0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
Juzefas stebėjo, kaip jo buvusi šeima ir naujas jos narys, užėmęs vyruko vietą, dingo tolumoje. Beplaukį apėmė toks apmaudus jausmas. Jis dar nebuvo matęs to naujojo buvusiosios draugelio. Pasirodo, šis buvo aukštas ir augalotas, tamsiais vešliais plaukais. O gal žmonelei ėmė nebepatikti sutuoktinio išvaizda? Galėjo pasakyti! Jis būtų užsiauginęs tuos plaukus visose pageidaujamose kūno vietose!
Smegenis pasiekė klausimas apie sūnų. Kaži, kaip jis sutaria su tuo... su juo... Plikis atsiduso. Jis net nežinojo, kaip turėtų tą vyrą vadinti. Ar sūnus kreipiasi į jį kaip į tėtį? Skausmas pervėrė širdį apie tai pagalvojus. Juk Juzefas sūnaus nematė jau beveik pusę metų. Galbūt reikėtų su juo pabendrauti? Bet... bet jeigu jis nenorės?
Levinso apmąstymus pertraukė tas ryžas, kurį plikis jau buvo pamiršęs. Jis griebė iš rankų padirbtų galeonų maišą ir paklausė, kuo čia dėta... jo žmona?!
- Tavo žmona?! - suraukė antakius mėlynakis. - Ji mano žmona! Na, tiksliau, buvusi žmona... - šis sakinys nuskambėjo be galo apmaudžiai. - Ji mane paliko. Dėl jo, - pamojo kažkur į tolį. - Matei? Negalėjau leisti jiems savęs pamatyti...
Juzefas atsiduso ir atsirėmė į sieną. Jautėsi suknistai. Akys nukrypo į ryžiko ranką. Ryžikas mūvėjo vestuvinį žiedą. Tada plikšius susizgribo: šitas banko darbuotojas yra vedęs. Kurių galų tu skundiesi nepažįstamam žmogui?
Levinsas buvo pripratęs skųstis savo draugams dėl buvusios žmonos. Auriui, Rafaeliui. Jie abu buvo jauni ir nei negalvojo apie vestuves bei šeimos kūrimą, todėl jiems buvo galima nuolat kalbėti apie tai, dėl ko jie neturėtų vesti ir susilaukti vaikų. Tačiau šis vaikinas, kodėl gi Juzefas nusprendė, kad jis yra vienišas? Beplaukis pažvelgė į tą ryžą galvą ir ėmė svarstyti, kiek šitam galėtų būti metų. Tikrai bus vyresnis už Rafą ir Aurį.
- Nekreipk dėmesio, gerai? Neseniai išsiskyriau, - ėmė teisintis.
Tikiuosi, bent vaikų neturi.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
Dafydd juto nerimą. Nesuprato, ką tas keistuolis norėjo pasakyti, tačiau jo keista užuomina apie žmoną visiškai nepatiko. Raudonplaukis gyveno tik dėl mylimosios ir vaikų. Kodėl šitas žmogėnas taip keistai šneka? Ir kodėl reikia kažkur slapstytis, jeigu jie nedaro nieko nelegalaus? Žengęs žingsnį atbulas Dafydd pasijuto kiek saugiau: vis buvo šiek tiek toliau nuo to pernelyg keisto ir dėl to galbūt pavojingo asmens. Vis dar rūpėjo, kiek jis žinojo, tačiau to klausti buvo baisu. Jeigu netyčia paaiškėtų, kad jis žino pernelyg daug... Ne, užvesti ant kelio tikrai nereikia.
Na, mano žmona niekaip nesuprato, kas čia vyksta, Dafydd. Tik Juzefui užsiminus apie kažkur praėjusią moterį pagaliau susivokė, kad slėpėsi nuo jos. Nuo širdies tarsi akmuo nusirito, vaikinas net atsiduso iš palengvėjimo. Čiupo ant žemės nukritusį maišą ir jau norėjo eiti sau, bet plikis, atrodo, nebuvo nusiteikęs jo paleisti. Jo tariami žodžiai vėl išgąsdino: ar gali būti, kad mylintis žmogus palieka dėl kito? Ar tai reiškia, kad... Mayra niekada to nepadarys. Ji myli tave, kvaily. Leisk šitam keistuoliui padejuoti ramino save. Mintys ir vėl nuklydo į Sautendą, kur jo laukė šeimos nariai. Ne, jiems taip neatsitiks. Dafydd padarys viską, kad brangiausi žmonės pasaulyje būtų laimingi. Niekam neleis to sutrukdyti.
- Nepasisekė. Užjaučiu, - pratarė, nors antrasis žodis labiau skambėjo kaip klausimas. Tiesą sakant, nė neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti. Nejučia paklausė savęs, ką pats būtų norėjęs išgirsti po to, kai Miona jį atstūmė. Buvo netgi keista prisiminti tą merginą. Vis dėlto Dafydd buvo daugiau nei tikras: jeigu jį paliktų Mayra, nepadėtų niekas - nei užuojauta, nei draugiški žodžiai. Ką gali žinoti, gal ir Juzefas jautėsi panašiai? Būtent tai buvo priežastis, kodėl norėjosi bėgti iš šitos sudėtingos situacijos.
- Man reikia nunešti galeonus į banką, - neužtikrintai pratarė vaikinas ir nusisukęs jau norėjo eiti sau, bet staiga vėl atsisuko. - Ar turi vaikų, su kuriais nebebendrauji? - pačiam sau netikėtai paklausė. Neįsivaizdavo, kaip pats jaustųsi, jeigu prarastų galimybę bendrauti su trimis nuostabiais mažyliais, kurie (galbūt) nekantriai jo laukė Sautende.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
Užjaučia. Jis užjaučia. Po velnių, kiek kartų Levinsas girdėjo tuos žodžius: kaip jį užjaučia. Juzefas dairėsi pro kampą. Norėjo, kad jie trys kuo toliau nueitų. Kad tik nesusitiktų jų! Ryžas pasakė, kad jam reikia nunešti galeonus į banką. Nešk tu juos kur nori, pagalvojo mėlynakis. Man nerūpi. Tačiau vietoj to, kad tas vaikinas išsinešdintų, jis ėmė ir paklausė... apie vaikus.
- Niekada neturėk vaikų! - netikėtai suriko Juzefas.
Ir pasielgė taip, kaip jam nebuvo būdinga. Griebė banko darbuotoją už striukės krūtinės srityje ir stipriai stumtelėjo, kol prirėmė prie sienos. Norėjo trauktis burtų lazdelę ir pradėti karą, bet tada susivokė ir staigiai paleido ryžiką. Levinsas negalėjo suprasti, kas jam pasidarė. Ko ko, bet muštynių šis tikrai bijojo ir nors ir suko nemažai maklių, į reikalus, kur reikalinga fizinė jėga ar svaidymasis kerais, stengdavosi nesivelti.
Plikio kvėpavimas pasidarė tankesnis. Jis kažką žino. Tas ryžikas kažką žino. Jis tikrai nebus banko darbuotojas. Jis žudikas? Taip, jis tikriausiai samdomas žudikas. Todėl ir tas šlykštynė, kuris pavogė iš Juzefo šeimą, tikriausiai tyčia pro čia praėjo. Turbūt žinojo, kad čia yra beplaukis ir kad jis tuoj mirs. Aišku, kad Juzefas buvo apgautas. Sekundžių klausimas, kada ryžas jį nudės. Ypač dabar, kai Levinsas drįso jį pastumti.
Bet gal... dėl Merlino barzdos, o gal jis ne žudikas? Tai tu atrodai kaip koks nesveikas. Ir esi nesveikas. Nusitempi nepažįstamą žmogų už kampo, sakai jam, kad jis nevestų ir neturėtų vaikų, rėki ant jo ir stumdai...
- Atleisk. Aš sutrikęs. Aš...
Mėlynakis ėmė kramtyti lūpą. Vieną akimirką atrodė, kad jis pradės verkti. Jautėsi siaubingai pažeidžiamas.
- Tu tikrai dirbi banke? - netyčia paklausė.
Šiaip Levinsas aplinkiniams neparodydavo nei kruopelytės savo paranojų, bet dabar buvo kitaip. Ar dėl to, kad vaikinas mūvėjo vestuvinį žiedą? Nejau jis kažkuo priminė Juzefui jį patį? Anksčiau? Ar šitas vaikinas yra laimingai vedęs ir augina vaiką? O gal net kelis vaikus? Jinai jį išduos, tikrai. Visos jos tokios.
- Ar tu pasiųstas manęs nudėti jos draugelio? - sunerimusiu žvilgsniu pažiūrėjo į pašnekovą. - Tu juk nori mane nužudyti, ne? Ar nenori?
Ką tu čia pezi, idiote! Užsikišk!
- Aš turiu sūnų. Aš... Jis ėjo. Tenais, - ir vėl pamojo rankomis į tolį. - Nematei? Tu jo nematei? Jis auga... O aš nematau, kaip jis auga. Supranti? - akyse vis dėlto susitvenkė šiek tiek ašarų. - Ji mane paliko. Kodėl ji mane paliko, - paskutiniai žodžiai suskambėjo taip skausmingai ir Levinsas sukniubo ant žemės, atsiklaupęs ant jos prispaudė galvą prie kelių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
Plikis tikrai buvo keistas. Tai kėlė didžiulį nerimą ir netgi baimę. Ar gali būti, kad visa šita nesąmonė yra tik kažkoks spektaklis? Jis iš karto užsiminė apie žmoną. Koks jam skirtumas, ar pirmą ir paskutinį kartą matomas vyrukas yra vedęs, ar ne? Ar tai galėjo būti užuomina? O jeigu jis bando kažką pasakyti, kas yra tas kažkas?
Praėjo jau per daug laiko. Negali būti, kad tai yra susiję su Siuzana. Be to, jis tikrai neapsiskelbs esąs mano tėvas. Ne, jis tiesiog keistuolis ramino save Dafydd. Gal ir būtų pavykę nurimti, jeigu keistuolis nebūtų vėl pradėjęs kažko rėkauti. Tie žodžiai dar labiau sutrikdė: jeigu ne dvynukų atsiradimas, raudonplaukis jau turbūt būtų nusigalavęs iš bado. O jeigu ir ne, vis dar gyventų Londono kanalizacijoje bei mistų žiurkėmis. Kaip plikis gali taip kalbėti?
- Vaikai į gyvenimą atneša džiaugsmo, - negarsiai pratarė Dafydd aiškiai nepasakydamas, kad pats jų turi net tris. Skaudžiai atsitrenkęs į sieną iškėlė rankas tarsi rodydamas, kad neketina nieko daryti. Nesuprato, už ką buvo taip netikėtai užpultas: galeonai, kuriuos perdavė plikis, jam nepriklausė - tikrai negali laikyti vagimi. Sutrikęs žiūrėjo į plikį, kol jis, atrodo, pakeitė nuomonę. Atsiprašymas buvo netikėtas, tad Dafydd į jį nieko neatsakė. Seniai norėjo eiti sau, kad galėtų palikti padirbtus pinigus banke ir pagaliau keliauti namo.
- Dirbu, juk laukiau čia, - sutriko velsietis. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl Juzefas klausinėja tokių nesąmonių. - Nužudyti? Žinoma, ne.
Mayra? Negali būti, kad jis žino, ar ne? beviltiškai ieškojo mylimosios paramos vaikinas. Ne, šitas keistuolis tikrai negalėjo ieškoti Siuzanos, tai būtų pernelyg absurdiška.
Supratęs, kad atsakinėti į padrikus klausimus neverta nė bandyti, Dafydd tiesiog tylėjo ir neryžtingai žvelgė į Juzefą. Į galvą atėjo, kad jis gali būti koks ligonis. Prie tokių situacijų raudonplaukis nebuvo pratęs (nenoromis prisiminė laiką po dvynukų gimimo ir nejučia krūptelėjo). Tiesiog palikti Juzefą gatvėje buvo kiek kvaila, tačiau paprasčiausiai nebuvo kitos išeities. Galiausiai nuo jo nusisukęs žengė žingsnį banko link, bet rankose vis dar laikomas maišas su netikrais galeonais užkliudė kažokį išsikišimą sienoje ir perplyšo. Pinigai pažiro į visas puses. Dafydd keiktelėjo: buvo daugiau nei akivaizdu, kad dabar čia sugaiš nepadoriai ilgą laiką: kažkodėl nė kiek neabejojo, kad accio čia neveiks.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #34 Prieš 2 metus »
Juzefui ištryško kelios ašaros. Dėl Merlino barzdos, šitaip pratrūkęs viešumoje jis dar niekada nebuvo. Tai pirmas kartais, kai sugebėjo apnuoginti savo sielą prieš pašalinį žmogų, ir dar prieš visiškai nepažįstamą. Buvusi žmona buvo vienintelė, kuri matydavo tokius jo priepuolius. Na, deja, ir sūnus kartkartėm. Tiesa, kai išsikraustė iš savo ilgamečių namų, Levinsas sukėlė šiokį tokį spektaklį žiobarų autobuse, bet juk jis nieko sui jais nekalbėjo... Ir tie žmonės nežinojo nei Juzefo vardo, nei kur anas dirba.
Kai banko darbuotojas pasakė, kad vaikai į gyvenimą atneša džiaugsmo, Levinsas norėjo tiesiog rėkti iš vidinio skausmo. Akies krašteliu matė, kad vaikinas nueina. Na ir ačiū Merlinui. Aišku, kad pagalvojo, jog aš visiškas beprotis. Tiksliau toks ir esu.
Tačiau ryžikui einant plyšo maišas su galeonais ir jie visi pažiro ant žemės. Tą akimirką Levinsas susigriebė, atsistojo, nusivalė tas kelias ašaras bei kelnes, kurių keliai nebebuvo idealiai švarūs, kaip kad plikšius norėjo.
- Klausyk, - dabar jau ramiu tonu kreipėsi į ryžą. - Žinau, kad viskas labai keistai atrodo. Tiesiog mane paliko žmona. Ir susirado kitą vyrą. Ir aš juos dabar pamačiau. Ten buvo ir mano sūnus. Man nežmoniškai skauda. Būčiau dėkingas, jeigu banke apie tai neužsimintum, gerai? - viltingai pažiūrėjo į vedusį jaunuolį. - Aš atrodau kaip patikimas žmogus, nenoriu susigadinti reputacijos. Tiksliau, aš ir esu patikimas žmogus, - pasitaisė, nors pats pradėjo tuo abejoti, nes kai kurie mėlynakio poelgiai ėmė gąsdinti jį patį.
Galbūt pabandyti pakeisti jam atmintį? Juzefas išsitraukė burtų lazdelę ir kelias akimirkas žiūrėjo į ryžiką. Žvilgsnis turėjo atrodyti nesveikas ir paranojiškas. Plikis iškėlė burtų lazdelę. Jau tuoj tuoj... jis tuoj tai padarys. Nereikia, kad pradėtų sklisti kalbos, taip?
- Accio, - tarė nukreipęs lazdelę į galeonus.
Neišdrįsai, bailys. Kerai nesuveikė.
- Na, ką gi, teks rinkti rankomis, - burbtelėjo ir paėmė vieną padirbtą galeoną.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #35 Prieš 2 metus »
Dafydd jautėsi be galo nejaukiai. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl plikis taip keistai elgiasi. Vis dar nerado atsakymo į klausimą, ar tai spektaklis, ar jam vis dėlto kažkas išties yra negerai. Labai nesinorėjo palikti tokio žmogaus tiesiog gatvėje, bet vaikinas turėjo darbą, kurį reikėjo atlikti. Šiuo atveju tai buvo prakeiktų galeonų nunešimas į banką. Tada galės ramiai keliauti namo ir praleisti naudingo laiko su šeima. Tikrai nesinorėjo švaistyti laiko, kai viskas galėjo paaiškėti tesanti kažkokia kvaila apgaulė. Raudonplaukis neįsivaizdavo, kam gali reikėti šitaip apsimetinėti, bet visokių yra, visokių reikia, kaip sakoma. Nors kam reikia tokių kaip aš? nejučia susimąstė, bet perplyšęs maišas privertė susikaupti ties šia nesėkme.
- Nesakysiu, ne mano reikalas, - trumpai tarstelėjo Dafydd ir vėl nužvelgė galeonus. Mintyse plūste plūdo keiksmažodžiai, tačiau garsiai nieko nesakė. Žvilgtelėjo į Juzefą tarsi norėdamas paprašyti pagalbos, bet tą daryti nebuvo jauku. Teko tylėti ir apsimesti, kad nieko nenutiko. Arba kad taip apsikvailino kas nors kitas, ne jis.
- Reparo, - galiausiai pratarė Dafydd nukreipdamas lazdelę į maišą. Laimei, bent jau šie kerai suveikė, mat plikio panaudoti accio, kaip velsietis ir spėjo, čia buvo neveiksmingi. Ar jis išties mane gaišina specialiai? liūdnai paklausė savęs vaikinas.
Neskubėdamas pradėjo rinkti monetas, bet mintys nebuvo šviesios. Šis veiksmas kažkodėl priminė laikus, kai tekdavo medžioti žiurkes. Praėjo jau daugiau nei penkeri metai, bet gėda nuo to buvo nė kiek nemažesnė. Kai pagalvoji, Juzefas bijo susigadinti reputaciją, nes apsiverkė. Kaip reaguotų jo, Dafydd, viršininkai, jei sužinotų, kad neblogą vietą banke užimantis darbuotojas metus laiko gyveno kanalizacijoje? Nagi, negalvok apie tai bandė raminti save Dafydd. Atkakliai kartojo sau, kad reikėtų ką nors pasakyti plikiui, parodyti, kad jo skausmas neliko be atgarsio. Bet kaip reaguoti? Ką daryti, jeigu jis vis tiek negali padėti? Pernelyg gerai pažįstamas beviltiškumo jausmas užplūdo vaikiną. Su keliomis monetomis rankose jis pažvelgė į Juzefą ir galiausiai neužtikrintai pratarė:
- Skaudu, kad taip nutiko. Ar... Ar bendrauji su sūnumi?
Dafydd mintyse išvydo vaizdą, kaip Mayra pasiima vaikus ir palieka jį amžiams. Jis tikrai neištvertų. Juzefas į viską reaguoja tikrai ramiai, nebuvo ko atsiprašinėti. Tiesa, tai pasakyti garsiai buvo nedrąsu, tad Dafydd tylėjo ir toliau rankiojo monetas.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #36 Prieš 2 metus »
Akimirką Juzefas pajuto pagarbą tam vaikinui. Nesakysiu, ne mano reikalas, pakartojo jo žodžius mintyse. Juzefui patiko žmonės, kurie nekišdavo nosies į ne savo reikalus. Su tokiais galėdavai jaustis saugesnis.
Ryžikas pataisė galeonų maišelį. Dėkui Merlinui, šis susitvarkė, nes kur tada reikėtų kišti galeonus? Nešyklė buvo gerai sukonstruota. Pats Juzefas nepasakytų, katras pinigėlis ji yra. Regis, nieko nebegalvodamas plikis pradėjo rinkti monetas ir mesti jas į maišą. Pavyko apsiraminti. Tačiau tasai banko darbuotojas, jis... jis ir vėl prakalbo apie vaikus.
- Ar aš bendrauju su sūnumi...
Ir tą pačią akimirką Levinso ramumos kaip nebūta. Jo veidas susiraukė. Jame pasimatė kažkokia skausmo ir pykčio grimasa, ir jisai spyrė į galeonų maišą, surinktus pinigus vėl išversdamas ant žemės. Tada spyrė į sieną, stipriai susimušė koją, pradėjo riebiai keiktis. Nuvėsęs galeonus, kurie buvo prie maišo, sukrovė atgal.
- Nebendrauju, - atsakė. - Kaip aš su juo bendrausiu, jeigu su jais laiką leidžia tas idiotas. Manai, jis nenuteikinėja manęs prieš sūnų? Garantuoju, kad nuteikinėja. Aš vieną kartą pabandžiau atvykti. Sūnaus net nebuvo namie. Išgrūstas pas senelius. Vietoj to, kad pasiūlytų man... Bent pasakytų, Juzefai, gal nori pabūti su sūnumi, kol aš duosiuosi su naujuoju draugužiu? - cypiančiu balseliu ironizavo plikis. - Kodėl tau taip rūpi vaikai? - galiausiai paklausė. - Ar pats jų turi? Maniškis gimė, kai man buvo vos dvidešimt, gali patikėti? Aš nesakau, kad nemyliu sūnaus. Bet buvau tikras kvailys, kad taip anksti prasidėjau, - mėlynakis paspyrė vieną galeoną.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #37 Prieš 2 metus »
Atrodė, kad viskas nusistovėjo. Taip, nelaiku suplyšęs maišas nepadėjo greičiau atlikti darbo, tačiau viskas tiesiog privalėjo būti gerai. Jie surinks galeonus, Dafydd nuneš maišą, ir bus galima pamiršti apie šitą keistą susitikimą ir dar keistesnį žmogų.
Deja, nemokėjimas bendrauti ir vėl pakišo koją. Vaikinas stengėsi būti draugiškas, parodyti, kad supranta plikio skausmą. Deja, panašu, kad reikėjo patylėti. Kaip ir visada. Kodėl visos pastangos bent kiek pabendrauti baigiasi šitaip? Mayra?.. Atrodė, kad tik ji gali išgelbėti iš šitos sudėtingos situacijos. Juzefui pradėjus spardyti maišą Dafydd paprasčiausiai išsigando: mylimoji žinojo, kad jis ne misijoje. Kaip reaguos, jeigu namo grįš visas sudaužytas?
- Aš atsiprašau... - vos girdimai sumurmėjo raudonplaukis, kai atrodė, kad plikis siunta ant viso pasaulio. Jeigu ne tas kvailas klausimas, viskas jau būtų baigta. Kodėl būtinai reikia susimauti? Kodėl negali bent kartą pasisekti? Dafydd stengėsi būti draugiškas, o viskas baigėsi štai kuo...
- Nenorėjau tavęs įžeisti, - pratarė, Juzefui lyg ir baigus savo skausmingą tiradą. Kas būtų, jeigu Mayra nuspręstų, kad jis nėra tinkamas tėvas? Kas, jeigu ji nuteiktų vaikus prieš jį? Dafydd šito neištvertų, žinojo tą kuo puikiausiai. Žmona ir mažyliai buvo vienintelė gyvenimo prasmė. Ir tu vis tiek nesusiprotėjai patylėti, kvaily vėl išpeikė save Dafydd.
Tai, kad plikis sūnaus susilaukė būdamas dvidešimties, nepadėjo. Būtent tiek metų buvo jam pačiam, kai į pasaulį atėjo dvynukai. Ar tai reiškia, kad... Bet ne, to negali būti. Jis padarys viską, kad Mayra jaustųsi laiminga, kad jai nereikėtų ieškoti paguodos kito vyro glėbyje.
- Turiu, - paprastai atsakė į klausimą Dafydd ir įmetė kelias monetas į maišą. Širdį varstė skausmas ir baimė. Atrodė, kad šalimais esantis žmogus vaizduoja jo paties ateitį. Myliu tave, Mayra. Žinai tai, ar ne? panikos kupini klausimai siautė vaikino mintyse. Akys buvo įsmeigtos tik į pinigus, kuriuos negrabiais judesiais rankiojo ir kišo į maišą. Deja, baimė niekaip neapleido. Ar jis gali būti tikras, kad nenusibos Mayrai? Ar bus jai reikalingas po penkerių ar dešimties metų?
Paėmęs dar kelias monetas atsisuko į Juzefą ir norėjo kažką sakyti, bet pagaliau pavyko nutylėti. Dar labiau nuotaikos tikrai nesigadins.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
Tas banko darbuotojas Levinso atsiprašė. Dėl Merlino barzdos, nejau jis plikio išsigando? Nejau pagalvojo, kad Juzefas gali jam kažką padaryti? Tą akimirką mėlynakis susimąstė, kad ne pirmas kartas, kai žmonės žvelgia į jį nepatikliai, nors šiaip jau pats vyrukas jautėsi patikimas. Dori ir Levanda, juk jos tokį ilgą laiką į vyrą žiūrėjo kaip į kažkokį nusikaltėlį. Dabar šitas raudonplaukis. Tu nori, kad būtų kitaip. Bet elgiesi kaip psichas. Tas merginas gąsdinai, o prieš šitą žmogų keli didžiausias isterijas. Atrodai neprognozuojamas. O gal aš ir esu neprognozuojamas?
Aplankė toks jaumas, tarsi Juzefas išsigąstų pats savęs. Ar jis tikrai neprognozuojamas? Ar visada toks buvo? Ar žmona paliko jį dėl to, kad nebuvo tikra dėl beplaukio veiksmų?
- Tai aš atsiprašau, - atsakė Levinsas. - Šiandien man galvoj negerai.
Tikiuosi, kad tik šiandien. Juzefas paėmė dar kelias monetas ir įmetė jas į maišą.
- O kiek tu turi vaikų? Kokio jie amžiaus?
Juk ir šitą vaikiną paliks jo žmona, ar ne? Taigi visos jos palieka savo vyrus. Taip? Tai žinoma. Kitaip ir būti negali. Jos visos išduoda. Juzefas čia niekuo dėtas, tikrai. Kaip jis galėjo dar prieš kelias sekundes taip galvoti? Čia viskas dėl to, jog moterims patinka aukšti ir tamsūs vyrai. Juzefas yra neaukštas ir plikas. Šitas žmogus, stovintis šalia, irgi ūgiu nepasižymėjo, be to, buvo ryžas. Ir jį paliks. Pamatysi.
- Joms visoms patinka aukšti ir tamsiaplaukiai vyrai, - iš niekur nieko pasidalino šios akimirkos mintimis. - Juk matei aną, - nežinia kelintą kartą pamojo ranka į tą pusę, pro kurią praėjo buvusi Levinso šeima su tuo augalotuoju. - Jeigu nesi aukštas ir jeigu neturi juodų vešlių plaukų, tai viskas, tau jau nuosprendis. Gerai, užsiauginsiu aš tuos plaukus, - tartum su savim kalbėjosi. - Bet kaip man dasidėti ūgio? Gal tu žinai kokius burtus? - pažvelgė į ryžiką. - Ar elsiksyrą, ar kažką?
Galbūt jeigu tapsiu aukštesnis ir tamsaus gymio, jeigu užsiauginsiu plaukus, ji leis man grįžti?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
Dafydd nesuprato, kodėl Juzefas atsiprašė. Juk jis pats prišnekėjo, ko nereikia. Pats nesugebėjo patylėti ir tiesiog greičiau išsiskirti. Buvo akivaizdu, kad nė vienas iš jų nenori čia užsibūti. Ir būtinai jis, Dafydd, turi prasižioti ir kažką sakyti! Mayra, aš bandau bendrauti. Bandau kalbėti su žmonėmis. Aš stengiuosi... prieš mylimąją teisinosi vaikinas.
Tai, kad plikis be galo domėjosi jo vaikais, Dafydd visiškai nepatiko. Tuo labiau, kad net nebūtų žinojęs, kaip pasakyti, kiek turi vaikų. Tris, ar ne? Ar jau galima sakyti, kad keturis? Juk nesakysi nepažįstamam žmogui, kad žmona šiuo metu yra nėščia.
- Dvynukus berniukus ir mergaitę, - galiausiai atsakė į nepatogų klausimą nutaręs apie ketvirtąjį mažylį nutylėti. Vis dėlto tai ne Juzefo reikalas! Pradėjo kuo skubiau rinkti monetas. Visiškai nenorėjo praleisti daugiau laiko su šituo nemaloniu keistuoliu. Bet kaip bruko galeonus į maišą, kad tik kuo greičiau galėtų keliauti į banką, o iš ten - namo. Galvojo tik apie tuos, kurie jam yra brangiausi.
- Jeigu tave paliko, nereiškia, kad visos jos tokios, - suirzęs pratarė, kai Juzefas ir vėl pradėjo kažką postringauti. Netiesioginis įžeidimas į Mayros pusę gerokai sunervino, tačiau šnekėtis nesinorėjo, tad Dafydd apsiėjo su vienu paprastu sakiniu. - Jeigu neparodai žmonai, kad ją myli, tai jau tavo bėda.
Mayra, žinai, kad tave myliu, ar ne? Žinai, kad padaryčiau dėl tavęs bet ką? Kad ir kaip ten būtų, Juzefas pasėjo baimės sėklą. O jeigu išties Mayra po kiek laiko nuspręs, kad Dafydd jai netinkamas? Ar jis gali būti tikras, kad mylimoji nepareikš esą jai reikia geresnio? Gražesnio? Turinčio geresnį darbą?
Ji myli tave tokį, koks esi. Jai patinka tavo plaukai, nereikia jai aukšto juodaplaukio. Jai reikia, kad ją mylėtų. Nebūk toks kvailys!
- Nežinau, - tarstelėjo Dafydd negaišdamas nė akimirkos tam, kad pamąstytų, ar išties nežino. Tikrai neketino padėti šitam keistuoliui gaminti kažkokio eliksyro. Ne, reikėjo pagaliau juo nusikratyti ir keliauti sau. - Atiduok monetas, ir aš eisiu.
Subėręs paskutines rankose laikytas monetas į maišą velsietis kiek lengviau atsikvėpė. Jam visiškai nepatiko bendrauti su šituo bukapročiu. Atsargiai užrišo maišą ir pažvelgė į plikį. Jam buvo kiek gaila to žmogaus, tačiau galvojo apie kitką: baimės sėkla buvo pasėta, ir dabar svarbiausia, kad Mayra patikėtų esanti išties mylima.
- Matyt, nebuvai vertas savo žmonos, jei ji tave paliko, - neužtikrintai sumurmėjo Dafydd ir nusisuko.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #40 Prieš 2 metus »
- Tris? - netyčiom išpūtė akis Juzefas.
O, Gringotso goblinai, tai kiek jam metų? Dabar Juzefas suprato, kad tikrai ne tam žmogui pradėjo skųstis. Jis priėjo prie vedusio trijų vaikų tėvo ir ėmė jam aiškinti, kad šis niekada nevestų ir neturėtų vaikų? Ar tau viskas gerai su galva, Levinsai. Panašu, kad ne.
Normalu, kad tas raudonplaukis nebenorėjo su vyruku kalbėtis. Atrodė suirzęs. Juzefas pastebėjo, kad šis skubiai dėjo galeonus į maišą. O plikis tik stovėjo užsimąstęs apie viską ir tuo pačiu apie nieką. O jeigu jis kam nors papasakos, brovėsi įtarimas į makaulę. Tačiau tai, ką mėlynakis išgirdo paskui, suerzino ir patį Levinsą.
- Ak, sakai, kad nebuvau vertas savo žmonos? - plikšius ir vėl pakėlė balsą. - Kas tu toks, kad žinotum, ko aš vertas ir ko ne?
Juzefui kilo pyktis. Po velnių, dar niekas niekada jam nėra pasakęs, kad jisai nebuvo vertas savo žmonos. Visi Juzefą užjausdavo ir sakydavo, jog viskas bus gerai. O šitas, o šitas ryžikas, dėl Merlino meilės, drįso sakyti, kad Levinsas pats kaltas! Norėjosi atgręžti jį ir duoti į snukį.
- O tu galvoji, kad taviškė su tavim visą gyvenimą bus? Esi ryžas kaip morka ir snukis kaip traukinio pervažiuotas, ir jisai galvoja, kad žmona su juo bus! - šaukė plikis.
Juzefo veidas buvo raudonas, nors įprastai jam tai nebūdavo būdinga. Šitaip susinervinęs Levinsas nebuvo... nebuvo jau kiek laiko? Tikriausiai nuo to karto, kai jį prieš kelis metus darbe neteisingai apkaltino už nebūtą vagystę.
Išrėkęs tuos žodžius mėlynakis iškart ėmė gailėtis. Juk jis toks nebuvo! Juzefas nelinkęs bandyti kažkam įkasti, žodžiuotis. Tačiau vietoj to, kad atsiprašytų arba tiesiog imtų ir nueitų, jis ir toliau stovėjo prie banko sienos. Dabar jau ėmė atrodyti, kad tuoj apsiverks.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #41 Prieš 2 metus »
Visa laimė, Dafydd neužsiminė apie tai, kad Mayra laukiasi ketvirtojo mažylio. Akivaizdu, kad šitam atsilikėliui ir trys vaikai yra nesuvokiamai didelis skaičius. Žinoma, jo sūnus, kad ir koks bebūtų, nebuvo toks nuostabus, kokie buvo Oliveris, Eliotas ir Miriam. Ši trijulė buvo nuostabiausi mažyliai pasaulyje. Vis tik Dafydd neketino šito įrodinėti: jeigu Juzefas myli savo sūnų, tuo geriau jam, bet tikrai nebūtina dar labiau jį skaudinti.
Plikiui pradėjus rėkti velsietis vėl susigūžė. Skaitosi, pabandė pabendrauti... Mayra, ką man daryti, kad neskaudinčiau nei savęs, nei jo? ir vėl ieškojo mylimosios paramos. Be galo norėjo ją apkabinti ir taip pamiršti šitą nesąmoningą susitikimą, kuris turėjo užtrukti dešimt sekundžių.
- Mano žmona myli mane, kvaily, - neištvėrė Dafydd ir vėl atsisukęs priėjo prie Juzefo. Piktai žvelgė į jį ir stengėsi nepasiduoti viduje bepradedančiai plisti baimei. - Myli mane už tai, koks esu. Ar tau toks dalykas suprantamas? Jai nesvarbu, kaip atrodo mano snukis, jai svarbu tai, kad yra saugi ir mylima.
Dafydd staiga nutilo. Suprato išsiplepėjęs per daug. Ko gero, taip nutiko dėl to, kad kalbėjo labiau sau, o Juzefas tiesiog buvo šalia ir viską girdėjo. Raudonplaukis juto susierzinimą ar netgi pyktį. Norėjosi gerai pamokyti šitą ligonį, kuris nė nepažinodamas Mayros šnekėjo apie ją visokias nesąmones. Vis dėlto žvelgė į jį ir suprato, kad anas tuoj apsiverks. Viskas dėl žmonos? Vadinasi, jis ją myli. Kaip jaustumeisi pats, jei Mayra tave išties paliktų?
- Eee, paklausyk, - negarsiai pratarė vaikinas ir padėjo gana sunkų galeonų maišą ant žemės. Norėjosi greičiau eiti į banką ir netikrais pinigais nusikratyti, tačiau pagailo šito keistuolio. Ar jis gali padėti? - Aš... Atsiprašau. Nenorėjau įskaudinti. Aš tik... - Mayra manęs nepaliks. Kad ir ką tu sakytum, ji myli mane. Tu klysti, ar supranti tą? - Aš tikrai atsiprašau...
Dafydd atsirėmė į tą pačią sieną palikdamas tarp jų nemenką tarpą. Buvo tikras, kad Juzefas nenorės šnekučiuotis, bet taip imti ir nueiti staiga pasidarė nelabai tinkama. Tad stovėjo čia ir laukė kažko, kas padės suprasti, ką reikėtų daryti dabar.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #42 Prieš 2 metus »
Po to, kai Juzefas ėmė žodžiuotis, jis jau buvo spėjęs pagalvoti, kad nedaug trūksta, jog gautų į galvą. Tačiau ryžikas stebino. Plikiui ėmus rėkti banko darbuotojas pradėjo gūžtis. Tai Levinsą privertė sutrikti. Tačiau vis dėl to raudonų plaukų savininkas atsikirsti sugebėjo. Jis pavadino Juzefą kvailiu ir pasakė, kad jo žmona jį mylį. Kad su juo yra saugi ir mylima.
Mylima Juzefo žmona taip pat buvo, tačiau vyras turėjo pripažinti, kad visada pats sau buvo svarbesnis už bet ką kitą. O saugi... Ne, saugi su Levinsu ji nebuvo niekada. Kas su juo galėtų būti saugus, kai jis pats negalėjo prognozuoti savo smegenų turinio ir veiksmų?
Kol Levinsas apie tai mąstė, raudonplaukis prisiartino šiek tiek arčiau ir ėmė atsiprašinėti.
- Tai aš atsiprašau, - Juzefas nubraukė kelias ištryškusias ašaras. - Nekreipk dėmesio į mano kalbas. Aš pats kaltas, kad žmona mane paliko, - balsas skambėjo liūdnai. - Gerų vyrų žmonos nepalieka. Lengviau sakyti, kad jos visos kaltos. Lengviau, nei pripažinti savo klaidas, - Levinsas žiūrėjo kažkur į tolį. - Tu geras žmogus, - dabar jau atsisuko į ryžąjį. - Tai aš esu psichas paranojikas, o ne tu.
Užsikišk, ką tu kalbi. O jeigu jis vis dėlto nori tave nužudyti?
- Tu tikrai nepasiųstas manęs nužudyti?
Vėl ėmė kamuoti keistos mintys. O gal jis turi pakankinti plikį? Gal naujasis buvusios draugelis pateikė tokį užsakymą? Galbūt anas pats tuojaus pasirodys ir savomis rankomis Levinsą nudės? Vyrukas ėmė keistai dairytis.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #43 Prieš 2 metus »
Situacija buvo keista ir sunkiai suprantama. Dafydd turėjo susitikti su kažkuo, kas paduos jam maišą su padirbtais galeonais. Reikėjo tiesiog paimti pinigus ir keliauti sau. Nebuvo būtinybės nei apsikeisti vardais, nei šnekėtis ar praleisti kartu daugiau nei dešimt sekundžių. O kas čia dėjosi dabar? Tiesą sakant, į galvą atėjo, kad šis žmogus gali būti koks apgavikas: ką gali žinoti, galbūt tie galeonai jo, o maiše, kurį padavė, tėra... Bet kas, tik ne tai, ko reikia? Gal visa šita nesąmonė yra tik gudrus triukas dėmesiui nukreipti? Dafydd nebepaisė šalimais esančio plikio, tiesiog ramiai apžiūrėjo galeonus. Jie atrodė kaip tikri, ir būtent tai paskatino patikėti, kad yra padirbti, kokių šiuo atveju ir reikėjo. Be to, argi apsimetėlis tiek terliotųsi užburdamas monetas, kad jų neveiktų accio? Ne, kažkokia nesąmonė. Viskas privalo būti tikra, tiesiog pinigus atvežęs žmogus buvo kažkoks ligonis. Ką gi, visokių yra, visokių reikia.
Juzefui pradėjus atsiprašinėti viskas vėl tarsi apsivertė. Dabar jis atrodė beveik normalus, tiesiog nusiminęs. O kas neprarastų nuotaikos, jeigu buvo paliktas žmonos? Dafydd puikiai žinojo, kad nesugebėtų taip ramiai reaguoti. Viduje sukilo kažkokia keista pagarba plikiui. Nespėjus to pasakyti, jis vėl pradėjo elgtis keistai.
- Kodėl aš turėčiau tave žudyti? - sutrikęs paklausė velsietis atsargiai pažvelgdamas į besidairantį Juzefą. Pats nužvelgė gatvę, bet ten ir toliau buvo tylu ramu. Kažkokia nesąmonė... - Aš iš banko. Ir jeigu nenunešiu šito maišo, nužudys mane, - pridūrė. Į galvą atėjo geniali (arba ne) idėja. Dafydd nesijautė norįs ją įgyvendinti, bet mintis, kad galėtų papasakoti Mayrai padėjęs neaiškiam žmogui, šiek tiek guodė.
- Klausyk, - neužtikrintai tarstelėjo vaikinas. - Jeigu nori, galim pasišnekėti. Gal tai padės? Man tik reikia nunešti šituos galeonus į banką, ir aš tuoj grįšiu, gerai?
Raudonplaukis atidžiai stebėjo Juzefą mintyse melsdamasis, kad plikis paprasčiausiai persigandęs pabėgtų.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė
« Atsakymas #44 Prieš 2 metus »
Juzefą ir vėl ėmė apimti panika. Tačiau jau įprastesnės būsenos. Nebesinorėjo nei žodžiuotis, nei spardytis ar daryti dar kažko panašaus, kaip nors nukreipinėti agresiją. Nes jos nebebuvo. Tačiau liko didžiulė baimė.
- Kodėl? Todėl... todėl kad tu gali būti pasamdytas jo! Kurio nei vardo nežinau!
Pasišnekėti? Jis kviečia mane pasišnekėti? Kur, po velnių? Vadinasi, jis... jis tikrai dirba čia, banke, bet ne tik! Papildomai jis žudo žmones pagal užsakymus! Sunerimusiu žvilgsniu Juzefas įsižiūrėjo į raudonplaukį. Kodėl ir anas į šį spoksojo? Laukė atsakymo? Bet tas žvilgsnis toks keistas... Jis nori išgerti! Po velnių, jis kviečia į barą!
- Aš negersiu! - sušuko Juzefas. - Dėl Merlino barzdos, aš tikrai daugiau negersiu! Nejaugi šitam pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti neliuobiant?!
Koks skirtumas. Viskas yra koks skirtumas. Gerti, negerti. Gyventi, negyventi. Nieko per daug negalvodamas Juzefas stipriai sugniaužė burtų lazdelę ir bandė įsivaizduoti dvi vietas: senuosius ir naujuosius namus. Kitą akimirką jis pokštelėjo, bet lygiai tą pačią sekundę apsigalvojo. Ar jis yra toks savanaudis, kad leistų žmonai ir sūnui pamatyti pusę atsiskyrusio savo kūno? O kas rastų kitą pusę dabartiniuose jo namuose? Brolis? Tėvai? Nebūk toksai šiknius, Juzefai. Ir tu nori gyventi!
Viskas vyko taip trumpai, akimirkos dalelytę. Ir Juzefas pradėjo raitytis klykdamas iš skausmo gulėdamas čia pat, Skersinio Skersgatvio gatvėje prie banko, su nepaprastai giliu įrėžiu nugaroje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »