[Anmeya]

  Beveik visuose didesniuose pasaulio transporto mazguose (oro uostas, autobusų ar geležinkelio stotis) galima rasti parduotuvėlę, kurioje rasi paprastų, bet ganėtinai brangių suvenyrų - tokia bausmė turistams, kurie apie lauktuves galvoja paskutinėmis minutėmis. Kings Kroso stotis anaiptol nebuvo išimtis, tačiau šioji krautuvėlė buvo kitokia - jos prekių asortimentas buvo prieinamas tik burtininkams... 
  Jei užmatysi ant kampo pastatui masyvias medines duris su langeliais, tave į ten nusitemps smalsumas, mat aptiksi ir įmantriai išbanguotą užrašą „Suvenyrų krautuvėlė“. Užėjęs vidun atrasi kažkuo gražų chaosą: kaip tik papuola išstatytas metalines lentas, nusagstytas įvairiais magnetukais bei raktų pakabukais, panašius į tokius mėgo pirkti ir žiobarai. Lentynose, prisuktose prie sienos puikavosi puodeliai, Jungtinės Karalystės vėliavomis papuošti marškinėliai ir lipdukai. Į populiariausių prekių sąrašus neabejotinai pateko miniatiūriniai Vestminsterio laikrodžio bokštai (geriau žinomo kaip Big Benas), pačių Vestminsterio rūmų nuotraukos su už jų besisukiojančiais drakonais, Magijos Ministerijos pastato mažytės kopijos bei juodai dūmijantis „Hogvartso ekspreso“ pavidalo arbatinukas. Aišku, pasirausęs galėtumei rasti ir šio to originalesnio...

[Brett OConnor]

Ši vasara buvo ypatingai nuotykinga. Bretas sutiko gausybę įvairiausių panelių. Vienas sužavėti buvo lengviau, kitos žavaus jaunikaičio kerams taip paprastai nepasidavė. Vis dėlto suvilioti pavyko beveik kiekvieną išrinktąją, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas jau kurį laiką buvo geros nuotaikos. Keletą kartų net susimąstė, ar nebus kuriai nors dailutei mergaitei įtaisęs vaiko, bet stengėsi apie tai negalvoti. Net jeigu taip nutiko, jis niekada to nesužinos, tad kam varginti save tokiomis kvailomis mintimis. Nors gal nebūtų labai blogai: nė vienas O'Connor šeimos vaikas dar neturėjo savų, tad toks faktas tik įrodytų, kad Bretas yra pats žaviausias. Nors tą ir taip žinojo visa šeima, ar ne?
Prisiminęs itin derlingą dieną Kings Kroso stotyje Bretas šią vietą itin pamėgo. Bent keletą kartų čia lankėsi. Ir praktiškai visada sutikdavo panelę, su kuria praleisdavo naktį. Kartais tai būdavo prieš panelės valią, kartais ne. Vis dėlto šitos smulkmenos geidžiamiausias Britanijos bomžas paprastai nesureikšmindavo. Svarbiausia būdavo tai, kad patenkindavo tam tikrus poreikius. Visa kita... Na, jeigu panelė nenori praleisti laiko su tokiu žaviu jaunuoliu, ji yra tiesiog kvaila.
Dabar rudaplaukis tikėjosi sutikti kokią protingą panelę, kuri supranta, kad jai dėmesį rodo itin dailus jaunikaitis. Ilgoką laiką klaidžiojo po stotį, bet nesutiko nė vienos, kuri būtų verta laiko kartu. Tai šiek tiek erzino, tačiau geidžiamiausias Britanijos bomžas neabejojo anksčiau ar vėliau pamatysiantis dailų kąsnelį.
Ir pats nežinojo, kodėl atėjo į suvenyrų parduotuvę. Čia, ko gero, lankėsi turistės (gal ir turistai, bet šie Bretui nerūpėjo), o tai nebuvo blogas variantas - tokios panelės dažnai buvo nusiteikusios nuotykiams.
Taigi būdamas geros nuotaikos Brett O'Connor įžengė į krautuvėlę ir pradėjo dairytis tikėdamasis pamatyti dailiausią suvenyrą panelę.

[Levanda Marchetti]

Marchetti stotyje atsirado žymiai anksčiau, nei reikėjo. Nors lagamine tupėjo ne viena ir ne dvi jos dėmesio reikalaujančios knygos, tačiau merginai niekaip neišėjo susikaupti. Visos mintys sukosi apie naujus mokslo metus. Vien tik prisiminus bemieges naktis ir kėlimąsi šeštą ryto į pamokas, ją nupurtydavo šaltis. Beje, daugelis blogų dalykų nutikdavo ne kur kitur, o Hogvartse. Raudonplaukė kabinosi už tos minties, jog vos tik atsidūrus pilyje, galės skaniai pavalgyti ir gal net užmatys Dori, kurią, tikėkimės, po vasaros sugebės atpažinti.
Strykčiodama vietoje ir vis sposodama į, atrodo, nejudančias laikrodžio rodykles, nusprendė pažiopsoti į suvenyrų krautuvės lentynas. Vylėsi, jog už kelias nuo vasaros užsilikusias monetas galės parvežti lauktuvių kompanionei. Bastydamasi tarp sausakimšai prikrautų lentynų ir turistų, bei vildamasi, jog savo, vis dar nenutrenktu mėlynos odos lagaminu, nenumes kokio pigaus papuošimo, visgi sugebėjo rasti šį tą vertą dėmesio. Ant viršutinės lentynos stovėjo visiškai neišvaizdžios dėžutės su auskarais, keičiančiais spalvą pagal savininko nuotaiką. Visą šios prekės didybę užgožė šalia gulinčios kažkokios traukinių statulėlės. Tokį papuošalą, dar būdama vaikas, raudonplaukė gavo dovanų per kalėdas iš savo tetos, kuri buvo ištelėjusi už žiobaro verslininko, ir nešiojo tol, kol iš jo liko tik pigus pajuodavęs metalas. Nors tai tik žiobarų išmislas, visgi, pamanė, jog praskaidrins kompanionei nuotaiką.
Apsidžiaugusi, jog sugebėjo rasti tokią gerą dovaną, prasibrovė iki kasos. Pardavėjai skaičiuojant grąžą, pastebėjo, jau kažkur matytą, vyro siluetą iš nugaros. Staiga, jos kūnu nuėjo pagaugai, o rankų delnai suprakaitavo. Ji prisiminė, iš kur pažįsta šį vyrą. Visaip bandomi užgniaužti prisiminimai, apie naktį dispečerinėje, užgriuvo ją su trenksmu.
Kasininkei maloniai nusišypsojus ir įbrukus kelias likusias monetas į delną, Marchetti nieko negalvodama tarstelėjo:
- Tas vyras, - dūrė pirštu į it šuo atrodantį nusikaltėlį, - į kišenę įsidėjo stiklinį rutulį, kol jūs skaičiavote man grąžą.
Pasiėmusi į popierinį maišelį supakuotą dovaną, vos ne bėgdama išdūmė iš parduotuvėlės, vildamasi, jog rudaplaukis jos nepastebėjo. Klastuolė, karštligiškai dairydamasi rado suoliuką, prie kurio būriavosi jauna šeima. Puiku, aplink krūva žmonių. Įkišusi savo sėdimąją giliai kvėpavo, mat buvo apėmęs jausmas, lyg ant jos krūtinės kažkas būtų uždėjęs kritlį. Pastaruoju metu, taip nutikdavo ne kartą, tačiau dabar, jai kvėpuoti buvo itin sunku. Taip sunku, jog apie nieką kitą negalėjo galvoti. Na, žinoma, vaizdai iš dispečerinės dar nebuvo pradingę.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Vis didėjantis pilvas be galo gąsdino. Ar gali būti, kad ji, Deoiridh, iš tiesų šitaip prisidirbo? Ir kas vis dėlto šito vaiko tėvas? Plikis, sutiktas Londone? Be galo žavus blondinas, kurį ji pastebėjo klube? Variantų buvo ne tiek ir mažai, ir tai, ko gero, gąsdino labiausiai. Nori nenori mergina vis dažniau prisimindavo Sigurdą. Kažkodėl atrodė, kad jis sugebėtų padėti. Kad ir kaip viskas baigėsi paskutinio susitikimo metu, Deoiridh neabejojo, kad islandas nenusisuktų. Taip, situacija jį be galo įskaudintų, bet…
Jau kurį laiką mergina nežinojo kur dėtis. Vis dažniau laiką leisdavo viena - nors mesti visas svaigiąsias medžiagas buvo pernelyg sunku, matyti draugų nesinorėjo. Gana dažnai leisdavo laiką Kings Kroso stotyje, ten nevengdavo pavogti pinigų ar maisto. Atrodė, kad ji visiškai nusirito, ir gyvenimas dar labiau pablogėti tiesiog nebegali.
Vieną gražią rugpjūčio dieną Deoiridh užėjo į suvenyrų krautuvėlę, esančią toje pačioje jau pamėgtoje traukinių stotyje. Neįsivaizdavo, ko čia atėjo: kišenėse mėtėsi keli svarai, už kuriuos ji prasimaitins savaitę. Taigi pirkti tikrai nieko nepirks. Net neturėtų, kam tą suvenyrą dovanoti. Matthew… Dori… nejučia prisiminė ir susimąstė, ką jiedu pasakytų, jeigu sužinotų, kaip klostosi jos, Deoiridh, gyvenimas. Ką gi, turbūt labai nustebtų ir nusiviltų. Bet kas dėl to kaltas? Galbūt Sigurdas turėjo daugiau papasakoti apie vaikino ir merginos draugystę, bet dėl to, kas atsitiko kažkada per Kalėdas, jo kaltinti tikrai negalima. Ne, tik ji pati turėjo pagalvoti apie tai, kad artimi ryšiai su įvairiais vyrais ir vaikinais anksčiau ar vėliau baigsis šitaip. Bėda ta, kad nė vieno iš tų vaikinų artimiau nepažinojo, o tie, su kuriais turėjo tokių reikalų ir buvo jos kompanijoje, sužinoję apie nėštumą skubiai nešė mieles. Deoiridh buvo visiškai viena.
Dabar ji stovėjo krautuvėlėje ir spoksojo į spalvotus suvenyrus. Nežinojo, ką darys po mėnesio ar dviejų, tad dabar tiesiog stengėsi užsimiršti. Šį kartą pasirinko vaikui nekenkiantį metodą. Bėda ta, kad šis metodas buvo toli gražu ne toks veiksmingas, kokios buvo įvairios svaiginančios medžiagos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Šiaip ne taip sugebėjęs parašyti Mayrai žinutę, kad namo keliaus ne oru, o traukiniu, Dafydd lėtai slinko Kings Kroso stoties link. Diena buvo be galo sunki, tad jis tikėjosi iki grįždamas namo šiek tiek pravėdinti galvą, kad grįžęs galėtų visą save atiduoti šeimai. Jautėsi esąs piktas ant viršininkų, tad prisibijojo, kad pyktis gali prasiveržti pačiu netinkamiausiu momentu. Jokiu būdu negalima Mayrai ar vaikams leisti pagalvoti, kad Dafydd pyksta ant jų. Būtent dėl to pasirinko ilgesnį būdą grįžti pas tuos, kuriuos beprotiškai mylėjo. Svarbiausia buvo tai, kad vaikinas neabejojo: Mayra jį suprato ir tikrai nesupyks.
Pakeliui nupirko keksiukų, kurie merginą tikrai privers nusišypsoti. To užteko, kad Dafydd pasijustų kiek geriau, tačiau nuovargis ir susierzinimas išgaravę nebuvo. Reikėjo kažką keisti, mat net ir nevykdamas į misijas užsienyje baisiausiai pavargdavo, o viršininkai vis tiek likdavo nepatenkinti. Vis dėlto išeiti iš darbo Dafydd negalėjo. Mayra laukėsi jau penkto jų vaikučio, tad jis, šeimos tėvas, privalėjo dirbti ir išlaikyti šeimą.
Apie tai pagalvojus nusmelkė gėda, tačiau, laimei, pavyko savęs neužgraužti. Gringotse Dafydd dirbo jau kelerius metus, tad viskas privalėjo būti gerai. Ir gal pagaliau pavyks įsidrąsinti ir paprašyti pakelti algą.
Tik atsidūręs Kings Kroso stotyje suprato, kad būtent iš čia išvyksta Hogvartso ekspresas. Buvo rugpjūčio pabaiga, tad mokinių čia neturėtų būti. Vis dėlto vos po ketverių metų jie patys čia atvyks tam, kad išlydėtų Oliverį ir Eliotą į mokyklą. Kaip viskas bus tada? Kaip jiems ten seksis, ar Oliveris ir toliau pieš? Galbūt Eliotas žais koledžo komandoje?
Tai buvo sudėtingi ir kiek gąsdinantys klausimai. Nenorėdamas apie tai mąstyti Dafydd nuėjo prie žvilgsnį patraukusios suvenyrų krautuvėlės. Nežinojo, ar ką nors pirks, bet tai buvo aišku: būtinai parveš ką nors mielo mylimajai ir vaikams.
Vis dėlto vos įėjus susidomėjimą sukėlė kas kita: viduje buvo kažkur matyta mergina, ir Dafydd netruko prisiminti: prieš šimtmetį Kiauliasodyje pardavė jai lazdelę. Vardo nežinojo, bet puikiai prisiminė.
- Sveika, - pasisveikino priėjęs arčiau. Kažkodėl apėmė smalsumas, o jeigu prasiverš susierzinimas, geriau jau lietis ant jos, o ne ant tų, kurie yra brangiausi pasaulyje.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kodėl aš čia? Kodėl nedarau nieko, kad suteikčiau tam vaikui gyvenimą? Kodėl, po velnių, jo nenusikračiau, kol buvo laikas?! labai įvairios ir susimaišiusios mintys sukosi Deoiridh galvoje. Iš tiesų - kodėl ji nepadarė ko nors, kas mažas padariūkštis, gadinantis gyvenimą, tiesiog išgaruotų? Iš jo naudos nėra niekam - nei jam pačiam, nei tuo labiau būsimai motinai.
Išgirdusi pasisveikinimą mergina net pašoko ir gąstelėjusi apsižvalgė. Argi čia kas nors ją pažįsta? Pamačiusi kažkokį vyrą šiek tiek sutriko. Raudoni plaukai kažką priminė. Kažką, kas buvo susijęs su Hogvartsu. Ilgokai spoksojusi pagaliau atpažino - būtent jis pardavė lazdelę, kuri veikė ne taip jau ir blogai. Ir pardavė pigiai.
Dabar vyras atrodė visai kitaip. Nė nepatikėtum, kad jis pardavinėjo nežinia kaip gautas lazdeles. Apsirengęs buvo paprastai, tačiau matėsi, kad uždirba. Galvoje iš karto užgimė planas. Argi jis nebus puikus tėvas tam negimusiam vaikui?
- Labas, - maloniai pratarė ji. Laimei, jau kelias dienas nieko nevartojo, tad balsas beveik nedrebėjo. O jeigu ir drebėjo, liko tikėtis, kad raudonplaukis, kurio vardo Deoiridh neprisiminė, to nepastebės.
Dabar tereikėjo apsispręsti, ar parodyti, kad pažino, ar ne. Praėjęs susitikimas nebuvo labai malonus, mat tuometinis pardavėjas atrodė nenusiteikęs būti būtent ten. Vis dėlto dabar priėjo pats, ar ne?
- Lazdelę vis dar turiu, veikia tinkamai, - galiausiai pratarė ir nusišypsojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad mergina išsigando, ir Dafydd jau pasigailėjo priėjęs. Nelabai suprato, kodėl tą padarė, bet netruko pastebėti keistai išaugusio jos pilvo. Tokia situacija buvo pernelyg gerai pažįstama, tad susidomėjimas, kurio vedinas prisiartino prie merginos, dabar dar labiau išaugo. Jis pats buvo labai jaunas tėvelis, o ji buvo gerokai jaunesnė už jį. Ar gali būti, kad tai laiminga šeima? Ar viskas atsitiko taip, kaip jam ir Mayrai? Ar vaiko tėvas žino? Visi šie klausimai kankino smegenis. Nejučia prisiminė, kaip viskas nutiko jam. Jeigu tik Mayra nebūtų pasakiusi… Negalvok apie tai!
Ar užsiminti apie tai? Ar paminėti faktą, kad jie yra susitikę ir anksčiau? Vis dėlto į pastarąjį klausimą atsakymas, ko gero, buvo “ne” - Dafydd nenorėjo galvoti apie tuos laikus, kai prekiavo nelegaliomis lazdelėmis. Tik kaip tada paaiškinti, ko jis priėjo? Ir čia vėl pasireiškė velsiečio nemokėjimas bendrauti.
Laimei, mergina pati užsiminė apie praėjusį susitikimą, o tai išgelbėjo nuo mąstymo, ką daryti toliau. Žinoma, Dafydd nesidžiaugė prisiminęs anuos laikus. Vis dėlto kai susitiko su šita jaunikle, jau gyveno kartu su Mayra. Pačiame dugne šita mergaičiukė jo nematė. O štai dabar atrodė, kad tame dugne atsidūrė ji pati. Ilgiau pažvelgęs jai į veidą suprato, kad kažkas yra negerai. Ar tai kokios medžiagos, ar miego trūkumas, ar dar kas nors, neaišku, tačiau net ir Dafydd matė, kad ji nėra visai sveika.
- Smagu girdėti, - tarstelėjo, tačiau į šypseną neatsakė. Nors priėjo pirmas, pradėjo atrodyti, kad mergina kažko siekia. Tik kas tai galėtų būti? - Iš tolo šviečia, kad negyveni paties sveikiausio gyvenimo. Nemanai, kad turėtum pasirūpinti… Na…
Kažkodėl sakinį užbaigti buvo sunku, tad Dafydd tik mostelėjo išaugusio merginos pilvo link.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ar galima tikėtis, kad Dafydd (berods toks buvo jo vardas) dar nepastebėjo itin ryškaus pilvo? Deoiridh vylėsi, kad taip ir yra. Jai pirmiau reikėjo sužavėti kiek vyresnį vyrą, kuris tiesiog puikiai tiks jos vaikui prižiūrėti. Vadinasi, reikėjo pasitelkti visą žavesio galią, kurios, tiesą sakant, ji visai neturėjo. Visos pažintys su vaikinais prasidėdavo jai esant apsvaigusiai. O dar dažniau tuo pasižymėjo abi pusės. Ar tai reiškė, kad reikės šitą žmogų nugirdyti? Ko gero, taip, tik Deoiridh, deja, nieko neturėjo su savimi. Miglotai prisiminė Kings Kroso stotyje esantį barą. Tiks.
Deja, nespėjus pradėti įgyvendinti šito nuostabaus plano Dafydd vėl prabilo ir, blogiausia, neslėpė pastebėjęs Deoiridh, hm, padėtį. Mergina susiraukė. Ar galima tikėtis, kad jai vis tiek pavyks sužavėti šitą žmogų? Kažko reikėjo kaip įmanoma greičiau, mat tas padariūkštis turėtų gimti jau po kokių trijų ar keturių mėnesių.
Tai, kad vyras susirūpino, buvo gerai. Galbūt tai buvo pirmas žingsnis tikslo link? Deoiridh liūdnai nusišypsojo ir gūžtelėjo. Neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti: ar verta apsimesti, kokia ji vargšė mergaitė, ar geriau nesakyti nieko? Ak, viskas buvo tiesiog siaubingai sudėtinga.
- Nemaniau, kad viskas pasisuks šitaip, - galiausiai pratarė ji. Ar turėjo vaiką, ar itin prastą savo išvaizdą, nebuvo aišku, tačiau jai tai ir nerūpėjo. Žengė arčiau Dafydd ir apsimestinai nerūpestingai pasiteiravo: - O kaip tu laikaisi? Tebeprekiauji?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Regis, mergina nusivylė, kai Dafydd parodė pastebėjęs pilvą. O kaip jis galėjo nepastebėti? Pernelyg gerai pažinojo tokią moters būseną. Pernelyg brangino laiką, kai Mayra nešiodavo po širdimi jų kūdikį. Nenuostabu, kad iš karto pastebėjo, kad ši menkai pažįstama jauna mergina taip pat laukiasi.Tik Dafydd, žinoma, neketino viso to atskleisti. Šitai mergužėlei visai nebūtina žinoti, kad jis turi vaikų ir yra laimingas. Ne, susitiko, persimes dar pora sakinių ir skirstysis kas sau.
O štai atsakymas sudomino. Jis nepasakė beveik nieko - nebent tai, kad ji, kaip ir spėjo Dafydd, greičiausiai neturi vyro ar draugo, kuris būtų pasirengęs auginti tą vaikutį, kuris tik ir laukia, kada galės ateiti į pasaulį. Nejučia susimąstęs, kad ir Mayra kurį laiką tokio neturėjo, nežymiai krūptelėjo. Vis dėlto jis mylimąją atrado dar tada, kai viskas nebuvo taip akivaizdu. Jis turėjo laiko ją pamilti ir bent pradėti ruoštis būti tėvu. O štai šios jauniklės laukia gerokai sunkesnė dalia. Žinoma, vaikinas nelinkėjo jai nieko blogo, tiesiog norėjo sužinoti šiek tiek daugiau. Tiesa, kol kas to padaryti nepavyko dėl užduotų klausimų.
- Ne, jau seniai mečiau tą verslą. Baigiu pamiršti, kad toks egzistavo. Dirbu… Normalų darbą, - atsakė. Nenorėjo atskleisti dirbantis banke. Ką gali žinoti, gal kiek vyresnis neblogai uždirbantis vyras pernelyg sudomintų šitą merginą. Ko gero, protingiausia būtų pasisakyti, kad turi žmoną ir vaikų, tačiau kažkodėl nenorėjo tuo džiaugsmu dalintis su šita nekaip atrodančia rudaplauke.
Vis dėlto pagalvojęs apie Mayrą ir mažylius nejučia pasičiupinėjo vestuvinį žiedą ir švelniai nusišypsojo. Regis, pamiršo, kad yra Kings Kroso stotyje, toli nuo namų. Ne, dabar Dafydd buvo Sautende ir glėbyje laikė nuostabiausią merginą pasaulyje.
- Kaip suprantu, tėvo vaikas neturės? - staiga atsitokėjęs pasidomėjo. Suprato, kad tai ne jo reikalas, bet, tiesą sakant, buvo be galo smalsu.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Neatrodė, kad Dafydd būtų pasiruošęs užkibti ant kabliuko, o tai gerokai apsunkino padėtį. Žinoma, viską sutrukdė tas prakeiktas vaikpalaikis, kuris nė negimęs jau gadino jaunos mamytės gyvenimą. Deoiridh be galo pyko ant savęs - jeigu nebūtų neigusi šito fakto, gal būtų spėjusi laiku atsikratyti šitos nesąmonės. Būtų galima viską pamiršti ir gyventi toliau. O dabar… Na, gimdyti teks, tik reikia tikėtis, kad rėksnys ilgai neišgyvens. O ir kaip jam išgyventi, kai mamai visiškai nerūpi? Ji ir toliau sėkmingai vartojo visas įmanomas medžiagas, taip pat nevengė ir alkoholio.
- Normalų darbą? - pakartojo škotė vildamasi, kad pašnekovas atskleis daugiau. Deja, tuo metu jos akys užkliuvo už vestuvinio žiedo, kuris, panašu, visiškai sugriaus jos planus. Ką jau kalbėti apie tai, kad Dafydd kažkur staiga išskrido ir šypsojosi tikrai ne jai. Po velnių! itin nusivylė Deoiridh supratusi, kad nieko nebus. Nebent, žinoma, akivaizdžiai mintis užvaldžiusi moteris norės priimti į savo šeimą neaiškų vaikpalaikį. O kodėl tu manei, kad šito norės jis? mintyse bandė save paprotinti škotė, bet ir pati puikiai suprato: ji nemanė, kad Dafydd to norės. Ji paprasčiausiai nuoširdžiai to tikėjosi.
- Ne, - tarstelėjo nustebinta klausimo. Nepuolė aiškinti, kad tai ne Dafydd reikalas, bet ir neatskleidė, kad pati nėra tikra, kas tas tėvas yra. - Kaip ir sakiau, nemaniau, kad…
Sakinys liko neužbaigtas. Ji neprivalėjo teisintis kažkokiam žmogui, prieš keletą metų sukusiam nelegalų verslą. Jeigu jis negali padėti (kitaip sakant, paimti to vaikiščio), susitikimą, ko gero, galima baigti.
- Nebent tu nori juo pabūti? - staiga pratarė Deoiridh ir sukikeno. Apsimetė, kad pasakė tai juokais, tačiau viduje suprato: pasiūlymas yra daugiau nei rimtas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Išgirdęs perklausimą apie darbą Dafydd sutriko. Ar jam suprasti, kad šita itin nusiritusi mergužėlė netiki jį galint tokį turėti? Ar ji tik bando išsiaiškinti daugiau? Nė vienas iš variantų neatrodė itin žaviai, tad vaikinas nieko nesakė. Taip, jis turi normalų darbą ir išlaiko be proto mylimą šeimą. Jeigu kažkokia apnėštėjusi jauniklė tuo netiki, tai tik jos reikalas.
Ar gali būti, kad jos veide pasirodė nusivylimas? Dafydd nesuprato to priežasties, bet pagaliau susivokė čiupinėjęs žiedą - ir kad mergina tą pastebėjo. Vadinasi, ji tikrai tikėjosi, kad aš… Šią mintį užbaigti nebuvo jauku. Kodėl kažkokia prašalaitė viliasi, kad Dafydd priims ją ir jos vaiką? Ar tik vaiką? Būtent tai padarė Mayra… pats sau smeigė dūrį velsietis, bet vis dėlto šios situacijos turėjo vieną esminį skirtumą: Mayra laukėsi jo vaikų. Kas yra šitos merginos vaiko tėvas, jis nė neįsivaizduoja. Ir klausimas, ar pati mergina tą žino. Fu pasibjaurėjo Dafydd ir įdėmiau nužvelgė sutiktąją. Tiesą sakant, iškilo klausimas, ar ji bent suvokė, ką daro, kai tas vaikas atsirado. Nepaisant to, kad pats iki narkotikų prieiti nespėjo, Fausto prekių aprašymai pateikdavo pakankamai daug informacijos, kad viena pasidarytų aišku: mergina vartoja. Ką, čia jau kitas klausimas, bet gilintis Dafydd ir nenorėjo.
- Nebus lengva, - tarstelėjo tik dėl to, kad kažką pasakyti reikėjo. Jau norėjo eiti sau, mat viskas sukosi vis nepalankesne linkme. Ir kodėl jis iš viso prasidėjo…
Klausimas ir jį sekęs nenatūralus juokas tarsi įrodė, kad Dafydd buvo teisus. Mergina iš tiesų ieškojo, kam tą vaiką iškišti. Tik, žinoma, ji nežinojo, kaip nepalankiai sutiktas vyrukas į tai pažiūrės.
- Nemanau, kad verta kitiems užkrauti savo suklydimus ir blogus sprendimus, - ramiai pratarė Dafydd ir žengė žingsnį toliau. Ėmėsi apžiūrinėti suvenyrus. Vylėsi, kad mergina susiprotės, kad jai nieko neišėjo, ir tiesiog iš čia dings. Dabar norėjo greičiau surasti kokį mielą niekutį ir grįžti namo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodė, kad viskas tiesiog griūna. Nepaisant to, kad į krautuvėlę užėjo ne ieškoti tėvo savo vaikui, dabar Deoiridh jautėsi nusivylusi. Kadangi vienas kandidatas pasisiūlė pats, o dabar, regis, bandė išsisukti, neliko nieko kito, kaip tik ant jo supykti. Kažkur smegenų kertelėje sukirbėjo mintis, kad Dafydd nieko blogo nepadarė, tačiau pavargęs organizmas tokias mintis skubiai išvijo - erzintis ir pykti buvo paprasčiau.
- Ne, nebus lengva, - rėžė ji atsisukdama į raudonplaukį. Pasidarė smalsu, ar jis turi vaikų. Kad jau taip myli žmoną (juk myli, ar ne? Joks normalus žmogus šiaip sau vestuvinio žiedo nečiupinėja), turbūt ir išperų susilaukė. Fui.
- Na taip, padariau vieną klaidą. Ir ką?! Nebeturiu teisės gyventi kaip normalus žmogus? Tarsi pats gyvenime visada rinkaisi teisingus sprendimus! Atsirado pasaulio šventasis genijus!
Deoiridh piktai spoksojo į Dafydd ir atkreipė dėmesį, kad jis kiek atsitraukė. Prunkštelėjusi žengė jo link. Kaip ir suprato, kad nieko nepasieks, bet dabar reikėjo išlieti staiga susikaupusį pyktį. Šią akimirką išdraskytoms merginos smegenims šis vyras buvo kaltas dėl visų ją pastaraisiais metais užklupusių negandų - ypač tos, kad ji nė neįsivaizduoja, ką veikia Sigurdas.
- Tu viską sugadinai, - piktai pridūrė ji, nė akimirkai nenuleisdama akių. Žvilgsnis netgi buvo beveik koncentruotas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mergina, regis, supyko, o tai gerokai nustebino. Dafydd stengėsi bendrauti mandagiai ir netgi draugiškai. Deja, panašu, kad jam nepasisekė. Ko gero, stebėtis nereikėjo - vaikinas ir toliau nemokėjo bendrauti, tad jeigu nesugebėjo perteikti emocijos, tai yra visiškai normalu.
Ir vis dėlto tokio pykčio nesitikėjo. Kaip mergina pradėjo šaukti ir vos ne kaltinti, Dafydd visai sutriko. Gyvenime pridaręs daugybę blogų sprendimų, kaltinęs visus iš eilės ir ant jų pykęs velsietis tikrai nebūtų pavadinęs savęs nei šventuoju, nei genijumi. Tokie žodžiai užgavo jautrią stygą. Jie tarsi parodė, kad dabar mergina, ko gero, yra tokioje duobėje, kokioje anksčiau buvo ir jis pats. Tai privertė pasijusti blogai - tikėtina, kad jai tiesiog reikėjo pagalbos. Juk jeigu ne Mayra…
- Ką tiksliai sugadinau? - sunkiai išspaudė Dafydd. Labai nuoširdžiai nesuprato, ką šį kartą galėjo padaryti ne taip. Kur ir vėl sugebėjo susimauti? Atrodo, teištarė kelis žodžius, o viskas vis tiek pakrypo taip. Be galo reikėjo apkabinti Mayrą, kad ji įtikintų, kad viskas yra gerai. Kad jis, Dafydd, nėra visiškas nevykėlis. Deja, mylimoji buvo Sautende, tad reikėjo iš situacijos kapstytis pačiam.
- Gal kažkuo galiu padėti? - liūdnai paklausė po kiek laiko. Stovėjo nuleidęs akis kaip prasikaltęs vaikas ir neįsivaizdavo, ką daryti, kad nustotų jausti tą keistą tuštumą, kuri pradėjo tiesiog ėsti iš vidaus.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Pyktis nė neplanavo trauktis. Gal Dafydd ir nebuvo kaltas dėl to, kad Deoiridh nėščia, tačiau jis nesutiko tapti tėvu vaikui, kuris rengėsi ateiti į pasaulį. Net nepriėmė klausimo rimtai. To užteko, kad Deoiridh justų vis labiau kylantį nepasitenkinimą. Dafydd klausimas įmetė šiokį tokį sveiko proto krislą - iš tiesų, ką gi jis sugadino? Tinkamo atsakymo sugalvoti nepavyko, tad Deoiridh nesakė nieko. Vis tiek niekam tas atsakymas nebūtų įdomus. Net ir Sigurdas pareiškė, kad ji jam mirusi, tad dabar niekas nebuvo svarbu.
- Tu? Nori man padėti? Dar ką tik pasakei, kad… - vėl pratrūko Deoiridh, bet nutilo viduryje sakinio. Ką gali žinoti, gal Dafydd iš tiesų gali padėti? Na, vaiko, ko gero, nepaims, bet galbūt jis gali pasiūlyti, ką daryti toliau? Kaip elgtis, kai tas mažas padariūkštis gims? Kur jai gyventi? Tai, kad anksčiau dirbo nelegaliame versle, tarsi bylojo, kad ir pats buvo gyvenimo duobėje. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad bent kiek ją užjaus.
- Tikrai gali? - visai kitokiu tonu paklausė ir atsargiai pažvelgė į vaikiną. Nenorėjo vėl visko sugadinti. Nelabai žinojo, ką Dafydd gali padaryti, kad jai palengvėtų, bet jeigu jau siūlosi… - Atsiprašau, kad užsipuoliau, - pridūrė škotė. - Aš tiesiog… Bijau ir nežinau, kas bus toliau…

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, jauna mergina nepatikėjo, kad Dafydd gali suteikti pagalbą. O ir kodėl turėtų? Visiškoje gyvenimo duobėje paskendusi jauniklė, ko gero, nepasitikėjo niekuo. Bet aš išsikapsčiau iš duobės. Atradau tai, dėl ko verta gyventi. Galbūt atrasi ir tu. Netapsiu tau tuo, kuo man tapo Mayra, bet taip, galiu tau padėti… mintyse kalbėjo velsietis, tačiau garsiai kol kas nesakė nieko. Neplanavo atvirauti apie savo gyvenimą, nenorėjo užsiminti apie žmoną ir, tuo labiau, vaikus. Prieš atsakant į klausimą reikėjo sugalvoti bent kokią nors idėją, ką jis gali padaryti.
- Negi esi visai viena pasaulyje? - galiausiai paklausė. - Neturi nei draugės, nei tėvų, nei brolių ar sesererų, nei…
Staiga nutilo. Suprato iki susitikdamas su Mayra buvęs absoliučiai vienas. Tokie klausimai merginą gali labai įskaudinti. Vis tik atsiprašinėti nenorėjo - šis žodis vis dar buvo skirtas tik mylimajai. Taigi dabar tylėjo ir kurį laiką nieko nesakė. Atsargiai žvelgė į jauną merginą, pakliuvusią į rimtą gyvenimo bėdą. Iš paskutiniųjų stengėsi negalvoti apie tai, kaip turėjo jaustis Mayra, kol galvojo, kad mažylius augins viena. Deja, nori nenori situacijos lyginosi tarsi savaime, ir Dafydd pasijuto šlykščiai.
- Taip, galiu, - atsakė tarsi bandydamas išpirkti kaltę, kad vos nesugriovė mylimiausio žmogaus pasaulyje gyvenimo. Įtikinėjo save, kad tik laikas po Tauerio tilto juos abu privedė prie dabartinės laimės, prie keturių nuostabių mažylių ir laukiamo penkto… Deja, žiūrėdamas į šią merginą, kurios vardo jis vis dar nežinojo, negalėjo galvoti apie save gerai.|
- Pirmiausia tau reikia išsitirti. Negali žinoti, ar vaikas sveikas. Matau, kad kažką vartoji, ko nereikėtų, ypač kai laukiesi. Net jeigu nenorėsi jo auginti, reikėtų, kad jis gimtų sveikas.
Pagalvojęs apie tai, kad kūdikis gali neišgyventi, Dafydd krūptelėjo. Ak, kad tik tai netaptų dar viena sąsaja…
- Tau reikia rasti normalius namus ir normaliai valgyti. Maisto nupirkti galiu, tačiau pinigų neduosiu. Nenoriu, kad išleistum juos ne tam, kam reikia. Ar supranti mane? Jeigu labai reikia, galiu palydėti iki ligoninės.
Tu nesupyksi, ar ne? Supranti, kodėl tai darau? Myliu tave, Mayra, bet noriu padėti šitam vaikui. Grįšiu pas tave ir vaikus kaip galėdamas greičiau, bet padėdamas jai galbūt šiek tiek išpirksiu kaltę, kurią jaučiu prieš tave… Vis mintimis kalbėdamas su ta, kuri jam buvo brangiausia, velsietis žvelgė į merginą ir laukė bent kažkokios reakcijos. Nuoširdžiai vylėsi, kad ji sutiks priimti pagalbą.