[Sorenas von Sjuardas]

   Kaip žinia, burtininkai esti mėgėjai pokštauti - užuot statę normalias savo traukinių stotis, jie įbruka jas žiobarams po nosimi, į sienas tikrąja to žodžio prasme. Taigi, dar viena žiobarams uždrausta Kings Kroso paslaptis yra Septintasis su puse peronas, žinomas kur kas mažiau nei Devintasis su trim ketvirčiais. Kaip jau galima nuspėti, ši vieta paslėpta tarp Septintojo ir Aštuntojo peronų, o jį pasiekti greičiausiai galima tuo pačiu būdu, kaip ir Hogvartso Ekspreso peroną.
   Iš Septintojo su puse perono išvyksta traukinys, panašus į žiobariškąjį „Orient Express“ (prabangi ilgų distancijų keleivinių traukinių linija, veikusi 1883-2007 metais). Traukinys aplanko žemyninėje Europoje esančius vien burtininkų gyvenamus kaimus, tad yra puikus pasirinkimas daug laiko ir kantrybės turintiems burtininkams turistams.
   Septintasis su puse per daug nesiskiria nuo kitų Kings Kroso stoties peronų - čia irgi gali pamatyti besibūriuojančius plyštančiais ar trūkinėjančiais, priklausomai nuo medžiagos, iš kurios jie pagaminti, lagaminais žmones; įspėjimo ženklus, liepiančius laikytis pagarbaus savo gyvybei atstumo nuo geležinkelio bėgių ir trupinius nuo grindų belesiojančius storus ir drąsius miesto balandžius. Yra spėjančių, jog evoliucijos bėgyje šie balandžiai praras galimybę skraidyti ir bus vadinami Kings Kroso vištomis... Na, bet čia ne apie tai.
   Prieš išvykdamas į tolimame Rumunijos kaimely gyvenančius trečios eilės pusbrolius, nepamiršk įsigyti britiškų suvenyrų! Be jų ten nebūsi sutinkamas taip mielai, o ir suvenyrų krautuvėles išlaikyti reikia. 

[Fasiras von Sjuardas]

   Jei žmogui padarai ką nors nemalonaus, vėliau sąžinė graužia, todėl jam imi atleidinėti menkas nuodėmes ar daryti šiokias tokias nuolaidas.
   Šitai žinodamas, galbūt negražu, bet Fasas pasistengė laikinu pasitraukimu iš ministerijos pasimėgauti. Jį lydėjo pora aurorų, slepiančių savo išvaizdą suliejančiais kerais - atidesnieji galėjo aiškiai matyti, kad oras šalia ministro mažumėlę raibuliavo lyg oras virš įkaitusio asfalto. Juodaplaukis neskubriai žingsniavo apytušte Kings Kroso stotimi, akis nuleidęs žemyn ir susimąstęs. Karts nuo karto pasukdavo galvą į balandžių krūvas arba įžūliau bežiburiuojančias kalėdines dekoracijas. Ech, ir vėl pamiršo šitą klaikią šventę. Nesusigaudė net, ar ji jau pasibaigė, ar dar tik ateis. Datą sužinos, kai išsitrauks bilietą - šitą irgi ne pats pirko, nors, tiesą sakant, aiškiai apibrėžtą užsakymą užsispyręs pateikė pats. Tad puikiai žinojo, kur ir kodėl važiuoja. Arba tarėsi žinąs.
   Von Sjuardas stabtelėjo prie sienos, stabtelėjo ir du oro raibuliai. Stotis buvo tuštutėlė - ech, ta koronė - tik kelis burtininkučius ministras tepamatė tolumoje. Juodaplaukis drąsiai žengė per sieną į savo peroną. Įdomu, ar neteks važiuoti vienam - regis, tas traukinys nepasižymėjo dideliu populiarumu, nebent kas nors pasirinks originalų būdą švęsti Kalėdas. Nėra ten ko švęsti, - žinojo Fasiras, vis dar kiek paniuręs po radinių ir pokalbių kabinete.
   Bet dabar jis jau laisvas.

[Sabrina von Sjuard]

   Auksinės jaunosios prancūzės akys šįkart nebežėrėjo, kaip įprastai. Gintaro spalvos akyse sklandė nusivylimo šešėlis.
   Rausvos lūpos, kurios neretai būdavo suformavusios šypseną, reiškiančią artėjančią išdaigą ar šmaikštų posakį, dabar rodė aiškų nusivylimą. Net žingsniai skambėjo keistai liūdnai.
   Rudų plaukų savininkė kilstelėjo galvą nuo seniai plautų, daugybę batų mačiusių grindų į viršų. Peronas atsidavė mirtimi. Ne, mirti niekas nemirė, tačiau įprastai tokioje triukšmingoje vietoje, dabar tyla priminė mirtį.
   Septintasis su puse peronas buvo tuščias. Čia šmėkštelėdavo tik vienas kitas burtininkas, regis, sumanęs sugrįžti po švenčių į darbą ar dar kur nors.
   Įprastai stebėdama skubančias magijos pasaulio personas šįkart Sabrina tik vangiai nužvelgė peroną ieškodama savo traukinio. Auksinės akys susidūrė su, regis, tik jos ir laukiančiu traukiniu į Hogvartsą.
   Rausvas lūpas paliko atodūsis. Ir nors Sorenui nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad išvykti visai nenorėjo, mat, po atostogų visad reikia dar atostogų, o ir po neseniai vykusių įvykių palikti vyresniojo brolio visai nenorėjo, žengė link traukinio.
   Pasitaisiusi kreminės spalvos kurpinę, kiek nusmukusią nuo peties, ant kurio teko visas šios svoris, ir tvirčiau spustelėjusi Fandango narvelį, nudelbė žvilgsnį į žemę. Auksinės akys ir vėl klaidžiojo nešvariomis perono grindimis. Turbūt sutelktas dėmesys į po kojomis esančią žemę neleido pastebėti visai šalia buvusio sūnėno, ant kurio jaunoji von Sjuard taip siuto.

[Fasiras von Sjuardas]

   Galvoje ūžė. Ne pernelyg stipriai, bet taip, kad turėtum gerai pagalvoti, ar tai - tiesiog atsitiktinis garsas, ar visų įmanomų minčių susibūrimas ir pasiskraidymas po mąstomąją erdvę, nebijant daužytis į jos sienas. Negalėtum pasakyti, kad Fasiras mąstė „out the box“ vien dėl tų sienelių.
   Juodaplaukis atsargiai padėjo sunkų lagaminą ant žemės, atsirėmęs į stoties koloną sukryžiavo kojas. Rankas paliko kišenėse. Kaip visada.
   Elgėsi lyg iš tikrųjų būtų vienas. Kažkodėl taip dabar buvo smagiausia. Akių kraštais stebėjo oro raibulius, trumpam į galvą šovė, kad aurorai mintyse galimai iš jo išsidirbinėja, bet tai neatrodė nei verta dėmesio, nei įdomu. Tiesą sakant, išvis mažai kas pastarosiomis savaitėmis tą dėmesį traukė.
   „Įdomu, ar jie mane priima savo noru, ar Vagnerio įsakymu...“ - pamintijo, svarstydamas apie kelionės gale jo laukiančią draugišką aurorų šeimą.
   Akimis pasitiko per stotį traukiančią rudaplaukę mergaitę. Kurį laiką apsiblaususiomis akimis stovėdamas ministras mintijo, kur ji matyta. Atmintis atgijo tik jai praėjus pro šalį.
   „Lochas.“
   Von Sjuardas stypsojo, staiga atsitraukęs nuo kolonos ir įsitempęs. Nežinia kodėl jis norėjo ją užkalbinti, nors nežinojo, ko tikėtis. Kaži, ar bus jinai jo paklausiusi? Ar visgi Sorenas išplovė ir jai smegenėles? Vaikui tai padaryti yzi.
   - Ei? - šūktelėjo jis, pamiršęs lagaminą. Paspartindamas žingsnį mėgino pasivyti tetą.
   Norėjo pašaukti ją vardu, bet su siaubu susivokė jo nebeprisimenąs. Jis buvo neaiškus vyriškis vidury tuščios Kings Kroso stoties ir, tiesą sakant, atrodė kaip orangutanas, apvilktas juodu inteligento kostiumu bei apsiaustu sidabro spalvos sagomis.
   - Galiu sutrukdyti? - paklausė, sudėdamas į balsą visą turimą ribotą gyvybę, o į buką miglotą žvilgsnį - bent kiek dar ribotesnio žmogiškumo.

[Sabrina von Sjuard]

   Vampyršika klausa pagavo už nugaros aidinčius žingsnius, iš pradžių nedrąsius, pilnus abejonės, tačiau visai netrukus abejonės dingo. Žingsniai tapo užtikrintesni.
    Įsitempęs kūnas pranešė apie pasiruošimą atremti puolimą, vapyriški instinktai, regis, klykte klykė versdami pamiršti apie tvardymąsi ir pulti pirmai.
   Giliai įkvėpusi nurimo. Nors stotyje nebuvo daug žmonių, kaip būdavo įprastai, o tiksliau, beveik nieko nebuvo, parodyti savo prigimties nesiruošė.
   Pajutęs savo šeimininkės nerimą ir baimę narve esantis Marso sakalas sujudo, tačiau tuoj pat nurimo kryptelėjęs galvą atgal. Žvilgsnis užfiksavo anksčiau matytą personą.
   Išgirdusi šūktelėjimą mergaitė trumpam stabtelėjo, stengėsi prisiminti, kamgi priklauso girdėtas balsas. Vos po akimirkos galvoje blykstelėjo vardas. Fasiras. Fasiras von Sjuardas, jos sūnėnas.
   Atsisukusi į vyriškosios lyties atstovą įdėmiai į šį įsispoksojo. Šįkart juodų plaukų savininkas atrodė visiškai kitaip. Nebepriminė benamio, nors pirmą ir paskutinė kartą jį matė namuose, šis labiau panašėjo į nė skatiko neturintį benamį valkatą.
   Dabar jos sūnėnas priminė išties garbingą vietą užimantį žmogų. Didingą ir grakštų. Tokį, kuriuo išties galėtum didžiuotis.
   Staiga jaunoji von Sjuard susigūžė pasijutusi menka ir... vaikiška? Fasiras dėvėjo tobulą kostiumą papuoštą sidabrinėmis sagomis, o auksinių akių savininkė, kuri ne tik buvo gerokai žemesnė už savo sūnėną, tačiau buvo gerokai jaunesnė, dėvėjo gana vaikiška džemperį su kalėdiniu elniu.
   -Jau sutrukdei, todėl taip, gali,-neketindama parodyti to, kaip jautėsi kiek piktokai atkirto stebėdama juodaplaukio emocijas ir veido išraišką.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras užmatė kažkokį plunksnuotą padarą mergaitės tempiamame narve - pamanė, kad ten turbūt pelėda, nors nuojauta kalbėjo, kad tasai paukštis buvo per grakštus, nepelėdiško silueto. Mergina sustojo veikiai, sustojo ir atsigręžė į jį. Jaunuolis jautė tiriantį ir nepasitikintį paauglės žvilgsnį, tai jį mažumėlę trikdė, nors visgi nestebino.
   „Įdomu, kokio ji kraujo,“ - sukirbėjo smalsumas. „Turbūt grynakraujė, kitokios Sorenas kaži, ar būtų apsiėmęs globoti...“
   Pasistengė užmiršti šias mintis ir bendrauti su šia būtybe kaip su paprasta, nekalta, į likimo pinkles netikėtai pakliuvusia giminaite, tačiau susitelkti kliudė visur besivaidenančios tėvo ausys. Išdidumas? Įžiūrima panieka Fasui? Griežtas tonas? Soreno tikrasis veidas, šitai atpažinti ir minioje galima.
   „- Tėtis užtars, nesirūpink dėl to sprogimo. Svarbu spėti pas jį, kol mama nepamatė... - Ravenas įžūliai šypsojosi, nors jo brolis dvynys aiškiai galėjo įžvelgti įtampą veide. Venas nebuvo visąlaik toks ramus ir pasitikintis savim, kokį vaizdavo...“
   Fasiras sutelkė dėmesį į Sabriną.
   - Atleisk, - sumurmėjo jis.
   Iš priekio von Sjuardui į veidą sudavė artėjančios žiemos gūsis. Su juo kartu - ir suvokimas, kad šitai jaunajai von Sjuard jis neturi ką pasakyti. Kelias sekundes jis stypsojo prieš ją lyg pamokoje prasikaltęs grifas prieš Varno Nago vadovą.
   „Kodėl aš visgi kalbuosi su von Sjuard?“ - atsiminė savo pažadą nutraukti visus galimus ryšius su šia prakeikta gimine. Jei tik Kavendišai būtų buvę arčiau jo šitoje užnuodytoje ir iškreiptoje laiko linijoje. Bet kažkas stūmė į priekį - galbūt teisybės troškimas.
   - Atsiprašau dėl to karto, - nusprendė pradėti atsiprašymu, kadangi suprato, koks turėjo būti pirmasis įspūdis apie jį.

[Sabrina von Sjuard]

   Stebėdama, kaip Fasiro žvilgsnis trumpam nukrypsta į rankose esantį narvelį su Marso sakalu, Sabrina atidžiai šį nužvelgė. Ko tikėjosi, pati nelabai suprato. Buvo įdomu sužinoti, ką sūnėnas pasakytų apie tokį išskirtinį padarą, priklausantį rudų plaukų savininkei.
   Atsiprašymas išmušė iš vėžių. Visai sutrikusi Sabrina nepatikliai žvilgtelėjo į auksaakį. Mintys ėmė ristis viena per kitą. Jausmai ir emocijos privertė galutinai pasimesti. Neseniai mąsčiusi apie neapykantą ir kokia ji maža jautėsi priešais Fasirą, dabar pajuto gailestį...ir kaltę?
   Papurčiusi galvą jaunoji prancūzė nustūmė visus šiuos jausmus į šalį. Neketino nieko panašaus jausti po to, kai jos sūnėnas, Soreno sūnus, taip pasielgė su jos vyresnėliu.
   Vis gi antrasis atsiprašymas, regis, pasakytas visiškai nuoširdžiai, privertė dar kartą sutrikti.
   -Regis, jis nuoširdžiai gailisi...
   -Ne, nesigaili.
   -Pasilaikyk atsiprašymą sau,-gūžtelėjo pečiais aiškiai parodydama, kad šitas pokalbis jos visai nedomino.
   Nenoriu niekur vykti... Noriu namo...
   -Ar dabar galiu jau eiti? Nenoriu, kad mano traukinys išvažiuotų be manęs, o man tektų likti su tavimi čia.-Balsas nuskambėjo šaltai.
   -Sabrina...
   -Patylėk, Fandangai.

[Fasiras von Sjuardas]

   Staiga atsiminė, kad lagaminą paliko prie kolonos. Tikėjosi, kad aurorai nesugalvos atnešti jo jam - kažkodėl nuojauta sakė, kad suvokimas, kad jiedu ne vieni, pokalbiui šilumos ir gilumo nesuteiktų.
   Fasiras aiškiai suprato, kad mergaitė prieš jį - visiškas vaikas, išmokytas, kaip elgtis su nemaloniais nepažįstamaisiais, griaunančiais gražios šeimos iliuziją. Dar netgi blogiau - nepažįstamaisiais, truputėlį atidengiančiais supuvusias šeimos dalis, uždangstytas žėrinčiais šydais.
   Ir visgi Fasirui buvo pikta. Atrodė, kad jis kalbėjosi su Soreno padaryta lėle - paklusnia, aiškiai veikiančia, mąstančia pagal jo nurodymus. Von Sjuardas aiškiai tai suprato, bet niekaip negalėjo susitaikyti. Nurijęs niršulį dėl tokio kalbėjimo su juo būdo, mėgino tęsti.
   - Tau Sorenas pripasakojo nebūtų dalykų, - per sukąstus dantis kalbėjo. - Tu nežinai, koks jis iš tikrųjų.
   Didelių vilčių į tai, kad Sabrina juo patikės, nedėjo. Bet mergaitė atrodė gana ypatinga - būtų gaila, jei toks protas būtų nuklampintas von sjuardiškuose melo klanuose.
   - Tu ne tame perone, jei vyksi į Hogvartsą, - staiga susivokė jaunuolis. Ant smilkinio išsišovė kraujagyslė - šitaip stipriai jis mėgino susitvardyti.
   - Niekas tavęs čia nelaiko, - jo balsas skambėjo garsiau, labiau grasinančiai, tik užbaigė jis jau švelnesniu tonu: - Aš tiesiog noriu, kad jis nesugadintų gyvenimo dar vienai jaunai būtybei.
   Stovėjo per pagarbų atstumą nuo jauniausiosios giminės atstovės, drebančias rankas vis dar sukišęs į kišenes.

[Sabrina von Sjuard]

   Kelias akimirkas mergaitė tarsi žvelgė kitomis akimis. Akimis, kurios savo sūnėną suprato, troško pažinti šį geriau. Visgi rudaplaukė teturėjo Soreną ir Leo, su kuriuo matydavosi itin retai po to, kai persikėlė pas savo brolį. Dar vienas giminaitis, kuris šįkart nebepriminė benamio, teikė džiaugsmo. Deja, tik ne tada, kai šis šmeižia eliksyrininką.
   Jei reiks rinktis... Fasiro vardas išnyks iš sąrašo...
   Balti dantys susikabino savaime. Iš įniršio ir neapykantos rudaplaukė taip stipriai sukando dantis, jog ėmė skaudėti žandikaulį. Ir nors kūnas degė nuo neapykantos, auksaakė nepratarė nė žodžio, klausėsi to, ką kalbėjo sūnėnas.
   -Tu nieko nežinai, aišku?!-Kings Kroso stotį sudrebino garsus, pykčio iškreiptas balsas,-man nerūpi, ką tu manai, ar ką manaisi žinąs. Leo mane patikėjo ne tau, ne Fasirui von Sjuardui, kuris panašėja į benamį, o ne į Anglijos ministrą. Mane patikėjo Sorenui ir aš bet kada galiu grįžti pas senelį. Todėl bandymus mane atkalbėti grįžti pas savo brolį, pasilaikyk sau,-auksinės akys degė iš įniršio.
   Gležnose mergaitės rankose esantis narvelis susiūbavo. Viduje esanti būtybė ėmė blaškytis, tačiau mintyse buvo tylu. Fandangas nieko nesakė. Sabrina jautė tik juos siejantį ryšį, kurio dėka pavyko nurimti.
   Iškvėpusi šiltą orą atpalaidavo raumenis. Žandikaulis nebebuvo taip stipriai išsišokęs.
   Po velnių...
   Žvilgsniu susiradusi perono numerį tyliai atsiduso. Per nusivylimą nepastebėjo, jog nuklydo ne į tą peroną.
   Gąsdinantis, garsus Fasiro balsas privertė susigūžti. Per trylika gyvenimo metų tai buvo pirmas kartas, kai kas nors taip bauginančiai ir garsiai su ja kalbėjo. Nei Daniela, nei Leo, nei Sorenas niekada nėra taip kalbėjęs su ja.
   Dabar Sabrina jautėsi, kaip prasikaltęs vaikas, kuris netrukus atsiims už tai, ką blogo padarė.
   Nė pati nejausdama žengė atatupsta. Ranka stipriau suspaudė narvelį. Įniršio apimtas žvilgsnis išnyko, šio vietą užėmė baimė. Į priešais stovintį juodaplaukį auksinės akys žvelgė su baime.
   -O aš norėčiau, kad niekada nebūčiau tavęs sutikusi...-balsas drebėjo, buvo aišku, kad mergaitė netrukus pravirks.
   Kvailys...
   Nusukusi žvilgsnį nuo Fasiro, Sabrina šovė pro šį perono link, kuriame jau stovėjo traukinys į Hogvartsą.

[Fasiras von Sjuardas]

   Pamatęs tokias mergaitės akis, aiškiai suvokė nuėjęs per toli ir pradėjęs ne nuo to galo. Nepaskaičiavo senio eliksyrininko įtakos vaikui. Ne veltui šis tiek metų dėstytojavo Hogvartse - išmanė vaikų psichologiją geriau nei bet kas kitas.
   „Leopoldas patikėjo ją Sorenui?..“ - Fasiro veidas persikreipė, staiga viskam apsivertus ir atšalus. Fasas žinojo prosenelį pasitikint jo tėvu, bet... Bet Leopoldas juk buvo protingas padaras? Žinodamas jo praeities detales juodaplaukis išstypėlis niekuomet nesudvejodavo senolio išmintim ir sprendimais. Bet kokia logika remdamasis Leo būtų atidavęs anūkę globoti šitam monstrui? Leo negalėjo nežinoti to mūšio istorijos...
   „Koks argumentas...“ - politiko ryžtas buvo nupūstas, kažkur pasąmonės tolumoje ėmė isteriškai klykti sveikas protas, staiga užuodęs progą būti išgirstas. Kokie metaforiniai paradoksai.
   - Ko aš nežinau? - paklausė Fasiras, stengdamasis švelninti balsą.
   Pastebėjo išsigandusį narve besiblaškantį paukštį. Dabar pamatė, jog ten tikrai ne pelėda, o sakalas ar koksai panašus plėšrus paukštis. „Ji irgi turi?..“ - sumišęs pamintijo. Karčiai nurijo apmaudą. Įdomu, kas tuo pasirūpino.
   - Ne, palauk!.. - kiek išsigandęs Fasas šūktelėjo mergaitei, dar mesdamasis į priekį ir mėgindamas ją sulaikyti, bet kažko pritrūko - galbūt greičio, galbūt ryžto.
   Prasmės ją vytis neliko. Niūraus veido vyriškis palydėjo bėgančią mergaitę akimis ir dar labiau nei anksčiau sugniužęs grįžo prie kolonos, kur buvo palikęs lagaminą.
   Koks jis beviltiškas kvailys - ir vėl neapskaičiavo Soreno gebėjimų manipuliuoti. Nejaugi šitas šėtonas būtų palikęs jaunosios von Sjuard auklėjime spragų, kad ji bent kiek juo nepasitikėtų? Absurdiška.
   Visgi Fasirui neaiškus liko vienas dalykas - kokį čia šūdą mala Leopoldas. Kažkur lagamine, kažkurioje įsimestoje knygoje, turėjo būti vokas su prosenelio adresu. Pusvampyris jau neatsiminė, kiek laiko nematė senojo anglo, neatsiminė, kada būtų su juo susidūręs, tačiau pasižadėjo sau, kad vos gavęs tinkamą progą susisieks su juo. Keista, kad visą šį laiką jis buvo užmiršęs leipcigietį giminaitį...

   Dar kelios minutės ir... Fasiras jau sėdėjo traukinio kupė. Už kelių dienų maudysis pietų Europos spinduliuose ir savigraužoje dėl dar vienos prarastos von Sjuardų sielos...

[Dori Mendel]

Dori sėdėjo kažkokio traukinio kupė kartu su herbologijos profesoriumi. Taip taip, buvo žiemos atostogos, bet ši kelionė, na... ji visiškai neplanuota. Per užverktas akis trylikmetė nelabai ir beprisiminė, kaip jie keliavo į traukinių stotį, kaip čia įsitaisė... Dori buvo labai sudėtinga galvoti.
Šiek tiek apsiraminusi ji valėsi ašaras. Tada žvilgtelėjo į Turner ir instinktyviai pasičiupinejo savo žieminės mantijos kišenę, kuri buvo tuščia. Burtų lazdelė likusi Hogvartse. Kaži, ar Matthew turėjo burtų lazdelę? Juk jie dabar buvo bejėgiai, keliavo į Londoną, kur tyko šitiek pavojų... O jeigu vis dėlto tai, ką Dori perskaitė laiške, yra melas? Jeigu kažkas nori padaryti jiems ką nors blogo? Ar Matthew duos savo burtų lazdelę Dori, jeigu jiems prireiks gintis? Dėl Merlino barzdos, su Matthew Dori pasijuto kaip su kokiu žiobaru, bet...
Žaliaplaukė žvilgtelėjo į jį. Ji nejautė neapykantos jam. Atvirkščiai. Jautė kažkokią savotišką meilę. Tai kas, kad jis nemoka burti? Bet jis... jis čia, kartu su Dori. Jis nelaiko jos nenormalia ar išsigumusia dėl to, kad ši yra ragana, kaip... kaip tie... kaip tie netikrieji Dori tėvai.
Mergaitė dar negalėjo to suvokti.
- Ačiū, - pasakė herbologui. - Ačiū už... - gerklėje strigo kažkoks gumulas. - Viską.

[Matthew Turner]

Matthew nebuvo patenkintas. Kai sutiko atostogoms priimti Dori Mendel į savo namus, nesitikėjo tokių dramų. Na, nebuvo ji labai rami mergaitė. Per pamokas nuolat kas nors atsitikdavo. Vis dėlto profesorius galiausiai pradėjo tikėti, kad ji viso to nedaro tyčia. Ir, panašu, suklydo.
Žinoma, Mendel tikrai nebuvo kalta dėl to, kad gavo laišką, aukštyn kojom apvertusį jos gyvenimą. Bet kuo čia dėtas jis? Gal reikėjo leisti jai važiuoti vienai? Kaip atrodys, kad trylikametė į tokį susitikimą važiuoja su suaugusiu vyru, kuris jai yra… niekas? Ar, dar blogiau, profesorius?
Reikia pripažinti, kad Turner didžiavosi Deoiridh. Nepaisant to, kad ją pačią vaikystėje gyvenimas atkakliai bandė sudaužyti ir sulaužyti, ji neatsuko draugei nugaros. Atrodė, kad apsigyvenusi herbologo namuose mergaitė labai pasikeitė: išlepo ir nustojo vertinti mažus dalykus. Vis dėlto dabar, kai Dori reikėjo artimo ir palaikančio žmogaus, ji galėjo to sulaukti iš Deoiridh.
Sėdėdamas  traukinyje, vežančiame į Londoną, Matthew jautėsi esąs visiškai ne savo vietoje. Jo ir mergaitės, sėdinčios šalia, niekas nesiejo. Taip, ji jo namuose leido atostogas, tačiau tą darė dėl Deoiridh. Jis, Matthew, paprasčiausiai sutiko priimti dukters draugę. Kodėl dabar turi painiotis į šituos reikalus?..
Nelabai norėjosi bendrauti, mat buvo visiškai neaišku, ką reikėtų sakyti. Apie ką kalbėti? Jau praėjusios atostogų dienos nebuvo tokios nejaukios, kokių profesorius tikėjosi, tačiau dabar nuo to nebuvo lengviau. Ką sakyti, kai jis net nežino visos istorijos?
Tylą nutraukė Dori. Deja, žodžiai buvo tokie trikdantys, kad Turner vis tiek nežinojo, ką sakyti.
- Nereikia dėkoti, - galiausiai pratarė jis, nors neatrodė, kad tokie žodžiai čia tinka. Darau tai ne dėl tavęs. Abu puikiai žinom, kad šito norėjo Deoiridh. - Kaip jautiesi? - pridūrė atsargiai pažvelgdamas į mergaitę. Kažkodėl norėjosi ją apkabinti, bet prisiminęs Deoiridh baikštumą pabijojo, kad ir Dori gali būti tokia pati, tad nesiartino.

[Dori Mendel]

Atidžiau įsižiūrėjusi į Matthew Dori pamatė, kad jis nesijaučia labai patenkintas. Žinoma, kodėl turėtų jaustis? Lydėti Deoiridh draugę nežinia kur, dar tą draugę, kuri virš dvejų metų sėkmingai niokojo herbologijos šiltnamį ir tyčiojosi iš jo paties... Gera ta Turner širdis. Aš jo vietoje jau seniai būčiau save nudėjusi.
- Nežinau, - atsakė herbologui mergaitė. - Nežinau net ką galvoti. Jie man nieko nesakė, - turėjo omeny savo įtėvius žiobarus. - Negaliu suvokti, ar tai, kas čia vyksta, yra tiesa ar pokštas. Aišku, jie manęs nebemyli, ir taip žinojau, - žaliaplaukė žiūrėjo kažkur į tolį. - Todėl turiu kažkokios vilties. Gal mano tikrieji tėvai mane mylės? - metė viltingą žvilgsnį į Matthew tartum prašydama, jog jis pasakytų, kad taip, Mendel įžvalgos labai logiškos. - Tačiau kodėl jie manęs neaugino visus trylika metų? - vėl ėmė tempti lūpą tarsi suprasdama, kad galbūt nieko gero čia nebus.
Trylikmetė užsižiopsojo pro langą, nors iš tiesų tai pro jį nieko nesugebėjo matyti. Tačiau jai pavyko susitvardyti ir nebepravirkti.
- Vis ta Dori, ar ne? - menkai šyptelėjo. - Dėl Merlino barzdos, su manimi vienos bėdos, - atsiduso.

[Matthew Turner]

Viskas buvo sudėtinga. Matthew nežinojo, ką Dori jaučia viduje. Ar ji nori kalbėtis? Ar geriau palikti ramybėje? Ar jos pasikalba su Deoiridh? Turner nė neįsivaizdavo, kaip reikėtų padėti šitai ne tokiai jau ir blogai mergaitei. Spėjo, kad gal ir toks paprastas klausimas čia buvo ne vietoje. Vis dėlto klastuolė pradėjo plepėti. Tai nustebino, bet kartu buvo ir smagu. Nepaisant visų nutikimu per herbologijos pamokas, atrodė, kad juos kažkas sieja. Kažkoks tarpusavio supratimas, kuris privertė herbologą trenktis su mergaite į Londoną.
- Galbūt neturėjo galimybės? - neužtikrintai pasiūlė variantą Turner. Neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti. Viduje tūnojo nuotaika, kad tikrieji tėvai nebus iš tų, kur su didele meile apkabins atsiradusią dukterį, bet to sakyti mergaitei negalėjo. - Niekada negali žinoti, kodėl nutiko būtent taip. Geriausia palaukti susitikimo, tada viskas bus aiškiau.
Atrodė, kad Dori tuoj pravirks. To reikėjo mažiausiai: su verkenčiomis paauglėmis Matthew visai nemokėjo tvarkytis. Šia prasme su Deoiridh buvo daugiau nei paprasta - parodyti tokią emociją grifei buvo neįtikėtinai sunku ir, atrodo, netgi draudžiama.
- Juk tai ne tavo kaltė, Dori, - draugišku tonu pratarė herbologas pažvelgdamas į mergaitę. Tiesą sakant, pykčio nejuto visai. Buvo nelabai patenkintas, kad reikia švaistyti laiką trenkiantis į kitą šalies galą (padėtų, jei mokėtum keliauti oru), tačiau tikrai nepyko. Dabar Dori reikėjo palaikymo, o ne kažkokio nepasitenkinimo. Ji ir taip turbūt jautėsi nereikalinga.
- Gal nori papasakoti kokią smagią istoriją iš Hogvartso? - pasiteiravo profesorius vildamasis, kad taip pavyks bent trumpam nukreipti mintis nuo to, kas turi nutikti Londone. Kažkodėl atrodė, kad mergaitė tuoj neatlaikys. Tada jau gero nelauk. Matthew puikiai žinojo, kad prasidėjus klyksmams ir isterijai jis neįsivaizduotų, kaip reaguoti. Kiek nejaukiai pasimuistė ant sėdynės, tačiau apglėbti mergaitę rankomis kažkodėl nesiryžo.

[Dori Mendel]

Neturėjo galimybės... Ar galėjo tėvai neturėti galimybės auginti savo vaiko? Galbūt. Tačiau... tačiau tokiu atveju juk nebūtų ėmę ir pradingę, ar ne? Būtų palaikę kažkokį ryšį...
- Abejoju, - atsakė trylikmetė. - Bijau, kad nerūpėsiu jokiems tėvams. Nei netikriems, nei tikriems. Mano kaltė, kad aš esu ragana, - liūdnai pasakė. - Bent jau taip atrodo tiems netikriems mano tėvams...
Trylikmetė pažvelgė į herbologą. Kas galėjo pagalvoti, kad jis bus žmogus, lydintis ir palaikantis ją šitokią sunkią akimirką? Kuo toliau, tuo labiau mergaitė jautėsi jam dėkingesnė. Bežiūrėdama į profesorių žaliaplaukė pagalvojo, kad jau ilgą laiką nematė jo girto. Tikrai. Rudenį dar karts nuo karto pasitaikydavo, bet žiemą tikrai jo priliuobusio nepastebėjo. Ar jis nebegeria, ar tik išmoko pasislėpti? Mergaitė tikėjosi, jog teisingas variantas yra pirmas.
- Smagią istoriją? - perklausė.
Viduje maišėsi tiek daug prisiminimų. Emocijų. Ta baimė, kas lauks išlipus iš traukinio. Čia akimirką Dori jau tempė lūpą, tačiau kitą prapliupo juoktis.
- Aš negaliu jums papasakoti, profesoriau. Negaliu papasakoti, kaip jūs atidavėte man ir Levandai kramebliją ir kaip mes lydėjome jus i kabinetą. Jei papasakočiau, duotumete man areštą iki septinto kurso. Man patinka Hogvartse, - dabar jau rimtai tarė. - Jame aš turiu draugų ir jaučiuosi reikalinga.
Ką Dori galėtų Turner papasakoti? Juk negali sakyti, kad tai ji palei varnių bendrąjį kambarį nuolatos primėto smarvinių bombelių.
- Tačiau pastaruoju metu nevyksta nieko smagaus, - gūžtelėjo pečiais. - O jūs ar irgi mokėtės Hogvartse? Kokiame koledže?
Regis, mintys nuo šitos kelionės tikslo šiek tiek atitolo. Dori pradėjo galvoti apie tai, koks Turner buvo jaunystėje. Ar iš jo tyčiojosi kiti vaikai, kad jam nesisekė burti? Tai Mendel šiek tiek supykdė. Ji nenorėjo, kad iš Matthew būtų tyčiojamasi. Ar jis mokėsi Klastūnyne? Abejoju. Guldau galvą, kad Švilpynė. Arba žiobarų mokykla.