0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Anmeya

Ailopso Pelėdų centras
« Prieš 4 metus »
  Tai - vienas iš Ailopso pelėdų centrų, esantis Jungtinės Karalystės teritorijoje. Kaip ir daugelis krautuvėlių, ši irgi buvo šiaurinėje skersgatvio pusėje, tačiau skirtingai nei kitos krautuvėlės, žmonių dėmesį kaustė ne ryškia iškaba ar šviesomis iš vidaus, o pelėdomis. Kadangi šie gyvūnai labiau mėgsta naktį, šios krautuvėlės viduje visada būna prieblanda. Pati patalpa, kurioje buvo įsikūrusi viena iš daugelio Skersinio skersgatvio įstaigų, buvo maža, ant tamsių sienų kabėjo vos viena žvakė, o ant grindų stovėjo daug narvų su pelėdomis. Ant prekystalio visad gulėjo bent krepšelis maisto pelėdoms, o už jo maloniai šypsodamasis kiekvieną pasitikdavo pardavėjas, pasiruošęs papasakoti viską ką žino apie pelėdų priežiūrą.

*

domutis

Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Ailopso Peledų centras-tai pelėdų krautuvėlė Skersiniame Skersgatvyje.Buvo vasaros atostogos ir buvo labai karšta todėl Domantas buvo su marškinėliais trumpomis rankovėmis su šortais ir buvo užsidėjas apsiaustą.Domantas į skersinį skersgatvį atkeliavo su tėvais nors Domanto tėvai yra žiobarai.Domantas keliavo į Ailopso krautuvę ,bet ne pelėdos pirkti ,nes Domantas jau pelėdą turėjo.Domantas ten ėjo kaip į pelėdų zoologijos sodą. Ailopso krautuvėje dirbo senas burtininkas.Jis labai džiaugdavosi pamatęs Domantą savo krautuvėlėje.Įdomu ,bet nėra pardavėjo Skersiniame Skersgatvyje kuris nebūtų Domanto draugas arba draugė.Išėjas Domantas iš Ailopso pelėdų centro keliavo ieškoti tėvų jie buvo Knygyne pirko knygas.Apsipirkę Domanto tėvai kartu su Domantu keliavo namo į Godriko Daubą.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Kai ji paėmė Kajų iš kvidičo čempionato stadiono, laikrodžio pusė persirito į septintos valandos pusę. Skersinis Skersgatvis buvo vos, vos gyvas. Dar kai kur buvo šviesu krautuvėlėse, o kai kur buvo tamsu kaip į akį durk. Gatvėje praeinančių pirkėjų nenustebino pasigirdęs tylus pokštelėjimas, po kurio lydėjo tylus Melos keiksmas, šiai per žioplumą nikstelėjusi kulkšnį. Paleidusi Kajaus ranką, lobių atkeikėja skubiai ištraukė savo burtų lazdelę ir burbtelėjo gydomąjį burtažodį. Aštrus, nemalonus skausmas paliko jos koją. Melijandra lengviau atsikvėpė. Dabar nereiks eiti kaip šlubai.
-Eime,- pakvietė Kajų,- Neužsižiopsok į kvidičo prekes, turim pasiekti Pelėdyną.
Pelėdynu Melijandra vadino Ailopso pelėdų centrą, į kurį tiesiu taikiniu nužingsniavo.
Sutilindiavo durų skambutis, Lorijan pasitiko prieblanda ir pelėdų ūkavimas. Buvo rudens pabaiga, greitai temo, tad nebuvo jokių problemų prisiprasti prie pelėdų centro prietemos. Tik buvo problema geriau įsižiūrėti į pelėdas. Melijandra apsidairė pardavėjo, o šis, tarsi perskaitęs jos mintis, prisistatė prie jos iš karto, lyg būtų išdygęs iš po žemių.
-Labas vakaras, panele, - per prieblandą pagyvenęs senukus nepastebėjo susiraukusios Melos veido. Jai nepatiko, kai kažkas į ją taip kreipdavosi. Kaskart Mela norėdavo atrėžti, jog nėra kokia nors kilmingoji ar kas. Tačiau kaip ir visais kitais kartais nurydavo savo nepasitenkinimą.- Ką norėtute išvysti? Gal turite kokių nors pageidavimų? Tylus skraidymas, ramus elgesys...?
Senukas būtų vardinęs ir ilgiau, tik Melijandra tik mostelėjo ranka, nutraukdama pardavėjo litaniją ir maloniai nusišypsojo.
-Ne, ačiū. Dabar man nereikia jūsų pagalbos. Aš pati norėčiau apsidairyti po pelėdas,- senukus suskubo atsiprašinėti, jog „taip, žinoma, prašom“, o Mela savo ruožtu pusbalsiu priminė Kajui kažkur neblūdinti. Je pažadėjo, jog padės jai išsirinkti pelėdą, tai tegul ir padeda.
Nesenai atidavus savo ne jauką ir ne tokią seną naminę pelėdą Gamą, Melijandra liko be pelėdos. Žinoma, galėjo pasinaudoti Igorio Delta, uraline pelėda, kai šis turėjo Liuterio kranklę Hestiją, tačiau nedrįso to paprašyti. Kita vertus, Mela juto, jog Delta ras naują savo šeimininką. Mela buvo likęs Freiras. Tačiau būtų buvę absurdiška, jei siuntinėtų Freirą laiškais. Gavėjai gautų širdies infarktą, jei tik išvystų milžinišką auksapalukį magišką paukštį, galintį vos keliais mostais sukelti audrą su žaibais. Melijandra sau tyliai nusijuokė iš to. Vargšai tiek gavėjai...
Tiesą sakant, Melijandra nežinojo kokios pelėdos norėtų. Jų šeima turėjo ir naminę ir uralinę ir liepsnotąją (Emilijanos pelėda)....Tokios pačios rūšies pelėdos, žinoma, nenorėjo. Vargu ar sugebėtų atskirti saviškią pelėdą nuo Igorio ar nuo Emilijanos ar nuo Wrenos.
Melijandra praėjo baltąsias pelėdas. Šios atrodė gražios, bet lobių atkeikėja neturėjo tiek galeonų, jog galėtų įpirkti vieną iš jų.
Melijandra nežinojo ar iš viso norėjo pelėdos. Juk Liuterio krankliai galėjo nešioti laiškus. Ar tie Marso sakalai...Vilkolakė sustojo. Galbūt....Bet ne. Ji vėl tiek neturėjo pinigų. Juk viso labo dešimt galeonų turėjo savo kišenėje. Skolintis iš Kajaus? Nėra jokios kalbos. To nebus.
O gal visgi likti prie minties, jog Freiras nešios laiškus? Kvaila šypsena įsispraudė jos lūpose, tačiau dabar Melijandrai jau nebebuvo juokinga.
-Kajau, gal tu turi kokių nors idėjų?- pagaliau pasiklausė jaunojo kvidičininko. Galbūt šis turės kokių nors minčių.
- O gal tau pačiam reikia kokios nors pelėdos?- nežinia kodėl išsprūdo šis klausimas iš merginos lūpų,- Ar nereikia, nes visą laiką skolinsiesi iš Emilijanos ar Igio ar pačios Wrenos? – nusišypsojo,- Tikrai nemanai, jog neužnervinsi savo būsimos žmonos?- pajuokavo.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
O taip, prisižadėjo. Ką daugiau bedarysi? Kojos metalinės, stuburas kaip išlankstytas, rankos kaip makaronai, sėdynė kvadratinė, trikampinė, dar betruktų, jog primintų trapeciją. Galva plyšo nuo kvidičo treminalogijos, strategijų, priekaištų ir pataisymų. Žinoma, ir keiksmų, adresuotų jam. Šonai atidaužyti, žinojo, jog rytoj ryte sunkiai atsikels. Nebuvo nei vieno raumenėlio, kuris plyšte neplyštų iš skausmo. Treniruotės su Padlimiro jungtine komanda nebuvo kaip Hogvartse. Vaje, ten buvo tik vaikų žaidimas, o čia...Padėk Merline! Dirbo kaip už visus tris puolėjus, bet dar buvo per maža kapitonei. Jo jūros mėlynumo spalvos drabužiai su išsiuvinėtais sukryžiuotais auksiniais švendrais mirko jo paties prakaite, o per purvą nesimatė jo numerio – trejeto. Teko ilgai pamirkti duše, kol išgrambytų purvą iš panagių, ir vos ne iš ausų. Būtų likęs treniruotis papildomai toliau (iki pat jo mirties, kaip juokaudavo Kajus), jei ne šiek tiek anksčiau susitartas susitarimas, jog padės Melai Ailopso pelėdų centre. Būtent tas pažadas jai padėti, buvo svarbus raktas į jo poilsį, taip mažai gauto iš komandos kapitonės. Dvidešimtmetis Hogvartse buvo visai nieko kvičininkas, bet čia...Jautėsi kaip Fiadh transfigūracijoje. Tokia nevėkšla, kad baisu. Panašiai kaip niekad nežaidžiusiai su kompiuteriu per daugiausiai žiobarei perkąsti League of Legends. Smagu, ar ne?
Kapitonė, girdėjusi, jog Melijandra yra lobių atkeikėja, o šie retai kada gauna laiko savo poreikiams, o ir tokią profesiją labai gerbdama (per gandus Kajus išgirdo, jog kapitonės prosenelis buvo lobių atkeikėjas), paleido Kajų nuo antros papildomos trenruotės. Kajus nė nežiūrėjo į kapitonės veidą ir pirmu numeriu susitvarkė savo įrangą, apsiprausė ir įsikibo į Melos ranką, šiai besiruošiant keliauti oru.
Keliavimas oru jam buvo tas neutralus dalykas. Nežinojo, ar šį mėgti ar šį nekęsti. Kas tik sekė Kajaus gyvenimą, tas ir žinojo, jog didešimtmetis labiausiai mėgo keliauti šluotomis.
Vos tik atsidūręs Skersiniame Skergsatvyje, kaip ir Mela tikėjosi, Kajus automatiškai pasisuko, ieškodamas kvidičo įrangos parduotuvės.
-Ai, tuo...Ateinu! – su širdgėla nusuko žvilgsnį nuo kvidičo parduotuvės vitrinos ir skubiai nusekė paskui lobių atkeikėją.
Nelabai klausėsi ką Mela trumpai persimetė žodžiais su pardavėju, iš karto pradėjo vaikščioti po parduotuvėlę. Labiau norėjo matyti patalpą ne prietemoje, o ryškesnėje šviesoje. Priežastis buvo paprasta – Kajui prieblanda asocijavosi su grėsme, jog bet kurią akimirką į jį gali trenktis muštuvas, jei tik nebus atidus su klausa. Jau kelis šimtus kartų tai nutiko, Kajui besitreniruojant vėlų vakarą ar net naktį. Kapitonė sakė tai kaip maldą – kvidičo rungtynės gali nepasibaigti per dieną, gali jos vykti ir kelias paras. Kajus tą žinojo, užtat bijo pasitikslinti kokios buvo ilgiausios rungtynės per kvidičo čempionatą.
Apsukęs vieną ratą aplink (pasijautė kaip tas jaunimas, kuris greitai apžerglioja visą parduotuvę, palikdami senimą už nugarų, o vėliau juos ir susitinka vos toje pačioje vietoje, kur ir buvo juos palikę), surado Melą šalia baltųjų pelėdų.
Kajus gūžtelėjo pečiais.
-Iš tikrųjų nežinau. Nežinau koks tavo skonis. Rudoji pelėda? – šovė random idėją kvidičininkas, prisiminęs, jog tokią buvo užmatęs šalia didžiojo raguotojo apuoko. O tada, kiti lobių atkeikėjos žodžiai, Kajų privertė nuraudonuoti iš sutrikimo ar iš pripažinimo dėl tos karčios tiesos. Kajus „piktai“ dėbtelėjo į Melijandrą.
-Galbūt,- atsakė su šypsena.
O po to likusių Melos žodžių neišgirdo ar apsimetė, jog neišgirdo, nes jau suprato apie ką bus kalba.
Tiesiog, kaip greičiausia pasaulyje šluota nurūko į kitą krautuvėlės kampą, nenorėdamas įpulti į Melos pasišaipymų/nervų patampymo tinklą.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
 Melijandra susilaikė neatsidususi, tik šyptelėjo Kajui.  Kajus sakė tiesą, jis tikrai nežinojo jos pelėdų skonio. Rudoji pelėda gal ir buvo visa nieko, bet varge, Mela iš karto suprato, jog Kajus buvo visai kitame pasaulyje. Jam nelabai rūpėjo pelėdos. Ši taip greitai apžvelgti visą parduotuvę? Pro laktas ir pelėdas matė Kajaus veiksmus. Nors...jis yra vaikinas. Ką vaikinai gali išmanyti apie apsipirkinėjimą? Žinoma, pati nebuvo didžiausia parduotuvių mėgėja, tačiau kai jai pačiai reikia išsirinkti iš jai svarbių dalykų...Vaje, tai jau kita kalba.
Lobių atkeikėja vos nenusijuokė, išvysdama kaip Igorio globotinio veidas (gal greičiau elgesys) pakito nuo paskutinių jos žodžių. Dar norėjo šį tą tarti šiam lekiant nuo jos, bet susilaikė. Paliks tą vargšelį ramybėje.
Vėl dėmesį nukreipė į pelėdas. Mažos, didelės, smulkios, stambios. Kiek žiūrėjo taip ir tos pelėdos ir nerado. O gal buvo per daug išsiblaškiusi? Mela nežinojo kur buvo pakasta problema. Ji tik vaikščiojo tarp pelėdų, kartais susidurdama su pardavėjo žvilgsniu. Tada Lorijan skubiai nusisukdavo ar pažvelgdavo kur nors kitur. Jei tik pardavėjas įskaitys jos kūno kalbą, jog ši nesugeba išsirinkti, jis iš karto prisistatys. O tada....Varge. Turbūt papasakos apie kiekvieną čia esančią ar buvusią pelėdą. Prieš tokius žmones nieko blogo neturėjo, tačiau bijojo, kad nesugebės pabaigti senio monologo ir užstrigs šiame pelėdų centre iki pačios nakties. O jei tas senolis pamirš kiek laiko yra...
Melijandra pašiurpo, tad prisitojo prie kažkokios mažytės pelėdutės. Turbūt nykštukinės. Kaip buvusi žiobarotyros profesorė ir dar apsiskaičiusi žiobarų grožinės literatūros, tokią pelėdutę pavadintų Gilfės vardu, o liepsnotają Soreno...Nors pala, šis pasaulis jau turi vieną Soreną. Tai ir užteks vieno Soreno.
Nykštukinė nebuvo susidomėjusi mergina, kvepiančia vilkolake, todėl ramiai rymojo ant laktos, labiau panašios į kaktusą, ar kaktusą, panašų į laktą. Netrukus Lorijan pasitraukė ir nuo šios pelėdos ir nužingsniavo kur akys vedė. Praėjo Šiaurės Amerikos apuokėlius, balines, laplandines pelėdas ir daugel kitų rūšių, kurių neturėjo progos atpažinti ar prisiminti.Melijandra sustojo prie baltųjų ketursparnių pelėdų. Kadaise vieną iš jų tarpo turėjo. Pūga. Taip, jos toks buvo vardas. Kaip adatos dursnis skausmas perrėžė jos prisiminimus. Mela kaip nuplikyta karštu vandeniu atsitraukė nuo šių į tyto albas panašių pelėdų. Melijandra kaip ugnies vengė to prisiminimo, susieto su Avery Mišele Streikers. Taip, jai atidavė Pūgą. Ji bijojo, jog kažkas likęs iš Magijos Ministerijos neateis pas ją ir nekonstatuos šio fakto ir neapkaltins nebūtais dalykais. Visą laiką save ramino tuo, kad nežinojo kas slepiasi po Avery. Nežinojo jos tikrų ketinimų. Žinojo, kad buvo multisulčių eliksyrų mėgėja, tačiau iš kur jai žinoti kuriems reikalams velionė Avery juos naudojo? Lobių atkeikėja atbulomis, o po to greitai apsisukusi nudūmė tolyn nuo Pūgos gentainių. Nė nenorėjo pagalvoti kas galėjo nutikti savo buvusiai augintinei. Jei Avery nerūpėjo vilkolakių teisės, tai iš kur jai žinoti, jog Pūga nėra kažkur pakasta po žeme? Gaila, kad Mela turbūt taip ir nesužinos, jog Švilpynės prefektas Martin‘as Grant‘as pas save globoja Pūgą...Dabar tik be reikalo gadinosi savo pilkąsias ląsteles.
Vėl grįžo prie baltųjų pelėdų. Nežinojo kur dar kitur traukti. Apvaikščiojo beveik visą krautuvėlę, nematė jog kitos pelėdos traukų jos akį, o mintys dėl Pūgos graužė ją iš vidaus. Melijandroje nė trupučio neliko tos ramybės, karaliavusios prieš atvykimą į šią parduotuvę Skersiniame Skersgatvyje. Gal reiktų jau eiti į kitus pelėdų centrus? Gal ir būtų gerai, tačiau nežinia koks jausmas Melijandrą Juliją laikė pasilikti pas Ailopsą. Apsisuko aplink kulną, sukeldama pelėdų triukšmą, sparnų mostą. Tačiau Mela neketino jų išgąsdyti. Ji tik mąstė.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Melijandra užkliudė jautrią Kajus vietelę. Kajus vengte vengė šnekų apie antras puses, žodžiu, apie delikačius dalykus, kaip, pavyzdžiui, meilę. Jis nemėgo, kai kažkas bandydavo jam patampyti nervus dėl jo jausmų Wrenai, iš viso kalbėti kaip viskas nutiko, jog pajuto šiltus jaumus savo įseserei ir buvusiai bendrakoledžei. Iš tikrųjų nežinojo kaip visa tai įvyko, nenutuokė iš viso ar jo jausmai tai merginai yra tikri. Buvo tikras dėl draugystės su Adele. Puikiai žinojo, jog ši jam draugė, bet Wrena? Ar tik nepaskubėjo, paprašydamas jos tapti jo mergina? Iš viso, kodėl šovė į galvą tokia mintis? Pirmos meilės seilės? Simpatija? Žinoma, Wrena jam rūpėjo, ji jam buvo vos ne kaip sesuo. Bet tada kodėl jis taip pasielgė...keistai, kad dabar nesupranta savo tikrųjų jausmų Kanopėlei? Gal tą kartą norėjo turėti šalia savęs kažką, kad jaustųsi ramesnis, saugesnis...Įrodymą, jog jo gyvenimas negriūna? O gal norėjo tiesiog pasirodyti? Kajus buvo pasimetęs savo jausmuose, todėl ir apie tai nenorėjo su kitais šnekėtis ar girdėti kaip kiti tampo jo nervus.
Tačiau ką ir begalvotų ir jaustų, Kajus neketino palikti Wrenos. Kaip ją paliksi, kai ši gyvena už tavo kambario sienos? Tiesiog, Kajus bandys išsiaiškinti ką jaučia Wrenai. Vėl į ją pažvelgti taip, ką kadaise įžvelgė joje gero. Jai niekados nepapasakos savo dvejonei, kolei jos arba nepasitvirtins arba pasitvirtins. Su Wrena bendraus, draugaus toliau. Kita vertus...Bijojo ją įskaudinti, nuliūdinti. Jei ji kažką to sužinos, ji pradės save kaltinti! Kajus to nenorėjo. Jis to bijojo kaip ugnies. Galbūt...-Pasvajojo šis-Taip pradėjau galvoti, nes su ja mažai praleidžiu laiko? Turbūt tai buvo tiesa, nes Kajus vos prisiminė tą kartą žiemą, kai juodu išdūmė gyvūnų pavidalais po Ūždraustąjį Mišką. Kajus vylėsi, jog pabuvęs su Wrena, šios dvejonės pasitrauks ir vėl pajus ramybę savyje...O gal ir iš tikrųjų jai pajus tikrą meilę, o ne susižavėjimą, sumišusį su draugyste ir broliškumu? Dingtelėjo idėja, jog tapo jos vaikinu dėl to, jog nesąmoningai bijojo, jog šios joks kitas vaikinas nepaprašys rankos? Kajus žaibiškai nuvijo šią mintį. Ne, tai netiesa! – ir dar labiau susierzinęs patraukė žvalgytis po pelėdas, kurias matė vos ne du tūkstančius kartų.
Iš tiesų, jis nežinojo ar jam reikia pelėdos. Kam siųs laiškus? Namiškiams? Na, tada ras kitą būdą kaip nusiųsti laiškus. O gal ir atsiųs žvieglį, nes bus labai susinervinęs prieš svarbias kvidičo treniruotes ir žvieglis visiems namiškiams išrėks, kad netrukdytų Kajus su laiškais, jis įtemptai treniruojasi.
Kvidičas...Kajus atsiduso. Nežinojo, kada kapitonė jį pakvies dalyvauti rungtynėse. Iki šiolei, jį pakeisdavo labiau patyrę puolėjai, o jam pačiam tekdavo sėdėti ant suoliuko (net ne pagalbininių, o žiūrovų!) ir stebėti kaip kiti komandos nariai žaidė prieš priešininkus. Sustojęs, prie kažkokios pelėdos, įsižiūrėjo į jos juodas, kaip ir jo paties, akis. Žinoma, jis pyko, kad tiek kartų nebuvo paimtas į komandos sudėtį rungtynėms, tačiau ką galėtų padaryti? Jis buvo vos ne prasčiausias puolėjas, ką sakyti, kaip kvdičininkas. Jis tik apsunkintų komandos nariams kelią į pergalę, galbūt per jį ir pralaimėtų...Taip, Kajaus pasitikėjimas savimi kvdiče mažėjo ir mažėjo. Jis nematė, kaip tobulėjo, nes visą laiką žiūrėjo į pačius geriausius puolėjus, o jam iki jų buvo ilgas ir varginantis kelias. Tą momentą Kajus prisiminė Keitą. Kaip buvusiam bendrakoledžiui sekėsi Vimburno Vapsose? Neprisiminė, kada su juo galėjo pasišnekėti.
Švilpynė galėjo didžiuotis, jog išaugino du būsimus profesonalius kvidičininkus, kas žino, kiek dar tokių bus. O gal jau yra, tik, kad Kajus jų nepažįsta?
Vaikinukas apsižvalgė aplinkui. Gal jau Mela kažką susirado jai įdomaus?
Žvilgtelėjo pro langą. Jau buvo stipriai sutemę.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Ne. Nieko doro nesugalvojo. Pelėdos jau nurimo, rodėsi, kilęs triukšmas neatkreipė niekieno dėmesio ir Melijandra lengviau atsiduso. Pardavėjas prie jos neprisistatys. Bent tiek gerai.
Pasitraukė šalin nuo baltųjų pelėdų ir pradėjo vėl sukti raktą parduotuvėlėje aplink pelėdas. Tačiau šį kartą jos jau nedomino. Melijandra vėl paniro į savo mintis. Ne, ji nesipirks pelėdos. Pelėdos jai neįdomios. Reta, kuri puls ir apgins tave ar kažką daugiau ne laiškų siuntinėjimas padarys. Jai reikia kažko daugiau. Bet to kažko daugiau nenupirks už dešimt cielų be centų galeonų, Reikės taupytis. Su tokiomis mintimis, Mela vis labiau ir labiau jautėsi kaip Hagridas. Kažkaip nepergyveno, jei į namo parsives dar vieną pavojingesnį nei XXX kategorijos gyvūną ar paukštį. Nujautė, jog namiškiai susitaikė su tuo. Ką darysi, kai namuose tupi XXXX kategorijos audrapaukštis, XXXXX kategorijos vampus katinas (nuo mažumės prijaukintas, ačiū Merlinui) ir dar du tupi XXXXX kategorijai priskiriami vilkolakiai. Gyvenimas nuostabus, tiesa?
Melijandra dar akimirką palūkuriavo, pasižvalgė, pažiūrėdama ar dar nepersigalvos, o tada tiesiu taikinius ėjo ieškoti Kajaus. To ilgai nereikėjo ieškoti.
-Nieko gero nepamačiau. Grįžtam namo,- vos šį pamatė, išpyškino, neužsimindama apie norą turėti kažką daugiau nei XX kategorijai priskiriamos pelėdos.
Atsisveikino su pardavėju, tas dar bandė klausti ar tikrai nieko lobių atkeikėja nepirks, tačiau Mela kiek įmanoma maloniau atkirto – ne. Vėl dzingtelėjo durų skambutis ir Mela atsidūrė lauke. Ji ne nepastebėjo, kaip laikas greitai prabėgo Ailopso pelėdų centre! Dvivardei Lorijan jei nebūtų pasiklausiusi praeivio kiek valandų, pamanytų, jog jau gūdi naktis. Ach, kai ji nekentė rudens pabaigų, to rudens laiko! Niekas nenori gyventi tik vasaros laiku, a? Baigtųsi to laiko sukinėjimai ir visi gyventų laimingai. Mergina pasitikrino ar kur nors Kajus nenutolo nuo jos. Ką gali žinoti, kur tas kvidičininkas nudūmė, varvindamas seilę dėl kvidičo.
-Laikyk mano ranką tvirtai,- priminė šiam Lorijan,- Tuoj keliausim.
Dar apsidairė ar šalia nėra kokių nors burtininkų ar raganų, kuriuos netyčia galėtų nutrenkti ar išgąsdinti su keliavimu oru. Rodos, saugu. Mela giliai įkvėpė, įsivaizdavo lauką prie Lorijanų namų. Ir tada pasigirdo tylus pokštelėjimas. Melijandros jau čia nebebuvo. Ji skriejo į Ūdrų Žabangus, svajodama apie įdomų (jai magiški gyvūnai buvp įdomūs tada, kai yra pavojingi) gyvūną. Gal feniksas? Gal hipogrifas? Kaip lobių atkeikėja, jai reiktų įsigyti knisių – darbas būtų lengvesnis. Bet pirmiausia, turi pagalvoti apie paukštį, kuris galėtų ir nešti laiškus, ir jai pagelbėti gyvenime, vos tik ji netyčioms (ar tyčioms) papuola į bėdą. Ji giliai širdyje tikėjosi, jog Freiras neužpyks dėl naujo kampanijono. Jau ir taip sunkiai susitaikė su Wrenos katinu Akro, Kajaus vampus katinu Sniegu, trimis pelėdomis ir Liuterio krankle Hestija. Atmintyje nelauktai iškilo Egipte sutiktas feniksas. Širdyje suvirpėjo kažkoks jausmas. Tarsi noras, ar prašymas vėl išvysti tą nuostabų ugnies paukštį. Bet užteks klausytis Melijandros Julijos Lorijan minčių, ką tau reikia žinoti tik tai – jos jau nebuvo nei Skersiniame Skersgatvyje, nei Londone, o tuo labiau – Ailopso pelėdų centre, kuriame užtruko daugiau nei dvi valandas.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Ar Mela perskaitė jo mintis, ar kas nutiko, bet Kajus nesitikėjo, jog po kokių gerų keliasdešimt minučių,  jį suras Melijandra. Šiai nieko nelaukius viską (bent taip manė kvidičininkas) atkleidė ir Kajui neliko tik gūžtelti pečiais. Mela sprendžia, ne jis. Jai šiandien nenusipirks pelėdos, tai ir nenusipirks.
Kajus nusekė paskui Melijandrą. Linktelėjo, atsisveikindamas su pardavėju. Kitaip nei Mela, jis nenustebo, jog taip buvo lauke sutemę. Galėjo numanyti, jog jiedu užtruks. Buvo tik vienas stebuklas, jog stovėdamas ar vaikščiodamas per tą parduotuvę, Kajus pailsėjo. Vos ne užmiršo skausmą, kankinusį jį dar prieš šią „kelionę“. Bet tada karčiai suprato, jog jam taip tik atrodo. Rytoj ryte jam skaudės trigubai visą kūną. Kajus tyliai nusikeikė. Vargas jam. Rytoj prieš kapitonę ir visą komandą dar blogiau pasirodys. Kajus jau norėjo skardžiai žemėn prasmegti...Ar kaip nors kitaip pradingti, ar net susimuliuoti, jog rytoj nereiktų pasirodyti papildomoje treniruotėje. Jis nė trupučio nė nepailsėjo! Kajus suriko viduje iš nevilties. Jis mirs iš gėdos! Per savo vidinį skausmą nesiklausė, nežiūrėjo kur Melijandra ėjo. Jis tik nevilties kupinu žvilgsniu vilko kojas paskui ją, net nežiūrėjo į „Aukščiausių rūšies kvidičo prekių“ vitrintą, kurioje visados buvo sudėtingos geriausios, greičiausios, naujausios kvdičo šluotos. Kajus jautėsi beviltiškai.
Teigiamai murmtelėjo Melai į jos priminimą, suspaudė jos delną ir apatišku žvilgsniu laukė to keistojo skrydžio. Taip ir neišmoko kaip keliauti oru...Jo mintys klajojo kvidičo, gėdos vaizdiniuose. Galiausiai pajutęs trūktelėjimą nuo žemės, Kajus staiga atkuto, tarsi perlietas šaltu vandeniu. Tą greitą akimirką nusprendė, vos grįžęs, drėbtis į lovą ir miegoti. Ai, dar prieš tai susirasti kokių nors magiškų tepalų ar eliksyrų mėlynėms gydyti ir gauti besapnį, ramų miegą. Tik tai kvidičininkas galėjo kontroliuoti. Užsimerkė ir pagaliau nusišypsojo. Taip, jis taip ir padarys. Svajodamas apie poilsį ir ramybę Kajus, įsikibęs į Melos ranką, dingo iš Skersinio Skersgatvio, už nugaros palikdamas ir Ailopso pelėdų centrą. Nemanė, kad kada nors  vėl čionais grįš.

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
 Pelėdos turbūt buvo tie gyvūnai, su kuriais Amelija susidurdavo dažniausiai. To kaltininkas buvo Hogvartso pelėdynas, kur nieko netrukdoma mergaitė galėdavo nueiti kada panorėjus (žinoma, kai nereikėdavo mokytis). Bet dabar buvo atostogos ir įvairius gyvūnus pasisekdavo pamatyti daug rečiau, todėl Amelija žingsniavo Skersinio Skersgatvio gatve, link Ailopso Pelėdų centro. Tiesiog pasižiūrėti į sparnuočius, pasvajoti apie kurio nors iš jų auginimą.
 Pro duris įėjusią mergaitę pasitiko sparnų šlamesys, kelių lankytojų balsai ir daugybė gražių paukščių. Gyvūnų parduotuvės buvo beveik geriausios vietos, kur Amelija galėdavo būti. Po ramių vietelių gamtoje, kur Amelija galėdavo pabūti viena, žinoma. O jei kokį nors gyvūną galėtų perkelti iš šios vietos į aną... Būtų visai tobula. Jei tik įvairios mintys nekankintų, aišku. Vis dažniau Amelijai norėjos pastarąsias bent trumpam išjungti. Deja, tai padaryti nebuvo taip lengva (greičiausiai ir nelabai įmanoma, bent jau jaunajai varniukei), todėl mergaitė tiesiog priėjo prie nemažos liepsnotosios pelėdos ir švelniai paglostė jos plunksnas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Amelija Harmon »
Galbūt...

*

Neprisijungęs Noah Erick Wolfhard

  • Burtininkas
  • ***
  • 75
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
Nojus - neseniai į ministeriją atėjęs darbuotojas ramiai žygiavo Londono gatvėmis mintyse kurdamas ministro nuvertimą iš posto. Geros mintys ėjo į galvą, bet ministro nužudymas...Baisu. Vasaros dienos buvo labai gražios ir šiltos, tad Wolfhard vilkėjo vasariškus drabužius. Girdėjosi kažkokios eilinės Londono bažnyčios varpas kviečiantis į mišias - nieko nuostabaus, juk ankstyvas rytas. Rudų akių savininkas šį kartą ėjo link Skersinio skersgatvio - prasiblaškymui. Apsidaręs ir atsargiai atidaręs Kiauro katilo duris užėjo į smuklę vedančią į Skersinį skersgatvį. Akimirkai prisėdęs prie baro, greitai išmaukė stiklinę brangaus Škotiško viskio su ledukais. Airis išsitraukė savo keistą lazdelę kurią nusipirko pas Olivanderį būdamas vienuolikos. Prieš akis atsivėrę gatvė sausakimša burtininkų. Giliai įkvėpęs vaikinas bėgte pasileido link Ailopso pelėdų centro - nes ten dažniausiai būdavo ramu ir mažai žmonių. Atidaręs duris išvydo tai ko ir tikėjosi - mažai žmonių ir nuostabų garsą. Kritęs į artimiausią krėslą, ministerijos darbuotojas apsižvalgė.

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
 Pelėda buvo labai graži. Tikrai. Tos jos auksinės plunksnos... Mergaitė čia būtų stovėjus visą dieną ar net ilgiau, jei tik būtų galėjus. Ir tų gyvūnų tokia daugybė... Buvo sunku išsirinkti prie kurio nueiti, kurį paglostyti. Norėjosi būti vienu metu prie visų. Arba... Turėti vieną, bet savo. Su pažystamu charakteriu ir pažystantį tave.
 O jei būtų galima turėti sparnus, kaip pelėdos... Užsisvajojo Amelija. Tiesa, vieną kartą ji jau buvo išmėginus šią galimybę ir nebuvo galima pasakyti, kad buvo labai lengva, bet... Jei tik Amelija galėtų sau viena skrajoti virš miškų, ir laukų, ir... Ir nieko nebijoti. Ir tiesiog būti su savimi, ir savimi. Realiausia galimybė dabar įvykdyti kažką panašaus (ar bent pasvajoti apie įvykdymą) būtų nueiti į šluotų krautuvę. Ne sparnai, bet vis šis tas. Tačiau Amelija dabar apie tai negalvojo, buvo paskendusi savo mintyse ir visai nebuvo svarbu, kad jos nerealios. Tuo tarpu dar viena maža pelėdžiukė užšoko ant mergaitės rankos. Uždėjus ant jos kitą delną ir lėtai braukdama per plunksnas varniukė nužingsniavo link kito pelėdų parduotuvės kampo. Vis dar paskendus mintyse ji dėliojo koją už kojos ir... Žinoma toks pasivaikščiojimas gerai nesibaigė. Mergaitė sugebėjo už kažko užliūti ir skaudžiai nugriuvo ant žemės. Išsigandus pelėda išskleidė sparnus ir pasigirdo bildesys. Apskritai buvo chaosas (bent jau Amelijos galvoje). Kaip aš sugebėjau? Tespėjo pagalvot mergaitė. Galiausiai, kai pradėjo jausti visas užgautas vietas, reikėjo pažvelgti kas buvo tas nelaimingasis už kurio Amelija teikėsi užkliūti. Pakėlus akis mergaitė išsigando. Ten buvo kažkoks vyras ir neatrodė, kad labai patenkintas dėl tokio įvykio.
- A-aš atsiprašau... - skubiai prabilo mergaitė nusleidus akis į grindinį. Neturėjo supratimo ar ko nors nesulaužė ir kaip dabar turėtų elgtis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Amelija Harmon »
Galbūt...

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #11 Prieš 2 mėnesius »
Dabar mažyliai tikrai turėtų būti patenkinti. Gavo burtų lazdeles, apie kurias, regis, tik ir svajojo. Be to, laukė tarsi paprastesnė, bet iš tiesų taip pat labai magiška staigmena. Žinoma, gali būti, kad Elioto nedžiugins gyvūnas, kurio užduotis - nešioti tėvams laiškus. Bet pelėdas turi didelė dalis jaunųjų burtininkų ir raganų, tad ir šiems dviems mažyliams pravers.
- Apie pelėdas turbūt daug nežinote, ar ne? Ankstesnėje mokykloje tikėtinai nė vienas draugas neturėjo tokio augintinio, - kalbėjo Dafydd sustoję vidury gatvės. Negalėjo atsižiūrėti į berniukus. Nors vizualiai to nesimatė, atrodė, kad įsigytos burtų lazdelės jų išvaizdai pridėjo nemažai šaunumo. Jų tėvas nusišypsojo.Vylėsi, kad dvyniai laimingi. Kad ir kaip baisu suvokti, kad jie auga pernelyg greitai, dabar baimę išstūmė pasididžiavimas šiais berniukais. Jie tiesiog nuostabūs.
Bet pasakau iš karto, - pratęsė velsietis vėl pradėdamas eiti. - Jeigu piktai ginčysitės, kurią pelėdą pirkti, išrinksiu aš. Jūsų užduotis - gražiai susitarti. Primenu, kad kitais metais augintiniu turėsite dalintis ir su Miriam.
Ši mintis dar labiau išgąsdino. Jau Oliveris neatrodė esąs pasiruošęs vykti į Hogvartsą. Miriam - tuo labiau. Sunku patikėti, kad tai mergytei jau dešimt. Bet kas jai yra? Kodėl ji tokia tyli? Prieš Hogvartsą būtinai teks apsilankyti pas Graham. Nežinia, ar jis padėjo pačiam, ar išsprendė Oliverio problemas. Bet dvynių nesutarimus išspręsti pavyko tik to žmogaus dėka, ir Dafydd niekada to nepamirš.
Stengdamasis nustumti visas baimes į šoną jis pagaliau priėjo pelėdų centro duris. Jas atidaręs tyliai ištarė berniukams:
- Nepamirškit, kad pelėdos - naktiniai gyvūnai. Labai gali būti, kad nemaža dalis jų miega.
Šiuos žodžius palydėjo ūktelėjimas, ir Dafydd šypsodamasis įžengė vidun.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #12 Prieš 2 mėnesius »
Pagaliau jis tikras burtininkas, turintis burtų lazdelę. Šiaip ne taip sulaukė šios akimirkos. Kai tik pasitaikys proga, būtinai patikrins, ar nepražilo. Toks laukimo kiekis vienuolikmečiui labai nepatiko, bet dabar jie eis ledų. Dėl šito Eliotas neabejojo, tad apžiūrinėdamas lazdelę beveik neišgirdo tėčio žodžių. Kiek pavėluotai reagavo:
- Pelėdos? Geras! Pelėda labai puiku!
Žvilgtelėjo į Oliverį, bet jau galvojo, kokio paukščio norėtų. Tiesą sakant, būtų geriau, jeigu nereikėtų dalintis, bet šį kartą Eliotas nezyzė. Išdidžiai įsidėjo burtų lazdelę į kišenę ir išsekė tėtį iš parduotuvės. Ant Olivanderio stalo sukrauta dėžučių krūva vertė prunkšti. Gali būti, kad tai skaudino Oliverį, bet tai buvo labai jau juokinga. Eliotas nesivaržydamas kikeno.
- Norėčiau Maiklui papasakoti apie pelėdas. Ir Hogvartsą, - pasakė tėčiui. Taip, apie šiuos paukščius daug nežinojo, bet palikti geriausią draugą ir futbolo komandos puolėją kiek apmaudu. - O gal jis irgi burtininkas? Būtų puiku!
Mamai pasakojo, kad liūdna palikti draugus, bet su tėčiu niekada apie tai nekalbėjo. Ir dabar nieko daugiau nesakė. Tik linktelėjo atsakydamas į paliepimą ir patvirtino:
- Būtinai susitarsime!
Jau netrukus buvo prie parduotuvės ir nebeklausydamas tėčio nėrė vidun.
- Geras! - iš karto sušuko stebėdamas įvairiausias pelėdas.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #13 Prieš 2 mėnesius »
Tėčio staigmena padėjo nukreipti mintis nuo nesėkmės su burtų lazdelėmis. Ji labai prislėgė, bet Oliveris stengėsi galvoti apie pelėdas. Taip, tėtis yra taip siuntęs laiškus, bet daryti tą pačiam bus labai įdomu.
- Ačiū, tėti, - droviai sumurmėjo, o Eliotas, regis, padėkoti nė nesusimąstė. Bet Oliveris nepriekaištavo - kai jie išsirinks paukštį, brolis būtinai tą padarys.
Tiesa, eidamas reikiamos parduotuvės link berniukas pajuto šiokį tokį nuovargį. Jie čia užtruko jau ilgokai, tad norėjosi namo. Tai reiškė, kad Eliotas galės vienas išsirinkti pelėdą, o jis tiesiog pritars. Bet tai gerai - kad tik brolis būtų patenkintas. Tai dabar svarbiausia.
- Taip. Mes nesusipešime, - pritarė broliui. - Viskas bus gerai. Ypač jei jie nebeis ledų, nors to paprašyti jis neišdrįs. Tai nepatiktų Eliotui.
Netrukus trejetas buvo prie reikiamos parduotuvės. Ūbavimas sudomino. Bent jau kol buvo nelabai garsus. Bet kaip bus viduje? Oliveris baugiai žvilgtelėjo į tėtį, bet ryžtingai įžengė vidun. Iš pagarbos šiems įdomiems paukščiams stengėsi elgtis tyliai. Bet viena pelėda jam patiko iš karto. Deja, taip ir nesiryžo atkreipti į ją tėčio ir brolio dėmesio.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Ailopso Pelėdų centras
« Atsakymas #14 Prieš 2 mėnesius »
Eliotui užsiminus apie draugą Dafydd pajuto šiokį tokį nerimą. Nors Hogvartse susiras naujų, dabartinius pamiršti bus labai sunku. O kaip bus kitą vasarą? Negalės drausti susitikti sūnui su draugais, bet ar bus tikras, kad Eliotas neišplepės per daug? Kad ir kaip mylėjo sūnų, turėjo pripažinti: kartais Eliotas elgdavosi nelabai apgalvotai.
- Geriau nesitikėk, kad jis bus burtininkas, - teko pasakyti. - Neabejoju, kad Hogvartse susirasite draugų, tik jie bus nauji. Bet taip dar įdomiau, ar ne?
Padrąsinamai šypsojosi dvyniams. Vylėsi, kad viskas bus gerai. Ir, žinoma, kad jie susitars dėl pelėdos. Atrodė, kad Eliotas pareikš norus, o Oliveriui teks tiesiog pritarti. Jam reikėtų išmokti pastovėti už save. Deja, tai buvo viena iš daugelio iš tėvo perimtų savybių. Savybių, kurios trukdė iki galo mėgautis gyvenimu.
Eliotas nepaisė tėvo žodžių, o štai Oliveris elgėsi gerokai santūriau. Kaip dvyniai gali būti tokie skirtingi? Šitą klausimą jau ne kartą kėlęs Dafydd ir vėl susimąstė apie tą patį. Žinoma, gerai, kad tie skirtumai netrukdo sutarti. Ankstesnė Elioto nemeilė dvyniui su jais taip pat nesusijusi. Be to tai praeitis, nebūtina apie tai galvoti.
- Ar yra kas nors, kas patinka? - tyliai paklausė sūnų Dafydd. Pasidarė apmaudu, kad pats niekada neturėjo tokio augintinio. Ar, tiesą sakant, bet kokio. Vaikystėje ir paauglystėje būtų buvę gera kažką mylėti. Gal tada būtų greičiau supratęs, kaip labai myli Mayrą.
Viena iš pelėdų atskrido ant peties. To nesitikėjęs Dafydd nustebo. Ji buvo pati paprasčiausia, bet tas ryšys pavertė ją ypatinga. Nenorėdamas dvyniams daryti įtakos atsargiai paklausė:
- Ką manote apie šią?