[Alehandro Murrell]

Pamokos tema : Gluosnis galiūnas.

Nauji mokslo metai. Ruduo. Iš tiesų, Malia net pati nesuprato, kodėl ši ir vėl profauja hogvartse. O ypač nesuprato kodėl šiais mokslo metais ji atstovaus magijos istorijos mokytojos vietą. Nors ši pamoka jai visad sekėsi gerai, bet niekada nepatiko. Taip pat, Malia ir džiaugėsi, kad vis dėlto pasirinko ir vėl profauti hogvartse, nes jis merginai visad būdavo kaip antri namai, kurių niekad nenorėdavo palikti. Ir visa tai darvis nepasikeitė.
  Nauji mokslo metai – naujos atsakomybės ir problemos. Visdėlto gi Malia turi sugalvoti kaip padaryti pamoką įdomesnę, kas merginai sekėsi tikrai nekaip, turi sutvarkyti klasę pagal save, kas turbūt buvo pati mėgstamiausia dalis mokytojos profesijoje. Taigi, vos tik įžengusi į kabinetą, Malia apsižvalgė ir kiek susiraukė. Kabinete pagal ją labai trūko gyvumo, augalų ir ryškesnių spalvų, o ir suolai buvo išsidėstę jai netinkama tvarka. Tad daugiau nebežiopsojusi pilkų plaukų savininkė ėmėsi darbo. Po gerų penkiolikos minučių, magijos pagalba, suolai buvo sustatyti dvejomis eilėmis po du, kabinete tarsi prašviesėjo ir atsirado šiek tiek daugiau augalų, net užuolaidėlės buvo pakabintos ant kabinete esančių langų, kas Malios nuomone dar labiau pagyvino kabinetą… Kai viskas pagal Scoott atrodė pakankamai gerai ir tvarkingai, ši patenkinta savo darbu prisėdo prie mokytojos stalo. Po kurio laiko, pamažu klasė pradėjo pildytis mokiniais. Kai koks nors mokinys ar kokia nors mokinė pasisveikindavo, mergina atsakydavo tuo pačiu arba tiesiog mandagiai linktelėdavo galva. Pamokai pagaliau prasidėjus, devyniolikmetė profesorė tyliai atsidususi atsistojo prieš klasę ir pradėjo savo kalbą :
- Sveiki visi! Kas dar nežinote, tai aš esu Malia Scoott. Šiais mokslo metais dėstysiu magijos istoriją. Antrakursiai bei vyresni mokiniai gali mane prisiminti iš praeitų metų, kadangi prieš metus atstovavau žiobarotyros profesorės vietą. Na, bet likimas mane atvedė ir į magijos istorijos profesorę. Gerai, baikime šias nuobodžias kalbas ir eikime iškart prie darbo. Pradėsime nuo teorijos. Užduotis jums : kalbant po vieną, pasakykite po vieną faktą apie gluosnį galiūną. Nesikartokite. – Tarė magijos istorijos profesorė. Laukdama atsakymų ir gan atidžiai žiūrėdama į kiekvieną mokinį bei taip kaikuriuos iš jų trigdydama, Malia viena ranka atsirėmė į savo darbo stalo paviršių...

Užduotis : Atsakykite į klausimą. Laiko teorijai turite laiko iki kovo 14 dienos. Sėkmės!

[Sophie Garcia]

Sophie niūriai ėjo į magijos istorijos pamoką. Visą naktį mergina Švilpynės bendrajame kambaryje skaitė knygą, o ryte jautėsi kaip iš medžio iškritęs trolis. Dėl tokios priežasries, švilpė visiškai nenorėjo eiti į pamoką.
Pamokoje ji pamatė kažkur pažįstamą profesorę. Ar tai?... Taip, tai ta pati profesorė kuri pernai dėstė žiobarotyrą.
Švilpynės koledžo mokinė kiek apgalvojo išgirstą klausimą, ir pagalvojusi pradėjo kalbėti.
- Gluosnis Galiūnas buvo pasodintas dėl Remo Lubino. Kadangi Albas Dumbldoras nenorėjo, kad kažkas sužinotų, kad   Remas yra vilkolakis, buvo pasodintas Gluosnis Galiūnas. Gluosne  Galiūne yra urvas kuris veda į Žviegiančią Būdą.
Dvylikametė pažvelgė į profesorę meldėsi mintyse, kad gautų nors vieną mažytį taškelį.

[Martin Grant]

Martin'as savimi net netikėjo, bet kažkodėl jis be galo norėjo eiti į magijos istorija. Taip pat jis žinojo, kad tą dalyką dėstė Malia, kuri jam buvo pradėjusi patikti po žiobarotyros profesorės karjeros. Tačiau jis nesuprato, kodėl ji paliko tokį puikų dalyką.
Tą dieną berniukas buvo apsirengęs pagal savo puikią nuotaiką pakankamai ryškius drabužius, kurie jam labai patiko ir sėdėdamas klasėje galvojo tik apie savo aprangą, o ne apie pamoką. Gal nereikėjo tokių ryškių drabužių dėtis, jei kas pradės tyčiotis? Galvodamas gan keistus dalykus jis išgirdo teorinį klausimą, tačiau nors jis skambėjo lengvai ir atrodė lengvas, nes gluosnis galiūnas auga šalia Hogvartso, tačiau švilpis suglumo ir nesugebėjo ilgą laiką nieko sugalvoti. Tačiau kaip nekeista sėdėdamas tyloje ir suprasdamas, kad kitiems taip pat nesiseka jis prisiminė močiutės pasakojimą ir tarė:
-Vos kam nors prisiartinus, Gluosnis Galiūnas pradeda švaistytis šakomis ir pulti prisiartinusįjį. Taip pat gluosnis galiūnas buvo pasodintas 1971 metais.
Pasakė metus ir šiek tiek bijojo, kad suklydo, tačiau nieko nebe sugalvojo geriau to ko dar niekas nepasakė. Taip pat laukdamas mokytojos komentavimo jis vėl pasileido į mintis apie aprangą.

[Delfė Digori]

Tą rytą Delfė buvo ypatingai žvali, nes naktį puikiai išsimiegojo. Vis dėl to, kad ir kokia žvali bebuvo, vis tiek nenorėjo eiti į pamokas, bet nusprendusi pasiaukoti dėl tažkų, pradėjo ruoštis. Užsivilkusi mantiją ir susipynusi ilgą kasą, švilpė nubėgo į magijos istorijos pamoką.
Profesorę trylikametė iš kart pažino - ji juk pernai dėstė žiobarotyrą!
Trečiakursė mandagiai linktelėjo profesorei ir prisėdo.
Išgirdus teorinį klausimą, Delfę pagalvojo, pasiklausė kitų mokinių atsakymų, o vėliau pati prabilo.
- Kažkur prie Gluosnio Galiūno yra toks gumbas. Jį palietus, galima įeiti į Žviegiančią Būdą, esančią Kiauliasodyje.
Delfė buvo kiek neužtikrinta savo atsakymu, bet tą akimirką mergina buvo labai geros nuotaikos ir nenorėjo jos susigadinti.

[Ryan Jones]

Ryan nusprendė, kad jam pagaliau reikia pasirodyti kokioje nors pamokoje. Šia tapo Magijos istorija. Vaikinas tiesiog nusprendė į ją nueiti, nes jam visada patiko magijos istorija. Tėvai dažnai jam apie tai pasakodavo. Nors kartais vaikinas ir patinginiaudavo klausydamas tėvų pasakojimų. Švilpis galiausiai išlipo iš lovos ir pasirinko drabužius, kuriuos vilkės šiandien. Jis greitai išbėgo iš kambario ir nuskubėjo į pamoką. Įėjo į kabinetą ir atsidėdo į suolą, kuris yra prie lango. Vaikinukas išklausė profesorės klausimo ir pradėjo galvoti. Viską ką jis žinojo kiti mokiniai jau pasakė, tad jis nusprendė, kad išsakys tai ką prisiminė.
- Prie  gluosnio galiūno artintis nepatariama, tad daug kas prie nesiartina dėl grėsmingos išvaizdos, švysčiojančių šakų ir dydžio, - taria vaikinukas tikėdamasis, kad už šį atsakymą į jo sąskaita nubyrės nors vienas taškelis.

[Alehandro Murrell]

Mokiniams nerodžius labai didelės iniciatyvos atsakyti į tokį lengvą klausimą ir į jį atsakius tik keliems, Malia atsidūso. Mergina iš tiesų tikėjosi daug didesnio aktyvumo pamokoje. Na gal bent per praktinę pamokos dalį mokiniai joje dalyvaus aktyviau. Pagalvojo pilkų plaukų savininkė ir nežymiai linktelėjo galva, taip tarsi pritardama savo mintims. Galiausiai niekam daugiau nesiryžus atsakinėti, magijos istorijos profesorė nužvelgė visus mokinius bei prakalbo:
- Ačiū už atsakymus. Iš tiesų tikėjausi daugiau atsakymų į mano užduotą klausimą, kuris buvo tikrai lengvas. O dabar, kadangi atsakė nedaug mokinių, trumpai aptarsime atsakymus. Panele Garcia, jūsų teiginys iš tiesų taisyklingas ir klaidų jame nematau. Skiriu Jums už jį 2 taškus. Grant, Jūs taip pat teisus. Šaunu, kad bent kas nors prisimena metus. 2 taškai. Digori, Jūs papildėte Sophie atsakymą, bet taip, tai tiesa. 2 taškai Jums. Na ir, Jones, Jūs beveik pakartojote Martin atsakymą, bet pasakėte jį kiek kitaip. Bet tai yra gana gudru, nes negaliu pasakyti, kad atsakymas yra kartojamas. Skiriu ir Jums 2 taškus. - Tarė Scoott trumpam baigiant kalbėti ir atsidūstama.
- Na ką gi. Jūsų teorija įvertinta. Laikas pereiti prie praktikos. Iškarto perspėju, kas bijote susižeisti arba tiesiog prisibijote gluosnio galiūno galite nevykdyti praktikos ir pasėdėti kabinete iki pamokos galo. Bet už tai taškai nebus skiriami. Taigi, Jūsų užduotis : Jūs turite nueiti iki gluosnio galiūno ir nusiskinti nuo jo lapą. Pasiseks tiems, kas ras jo lapą ant žemės. Grįžę į klasę pasiimate pergamentą ir nustatote kažką, ką įmanoma nustatyti apie gluosnį galiūną, iš to lapo. Visą tai užrašote pergamente. Turi būti nustatytas bent vienas dalykas. Medžio lapą su pergamentu atneškite ir padėkite ant mano stalo. Nepamirškite užsirašyti savo vardo ir pavardės. Jeigu kažkam reiks pagalbos iššaukite Lumos kerus. Aš, juos pastebėjusi jums padėsiu. Sėkmės! Praktika prasideda dabar. - Tarė nusišypsodama profesorė.
- Nepasakokite apie lapo skynimą profesoriui Ramsay. Nenoriu pamokslų. - Pridūrė profesorė nusijuokdama. Peržvelgė klasę ir laukė kol ji ištuštės, nes tada ir pati profesorė turės nueiti iki gluosnio galiūno...

Užduotis turėtų būti aiški. Nesupratus užduoties lauksiu laiško. Baigus darbą galima palikti kabinetą.
Du postai po mažiausiai 1300 simbolių arba 3 postai po mažiausiai 600 simbolių.
Praktika iki kovo 22 dienos.
 Sėkmės!

[Martin Grant]

Apranga iš ties užvaldė visas jo mintis ir galvojimus apie sesę, tačiau jis puikiai žinojo, kad negali išeiti persirengti, tuo labiau kai jis labai norėjo išgirsti praktikos užduotį ir ją atlikti, nes jautė kažką iš ties ekstremalaus. Atsiminiau gerai metus, pasisekė. Ye!!! Džiaugėsi mintyse dėl dviejų taškų ir puikiai pasakytų metų.
-Ką?-tyliai paklausė savęs trečiakursis berniukas, nes visiškai nenorėjo leistis į kovą prieš gluosnį galiūną. Gal niekur neiti ir padaryti kokią nesąmonę, vis tiek nerasiu lapo ant žemės. Tačiau, kad ir kaip berniukas nenorėjo kelti savo sėdynes nuo kėdės, jis žinojo, kad nuėjęs pirmasis turės galimybę rasti lapą ant žemės bei pasunkinti kitiems darbą paslėpdamas kitus lapus, todėl nieko nelaukęs jis nuskubėjo iš žiobarotyros kabineto link gluosnio galiūno.
Tekinomis pirmasis atbėgęs prie medžio, jis stengėsi neprieiti per arti ir jo nesupykdyti, nes žinojo, koks jis baisus ir ką jis gali padaryti. Vienas lapas ir atgal. Pirmasis berniukas be vargų pamatė kelis lapus. Pasiėmęs du lapus dėl viso pikto atsitraukė nuo medžio. Reikia paieškoti dar ir juos paslėpti.
Berniukas kaip žadėjo taip ir padarė, surinko beveik visus lapus aplink medį ir nuėjo atokiau, tada visus juos suplėšė ir metė į orą bei žiūrėjo kaip vėjas juos nupučia, o tada be jokių įtarimu pametė vieną lapą ant žemės, kitą pasiėmė ir laukė ateinančių mokinių, nes stovint prie gluosnio galiūno dar nebuvo matyti nei vieno. Nenorėdamas grįžti į pirmasis į klasę jis vaikščiojo aplink medį ir apžiūrinėjo jo baisias šakas, bet tada staiga medis sujudėjo ir numetė ne vieną lapą ant žemės. Martin‘as, žinoma, supyko ant medžio, pradėjo po nosimi burbuliuoti ir metė į jį kelis akmenį, o tada greit atsitraukė ir pasileido mažais žingsniais link žiobarotyros kabineto, pabaigti savo praktikos darbo. Atsisukant ir žiūrint ar medis nepašėlo, jis tik sukrutėdavo ir kaip tyčia numesdavo po kelis lapus.

[Bernadette Marie Vervain]

Naujai iškeptas švilpiukas buvo sužavėtas klasės atmosfera taip, kad net teorijos dalis nerūpėjo, nors norėjo pasirodyti gabus ir protingas prieš profesorius. Tačiau Mykolas atsisėdo kuo arčiau augalo ir visą teoriją praturėjo labai malonią draugiją, kol tuo tarpu bjaurioji Žemės gentis - žmonės aiškinosi apie pavojingą medį. Žinoma, mokytis apie medžius yra geriau negu apie karus, bet kam profesorė kliuogia apie Gluosnį Galiūną, kai savo kabinete turi tokią nuostabią gyvybės formą visai šalia?
Paskelbus praktikos pradžią, Mykoliukas netruko ir atsistojo eiti link to medelio pakelėj. Paliko savo daiktus čia specialiai tam, kad grįžtų atgal į kabinetą susimatyti susimatyti su naujuoju žaliuoju draugu ir ramiai svajodamas išvėplino į lauką. Mažas pirmakursis berniukas vienas žingsniavo per šią didžiulę pilį atsilikęs nuo bendraklasių. Jeigu tai būtų Londonas, gal jau pašonėj ir turėtų kelis įtartinus asmenis su įtartinais tikslais, bet čia buvo Hogvartsas. Bent jau dėl įtartinų dėdžių buvo saugu tai jau tikrai.
Saulės spinduliams pasiekus strazdanotą pirmakursio nosytę Mykolas pasileido bėgti link gluosnio. Auksinėse garbanose staugė vėjas, o iš akių bėgo ašaros, visgi bėgti atsimerkus nebuvo nuostabiausia mintis.
Vyresnis švilpis jau rinko lapelius iš po žemės, o vėliau juos ir suplėšė paleisdamas vėjais.
-Eei, - nusivylusiu balsu šūktelėjo. Švilpis švilpiui padėt turėtų, bet jau buvo per vėlu. Ryškiai apsirengęs jaunuolis pasielgė nešvilpiškiausiai ir savanaudiškiausiai bei paliko mažylį vaikį ropštis ant šakų. Dėkuidie, niekas dar nespėjo įsiutinti to pašėlusio medelio. O ar jis ištikrųjų toks baisu ir bjaurus? Gal žmonės tik nemoka bendrauti su medeliais.
Niūniuodamas švilpis prisiartino prie kamieno. Mažytė išsikišusi dar vis auganti šakelė su trejais lapais puikiai tiko. Deja. Lithersonas atsargiai ir švelniai bandė nuskinti lapuką, tačiau  šis buvo naujas ir tiesiog nuplyšo. Iškart po to, gerai, kad laimingai, nuskynė antrą, tačiau tą sekundę kažkas užpylė medį rūgštimi ir tas pradėjo skausmo apimtas vartytis ir judėti į visas puses. Laimė, kad mokinukas buvo taip prisiplojęs prie kamieno, kad Galiūno šaka mušdama jį, susimuštų save, be to, nematė Mykolo.
Taip mažiukas susirado kišenėje lazdelę ir rankoje turėdamas vieną su puse lapo bei persigandusiu veidu iškvietė lumos kerus. Tikėjosi, kad mokytoja bus šalia.

[Alehandro Murrell]

  Vos tik pirmam mokiniui išėjus į lauką, Malia nusekė jį ir atsistojo netoliese gluosnio galiūno, kad galėtų puikiai matyti, kaip mokiniai vykdo užduotį, bet, kad mokiniai negalėtų matyti jos. Martin bandžius paslėpti visus lapus, profesorė prunkštelėjo, kadangi ši aiškiai žinojo, kad medis tuojpat nupurtys daugiau lapų ir mokinio darbas nueis perniek. Visgi dabar buvo ruduo, o ne koks pavasaris ar vasara. Grant nuėjus, profesorė sutelkė žvilgsnį ties kitu mokiniu, pirmakursiu. Jam elgiantis labai neatsargiai ir einant tiesiai prie medžio kamieno, tiesiai priešui į nasrus, profesorė atsiduso ir papurtė galvą, bet nesiruošė nieko daryti kol šis nepaprašys pagalbos. Kaip pilkų plaukų savininkė ir tikėjosi, greit iš lazdelės galo pasirodė švieselė. Scoott išsitraukė savo palisandros medžio burtų lazdelę.
- Immobulus - Iššaukė burtus burtininkė ir medis sustingo. Profesorė nuėjo iki švilpynės koledžo mokinio ir nusivedė jį kiek toliau nuo medžio.
- Lapą kaip matau turi. Užduotį atlikai. Šaunu, bet kitą kartą turėtum elgtis labiau apgalvotai. Gluosnis galiūnas nėra juokas. O dabar eik ir baik savo darbą klasėje. - Tarė profesorė vėl nukreipdama savo burtų lazdelę į medį.
- Finite
Po šio burtažodžio, gluosnis galiūnas ir vėl atgijo bei pradėjo judėti, o Malia laukė kol ateis kiti mokiniai, nes neivieno kolkas nebuvo, kad galėtų stebėti juos ir įsitikinti, kad jiems bus viskas gerai...

[Klara Doubtiv]

Luke visą teoriją pratylėjo, nes buvo nenusiteikęs kažką šiandien daryt. Išgirdęs teoriją Luke šiek tiek apsidžiaugė ir iškart atsitojo ir išėjęs iš klasės iškart skubėjo prie lauko durų. Pradaręs jas iškart nuėjo prie didelio, seno medžio. Luke atsargiai apėjo medį ir ieškojo nukritusio lapo. Berniukas apėjo gal kokius penkis kartus, bet nė vieno lapelio nebuvo. Va dabar tai šakės...
Luke atsiduso ir priėjo prie labiausiai palinkusios šakos. Švilpis nebuvo žemo ūgio. Kaip tik jis buvo labai aukštas palyginus su kitais bendraamiais. Pirmakursis nenorėjo aukštai kelti rankų, nes berniukas žinojo, kad Gluosnis Galiūnas lengvai nesileis nuskinamas lapelio. Luke priėjo dar arčiau ir švelniai suėmęs šaką nuskynė žalią lapą. Pala, kažkas dabar bus. Tikrai taip lengva nebus...

[Sophie Garcia]

Sophie plačiai šyptelėjo (kas yra labai keista) mat į klausimą atsakė teisingai (kas taipogi yra labai keista). Išgirdus praktikos užduotį, dvylikametė pasileido bėgti, mat užduoti jai pasirodė pasakiška. Pralenkdama kitus mokinius, antrakursė pribėgo prie Gluosnio Galiūno. Prie piktojo medžio stovėjo profesorė, mokiniai darė užduotį, viskas gerai. Ir nors ant žemės buvo daugybė lapų, mergaitė pribėgo prie pat medžio ir pašoko. Ėmė lipti į medžio viršūnę. Gluosnis Galiūnas regis pajuto švilpę, ir stipriai davė jai su šaka. Ką? Susižeidžiau? susimąstė Sophie pamačius raudoną dėmę ant rankos. Vis dėl to, mergaitei pavyko gauti lapą ir ji stipriai nušoko nuo medžio. Nesusižeidė, nes augdama vaikystėje iš neturėjimo ką veikti mergaitė dažnai karstėsi po medžius, ir jau priprato nuo susižeidimų. Smagu...

[Klara Doubtiv]

Luke kaip durnelis stovėjo po medžiu ir laukė kokios nors reakcijos, bet po to atsipeikėjęs apsisuko ir paspartinęs žingsnius nubėgo atgal į pilį. Berniukas įbėgęs į pilį nuėjo atgal į magijos istorijos kabietą ir atsisėdo prie savo suolo. Hmmm... Ką čia galimą ištirti iš tokio mažo lapeliūkščio? Na, bet pamoka yra pamoka, reikia atlikti užduotį. Švilpis susikaupė ir pasiėmęs padidinamąjį stiklą, kurį turėjo savo kuprinėje, pradėjo tyrinėti lapelį. Lape buvo daug visokių gyslelių, bet iš jų susidarė kažkoks žodis. Negali būti, taip nebūna. O jei... Taigi čia seno medžio lapas. Reikia bandyti! Luke bandė sukiuoti įvairiais kampais, kad įskaitytų susidariusį žodį. Ma-al... Kodėl taip sunkiai skaitosi?!

[Adelė Ginger]

  Jei kas būtų pasakęs, jog Ginger per visus savo mokymosi metus Hogvartse du kartus pasiliks antriems metams, Juanas būtų plaukus nusirovęs dar anksčiau nei priėmė ją globoti. Dažytoji mergina jau prieš kelis mėnesius turėjo būti baigusi mokslus, išsikrausčiusi į Meksiką arba Aukštutinį Fleglį ir ten sau džiugiai leisti naująjį gyvenimo etapą arba kažkur studijuoti. Bet ne, ši mergina tikriausiai buvo pradėta velnio akivaizdoje arba jos smegenys šiaip sutrenktos. Praeitų metų pabaigoje, kai artėjo egzaminai, ši pareiškė, kad dar neturėjo nė vienos transfigūracijos pamokos tais metais ir nesiruošia dingti iš čia kol neišlaikys to egzamino, o tai ir reiškė dar vienus metus sėdėti mokykloje, mat transfigūracijos profesoriaus nebuvo. Velnias, Džeimsas šiais metais turėjo sugrįžti, jeigu mano ausys dar nenulėpusios ir girdi viską teisingai.
  Mėlyname džemperyje paskendusi varnė net nesiruošė atsakyti į teorinius klausimus, tad juo ir praleido, toliau mėgavosi ausyse skambančia muzika ir tų žiobariškų ausinukų, kuriuos Juanas jai nupirko karštojoje Meksikoje. Tačiau Adelė vis tiek bent kažkiek nugirdo praktinę užduotį ir jos akys išsprogo, burna atvėpo, o rankos įsirėmė į stalą lyg prieštarautų tokiam profesorės sprendimui. Sadistė? Ji ką, vaikų taip nekenčia, kad juos miriop siunčia pas tą dičkį? Susigrūdusi ausines į lininių kelnių kišenę, išskuodė pro duris paskui visus mazgius, kurių, nuoširdžiai, net nebuvo anksčiau mačiusi. Šypsenos veide nebuvo matyti, net liūdna darėsi žinant, jog jos draugelis Kajus jau suaugėlis, o Marcus'as net nesiteikia rodytis pamokose. Jis išvis dar gyvas? Taip ir nesusitikom savaitgalį Kiauliasodyje.
  Dangaus mėlynės akys stebėjo kaip vienas švilpis metė akmenį į gluosnį, kitas jau prisiplojęs prie jo drebėjo iš baimės.
- Dieve šventas, ar jie tokio amžiaus būdami mirt susiruošė? Be galvų, be proto, kas šiais laikas per jaunimas,- burbtelėjo sau po nosimi.
  Pati artintis prie medžio neketino, nors ir daug kartų peroksidas graužės jo galvą, smegenų dar turėjo, tad pasinaudojusi šaukiamaisiais kerais prisitraukė sau į ranką tris lapelius. Atsarga gėdos nedaro. Dar kartelį žvilgtelėjo į medį, profesorę ir į DAR vieną švilpį, kuris sau laisvai čiupinėjo medžio šakelę.
- Dievaži, ar tu nori, kad jie užsimuštų šiandien?!- įpykusi šūktelėjo Adelė profesorei, net neketindama į ją kreiptis formaliai, jas skyrė vos dviejų metų skirtumas.
  Šiek tiek lengviau atsikvėpė, kai berniukas nesusižeidęs paliko medį, tačiau kita švilpė jau buvo spėjusi susižeisti. Papurtė galvą, sunkiai atsiduso ir įsisukusi į savo platų džemperį mergina grįžo į kabinetą. Mestelėjo lapelius ant suolo, ausyse vėl atsirado ausinukai, o patamsėjusiose akyse žaižaravo pykčio liepsnelės.

[Daniela Kravitz]

Pirma magijos istorijos dalis Danielai praėjo nekaip. Ji ketino iškart pasirodyti profesorei, mat istorijos knygos sudarė pusę jos asmeninės bibliotekos. Tačiau vieninteliai dalykai, ką ji žinojo apie Gluosnį Galiūną (pats elementariausias klausimas, kuris galėjo iškilti magijos istorijos pamokoje), buvo apie Remą Lupiną ir tai, kad prie jo geriau nesiartinti. Tad visai normalu, kad išgirdusi apie praktinę pamokos dalį, Daniela tik nepatikliai pakėlė antakius. Dievaži, čia yra pirmakursių...
Mergina atsistojo ir su kitais mokiniais prisiartino prie Gluosnio. Tai buvo didelis ir piktas medis, jo gumbuotos šakos plakė orą. Keli vaikai paklausė profesorės patarimo ir siekė žolėje šviečiančių lapelių, tačiau Klastūnyno globotinė pastebėjo, kad ant šakų augantys - daug šviežesni ir didesni, todėl pasiryžo gauti vieną tų. Daniela apsilaižė lūpas ir išsitraukė lazdelę. Sustingdymo kerai jai buvo vieni iš lengviausių, tačiau prieš tokį seną ir tvirtą medį šie burtai neveikė - klastuolė sugebėdavo tik kelioms sekundėms sustingdyti vieną šaką. O ta viena buvo bene įžūliausia - ji svaidėsi aplink Kravitz ir taikėsi ją pargriauti. Tačiau nuolatinio bėgiojimo sustiprintos trečiakursės kojos neblogai išsisukinėjo bei šokčiojo, kol jai nežiūrint į kitas šakas akiratyje pasirodė itin plona šakelė ir trenkėsi jai į alkūnę. Daniela nusvyravo atgal, kairiosios rankos visiškai nejautė. Tamsūs plaukai, ryte dar surišti į kasą, dabar draikėsi aplink veidą. Nejaugi teks tiesiog paimti lapą nuo žemės?
Staiga ji išvydo, kaip kažkoks pirmakursis iškvietė profesorė. Ji atskubėjo ir sugebėjo kerais sustingdyti visą Gluosnį. Daniela nelaukė - šoko prie nejudančios įžūliosios šakelės ir nuskynė žalią, gyslomis išvagotą lapą. Dėkui, profesore.

[Ryan Jones]

Kadangi šiandien teorija buvo labai lengva, Ryan tikėjosi, kad gaus nors vieną taškelį. Juk jo atsakymas buvo ilgai galvotas ir jam teko pasiknisti savo mintyse.
 Berniukas šyptelėjo kai gavo du taškus. Kol kas visose pamokose jam sekėsi gana gerai. Tada Ryan susikaupęs išklausė užduotį. Prieiti prie gluosnio galiūno ir nuskinti lapelį? Užduotis nėra labai lengva.
,, Panašu, kad mano sėkmė pamokose baigsis" pamąsto berniukas. Ryan tikėjosi, kad bus nors vienas ant žemės nukritęs lapeliukas. Tai turbūt tiks dėstytojai. Jis juk dar tik pirmakursis. Taigi Ryan kartu su visais mokiniais nužingsniavo prie gluosnio galiūno. Ryan bijojo. Jis buvo prisiklausęs iš tiesų daug legendų apie gluosnį galiūną. Ši praktika buvo iš tiesų pavojinga. Berniukas susikaupęs nužvelgė medį. Ieškojo kokios nors nejudančios šakelės. Gal nuo ten pavyks nuskinti tą lapelį. Vaikinas lėtai prisiartino prie tos šakelė ir jau tiesė paimti lapelį, bet medis sujudėjo. Vaikinas tyliai atsidūso. Ryan'as priėjo prie kitos šakelės. Jos buvo mažos, tad vaikinui  nebuvo labai baisu.  Aišku jam nuskynus lapelį jis pradės judinti ir kitas ir vaikinas greičiausiai bus nebegyvas, bet taip juk įdomiau. Vaikinas sukaupė visą savo drąsą ir jau norėjo nuskinti lapelį, bet drąsa baigės ir jis atsitraukė.
,,Koks aš kvailas" tarė sau mintyse ir paėmė gana gražų lapelį nuo žemės. Staiga jis pamatė kaip kažkoks pirmakursis išsitraukė lazdelė ir profesorė jam padėjo. Galėjo ir Ryan taip paprašyti pagalbos, bet jis to nepadarė, tad kol burtas galiojo jis nuskynė lapelį. Vaikinukas lengviau atsikvėpė. Jam iš tiesų pasisekė.