[Mikasa Sei Yoshitaka]

Po pykčių su profesore , Kristina užėjo į kažkokią parduotuvę, net nepažiūrėjo į kurią tiesiog ėjo toliau nuo mokytojos. Atėjus ji pardavėjo paklausė:
 - Laba diena , ar nėra čia plunksnos?
 - Yra , tuoj jums ją atnešiu.
  - Na štai ar pirksi?
  - Taip , imsiu ją .
Kristina pagaliau nusipirko naują plunksną , o dabar stengėsi nepamatyti profesorės. Mokinė dar pasivaikščiojo po skersinio skersgatvio gatve ir galvojo: Kaip tikiuosi , kad ta pikta mokytoja nepasakytų direktorei , nes jai pasakys, mane gali dar ir iš hogvartso išmesti ! Kristina svarstė , svarstė ir labai pergyveno , bet jai visada pakeldavo nuotaiką saldainiai , šokoladas , todėl ji nusprendė nueiti į saldumynų parduotuvę. Joje buvo labai daug saldainių , pasiėmė du pakelius rūgščių saldainių ir jau galvojo grįžti į Hogvartsą. Atsisėdo ant naujos šluotos , saldainius ir plunksną įsidėjo į kišenę ir nuskrido į Hogvartsą.

[Ariella Annė Brown]

  Nebuvo tylu, daug pirmakursių nemokėjo kalbėtis pašnibždomis, o tai labai nervino.
  Žana nenoromis atitraukė savo tamsiais rudas akis nuo užrašų knygelės, kurioje buvo susiplanavisi viską ką privalėjo padaryti, norėdama pažvelgti ar nesimato kokio nors pažįstamo veido, tačiau deja, ne viskas buvo taip, kaip norėjo Mokslinčė.
  Šioks toks rūkas, paslaptinga atmosfera ir jeigu ne mokinių iš burtų ir kerėjimo mokyklos klyksmai tada mergina jaustųsi, kaip tikrame paslaptingame filmai, tačiau tai tebuvo paprasčiausios svajonės, kurios nesipildė, arba taip, bent jau manė buvusi kerėjimo profesorė. Begalvodama ji labai įdėmiai nužvelgė gatvę, na tiesą sakant pagrindinę Skersinio Skersgatvio gatvę ir staiga pajuto, kad iš jos suknelės kišenės (kad ir, kaip būtų keista, tai tokios egzistuoja) kažkas pagriebė spindinčią monetą, tačiau išsirutuliojęs iš jos padarėlis tiesiog drybsojo ir savo nekaltomis akimis įsistebelijo į vos ne dviejų metrų auksčio burtininkę.
  - Drybsai čia ir tiesiog svajoji? - nusijuokė mergina iš paėmė monetą iš viso labo mažo, gal būt penkių mėnesių knisiaus.
  - Iš vis, ką tu čia darai? Tu esi tikrai per jaunas slidinėti pagrindine Skersinio Skersgatvio gatve, tave gali paprasčiausiai sutrypti, - kiek rimčiau tarė Mokslinčė ir apsižvalgė ar nebuvo matyti jokio burtininko, kuris pasigędo spindinčių daiktų vagies. Ilgai nelaukusi mergina kelias minutes žvalgėsi kažkur netoli, kol galiausiai priėmė patį paprasčiausią ir saugiausią, galbūt ir normaliausią sprendimą, kurį galėjo sugalvoti.
 -  Kadangi matyt, kad čia klaidžiojai kelias dienas ar net savaites šiandien grįši namo su manimi, - neužtikrintu šaltu tonu mergina paėmė šiltą gyvūnėlį į rankas ir perbraukė jam per kailiuką, kuris buvo šiek tiek purvinas. Šiuo metu merginai tai buvo nė motais, tačiau ji šiek tiek sutriko. Negi sugebėsiu pasirūpinti viskuo pati viena? Kam man dar viena atsakomybė? Gal iš tikro nereikia nieko daryti ir palikti vargšelį čia? O gal aš iš tikro elgiuosi taip, kaip ir turėčiau? Taip besamprotaudama dama net nepastebėjo, kaip iš jos rankinuko dingo dar penki galeonai, tai privertė ją dar kartą susimąstyti ar ji iš tikro darė tinkamus sprendimus. Nusiramink, tu žinai ką darai, - padrąsino save naujoji knisiaus šeimininkė.
  - Kaip supratau, tu, neesi išauklėtas knisius, - burbtelėjo Mokslinčė ir laikydama rankose gyvūnėlį ramiu žingsniu keliavo kažkur toliau.

[Alehandro Murrell]

  Sausakimša pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė šlamėjo nuo mokinių šūkavimų, kalbų, aptarinėjimų ir juoko. Atrodė, kad tarsi šią gražią dieną visi Hogvartso mokiniai sumanė susirinkti Skersiniame Skersgatvyje, nors tai ir nebuvo labai tikėtina ir įmanoma mokslo metų viduryje. Vaikų apsuptyje matėsi kelios suaugusiųjų galvos ir keturių draugų kompanija, iš kurių tris deja, bet matė tik pats Mayranas ir kuri tarsi bandė įsilieti tarp mažųjų burtininkų, tačiau dėl savo aukšto ūgio tai nelabai gerai sekėsi. Vaikinai žygiavo sausakimša gatve, kalbėjosi, retkarčiais nusijuokdavo. Menkas vėjelis sklaidė ilgus, garbanotus strazdaniaus plaukus į visas puses, tad šis buvo tarsi priverstas sustoti ir su ranka juos susišukavus, susirišti į aukštą kuodą. Matomumas kaip mat pagerėjo, kadangi tamsios sruogos nebekrito ant veido bei akių, taip trukdydamos viską aiškiai matyti.
- Žiūrėkit, kavos kioskelis. Eime, nusipirksim kavos, - gan patenkintas prakalbo buvęs auroras ir nė nelaukęs draugų sutikimo, dėjo platų žingsnį kioskelio link. Ranką įkišęs į gan šilto palto kišenę, bandė užčiuopti galioną, kurį dar visai neseniai paliko kišenėje, bet kiek susiraukė kai užčiuopė mažą letenėlę.
- Kas per...? - pasimetęs po nosimi suburbėjo vaikinas ir nukreipęs žvilgsnį į letenėlės savininką, pamatė nekaltomis akytėmis į jį žvelgiantį mažą vagišių, kuris ir bandė ištraukti galeoną iš Wallflowerio kišenės. Mielos padarėlio akytės žvelgė į tamsias burtininko akis, taip tarsi prašydamos neskriausti jo.
- Ir ką man su tavim daryti? - kalbėdamas su knisiumi nusišypsojo Mayranas, atsiėmė pavogtą monetą ir perėmė pukuotuką į abi rankas. Žvilgsniu greit perbėgęs judrią gatvę, niekaip nesumąstė kur turėtų saugiai šį padėtį, tad taip ir liko stovėti šaligatvyje žvelgiant mažam padarėliui į akis, tvirtai jį laikant rankose, kol pačio vaikino mintys klajojo nuo kavos puodelio iki to, ką daryti su knisiumi.

[Ariella Annė Brown]

  Žana iš tikro nukulniavo kelis žingsnius, kol mažasis draugužis iššoko iš jos glėbio. O man jis jau pradėjo patikti... - pamintijo ir vildamasi, kad dar pavyks pamatyti šį gyvūnėlį žvalgėsi aplinkui. Pagrindinėje Skersinio Skersgatvio gatvėje vaikštinėjo labai daug burtininkų, tačiau mergina buvo aukšta, o tai kartais buvo ir privalumas. Žana savo rudomis akimis stengėsi pastebėti, kur gi nuklydo jos naujasis draugas, tačiau knisiaus niekur nebuvo matyt. Vis dar besižiūrinėdama aplinkui, matydama daug pirmakursių ir visokių kitokių veikėzų ji pastebėjo kažką blizgančio. Ne, ji tikrai nebuvo knisius ir to vogti nenorėjo, tačiau žinojo, kad užsisvajojęs draugužis tikrai ten atsidurs. Lėtai nuleidusi akis į žemę žingsniavo ieškodama knisiaus, kol galų gale vos neatsitrenkė į panašaus ūgio burtininką. Dar tik to ir betrūko, - peikė save mergina ir pakėlė savo rudas akis į tą asmenį.
  - Atsiprašau, - teištarė ir jau ketino žingsniuoti toliau. Ieškoti kažkuo jai labai patikusiu magiškojo gyvūnėlio, tačiau šis padarėlis buvo prieš pat jos akis.
  - Kaip matau mažasis mano draugužis jau spėjo jus apšvarinti, - šyptelėjo, nenorėjo pasirodyti per daug maloni, todėl tiesiog paėmė knisių atgal į glėbį. Po kelių minučių jau stengėsi išplėšti spindintį pinigėlį iš gyvūnėlio švelnių letenėlių, o tai nebuvo, taip lengva, kaip jai atrodė. Ilgai nebesivarginusi Mokslinčė pagaliau atemė galeoną ir ištiesė jį aukštam burtininkui.
  - Atsiprašau ir už jį, - numykė ir pridūrė: - aš pati jį radau gal prieš dešimtį minučių, pasirodė visai mielas, galbūt netgi juo pasirūpinčiau, bet ach... Jis visiškai neišauklėtas, tai tektų užsiimti ir tuo.
  Jautėsi šiek tiek keistai, kai nereikėjo palenkti galvos žvelgiant į šį asmenį, nebeprisiminė kada apskutinį kartą susitiko su kažkuo tokiu aukštu ūgiu, tačiau savo jausmus ji pasiliko sau, nebuvo linkusi dalintis tokiais dalykais. Tuo labiau gatvėje nebuvo tylu, vis gi tai pagrindinė gatvė, tai ta bauginanti tyla čia nebuvo žinoma.
  - Aš Žana, o kaip kreiptis turėčiau į jus? - modelis pamiršusi prisistatyti ištarė vardą, pavardės neminėjo, abejojo, kad šis ne žiobaras ją žinos ar bus kažką apie ją girdėjęs, taigi tiesiog laukė atsakymo į šį klausimą, rankose laikydama knisių ir glostydama jo švelnų, tamsų kailiuką.

[Alehandro Murrell]

  Mažas, mielomis akutėmis į vaikiną žvelgiantis padarėlis ramiai leidosi laikomas rankose, kadangi matėsi, kad šis pilnai pasidavė bandymuose ištrūkti. Rodosi, kad knisius dabar bandė panaudoti savo mielą išvaizdą ir ja papirkti Mayraną, kad šis paleistų suktą padariūkštį ir leistų jam eiti apvogti ką nors kitą. Deja, tačiau, kad ir kaip vaikinukas mylėjo gyvūnėlius, mažam vagišiui nepavyko jį "sulydyti" iki tokio lygio, kad šis pasiduotų.
  Netikėtai akyse pasirodžiusi mergina, kuri dar ir vos teišvengė susidūrimo su Wallfloweriu, ne tik pradėjo atsiprašinėti buvusio auroro, o dar ir atėmė mielą, tačiau neišauklėtą padariūktšį iš vaikino rankų.
  - Tavo draugužis? Kaip aš galiu tavimi pasitikėti ir įsitikinti, kad tu jam nieko nepadarysi, nepasinaudosi juo savo naudai? - saugodamas mažąjį vagišių, norėdamas įsitikinti jo saugumu, nepiktai, tačiau kiek susiraukdamas paklausė strazdanius. Kaktoje nuo susiraukimo išryškėjo kelios neryškios raukšlelės.
  Galiausiai įdėmiau nužvelgęs merginą, nesugebėjo nepastebėti jos ypatingai aukšto ūgio. Nemelavo sau, kiek nustebo dėl to. Visgi pats būdamas tikrai ne žemo ūgio, vaikinas retai sutikdavo kažką tokio pat ūgio, buvo įpratęs bendrauti su mažesnio ūgio žmonėmis, o dar rečiau tai būdavo moteriškosios lyties atstovės. Na, bet pasirodo, kad per greitai prie to įprato, kadangi sutikta Luna, o dabar ir ši nepažįstamoji, kuri tvirtino esanti knisiaus "draugė", parodė, kad pasitaiko tikrai ne viena ir aukštesnio ūgio mergina.
  Rodosi, kad merginai net neteko atsakyti į Mayrano klausimą, kadangi sekantys jos žodžiai, pilnai šį įtikino, privertė pasitikėti ja ir žinoti, kad knisiu turbūt bus su ja saugus. Paėmęs galeoną iš merginos delno, linktelėjo, taip padėkodamas ir parodydamas, kad suprato. Delnu švelniai paglostydamas padarėlio, esančio merginos glėbyje, viršugalvį, šyptelėjo. Knisius iš tiesų buvo gan mielas, nors ir nelabai pasižymėjo gražiu, pavyzdingu elgesiu.
  - Siūlau laikyti knisių tvirčiau, suktas mažylis turi pakankamai jėgos ištrūkti ir pabėgti, - Pasiūlė, davė trumpą patarimą tamsiaplaukis ir vyptelėjo, galeoną saugiai įsidėjo į palto kišenę.
  - Į mane gali kreiptis vardu. Aš Mayranas. Malonu, Žana. - prisistatė buvęs klastuolis ir linktelėjo galvą, pažvelgė į šoną, tačiau nebematė dar visai neseniai šia stovėjusių draugų. Tie dundukai visad sugeba pradingti.
  - Galvoji priglausti knisiu? Jis atrodo gana mielas, nesinori, kad toliau lakstytų gatvėmis, vagiliautų ar jam tiesiog nutiktų kažkas blogo, - susirūpindamas gyvūnelio likimu, paklausė Žanos vaikinas.

[Ariella Annė Brown]

  Tamsios akys vis nukrypdavo į pagrindine Skersinio skersgatvio gatve, vis praeinančius burtininkus, kol Žana stengėsi susikaupti ir grįžti prie pokalbio su Mayran. Mergina jautė, kad bet kokiam pokalbiui yra reikalingas žvilgsnis į akis. Ak, ir kodėl jai susikaupti buvo taip sunku?
  - Na, kol kas jis tik vienas ir niekuo neįpatingas knisius, tačiau manau, jeigu jį pasiimsiu pas save jis taps daugiau, nei paprastas gyvūnėlis. Dažniausiai augintiniai tampa gyvenimo dalimi, be kurios gyvenimą įsivaizduoti yra labai sunku, - pati nesuprato, ką per nesąmonę ką tik pasakė, tačiau negalėjo palaikyti liežuvio už dantų.
  Švelniai perbraukė per gyvūnėlio kailiuką, šis buvo šiek tiek išpurvintas, tačiau ar buvo galima tikėtis kažko kito, kai nežinia kokį laiko tarpą mažasis magiškasis padarėlis bastėsi galvėmis, nerasdamas sau, nei šilto guolio, kur visad galės šiltai ir saugiau jaustis, snausti kamputyje ir tiesiog būti, lyg namuose, nei asmens, kuris galėjo jam tai parūpinti? Tokiu burtininku dabar jautėsi Žana, tad šiek tiek stipriau rankose laikė knisių, ir šyptelėjo Mayranui, kuris ir davė tokį patarimą merginai.
  - Tad taip, manau, namuose tikrai atsiras vietos ir šiam išdykėliui, - sumurmėjo sau po nosimi ir nukreipė žvilgsnį į knisių. Dar reikės jam ir vardą sugalvot, tačiau visų pirma saugiai pargabenti į Kiauliasodį. Matyt, reiktų nusipirkti kažką, kur būtų galima laikyti tokį padarėlį keliaujant. Skersiniam skersgatvį turėčiau tai rasti, juk čia rasti buvo galima beveik, bet ką... - mintijo lėtai braukdama per padarėlio kailiuką, visiškai nesirūpindama dėl to, kad jis nebuvo pats švariausias.
  - Ką veikiate Skersiniame skersgatvyje? - pasidomėjo, vien tik dėl to, kad nebūtų tos mirtinai pavojingos tylos ir susimąstė. Juk Mayran tikrai neatrodė, kaip mokinys, tad klausimas buvo gal, net gi kažkiek logiškas.
  Tyla, lyg ir apgaubė trisdešimtmetę, tačiau tai truko neilgai. Pasigirdo kelių pirmakursių šauksmai, kurie išsklaidė ir merginos abejones. Keista, kad ji jų dar turėjo. Išvis, kodėl pastarosiomis dienomis mergina buvo tokios nepastovios nuomonės...
  Saulės spindulėliai lepino merginos glėbyje gulinti knisių, šis atrodo buvo kiek geresnės nuotakos nei prieš tai ir jau nebebijojo Žanos. Su tokia mintimi mergina gyvūnėlio nelaikė, taip tvirtai, kaip laikė prieš tai. Leido jam pasimėgauti saulutės spindulėliais ir karts nuo karto pralenkenčiu vėjo gūsiu, kuris irgi nerado vietos. Visai, kaip ir knisius. Tas pats knisius, kuris šiuo metu visiškai atsipalaidavęs primerkė savo akutes.

[Alehandro Murrell]

  Tamsus, ramus žvilgsnis lakstė po pagrindinę Skersinio skersgatvio gatvę. Laimingas ir visai malonus, labiausiai vaikų ir paauglių sukeltas triukšmas, vis dar nerimo, tačiau tai visai netrukdė vaikinui. Kaip tik, tai tik kiek džiugino ir vertė veide atsirasti mažutei, nežymiai šypsenėlei.
  - Kalbi protingai. Tikiuosi, kad ne tik kalbi, bet esi ir pasiruošusi jį prižiūrėti, prisijaukinti ir mokyti, kad tikrai taptų tavo gyvenimo dalimi, geriausiu augintiniu, koks tik gali būti, - atsitraukęs nuo viso Skersinio skersgatvio gyvasties, šnaresio ir šurmulio, grąžindamas dėmesį į prieš jį stovinčią merginą su mielu padarėliu rankuose, tarė Mayranas.
  Pūkuotukas rodosi, kad pradėjo visai mėgautis Žanos draugija, nebesistengė ištrūkti, nebesimuistė ir nebandė pabėgti, kas buvo jau ganėtinai didelė pažanga norint į savo namus ir širdį priimti gatvėje gyvenusį gyvūną. Knisius savo dideliomis, tačiau mielomis akytėmis įdėmiai spoksojo į tamsiaplaukę, tyrinėjo jos veidą ir jo bruožus, tarsi bandė įsitikinti ar gali pasitikėti ja, ar ji geras žmogus, ar ne.
  - Nieko rimto. Atėjau su draugais pasivaikščioti, išgerti kavos, bet jie pamatė tave ir nė pats nepastebėjau kaip greit sugebėjo pasišalinti. Turbūt nebebandysiu ieškot jų ir kiek vėliau pėdinsiu namo. O ką tu čia veiki? - atsakė į klausimą ir iš mandagumo pasiteiravo vaikinas. Jo žvilgsnis staiga nukrypo į laikrodį, kuris pūpsojo ant riešo. Akys kiek išsiplėtė iš nuostabos. Garbanius tikrai nemanė, kad Skersiniame skersgatvyje sugebėjo praleisti, iššvaistyti tiek daug laiko ir, kad laikrodžio rodyklė jau mušo penktą valandą dienos. Laikas bėgo greitai ir gan negailestingai, nebūtų sustojęs net to labai reikiant, net paprašius. Jį sustabdyti ar pergudrauti be galo sunku, tad galiausiai tenka susigyventi su juo.
  - Jau gan vėlu. Man būtų pats tinkamas laikas keliauti savais keliais. Tikiuosi, kad nuspręsi tinkamai ir knisius gaus gerus, patikimus ir jį mylinčius namus ir jums seksis gerai. Iki, gal dar kada susimatysim. Buvo malonu susipažinti, Žana, - skubėdamas pas namie jo laukiantį, turbūt nekantraujantį ir iš nuobodulio baigiantį numirti vokiečių aviganį, kuris būtinai turi būti pavedžiotas, tarė ir menkai šyptelėjo Mayranas. Atsisveikinęs su mergina šis dar kartelį pažvelgė į šios glėbyje susiraičiusį mielą, pasaulio kiek nuskriaustą gyvūnėlį, paglostė jo kiek švelnų, tačiau purviną kailiuką ir sparčiu žingsniu nužingsniavo pagrindine gatve tolyn, pas savo ištikimą draugužį.

[Tae Yeon Min]

Teoriškai, atsižvelgiant į Tae-yeon socialinio ir akademinio gyvenimo istoriją, ir į kitus jo esaties aspektus, archyvaras turėjo būti neblogai susipažinęs su Skersiniu skersgatviu, ta vienintele pagrindine gatve. Jis Londone vis dėl to praleido ketverius metus, burtininkaudamas.
Ir nepaisant visos teorijos ir viso atsižvelgimo, jis jautėsi kaip mažas vaikas dideliam ir klaidinančiam pasaulyje. Jautėsi ir greičiausiai, su savo tamsiai mėlyna šiugždančia striuke, atrodė kaip netyčia į magijos pasaulį užklydęs žiobaras, kaip į fėjų karalystę įžengęs nupiepėlis, be didesnių ir rimtesnių pasvarstymų atidavęs savo vardą pirmai pasitaikiusiai fėjai mainais į pasaulio, kuris nuolat keičiasi žemėlapį.
Tae-yeon pasitraukė nuo gatvės vidurio į šoną, beveik įsispraudė į siaurą atsišakojančią gatvelę tarp dviejų blizgančių ir magiškai žiburiuojančių parduotuvių. Išplėtęs akis archyvaras žvalgėsi ir vien savo minties galia mėgino išsiaiškinti, kur, tarp viso ko, kas užlieja jo būdraujančią sąmonę, galėtų būti ta viena perskaitytų, senų, retų (ir kartais užkeiktų) knygų krautuvėlė, su kurios savininku jis apsikeitė keliais visai maloniais laiškais.
Vakarėjo, ir nepaisydamas to tikėtumeisi, kad Skersinis skersgatvis iki pat paryčių bus sausakimšas tamsių apsiaustų (artėjo mokslo metai, pats pardavimų įkarštis). Tačiau gal šis vakaras kuo nors ypatingas (lynoja, tamsu ir vėsu), mat pagrindine gatve, nuo kurios Tae-yeon slėpėsi, skubiai pražingsniuodavo tik vienas kitas susigūžęs siluetas. Archyvaras nenorėjo nei vieno iš jų trukdyti, įsivaizduodamas neatidėliotinus reikalus ir šiaip skubų gyvenimo tempą. Iš kitos pusės, jis taip pat norėjo spėti į krautuvę prieš jai užsidarant. Nemandagu yra pasirodyti darbo dienai pasibaigus, ypač po tokiais pretekstais kaip „jūs turite vienintelį laisvą knygos, kurios nori mano biblioteka, egzempliorių, ir aš nusipjausiu mažąjį pirštą, kad tik jį gaučiau.“
Vyras sumurmėjo kažką sau po nosimi, žvilgtelėjo į virš galvos blausiai švytintį žibintą su magiška liepsnele viduj, ir kyštelėjo ranką, koją, beigi pusę kūno atgal į gatvę. Galbūt jam pasiseks sutrukdyti asmenį, kurio reikalai šiek tiek atidėliotini. Pasukiojo galvą žvalgydamasis žmogaus.

[Alrisa Fuentes]

Visi daiktai jau buvo nupirkti. Rašalas, plunksnos, pergamentas... Mintyse tikrino sąrašą Alrisa, su kuprine pamažu žingsniuodama iš paskutinės parduotuvės. Tiesą sakant, nešulys svėrė nedaug - vadovėlių nereikėjo, nes buvo palikta mokytis antrus metus tame pačiame kurse. Motina, aišku, tuo nebuvo labai patenkinta. Tačiau ji tiesiog paprasčiausiai nesuprato Hogvartso privalumų: puikaus maisto, galimybės spardyti mergiūkštes su teleskopais ir dar daugiau. Klastuolė giliai atsiduso, prisiminusi tuos laikus. Netrukus vėl išvys tą buką marmūzę, kurios beveik spėjo pasiilgti...kad dar kartą išgirstų mirštančio astronomijos prietaiso aimaną.
-Ech... - nutęsė ji, pėdindama ir piktai žvilgčiodama į apsiniaukusį dangų. Lietus nebuvo juodaplaukės draugas. Iš visų pakampių sėlinanti tamsa taip pat - juk dar reikėjo grįžti namo.
Batams tyliai šlepsint per balas mergaitė mąstė apie savo augintinius. Saliamonas negalėjo pakęsti virdulio, tačiau per atostogas išmoko tikrai nemažai. O tuo tarpu Jonas liko toks pat kvailas balandis, be atodairos puolantis garsiai kalbančius žmones. Vis dėlto, Alrisa nebūtų išdrįsusi jų parduoti - paukščiai pakeldavo ūpą ne prasčiau negu saldumynų valgymas.
Staiga akį patraukė spalvota vitrina, netgi vakarėjant atrodanti neįtikėtinai patraukliai. Tiesą sakant, tik dabar atsiskleidė visas jos grožis: magiškos švieselės plūduriavo šalia įvairiausių saldėsių. Jaukiai apšvietė juos ir kartu kone prie stiklo prisisiurbusį Alrisos veidą. Ji akimirksniu užsigeidė apsilankyti šioje parduotuvėje, išragauti...kol žvilgsnis nenukrypo į kainas, išraitytas įmantriu raštu. Juodaplaukė kaipmat atšoko lyg būtų nusideginusi ir pasipiktinusi purkštelėjo:
-Ką? Prakeikti lupikautojai!

[Tae Yeon Min]

Štai, per lietaus užuolaidą ir blausias šviesas rudos archyvaro akys užkliuvo už žmogaus, priplojusio veidą prie netoliese spindinčios ir blizgančios vitrinos. Tae-yeon ilgai nesvarstė – o jeigu žmogus ims ir nueis – ir trim ar keturiais žingsniais peržingsniavo į kitą gatvės pusę. Kaip tik tada, kai ana persona atšoko nuo stiklo lyg nudeginta.
Vyras krūptelėjo pasigirdus pasipiktinusiam šūksniui, akimirką nusigando, kad tai į jį kreipiasi, nemandagiai perspėja nesiartinti su savo knyginiais pretekstais ir šlamančia striuke nuo lietaus. Tačiau mergaitė į jį nežiūrėjo.
Tae-yeon akimirką stabtelėjo ir buvo beapsisukąs atgal, mat konfliktų visai netroško. Galbūt dar pasitaikys šiek tiek ramesnio būdo maloningas praeivis, ak, mažos piktos mergaitės tikrai ne jo arbatos puodelis. Mintis nuskambėjo šiek tiek kreivai.
Tačiau archyvaro knyginis pretekstas vis dėlto ėmė virsti neatidėliotinu reikalu, ir jis pripažino nebenorįs ir nebegalįs ilgiau laukti. Lietuje, šaldamas kojų pirštus. Galbūt geriausia veiksmų seka dabar imtis veiksmų, užuot stoviniavus.
- Atsiprašau, - garsiai ištarė jis, prisiartinęs mergaitei iš už nugaros. Nulenkė galvą ir įbedė žvilgsnį į šlapias plyteles po kojomis. - Gal netyčia (arba tyčia) žinote į kurią pusę "Sulaužytos nugarėlės"?
Tik žodžiams palikus Tae-yeon lūpas vyras susivokė koks nepalankus jo ieškomo knygyno pavadinimas. Pamanytum, kad jis ieško ne knygų kurios tiek suskaitytos, kad pačios atsiverčia tam tikroj vietoj, o vaikų kankinimo dirbtuvių ar kažko panašaus. Abejotinos reputacijos stuburo tiesinimo metodų dirbtuvių. Archyvaras užsimerkė, beviltiškai.

[Alrisa Fuentes]

Kaina pasitaikė išties kosminė. Kiekvienas pasiturintis burtininkas tų saldumynų nebūtų pirkęs, nebent tik ypatingomis progomis.  Galbūt į juos buvo pridėta visokių stogą raunančių ingredientų, gal turėjo įdomių savybių, o gal... Vienaip ar kitaip, Alrisai tai nesutrukdė pasipiktinti ir galutinai nuspręsti, kad šioje prabangioje krautuvėje nesilankys. To dar betrūko, jog sunkiai sutaupytus pinigus išleistų brangiems, bet neskaniems saldainiams. Verčiau jau nusipirks paprasčiausių citrininių ledinukų kokioj nors žiobariškoje parduotuvėje. Deja, šie svarbūs pamąstymai netikėtai buvo nutraukti skambaus vyriško balso, privertusio mergaitę krūptelėti.
Kone akimirksniu įsijungė įvairiausi pavojaus signalai, kurie galėjo nuskambėti lietingą pavakarę ištuštėjusioje gatvėje. Klastuolė išgąstingai atsisuko. Ir kiek nusiramino - neatrodė, kad nepažįstamasis jau tuoj tuoj smeigs lazdele į kaklą ir pareikalaus pinigų. Tiesą sakant, ji jų beveik neturėjo - viskas buvo išleista, o šeimos finansinė padėtis per metus pasikeitė nedaug. Vis dėlto, ištarti žodžiai greičiau buvo keistoki, o ne baugūs, todėl susierzinimas niekur nedingo. Galima sakyti, jis tik išaugo - kam trukdoma tokiais bereikšmiais klausimais? Alrisai beliko viltis, kad trumpam veide šmėstelėjusi baimė buvo nepastebėta. Net jei ir buvo, netrukus tapo užmiršta, mat jos tonas nė iš tolo nepriminė įbauginto žvėrelio:
-Žinoma. Antra gatvelė į kairę. - atsainiai mostelėjo ta kryptimi, iš kur atėjo.
Savaime suprantama, jog mokinė nenutuokė, kur galėjo būti tos „nugarėlės“, todėl pasakė tai, kas šovė į galvą. Visada smagu paklaidinti žmogų, o šį kartą tai turėjo bent šiek tiek praskaidrinti nuotaiką, kurią spėjo sugadinti absurdiškai aukštos kainos. Akyse žybtelėjo kažkas panašaus į sunkiai slepiamą pasitenkinimą savo veiksmais. Gal jis nusilauš ten koją... Pasvajojo ji, vildamasi, kad tame šoniniame skersgatvyje slepiasi kokie nors apgaulingi laiptai.

[Tae Yeon Min]

Tae-yeon Min nusilenkė. Britai niekada nesuprato korėjietiškų mandagumo dalykų, žiūrėdavo truputį kreivai, ir dvidešimt-kažkelių bibliotekininkas pirma bandė atmokti į kraują įaugusias manieras, o tada ėmė specialiai trikdyti aplinkinius. Vien dėl smagumo.
Jo nusilenkimas nebuvo nei labai gilus nei labai tiesus ir šiuo konkrečiu atveju labiau iš vėl susiformavusio įpročio nei iš pasilinksminimo. Tae-yeon neužtruko, kad pasižiūrėtų į mergaitės veidą. Tarstelėjęs širdingą ačiū, per slidžias, šlapias grindinio plyteles slystelėjo link nurodyto skersgatvio.
Šis, kitaip nei pagrindinė gatvė, nebuvo apšviestas, ir tik blyškūs atspindžiai nuo magiškų ugnelių pasiekė jo šlapią gridinį ir labai blausiai apšvietė takelį. Skersgatvis kilo į viršų, ir Tae-yeon truputį užduso.
Nesimatė nei krautuvių, nei apskritai jokių durų abipus gatvelės. Šios buvo tuščios ir be langų. Galiausiai vyras susidūrė su siena skersai tako. Susinervinęs nusikeikė ir atsiduso. Jo sulaužytos nugarėlės grečiausiai jau užsidarė.
Slysčiodamas ant šlapių akmenų ir pamažėle vis labiau šaldamas kojų pirštus, Tae-yeon nusileido žemyn gatvele, atgal į pagrindinę gatvę. Tikėdamasis teberasti mergiūkštę kur nors netoliese (juk buvo dingęs vos kelioms minutėms), dar sukdamas už kampo piktai šūktelėjo:
- Ten nėra mano nugarėlių! Išvis nieko nėra!
Jo neperšlampamas, tamsiai mėlynas vindbreikeris lygiai taip pat piktai sušiugždėjo. Tada Tae-yeon Min batas žavingai paslydo, ir vyras vos spėjo griebtis už aštroko namo kampo idant neparvirstų. Kulkšnį persmelkė skausmas ir jis šnypšdamas nusikeikė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jau tuoj tuoj turėjo atsirasti mažylis. Dafydd nekantriai laukė, kada galės išeiti ilgų atostogų ir visą įmanomą laiką praleisti su Mayra ir keturiais vaikais. Darbe niekaip negalėjo susikaupti, mintimis nuolat keliaudavo į Sautendą, kur buvo mylimas ir reikalingas. Paėmęs bet kokį daiktą įsivaizduodavo, kad tai yra dovana mylimajai, tad užsisvajodavo apie tai, kaip ją pradžiugina.
Tokia padėtis viršininkams gerokai nepatiko, ir pamažu pradėjo sklisti kalbos, kad vaikinas nėra vertas dirbti gerai apmokamo darbo. Ko gero, tai buvo priežastis, kodėl Dafydd pasisiūlė susitikti su neaiškiu žmogėnu, turinčiu atgabenti kažkokį krovinį. Atrodė, kad tai yra visiškai ne banko reikalas, bet jeigu reikia, tai reikia.
Raudonplaukis ant įprasto megztinio užsimetė paprastą striukę ir pradėjo trypčioti netoliese banko. Skersinio skersgatvio gatvė buvo neįprastai tuščia. Tai buvo šiek tiek nejauku, mat velsietis jautėsi pernelyg krentąs į akis. Viena vertus, tai nebuvo taip jau blogai: atėjęs vyriškis turėtų lengvai jį rasti. Vis dėlto būti pastebėtam reiškė viena: jam tuoj blogai baigsis. Jis ir vėl prisidirbo ir dabar bus už tai nubaustas. Tai vertė jaustis labai nejaukiai, tad Dafydd užsitraukė ant galvos gobtuvą ir susigūžęs atsirėmė į banko sieną. Tikėjosi, kad ilgai laukti nereikės, mat be viso kito čia buvo ir beprotiškai šalta.
Po septynerių metų atvyksime čia pirkti dvynukams Hogvartso prekių staiga susimąstė Dafydd ir gerokai išsigando. Jo mažyliams buvo jau ketveri. Vos po kelių mėnesių sueis ir visi penkeri. Ar gali būti, kad jis jau penkerius metus gyvena kaip normalus žmogus? Jau penkerius metus turi mylimą žmogų, kuriam rūpi? Tuo buvo be galo sunku patikėti. Vaikinas vis dar buvo kupinas problemų, kurių sprendimas vis dar atrodė tolimas ir nepasiekiamas. Būtų laikas išmokti gyventi... liūdna mintis pasiekė raudonplaukio smegenis. Liūdnas atodūsis paliko lūpas, o nieko neregintis žvilgsnis įsmigo į gatvę.

[Juzefas Levinsas]

Reikėjo prasimanyti pinigų. Po to karto, kai Levinsas pasiremontavo namus ir ištaškė krūvą galeonų Pandemoniume, kišenėse ėmė švilpti vėjai. Taip jau atsitiko, kad šiuo metu nepasitaikydavo progų kažką rimtai apšvarinti. Atlyginimo Ministerijoje dar reikėjo luktelėti, tačiau mėlynakis pastebėjo, kad šis darbas ėmė jį slėgti. Visa ta rutina: židinys, liftas, kabinetas, nešyklės... Taip pažįstama, stabilu, bet pasidarė skausminga. Nes po tos darbo rutinos Juzefas grįždavo jau ne namo pas žmoną ir sūnų, o į seną vienišą medinį namą. Ir kiekvieną kartą leisdamasis liftu į vestibiulį jis apie tai pagalvodavo. Galbūt jeigu pradėtų dirbti kažkur kitur, minčių apie buvusią šeimą sumažėtų?
Tiesą pasakius, Juzefas apskritai pradėjo tingėti dirbti Ministerijoje. Kurių galų čia vaidinti kažkokį poną, jei gali kurį laiką ir paveltėdžiauti? Arba padirbėti mažesniu krūviu? Kada nori pats, o ne kasdien. Tačiau palikti darbo dar nesiryžo. Bet tokios mintys lankė vis dažniau ir dažniau.
Kadangi reikėjo galeonų, plikis pasišovė gabenti tam tikrus siuntinius ir krovinius. Sudarė sutartį su viena magiška siuntų gabenimo įmone dėl darbo pagal galimybes ir poreikį. Juzefas buvo puikus keliautojas oru ir galėjo akimirksniu pergabenti didelius, sunkius ar net pavojingus nešulius. Buvo naudingas. Tačiau kartais pasišaudavo pergabenti ir ką nors paprastesnio, kai reikėdavo pinigo. Kaip ir dabar. Iki Gringotso banko plikis turėjo pristatyti maišą padirbtų galeonų tyrimui. Žinoma, Juzefas nebūtų Juzefu, jeigu tuo nepasinaudotų.
Su bendrininkais Levinsas suko planą kaip patekti į banką. Vyriškis pabandys pasinaudoti proga. Vieną galeoną jis pavertė nešykle. Po dviejų dienų galeonas turėtų atsidurti šiukšlių dežėje prie Bordžino ir Berkso. Tą valandą plikis trinsis šalia. Jeigu pavyks, vadinasi, nešyklę ne taip legva susekti ir iš banko ji be vargo atsidūrė kitur. Šis eksperimentas padės įvertinti Gringotso apsaugas.
Juzefas pokštelėjo oru ir atsidūrė pagrindinėje Skersinio skersgatvio gatvėje. Ji buvo tuščia. Apskritai, diena buvo niūri ir apniukusi. Sparčiu žingsniu Levinsas keliavo banko link. Žinojo, kad siuntinį turi perduoti kažkokiam ryžikui. Pastebėjo vyriškos lyties atstovą, atsirėmusį į Gringotso pastato sieną. Jis buvo su gobtuvu, o iš po jo kišojo ryži plaukai. Tai jis. Bet kad visiškai neprimena banko darbuotojo.
Paranojikui pradėjo daužytis širdis. Kodėl gatvė tuščia? Kodėl Juzefo laukiantis vyras atrodo toks įtartinas? O jeigu... o jeigu dabar plikį bandys nužudyti? Kolega iš trečio departamento arba naujasis buvusios draugas... Juzefui ėmė suktis galva. Jis įsikišo ranką į kišenę ir gniaužė burtų lazdelę. Buvo pasiruošęs bet kurią akimirką išnykti oru. Žinojo, kad savo sumišimo parodyti negali. Atrodė normaliai, nes vaidinti per šitiek metų buvo gerai išmokęs.
- Sveiki, - linktelėjo tam potencialiam žudikui. - Juzefas, - prisistatė. - Atgabenau padirbtus galeonus.
Vyrukas ketino įduoti tam ryžikui maišą ir eiti savais keliais, jei tik anas jo nenudės, tačiau kažkur gatvėje pasigirdo klegesys. Atsisukęs Levinsas pamatė... negali būti! Tą pačią sekundę vyras instinktyviai čiupo ryžą už striukės ir timptelėjo už kampo. Atsargiai žiūrėjo, kaip praeina buvusi žmona, sūnus ir... Juzefas atsiduso. Pasidarė taip skaudu. Juk jo vietoje turėtų būti plikis.
- Niekada nevesk, - žvilgtelėjo į ryžą. - Ir neturėk vaikų. Jos vis tiek vieną dieną išduoda. Visos, - dabar Levinsas tuo šventai tikėjo. - O su vaikais bendravimas nutolsta, - mėlynakio balsas buvo liūdnas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mintys sukosi tik apie namuose esančią mylimą merginą ir tris mažylius. Pagaliau pavyko nustoti galvoti apie tai, kad reikia "išmokti gyventi." Vis dėlto Dafydd buvo laimingas ir tikėjo padedantis taip jaustis ir Mayrai. Raudonplaukis vylėsi, kad mylimoji žino: jis jai leistų ir atleistų bet ką. Žinojo, kad iki priimdama jį į savo gyvenimą Mayra gyveno visiškai kitaip. Vis dėlto Dafydd nebūtų trukdęs ir toliau daryti bet ką, ko tik mylimajai reikėjo. Juk ji tai žinojo, ar ne? Reikės būtinai tą jai pasakyti priėjo išvadą vaikinas. Vienintelis jo uždavinys šiame gyvenime buvo daryti viską, kad brangiausias žmogus pasaulyje jaustųsi gerai. Daugiau nieko Dafydd nereikėjo.
Nežinia, kiek tai turėjo padėti Mayrai jaustis gerai, tačiau šiuo metu velsietis privalėjo laukti kažkokio neaiškaus žmogėno. Vylėsi, kad jis čia atsiras artimiausiu metu - stovėti pernelyg ilgai Dafydd paprasčiausiai neturėjo jėgų. Mintyse ragino žmogų greičiau pasirodyti ir juto, kad kantrybės taurė pamažu senka.
Laimei, neaiškusis pagaliau teikėsi pasirodyti. Dafydd pažvelgė į jį, bet veide nesimatė jokios emocijos. Nieko iš šio žmogaus nesitikėjo, tad nenuostabu, kad jis nei nuvylė, nei pradžiugino. Vaikinas jau tiesė ranką paimti maišą, kai atėjūnas išprotėjo. Kodėl man nuolat tenka dirbti su kažkokiais bukapročiais? paklausė savęs pagalvodamas apie Tobią. Tas kolega buvo pakankamai keistas. Dirbo gal ir neblogai, bet...
Minčiai užbaigti neliko laiko - plikis pradėjo kažką šnekėti.
Išgirdęs jo žodžius Dafydd išblyško. Protas kuždėjo, kad tai, ką jis pasakė, visiškai nėra susiję su Mayra ir jo šeima, tačiau viduje pradėjo plisti kažkoks siaubas. Ar jis žino? beviltiškai paklausė savęs vaikinas, nutaręs, kad šis keistuolis mėto užuominas apie tai, kad ne kas kitas, o Dafydd žmona nužudė jo motiną. Ne, negali būti...
- Kuo čia dėta mano žmona? - bandė nutaisyti griežtą balsą raudonplaukis ir išplėšė maišą plikiui iš rankos. Akivaizdu, kad ir vėl susidūrė su kažkokiu keistuoliu. Ne, Mayra niekada jo neišduos. Kad ir ką ką tik pasakė šitas žmogus, jis akivaizdžiai susipainiojo. Dafydd įtariai žvelgė į kiek vyresnį vyriškį ir bandė suprasti, ką jis galėjo turėti omenyje.