[Sorenas von Sjuardas]

   Gobtuvas vaikštant po didėlesnį nei Godriko Dauba miestą jau buvo tapęs nuolatiniu jo palydovu - bemaž kaip smagaus mirtingumo žiobarams tapo kaukės. Sorenas nebuvo nusikaltėlis, anaiptol, na, bent jau kol kas, jei neskaitysim šiaip net padoriems piliečiams priimtinų smulkių nusižengimų, pavyzdžiui, kartkartėm nelegaliai pigiau susiveikiamų arba retesnių ingredientų eliksyrams. Kol ministerija buvo valdoma velniai žino kokių padarų, būti von Sjuardu gatvėje geriau nerizikuoti - štai todėl šitaip eliksyrininkas dūlino ir Skersiniu Skersgatviu.
   Pirmiausia dėmesį atkreipė kažkuo įsimintinas kvapas, dėl kurio vyras kilstelėjo galvą aukštyn. Tik tada, pastebėjęs gal kiek labiau nei įprastai suvargusį, gal kiek alkoholio jau paliestą bei brandesnį nei anksčiau veidą - nieko keisto, žmonės bręsta ir sensta, o ne eina jaunyn. Von Sjuardas iš įpročio panoro persibraukti ranka per barzdą, bet čia jos nebuvo - sužaidė multisulčių eliksyras.
   Žengiant paskui nusižiūrėtą žmogų per Gringotso slenkstį, maskuotė pranyko dėl goblinų magijos. Vampyras tai pajuto nesunkiai, bet susilaikė nesusikeikęs. Patylom paprašė goblino leidimo nuvykti į savo saugyklą. Trokštamas vagonėlis nusuko kita kryptim, o von Sjuardas, žvelgdamas į goblino ranką, bereguliuojančią jų pačių kelionės kryptį, vis dar sprendė, kiek iš tiesų verta kankinanti moralė.
   „Šitokioj situacijoj mes galėtumėm išsikovot ekskursiją į Azkę, primeti?“ - sučeksėjo voriški žabtai. Sorenas mažumėlę persikreipusiu iš pasibjaurėjimo veidu dėbsojo į jį. Šlykštėlį kėlė ne mintis apie amžinybę klaikiam kalėjime.
   „Man vis tiek jau nebegalima čia likti.“ - po minutėlės pauzės atsakė juodabarzdis, apsiausto kišenėlėj sugraibydamas Gyvosios Mirties eliksyrą. Ko tik jis nesinešiojo su savim. Įgudusiu judesiu sugirdė reikalą goblinui, patogiai įtaisė jį vagonėlyje ir iššoko ant bėgių laukan. Visu greičiu movė prie gerai įsiminto posūkio, išgirdo kažką atidardant. Pasislėpęs luktelėjo, bet šitam vagonėly važiavo kažkas kitas.
   Šiems prašėlus, auksaakis padaras ėmė žygiuoti tolyn. Išvysti taikinį neužtruko.

[Džeimsas Greywindas]

   Goblinas darbavosi greitai - užraktai jau kitą minutę sugrįžo į savo vietas. Saugykla ir vėl tapo nepasiekiama. Buvo tikras, kad Ministerija nesugebės iki jos prisikasti, o jei sėkmė ir nusišypsos, goblinai durų neatidarys gerą dešimtmetį.
   Jiedu jau buvo besiruošiantys sugrįžti, kai bėgiais praskriejo vienas vagonėlis: jame sėdintis goblinas buvo surūgęs, o elegantiška ragana šnairavo į kairę, skeletiškomis rankomis gniauždama slibino rankinę. Abudu ryškiai nesimėgavo vienas kito draugija. Porelei dingus už kampo, iš blankios tamsos išniro ir antrasis. Pastarasis jau buvo tuščias. Goblinas, jį pamatęs, sustingo ir jau ketinęs lipti į saviškį, žengė atgal. Padaro veide švietė pasimetimas.
   - Lempą! - jis cyptelėjo, tačiau nestabdomas vežimėlis nuriedėjo. Sutrikęs goblinas atsisuko į burtininką, o tada akimis nulydėjo ištrauktą lazdelę.
   - Jūs?...
   - Ne.
   - Meluojat, pone.
   - Nematėt kerų.
   - K-kerų yra visokiausių! Jei ketinate vogti, jums gresia prasta pabaiga! Geriau papasakosite apsau... - staiga suparalyžiuotas padaras griuvo.
   Duslus kūno bumbtelėjimas ir tyla.
   Džeimsas neramiai apsižvalgė. Juto, kaip širdis ėmė stipriau mušti. Nelanksčią vyšnios lazdelę suėmė tvirčiau ir pagalvojo, kaip tai jį užkniso. Tai buvo Džono pomėgis nusisukti sprandą, ne jo.
   Rodos, požemiuose nieko nebuvo. Tačiau, žinojo, galėjo būti apgaulė. Buvęs auroras, Transfigūracijos profesorius ir Klastūnyno vadovas mintyse ištarė dar vieną burtažodį:
   Homenum Revelio.
    Deglai ramiai liepsnojo.

[Sorenas von Sjuardas]

   Skaudžiai skambantis numanomos galvos dunkstelėjimas į metalą... Sorenas, mažumėlę sutrikęs, stabtelėjo ir įsižvelgė per tamsą į vienintelį ten likusį blaivaus proto ir neapriboto judėjimo padarą.
   Kam sulaužei nugarą, nutrenkęs į medį, (jei galėjai iškart pribaigt, tik turbūt nelabai klauseis savo nuojautos arba pas tave ji šūdina), - klausė likimo dvaselė svetimom lūpom. O gal ir visai nesvetimom - ką iš tiesų galėtumei įvardyti kaip savą, o ką - svetimą? Ne dvaselė ten buvo, o dvasia, o gal ir visas gigantiškas ir monstriškas likimo demonas, su kuriuo juodabarzdis eliksyrininkas, o ne Gendalfas, galėtų kryčio metu susiremti...
   Tik pradžiai susiremti reikia su šituo.
   Sorenas von Sjuardas, prakeiktai nelaimingos giminės atstovas, išėjo iš tamsos į deglo apšviestą laukelį ir nusiėmė gobtuvą nuo galvos, žėrinčiom akim stebeilydamas į žmogiškąsias akis, nematančias jo nei šiaip, nei su lazdele, nematančios ir ne tik jo, bet galimai ir moralės kelio savo gyvenime. Pamėgino gerai įsižiūrėti į Džeimso Greywindo veidą. Dabar, kai jau žinojo teisybę, ar bent tarėsi žinąs, nes patikėjo svajingu pranašės balsu, pamanė, jog veido bruožai labai būdingi tokiam padugnei. Vampyras jau neišplėtė akių, bet jautėsi keistai, kai netikėtai didžiulį, sunkiai vaizduote aprėpiamą žudikų būrio paveikslą išstūmė vienas vienintelis portretas. Žudikas – Džeimsas. Jis kaltas dėl to, kad Fasiras per anksti suaugo, o Sorenas dar kartą neteko šeimos.
   „Expeliarmus“, - paleido kažką labai paprasto. „Petrificus Totalus.“

[Džeimsas Greywindas]

   Tai buvo ruduo, laikas, kuomet Hogvartso Ekspresas pajudėdavo dar kartą, o mokytojai sutikdavo mokinius. Pamokos, jos irgi prasidėdavo.
   Iš šešėlio išniro neaukštas vyras ir nusimetė gobtuvą.
   Džeimsas pakėlė antakius, atsiduso, o po to kreivai šyptelėjo.
   - O aš nerimavau dėl nieko, - jis žengė į priekį, - profesoriau.
   Senasis Grifų Gūžtos vadovas buvo bemaž nepasikeitęs. Sorenas vis dar buvo žemas, tvirtai sudėtas, bet geraširdis nuodų ir vaistų mokytojas. Tik auksinės akys, deja, keistai degė, šios, tiesą sakant, labai priminė Sabrinos.
   Kur šuo pakastas ir kodėl vagonėlis tuščias, suprato neiškart. Nusikeikė pakeliui, išvengdamas kerų pliūpsnio.
   Kvailys, - pagalvojo, - jis žino. Širdis nusirito į kulnus. Kūnas apsunko. Baimė surakino. Išbalo.
   Tačiau senis, ko gero, dvejojo. Jo kerai buvo paprasti, žinomi kiekvienam ketvirtakursiui - iš spalvos atspėjo.
   Šaltis nepadėjo. Veidas ir pirštai pamažu virto nejautriais mėsos gabalais, darėsi sunku nulaikyti lazdelę. Nujautė, jog ilgai netemps. Jo kerai, suparalyžiavę gobliną, irgi. Turi suktis greitai. Kaip Durmštrange.
   - Tau nerūpi pilna istorija, tiesa? - Džeimsas atsitiesė, žengdamas atgal. Suvaldė balsą. Netgi vyptelėjo. - Mane norėjo nužudyti.
   Adrenalinas plūstelėjo venomis.
   Tai buvo tik dar vienas darbas.
   Profesoriaus siluetas tapo tik dar viena žmogaus figūra.
   - Jūs niekuo nesiskiriate.
   Nė vienas.
   O tada metęsis į šoną puolė.

[Sorenas von Sjuardas]

   Tai jau tikrai, vaikine, smulkmenėlė, tik prieš dešimt metų tu stovėjai ir pasakojai, kaip Natalie von Sjuard kaulai virto trąšomis. Kažkam buvo geras derlius, privalgė ligi soties, girdėjom, pragare maistas kaip ligoninėj, gal ir tau teko bent kąsnį? Vienam krašte gidė pasakojo, kaip didelėj šeimoj gyvendama taip retai valgydavo, kad prispjaudavo į bliūdą, kad visiem pasidarytų šlykštu, ir tada gaudavo lupt, bet priėsdavo iki soties; Džeimsai, o tu ar spjaudei į bliūdelius Pragare? Gal todėl ir randuotas snukis?
   Bet jis gi buvo vaikas, galimai neturėjo kito pasirinkimo, gal netgi nematė ir neįsivaizdavo, kad galima kitaip...
   Tik kodėl visi antgamtai ateidavo su taika ir pagalbos prašymu, o šitas - su neapykanta ir krauju?
   Išvis, kur dingo jo antgamtiškas kvapas?
   - Rūpi, rūpi, - Soreno veide sustingo negyva šypsena, grynai iš tų laikų, kai buvo apskritai nustojęs šypsotis, nes pasauly nebematė nei prasmės, nei džiaugsmo. - Tai papasakok, Džeimsai. Išklausysiu, - atsirėmė į drėgną ir žemėtą sieną.
   Kaip velniškai keista stebėti tą metamorfozę - nuo momento, kai Sorenas von Sjuardas tėra geros dūšios profesorius, iš širdies dėstantis Nuodus ir vaistus, iki sekundės, kuomet jis tampa padaru, žinančiu, kas yra atsakingas už jo skausmą. Gal tokio padaro netgi nederėtų vadinti Sorenu, tai būtų panašiau į vardo teršimą. Paskutinįsyk, kuomet šis padaras užmušė žmogų, jis teigė esąs Aleksandras Čiorninovas - gal čia kaip antroji šešėliuos pasislėpus slibino galva? Ta, kuri pasirodo tik labai jau specifiniais gyvenimo momentais?
   - Turbūt, - tebevypsodamas burbtelėjo Sorenas.
   Gal ta šypsena buvo labiau... Dėl šiokios tokios įtampos? Tik todėl ji nedingo nuo veido?
   Sorenas nesunkiai išvengė kerų, atsitraukęs į tamsą. Lazdele mostelėjo pirmyn, į Džeimsą nukreipdamas Dolohovo užkeikimą.

[Džeimsas Greywindas]

   Vėliau metų metus savęs klausė, kodėl niekas neatėjo padėti. Kodėl visi manė, jog tai - normalu, o tai - tik jo būdas. Caroline buvo paskendusi savo problemose, tuomet nė vienas iš jų nežinojo tiesos; Igoris - įsipainiojęs vilkoliškume ir įsižiūrėjęs gražuolę sireną; Beatričė, kaip ir Wilding, daugiau žiūrėjo savęs; Sorenas dalyvavo visur, bet kartu ir niekur. Kiti... arba santykiai buvo per daug pašlyję, arba paprasčiausiai nekreipė dėmesio.
   Mintyse dingtelėjo, jog galbūt tokia lemtis laukia tiek Dafydd, tiek Alekso.
Mokytojas pasižymėjo vikrumu. Jis dingo tamsoje.
   Vampyras, - prisiminė sugrieždamas dantimis. Jo žmogiškumas tikrai nieko nepridėjo.
   - Puolei pirmas.
   Žinoma, o po to dėkis susidomėjęs.
   Negelbėjo ir faktas, kad tai - pirmas kartas. Niekada nematė kovojančio von Sjuardo. Girdėjo, kad šis nemokėjo gerai valdyti lazdelės. Bet jis senas, kaip velnias.
   Aidą pildė batų aidas, užtat liepsnos mirgesį papildė kerų žaibas.
   Greywindas atmušė, apsisuko, išbūręs šviesos rutulį paleido į tamsą; pastebėjęs vyrą, buvęs profesorius metė tai, ką geriausiai mokėjo - transfigūracinius kerus. Taikėsi panaikinti galūnes.
   Rafaelis stūmė senąjį Soreną atgal, mikliai judėdamas į priekį. Bežodžiais kerais nedavė nė minutės atsikvėpti, puolė aštriai, be abejonių, greitai.
   Gringotso požemyje mirgėjo burtažodžiai, oras pamažu ėmė kaisti.
   Buvusiam aurorui tai buvo tik dar viena dvikova. Nesvarbu, jog taikinys - jo laikų mokytojas. Galbūt tokia dalia... pribaigti visus von Sjuardus. Visus išžudyti.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Be abejo, - linktelėjo galva Sorenas, nors kaži, ar tas gestas iš tamsos buvo matomas. - Pokalbyje mėgstu jaustis saugiai.
   „Pasitikėk manim, jei tavo sąžinė švari.“ Paskutinis kartas, kuomet atsiminė smurtavęs, buvo stuburo sulaužymas šitam jaunuoliui. Prieš tai - du kartai Hogvartsi mūšiuos. Ar jau trys? Tokia blanki reikšmė, kad šių įvykių prisiminimai susiliejo. Viename iš jų jis dar netgi svaidė peilius. Po to turbūt jau niekada jų nebesvaidė - na, kalbant apie gyvus taikinius.
   Neilgai vampyriškos akys tesimėgavo tamsa - į juodumą paleista miniatiūrinė saulė trumpam net apžilpino, kol profesorius mostelėjo lazdele, ją pasiųsdamas tolyn ir aukštyn. Dabar šachta buvo neblogai apšviesta, nors dienos nė iš tolo nepriminė. Tai antgamtui nedavė jokio pranašumo. Dvikova regėjosi sąžininga - ne taip, kaip mirė trys von Sjuardai.
   Soreno veide nesujudėjo nei raumuo, jis tik sekė Džeimso žvilgsnį ir bandė įsivaizduoti, kaip atrodė šio veidas žudymo momentu. Patirtis sakė, kad šį momentą neverta pasiduoti įniršiui ar melancholijai, patirtis leido dabar atidėti juodumą į šalį, ar, gal dar geriau, nukreipti ją reikiama kryptimi, kad nesuėstų paties savęs.
   „Kaip suėdė Fasirą...“ - niauriai atsiminė Sorenas.
   Į kairę, dešinę, kairę, dešinę, prakeiksmai šen bei ten sutrinksėdavo, atsimušdami į šachtos sienas. Negalėtum pasakyti, kad von Sjuardui buvo lengva ar jis mėgavosi dvikova - tai, ką dabar darė, tebuvo kelių šimtų metų senumo treniruočių rezultatas, iš tolimos atminties iškasti įgūdžiai ir žinios, mat su niekuo ir nebetekdavo susiremti.
   „Bombarda!“ - nukreipė lazdelę į erdvę kelis žingsnius prieš jaunuolį. „Bombarda Maxima!“ - iškėlė lazdelę aukštyn, į šachtos lubas virš priešininko. Rizikavo ir pats būtų palaidotas po griuvėsiais, bet bent jaustųsi geriau. Baltas žaibas nuskriejo per dulkes aukštyn, perskrosdamas ir Džeimso saulę.

[Džeimsas Greywindas]

   Sorenas buvo pernelyg ramus ir tai kėlė nerimą. Tokioje situacijoje žmonės paprastai pamesdavo galvą, jie keršydavo aklai, su įniršiu. von Sjuardas to nedarė.
   Gali būti, jog sau sutiko lygų priešininką.
   Kažkur tolimoje pasigirdo metalo dardėjimas. Džeimsas dirstelėjo per petį, tačiau juoduojantis goblino kūnas vis dar gulėjo toje pačioje vietoje. Judviejų vagonėlis - taip pat. Buvęs grifas mąstė greitai - akimis suradęs senąjį profesorių, apsisprendė, kad šią kovą verta baigti. Tačiau žinojo, kito karto nebūsiant.
   Dingti, dingti kuo greičiau iš šitos šalies. Su Džonu ir Livi galėtų apsistoti Luko arba jo gimtinėje - Jungtinėse Amerikos Valstijose vietose užteks visiems.
   Kerai išsprogdino lubas. Akmenys kaukdami lėkė žemyn, traiškė grindis. Dulkės pakilo. Paskutinę minutę pagalvojo apie Demonų metro mūšį. Pagalvojo, jog šitaip mirti nenorėtų.
   Išsisukęs nuo Soreno paleisto žaibo, bet nespėjęs paleisti savo, Greywindas sugebėjo atšokti atgal. Krentančios nuolaužos grasino visiems. Perbėgęs iki mirties išsigandusį gobliną, nėrė į Gringotso gilumą. Akmenų siena virto užtvara, skiriančia du grifus, du profesorius. Bėgiai liko sumaitoti.
   Tarp dantų girgždėjo smėlis.
   Jis suvokė pakliuvęs į spąstus.

[Sorenas von Sjuardas]

   Šachta vėl užtemo, gal netgi blogiau - griausmo sukelti oro gūsiai užgesino deglus.
   - Lumos, - Sorenas prisišaudė būrelį ore kabaliuojančių ir blausiai švytinčių burbuliukų.
   Mąsliai persibraukė per barzdą. Sprogdinamieji kerai nebuvo gerai apgalvotas problemos sprendimo būdas - gal labiau mėginimas apsisaugoti nuo jį į kampą varančio Džeimso. Vampyras labai dvejojo, kad transfigūracijos specialistas nebus pabėgęs nuo akmenų, tad mažumėlę sunerimęs pasilypėjo ant akmenų. Lipdamas nekvėpavo, mat oras buvo pilnas dulkių. Tuoj oras bus pilnas ir aurorų bei goblinų, tik kurčias neišgirs tokio griausmo, nebent per stebuklą šachtos tą minutę būtų buvusios tuščios.
   Paluby buvo siaura skylė - pro ją net ne toks ir stambus vyriškis pralindęs nebūtų. Gerai būtų gebėti kada panorėjus pasiversti į kokį šikšnosparnį, žiurkę ar dar kokį briedą. Auksaakis pasilenkė, mėgindamas ką nors įžiūrėti. Nesėkmingai - per tokius dulkių sluoksnius ir dievas nepražiūrėtų, nors von Sjuardas ir girdėjo tolstančius žingsnius. Į galvą šovė pasišlykštėtina mintis, Sorenas atsiduso, paniuręs žvelgdamas į juodus akmenis.
   „Man dar yra kur nusiristi, Spaikai?“ - paklausė eliksyrininkas, saugesniu atstumu nuo skylės patraukdamas galvą. Iš dulkių išniro aštuoniakojė būtybė, stabtelėjo. Vampyras būtų galėjęs siųsti pro skylę jį, bet labai jau nenorėjo rizikuoti dar viena gyvybe.
   „Liūdna, bet taip.“
   Spaikas jau seniai nesugalvojo jokio sarkastiško komentaro. Sorenas kiek pasvarstęs pasiėmė vorą į rankas, nušoko nuo akmenų krūvos tolėliau ir nukreipė Sprogdinamuosius kerus į sieną. Šitai padaręs staigiai nėrė per mažumėlę praplatėjusią skylę pirmyn. Dar daugiau dulkių ir chaoso dar pasunkino matomumą.
   „Confundus, Incarcerous“, - aklai skirtingomis kryptimis paleido kerus, o tuomet skubiai pakeitė lokaciją, kad Džeimsas nenumanytų, kur šis stovi.

[Džeimsas Greywindas]

   Atsirėmęs į sieną, sunkiai ja nuslydo. Gaudydamas kvapą, spoksojo į tamsą, į ten iš kur pabėgo, klausėsi, ar neišgirs žingsnių, tačiau pasaulis po griūties buvo tylus. Šioje požemio dalyje deglai vis dar degė, o stalagmitai ir stalaktitai stovėjo, kaip nebylūs aurorai.
   Aurorai. Jie turėjo pasirodyti bet kada. Turbūt šie jau vietoje. Galbūt jie jau sugavo ir patį von Sjuardą, aišku, jei šis dar gyvas.
   Džeimsas iškvėpė ledinį orą, gniauždamas kumščius. Kaip visada dėvėjo juodą paltą, tačiau pirštinių neturėjo. Visai kaip Olivija. Šaltis pamažu žudė.
   Mintys buvo tykios. Jokios šviesos ir spalvos, išduodančios kerus, jokių žingsnių, pavojus sąlyginai toli. Greywindas užsimerkė. Pabandė skaičiuoti, ramindamas išsinėrusį kvėpavimą it lazdelės šerdį. Saviškę, sveiką, laikė šalia. Nutrinta vyšnios mediena vis dėlto nedavė ramybės. Kitą akimirką ūmiai atsimerkė pasivaidenus kažkam esant. Vis dar tamsu. Tylu.
   Iš lėto atsistojo. Prisiminė Grifų Gūžtos stalą Kalėdų metu, savo ketvirtą kursą. Tada visai buvo gerai. Bet ne dabar.
   Prie sienos jis neketino grįžti, tai būtų buvęs absoliutus įsidavimas Ministerijos teismui ir Azkabanui. Jei Sorenas žino, reiškias kažkas dar taip pat. Nors nesuvokė iš kur - jo dienoraštis sunaikintas, o žmonės, galintys jį išduoti, to nepadarytų; Džonas ir Livi ne tokie.
   Dundesys buvo nesupainiojamas, jis iškart atkreipė dėmesį. Kol spėjo pašokti, kerai jau skrido. Visi jie nesėkmingai pataikė į sienas. Burtininko nespėjo pamatyti ir tai buvo sunki klaida.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sliūkindamas pagal sieną pirmyn ir stengdamasis neišleisti nei garso, Sorenas tik vos alsavo, atidžiai klausydamasis, kur išgirs galimai nuo bėgimo kvapą praradusį Džeimsą. Dabar jis buvo purvinas medžiotojas, pasibjaurėtinas plėšrūnas, antgamtas ir antžmogis, dėl keršto persekiojantis žmogų, kurio pasiekimais moksluose kadaise didžiavosi, kurį pats kadaise mokino.
   „O ar jis dar turi ką prarasti?“ - parūpo vampyrui. Įdomu, ar bėgimas nuo giltinės tokiu atveju tebuvo menkas ir primityvus instinktas, ar Džeimsui pasisekė ir jis jau turi mylinčią šeimą ar artimųjų. Ar bent jau šunį namuose? Katę? Pelėdą? Kaip gyvena žudikai, kai būna laisvi? Kaip pavyksta susidoroti su mintimi, jog po tavo prisilietimo kažkieno dūšia kaip fejerverkas išlėkė aukštyn arba kaip karkvabalio lerva prasmego į pragarus?
   Alsavimas.
   Džeimsas buvo gudri žiurkė, nusiraminęs mėgino kvėpuoti kuo tyliau.
   Ranka iš tamsos žiebė Džeimsui į petį taip, kad šis trinktelėjo į sieną. Turėjo skaudėti.
   Sorenas pasilenkė ir paėmė lazdelę, užsimojo ją numesti tolyn, bet pagailėjo. Pavartė rankose, svarstydamas, ką daryti, bet visgi pasiliko delne. Tolumoj iš dulkių išniro vagonėlis - neskubėdamas vampyras nuėjo prie jo ir subaigė eliksyrą, sukliukindamas visą goblinui į gerklę. Norėjosi turėti kuo daugiau laiko.
   Keistas jausmas.
   Atsitraukęs nuo jaunuolio ir laikydamas abu magijos įrankius nukreiptus į jį, sunkiai atsiduso ir atsisėdo ant žemės, auksinėm akim įsispitrydamas į suvargusio ir dulkėto veido vyriškį. Žudikas žvelgė į žudiko akis. Vampyro žvilgsnis buvo susitelkęs ir skaidrus kaip niekada, veidas ramus, be išraiškos.
   - Tai papasakok, Džeimsai Greywindai.

[Džeimsas Greywindas]

   Smūgis sulaužė petį. Iš skausmo akys išsiplėtė, silpnai riktelėjo. Susiėmęs sudribo šalia sienos, taip ir nepaėjęs toliau.
   Tai buvo dešinė, bet valdyti lazdelę ir taip neišeis - ją pagriebė Sorenas. Džeimsas, prisimerkęs iš skausmo, matė, kaip mokytojas vartė trečiąją lazdelę. Turbūt jos grožis arba paprasčiausias gailestingumas sulaikė nuo sulaužymo. Bet vis dėlto, trečioji - tiek prireikė pogrindyje.
   Vampyras sujudėjo, Džeimsas labiau prisišliejo prie sienos, bet jo nuostabai, šis pasuko tolyn. Vyras pamatė, kaip goblinui buvo sugirdomas eliksyras ir sprandas pasišiaušė. Norėjo keltis, deja, skausmas surakino tuojpat.
   Profesorius grįžo.
   - Reikėjo tą sugirdyti man dar esant mokiniui, - Greywindas savo koledžo vadovui vyptelėjo. Jis priminė judviejų susitikimą akromantulų lizde. Tada dar buvo Solveiga, visgi, mažai kas pasikeitė: Sorenas, naudodamas jėgą, sulaužė vaikino stuburą. Skirtumas tik tas, kad Rafaelis nesigūžė. Bet ar buvusio auklėtinio skirtumai Soreną jaudino, sunku pasakyti.
   Grynakraujis burtininkas nejudėjo prieš dvi atstatytas lazdeles. Profesorius, rodos, norėjo užtrukti. Atsisėdęs, įsmeigė skvarbų auksinį žvilgsnį, veidas nesutrūkčiojo. Per skausmą pasidingojo, kad mokytojas ketinąs naudoti legilimantiją. Vieta to, paprašė pilnos istorijos.
   Džeimsas tylėjo. Neturėdamas galimybių ištrūkti, vyras neturėjo kitos išeities. Vieninteliai aurorai juos galėjo užtikti, nutraukdami kankynę. Istorija buvo arba tiesus kelias į Azkabaną, arba viltis išsigelbėti, kartu ištraukiant Džoną bei nepaliekant Livi likimo valiai. Nežinojo net, ar seseriai tai būtų į naudą.
   - Sutikau jį iškerėtoj pelkėj, Demonų metro, - Džeimsas nutylėjo, jog Raveną buvo pagrobęs iš pačio Hogvartso, - ten jį ir pribaigiau.
   Prisiminė savo dar aštuoniolikmečio siaubą. Vėliau, žinoma, jau buvo daug lengviau. Buvo taip lengva, jog dabar šnekant, rudos - nebe skaisčiai mėlynos - akys neprisipildė ašarų, o balsas nesudrebėjo. Tai labiau panašėjo į pavargusio Magijos ministerijos darbuotojo balsą po dar vienos darbingos dienos, kurios rezultatai ir uždaviniai, nors ir kūrė užslėptą naštą, bet apskritai gyventi netrukdė. Juk pabaigoje laukė ugninė.
   - Turėjau pribaigti ir kitus, bet nesugebėjau. - Greywindui skausmas užėmė kvapą. Kiek tvers, jis nežinojo. - Tada jie sugalvojo manimi atsikratyti nužudydami. Neturėjau kitos išeities. Nė vienas iš jūsų manęs negelbėjot. - randuotas veidas persikreipė, galiausiai jis iškošė:
   - O dabar norit teisingumo.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Kaip galvoji, kas ten buvo? - blausiai šyptelėjo Sorenas, numanydamas, jog Džeimsas tiki goblinų gerkles tirpstant nuoduose. - Miego eliksyras. Toks nebūtų išgelbėjęs nei tavęs, nei manęs, - pats aiškiu tonu užbaigė spėlionių žaidimą, kadangi šitie požemiai nebuvo Nuodų ir Vaistų kabinetas, o jiedu - nebe profesorius ir moksleivis.
   Profesorius pasuko galvą į tą pusę, iš kurios jiedu atėjo. Vis dar tylu, nei žodžio, nei žingsnio. Tik tiek, kad neprotinga būtų sėdėti ir laukti... Sorenas nežinojo, kiek Džeimsas bus kalbus, o kiek - principingas. Ne, jo principai turėtų slėptis visai kitur.
   Dulkės nugulinėjo ant kietos, vietom šlapios, vietom sausos žemės. Apgulė apsiaustą. Įdomu, kas per uoliena, kad taip byra ir dulka - tokioj gelmėj viskas susislegia ir grasina užgriūti patį.
   Vienoj vietoj bėgiai buvo visai išdraskyti, paskui šen bei ten sulamdyti ir užversti antrosios Soreno ištėkštų akmenų bangos, į gilumą vedantys - visai sveiki. Visai sveikas buvo ir vežimėlis, kuriame be sapno ir be košmaro parpė goblinas. Jam viskas bus gerai, savi ištrauks, pabars ir grąžins į darbus kur nors prie popierių.
   Sorenas linktelėjo galva. Seniai buvo aišku, kad Ravenas nebėra gyvas.
   - Kaip jis ten atsidūrė? - paklausė auksaakis, mat ir pagrobimo istorija nebuvo aiški.
   Vieną dieną Ravenas tiesiog dingo iš Hogvartso ir tiek. Pradžioj jie jo net nepasigedo - grifas buvo linkęs į pokštus ir landumą. Tik paskui pasirodė, kad čia jau turbūt ne pats prisidirbo.
   Bet gi jau mūšis buvo pasibaigęs...
   Turbūt per stipriai smogė - dabar bus sunkoka pasakoti. Sorenas atsistojo, be didelio vargo iškėlė gobliną iš vežimėlio ir paguldė ant žemės. Vežimėlį šiaip ne taip užkorė ant sveikos bėgių dalies, pavėžino pirmyn atgal. Važiavo. Kad nenuriedėtų tolyn į gilumą, prieš jį padėjo didėlesnį akmenį.
   Darbuodamasis klausėsi, ką kalba Greywindas.
   - Teisingumo? - vyptelėjo Sorenas. - Ar tu manai, kad galima pasiekt teisingumą?
    Sekundėlę patylėjo, vėl žvilgtelėdamas į akmenų sienos pusę. Vis dar nieko. Atlenkė kairiąją apsiausto rankovę ir žvilgtelėjo į savo dilbį. Neliko labai patenkintas rodmenimis, bet vylėsi geriausio.
   - Tuomet... Dar du klausimai, - padelsęs pradėjo vampyras. - Kodėl nesugebėjai ir ar paeisi?
   Regis, iš tolumos jau aidėjo žingsniai - žmogui tokių dar neišgirst, netgi ir vampyras dvejojo, ar klausa neapgaudinėja. Kodėl žingsniai, kodėl ne vežimėliai?
   Svarbiausius klausimus pasiliks pabaigai... Jei ne šiam kartui, tai kitam. Pasaulis mažas, pasaulis mažas.

[Džeimsas Greywindas]

   Sorenas, čia, matyt, arba nupušo, arba išties turėjo bjaurų humoro jausmą. Deja, seni laikai jau buvo praėję. Džeimsas susiraukęs klausėsi senojo profesoriaus. Miego eliksyras? Atrodė visai tikėtina, žinant vampyro geraširdiškumą, kuris dažniausiai baigiasi ties šiuo mokiniu (ne pirmas sulaužytas kaulas).
   Greywindas nusekė von Sjuardo žvilgsnį. Jis nieko negirdėjo, bet nujautė, kad artinasi pabaiga kaip ir tas klausimas. Vyras sukando dantis. Viltis, jog galbūt išsikrapštys, ėmė menkti. Galbūt laikas meluoti? Ne, kurgi, teisme tikrai bus pareikalauta Tiesos eliksyro, guldė galvą, iš pačio Magijos Ministro. Reikėjo abu. - dingtelėjo.
   - Pagrobiau.
   Iškeltą klausimą praleido tylomis, nenorėdamas aušinti burnos, užtat stebėjo atitraukiamą apsiausto rankovę. Jis vis dar stebėjosi mokytojo valdymusi ir savotišku laisvumu. Suprato, kad Soreno niekada taip gerai ir nepažinojo. Ką jau pasakyti apie tolimesnius šio žodžius.
   Džeimsas susirado vampyro veidą, galėjo užuosti dvejonę. Žudikas - nežinia ar apgailestaudamas, ar guosdamas - šyptelėjo. Skausmą nustūmė į šoną. Jis žinojo atsakymą, tačiau nenutuokė ar sugebės jį ištarti. Kita vertus, Džeimsas palengva, bet kiek nerangiai atsistojo, laikydmasis už dešinio peties, nes nujautė, jog tokiame kontekste vienam geriau nelikti. Jei senis iš tikrųjų nuspręs jam gelbėti kailį (kas atrodė šiek tiek nerealu, nors Sorenas tikrai elgėsi netradiciškai), geriau pasinaudos proga pakeliui išsprukti.

[Sorenas von Sjuardas]

   Buvo šiek tiek gaila Džeimso, susiraukusio stebinčio Soreną. Susiraukusio, regis, ne tik dėl skausmo, bet ir dėl šiokios tokios nuostabos. Negi dar nesuaugo? Žmonės, stovintys prieš klasę ir diktuojantys vadovėlio puslapį, skiriasi nuo žmonių, besikalbančių su savo šeimos žudikais.
   Von Sjuardas mažumėlę palinko prie Greywindo, atidžiai įsistebeilydamas šiam į akis. Iš tiesų, nemelavo. Kažin, kodėl nemelavo? Būtų logiškiau, juk Sorenas negalėtų to patikrinti. Na, tiksliau, gal...
   Akys mažumėlę užtemo, bet vampyras tylėjo. Balsai vis artėjo, laiko - mažėjo. Greitai svečius, tiksliau, požemių šeimininkus, galės išgirsti ir šis žmogus. Juodabarzdžiui nepatiko jo tylėjimas tokiu atveju, bet ką gi - kol kas tylėti yra jo pasirinkimas.
   Nusisukęs į vagonėlio pusę Sorenas išsibūrė šviesos burbuliuką, susigūžęs kurį laiką perpylinėjo skystį iš buteliuko į dozavimo indelį.
   Bent jau teikėsi atsistoti. Atrodė, kad jis šiek tiek apsimeta - taip blogai būti negalėjo. Tad lūkuriuodamas ir tylėdamas juodaplaukis nuspyrė nuo bėgių akmenuką ir užkėlė dešiniąją koją ant įėjimo į vagonėlį. Vėl patikrino kompaso rodyklėlę, deja, rodmenys nesikeitė.
   - O tu dar turi ką prarasti, Džeimsai? - vėl paklausė Sorenas, dešiniąją ranką laikydamas kišenėj, kairiojoj spausdamas svetimą vyšnios lazdelę, nukreiptą į jaunuolį, ir neketindamas paprastai praleisti šio į vagonėlį į galimą išsigelbėjimą.
   Tik gal palikti jį čia būtų mažesnė kankynė jam pačiam.