[Daniela Kravitz]

Daniela su savuoju sunkiai atkovotu lapu grįžo į kabinetą, kur jau sėdėjo ir į pergamentus uoliai rašė keli mokiniai, daugiausia pirmakursiai. Klastuolė susmuko savo galiniame suole ir susiėmė kairiąją ranką. Nors prie gluosnio dėl trenkimosi į alkūnę rankos nesijautė, dabar pradėjo stipriai mausti. Ačiū Dievui, aš dešiniarankė.
Kravitz išsitiesė pergamento gabalą. Jį pakėlė plunksną virš popieriaus lapo ir sustojo. Nekilo jokių minčių. Taip, galėjo ištempti pirmą pastraipą su įvadu apie Gluosnį, bet kas toliau?
Dani kuo ilgiau ištęsė pirmąją pastraipą apie Remą Lupiną ir jo pirminę paskirtį, o po to nužvelgė priekyje sėdinčius vaikus. Jie vis žvilgčiojo į Gluosnio lapelius ir rašė. Mergina tiesiog sumišusi papurtė galvą ir paėmė į delnus savąjį lapą. Tai buvo gan didelis, lygios formos lapas su tamsiomis iššokusiomis gyslomis. Kaip įmanoma kažką iš jo gauti?? Klastūnyno globotinė pabandė susikaupti. Na, lapas glotnus ir žvilgantis... Vadinasi, augant bėdų nebuvo... Gluosniu yra... Gerai rūpinamasi? Daniela vėl suraukė kaktą. Niekas Gluosnio nelaisto ir neglosto. Iš viso niekas prie jo net neina. Gerai, vadinasi, Gluosnis turi itin gerų savipriežiūros savybių. Tai jau šis tas.
Tačiau plunksna vėl sustojo. Kuo tai susiję su magijos istorija?? Klastuolei visiškai nesisekė. Gerai, aš vis tiek galiu kažkaip įpinti istoriją. Ji vėl pamirkė išsausėjusią plunksną į rašalą ir pradėjo antrąją pastraipą.

Mano gautasi lapas - didelis, lygių kraštų, tamsiai žalios spalvos. Jis glotnus, drėgnas ir žvilgantis. Padariau išvadą, kad, kadangi Gluosnio Galiūno niekas nelanko ir reguliariai nesirūpina, jis (ypač palyginus su kitais medžiais Hogvartso teritorijoje) yra išsilaikęs kaip atogrąžų miškuose auganti augalija. Todėl manau, kad kai jis buvo pasodintas padėti profesoriui Remui Lupinui, direktorius Dumbldoras specialiai pasirūpino tokia rūšimi, kad prie Galiūno niekada nereikėtų prieiti jokiems profesoriams - juk taip galėjo būti atrastas ir tunelis į Žviegiančią Būdą. Gluosnio Galiūno lapas rodo, kad jo imunitetas labai stiprus, jis negali apsirgti ar būti užkrėstas įvairių vabalų. Jis puikiai vystosi pats jau bent penkiasdešimt metų.

Daniela užsimerkė. Tai nebuvo geriausias jos darbas. Merginos vos nesuėmė juokas pagalvojus apie profesorę Scoott, skaitančią šį pergamentą.
Papurčiusi galvą, Kravitz užsirašė savo vardą ir nunešė darbą ant stalo priekyje.

[Klara Doubtiv]

Hmm... Gal reikia kaip nors paversit? Luke paėmė žalią lapą, pavertė jį visai kita puse ir pridėjęs padidinamjį stiklą pamarė, kad tekstas ištikrųjų parašytas labai mažomis raidelėmisi r teksto nėra mažai. Aš, Gregas Alazer gimiau 1754 metais, bet sukūręs burtą, kad ant medžio lapų galima rašyti miriau 1799 metais. Luke net išsižiojo iš nuotabos. Berniukas negalėjo patikėti, kad kažkoks burtininkas atrado burtažodį, kurio dėka ant Luke nusikinto lapo yra to įrodymąs! Švilpis pasiėmė pergamentą ir ant jo užrašė: ,,Aš išsiaiškinau, kad ant vieno iš Gluosnio Galiūno lapų yra užrašyta, jog Gregas Alazer 1799 metais sukūrė burtažodį padedantį žmogui ant nenuskinto medžio lapo užrašyti norimą tekstą ti po šio išradimo Gregas mirė. Luke Malik."
Berniukas viską susidėjo į savo kuprinę, pakilo nuo suolo, prirašytąpergamentą nunešė mokytojai ant stalo ir atsisveikinęs išėjo iš kabineto.

[Adelė Ginger]

  Varnanagė buku žvilgsniu žiūrėjo į tris gluosnio lapus. Jos smegenys nesuprato, ką galima pasakyti apie medį iš šio lapų, juo labiau, kai tai buvo magijos istorijos, o ne herbologijos pamoka. Ot ir užtaikiau į tokią pamoką ateiti. Mergina jautėsi visiška idiotė, kai matė kitus mokinius, besidarbuojančius, kažką rašančius ir išeinančius iš klasės. Jai ką, lapo gyvenimo istoriją parašyt? Dar ir knygą išleist. Bestseleris bus. Meksikoje populiari panikė, parašiusi istoriją apie lapą. Septyniolikmetė tik nusipurtė nuo tokių minčių, ne, jai nesinorėjo tokios ,,šlovės"
- Gerai, idi siuda,- velniai žino, kodėl prakalbo rusiškai ir pagriebė vieną iš lapelių į rankas.- Ką aš tavyje turiu pamatyti? Kas tavo motina, tėvas, kiek vandens gauni per parą ir kokį veido kremą naudoji? Nu, kas per nesąmonė,- atsidususi sudribo suole ir pametėjo lapelį vėl ant stalo.
  Dar kartą įsispoksojo į tuos tris nelaimėlius ir taip praspoksojo gal penketą, šešetą minučių, kol nusprendė, jog sugebės įvykdyti šią nelemtą užduotį. Lyg kokia šamanė pamakalvo ore rankomis, pasirinko vidurinįjį lapeliūkštį ir jį apžiūrėjo. Plonas, ilgas, žalias. Ha, labai išsamu. Ir ką tai rodo? Kad jis toks pats kaip ir visi kiti lapai? Pusiau žaliaplaukei, pusiau juodaplaukei reikėjo kažko, kažko įdomesnio, galbūt to, kas ją pačią nustebintų. Pirštais švelniai perbraukė per lapo šonelius, kurie buvo be galo lygūs, šiek tiek spustelėjo kotelį, pirštai sudrėko nuo kažkokio neaiškaus skysčio. Lyg akies? Okei, tai keista. Visi žinojo, jog Hogvartso kieme augantis gluosnis nebuvo šiaip sau gluosnis, jis buvo specialiai skirtas Remui, tačiau prie jo buvo nutikę ir taip nemažai dalykų. Adelei vasarą Juanas buvo pasakojęs, jog vienam vyrukui gluosnis galiūnas vos neišlupo akies. Nusipurtė nuo tokių minčių, tačiau pagriebė tą nelemtą pergamentą ir užrašė viską, kas šovė į galvą patyrinėjus šį lapeliūkštį.

Lapas paprastas, atrodo, nieko ypatingo, tačiau suspaudus kotelį išbėgo skystis, primenantis tą, kuris patenką į akis. Iš pasakojimų buvau girdėjusi, jog kažkoks berniukas vos neprarado akies, tad galbūt šis medis turi savybę išsaugoti kitų nutikimus, prisiminimus.
Adelė Ginger VII kursas Varno Nagas

  Pavarčiusi akis dėl savo neįskaitomo rašto, Ginger nunešė lapelį ir pergamentą iki profesorės stalo, o tuomet net neatsisveikinusi dingo už klasės durų paskęsdama didžiuliuose koridoriuose.

[Morisas Banoveris]

Morisas vėl keliavo į pamokas ir nors ir kaip nenorėjo, bet reikėjo, tad ėjo tol kol dar galėjo, jos nebuvo dar taip labai atsibodusios ir svarbiausia netingėjo ropštis iš lovos. Įėjęs į kabinetą vaikinas atsisėdo ir laukė kol prasidės pamoka, nors nebūtų pakenkę jeigu ji ir nebūtų prasidėjusi. Prasidėjus pamokai klastuolis tiesiog pragulėjo, praklausė pamokos temą, bet bent girdėjo kažką per teorinę dalį tad tikėjosi, kad tai kažkiek padės. Pasibaigus teorinei ir paskelbus praktinę dalį Morisas nelabai nudžiugo, nes vis vien reikės eiti prie medžio ir dar netgi galiūno kuris vos prie jo prisiartinus ima mosikuotis savo šakomis, o be to dar reikės nuo jo nuskinti lapelį ir aprašyti ką galima spręsti pagal jį apie medį. Kai jau buvo leidžiama išeiti vaikinas ėjo tiesiausiu taikymu link užduoties tikslo, nors gal kaip tik nuo jo tolo, nes viskas turėjo prasidėti ir baigtis Magijos istorijos kabinete. Atsidūręs saugiu atstumu nuo gluosnio klastuolis ėmė galvotis planą su kuriuo galbūt turėjo paimti lapelį ir sveikas gyvas grįžti į kabinetą. Na bent jau gyvas. Geriausia jo nuomone būtų nukreipti jo dėmesį, o tai padaryti buvo galima tik su kitais mokiniais kurie jo manymu nenorėjo būti masalu arba su kokiais paukščiais ar dar kuo. Nors medis ir buvo sustingdytas ir per tą laiką vaikinas galėjo pasiimti lapelį, bet jis to nepadarė, o palaukė kol jis pradės judėti, nes vis vien norėjosi kažkokio iššūkio, o ne tiesiog pasiimti lapelį nuo žemės ir taip baigti užduotį. Atsistojęs nuo žemės Morisas po truputį ėmė artintis link Gluosnio galiūno tikėdamasis, kad jo planas išdegs ir viskas bus gerai ir eisis pagal planą.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Karen žingsniavo į Magijos istorijos pamoką ir nors šios pamokos jos nežavėjo, bet karts nuo karto pasitaikydavo kokia nors įdomi pamoka, bet dažniausiai tokios vykdavo tada kada jos nebūdavo pamokoje. Išgirdus pamokos teorinės dalies klausimą mergina jau norėjo kelti ranką, bet viskas ką žinojo staiga tiesiog dingo iš galvos, tad jai beliko tik sėdėti ir klausytis ką atsakinėja kiti. Pasibaigus teorinei pamokos daliai visi kaip bebūtų keista gavo du taškus, o po taškų išdalinimo sekė praktinė dalis. Nors ir kaip sau buvo prižadėjus, kad nieku gyvu nesiartins prie to pašėlusio medžio, bet šį kartą teks įveikti save ir eiti prie jo arba likti klasėje ir laukti ko jai visai nesinorėjo daryti, tad paskui kitus mokinius išsliūkino laukan prie gluosnio.  Priartėjusi prie jo ji kaip ir turėjo šiokį tokį planą, bet nemanė kad tai pavyks padaryti. Mergina saugiu atstumu bandė ieškoti kokio nors gumbo kurį nuspaudus medis baigtų judėti ir ji galėtų tiesiog nueiti ir nusiskinti tą prakeiktą lapelį dėl kurio visi kurie čia atsivilko turėjo vargti, aišku nemažai tikriausiai ims lapelį nuo žemės ir jį aprašys, bet klastuolei to nesinorėjo daryti, nes užduotis turėjo būti kažkas sunkaus ar nelabai, bet kažkas tokio dėl ko reikėtų paplušėti. Ir štai pasitaikė puiki proga, medis bent jau trumpam nustojo judėti ir mosikuotis savo šakomis, tad klastuolė kiek įmanydama greičiau pribėgo prie medžio ir jau norėjo nusiskinti lapelį, bet suprato, kad jie yra per aukštai arba ji per žema, o dar ir Gluosnis Galiūnas pradėjo judėti, tad liko vienas kelias grįžti atgal į kitą pusę pabėgti, griūti, atsistoti ir taip kartoti kol atsidurs kitoj pusėj, o gal dar tuo pačiu prigriebs lapą.

[Morisas Banoveris]

Morisas pajudėjo iš vietos ir kai jau buvo tiek arti, kad medis jį galėjo pasiekti paleido į darbą burtus:
 -Avis, Avis, -iš lazdelės išskrido paukščių pulkas ir nors vaikinas tikėjosi, kad planas suveiks nors jis ir nebuvo vienas iš geresnių dėl to jis nebuvo net penkiasdešimt procentų tikras.
 Bent kiek stebėjo paukščius ir gluosnį atrodė, kad pirma plano dalis veikia, tad kiek galėdamas greičiau jis atsidūrė prie medžio ir ėmė ieškoti kokios nors žemesnės vietos kur galėtų pasiekti lapelį ir jį nusiskinti. Kai ir antroji plano dalis buvo įgyvendinta jis pajautė, kad kažkas yra ne taip ir tuoj pat pamatė, kad paukščiai yra nuskridę ir dabar jis pats tapo masalu.
 -Avis, Avis, -dar pabandė klastuolis, bet Gluosnis Galiūnas buvo susikoncentravęs tik į jį, tad vienintelis kelias dingti iš čia buvo bėgti ir tikėtis, kad kelias dešimtis kilogramų sverianti šaka nenublokš jo tolyn.
Vaikinas pabandė bėgti, bet tai nebuvo gera mintis, nes jam pajudės kelis metrus į jį parskriejo šaka ir jis skrido apie dešimt metrų tolyn nuo medžio. Nors skaudėjo nežmoniškai Morisas vis dar galėjo pajudėti ir tai dabar buvo svarbiausias dalykas. Tad kai skausmas praėjo tiek, kad galėjo jau beveik be skausmų pajudėti vaikinas šiaip ne taip atsistojo ir palei sieną patraukė link kabineto. Tos kelios minutės keliavimo atgal buvo pačios baisiausios per tą trumpą jo gyvenimėlį, bet vis tiek jis atsidūrė klasėje ir galėjo sėsti ir rašyti, na o poto tikėjausi nueiti ir pas seselę.

Lapas atrodo kaip ir visi lapai rudenį, bet geriau įsižiūrėjus atrodo lyg ten būtų pavaizduota medžio istorija, o virš kai kurių medžio gyvenimo akimirkų net parašyta data kada tai vyko.

Morisas Banoveris VII kursas Klastūnynas

Dar šiaip ne taip nuėjęs iki kabineto durų prisiminė, kad jis turi lazdelę kuria gali pasinaudoti jeigu jam reikia pagalbos, tad nukreipęs į savo koją ištarė tikėdamasis, kad bent jau tai padės jam:
 -Episkey.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Karen buvo įsitikinusi, kad iš šitos situacijos nedings bent jau nenusibrozdinus kurios nors kūno vietos, tad buvo pasiruošusi bent jau stengtis, kad būtų tik nubrozdinimai. Vos tik ji suskaičiavo iki trijų pasileido bėgti ir kai šaka imdavo artėti griūdavo ant žemės, jai nutolus vėl stodavosi ir bėgdavo toliau. Pamačiusi kiek labiau į šoną lapą bandė priartėti prie jo, bet kaip tik tuo metu pakilo vėjas ir lapelį nunešė tolyn, tad pabėgėjo dar šiek tiek ir atsidūrė už gluosnio pasiekimo ribos. Visa nusivylusi savimi ir atrodo su įplyšusiu apsiaustu mergina atsisėdo ant žemės ir nusprendė nusiimti apsiaustą ir pažiūrėti ar jis iš viso yra sugadintas ir jeigu taip ar labai. Nusirengusi apsiaustą pamatė, kad yra kelios bet nelabai matomos ir mažos skylutės ir tik tada pamatė, kad prie jos apsiausto yra prikibęs lapelis ant kurio buvo pavaizduotas dar mažesnis lapelis, ant jo dar mažesnis kol galų gale buvo pavaizduotas nedidukas dar ką tik pasodintas medelis kuris tikriausiai ir buvo tas pats gluosnis kuris atakavo kai kuriuos mokinius šiandien. Kadangi lauke nebuvo ką dar daugiau daryti ji patraukė link kabineto. Atsidūrusi savo vietoje susirado pergamento ir su kuo rašyti.

Ant lapelio yra pavaizduotas lapelis, kuriame yra pavaizduotas kitas lapelis, ir taip jie mažėja iki tol kol pačiame viduryje pasirodo nedidelis medelis kaip aš manau šis gluosnis kuris dabar tik švaistosi savo šakomis ir neprisileidžia nieko arčiau savęs nepanaudojus vienokių ar kitokių burtų.

Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė I kursas Klastūnynas

Dar šiek tiek laiko pasėdėjusi ir apgalvojusi ką parašė klastuolė pagaliau nunešė lapuką ant stalo ir pasišalino iš klasės.

[Martin Grant]

Einant atgal į magijos istorijos klasę Martin'as sugalvojo sustoti ir pažiūrėti kaip sekasi kitiems mokiniams gauti lapus. Laikas žiūrint iš ties ėjo greit, nes matė daug vaikų kuriems nesisekė, kaip berniukui kuris vos ištraukė sveiką kailį, tačiau buvo ir tokių kurie kaip ir Martin'as susitvarkė be jokių problemų. Ahh, kiek čia žiūrėsiu į kitus, reikia baigti tą nelemtą darbą su lapo tyrinėjimu.
Žingsnis po žingsnio ir Martin'as grįžo į klasę, kurioje buvo jau pakankamai daug mokinių  dirbančių su savo parsineštais lapais. Tačiau švilpis niekur neskubėjo ir atsisėdęs į savo vietą pasiėmė gluosnio galiūno lapą. Žiūrint į lapą rudų plaukų savininkas stengėsi kažką pamatyti keisto iš gyslų, tačiau nieko neįprasto nepamatė, nebent tai, kad keletas gyslų buvo labiau iššokusių nei kitos ir sudarė tunėlį.Ką aš galiu nustatyti iš šio nelemto lapo, reikėjo nusiskinti nuo medžio, o dabar pasiėmiau nuo žemės kaip bailys. Nieko nepastebėdamas, jis stengėsi kažką įžvelgti iš įvairių spalvų, bet ir tai jam nieko neparodė. Martin'as jau žadėjo pasiduoti ir nieko nerašyti ant pergamento lapelio, apart tai, kad jis ne herbologijos pamokoje.  Tačiau staiga jis suprato, ką gali parašyti, todėl pasiėmė pergamento lapuką, rašiklį ir užrašė:

Iš gluosnio galiūno lapo galima sužinoti, kad dabar yra ruduo ir kad gluosnis galiūnas ruošiasi maisto medžiagų šaltai žiemai, numesdamas pageltusius lapus, kurių jau buvo galima rasti ant žemės. Taip pat iš mano rasto lapo gyslų, buvo galima pamatyti tunelį, kurį medis turi į Žviegiančią būdą. Taip pat pagal lapo didumą, galima spėti, kad šie metai jam buvo kaip niekad geri visų medžiagų pakankamu, ypač azoto.
Martin Grant, III kursas, švilpynė

Peržvelgęs ar neįvėlė jokių klaidų berniukas nunešė lapuką ant stalo ir atsisveikinęs su mokytoja patraukė link kambariuko, išties džiaugdamasis savo darbu, tačiau vos tik žengus pro duris jis paslydo ir gėdingai nugriuvo ant žemės, bet stengdamasis neatkreipti dėmesio atsistojo ir pasišalino iš tos vietos.

[Ryan Jones]

Vaikinukas labai džiaugėsi, kad pavyko nuskinti lapelį nuo medžio šakos. Tie lapeliai buvo žymiai gražesnis negu tie, kurie voliojosi ant žemės. Galbūt dėl to jam seksis geriau jį ištyrinėti? Na, vaikinukas abejojo ar jam seksis geriau, kadangi tyrinėti jis nelabai mėgo. Iš viso ši užduotis buvo keistoka. Kam žaloti medį? Aišku jis ir pats nuskynė lapelį nuo šakos nors galėjo jį paimti nuo žemės, bet laiko neatsuksi atgal ir nieko nebepakeisi. Vaikinas atsidūso ir pradėjo  lėtai žingsniuoti atgal į klasę. Klasėje jis aprašys tą nelemtą lapelį. Vaikinukas ėjo niekur neskubėdamas ir spardysamas pakeliui pasitaikiusius akmenėlius ir panašius dalykėlius. Ant žemės nieko įdomaus jis nepastebėjo. O juk galėjo būti koks įdomesnis akmenukas, moneta, stikliukas, kad ir koks nors lapeliukas. Juk tokių dalykų turėtų būti. Staiga Ryan'as suprato, kad galvoja visiškas pievas. Vaikinukas papurtė savo galvą ir pagaliau įžengė į klasę. Atsisėdo į savo suolą ir pradėjo tyrinėti lapelį. Braukė pirštas per jo vagas ir galiausiai išsitraukęs pergamentą pradėjo rašyti.

Gluosnio galiūno lapas yra žymiai didesnis už įprasto medžio. Lapo vagelės platesnės ir pats lapas yra žalesnis. Lapą nuskyniau nuo šakos ir manau, kad tai yra lapo žalojimas. Man labai gaila medelio!

Ryan Jones

Vaikinukas visas kvailas savo mintis užrašė ant pergamento. Iš viso jis labai norėjo miego, nes naktį žiūrėjo savo mėgstamiausią serialą. Vaikinas atsidūsta ir nuneša pergamentą mokytojai ant stalo ir nukeliavo į kambarį miegoti. Jis buvo labai išvargęs.

[Bernadette Marie Vervain]

Mažas zuikutis stiro ir drebėjo prisilipęs prie medžio kamieno. Prie to pačio medžio, kuris nori mirtinai jį užmušti ir ištrinti iš šio gyvenimo, kaip ir šią mokytoją iš mokytojų sąrašo už mokinuko mirtį. Ironiška, kad Mykolas smarkiai laikosi įsikibęs į tai, kas nori jį užmušti jau ne pirmą kartą. ''Mielasis medeli, ne-nedaryki taip, mažiukai, katukai, gana, nemušk, aš geras, tu geras, pasaulis geras, negaliu mirti, prašau'' - švilpiukas netgi pradėjo murmėti arba labiau melstis medžiui. Visgi maldos nuėjo sėkmingai ir čia neesanti  mokytoja čia buvo ir galingos bangamušės gluosnio šakos sustingo ir sumigo paraleliniam sapnui apie Mykolo neegzistavimą ir leido šiam saugiai išsliuogti iš savo slaptavietės. O vaikis, skirtingai, negu žygiuodamas iš kabineto, nedelsė ir po sekundės jau stovėjo šalia savo gelbėtojos.
-Dėkoju jums, mokytoja. Atsiprašau už sukeltas bėdas, kitą kart pagalvosiu geriau... - tarė nuleisdamas galvą lyg mėgstamiausią mamos vazą sudaužęs sūnus. Bet iš tiesų, ką šis vaikelis galėtų padaryti? Pirmakursis lazdelę buvo paėmęs beveik pirmą kartą ir tai buvo pirmoji jo magijos istorijos pamoka. Nei jis užkerėt kažką galėtų, nei užkeikt ar kitaip pralįst. Ko suaugusieji tikisi iš tokių beviltiškų šuniukų? Ar ne to mažyliai darželinukai ir plūsta mokytis čia? Juo labiau, susidarė juokinga šutvelė mini švilpiukų. Dievažin, tegu mokykla bijo tokios gaujos.

Mykolas atsirado klasėje. Vėju kvepiantis berniukas atsisėdo į savo vietą prie augalo. Sveikas, mielasis. Kaip tau sekėsi?  Berniukas išsitraukė savo vieną su puse lapelio. Iš gėlytėmis išsiuvinėtos lininės kuprinės Mykolas išsitraukė pergamento skiautelę ir rašalo buteliuką su plunksna. Taip, kaip tikras savimi pasitikintis burtininkas arba meilės laiškų siuntinėtojas. Deja, į galvą nesibeldė jokia mintis apie tai, ką šis lapieriūkštis su puse galėtų pasakyti apie medį. Medis kaip medis. Lapo forma gal ir sako, kad čia gluosnis. Žalios vagos vingiavo savo pusėmis it upė su upelytėmis, o pats lapas jau glebo ir džiuvo. Berniukas įmerkė plunksną į rašalo buteliuką. Rašys kažką.

Iš gluosnio galiūno lapo formos galima nustatyti tai, kad medis yra gluosnis. Taipogi mano nuskintas lapas buvo žalias ir nusiskynė sunkiai bei šakelė buvo naujai išaugusi, tad medis vis dar gauna pakankamai saulės šviesos, nes yra tik rugsėjis. Dar gluosnio galiūno lapas turi daug daugiau vagelių išeinančių iš vienos pagrindinės, kas yra keistoka, nes lapas yra ilgas ir plonas, bet viskas gerai, nes tai gluosnis galiūnas, o ne paprastas gluosnis.

Mykolas Lithersonas, I kursas, Švilpynė

Bus gerai, - dėdamas tašką tingiai tarė sau mintyse ir netyčiom pergamento apačioje pripiešė atsitiktinių lapelių. Susidėjęs daiktus ir nepamiršęs atsisveikinti su augalėliu atnešė profesorei savo ypač Mykolišką rašliavą ir nusišypsojęs atsisveikino su mokytoja bei svajingai iššliopino iš klasės skambučiui nuskambėjus.

[Alehandro Murrell]

Profesorė dar dvidešimt minučių pastovėjo netoliese gluosnio galiūno, kad galėtų įsitikinti, kad niekam nereikėjo pagalbos. Žinoma, keli mokiniai silpnai susižeidė, bet ne taip, kad prarastų sąmonę ar, kad tai būtų begalo rimti sužalojimai. Galiausiai paskutiniui mokiniui sveikam grįžus į magijos istorijos kabinetą ir Malia patraukė jos link. Įžengusi į kabinetą, buvusi klastuolė apsižvalgė ir pamačiusi kaip vieni mokiniai mąsto, kiti rašo, o treti jau neša atliktus darbus su gluosnio galiūno lapu bei deda juos ant profesorės stalo. Daugiau nebestovėdama vietoje, mergina nuėjo prie savo gan didelio, medinio mokytojos stalo ir atsisėdusi prie jo dar kartelį peržvelgė klasę, kuri buvo jau šiek tiek aptuštėjusi. Ėjo sekundės, po jų ir minutės. Klasėje vis mažėjo mokinių, kadangi šie vos tik baigę savo praktinį darbą, padėdavo jį ant šiosios stalo ir dingdavo iš kabineto. Gi taip darydavo ir Malia, kai būdavo mokinė ir mokydavosi Hogvartse. Paskutiniui mokiniui išėjus, Scoott burtų lazdelės mostu užtraukė užuolaidas, pristūpė kelias nepristumtas kėdes. Atsistojusi nuo kėdės profesorė pristūmė ir savąją kėdę bei palikusi mokinių darbus su gluosnio galiūnio lapais ant stalo,kad galėtų juos įvertinti kiek vėliau, išėjo iš kabineto, prieš tai dar jį užrakindama...