienoje iš magiškųjų parduotuvių. Nors, iš tikrųjų, ne nuostabu. Varnė nesiruošė aiškinti tokių dalykų, taigi mobilusis greitai dingo jos kišenėje.
 Dar spėjusi žvilgtelti į laikrodį, Gold pastebėjo, kad pakankamai daug laiko praleido čia, švaistydama jį su šita įkyrėle. Nusprendusi ją kol kas ignoruoti, mergaitė vėl pasisuko link kačių. Apsisprendusi imti gražiąją Siamo, trumpaplaukė nuėjo nusipirkti.
 Po kelių ilgų akimirkų, jos rankose laikomas narvelis, su kate, priklausė varnei. Bet varnanagė buvo pasiruošusi, bet kurią, reikiamą akimirką paleisti katę ant verksnės. Kam? Tam, kad panelė išmoktų, ką reiškia bandyti mano kantrybę. Katė narve murktelėjo, žvelgdama į mergaitę, lyg perskaitydama jos mintis. Varnė šyptelėjo.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #43 Prieš 2 savaites »
Šarlotė nusiminė. Ji nuoširdžiai išsigando dėl tos nelabai malonios mergaitės, o ji paprasčiausiai supyko… Argi būtų geriau, jeigu ištikus nelaimei niekas nė nesusirūpintų? Šarlotė visada stengėsi būti kuo malonesnė ir geresnė, bet dabar pajuto pačiai netikėtą pyktį. Nereikia stebėtis, kad šita mergaitė tyčiojasi… Ji buvo be galo bjauri, ir Šarlotei tikrai nėra reikalo bendrauti. Taigi grifiukė nusisuko ir grįžo prie paukščių. Vienas jai ypač patiko, tad mergaitė pradėjo žvalgytis mamos - gal ji sutiks nupirkti ne šuniuką, o paukštį?..
Šarlotė ilgokai grožėjosi paukščiu ir per tą laiką spėjo pamiršti tiek pyktį, tiek tą nemalonią mergaitę. Nelaimei, mama vis nesirodė, tad mergaitė negalėjo paklausti, ar ji sutiktų paukštį. Juk tai dovana man, ar ne? Ji tikrai neturėtų prieštarauti… Žinant Šarlotę, ji būtinai palesintų paukštį kačių maistu ar duotų gerti moliūgų sunkos, bet argi mama galėtų taip tyčiotis iš dukters?
Kadangi mamos taip ir nepastebėjo, Šarlotė nusprendė pasivaikščioti po parduotuvę ir pirmiausiai pasuko prie kačių. Iš karto pamatė tą bjaurią besišaipančią mergaitę ir vėl supyko. Ką nors būtinai reikėjo iškrėsti, tik ji nė neįsivaizdavo ką. Patyčios visada buvo nukreiptos į ją, tad nekeista, kad dabar Šarlotė dvejojo… Kurį laiką žiūrėjo į kažkokią katę, bet galų gale išdrįso prisiartinti prie nemaloniosios mergaitės. Žengė porą žingsnių jos link ir sukaupusi visą drąsą ištarė:
- Tavo katė kažkokia perkarusi.
Šarlotė be galo nustebo, kad išdrįso taip įžūliai kalbėti, bet buvo visai patenkinta savimi. Nelaimei, netrukus į galvą atėjo klausimas: Ką apie tai sužinojusi pasakys mama?.. Grifiukė pajuto, kad akyse vėl pradeda kauptis ašaros, ir nusisuko nuo katės šeimininkės. Visos šitos nelaimės Šarlotę užgriuvo tik per ją…
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • I kursas
  • *
  • 45
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
  • ❝Un peuple malheureux fait les grands artistes.❞
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #44 Prieš 1 savaitę »
 Stovėdama rudaakė planavo, kur, kaip ir ką veiksianti, išėjus iš šios nelemtos parduotuvės. Šiaip čia nebuvo TAIP tragiška, bet toji užknisanti nevisprotė viską sugadino. Mergaitė svarstė, tuo pačiu su pirštais glostydama pūkuotąjį gyvūnėlį narve pro groteles. Naujaja šeimos augintine rankose ji džiaugėsi, sugebėjo net nedidelį šypsnį išspausti vėl, tokioje situacijoje. Deja, šiam teko greitai dingti. Ir drąstiškai pasikeisti.
 Verksnė, rodos, kažką atrakino britėje, nes mažytė mergaitės kantrybės taurė staigiai persipildė. Jai vos neiškrito net katė su narveliu iš rankų, išliejant pyktį:
 - KĄ TU PASAKEI?! Ar tu, nusususi bjaurybę, bent suvoki, ką tokia, neprausta burna, išvis sapalioji! - šokiruota ir įniršusi varnė žaibuojančiu žvilgsniu užrėkė. Ką jau ką, bet tai, kas jai patiko ir ji tai itin mylėjo, trumpaplaukė gynė visom keturiom. Aršiai alsuodama, juodų plaukų savininkė nesijautė nė per kur arti pykčio išliejimo pabaigos. - Pirmą, trukdai visiems čia žliumbdama be priežasties, - su ne itin daug jėgos, bet vistiek piktai, pirmakursė su laisvąja dešinia ranka stumtelėjo priešais esančios ašaruotojos petį. - Antrą, drįsti visiškai nekreipti nė menkiausio dėmesio, kad nesi pasaulio bamba, ir ši vieta nėra ta, kad verksnot, - su ta pačia ranka varnė vėl stumtelėjo į petį. - O visų trečią, pati būdama kalta dar sugebi įžeidinėti manąją nuosavybę! Šlykštynė... - trečią sykį stumtelėjus, mergaitės ranka sugrįžo prie narvo, o paskutinį žodį ji ištarė vos girdimai.
 Kaip! Taip! Galima! Sugeba, mat tokia atmata, dar taip stipriai sugadinti ir dieną, ir nuotaiką, ir visą kitą. Bjaurybė nelaiminga. Vis dar nenusiraminusiu žaibuojančiu žvilgsniu rudaakė stebėjo niekada nesausėjančias verksnės akis. Katė narve, lyg viską suprasdama, net sušnypštė į svetimąją, kuo varnanagė ypač pasididžiavo.
B r i g h t o n ,  U K