0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 376
  • Lytis: Moteris
Gringotsas
« Prieš 2 mėnesius »
      Gringotsas – vienintelis Didžiosios Britanijos burtininkų bankas. Jo saugyklos įsikūrusios šimtų mylių gylyje, giliau už patį Londono metro. Sakoma, jog Gringotsas – saugiausia vieta pasaulyje. Tikra beprotystė apiplėšti banko turtus: juos saugo ne tik kerai, bet ir slibinai.
      Pats pastatas buvo sniego baltumo, tviskančiomis žalvarinėmis durimis, iškilęs viršum visų parduotuvėlių. Burtininkai ir raganos įžengę pro paradines duris patekdavo į fojė su kitomis, šiuokart sidabrinėmis, jose buvo išraižyti tokie žodžiai:

„Eikš, ateivi, tik, šiukštu,
Nesigviešk svetimų turtų,
Nes kas ima, bet neduoda,
Moka brangiai už aukso puodą.
Tad jei pogrindin įlįsi
Ir ne savo lobio prašysi,
Perspėjam, vagie, griežtai,
Ne vien grobį rasi tenai.“

      Kiekvienas iš šių durų sergėjo goblinai, apsirengę raudona ir aukso spalvos uniformomis. Nusilenkę jie lankytojus praleisdavo į vidų. Pastato šerdimi buvo didelė, puošni marmuro salė. Apibus sienų už dviejų ilgų aukštų darbastalių ant aukštų kėdžių sėdėjo gal šimtas gobtinų ir skrebeno didelėse sąskaitų knygose, žalvario svarstyklėmis svėrė monetas, pro didinamuosius stiklus apžiūrinėjo brangakmenius. Salė turėjo baisybę durų, pro visas goblinai įleidinėjo ir išleidinėjo klientus. Goblinai buvo nedideli, ilgais pirštais ir pėdomis.
      Saugyklas buvo galima pasiekti su goblino pagalbininko pagalba: jis nuvesdavo link specialių durų, kurios slėpė siaurą akmeninį koridorių, apšviestą deglų. Smego šis žemyn, o asla ėjo siauručiai bėgiai. Jais atlėkdavo vieno greičio barškantys vagonėliai, kai tik goblinas sušvilpdavo. Pastarasis vagonėlių nevairuodavo, šie patys žinojo kur važiuoti. Kelias driekdavosi tunelių labirintu, kurio nebuvo įmanoma įsidėmėti. Vaizdą paįvairindavo požeminis ežeras, kur iš urvo lubų ir dugno augo stalaktitai ir stalagmitai, kartais tunelio gale plykstelėdavo ugnis, kartais kelias nudundėdavo požeminiu tarpekliu. Apačioje buvo velniškai šalta.
      Privažiavus saugyklą, jos duris kliento raktu dažniausiai atrakindavo goblinas. Ypatingiausios, kuriose buvo saugomos didžiausios vertės objektai, turėdavo magiškąsias duris. Jei šias pabandydavo atrakinti ne goblinas, nelaimėlis būdavo įtraukiamas vidun be galimybės išeiti. Tokias saugyklas goblinai tikrindavo kas dešimt metų.

((Paveikslėlis#1, paveikslėlis#2, video))
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą"
- Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 76
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #1 Prieš 2 mėnesius »
Auksinės spalvų paletės buvo nuliejusios medžių lapus, o tie - žemę po medžiais. Pilki šaligatviai mirguliavo raudonomis, oranžinėmis ir rudomis spalvomis, tarsi kas būtų padegęs žemę ir palikęs degti. Rudeniškas peizažas aplink atrodė lyg nutapytas įgudusia dailininko ranka, tik kur ne kur įsipaišė nuobodžiai atrodantis, kažkur lekiantis žmogelis. Ta peizažo detalė, jei būtų Kupidono valia, neegzistuotų. Žmonės, ypač rudenį, griežė jo nervais baisiau nei profesorius nagais griežtų per lentą.
Kupidonas sukando dantis, bandydamas sulaikyti kažkur gerklėje gulinčią keiksmažodžių laviną.
Šešiolikmetis vaikinukas dabar atrodė beveik pasigailėtinai - natūraliai įdegęs veidas pavargęs ir išbalęs, pats susisupęs į ploną, tokiam šaltokam orui tikrai netinkamą paltą ir dar šlapias nuo nuolatos pliaupiančio lietaus. Priminė vieną iš youtube randamų video apie katinėlius, kuriuos ištraukia iš po tiltų ir pasiima namo. Tiesa, šiuo metu jis nieko nebūtų prisileidęs artyn.
- Velniava, - sumurmėjo Monro, išsitraukdamas iš kišenės suglamžytą popierėlį su nurodymais kaip nueiti iki to prakeikto banko.
Pasirodo bus ne ten pasukęs. Pro suskirdusias lūpas lyg vandens srovelė nuvilnijo keli tylūs keiksmai. Blondinas pasuko kiton pusėn, sausas ir nugairintas rankas susigrūsdamas į kišenes, pilnas daiktų.
Melijandra Julija Lorijan. Vardas Kupidonui nieko nesakė, bet jis tikėjosi, kad moteris bus verta jį treniruoti. Tai, vis dėlto, buvo garbė - Kupidonas Monro žinojo, kad ugnies taurė neklydo, kad momentą, kai žibuoklių spalvos liepsnos išspjovė jo vardą, ne, momentą kai jis ĮMETĖ ten savo vardą, jis jau buvo laimėjęs ir pergalę tvirtai gniaužė savo suskirdusiose rankose. Dabar jam tereikėjo pagerinti savo įgūdžius, kad net vyresnio kurso kerai nesukeltų jokių problemų. Ir nesukels - jis buvo tuo tikras.
Lyg mantrą kartodamas savo pergalės kalbą (o jūs manot, kad toks suskis kaip Kupidonas nebus tokios pasirašęs? Žinoma buvo - su pagražinimais, įmantriais, net pačiam nesuprantamais žodžiais ir daug savęs aukštinimo) jis pasiekė didžiulį, įmantrų pastatą. Niekada dar nebuvo čia lankęsis - nebuvo reikalo - sąskaitos neturėjo. Visi pinigai (o jų buvo visai nedaug) ramiau nei nabašnikai, sugrūsti gulėjo palto kišenėje.
Atidaręs duris pasijuto kaip patekęs į tylos burbulą, izoliuotą nuo visko. Vaikinas su pasišlykštėjimu nužvelgė prie stalų dirbančius padarus. Kupidonui, kuriam ir taip visi atrodė verti būti nebent jo kojų kilimėliais, šie padarai atrodė trys metrai po žeme
Švilpis, pakėlęs nosį aukštyn, lyg kažkas baisiausiai smirdėtų, priėjo prie vieno iš goblinų, atsisakydamas pažvelgti jam į akis.
-Man reikia pas Melijandrą Lorijan.
Toliau nelabai klausėsi, nes goblinas tik murmėjo ir keiksnojo vaikinuką - kol jie lipo į vežimėlį, kol važiavo.
- Dar pasimatysim, kai čia viską valdysiu, - drąsiai pareiškė Monro išlipdamas ir nusukdamas į požemius, kur buvo nurodyta.

*

Neprisijungęs Melijandra Julija Lorijan

  • Lobių atkeikėja
  • ****
  • 225
  • Drug of choice: cupcakes
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #2 Prieš 2 mėnesius »
Šalti Gringotso požemiai buvo pustuščiai - retas kuris nors užsukdavo čionais pasiimti savo santaupų, tačiau Mela dėl to nepergyveno. Jai tai buvo kaip tik į naudą. Iš gandų, atskriejusių iš paties Hogvartso, sužinojo, jog Švilpynė nusprendė vėl grumtis Burtų Trikovės Turnyre. Švilpynės čempionas pasirodė esąs šeštakursis vaikinas, apie kurį ničnieko nebuvo girdėjusi, tik vėliau, iš Kajaus sužinojo, jog tasai vaikinukas į Hogvartsą pateko tik ketvirtame kurse. Taigis...
Tikėkimės, jog jis nevėluos,-
vylėsi naujai iškepta lobių atkeikėja, stoviniuodama prie vienos saugyklos. Per daug nemąstė apsiimdama šį paruošti pirmąjai užduočiai - numanė, koks tas Monro galėjo būti patrakęs, nesitikėjo, jog koks profesorius ar vyresnio kurso mokinys sugebėtų šį sutramdyti. Beje, ji pati nemanė, jog galėsinti Kupidoną kažko išmokyti ar priversti jos klausyti - dar profesoriavimo laikais suprato, kaip jai nesisekė mokytojauti, tačiau nenorėjo jog Švilpynė, laimėjusi pirmąjį Burtų Trikovės turnyrą po pertraukos, apsikvailintų prieš kitus du koledžus: Klastūnyną ir Varno Nagą. Todėl, turės stengtis kaip išmanydama.
-Labas, - po nežinia kiek laiko pagaliau išvydo šeštakursį purvinai blondiniškais plaukais,- Sek paskui mane. Parodysiu vietą, kur iš tikrųjų treniruosiesi.
Kelionė nebuvo ilga, o galbūt būtų buvusi, jei ne Lorijan einančios pareigos šiame burtininkų banke. Retas kuris nors pamatytas goblinas užklausdavo kur ši porelė traukia, nesustabdydavo jiems pasukus į slaptus tarnybinius kelius.
-Čia,- staiga Melijandra sustojo apskritoje salėje, kurios lubas laikė apvalios akmeninės kolonos,- Kadaise Hario Poterio laikas čia buvo drakonas, bet jam pasprukus su trio, ši vieta liko tuščia ir apsaugojama tik stiprių kerų, - atsisuko į šešiolikmetį,- Čia niekas mums netrukdys.
Jauna moteris sunėrė rankas ant krūtinės.
-Aš tavęs nepažįstu, nežinau, kiek ko tu moki ir kiek ko žinai, tačiau vis vien pasakysiu - ką dabar tave išmokysiu, naudosi tik šiame turnyre ir savo savigynai, ar aišku?  O dabar įdėmiai klausykis: Incarcerous yra labai sudėtingi VSMT lygio kerai, tačiau būta vieno atvejo, kai viena mergaitė šiuos kerus sėkmingais išmoko dar būdama penktame kurse, o Poteris - savo šeštame kurse. Su Incarcerous  gali  iš oro sukurti virves, kurie apsivys aplink tavo priešininką. Tau tereikia nukreipti lazdelę į priešininką...Incarcerous! - virvės sušvilpė ore ir kaip mat apsivijo Kupidono kojas, tuoj pat kaip replės jas stipriai suverždamas.
Mela nuleido staigiai pasigriebtą burtų lazdelę iš savo kišenės.
-Dabar tu pabandyk.
I know my sister like I know my own mind-Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 76
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #3 Prieš 2 mėnesius »
Pamatęs moterį, nė nepasisveikino, tik kuriam laikui sustojo, nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. Nevertino jos grožio ar kažko tokio - ieškojo kuo ji tokia ypatinga.
Nieko išskirtino nerado.
Ar ši moteris išvis gerai buria? Gal šiaip kokia šarlatanė-mąstė jis, klausydamasis ką nepažįstamoji šneka ir sekdamas iš paskos greitais žingsniais.
Jam nepatiko ši vieta - nuo drėgnų, atrodo dusinančių sienų iki rūsį primenančio kvapo - burtininkai tikrai laikė savo pinigus peraugusiame sandėlyje.
Stengdamasis ignoruoti aplinką, jis vis akimis netyčiom sugaudavo gobliną, o tada kilstelėdavo blondinišką galvą šiek tiek aukščiau ir ėjimo tempą paspartindavo. Praėjęs tuntą tų šlykštinių veik bėgo ristele.
Kupidonas buvo dėkingas, kad kelionė ilgai netruko, nors patalpa, kurioje atsidūrė nebuvo kažkuo geresnė. Apžiūrinėdamas didžiulę, siaubo filmų aikštutę primenančią salę, Monro klausėsi. Jis žinojo visą tą istoriją - patekęs į magijos pasaulį perskaitė itin daug knygų, žutbūt norėdamas prisivyti bendramokslius ir narpliodamas "berniuko, kuris išgyveno" atvejį, ieškodamas kuo tas Poteris toks nuostabus. Prisivyti nebuvo taip ir sunku, didžiausia problema buvo kaip greičiau juos pralenkti. Jis nė neabejojo, kad tai jam pasiseks, tiesiog viskas vyko nepakankamai greitai.
Naudosiu tik šiame turnyre... - pats sau pamintijo švilpis Aha, išgraužk
- Aš ne ką prastesnis už tą istorijos vadovėlių išaukštintą Poterį! - drąsiai pareiškė šeštakursis, jau traukdamas iš kišenės lazdelę. Kaip ji išvis drįso juo abejoti!? Vien jo išvaizda, stovėsena, viskas susiję su Kupidonu šaukte šaukė, kad jis gabesnis nei kiti (šiaip - tik save liaupsinantis suskis, bet to jam pačiam nereikėjo žinoti), be to - juk pats žinojo kokius kerus mokytis - užuomina buvo lengviau išsprendžiama nei pirmos klasės matematika.
Paskendęs mintyse, vos nesuriko kojas netikėtai apsivyjus magiškoms virvėms. Vaikinukas susiraukė - čia jam ką, demonstravo ką jis jau ir taip žinojo?
- Diffindo! - mostelėjo lazdele vaikinas, atsargiai, kad tik netyčia nenusirėžtų kojų.
Kupidonas giliai įkvėpė prieš bandydamas kerus pats. Negalėjo apsikvailinti. Mintyse dar kart perbėgo per tai, kaip tiksliai ištarti burtažodį ir kokį lazdelės mostą naudoti.
- Incarcerous! - pabandė Kupidonas, pasiruošęs matyti, kaip magiškos virvės, lyg klastingos gyvatės apsiveja priešininkę, bet nieko neįvyko.
Monro stovėjo, atrodo negalėdamas patikėti savo akimis. Kaip gi jam galėjo nepavykti iš pirmo karto?
- Incarcerous! - dar kart mostelėjo lazdele vaikinas, šį kart dar raiškiau ir aiškiau tardamas kerus.
Nieko, visiškai nieko, net lazdelės galas neužsižiebė.
Kupidonas treptelėjo purvinu, raudonu sportuku apauta koja, tarsi mažas vaikas, kuriam tėvai nenupirko norimo žaislo parduotuvėje. Norėjo klausti priešais stovinčios Melijandros ką daro ne taip, kodėl nepavyksta ir panašiai, bet išdidumas tiesiog neleido to padaryti.
- Incarcerous, - dar kartą ištarė Monro, mosuodamas lazdele lyg patyręs dirigentas. Na, dirigentas tikriausiai iš blondino būtų prastas, nes ir trečią kart (kuris, beje, pagal visus prietarus turėtų būti sėkmingas) nepavyko.
Kupidonas sukryžiavo rankas ant krūtinės, tada atkryžiavo, o galiausiai vėl sukryžiavo.
- Kodėl man nepavyksta? Turėjo pavykti iš pirmo karto! - nepatenkintas, bet vis dar išdidžiai pareiškė jis Melijandrai.
Jam visada atrodė, kad jei kas nepavyksta iš pirmo karto, tai būtinai pamintas jo išdidumas.

*

Neprisijungęs Melijandra Julija Lorijan

  • Lobių atkeikėja
  • ****
  • 225
  • Drug of choice: cupcakes
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #4 Prieš 2 mėnesius »
Nenustebo, kai Kupidonas su ja nepasisveikino - vaikinas priminė Aleksą ar Dafyddą, todėl prie tokio tipo vaikų jau buvo pripratusi.
Tačiau nustebo, kai tasai išdidžiai išrėžė, išaukštino save. Iš nuostabos atankiai pakilo vos ne iki lubų, Melijandros lūpos persikreipė iš sumišimo.
-Oo...Nuostabu...-lėtai prabilo, atidžiai nužvelgdama nuo galvos iki kojų Kupidoną, tarsi nenorėdama patikėti savo ausimis ir akimis. Išdidus kaip povas? Turbūt, bet Mela neužsiuto, ji tik nusišypsojo švilpiui. Povas kaip povas, tačiau ji girdėjo, jog pasipūtėliai garsiai rėkia, kai nusvyla.
-Tada puiku, iš karto, kai tau pavyks atlikti šiuos kerus, galėsim surengti dvikovą,- iš tiesų apie tai Lorijan anksčiau ir mąstė. Dvikovos privalumai buvo tie, jog kai treniruojiesi - viską aiškiai mąstai ir matai, o kai stoji į ringą - viskas apsitraukia migla. Jai knietėjo sužinoti, kaip šis Švilpynės čempionas elgtųsi tokioje situacijoje. Bet atrodo, jau išsiaiškino tai - Kupidonas visu gražumu tėškėsi ant savo sėdimosios, taip užtarnaudamas dar vieną Melos šypsnį.
-Visados būk budrus,- patarė šiam, pasiukiodama vieną riešą,- Ta pabaisa tau nepasakys kada tave puols.
Su pirmuoju Kupidono mostu, Mela inkstinktyviai pakėlė lazdelę, jau pasiruošdama apsiginti, tačiau šios eilinei nuostabai, jokių skydų kerų nereikėjo panaudoti. Paprasčiausiai Kupidonui nepavyko. Nepavyko ir antrą ir trečią kartą išburti virvių iš oro. Vaikinas atrodė suirzęs, nepatenkintas, Melos akimis, Kupidonas per daug didžiavosi ir pūtėsi. Ši atsiduso.
-Neperšokęs griovio,  nesakyk "op",- sumurmėjo po nosimi - nenorėjo su juo veltis į žodinius ginčus, neturėjo laiko šį auklėti, reikėjo jį paruošti pirmąjai Burtų Trikovės turnyro užduočiai, todėl nuogirdomis praleido šio poviškus žodžius. Galiausiai garsiau paaiškino Kupidonui,- Tau nepavyksta dėl tavo burtų lazdelės mosto. Lazdele turi besti į priešininką, taip kaip ketintum jam išdurti akis. Tari gerai, tikiuosi, įsivaizduoji virves, tačiau nurimk, ir pabandyk iš naujo.
Dėl visa pikto lobių atkeikėja dar kartą pademonstravo šiuos kerus - virvės šį kartą apsivijo tolimiau stovinčią koloną. Dar kartą mostelėjusi lazdele, virvės išnyko. Grįžtelėjo į švilpį. Dar ketinsi save aukštinti?
-Viskas aišku?
I know my sister like I know my own mind-Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 76
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #5 Prieš 2 mėnesius »
Kupidonui norėjosi rėkti ir keiktis, kai priešas stovinti moteris atrodė beveik patenkinta, kad jam taip nepatiko. Jam tiesiog norėjosi imti ir išrėžti, kad galėtų su diffindo ją supjaustyti į skutus, su Ventus paleisti į orą pasiskraidyti baisiau negu per uraganą, su...
Mintys, besisukančios klastingumo kiek per daug pripildytoje galvoje, šiuo metu buvo šiek tiek per daug sadistiškos, bet jis paprasčiausiai nemokėjo priimti fakto, kad kerai nepavyko iškart. Kupidonas tiesiog buvo toks žmogus, kuris, vos susidūręs su menkiausia nesėkme nepavykusį dalyką mesdavo. Cha, kad dabar taip galėtų - kerus, nors ir per kraują ir dar daugiau kraujo (posakis "ir per ašaras", bet Kupidonas atsisakė pripažinti tokio dalyko egzistavimą) reikėjo išmokti.
- Aš ir esu budrus, man ką - užsidėt akinius ir išpūst akis, kad atrodyčiau atsakingesnis? Gi stengiuosi, po velnių, - kaip visada piktai atkirto jis. Nežiūrėjo Melijandrai į akis, o smelkiančią nepasisekimo gėdą slėpė po pykčio kauke, - Be to, kiek proto gali turėti chimera? Galėčiau imti ir perrėžti jai kaklą, jei tik būčiau mažiau humaniškas, - bandydamas daryti lygius įkvėpimus pareiškė Monro.
Reikėjo nusiraminti, nes kai emocijos jį perimdavo, viskas visada pasisukdavo netinkama linkme. Krumpliai vis dar buvo bjauriai nubrozdinti nuo praeitų muštynių.
Susiimk, nepasirodyk silpnas,-pats sau paliepė Kupidonas ir pasukiojo lazdelę rankoje.
Išgirdęs paliepimą (tai veikiau buvo patarimas, bet jaunuoliui nepatiko kai kažkas jam aiškina kaip ką daryti) dantimis pagavo apatinę lūpą ir sukando taip smarkiai, jog beveik prakirto odą. Rankos, laikančios lazdelę, krumpliai buvo pabalę nuo spaudimo.
- Gerai, ramus, - pagaliau pasakė šis ir galvoje pasikartojo ką reikia daryti. Besti lyg bandytum ką nors apakinti? Tai buvo pakankamai lengva ir ne kartą praktikuotasi.
Vaikinas pažvelgė į Melijandrą, tikriausiai pirmą kart per šią treniruotę iš tikro spoksodamas į akis, lyg sakydamas "stebėk, dabar pamatysi kas aš toks."
Incarcerous, - galiausiai garsiai ištarė šeštakursis, drąsiai bęsdamas pirmyn, leisdamas mintims paskęsti vizijose apie virves, iššaunančias iš lazdelės galo, besirangančioms vien dėl jo valios, pagal jo įsakymą galinčios apsivyti pasmerktą žmogų ne silpniau negu smauglys. Lazdelės galas žybtelėjo, bet virvės, kad ir kaip didingai Kupidonas jas įsivaizdavo, nepaliko lazdelės. Šį kart, tiesa, jis nedarė pauzės, kad bandytų vėl - negalėjo dar kart ištverti to pažeminimo, tad dabar bedė su didesniu pasitikėjimu savimi negu prieš tai (O tai išvis įmanoma?), - Incarcerous!
Lazdelė sužibo ir, lyg sulėtintame filme, iš jos išsiveržė storos, magiškos virvės, apsivydamos moters kojas, beveik lygiai taip pat kaip Monro įsivaizdavo. Beveik negalėjo patikėti - žinojo, kad anksčiau ar vėliau pavyks, bet viskas išėjo ganėtinai greitai. Cha, kas dar gali sakyti, kad jis prastesnis už patį Poterį?
Pergalinga šypsena nušvietė suvargusį veidą ryškiau negu saulę, o stovėsena, išraiška, akys - viskas šaukte šaukė koks patenkintas šiuo pasiekimu vaikinas buvo.
Dar kelis kartus pasipraktikavo kerus ant didžiulių akmens kolonų, nepaisant fakto, kad mieliau būtų praktikavęsis ant žmonių, o tada, lyg atsisveikindamas pasisuko į moterį:
- Padėkosiu laimėjęs turnyrą, - ištarė jis, o tada painiais, prasmirdusiais ir klaustrofobiją keliančiais tuneliais pasuko atgal, jau jausdamas kaip nieži nagai kerus pasipraktikuoti iki tokio lygio, kad būtų lengviau ir natūraliau negu kvėpavimas.

 

*

Neprisijungęs Melijandra Julija Lorijan

  • Lobių atkeikėja
  • ****
  • 225
  • Drug of choice: cupcakes
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #6 Prieš 2 mėnesius »
-Jei būtai dar daugiau budresnis, nebūtai dribęs,- suniurnėjo Melijandra, šiam vos pravėrus povišką burną,- Jei taip būtų taip lengva nudėti chimerą...- sunkiai atsiduso, suimdama nosies kuprelę iš šonų su nykščiu ir rodomuoju pirštu,- Pažiūrėsim kaip sekasis tau su ja susidoroti, bet viliuosi, jog tau mažai teks paprakaituoti,- lyg sau pasakė.
Kupidonas iš tiesų buvo sunkus vaikis, jauna moteris užjautė šio mirusius ar gyvus tėvus. Turbūt šešiolikmečio vaiko asmeninis gyvenimas ne taip susiklostė, jog taip raunasi.
Pro rudai pilkas akis nepraprūdo pabalę vaikino krumpliai. Lorijan žaibiškai iškėlė lazdelę gynybai -Kupidonui vėl nepavyko, tą akimirką atsipalaidavo, tačiau tapo jos klaida. Į ją vėl skriejo transfigūraciniai kerai ir tik antgamtiškos reakcijos dėka, spėjo išsisukti nuo atšvilpiančių, gyvatiškai besiraitančių virvių. Pergalingas šypsnis pasirodė Melos lūpose, tačiau kitoks nei - Kupidono - šiltas, ramus, globėjiškas.
-Šaunuolis,- pagyrė Kupidoną, tuo pat metu, akimis susiradusi ant grindų begulinčias virves, bežodžiais kerais jas panaikino. Kupidonas iš tiesų rodės esąs gabus kerėtojas, tačiau Mela dvejojo dėl šio asmenybės. Nė per nago juodymą neįsivaizdavo kaip toksai pasipūtėlis galėjo atsirasti Švilpynėje, jo poviškas elgesys jai kėlė pyktį, giliai slepiamą širdyje, o ir jam nusileisti nebuvo galima - dar labiau išpuiks. Narcizas, egoistas? Griežti žodžiai tik dar labiau iššauks vaikino agresyvumą, bet kaip švelnumas? Atstumimą, paniekinančius žodžius, vienu žodžiu, nedorą elgiasį. Mela nerado jokios išeities, kaip šį vaikį atvesti į mandagų elgiasį, kartkartėmis susimąstydavo apie skaudžią patirtį, kuri galėtų atvesti Kupidoną į protą, tačiau tai jos nežavėjo - nemėgo matyti kenčiančius žmones. Stebėdama kaip šis praktikuodavosi ant kolonų, suprato, jog bet koks elgiasys Kupidoną privestų prie agresijos. Jam reikia vėl suprasti, jog gali kuo nors pasitikėti,- toptelėjo mintis galvon,- O tada...Ne...Nuo švelnumo kieti žmonės pašiurpsta, užpyksta, nes to nebuvo anksčiau pajautę...Bet ar gali būti kokia nors galimybė, jog anksčiau ar vėliau jie nuo to atsileis, nes supras, kaip to yra pasiilgę...? Pasiilgę būti saugūs, mylimi, išklausyti ir paguosti?
Apie Monro nustojo galvoti tik šiam išėjus, į jo paskutiniuosius žodžius nieko neatsakė - akimirką nežinojo, ar jo pergalė jam pačiam į gerą išeis.
Galiausiai ir ji išėjo iš salės.
I know my sister like I know my own mind-Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Menininkas
  • ***
  • 117
  • Lytis: Moteris
  • Nesureikšmink gyvenimo. Gyvu iš jo nepaspruksi.
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #7 Prieš mėnesį »
  Saulės spinduliai skverbėsi į svetainę, o atvertą langą vos vos judino
šiltas žiemiškas vėjas. Nojus įkvėpė gaivaus oro. Lauke, nepaisant žiemos buvimo, buvo pakankamai šilta. Penkiolikos laipsnių šiluma kepino kiekvieną žmogų, apsirengusį žieminį paltą. Pavasaris atėjo greičiau, nei tikėjosi žiobarai. Kalendorius primygtinai teigė, kad šiandien - sausio pradžia. Iš lauko girdėjosi krykštaujančių vaikų balsai. Atostogos. Prieš porą dienų prasidėjo nauji metai. Nauji metai, naujas gyvenimas. Amneta atsiduso, pasiimdamas savo išmanųjį. Eilinį sykį iPhone neatpažino jo veido pasityčiojimas, teko suvesti pin kodą. Atsidaręs vieną iš tų populiarių "to do" programėlių, Nojus pasižiūrėjo savo planus. "Apsilankyti Gringotse" teigė vienas iš punktų. Laikrodis rodė pusę dviejų. Telefoną mestelėjo šalia ir išlipo iš lovos. Šiandien ilgai miegojo. Persirengęs iš pižamos į kasdienius rūbus, ant viršaus užsimetė apsiaustą. Kišenėn įgrūdo burtų lazdelę, kapšelį galeonų ir telefoną. Daugiau jam nieko neturėtų prireikti. Dėl visą ko į džinsų kišenę įsidėjo piniginę. Galbūt teks užtrukti Londone.
  Pasigirdo spragtelėjimas. Nojus dingo ore, netrukus atsirasdamas Londone, Kiaurame Katile. Apsižvalgė. Kampe sėdėjo vienas žmogelis, o prie prekystalio darbavosi smuklininkas. Pasižiūrėjęs į žilaplaukį, prisiminė neseniai čia matytą mergaitę. Iš amžiaus atrodė panaši į Hogvartso mokinę, deja, globėjo ar tėvų šalia nesimatė. Kelias dienas apie ją mąstė, tačiau šiandien pasiklausęs praplikusio senolio, sužinojo ši daugiau čia nebesirodžiusi. Padėkojęs, patraukė įėjimo į Skersinį Skersgatvį link ir netrukus atsidūrė pagrindinėje gatvėje. Neskubėdamas nužingsniavo Gringotso link. Užėjęs pajuto kelis nepatenkintus goblinų žvilgsnius. Jau buvo pripratęs, kad šie padarai nemėgsta žmonių. Priėjęs prie vieno net nepasisveikino, goblinas vis vien tai ignoruotų:
  - Tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt pirma saugykla. Padėkite ten šiuos pinigus. - Padėjo kapšelį ir padavė raktą. Atsako nelaukdamas atsistojo nuošaliau ir pradėjo laukti savo rakto. Pilkos spalvos plaukai iškart atkreipė rudaplaukio dėmesį. Ta pati mergaitė, matyta Kiaurame Katile. Ir vėl viena. Nusprendė prieiti pirmas.
  - Mergaite. Kur tavo tėvai? - Priėjo arčiau.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • I kursas
  • *
  • 128
  • Taškai: 129
  • Saulės spindulėlis
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #8 Prieš mėnesį »
 Žiemos atostogas Liucija būtų mielai praleidusi Hogvartse, bet paskutinę savaitę jai pelėdą atnešė raktą su lapeliu, kuriame puikiai pažįstamu raštu buvo parašytas vienas žodis: Gringotsas. Mergaitė galėjo padaryti dvi logiškas išvadas - tėvas dar gyvas ir ja vis dar rūpinasi. O kaip ilgai užteks pinigų, priklausė tik nuo jų kiekio saugykloje. Kadangi paukštis, atnešęs raktą, atrodė kaip keliavęs pro Pragarą, baltaplaukė žinojo, kad jos tėvas kažkur toli. Toli ir, galbūt, saugus. Bet jie vis tiek ilgai nepasimatys.
 Purvinos balos pakelėje atspindėjo danguje šviečiančią saulę. Sausis, o oras - pavasariškas. Betrūko tik medžiuose čiulbančių paukščių. Nuo tada, kai grįžo iš Hogvartso, Liucija pakankamai daug sukiojosi Skersiniame Skersgatvyje. Visuomet prireikdavo šio bei to bei buvimas tarp kitų burtininkų ir raganų mergaitę guodė. Ji dar ne viena tokia pasaulyje.
 Baltaplaukė nedrąsiai pasuko prie šiek tiek gąsdinančio banko pastato.
 Tai, kad goblinai buvo vos vos žemesni už ją, švilpę privertė jaustis geriau, nors aplinkinių burtininkų stumdymas tikrai nebuvo smagus. Stojusi į eilę, baltaplaukė neramiai griaužė rankoje raktą. Kadangi veikti nebuvo kas, o eilė judėjo pakankamai lėtai, mergaitė dairėsi aplinkui. Akys užkliuvo už tamsiaplaukio, kuris ją praeitą kartą įtartinai stebėjo Kiaurame Katile. Šiam priėjus, Liucija šiek tiek atsitraukė ir besigindama išrėžė:
-Atsitrauk, pedofile.
Jei bandys paliesti - klyks. Tą rodė jos žvilgsnis. Vyriškis turbūt nebus toks kvailas ir dabar jos nebandys pasigrobti, o iki vaikų namų kelias ilgas ir ne pats saugiausias. Velniava...

Love, let my nightmares turn into dreams.
Love, let the angels into my sleep.
Love, let the spirits fly out of me.
Love, let my love inside go free.

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Menininkas
  • ***
  • 117
  • Lytis: Moteris
  • Nesureikšmink gyvenimo. Gyvu iš jo nepaspruksi.
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #9 Prieš mėnesį »
  Maža. Gera. Mergaitė. Atrodo ką ji tokio galėtų pasakyti suaugusiam, dvidešimt aštuonis metus greit sulauksiančiam vyrui, kuris besirūpindamas nepilnametės saugumu, prieina ir paklausia kur šios tėvai. Jeigu jie netoli - gerai. Tiesiog atsiprašysiąs už sutrukdymą ir palinkės geros dienos. Tada gavęs raktą dings iš banko ir dar ilgai čia nesirodys, o pilkaplaukės niekad gyvenime nebematys (nebent jai šaus į galvą neštis į tolimą užkampį pavadinimu Doveris ir ten sutiks šį menininką). Jeigu tėvų nėra šalia - pasiteiraus ar šie žino, kad mergaitė čia ir pasiūlys ją palydėti atgal pas tėvus. Na, žinokit, dabar tokie laikai, kad net burtininkas burtininkui gali būti priešu. Neaišku kas dedasi su vilkolakiais, bet bent Roana teigė, kad pacientų skaičius nemažėja. Gresia karas, kuris Nojui jau neberūpėjo. Visa jo šeima saugi, o ir jis pats tolokai nuo burtininkų susibūrimo vietų gyvena.
  - Apsiramink, - buvo šokiruotas šios žodžiais, tiksliau vienu iš žodžių, - nepilnamečiams tokioje vietoje nedera būti vieniems. Tik norėjau pasiūlyt pagalbos. 

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • I kursas
  • *
  • 128
  • Taškai: 129
  • Saulės spindulėlis
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #10 Prieš mėnesį »
 Liucija, kad matytų prie jos priekabiaujančio vyriškio veidą, turėjo atlošti galvą, kas buvo pakankamai nepatogu. Va, ir būk goblino ūgio. Mergaitė, įžūliai spoksodama, atsikirto į tamsiaplaukio žodžius:
-Jei man reiktų pagalbos ar mamytės su tėveliu tai atrodyčiau kitaip. Ir spoksoti į įdomias baltaplaukes mergaites užeigose ir po atsekti jas iki banko irgi yra ne-de-ra-mas elgesys, jeigu nežinojote,-šiek tiek supykus, Liucijai pradėjo veltis greitai tariami žodžiai ir vėl išlindo tas prakeiktas akcentas. Vis dar pikta, mergaitė prikando lūpą. Eilė, galėjusi išgelbėti ją nuo nepažįstamojo, kaip tyčia, nejudėjo. Švilpė puikiai atsiminė, kaip ją mama mokė nekalbėti ir nepasitikėti nepažįstamais žmonėmis, plaukus susirišus paslėpti po kepure einant į miestą (ką, dėl žvilgsnių trūkumo, burtininkų pasaulyje pamiršdavo daryti mergaitė) ir nieku gyvu neišsiduoti, kad jos tėvų nėra šalia. Beveik visų taisyklių švedė vis dar laikėsi, o ir priežasties pasitikėti vyru jokios neturėjo. Eilė pajudėjo ir mergaitę stumtelėjo už jos stovėjęs nepatenkintas pilvūzas. Trys žmonės, trys žmonės ir man gana, noriu namo, nusipirksiu bandelę iš kepyklėlės, išsikeist tris galeonus į svarus, pasiimti penkiolika, patikrinti sąskaitą, nepamiršk, trys, penkiolika patikrint... Tikėdamasi, kad prie jos pristojęs vyras dings greičiau, nei iš akių pasipils pykčio ir liūdesio ašaros, Liucija nusisuko, apsimesdama, kad šalia jos nieko nėra ir niekada nebuvo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Liucija Andersson »

Love, let my nightmares turn into dreams.
Love, let the angels into my sleep.
Love, let the spirits fly out of me.
Love, let my love inside go free.

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Menininkas
  • ***
  • 117
  • Lytis: Moteris
  • Nesureikšmink gyvenimo. Gyvu iš jo nepaspruksi.
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #11 Prieš mėnesį »
  Kodėl ne visi žmonės tokie kaip Melisa? Tiesa pasakius pasiilgo tos nutrūktgalvės, tačiau net nežinojo ką ji dabar veikia. Aukštutiniame Fleglyje šios ištisai nėra, gal net persikraustė. Liucija buvo visiška priešingybė, o juk Nojus tenorėjo jai padėti. Buvo tikras, kad jos tėvai ne šalia ir nelaukia jos prie Kiauro katilo.
  - Taigi, buvai mane ir užeigoje pastebėjusi. Tavo žiniai, tavęs neplanavau sekti, taip jau susiklostė likimas, kad irgi atvykau čionai. - Suraukė antakius. Mergiotė tikrai buvo nekalbi. O ir pats jau neturėjo ką veikti banke, raktą jam grąžino. - Vis dėlto, kaip auroras, negaliu leisti nepilnamečiams būti tokiose vietose vieniems. Kai sutvarkysi tavo reikalus, palydėsiu tave pas tėvus ir daugiau manau nebepasimatysim. - Kantrybės židinys geso buvusio auroro viduje, niekas anksčiau neatsikalbinėdavo, nors jis ir nesiūlydavo pagalbos.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • I kursas
  • *
  • 128
  • Taškai: 129
  • Saulės spindulėlis
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #12 Prieš mėnesį »
 Liucija, norėdama nusiraminti, žaidė su savo kasytėmis, kurias greitai bei šleivai ir kreivai susipynė ryte, mat pramigo tvarkymosi laiką. O po pusryčių turėjo tvarkyti tuos šlykščia koše aplipusius indus bei klausytis auklėtojos riksmų. Regis, kiekviename žingsnyje, žmonės ją laikė protiškai neįgalia. Toks buvo ir prie jos prikibęs vyriškis - akivaizdžiai ignoruodamas Liucijos visus akivaizdžiai siunčiamus ženklus, kad tas nuo jos atsiknistų, toliau kažką jai aiškino Itin Protingo Ir Suaugusio Žmogaus balsu.
 Auroras.
 Liucija krūptelėjo, tarsi kažkas būtų ją apliejęs šaltu vandeniu. Visas pasipriešinimas dingo, liko tik pernelyg rami ir neutrali veido išraiška. Neįtikėtinai greitai išsiskirstė priešais mergaitę stovėję žmonės ir Liucija atsidūrė prie goblino stalo. Stalas buvo tokio pat aukščio kaip ir baltaplaukė, tad ji turėjo į jį įsikibti ir pasistiebti. Goblinas, šiek tiek sudomintas tokios neįprastos klientės, irgi labiau pasilenkė į priekį kėdėje. Šiaip ne taip, raktas atsidūrė padaro rankoje. Pavartęs metalą rankoje, šis susierzinęs paklausė:
-Leidimas?
Išsitraukusi iš kišenės storoką voką su popieriais, Liucija padavė juos goblinui. Kankinamai lėtai slinko laikas, kol banko darbuotojas vartė dokumentus ir sau kažką rašinėjosi. Galiausiai, klausiamu pažvelgė į baltaplaukę.
-Penkiolika galeonų ir dar tris svarais, prašau,-prakeiktas ,,prašau" išlindo iš įpročio. Auklėtojoms net norint nusiperst ,,prašau" reikėdavo sakyti, tad Liucija jautė, kad tuoj ir leidimo kvėpuoti iš kitų prašys. Darbuotojas dingo. Nemaloniai mergaitės galvoje tiksėjo sekundės. Darbuotojas atsirado, o kartu ir su juo mažas krepšelis ir krūvelė banknotų. Švilpei renkantis pinigus, goblinas ištiesė jai kažkokią metalinę kortelę su skaičiais.
-Iki pilnametystės, panele Andersson,-padaras vėl prabilo savo šlykščiu balsu. Liucijos akys, išgirdus jos pavardę, iš baimės šiek tiek išsiplėtė. Jeigu prie jos prikibęs vyriškis tikrai auroras - apie jos tėvą žinos. O kas, jeigu jis jau susiprato ir tik laukia progos nusitempti apklausai? O gal jis laikraščių neskaito ir viskas bus gerai? Mergaitės galvoje sukosi daugybė baimės persmelktų minčių. Eidama, Liucija vos neatsitrenkė į į jos laukusį vyrą. Galiausiai tik tarė:
-Tai sakei palydėsi?
Pas mama į Švediją vest buvo per toli, o tėvas ir taip nežinia kur (ir tai, auroro pas jį nieku gyvu nevestų), tad galėjo baltaplaukė vyrui parodyti tik dabartinius savo namus.

Love, let my nightmares turn into dreams.
Love, let the angels into my sleep.
Love, let the spirits fly out of me.
Love, let my love inside go free.

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Menininkas
  • ***
  • 117
  • Lytis: Moteris
  • Nesureikšmink gyvenimo. Gyvu iš jo nepaspruksi.
Ats: Gringotsas
« Atsakymas #13 Prieš mėnesį »
  Gal kiek per stipriai pristojo prie nepilnametės. Tačiau negalėjo padaryti kitaip. Burtininkų pasaulyje buvo neramu. O dar iš akcento suprato - ši esanti ne vietinė. Gal net nežinojo kas dedasi Jungtinėje Karalystėje. Rudaplaukis vis dar stebėjo mergaitės, ūgiu jam panašios į coliukę, elgesį. Įdėmiau pasižiūrėjo į pilkaplaukę. Netvarkingai supinti plaukai, įžūlūs atsakymai ir bandymas pasiųsti Nojų patys žinot kur. Nebuvo panašu, kad šia mergaite rūpinosi tėvai. Jeigu pats Amneta dirbtų vaikų teisių tarnyboje, tokie tėvai jau seniai netektų įgaliojimų rūpintis savo vaikais.
  Nepastebėti neįprastos vaikui reakcijos, išgirdus, kad Nojus - auroras (nesvarbu, kad jau buvęs, tikrai niekam neįdomu bus tikrinti visą aurorų sąrašą ieškant mėlynakio, o aurorų skyriuje buvo nei daug nei mažai). Pastebėjęs, kad jau Liucijos eilė, nutarė šiek tiek atsitraukti ir palaukti kol ši sutvarkys savo reikalus. Nejučia šyptelėjo, matydamas kaip jai sunku bendrauti su goblinais, kai "kasos langelis" yra aukščiau už save pačią. Pasisekė, kad aukštaūgio šypsnį pastebėjo tik vienas kitas eilėje stovintis burtininkas ir net nesureikšmino to.
  Prašau? Ji dar sugeba būti mandagi? nustebo buvęs Durmštrango mokinys. Kol laukė, vyriškis pasižiūrėjo į laikrodį. Jau beveik pietūs, o jis net rytinės kavos išgerti nespėjo. Laikas prabėgo kažkaip per greit. Sekėsi, kad nebuvo italu - principai netrukdė gerti kavos net vakare. Nors prieš metus šio gėrimo švelniai tariant nekentė, dabar be jo neįsivaizdavo gyvenimo.
  Andersson? Sutriko išgirdęs ieškomiausio burtininko pavardę. Tačiau netikėjo, kad ši akiplėšišką elgesį vaidinanti vargšelė galėtų būti jo dukra. Galbūt... galbūt kokia nors giminaitė tolima. Tačiau vien tas faktas, kad ji Londone, reiškė, kad su tėvu negyvena. Aleksandrą iškart surastų, jei šis pasirodytų Jungtinėje Karalystėje.
  - Taip, palydėsiu. - Šį kart savo pasirinkimu buvo tikras. Jei Aleksandrui kaip nors pavyko atvykt į Angliją, ministerijai pranešti būtinai reikės.