[Džeimsas Greywindas]

      Skersinį Skersgatvį buvo galima pasiekti per Kiaurą Katilą – nusmurgusią burtininkų užeigą. Tik išėjus pro galines smuklės ir nakvynės namų duris norintys apsipirkti patekdavo į aptvertą kiemą. Jame pūpsojo šiukšlių konteineris, žėlė piktžolės. „Trys aukštyn, dvi į šoną“ – formulė, leidžianti išpildyti norą, tereikėdavę pabelsti skėčiu ar kitu įnagiu triskart į atskaičiuotą vietą. Tada plytos sudrebėdavo ir atsiverdavo arka su vaizdiniu į magiškiausią vietą Londone.
      Skersinis Skersgatvis – vieta su didžiausia magiškųjų prekių koncentracija. Akmenimis grįsta gatve plaukė marios burtininkų, raganų, nardė vaikai. Skambėjo juokas, paskalos, pirkėjų šūksniai, ūbavo pelėdos, kriuksėjo, klegėjo, kurkė kiti gyviai. Vasarą ir rudenį gatvę ir jos parduotuves užplūsdavo pirkėjai, žiemą skersgatvis šiek tiek ištuštėdavo. Čia buvo galima rasti Ailopso pelėdų centrą, Stebuklingą žvėryną, Katilų krautuvėlę ir kitas garsiąsias parduotuves.

((video))

[Natanielis Augustas Lizertas]

- Velnias, - keiktelėjosi rusvaplaukis besikeldamas nuo šaltos betoninės žemės. Kritimas nebuvo toks stiprus, jog rimtai sužeistų jaunuolį, tačiau keletą nubrozdinimų ant nepratusio teleportuotis vaikinuko alkūnių paliko. Nubraukęs ranka nuo kelnių purvą, Natanielis žvilgtelėjo į Franką ir menkai šyptelėjo šiam.
- Manau, jog ta blondinė mus pagrobė, - atidžiau apsidairęs aplinkuj, burbtelėjo. Alkoholis dar nebuvo visai išgaravęs iš Natanielio kūno, versdamas jį porąkart žagtelėti.
- Nekoks būdas susirasti lankytojų, - išvydęs tolėliau kabantį ženklą su užrašu ,,Mamos Odės ateities būrimo paslaugos ir eliksyrai”, kiek susvyravęs prunkštelėjo.
- Gerai, pažiūrėkim, - murmėdamas sau po nosim išsitraukė iš kišenės sulamdytą lapelį, kurį jam, rodos, vos prieš akimirką, įteikė blondinė bare. - O ne... - apsimestinai išsigando buvęs klastuolis, - Čia rašo, jog norint sugrįžti atgal reikia nužudyti savo geriausią draugą, - rimtai nužvelgė tamsiaplaukį, tačiau netrukus nesusivaldęs susijuokė, - Juokauju.
Vos apšviesta, siaura, akmenimis grįsta gatvelė, blausi žibintų šviesa, krintanti ant pasišiaušusių, juodakailių kačių ir šiukšlių konteineriai kampuose bylojo, jog vaikinai lankėsi niekur kitur, o skersgatvy. Lizertas dar sykį apsidairė ir pastebėjęs keistas metalines duris, įspaustas plytinėje sienoje, smalsumo vedamas nužingsniavo jų link. Ką gali žinoti, gal pats likimas lėmė tokį jųdviejų naktinį pasivaikščiojimą.
Tris kartus pabeldusį į duris, rusvaplaukį pasitiko grėsmingos, geltonos, iš viršaus pro mažą, atidarytą langelį spoksančios akys:
- Ko? - Pasigirdo rūstus balsas už durų, o fone skambanti tranki muzika prikaustė rusvaplaukį ir šis minutėlę stovėjo it įbestas, nepratardamas nei žodžio.
- Labas vakaras, mes su draugu kultūringai gėrėme bare, kai, - - pradėjo Natanielis, tačiau staiga tas pats storas balsas pertraukė jį.
- Neturiu laiko ir pinigų, eikit prašyti maisto kitur. - Palaikydamas šešėliuose į valkatas panašius vaikinus pogrindžio žiurkėmis, uždarė langelį.
Lizertas porąkart sumirksėjo apstulbęs, tačiau neketino pasiduoti. Ne tam jis buvo apakintas ryškios šviesos ir išsitepliojęs purve. Pabeldus antrąsyk, langelis vėlei prasidarė, leisdamas žvėriškoms gelsvoms akims dar kartą įsmigti į strazdanosį.
- Mus atsiuntė Sindija, ne Sendė, o gal Snidė.... - Šįkart greičiau išbėrė.
- Sidnė? - Dusliu balsu nutraukė apsauginis.
- Ta pati, - patenkintai nusišypsojo Natanielis, ištiesdamas aplamdytą kortelę.
- Kodėl iškart nepasakei? - Atrakinęs, iš garso sprendžiant, septyniom spynom užrakintas
sunkias duris, prabilo nepažįstamasis ir visokių spalvų šviesos nutvelskė smaragdinių akių savininką.
- Mamą Odę rasit salės gale, pasukę į dešinę.
  Atrodo, tik dabar pripratęs prie spalvų gausos ir įsižiūrėjęs aiškiau, Natas pastebėjo, jog prie durų stypsantis apsauginis buvo keistas padaras su jaučio galva, panašus į vadinamąjį minotaurą. Va čia tai kažkam nesisekė transfigūracija mokykloj, - toptelėjo.
Tik po keletos minučių supratęs, kad yra kažkokiam striptizo klube atsisuko į garbanių:
- Jei nori, gali pasilikti čia, aš pakankamai didelis, pats galiu rasti tą Mamą Odę, - pašaipiai vyptelėjęs žvilgtelėjo į ant scenos šokančias, it gyvatės stulpą vis apsivijančias merginas ar kas ten  per moteriškosios lyties su, kyšančiais iš po ilgų plaukų, ožio ragais, būtybės bebūtų. Keistuolių teatras.
Viskas buvo paskendę žaismingų šviesų sraute, tad kur dešinė, o kur kairė pusė susiorientuoti buvo sunku. Praėjęs pro spalvingus karolius, vedančius į kitą patalpą, Natanielis akimirką stabtelėjo. Jaunuolio žvilgsnį sukaustė jau brandaus amžiaus sulaukusi žilagalvė moterytė, vos vos aukštesnė už metrą. Sidabriniai, į dredus suvelti jos plaukai buvo išsitaršę į visas puses iš ant pakaušio sukelto kuoduko, amžių išduodančios raukšlės juosė dideles akis, itin bauginančias Natanielį, - kokia baisi išverstaakė senė, - o  kiek atlėpusios ausys buvo pravertos plonais metaliniais žiedais. Per visą kaktą vertikaliai einanti raudona, - tikiuosi ten ne kraujas, - linija siekė net nosies galiuką. Putloką jos kūną dengė bordo spalvos skraistė ir žemę siekiantis sijonas. Tartum iš pelkės išlindusi bobutė buvo sukryžiavusi kojas lotoso pozoj ir, regis, labai patogiai įsitaisiusi ant grybo formos kėdės. Jei tokio vaizdo dar buvo negana, tuomet tikriausiai verta paminėti, jog priešais ramiai sau į kolbą pučiančią senutę stovėjo ir platus stalas, nukrautas visokiais Vudu magijai naudojamais daikčiukais: kelios adatom subadytos saguotaakės lėlės, jau nežinia kiek laiko bedegančios raudonos žvakės, žolelių ir akmenukų maišeliai, juodastiklis veidrodėlis ar bent keli ir išpaišytų Taro kortų gausybė.
Pastebėjusi vaikinus senolė kreivai šyptelėjo.
- Mus atsiun...- 
- Ššš užsičiaupk, aš žinau, kas jus siuntė, kodėl siuntė ir kaip siuntė. Padėk savo užpakalį ant kėdės ir patylėk, - greitai pertraukė rusvaplaukį moterytė. Nedrįsdamas prieštarauti Vudu tetai, Lizertas kristelėjo ant vieno iš tolėliau esančio krėslo.
- Tavo problema ta, kad nesugebi laiku užsičiaupti. Pažiūrėk į save, - nužvelgė kiek pasimetusį vaikiną, - tu jau didelis, ketini tuoktis, o dar nuo mamos pieno neatpratęs, - burbtelėjo bei dar labiau išpūtusi ir taip dideles akis dėbtelėjo į Frankį.
- O kas tau? Vis dar vienuolės režime? Reikia judėti priekin, pažvelk, kuo pavirtai.
- Ji nemeluoja, drauge, - paplekšnojęs per petį juodaplaukiui Natas pats vos tvardė kylančią šypseną.
- Taigi, - kerėtoja padėjo kolbą ant stalo krašto ir sukryžiavo rankas, labiau palinkdama į priekį, - Kas iš jūsų, bambliai, paverkėt ant kortelės?
- Na, aš, bet ten... -
- Ššš, patylėk. - Buvęs klastuolis pavartė akis. - Natanieli Augustai Lizertai, tu būsi pirmas, - bedusi į strazdanosį savo kaulėtu pirštu, pakilo ir nušlepsėjo pro šalį, dar spėdama išrauti rusvą plauką iš šiojo galvos.
- Ai! - Aiktelėjo dvidešimt(dviejų)metis ir nusekęs akimis žemaūgę, lėtai apeinančią stalą, klausiamai žvilgtelėjo į draugą. Žilagalvė, rodos, iš niekur išsitraukusi degtuką ir kelias žoleles, pakišo jaunuoliams jas prieš nosis ir padegė. Amen, - mintyse persižegnojo Natas. Sukalbėjusi anglui nesuprantama kalba kažkokį užkeikimą, Mama Odė metė į ugnį vaikinuko plauką. Raudona liepsna sužaižaravo žaliais liežuviais ir apgaubė raganą.
- Matau, kad tavo būsima nuotaka tau neištikima.
- Ką?! - Vos nepašoko iš vietos Natanielis.
- Juokauju, leisk man pasilinksminti šiek tiek, - iššiepė dantis ragana, tačiau Natukui visai nebuvo juokinga.
- Matau, kad neturėtum baimintis ar pergyventi labai dėl artėjančio šeimyninio gyvenimo, - įsistebeilijo į liepsnas, - Na, aišku bus šiek tiek nemalonumų, - tyliai sumurmėjo po nosimi.
- Nemalonumų? Kokių nemalonumų? - Ėmė nervintis Lizertas, neatitraukdamas akių nuo bobulės.
- Nesijaudink, o jei kas - visada gali ją palikti ir ateiti pas mane. - Pamerkė seną akį. Natanielį net šiurpas nukretė, - Ačiū ne.
- Ir saugok savo rausvąjį kvykliuką, jo laukia dar daug (iš)likimo išbandymų.
- Taip, taip, Kepsniukas trokštamas laimikis, bet grįžkim prie tos vietos apie šeimyninio gyvenimo nemalonumus.
- Tu vis neužsičiaupi, ane? - Pavartė akis moterėlė ir užgesinusi žolėles nušlepsėjo prie kambarėlio gale stovinčios spintos, prikrautos įvairiaformių buteliukų su neaiškiais, spalvotais skysčiais juose, - Še jau, kad nori, - įbruko strazdanosiui į rankas vieną, mažytį, melsvą eliksyrą, - Išgersi prieš vestuvių ceremoniją ir jaudintis nebereiks.
Natanielis prisimerkė. Ne itin patiko jam toji pelkių senelė, tačiau, kad ir kaip nenorėjo pripažinti, ateities būrimu vaikinukas tikėjo, tad ir dovanėlę atminimui nesiginčydamas priėmė. Vdrug pravers, - pamintijo.
Atėjus Franko eilei, Mama Odė grybštelėjo ir šiam už makaulės. Juodą plauką išrovusi žilagalvė paslaptingai nusišypsojo Stigleriui ir pakartojo apeigas.
- Matau... - kiek prisimerkė kerėtoja, - Matau, kad tavo tikroji meilė ateis jau greitai. Tu dar jos nesutikai, bet nuėjai ilgą kelią, jaunuoli. Širdgėla dėl mylimosios netekties tempia tave gilyn į prarają, - žali ugnies liežuviai sužaižaravo ir žolelės dar stipriau ėmė liepsnoti, - Baik gailėti savęs, o tai liksi senberniu, - akimirką nustojusi spoksoti į žoleles, trinktelėjo Frankui per pakaušį. Natanielis vyptelėjo pusę lūpų, tačiau negalėdamas atitraukti akių nuo melsvaskysčio buteliuko, visą savo dėmesį skyrė tik jam, nelabai ir besiklausydamas Anabetės buvusio vaikino pranašystės.
Porąkart pasiubavusi it pamišėlė, Mama Odė vėlei grįžtelėjo į liepsną, - Įsiminki šiuos žodžius: siela be poros - pražus. Raudonplaukės tau patinka, bet tu rinkis atsakingai, nes kitaip vesi ne tą ir sujauksi likimą, - perspėjimas paliko moterėlės lūpas ir akimirką įsiviešpatavo tyla.
- Na ką? Turite klausimų? Ne? Gerai, - netrukus vėl atgijusi it po transo ir greitai išbėrusi žodžius, užgesino ugnį Vudu tetulė, o grįžusi į savo krėslą, toliau ėmė pūsti į degaus skysčio pripildytą kolbą, tarsi taip atsiribodama nuo išorinio pasaulio.
- Geriau paklausykit manęs. Ne vienas bamblys kaip jūs pasigailėjo, - dar spėjo burbtelėti pavymui, stebuklingų karoliukų girliandoms apsiviniojus aplink vaikinukų kūnus ir ištempus šiuos lauk.
- Nu ir kraupi ta senė, - nusipurtė Natanielis. Ko gero, kitąkart klastuolis atidžiau rinksis vietą, kur išgerti su draugu.

[Frankas Stigleris]

  - Pagrobė? Broluži, rodos, kad pats būsi įšokęs į maišą. Kartu dar mane nusitempei, - paerzino Frankas, tiesa, jau šiek tiek nurimęs. Didelis čia daiktas, kad abu vaikinai atsidūrė velnias žino kokioje prasmirdusioje skylėje, kur retkarčiais prašvilpdavo lengvas vėjo gūsis. Nors tiek naudos. Ai taip! Dera priminti, kad vienas iš ponų buvo lengvai, kultūringai, jei galima taip išsireikšti, apsvaigęs. Ir tikrai ne nuo meilės. Na, gal iš dalies. - Kitą kartą nors įspėk, nes dabar taip ir dingom nesusimokėję, - šyptelėjo.
  Nespėjo net galva nustoti suktis, o jau tas klastuolis pėdino sau link iškabos, tikrai patraukiančio akį tokioj šū... Khem, niūrioje vietoje. ,,Mamos Odės ateities būrimo paslaugos ir eliksyrai” taip ir rėžė akį. Nors gal tik chimeros dėka švilpis įstengė perskaityti raides, tiesa, velniškai smulkiai parašytas kaip ženklui. Bet gi ir Natas pastebėjo iškabą, nes jau traukė paslaptingų, metalu nuo blausios žibinto šviesos blizgančių durų. Tad peršasi tik viena išvada - neretas į šią vietą atklysta tik dėl tų kortelių, lyg ta mama Odė verbuotų naujus klientus, kurie antrąkart jau žinos kelią į jos kampelį.
  - Klausyk, - ruošėsi perkalbėti Natą. Juk maža ką. Dar paskers jaunikį prieš pat vestuves, o ką tada? Vietoj jo ant altoriaus paršą pastatyti - padažytą, papudruotą, itin riesta uodegyte? Abejotina, kad tai patiks dailiajai rausvaplaukei, Natuko sužadėtinei, o jau tada nebus ką daryti - juk neiškas vargšelio iš po žemių su kokiu sultingu kirminu akiduobėje. Tiesa, jaunikis nors jau su kostiumu būtų, nereiktų pernelyg daug liestis prie kūno - tik dulkes ir žemes su šepečiu nuo pečių nušluoti. - Per vėlu, - numykė tyliai, mat išdygo tos akys, spoksančios į vaikinukus.
  Visus reikalus su tuo keistuoliu, rymančiu kitapus metalinių, ilgokai jau čia stovinčių durų buvęs švilpis paliko strazdanės broliui, juk tik dėka jo garbanius čia ir atsidūrė. Nors gal jau pernelyg dažnai tai kartoja mintyse. Natas kaltas, Nato kaltė. Kad jį devyni velniai apgraužtų, tegul padėkoja. Vaikinas jam gal net paslaugą padarė, šiek tiek sumaišęs jo monotonišką dienotvarkę, o jūs patikėkite, tikrai sumaišė viską. Tokiu laiko tikriausiai jau ropštųsi šlaputėlis iš dušo, liemenį apsijuosęs rankšluosčiu ir prisimindamas, kiek dar daug darbų turi nuveikti. O dabar va stypso sau prie durų., netikėtai atsivėrusių. Matyt kolega bus tinkamai keletą žodelių pasakęs.
  Ko jau ko, bet va tokio vaizdelio Stiglerių vyriausia atžala tikrai nesitikėjo išvysti savo akimis. Pasirodo, tas keistuolis, kurio tik akis matė, yra pats pačiausias minotauras. Na, bent panašus į tokį, juk vietoj žmogaus galvos, pas jį buliaus snukis rymo. Tikrai įdomu. Keisčiausia, kad iki šiol net nebuvo užuodęs jo kvapelio, tikrai išskiriančio iš minios. Trenkė nuo jo amoniaku, šienu ir dar kažkuo, bet kas ten žino kuo. Tad neprabilęs praslinko pro pastarąjį, jausdamas į pakaušį įsmeigtas padaro akis. Padaro... Kokią teisė tu turi jį taip vadinti? Pats ir nesi iš gražiųjų, kai išdygsta iltys, akys pamėlynuoja. Nors ir taip nelabai išvaizdus.
  - Mamos Odės kampelis, ane? Tikrai ne to tikėjausi, - raustelėjo, išvydęs moteriškas formas besisukančias čia pat švilpio nosies. Frankas gyvenime nebuvo buvęs striptizo klube, o čia taip netikėtai. Kas čia dar? Šokėjos su ožkų galvomis? Kas toliau? Gal ta pati mama Odė kokia aviasnukė? Viskas įmanoma, tiesa?
  - Aha, pakankamai didelis. Pakankamai didelis, kad vos pastovėjai ant kojų prieš tai? Neišdegs, vaikeli, kartu eisim.
  Užmetė savo sunkią ranką draugui ant pečio, nes tasai tai visas į sesę - neprognozuojamas. Žiū, jau lėks nuo Odės link išėjimo, kliudys vieną iš ožkastripzių, taip šokėjas spėjo praminti Frankis, nulauš vargšei kokį ragą, dar krūtį pradurs... Žodžiu, maža čia nepasirodys. Tad pas mamą kartu.
  Praskleidus tas neraliuotas karoliukų gijas, į kurias ne juokais sugebėjo įsivelti vargšelio plaštaka, paaiškėjo, kad ta Odė visai jokia aviasnukė. Teko nusivilti. Mat priešais sėdėjo tik pražilusi boba, kuri... Nutrūko švilpio mintis, pastarajai netikėtai prabilus. Ką gi... Nuotykis tęsiasi.
  Rodos, Lizertas spėjo užmegzti pokalbį su mamule. Tas tai visada pirmas, žodžio kišenėje neieško. Tad kol ten tie du su murmėjo, burbėjo ateities vizijas, tamsiaplaukis sau nuobodžiai naršiojo šio kampelio sienomis. Tiesa, spėjo ir sukrizenti, išgirdęs žilaplaukės toną.
  Visgi greitai tie nutilo. Tikriausiai atėjo garbaniaus eilė. Oi... Tikrai, nes va ką tik ištraukė tamsiaakiui plauką. Tad tas tik, suraukęs antakius, sužaibavo akimis. Nepakęsdavo, kai lįsdavo prie garbanų, oi nepatikdavo.
  Kol toji žilė ten sau burbėjo ekstazėje, vaikinukas sau taip ramiai klausėsi, nesureikšmino nė vieno žodelio. Kažkaip jam tai banaliai atrodė. Juk tai jis yra savo likimo kalvis. Kals vienatvės strypą tiek, kiek pats norės. O jei pastarasis lūš pusiau... Nu tai tada velniop. Jo gyvenimas, tai daro ką nori. Norės, nušoks nuo tilto. Norės, užsisakys kalnus greito maisto iš Krekmandžono, magiškosios MCdonalds versijos, tačiau kažkokios nupušusios senės prietarais nepasikliaus.
  Pagaliau viskas baigėsi, nutilo ir senė, ir jos ta keista ugnis užgeso. Ką gi... Laikas namo, taip? Tad nieko nelaukęs, pašoko iš vietos, tiesa, mandagiai atsisveikindamas, ir vėl pro tas pačias karoliukų gijas. Ačiū Merlinui, šį kartą neįkliuvo į jų pinkles.
  - Klausyk! - taisydamasis garbanas prabilo. - Ir tu patikėjai tomis blevyzgomis? Kažkokia keista man ta boba atrodė. Taip, gal ir tiki ja kažkas, bet tokie šposai ne man.
  Besišnekučiuodami jie spėjo ir tas pačias duris pasiekti. Jau ruošėsi dėti žingsnį, kai metalas tik suskambėjo, pastarosiomis galingai užsidarant prieš pat nosį. Ir spėkite, kas prunkštė pro savo šnerves šalimais. Taip, ogi tas pats minotauras. Kažko piktokas buvo. Gal kokia ožkastripzė netyčia kulnu prispaudė, kehm, ten? Nes ko dar jam čia putotis?
  - Kuiliai, nieko nepamiršot? - tyla. - Pranašystes gavot? Kur galeonai, asialšikniai?
  Tiesa, kaip gi Frankui anksčiau netoptelėjo, kad šiais laikais už viską reikia susimokėti. Ot velniava. Ne savo noru ir dar pinigus kloti. Tačiau reikia greitai, kol Natukas nespėjo išsišokti. Nesinori vakarą užbaigti su mėlyne klastuolio poaky. Tad greitai kyštelėjo ranką į galinę džinsų kišenę piniginės. O ne.
  - Ammm... Blogos žinios. Dingo piniginė, - nuraudęs išvertė kišenes.
  Bus nagus prikišus ta Sindė, galvą nukirst duodu. Kas gi daugiau taip glaudėsi prie jų, nepaisant visų striptizo šokėjų? Mama Odė tai tik galvas lietė. Nebent turi kokių magiškų triukų rankovėse. Nors palauk, gal Natas tebeturi savąją? Ryžtingai atsigręžė į draugą, bet išvaizda jo veide pasakė daugiau nei reikia. Kad mane devyni velniai...
  Netikėtai tas buivolas trenkė kumščiu į plytinę sieną, priversdamas visą šėlsmą tiesiog numirti: prigeso ryškiaspalvės šviesos, išjungė muziką, striptizo šokėjos sustojo prie savo stulpų.
  -Kaš atšitiko, Rolai? - švepluodama prabilo viena iš ožkiasnukių. Ai ne. Šį tik ragus turėjo.
  - Kuiliai neturi galeonų. Tad ką? Teks palaužyti porą šonkauliukų!
  Merginos greitai persimetė žvilgsniais, viena kita kažką spėjo ir sumurmėti. Rodos, kažką tarėsi, bet ką? Ai nesvarbu. Frankas jau vis tiek raitojosi alkūnes, pasiruošdamas kibti į gerklę minotaurui, nes gražiuoju susitarti nepavyks. Nors...
  - Palauk, nemušk! - vėl įsikišo ta pati šokėjėlė. - Neturi pinigų? Nieko. Meš šumokėšim.
  Suglumęs ir nežinodamas, ką derėtų daryti, garbanius klausiamai atsigręžė į pastarąją.
  - Kai tik abu pašokš mumš štriptižą!
  Aleliuja....

[Natanielis Augustas Lizertas]

- Niekada nežinai, ko gali tikėtis gyvenime. Kartais bobučių paistalai netampa bereikšmiais, - gūžtelėjo pečiais Natanielis, nepritardamas juodaplaukio skepticizmui. Melsvą eliksyrą susikišęs į švarko vidinėje pusėje esančią kišenę, jaunuolis kiek stabtelėjo prie vienos iš šokėjų. Ai pasivysiu, - pamintijo, žvilgsniu nusekdamas link išėjimo jau pėdinantį garbanių.
Šviesiaplaukė raguotagalvė vaikinukui pasirodė ypač pažįstama, tad šis pritipeno dar arčiau, bandydamas geriau įžiūrėti šokėjos veido (ar ne tik khrm) bruožus. Monetą po monetos traukdamas iš Frankio piniginės, kurią dar spėjo pasiskolinti bare, mat žinojo, jog savąją paliko namuose, nes reikėjo taupyti vestuvėms, Natanielis laisva ranka dalino galeonus į visas puses. Galiausiai, atiduodant paskutiniuosius knutus, rusvaplaukiui it lemputė virš galvos švystelėjo prisiminimas. Šokančioji ožiaragė buvo bene tokia pat kaip gazelė daininkė iš vaikystėje matyto filmuko „Zootropolis”.
- Žinojau, kad tave kažkur mačiau! - Šūktelėjo iš laimės strazdanosis ir netrukus pritilo, pastebėjęs kaip prie durų kišenes krato jo kompanionas.
- Aš, ee.. turiu eiti, - burbtelėjo šviesiaplaukei prie stulpo ir visiškai be jokios sąžinės graužaties nulingavo prie Stiglerių jaunuolio.
- O vau, kažkam reikia Happy Meal, - tyliau prabilo, minotaurui nemenkai trinktelėjus į plytinę sieną.
Staiga nutilęs bruzdesys ir šviesų žaismas sujaukė linksmą atmosferą, tačiau Natukas kažkaip vis dar atrodė it optimistiškasis sniego senis Olafas.
- Ne, ne, Frankas tikras vyras, jis nesileis žeminamas, ane, drauguži? Nereikia šokio, kova įvyks. Parodyk jam, tigre. Tu vienintelė mūsų išeitis, - išgirdęs būtybių pasiūlymą, rimtai atrėžė žaliaakis ir stumtelėjęs garbanių tiesiai jaučiagalviui į krūtinę, žingtelėjo porą metrų atgal, taip padarydamas vietos.
- Juk čia yra kažkur galinis išėjimas? - sušnibždėjo vienai iš švepliukių rausvaskruostis, pastebėjęs kaip maždaug metru aukštesnis už jaunuolį minotauras smogia juodaplaukiui tiesiai į saulės rezginį.
- Tu juk šupranti, kad jiš neišgyvenš, - sunerimo garbaniaus sveikata prieš tai šokti pasiūliusi būtybė labiau negu jo geriausias draugas.
- Kas? Frankas? Jis liko gyvas susitikinėdamas su Anabete, šitą tikrai ištvers, - numojo ranka Natanielis ir garsiau šūktelėjo, - Nagi, nepasiduok!
Minotauras, matyt, buvo nejuokais įtūžęs ant Stiglerio, kad šį, labai nesistengdamas, talžė kaip bokso kriaušę.
- Žinot, kas pagerintų šias muštynes, merginos? - Atsigręžė į ožiarages.
- Kaš? - Prabilo anksčiau kalbėjusioji. Tikriausiai grupelės lyderė.
- Lažybos. Jei Frankas laimės, noriu atgauti visus jo pinigus.
- Jiš nelaimėš, - sukryžiavo rankas ties krūtine.
- Tu taip manai. Nu, o jei nelaimės, tada... Pala, ko jūs norit mainais?
- Pašiimšiu jo kepeniš.
- Jos vis tiek regeneruoja, tai, - pakilnojo pečius klastuolis, - Gerai, gerai. Sutarta, - Natanielis spustelėjo būtybei ranką.
- Aš Šičė, beje, - pridūrė.
- Natanielis.
- Pralaimėši, Natanieli, - gūžtelėjo pečiais.
- Dar pažiūrėsim, Šiče. Jam viskas bus gerai, matai? - Optimistiškai nusiteikęs, mostelėjo ranka į tolėliau esantį juodaplaukį ir staiga vienas dantis išlėkė prie pat strazdaniaus kojų.
- Viskas tiesiog kaip per sviestą.

[Frankas Stigleris]

  Na taip... Iš ožkastripzių pusės noras sumokėti už tuos du nevykėlius tikrai atrodė kilniai ir tikriausiai Frankas būtų nusileidęs, žinoma, prieš tai minutę kitą ryžtingai ginčydamasis, kad nereikia švaistytis galeonais už du vargšelius, atklydusius pranašystės, tačiau to, ko raguotosios pareikalavo mainais už skolą... Paprastai tariant, tikrai buvo netikėta garbaniui. Striptizą sušokti? Tai bent vaizdelis būtų, argi ne? Net neabejoju, kad daugelis mergiočių tikrai paklodė pinigėlių, kad tik išvystų tuos du, besisukančius ant stulpų. Nu gerai, dėl Nato tai tikrai ateitų.
  - Atleiskite, bet ką? - pasiteiravo, akimirkai nukreipęs dėmesį nuo to su jaučio snukiu. - Sušokti striptizą?
  Štai ir puolė visos ožkasnukės kikenti, viena kita spėjo nusižvengti ir kaip koks asilas. Žodžiu, velniškai įdomus kampelis tas mamos Odės klubas, baras... Velnias težino, kaip tinkamai pavadinti. Tačiau svarbiausia dabar buvo visai kiti dalykai, pavyzdžiui, besiputojantis Rolandukas, kuriam velniškai niežėjo užvožti Frankiui per marmūzę, ir iš kažkur prie pat vaikinuko išdygusi raguotoji bestija. Pastaroji buvo taip arti, kad matėsi viskas: tušu perbrauktos blakstienos, akį rėžiančiais lūpų dažais išmargintos lūpos, iškirptė ir, khem, jos vulgarus turinys, ne vieno poeto aprašytas, eilėmis apibertas. O čia dabar kas? Kur ji čia lenda su savo ta ranka? Patrauk putnagius nuo Franko krūtinės, panelyt!
  - O ką? Mumš tikrai patiktų tokš vaizdeliš. Žinoma, reiktų nušimešti vieną kitą šluoksnį, - vėl tarė žodį pirmoji, kol kitos, besižyminčios karališku biustu, ranka jau sagstė garbaniaus marškinių sagas. Neįtikėtina. Kas per įžūlumas? Tvardykitės, moterys!
  - Atleiskite, - išraudo iki ausį vargšelis. - Apsieisime ir be šokių. Ir gal galėtumėt pirštus patraukti, madam? - suraukęs antakius, urgztelėjo mergiotei, jei galima taip ją pavadinti.
  Ir tada prakalbo Natanielis. Kad jį devyni velniai apgraužtų. Frankas tikras vyras. Aha! Ko pats, rupūže, nestoji priešais tą padarą? Pas patį irgi ten kabo. Būkime realistai, suprantame, kad buvęs klastuolis ilgai neišsilaikytų. Rolo kumštis prilygo Lizerto galvos dydžiui, tai tik tinkamas smūgis ir tik džiaukis, jei išlįsi iš šios nesąmonės tik su mėlyne per visą veidą ir kokiu slanksteliu lūžusiu.
  - Gal nori kompaniją man palaiky... - pritrūko net kvapo, Rolui netikėtai smogus į saulės rezginį.
  Prireikė net žingsnį žengti atbulomis, rodos, net plaučiai susisuko, ką ten susisuko, persipynė trisdešimt kartų kaip kokiuose amerikietiškuose kalneliuose. Velniškai keistas jausmas. Reiks vėliau padėkoti Natui, oi tikrai reiks! Beje, pastarasis dar puolė lažintis su ožkasnukėm, tiesa, palaikė draugą. Nors tiek gerai. Nepaliko draugo bėdoje. Na... Iš dalies nepaliko, mat nespruko pro duris, progai išdygus.
  Pajutęs dar vieną artėjantį smūgį, buvęs švilpis buvo jau pasirengęs, netroško dar kartelį leistis kutenamas minotauro. Tad suglaudęs alkūnes, kilstelėjo jas taip, kad prisidengtų krūtinę ir veidą. Bam! Pavyko blokuoti varžovą. Jam tai velniškai nepatiko. Tada dar vienas ir dar, ir dar... Bam, bam, bam! Atrodė, kad net kaulai grojo dėl sunkių Rolanduko smūgių. Kantrybės, Frankai, tau tik reikia kantrybės. Išlauk tinkamo momento ir pulk. Tik palauk.
  - Ne toks kietas, mižniau, huh? - prirėmė vargšą garbanių prie sienos.
  Kad jį devyni velniai apgraužtų, chimera budo, tikrai budo. Puiku, išties puiku. To gi ir reikėjo. Pats minotauro talžymas budino paslaptingą galią, kuri išlygins abiejų jėgas, gal net suteiks Frankui pranašumą. Tereikia ją dar labiau paerzinti, pilnai išbudinti iš gana ilgo miego. Tad nieko nelaukė ir įsikando sau į vidinę skruosto pusę, pajusdamas metalu atsiduodantį kraujo skonį.
  - Nieko tokio, - puolė urgzti.
  Pasinaudodamas proga, nėrė iš po kietuolio kumščių lavinos, grubiai įspirdamas pastarajam į nugarą. Tiesa, Frankas neturėjo žalio supratimo, kaip tokį milžiną nugalėti, o dar žiūrovų šurmuliais... Labai erzino garbanių. Gal todėl tik paskutinę akimirką išvydo artėjantį smūgį. Tad staigiai pasisuko šonu, sugriebė už plaukuotos raganos, aršiai ją pasukdamas į priešingą pusę. Pasigirdo galingas trakšt, privertęs vaikiną šyptelėti.
  Laikas bėgo, tačiau vis dar niekas neįgavo persvaros: kraujas tekėjo švilpio veidu nuo praskeltos kaktos, kai tuo tarpu minotauras spjaudėsi išmuštais dantimis. Nagi... Žinai, kad galim viską pabaigti. Paleisk mane, paleisk... Nebijok, nevaržyk. Paleisk. Neiškentęs išleido savo aštrius nagus. Velniop! Pilnas įtūžio garbanius pasileido bėgti link padaro, praslydo pro tarpkojį, grakščiai užsišokdamas ant kupros. Tada suėmė už vieno rago, bandydamas išvengti Rolo gniaužtų, ir suvarė nagus į buliaus krūtinę, bet padarė klaidą. Leido sau nudžiugti, o tuo pasinaudojo priešininkas. Sugriebė vargšą ir tėškė į plytų sieną.
  - Nagus suvarei? Durnas? - sukriokė.
  Skubėti raguotajam nebuvo reikalo. Juk vargšelis jau ramiai tįsojo palei sieną. Matomai, trenksmas buvo velniškai stiprus, subarškinęs galvelę, kad taip ir pasiliko prie sienos. Tačiau čia ir buvo Rolando klaida. Pastarasis pervertino savo jėgas, pasidavė didybės impulsams. Mat Frankas jau laukė priešininko, kad galėtų sugriebti pastarąjį ir gerai pačirškinti. Matote, šalia jo riogsojo elektros lizdas - viskas, ko tamsiaplaukiui reikėjo laimėti šią kovą. Penki, keturi... Nagi, greičiau ateik.
  - Tokius sutvarkyt man, kaip du pirštus apmyžti.
  Trys, du ir vienas. Laikas pašokti.
  Kyštelėjo akimirkai pirštus prie elektros lizdo, siurbdamas pakankamai energijos, dėl ko patalpoje prigeso šviesa, įkvėpė ir šoktelėjęs suleido nagus į priešininko gaurus. Nieko nelaukė ir paleido elektros impulsus, sutrikdydamas visą to buivolo nervų sistemą. Pasigirdo duslus bum, nukritus minotaurui ir vėl patalpą nutvieskus šviesai.
  - Daugiau aš su tavimi jau niekur neisiu, - vos pastovint ant kojų, bedė pirštu į Natą.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Pasitenkinimo pilnas šypsnis paliko Natanielio lūpas, o greta stypsančios, kovą įdėmiai sekančios ožiaragės, rodos, visai neteko amo.
-Ačiū, ačiū, ačiū, - ėmęs susirinkinėti išloštus galeonus, pasimėgaudamas dėkojo merginoms.
- Rolai! - Šūktelėjo viena iš šokėjų ir pribėgusi pakėlė šio kraujuojančią galvą. Pakraupusiomis akimis paplėkšnojo per veidą, jei taip dar tą jaučio galvą buvo galima vadinti.
- Jiš višiškai atjungtaš.
- Nieko tokio, nešikrimšk, mama Odė šutvarkyš jį, - ramiai atsakė kita.
Lizertas priėjęs prie kiek išsipurvinusio krauju draugo, draugiškai trinktelėjo šiam petin.
- Žinau, žinau, turbūt norėtum dabar mane sulyginti su žemėm, bet seni, tave dabar visas skerstgatvis pažinos, jau nekalbu apie merginas, - drąsinančiai paplekšnojęs draugui per nugarą, ištiesė pasiskolintą piniginę, pripildytą galeonų, ir nelaukdamas, kol tas minotauras pabus, greitai patraukė iššėjimo link.
- Ir visai neblogas bernvakaris gavosi, - išsiviepė.

[thesimpsons]

Baigėsi pirmasis Hogvartso semestras Erikos gyvenime. Vėlus vakaras beveik nakties laikas. Mama ramiai miegojo Kiaurame Katile ,o Erika tuo tarpu valkiojosi tuščioje Skersinio Skersgatvio pagrindinėje gatvėje. Naktis buvo šilta. Erikai pakako tik vieno apsiausto ir megztinio kurio ilgis kaip suknia. Kojos pro megztinį vos matėsi. Erika su žibintu dėdama koją už kojos ėjo gatve klausydama tolumoje sklindančių svirplių muzikos. Danguje kiurksojo jaunas mėnulis. Žvaigždžių nematyti. Varniukė galvojo apie Hogvartsą ir apie Varno Nagą. Erika nesuprato kodėl priklauso Varno Nago koledžui ,bet reikėjo džiaugtis ,kad ji išvis Hogvartse ir dabar vėlią naktį slampinėja po Skersinį Skersgatvį. Varniukė jau stovėjo prie Gringotso banko. Apsisukusi ėjo link sienos ir taip vaikščiojo pirmyn atgal.

[Cristal Daunt]

Cristal nežinojo ką tokią vėlyvą valandą jiedu su Styvu veikia Skersiniame Skersgatvyje. Visus mokyklai reikalingus rakandus ir knygas buvo susipirkę užvakar, tačiau negi atsisakysi naktinių klaidžiojimų po vieną gražiausių ir stebuklingiausių pasaulyje gatvių. Būsima trečiakursė buvo pilnai įsitikinusi, kad mama kaip reikiant įsius ant žaliaakės nutrūktgalvio brolio, kam šis naudodamasis savo galimybę keliauti oru pasiemė ir savo jaunesnę seserį kartu.
Jie bėgiojo po Skersinio Skersgatvio gatvę ir kvatojo net susiriesdami. Šią vasarą jų, kaip brolio ir sesers, santykiai stipriai pagerėjo, nes anksčiau jie tik pykdavosi ir rėkdavo ant visų namų.
Naktis buvo puiki ir gatvė apšviesta žibintų atrodė dar magiškesnė. Viskas buvo gerai kol jos brolis visko nesugadino pranešdamas Cristal, kad turi kai ką patikrinti ir tiesiog dingo. Mergaitė net nespėjo pavartyti akių. Broliui dingus grifė šiek tiek įsibaugino, nes jai nepatikdavo būti vienai tamsoje, tačiau gatvės gale, Prie Gringotso ji pamatė nedidelį siluetą.

[Ariella Annė Brown]

Vieta, kur renkasi visi mokiniai, perka savo naujus mokyklinius reikmenis, džiaugiasi savo naujais šauniais ir labai mielais, o gal ir baisiais augintiniais- pagrindinė Skersinio Skersgatvio gatvė. Šioje vietoje Žana Mokslinčė- Parker lankydavosi gana dažnai. Jeigu kažkam kildavo klausimas kodėl? Žana visada turėjo atsakymą. Jai visada kažko prireikia, tai naujos plunksnos, tai rašolo, o kartais ir naujos lazdelės. Mokslinčė pagrindinę Skersinio Skersgatvio gatvę pažinojo, kaip savo akį, atrodo, kad panelė galėdavo visur nueiti užsimerkusi ar uždengtomis akimis. Visos Skersinio Skersgalvio parduotuvės ir parduotuvėlės Žanai buvo labai mielos ir jose ją visi pažinojo.
Vieną ankstų rytą Žana Mokslinčė- Parker atsibudusi turėjo daug veiklos. Panelei, kuri buvo trisdešimties reikėjo suplanuoti artimiausias dešimt pamokų, užpildyti tvarkaraštį, ištaisyti namų darbus ir tai buvo anaip tol neviskas. Žana prisėdo prie namų darbų krūvos. Ji buvo tokia milžiniška, kad po ją net kabineto durų nesimatė. Betaisant daugelio mokinių namų darbus Žanai pasibaigė rašalas. Mergina nė nenustebo, ji nuėjo link lentynos, kur buvo sudėti visi rašalo buteliukai, plunksnos, popieriaus lapeliai ir visokios kitokios rašymui ar rašymo skirtos priemonės. Prilėkusi prie jos mergina jau tiesė ranką paimti rašalo buteliuką, bet pakėlusi akis pastebėjo, kad rašalo visiškai nebeliko. Na, tiksliau liko, bet jis buvo tamsiai žalios ir į rudumą primenančios spalvos. Žana jo niekada nenaudodavo, o oer klaidą prieš keletą metelių buvo nusipirkusi. Na va, puiki proga nueiti į Skersinį Skersgatvį nusipirkti spalvoto rašalo. Žana sakydama žodį ,,spalvota" visada omenyje turėjo purpurinę arbą rausvą spalvą. Kitų ji ir nenaudojo, na retkarčiais mėlyna praversdavo, bet ne visur ir nevisada. Mergina užsimetė savo žieminę mantiją, nes už lango buvo matyti iš dangaus krentančios lyg lapai, snaigės. Mergina jau išsiruošė eiti, tačiau prisiminė dukrą ir dėl viso pikto paliko jai raštelį.

Labas rytas, Nikole, šiandien esu išvykusi link Skersinio Skersgatvio. Po pamokų paruošk namų darbus ir gali veikti viską ką tik panorėsi, na išskyrus blogus ketinimus, bet manau ir pati tai supranti.
Tavo mama Žana Parker.

Žana linksmai išėjo iš kabineto. Tiesa mergina buvo šiek tiek apsimiegojusi, bet jos makiažas visą tai uždengė. Beeidama pro Hogvartso kolidorius mergina galvojo. Ak...kaip gera čia būti, tai tikrai mano namai. Visada jaučiuosi čia laukiama. Čia labai gera. Begalvodama Parker atidarė Hogvartso išėjimo duris ir pasiėmusi savo šluotą užšoko ant jos ir pradėjo skristi link šaunios pagrindinės Skersinio Skersgatvio gatvės. Po vienos ar kelių minutėlių Žana Mokslinčė Parker nusileido ant žemės ir vaiksčiojo po pagrindinę gatvę.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Vieną dieną Kristinai turėjo prasidėti pamoka. Ji kaip visada neturi plunksnos , nes labai greitai ją sunaudoja . Mokinė norėjo paprašyti klasės draugų , bet jie turėjo tik vieną plunksną. Po pamokų ji nusprendė , kad nesėdėti kiekvieną pamoką be plunksnos reiktų nuskristi iki skersinio skersgatvio . Skersinis Skersgatvis Kristinai labai patiko , jame visada rasi ko reikės . Kristina pasiėmė savo šluotą ir nuskrido iki skersinio skersgatvio. Beskrisdama mokinė pastebėjo , kad nebesivaldo šluota . O ne prašau , kad tik nenukrisčiau. Kuo ji greičiau skrido tuo šluota ėmė leistis žemyn . Kristina jau nieko nebegalėjo daryti ir leidosi žemyn. Visa laimė , kad mergaitė spėjo pasiimti lazdelę ir ne taip stipriai nukrito. Šluota sulūžo. Mokinė suprato , kad dabar ne tik plunksnos reikės skersiniame skersgatvyje . Ji labai nesusireikšmino ir su magija atsirado pagrindinėje skersinio skersgatvio gatvėje.

[Ariella Annė Brown]

Žana Mokslinčė ramiai, bet susirūpinusi vaiksčiojo po pagrindinę Skersinio Skersgatvio gatvę. Ji stebėjo dangų, vylėsi, kad dar išvys bent vieną čiulbiantį paukštelį, tačiau jos norai nuėjo veltui. Ji neišvydo nė vieno. Manau, kad jie jau vsis išskrido į kažkur, kur šilčiau. Vis gi žiema, o Hogvartse ji tikrai nėra šilta. Žana pastebėjo vietą, kurioje niekada nebuvo todėl ištarė Lumos ir įžengė vidun. Dėja, bet Žana ten buvo visiškai nelaukiama, todėl išbėgusi iš ten savo plaukuose turėjo gal dešimt skirtingo skonio ir kvapo gumos likučių. Beeidama link rašalo parduotuvės ir bandydama atlipinti gumą nuo plaukų, ji už kažko užkliuvo. Tik nepamatė už ko, todėl palenkė galvą žemyn ir ten išvydo šluota, kuri buvo visiškai subirėjusi.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Grifų gūžtos mokinė nežinojo ką daryti su ta šluota , bet pagalvojo ją tiesiog palikti ir nusipirkti naują , ji turėjo daug pinigų nes jos tėtis buvo labai turtingas. Kristina jau norėjo eiti plunksnos , bet pastebėjo kerėjimo profesorę . O ne ką man jai pasakyt ai apsimesiu , kad čia ne mano šluota. Mokinė profesorei pasakė:
- Laba diena , nežinot kieno čia šluota? Ai ne nieko , tiesiog nekreipkite dėmesio.
Mergaitė greit pabėgo ir bebėgdama truputį pasiklydo . Nu dar ir pasiklyst turėjau būtinai. Kristina šiek tiek nesigaudė kur yra , bet pamatė , kad yra prie šluotų parduotuvės . Jai kaip tik reikėjo šluotos naujos todėl užsuko į tą parduotuvę . Kristina pardavėjo paklausė :
- Laba diena , kiek kainuotų ši du tūkstančiai pirmų metų šluota?
- 980
Šluota kainavo tikrai brangiai , bet Kristinai nerūpėjo ji norėjo tiesiog naujos šluotos . Nusipirkus Kristinai šluotą ji galvojo į kokią dar galima būtų skersinio skersgatvio parduotuvę užeiti.

[Ariella Annė Brown]

Žana užkliuvusi už šluotos, kuri buvo visiškai sutrupėjusi pamatė mergaitę iš Hogvartso. Žana ją buvo mačiusi jos vedamoje Kerėjimo pamokoje. Tai buvo ne kas kitas, o Christina Granger.
Profesorė pastebėjo, kad Christina įbėgo į šluotų parduotuvę, todėl tiesiog ramiai laukė jos prie išėjimo durų. Mokslinčė buvo šiek tiek įpykusi. Aš juk visiškai nieko jai nedariau, dėl ko ji nuo manęs slepiasi...mąstinėjo Žana. Kerėjimo profesorė pamatė laukan išeinančią Christiną Granger ir prakalbo:
-Laba diena, panele Christina. Matau, kad elgiatės nepagarbiai. Kaip jūs drįstate palikti šitą šluotą (mergina pirštu numojo į šluotos gabalėlius) vidurį galvės? Gi maži vaikai gali susižeisti, bėja ką tu čia pati veiki? Ar tik kartais nebėgi iš pamokų panelyte?

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kristina buvo labai laiminga nusipirkusi naują šluotą ir daug geresnę nei praeitą . Mokinė jau norėjo eiti ieškoti parduotuvės kurioje būtų plunksna. Ji išeidama iš parduotuvės pamatė kerėjimo profesorę O ne ką čia ji veikia ne gi manęs laukia , ar bėgti ar pasilikti , nežinau ką daryti! Kristina sustojo ir klausėsi mokytojos ką ji sakė. Ji suprato , kad čia mano šluota , ką tai atsakyti. Mokinė sunerimus atsakė:
- Laba diena , gerai susirinksiu aš tą šluotą ir man pamokos senai baigėsi ir išvis neprivalau aš jums čia aiškintis !
Kristina greitai susirinko seną šluotą išmetė į šiukšliadėžę ir išėjo pirkti plunksnos. Per stipriai aš čia pasielgiau , tikiuosi nepasakys direktoriui . Ji jau buvo prie kažkokios parduotuvės , joje ruošėsi pirkti plunksną .

[Ariella Annė Brown]

Žana išgirdusi tokius Christinos žodžius sutriko. Mokslinčė jau norėjo tarti kelis žodžius, tačiau mergaitė nubėgo. Na ką jau padarysi, pačios mergaitės kaltė. Ji tikrai labai pasigailės, nes apie tai sužinos ir direktoktorius na tiksliau direktorė. Grįžusi į mokyklą aš tikrai nueisiu pas ją. Žana net nežadėjo vytis Granger, ji tiesiog nuskubėjo į rašalo parduotuvę ir nusipirko dvidešimt buteliukų rašalo. Išėjusi iš parduotuvės ji dar apsižvalgė ar niekur nematyti įkyriosios mergaitės garbanų. Tačiau jų visiškai nesimatė, todėl profesorė užšoko ant savo naujausios šluotos ir pradėjo skristi link Hogvartso. Beskrisdama ji stebėjo krentančias šaltas snaiges, kurios Žanai Mokslinčei Parker labai patiko.