0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Morgana išgirdo, kaip Mayra ją pašaukė, tad sekdama pagal balsą šiaip ne taip pasiekė tamsiaplaukę. Ant šios ropojo keli vorai ir taip buvo visa dulkina, tarsi iš velnias žino, ko išlindus. Jos glėby tuo pačiu buvo butelys su demonu, peilis ir dvi žvakės. Neatrodė gerai.
- Aš čia, aš čia,- sumurmėjo pasiekusi bendražygę, tada žvilgtelėjo į praviras duris, bei laiptus besileidžiančius žemyn.- Anksčiau man patiko rūsiai, bet dabar man jie įvarė traumą, prašau pasakyk, kad mes ten nieko nedarysime.
  Ugniaplaukę nupurtė šaltukas, bet galiausiai nugalėjusi savo baimes ir nesulaukusi Mayros atsakymo, ji pagriebė vieną žvakę ir pradėjo leistis žemyn. Ant senų ir grublėtų sienų vaidenosi įvairūs šešėliai primindami nemalonius įvykius bažnyčioje.
- Ar čia niekur nėra jokio jungiklio, kad galėtume įsijungti šviesą, ar būsime kaip viduramžiuose?- lyg pati sau, lyg merginai gale suburbėjo klastuolė.- Žinai ką, nesvarbu, tiesiog viską užbaikime kuo greičiau. 
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Nežinia kokius ten vorus ir dulkes haliucinavo Morgana, mat Mayra čia buvo švariausia iš jų su nuprastu veidu ir naujais rūbais. Labai rimtu žvilgsniu nužvelgusi klastuolę, juodaplaukė tarė:
-Surengsim orgiją su Šėtonu ir arkangelas.
O tada, lyg būtų išgirdusi geriausią anekdotą jos gyvenime, garsiai nusijuokė ir tas garsas šiurpiai nuaidėjo gilyn į rūsį.
 Vienai iš žvakių dingus iš jos glėbio, mergina prunkštelėjo, mat raudonplaukė pamiršo savąją užsidegti. Papuošusi liepsnos lašeliu juodo parafino lazdelę, Mayra nusekė paskui bendrakoledžę žemyn.
 Ji beveik negirdėjo, ką ten burbėjo Morgana, mat vos tik rudaakė nulipo laiptais žemyn, su trenksmu užsitrenkė durys, o jų sukeltas vėjas užpūtė žvakę ir stojo aklina tamsa.
-Čia nėra elektros,-sušnabždėjo išsigandusi juodaplaukė. Aplink ją tarsi kažkas judėjo, ją lietė. Iš pasąmonės gelmių sukilo prisiminimai ir Mayra pasijuto nemaloniai.
 Mano. Mano. Mano. Mano!
 Bandydama neapsiverkti, neapsivemti ar nepadarytų abiejų šių dalykų kartu, mergina žengė žingsnį į priekį, bet už kažko užkliuvo ir tėškėsi į žemę. Butelis kažkur švelniai nukrito, išlikdamas sveikas, o delnai šiek tiek sušvelnino smūgį, bet nemalonus perštėjimas pranešė, kad jie sveiki neliko.
 Žybtelėjo melsva šviesa ir dešimtys žvakių, stovinčių ant stalų, grindų ir žvakidėse užsidegė, apšviesdamos patalpą. Mayra gulėjo grindyse išdegintame rate, o nuo jos nubrozdintų delnų išbėgęs kraujas puošė keletą simbolių.
 Prisiminimams užplūdus, mergina pradėjo klykti nesavu balsu.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Glazge iš dangaus lėtai krito smulkios snaigės. Jų šokis buvo matomas tik žibintų šviesoje, kurie buvo uždegti, nes net ir dieną viską gaubė prieblanda. Šaligatviai, padengti parudavusia pliurze, kurią automobiliai nutaškė nuo kelio, šiandien buvo apgaulingai slidūs.
 Bet Mayra vis tiek norėjo pasivaikščioti po miestą, kuriame užaugo. Glazge nesilankė jau... Du su puse metų. Šiek tiek ilgiau. Po tos dienos, kai susirinkusi daiktus išsikraustė pas Luką, daugiau čia net kojos nekėlė. Tuo metu visur persekiojo deja vu - ji juk nebuvo išėjusi iš namų per visą savo trumpa egzistavimą. Jos vaikystė neegzistavo. Tačiau buvo savotiškai malonu dairytis ir klausytis kitų asmenybių pasakojimų. Galbūt todėl Mayra atrodė susimąsčiusi ir rimta, o jos žvilgsnis - pasimetęs ir kartu atidus. Galiausiai pora patraukė buvusių merginos namų link.
 Juodaplaukė parašė savo motinai laišką, trumpai nupasakodama, kaip gyvena ir labai mandagiai paklausdama, ar galėtų tada ir tada apsilankyti. Kaip atgalinį adresą, saugumo dėlei, nurodė Magijos ministerijos šeštąjį lygį. Gavo lygiai tokį patį oficialų ir šaltą atsakymą - taip. Todėl dabar mergina stovėjo prie krautuvės durų. Atsargiai pirštinėta ranka nubraukusi sniegą nuo lentelės su parduotuvės pavadinimu, ji pakėlė netoliese buvusį akmenį. Atsarginiai raktai buvo vis dar toje pačioje vietoje. Mayros veidą iškreipė šypsena. Apgailėtina.
 Galiausiai mergina prisiruošė paspausti prie durų buvusį skambutį. Du kartus, kiekvieną kartą leisdama jam ilgai pačirkšti. Matant, kaip už užtrauktų užuolaidų užsidega šviesa ir artėja sunkūs bei gerai pažįstami žingsniai, juodaplaukę apėmė nerimas. Ji net neįsivaizdavo savo motinos reakcijos. Ne, ji blankiai prisiminė ir ją pačią.
 Klektelėjo spyna ir atsidarė durys. Rudaplaukė moteris, kurios panašumas su Mayra buvo nenuginčijamas, nemaloniai nužvelgė ne savo dukrą, bet vyrą šalia jos.
-Užeikit,-šaltai tarstelėjo ji ir pasitraukė. Krautuvė beveik nepasikeitė, tik gal atsirado naujų prekių. Sagstydamasi paltą, mergina nulydėjo motiną žvilgsniu, kai ši nieko nesakius dingo antrame aukšte.
-Dafydd, prašau, tik nesipyk su ja,-vos vos girdimai paprašė raudonplaukio Mayra.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd vis dar nesuprato, ką jiedu veikia Glazge. Mayra užsiminė norinti nuvykti pas motiną, tačiau vaikinas niekaip negalėjo suprasti to priežasties. Įsivaizdavo, kaip atrodytų vizitas jo motinos namuose: dešimt labai nejaukių minučių, kurios pasibaigtų dingimu be atsisveikinimo. Ar buvo galima tikėtis, kad čia viskas bus kitaip? Dafydd nežinojo, tačiau teliko tikėtis, kad taip. Jeigu jau Mayra nori apsilankyti pas savo mamą, ji turi tam turėti priežasčių.
Pats miestas įspūdžio nepaliko, buvo šaltas ir nykus. Kažkodėl kilo įtarimas, kad ir merginos motinos namai nebus daug jaukesni. Vienas Dafydd nė už ką nenorėtų čia trintis. Vis dėlto tai buvo laikas, kurį jiedu galėjo praleisti drauge. Vadinasi, galima kažkaip ištverti ir Mayros motiną, apie kurią, tiesa, Dafydd visai nedaug težinojo.
Laukdamas, kol moteris atidarys duris, Dafydd pajuto, kad jaudinasi. Nebuvo tekę atsidurti tokioje situacijoje. O merginos motina garantuotai jį vertins. Žinoma, dabar jis jau atrodė kiek geriau, šonkaulius pajusti galėjo nebent Mayra tomis laimės akimirkomis, kai sutikdavo jų paieškoti. Vis dėlto poilgiai ryškiai raudoni plaukai ir trijų dienų barzda galėjo ir nesudaryti geriausio įspūdžio. Vis dėlto vaikinas stengėsi atrodyti kuo rimtesnis. Žinoma, pro velsiečio akis nepraslydo nemaloniai tiriantis moters žvilgsnis. Jis susirado Mayros ranką ir ją spustelėjo, tarsi tai būtų galėję ką nors pakeisti. Iš burnos kartu su balsu atplūdęs šaltis dar nejaukiau nuteikė Dafydd.
Nenoromis įsekė paskui Mayrą. Paėmė jos paltą, tačiau savojo nenusivilko. Įtarė, kad yra čia nepageidaujamas, tad jeigu merginos motina paprasčiausiai jį išgrūstų, reikėjo būti pasiruošusiam.
- Ar esi tikra, kad nori čia būti? - taip pat tyliai paklausė Dafydd ant kažkokios lentynos padėjęs Mayros paltą. Priėjęs priglaudė ją prie savęs. Dar tyliau nei prieš tai pridūrė: - Aš neleisiu jai tavęs skriausti.
Nepaisant to, kad moters nepasitenkinimas tarsi buvo nukreiptas į jį, vaikinas įtarė, kad viskas čia gali būti ne taip paprasta.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Mayra susiraukusi stebėjo, kaip jos paltas nukeliauja į jam nederamą vietą ir mintyse tarsi vėl išgirdo  motinos priekaištus apie tai, kokia ji nevala ir nesuprantanti, kur daiktų vieta. Delnais kelis kartus perbraukusi per Dafydd žandus, mergina nusišypsojo.
-Ačiū. Žinai, pabandyti verta. Jau kelis metus nebendraujam, blogiausiu atveju, galėsi dirbti ne darbo valandomis. Ši vieta aurorams gerai žinoma,-greitai pakštelėjusi raudonplaukiui į lūpas, Mayra pasiėmė paltą ir užlipo laiptais į antrą aukštą, praleisdama tuos, kurie girgždėjo. Vis dar iš įpročio.
 Namai nepasikeitė. Jie vis dar dvelkė drėgme ir šalčiu, o nubalintos sienos priminė ligoninę. Arba kalėjimą. Viską vis dar buvo sukaustęs tas prakeiktas perfekcionizmas, kai regis net dulkės gulė tam tikra tvarka. Tik šį kartą iš kelių pusių ją akimis sekė Nazarietis, pakabintas ant kryžiaus. Ir angelai, ir Marija ant spintelės. Sutrikusi, Mayra atsisėdo ant sofos ir atsisuko į motiną, kuri lyg niekur nieko gėrė arbatą.
-Kaip tau sekasi?-lyg bandydama suprasti, ar jau laikas kreiptis į teismą dėl motinos išvežimo į ligoninę, paklausė juodaplaukė. Moteris susimąsčiusi žiūrėjo kažkur į sieną, tada prabilo:
-Tavo tėvas vėl daužosi, o rūsio durys nebeatsidaro. Tu kalta. Nereikėjo ten lįsti, sakiau.
Mayra sugniaužė rankas. Pokalbio tema buvo nemaloni, tad norėjosi kuo greičiau ją pasukti kita linkme.
-Sutvarkysiu. Norėjau, kad susipažintum su Dafydd. Jis tavo anūkų tėvas,-šiek tiek drebančiu balsu kalbėjo mergina, spausdama raudonplaukio ranką taip, kad turbūt sulūžo koks kaulas.
-Ak... Maniau šiaip sustorėjai,-nustebusi Samanta žiūrėjo tai į Dafydd, tai į dukrą, galiausiai apsistojo ties vaikinu.
-Kas tu toks?-lyg teirautųsi obuolių kainos turguje, tarė ji ir gurkštelėjo arbatos.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Labai nesinorėjo paleisti merginos iš glėbio šioje nejaukumu dvelkiančioje vietoje. Vis dėlto natūralu, kad jiedu pas Mayros motiną atvyko ne pasiglaustyti, tad Dafydd nieko nesakęs leido merginai ištrūkti iš glėbio ir užlipti laiptais. Ilgokai dvejojęs galiausiai pakilo į antrą aukštą ir pats. Nepaliovė žvalgytis, laiptui sugirgždėjus net pašoko. Vis dėlto galiausiai pavyko sėkmingai užlipti laiptais. Atsisėdo šalia merginos ant sofos ir atsargiai žvilgtelėjo į jos motiną. Labai norėsi abiem rankom tvirtai apglėbti juodaplaukę, tačiau prie vyresnės moters to daryti nepasiryžo. Tad tik kelis kartus perbraukė jai per nugarą ir galiausiai viena ranka apkabino per liemenį.
Raudonplaukis nelabai suprato, ką čia veikia. Tyla buvo keistai nejauki, o Mayrai uždavus patį paprasčiausią klausimą, jos motina, atrodo, nesugebėjo į jį atsakyti.
Kai galiausiai žodžiai paliko jos lūpas, Dafydd staigiai paleido Mayrą ir pajuto milžinišką įtampą. Visų pirma, atsakymas buvo nei į tvorą, nei į mietą, vaikinas nieko nesuprato. Bet jo smegenis pasiekė kita informacija: šitas šalčio įsikūnijimas dėl kažko kaltino Mayrą. Jeigu ne merginos ranka, labai laiku beveik sutraiškiusi jo pirštus, Dafydd tikriausiai būtų pašokęs ir užsipuolęs moterį. Laimei, skausmas sugrąžino vaikiną į protą. Jis tavo anūkų tėvas aidu kartojosi žodžiai Dafydd smegenyse. Tai skambėjo be galo keistai. Su mintimi, kad tai yra jo vaikai, jis jau apsiprato. Tačiau priprasti prie žodžio "tėvas", taikomo jam pačiam, kažkodėl buvo gerokai sunkiau. Giliai įkvėpęs jis pasistengė nusiraminti - įtarė, kad pernelyg susijaudinęs dar labiau suerzins Mayros motiną, nors ir dabar jam susidarė įspūdis, kad, jos nuomone, dukra negalėjo pasirinkti blogiau.
Dafydd jautė moters žvilgsnį, tačiau kažkodėl bijojo susidurti su jos akimis. Išgirdęs klausimą visai sutriko. O išties, kas jis toks? Iš kur jis atsirado jos dukters gyvenime?
- Dirbu Magijos ministerijoje, - trumpai pasakė Dafydd ir žvilgtelėjo į Mayrą. Dabar nieko nenorėjo labiau nei kuo greičiau iš čia išsinešdinti.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Jei kažkada Mayra būtų buvusi tardyme, dabar pasakytų, kad situacija beveik identiška. Įtampą galėjai jausti ore, ji patekdavo su kiekvienu įkvėpimu į plaučius, taip pasiekdama širdį bei priverdama raumenis įsitempti. Iš Dafydd atsakymo Samanta tik prunkštelėjo ir, jos veidą iškreipus pašaipiai šypsenai, paklausė:
-Valytoju?
Tarsi pasakiusi geriausią anekdotą pasaulyje, moteris nusijuokė ir padėjo puodelį ant stalo.
-Mayra, kad tu sėdi toje subinlaižių kontoroje, manęs nestebina. Niekada nebuvai ypatinga, nebent amžinu žliumbimu, tad tau ta vieta tinka. Bet kad susidėsi su tokiu? Tau kiek, dvidešimt? Ir jau vaikai? Cha, visos padarėm šitą klaidą. Tik po to neverk, kad susigadinai gyvenimą. Bent susituokit, kol tavęs nepaliko. Amortencija po kurio laiko vis tiek nustoja veikti ir tada liksi viena. Ir, regis, buvai susižadėjusi su kitu. O gal jis ir yra priežastis, kodėl sėdi taip tyliai? Pf, nelaimingai pasibaigęs romanas...
Mayra, klausydamasi motinos žodžių, pamažėle nustojo spausti Dafydd ranką. Jos akyse kaupėsi ašaros, o ausyse ūžė tankiai besidaužančios širdies varomas kraujas. Tokia sterili, tokia tobula aplinka, kai net baldų kojos viena į kitą žiūri kažkokiais specialiais kampais, ir ji, palaidais, susivėlusiais plaukais, su tobulai baltu porcelianiniu puodeliu rankose, vis dar nukvaišusi, gal net daugiau nei anksčiau, beldimas, alsavimas po kojomis, viską spaudžiančios sienos...
-Atsiprašau,-tyliai sumurmėjo Mayra, žiūrėdama į grindis,-Tiesiog norėjau sužinoti, kaip laikaisi. Atėjau susirinkti daiktų iš rūsio.
-Durys neatsidaro,-nukirto ją moteris, piktai mostelėdama ranka. Juodaplaukė atsistojo, vis dar susikūprinusi, tarsi bandytų atrodyti mažesnė, priėjo prie sienoje beveik nematomų durų. Nuo jų sklido šaltis, o ant durų rankenos galėjai matyti šnerkštą. Stipriai truktelėjusi duris tris kartus, Mayra pasidavė. Ji taip ir nepasakė, kodėl rūsys netikėtai tapo neprieinama vieta, bet iš visur kabančių kryžių ir šventųjų paveikslų, regis, jos motina jau pati susiprato.
-Tu jas užrakinai. Prašau, duok raktus,-ramiai paprašė Mayra.
-Ne!-Samantos riksmas greitai susigėrė į sienas,-Tu, velnio išpera, kad ir ką ten palikai, negausi. Visai kaip tėvas! Abu tokie!
Dabar abi moterys žiūrėjo viena į kitą, pasiruošę bet kurią akimirką kibti į atlapus.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Tiesą sakant, Mayros motinos reakcija visiškai nenustebino vaikino. Juk priešiškumas buvo juntamas vos tik ji pamatė jį stovintį šalia merginos. Vis dėlto kai ji pradėjo drabstyti purvą ant savo dukros, Dafydd gerokai sutriko. Žinojo, kad tarp jų nėra gerų santykių, bet šitaip?.. Pajutęs, kad Mayros pirštai atleido jo plaštaką raudonplaukis vėl ją apkabino ir, nebekreipdamas dėmesį į pakvaišusią moteriškę, pabučiavo merginai kaktą. Pamatė jos akyse ašaras ir pajuto siaubingą pyktį. Nukreiptą jos motinos pusėn, žinoma.
Kodėl? Už ką tu atsiprašinėji? nustebo Dafydd išgirdęs Mayros žodžius. Labai norėjo padaryti ką nors labai blogo jos motinai, tačiau prisiminė prašymą nesipykti, tad iš paskutiniųjų valdėsi. Merginai atsistojus, Dafydd liko sėdėti, tačiau atidžiai stebėjo, ką daro motina ir dukra. Jeigu ką, turėjo būti pasiruošęs padėti merginai.
Supratęs, kaip Mayrai yra svarbu atidaryti tas nelemtas duris, atsistojo ir priėjo prie jos. Laimei, balsas dabar buvo daug ramesnis. Dafydd visai nežinojo, ką daryti, tad tik atsistojo šalia merginos ir paėmė jos ranką. Suprato niekuo nepadėsiąs, tačiau norėjo, kad Mayra žinotų: jis yra čia, su ja. Jis niekur nedings.
Eilinis moteriškės riksmas nebeišgąsdino vaikino, jis jį tik gerokai supykdė. Dafydd iš paskutiniųjų laikėsi, kad nepadarytų nieko, kam Mayra prieštarautų. Galvoje sušmėžavo klausimas, ar "velnio išpera" gali turėti ką nors bendro su tuo, ką jam mergina ne taip seniai papasakojo. Bet dabar vaikinui tai nerūpėjo: jo vaikų motina turi patekti į tą rūsį, jai tai labai svarbu. Vadinasi, jis turi padaryti bet ką, kas yra jo valioje, kad tik padėtų. Žvilgtelėjęs į Mayrą atsiprašomu žvilgsniu, išsitraukė lazdelę ir sparčiu žingsniu prisiartino prie jos motinos.
- Arba dabar pat atidarai tas prakeiktas duris, arba keliausi į Azkabaną už nelegalių magijos reikmenų laikymą, - griežtai ištarė jis prikišęs lazdelę moteriai prie kaklo. - Deja, nutiko taip, kad šitas valytojas yra pajėgus tai padaryti.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Buvo gera jausti Dafydd šalia. Jis buvo jos atrama, neleidžianti pasileisti panikai ir kitiems realybę iškreipiantiems jausmams. Bėda ta, kad ranka ant durų rankenos beprotiškai šalo, jos lazdelė liko palto kišenėje, o ašaros vis dar grasino bet kurią akimirką pabirti. Lygiai tokios pat tamsios, tik labiau pavargę ir mažiau matančios realybę, akys žiūrėjo į josios. Mergina suspaudė drebančią ranką į kumštį, kai išgirdo Dafydd žodžius. Abiejų moterų veiduose atsispindėjo šokas, tik dėl skirtingų priežasčių. Mayrai norėjo sau trenkti, kad nepapasakojo vaikinui apie jos šeimos santykius su magiškąja teisėsauga, o jos motina, regis, buvo pasiruošusi sudraskyti raudonplaukį vietoje. Samantos veide nuostabą pakeitė pyktis.
-Auroras?! TU PASIDAREI VAIKĄ SU SUKNISTU AURORU?!-moteris klykdama nustūmė Dafydd ranką šalin ir pašoko nuo fotelio.-Tu! Tu manęs niekur neuždarysi! Gali išieškoti kiekvieną sušiktą šio namo atomą ir nieko nerasi! Nieko! O tu, kekššššššė...-nutęsė rudaplaukė, sparčiai prieidama prie durų. Drebančiomis rankomis išsitraukusi raktus, lėtai atrinko tinkamą ir įstatė į spyną,-Jei labai nori, galėsi supūti ten,-klektelėjo užraktas, Samanta atidarė duris, pačiupo Mayrą, įstūmė į akliną tamsą ir ją uždariusi vėl užrakino duris.
-O su tavim, auroriūkšti, bus atskira kalba,-greitai išbėrusi, moteris dingo viename iš kambarių.

 Tamsa. Ta dusinanti ir šnabždanti tamsa. Mayra, kaip ir praeitą kartą, susirado šviesos jungiklį, bet jis ir vėl neveikė. Sveika sugrįžus namo. Atsargiai dėdama kojas, mergina lėtai lipo laiptais žemyn, klausydamasi, kaip dejuoja ir girgžda namas. Rūsy buvo taip šalta, kad šeštojo lygio vadovė netrukus pradėjo kalenti dantimis. Vis dar apgraibomis, kaip akloji, ji judėjo taip gerai pažįstamoje erdvėje. Dabar suprato, kodėl tėvas mėgdavo čia dirbti - nesigirdėjo nieko, kas vyko viršuje. Galėtų prasidėti karas, o čia vis tiek būtų tyla ir ramybė. Susiradusi žvakę bei degtukus, ji šiek tiek užtruko, bet pagaliau patalpą apšvietė maža liepsnelė. Eidama aplinkui, Mayra uždeginėjo žvakes, kurios praeitą kartą taip patogiai užsidegė pačios. Galiausiai taip skaudžiai pažįstamos lentynos, stalas bei rėžiniai buvo aiškiai matyti. Dalis popierių ir knygų jau buvo pas ją namuose, bet šį kartą ji žinojo, ko ieško. Priėjusi prie stalo, ant kurio anksčiau puikavosi altorius Valdovui, Mayra atsiklaupė ir pradėjo rankomis švelniai braukti per apačią. Lygtais užčiuopė raižinius, bet jie greitai pabėgdavo.

 Samanta dingo miegamajame. Tame pačiame steriliame baltame miegamajame, kur viskas buvo sudėliota pagal taisykles. Spausdama juodmedžio lazdelę, moteris atidžiai klausėsi, laukdama auroro. Suktos būtybės, vieną užmušus gali laukt dar dešimt besibeldžiančių į duris. Bet ne, kad ir pabėgo nuo savo tėvų, bet šeimos ji neišduos. Kitaip nei ta nevykusi dukra. Išdavikė. O ji nesileis užmigdoma melo apie saugumą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd niekada nesiskelbė, kas esąs. Neturėjo nei noro, nei priežasčių girtis, kad būtent jis yra atsakingas už šalies saugumą. Tad nenuostabu, kad nežinojo, kaip žmonės turėtų į tai reaguoti. Vis dėlto tokios reakcijos jis nesitikėjo. Žinoma, jo išsigąsdavo ne kiekvienas, tačiau šitokiai isterijai vaikinas pasiruošęs nebuvo. Stovėjo apstulbęs ir net nespėjo sureaguoti, kai motina išgrūdo dukrą pro duris, kurias pastaroji taip atkakliai bandė atidaryti. Moteriškė kažkur dingo, tačiau Dafydd dar kurį laiką stovėjo sustingęs. Puikiai suprato, kad durys buvo vėl užrakintos. Vadinasi, Mayra yra uždaryta ten. O ar ne tai buvo tas taip gąsdinantis dalykas, kurio vaikinas vis dar negalėjo suprasti? Galiausiai jis pripuolė prie durų.
- Mayra! - užriko jis kiek galėdamas garsiau. Dėl visa ko patampė duris, tačiau jos, žinoma, neatsidarė. Raudonplaukį apėmė panika. Buvo labai baisu vien nuo minties, kad dabar mergina yra uždaryta kažkur, kur, be viso kito, atrodė visiškai tamsu.
- Užmušiu, - tyliai sumurmėjo Dafydd. Puikiai žinojo: jį nuo šito poelgio sulaikė tik mintis, kad jiedu čia atkeliavo, nes Mayra tikėjosi susitaikyti. Ar pasikalbėti. Galbūt tikėjosi, kad būsimi anūkai apramins motinos pyktį. Deja, nieko tokio neatsitiko. - Mayra, ką man daryti, kad tau padėčiau? - beviltiškai paklausė velsietis. Pabandė alohomora kerus, tačiau nenustebo, kai jie nesuveikė. Prakeikė save, kad neišmoko Praskiedimo kerų: būtų labai pravertę, mat vaikinas buvo tikras, kad jam nėra kitos išeities kaip tik atgauti raktus ir atrakinti prakeiktą spyną. Kaip jam apgauti tą išprotėjusią moteriškę? Ji ką tik parodė, kad gali būti labai nemaloniai greita. Dafydd bandė negalvoti apie tai, kad dabar mergina yra įkalinta ten, kur jai tikriausiai yra labai baisu. Iš paskutiniųjų stengėsi rasti išeitį iš, atrodo, visiškai beviltiškos padėties.
Pradėjo vaikščioti po kambarį ir kas kelias akimirkas žvilgčioti į lazdelę. Staiga prisiminė vieną šiek tiek panašų atvejį pačioje darbo ministerijoje pradžioje. Sužibo viltis. Vaikinas staigiai atsisuko į duris ir labai susikaupė.
- Bombarda maxima! - užstaugė jis nukreipdamas lazdelę į tikslą. Viskas pavyko taip puikiai, kad beliko tikėtis, jog Mayra nebuvo prie pat durų. Dafydd pasileido sprogimo vietos link.
- Mayra! - kelis kartus suriko jis ir įpuolė į patalpą. Laiku nepastebėjęs ten buvusių laiptų vaikinas nespėjo sustoti, tad nusirito jais žemyn.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Samanta klausėsi, kaip tas auroras šaukė jos dukros vardą, kuris, sklindantis iš jo lūpų, skambėjo taip šlykščiai. Iš pykčio moteris taip suspaudė lazdelę, kad net krumpliai pabalo. Kaip jie drįso! Kokia išdavystė! Stebėdama raudonplaukį pro kampą, rudaplaukė mąstė, kad vieni, taikliai paleisti kerai ir jo neliktų. Ir ji jau pradėjo lazdele piešti ore figūrą, kai vaikinas nusprendė, kad jos namų naikinimas buvo geriausia išeitis. Nesistebėdama tokiu įžūliu auroro elgesiu, Samanta patraukė prie naujojo įėjimo į rūsį.

 Mayra toliau švelniai braukė pirštais per lygų paviršių. Na, nelabai lygų - tris iš penkių runas ji jau pagavo. Tyliai kviesdama magiškuosius ženklus jų vardais, mergina susimąstė, kaip sekasi Dafydd ir jos motinai. Slapčia tikėjosi, kad jie vienas kito neužmuš, nors, žinant jos gimdytoją, labiau reikėjo nerimauti dėl raudonplaukio. Runos, prispaustos jos pirštų, švelniai vibravo, lyg nekantraudamos ištrūkti, o švelniai sugavus likusias dvi, pasigirdo traškesys ir stalo dugnas atsiklijavo. Penkios pusstorės knygos odiniais viršeliais - tėvo dienoraščiai, paaiškinantys ritualus, kuriuos jai teko iškęsti vaikystėje, ir padėsiantys jai tęsti jo pradėtą darbą. Antroji užduotis.
 Sprogimas nukreipė merginos dėmesį nuo knygų. Ji jau norėjo įspėti Dafydd apie laiptus, bet teko tik gaudyti besiridenantį žemyn vaikiną. Prisiglaudusi raudonplaukį prie savęs, Mayra nusikeikė. Ten, kur anksčiau stovėjo durys, pasirodė Samanta. Niekinančiu žvilgsniu perliejusi porą, ji mostelėjo lazdele ir tarė:
-Stupefy.
Kerai buvo skirti ne juodaplaukei, bet prie jos glaudžiamam vaikinui. Dar viena išdavystė įrodanti, kad ji negali pasitikėti niekuo. Metusis į šoną, Mayra išvengė kerų ir kažkaip atsidūrė ant raudonplaukio. Tik, deja, baimė ją vėl paralyžiavo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ridenimasis laiptais nebuvo malonus. Atrodė, kad tuoj susidaužys visas turimas ir neturimas kūno dalis. Vis dėlto viską atpirko atskubėjusi Mayra. Nepaisant to, kad viską skaudėjo, Dafydd galėjo jaustis šiek tiek geriau. Jam pavyko patekti čia, kur mergina tikriausiai bijojo būti viena. Raudonplaukis labai tikėjosi, kad padarė kaip tik tai, ko Mayrai ir reikėjo. Žinoma, susimovė, tačiau tikėjosi, kad už tai bus atleista.
Išgirdęs Mayros keiksmažodį Dafydd sutriko, tačiau tada jo ausis pasiekė burtažodis, tikriausiai skirtas jam. Nespėjus nieko padaryti mergina puolė jo gelbėti. Jai užsiritus ant jo, Dafydd nejučia prisiminė rytą po Tauerio tiltu. Juk viskas prasidėjo, kai jis netyčia užsivertė merginą ant savęs... Jau norėjo nusišypsoti Mayrai, tačiau pajuto jos įtampą. Negalėjo žinoti, kas tiksliai gąsdina juodaplaukę, tačiau įtarė, kad tai daugiausia jos motinos kaltė. Viena ranka tvirtai glėbdamas merginą Dafydd kita pradėjo ieškoti lazdelės. Neįsivaizdavo, ar jam gali taip pasisekti, kad lazdelė būtų nukritusi kur nors netoli, tačiau netrukus ją užčiuopęs suprato, kad atsitiko būtent taip.
- Mayra, - kuo tyliau sumurmėjo Dafydd. - Kad ir ką padariau ne taip, atsiprašau. Bet aš apginsiu tave, tu tik nebijok...
Tvirčiau suspaudęs lazdelę vaikinas užvertęs galvą akimis susirado merginos motiną. Neįsivaizdavo, kodėl ji taip siaubingai supyko. Atrodo, nieko tokio nepasakė, tačiau moteriškė atrodė siaubingai pikta - ir pavojinga.
- Prašau, pasakyk, ką nori, kad padaryčiau. Ar nori dingti iš čia? Ar nori, kad ją sustingdyčiau, kad nebetrukdytų?
Ar nori, kad padaryčiau ką nors baisesnio? Šito klausimo vaikinas garsiai ištarti nesiryžo. Vis dar viena ranka apglėbęs Mayrą ir vis dar kankinamas skausmo Dafydd įsitaisė kuo patogesne gynybine pozicija. Šiaip ar taip, jis aurorų štabo viršininkas. O tai reiškė, kad brangiausius žmones tikrai mokės apginti.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Samanta taip smarkiai spaudė lazdelę, kad jos ranka drebėjo. Pamačius, kad kerai nepasiekė taikinio, moters veidą iškreipė grimasa, kurios šypsena tikrai nepavadinsi.
-Koks nusivylimas,-stebėdama savo dukrą tarė ji ir pasiruošė gintis. Mayra, tvirtai įsikibusi į Dafydd, bijojo pažiūrėti į įsiutusią motiną. Nežinia, ką ji galėjo sugalvoti. O ji, kvaiša, į tokią vietą atėjo beginklė - lazdelė vis dar gulėjo palto kišenėje.
-Nežudyk jos,-tyliai raudonplaukiui į ausį sušnabždėjo šeštojo lygio vadovė, nenuleisdama akių nuo motinos. Kad ir kaip nekentė tos būtybės, mirties jai nelinkėjo. Ne, mirtis jai būtų per švelnu, o matant, kaip jos akys klaidžioja tuščioje erdvėje, buvo akivaizdu, kad giminės ,,prakeiksmas" pasivijo ir ją. Teta, mirusi dėl obsesyvios meilės žmogui, kuriam nerūpėjo, motina, pasiklydusi savo iliuzijose ir paranojoje ir ji, Mayra, gyvenanti savo burbule, įsivaizduojamame pasaulyje, kur mūšis Magijos ministerijoje baigėsi vienaip, dienos eina atvirkščiai, o ją seka šešėliai, norėdami pasiglemžti.
 Gal jai nereikėjo pasilikti vaikų..?
 Šaltos rūsio grindys, nuo smūgio skaudanti nugara, virpanti žvakių šviesa, sukurianti judančių šešėlių iliuziją, o jie tik juokėsi, juokėsi, juokėsi... Sveika sugrįžus namo. Sveika sugrįžus namo. Sveika sugrįžus namo.
 Šaltas oro gūsis, atlėkęs pro Dafydd kerų paliktą skylę, užpūtė žvakes. Mayrai darėsi bloga. Negi jie vis dar čia, kur niekas jų neprisimena ir negarbina? Ar šešėliai tikrai kalbėjo? Ar čia sieros kvapas?
 Ar viskas tik jos mintyse?
 Tamsą perskrodė kerai. Kokie, nebuvo aišku - Mayra prisiminė, kad bežodžius kerus jos motina buvo gerai įvaldžiusi. Bet visi tie įsivaizduojami ar ne garsai ir kvapai tarsi atskyrė juodaplaukę nuo pasaulio.
-Ir ateis amžinoji Tamsa,-tyliai sumurmėjo ji.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd spaudė merginą prie savęs ir bandė ignoruoti faktą, kad jam viską skauda. Daug svarbiau buvo tai, kad jis gerokai prisibijojo tos moteriškės, kuri stovėjo laiptų viršuje. Jau spėjo suprasti, kad ji ne tik pakankamai galinga burtininkė, bet dar ir gerokai kvaištelėjusi. O tokie, kaip žinia, buvo patys pavojingiausi.
Mayrai paprašius nežudyti motinos Dafydd gąstelėjo: negi jis vis dėlto ištarė tą klausimą garsiai? Vis tik mergina neatrodė pikta, tad vaikinas ir vėl susikoncentravo į gynybą. Nepaisant to, kad neįsivaizdavo, kas judviejų laukia, jautėsi kažkaip netikėtai gerai: ko gero, tai lėmė supratimas, kad dabar jis privalo apginti savo šeimą. Niekad apie Mayrą ir berniukus taip negalvojęs Dafydd pajuto tokį pakylėjimą, kad, atrodė, būtų galėjęs padaryti bet ką.
Kaip tik tuo momentu žvakių šviesa dingo, o tamsą netrukus perskrodė kerų spindulys. Dafydd staigiai kilstelėjo lazdelę, bet šiek tiek pavėlavo: ranką pervėrė siaubingas skausmas, tačiau kerus vis dėlto pavyko atmušti. Raudonplaukis sudejavo. Atrodė, kad plaštaka tuoj nukris. Drebančiais pirštais permetė lazdelę į kairę ranką.
- Aš čia, su tavim, - tyliai išspaudė velsietis, nors juto, kad jėgos senka. Reikėjo paskubėti. Nukreipė lazdelę į vietą, kurioje turėjo būti Mayros motina ir bandė sušukti: - Stupefy!
Vietoj sušukimo išėjo tik silpnas cyptelėjimas, tačiau jam pavyko: vaikinas aiškiai išgirdo ant grindų griūnančio žmogaus keliamą garsą.
- Mayra... - sunkiai išspaudė Dafydd įtardamas, kad su kerais, kuriuos paleido moteriškė, į jo ranką pateko kažkokių keistų nuodų. - Palik mane čia... Man... Negaliu...
Vaikinas nutilo. Visiškai neliko jėgų. Jam į galvą buvo atėjusi mintis, tačiau įtarė, kad bet kurią akimirką gali nualpti. Kurį laiką ramiai gulėjo, kol pajuto, kad galbūt sugebėtų įgyvendinti savo sumanymą. Jis pastūmė Mayrą kiek toliau nuo savęs ir sumurmėjo:
- Wingardium leviosa.
Iš pradžių nepasisekė, tačiau pakartojęs burtažodį sugebėjo iškelti merginą. Vėliau daugybę kartų save klausė, iš kur rado tam jėgų, tačiau kažkokiu būdu pavyko užkelti Mayrą iki laiptų viršaus. Tuo metu energija visiškai išseko, tad nebuvo galima atmesti tikimybės, kad mergina ant grindų nukrito gan skaudžiai; beliko tikėtis, kad jai viskas gerai.
Vos tik nutraukęs kerus Dafydd visiškai neteko jėgų. Ranka nevaldomai nukrito ant grindų, ir vaikinas nugrimzdo į nebūtį.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Akims apsipratus su tamsa, Mayra matė savo motinos siluetą. Piktą, išdidų, niekinantį. Mergina manė matanti ir tą kreiva šypsnį moters veide, kuris taip nederėjo su jos akimis, kurios, kiek ji atsiminė, visada buvo tuščios. O dabar tas žvilgsnis įgavo ir tam tikrą pamišimo atspalvį, nors ir tai buvo tik kaukė, bandanti paslėpti, kad už jos nieko nėra. Ar gali toks tuščias žmogus ką nors mylėti?
 Mayrai buvo gaila savo motinos. Kad ir kokia pabaisa ji buvo, ta vidinė tuštuma turbūt buvo gąsdinanti. Ir priverčianti susimąstyti, kodėl? Iš kur ji atėjo ir kaip ji sugebėjo įsitaisyti toje pykčio ir paniekos pilnoje žmogystoje? Ar tai ir jos ateitis? Nekęsti savo vaikų, pasaulio, savęs...
 Per kelias sekundes prabėgusios mintys išnyko. Veiksmas vyko toliau, kaip kokiame prastame veiksmo filme nebuvo nė akimirkos atsikvėpti. Nors nežinojo, kokius tiksliai kerus paleido jos motina, Mayra bent nutuokė, kur galėtų būti kažkas, kas padėtų Dafydd. Tik nežinojo, ką tas asiliukas tikėjosi pasiekti užkeldamas ją laiptais. Paėmusi lazdelę iš sąmonės netekusios motinos rankų, Mayra suspaudė nepažįstamą magiškąjį įrankį rankoje, o šis iškart pradėjo priešintis. Nusikeikusi, mergina mostelėjo, bandydama kerais prisišaukti savąją lazdelę, bet galiausiai pasijuto kaip pirmakursė... Nors tokia niekad nebuvo. Iš penkto karto kerai suveikė ir taip gerai pažįstamas raudonmedis atsidūrė juodaplaukės rankoje. Lengvu mostu uždegusi žvakes, Mayra atsargumo dėlei sustingdė motiną ir patraukė ieškoti jos eliksyrų atsargų.
 Niekas per tuos metus nepasikeitė, tad netrukus šeštojo lygio vadovė klūpėjo prie Dafydd. Atsargiai lašelį eliksyro užtepusi ant lūpų, dar kartą nusikeikė. Negalėjo sąmonės netekusiam žmogui girdyti nieko.
-Rennervate-tyliai sumurmėjo ji burtažodį, kuris nemaloniai kelis kartus buvo panaudotas ir prieš ją. Švelniai papurčiusi vaikiną, ji išbėrė:
-Dafydd, Dafydd, gerk eliksyrą, susirenku knygas ir keliaujam į Skutelį.