0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
  Buvo keista taip vėlai grįžti net ne namo. Beveik paryčiais. Ketvirta ryto? Elijas galėjo jau dabar jai pro langą akmenį paleist, kad tik ši nedrumstų ramybės. Tik moteris ir taip vos besilaikė ant savų kojų. Dėkojo sau pačiai, jog išsiderėjo su Alchemiko savininku neavėti aukštakulnių batelių, o apsieiti sportbačiais. O ir prabangių grindų neišmušė dar nė karto dėl to.
  Žingsnis po žingsnio ir Melisa pasiekė savo vyro duris, į kurias atsidususi atsirėmė. Galvojo, belstis, nesibelsti. O gal jis pats atidarys? Ne. Bet sakė, kad lauks. Sakė. Kilstelėjo laisvąją ranką link durų rankenos, tačiau susiturėjo. Kita ranka gniaužė seną cilindrinę dėžutę, kurios turinys neturėjo jai būti įdomus, tačiau buvo. Na, kad ir kaip ten bebūtų, garbanė iki šiol dar turėjo Merington roudo raktus. Tikėjosi, kad josios graikų dievas nebus pakeitęs spynos ar panašiai. Ir tiko. Tiko taip, kaip ir buvo nulietas. Tyliai įžengė į vidų, nusispyrė batus, tačiau ne taip, kaip kažkada, rodos, prieš dešimtmetį, nepaliko siaubingos netvarkos. Užrakino duris, o koridoriuje liko tik josios kvapas, pati egzistencija persikėlė į tą plytelėmis išklotą patalpą ir pasigirdo vandens šniokštimas.
  Ir kodėl būtent duše pradedama ten kažkaip giliai mąstyti apie gyvenimą? Ne, Melisa nemąstė pernelyg giliai, viso labo, apsiėjo vien tik mintimi, ar Elijas miega. Bet ir tai tapo nebesvarbu, kai paliko vonios kambarį drėgnais plaukais ir vyriškais marškiniais. Lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Seni įpročiai neišnyko. Spargtelėjo jungiklį, virtuvėje nušviso ikea angelai, arbatinuko ūžimą nutildė kerais. Cilindrinę dėžutę paliko jos turinys, popierius išsitiesė ant grindų, o šalia prisėdo ir pati amazonė. Smaragdai nužvelgė banko saugyklų planą. Kreivas vypsnis pasirodė pavargusiame, tačiau vis dar žaviame veide.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
  Nešyklei atgabenus Mayraną su Sabrina ir Lordu tiesiai į miegamąjį, vaikinas atsargiai paguldė merginą į dvigulę lovą, o pats vos paeidamas, žengė kelis žingsnius link kambaryje esančio veidrodžio. Vaizdas, pamatytas veidrodyje nepradžiugino šio. Pro prasegtą šviesų paltą ir šviesų megztinį buvo įdurtas durklas ir gana smarkiai sunkėsi kraujas, o vaikinuko jėgos vis mažėjo, galva pradėjo kiek suktis.
  - Lordai, stebėk Sabriną, - žvilgtelėjo į liūdnai cypianti, verkiantį ir viską puikiai suprantantį šunytį vaikinas, o pats šiaip ne taip nusirengė paltą ir megztuką, numetė juos ant grindų, taip kiek jas išmurzindamas krauju. Kelios skausmo aimanos paliko Wallflowerio lūpas, tačiau jis žinojo, kad negali palikti čia draugės vienos ir vykti į gydymo įstaigą, bijojo, kad likus viena su Lordu, ji nebūtų saugi, vėl būtų atrasta ir užpulta. Durklas vis dar pūpsojo liemenyje ir tikrai turėjo būti ištrauktas, tačiau taip kraujavimas tik dar labiau paspartėtų, atsirastų daugiau galimybių nukraujuoti. Bet stovėti ir nieko daryti Mayranas taip pat negalėjo, turėjo kažko imtis, turėjo rizikuoti.
  Garbanius pačiupo ant veidrodžio nuo ryto vis dar besimėtantį rankšluostį, giliai įkvėpė ir susikaupęs ištraukė durklą iš šono, išleido skausmo aimaną, akys kiek sudrėko nuo skausmo, tačiau nė viena ašara iš jų nepabėgo. Amenuotą ginklą numetęs ant grindų, užspaudė labai smarkiai kraujuojančią žaizdą rankšluosčiu.
  - Kur mano burtų lazdelė...? - savęs paklausė vaikinukas. Jo balse aiškiai girdėjosi patiriamas skausmas, kurio, kad ir kaip norėtų, nebūtų pavykę paslėpti. Laisvąja ranka burtininkas čiupinėjo kelnių kišenes ir ieškojo jos ten.
  Šūdas, burtų lazdelė liko palte, o be jos aš tikrai nukraujuosiu.
  Tikėdamasis geriausio vaikinukas sukrito ant šaltų miegamojo grindų, užmerkė akis nuo skausmo, tačiau toliau tvirtai spaudė rankšluostį prie šono. Raumenys buvo įsitempę nuo skausmo, tačiau stengdamasis negaišti daugiau laiko, prarasti kuo mažiau kraujo, laisva ranka aptikrino abi palto kišenes ir pagaliau radęs, iš vienos ištraukė burtų lazdelę su škotiško vandenio plauku, dar kartelį išleisdamas skausmo aimaną, sunkiai atsisėdo.
 
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
   Egzistavęs pasaulis išnyko taip greitai, kad Sabrina nė nesuspėjo suvokti. Nesipriešindama leidosi stumiama tamsos link ir tą akimirką viskas atrodė taip daug paprasčiau. Nebuvo jėgų nei priešintis, nei pritarti.
   Nežinojo, kiek laiko prabuvo be sąmonės, bet pabudus nelabai bebuvo svarbu. Dar neatmerkusi akių bandė suokti, kas nutiko. Sąmonei ne iškarto sugrąžinus paskutinio įvykio prisiminimus, atrodė, kad ji paprasčiausiai guli savo kambaryje, aplink tamsu, tylu ir... Rauktelėjo kiek antakius. Į nosį švelniai plūstelėjo švelnus vyriškų kvepalų aromatas. Nejučia mintyse iškilo garbaniaus atvaizas.
   Mayran.
   Sunkiai pramerkė auksines akis, tačiau tuoj pat užsimerkė. Mintyse iškilo susitikimas su nepažįstamaisiais ir liūdnai pasibaigęs jos bandymas padėti nepažįstamai merginai. Tylus atodūsis paliko auksaakės lūpas. Negalėjo patikėti, kad buvo tokia naivi ir įkliuvo į spąstus.
  Sukaupusi jėgas sunkiai praplėšė akis ir šįkart neužsimerkė. Apsidairė bandydama suvokti, kur yra. Mintyse netgi ėmė regzti planą, kaip pabėgs iš užpuolikų buveinės ir grįš pas Mayran įrodyti, kad jai viskas gerai.
   Gavo nustebti - jos niekas nelaikė jokiame rūsyje ar... Ji paprasčiausiai gulėjo ant lovos jaukiame kambaryje, kur šalimais sukiojosi vokiečių aviganis. Dar ne visu pajėgumu dirbančios smegenys atkūrė ir šio vardą. Akimirką toptelėjo, kad ne tik ji pakliuvo į spąstus, o ir vaikinuką su Lordu įtraukė. Pasiremdama rankomis atsisėdo ant lovos ir pravėrusi lūpas ketino šūktelėti, tačiau akys užkliuvo už veidrodžio. Šiame atsispindėjo prie lovos sėdintis garbanius. Auksinės akys susidūrė tamsiomis, vos sekundei, tačiau to užteko, kad Sabrina suspėtų pastebėti, kad jis kankinamas skausmo, o jo drabužiai permirkę krauju.
   Kaip stryktelėjo iš lovos, keturiomis nukrito nuo lovos, mat kojos dar tvirtai nelaikė, ir prišliaužė prie Mayran paklaikusiomis akimis iš baimės, neprisiminė. Tarsi protas vis dar būtų aptemęs.
   Dabar ji be žodžių viską suvokė. Ji buvo tamsiaplaukio namuose, saugiai pargabenta į saugią vietą, o kol ji gulėjo be sąmonės, jos draugas spėjo nukraujuoti. Neabejojo, kad žaizda padaryta per susirėmimą su užpuolikais. Per jos kvailumą ir naivumą Mayran liko sužeistas.
   - Tu... Tu kraujuoji... - nė pati nepastebėjo, kad buvo užmiršusi vampyriškus instinktus, verčiančius trokšti žmogaus kraujo.
   Galbūt čia pasitarnavo dar kūne veikiantys migdomieji, slopinantys visus instinktus, o galbūt baimė netekti draugo buvo stipresnė už instinktus. O gal ir abu.
   Nežinodama, ką daryti, beviltiškai apsidairė ieškodama bet ko, kas galėtų padėti. Nieko nerado. Vaikinas laikė savo rankose burtų lazdelę, bet ji jai nenaudinga, negalės su ja padėti. Akimirksniu ėmė ieškoti savo, tačiau vos tik lazdelė atsidūrė jos rankose, prisiminė, kad su burtais jai nelabai sekasi. Tiksliau visai nesiseka.
   - Aš atsiprašau... - Balsas taip virpėjo, jog atrodė, kad jaunoji von Sjuard tuoj pravirks. - Aš labai labai atsiprašau... - beviltiškai sušnabždėjo.
   - Nurimk, ir duok jam eliksyrą, įduotą Soreno.
   Fandango balsui nuskambėjus galvoje, auksaakė nieko nelaukdama prasisegė viršutinė marškinių sagą, o tada ištraukė nedidelį buteliuką, prikabintą ant grandinėlės. Turbūt Sorenas žinojo, kad jaunesnioji jo sesuo anksčiau ar vėliau prisidirbs. Atsukusi buteliuką pridėjo prie Mayran lūpų ir palaukusi, kol šis bus ištuštintas, kiek ramiau atsikvėpė. Per siaubą neprisiminė, ką šis apskritai daro, tačiau žinojo, kad jis padės. Turi padėti. Privalo.
   - Aš galiu pamėginti sutvarstyti žaizdą, bet iš manęs prasta hilerė, - liūdnai šyptelėjo.
   Sukaupusi visą drąsą ir įsakiusi sau nepulti į dar didesnę paniką, atsargiai pirštais suėmė Mayrano marškinius, o tada kilstelėjo juos atidengdama bronzinės spalvos kūną. Turbūt, jei ne kraujas, merginai būtų prireikę kelių akimirkų atsigauti, tačiau dabar ši tik pabandė įvertinti žaizdą. Mintyse suvokusi, kaip šią akimirką jai reikalinga Davina, apsidairė. Pirmiausia reikėjo nuvalyti kraują. Griebusi rankšluoštį stryktelėjo ant kojų ir nėrė iš kambario. Prireikė laiko suvokti, kur yra vonia. Radusi šią ir sušlapinusi rankšluostį grįžo atgal į kambarį. Suklupusi prie garbaniaus kiek padvejojo, trumpam žvilgtelėjo į šio tamsias akis, o tada pasinaudodama vampyriška jėga perplėšė marškinius. Sagos išsilakstė į visas puses.
   Mintyse įtikinusi save, kad tai daro tik dėl jo gerovės, ji visai nenorėjo matyti savo draugo pusnuogio, pridėjo vėsų rankšluostį prie žaizdos, nuvalė kraują, o tada jau kiek nurimusi, mat iš durtinės žaizdos kraujas nebesiveržė čiurkšle, burtų pagalba sutvarstė ją. Ne iš pirmo karto, bet pavyko. Ir derėtų pasakyt, jog visai neblogai.
   Giliai atsidususi iš palengvėjimo susmuko šalimais rankose tebelaikydama tą patį permirkusį, kruviną rankšluostį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sabrina von Sjuard »
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
  Rodosi, kad vakaras prasidėjo tikrai be galo gražiai. Garbanius papasakojo apie ilgai net pačiam nežinotą problemą, von Sjuard prisipažino esanti vampyre ir jie vienas kitą gražiai priėmė, neatstūmė ir palaikė. Geresnio vakaro vaikinas ir negalėjo norėti, tačiau pasirodo, kad ne viskas baigiasi taip sėkmingai, vakaro įvykiai pasisuko visai kita, daug blogesne ir nesmagesne kryptimi.
  Palisandrinei burtų lazdelei atsiradus rankose, Mayranas jau ruošėsi burtų pagalba bandyti išgydyti žaizdą arba bent kažkiek pristabdyti smarkų kraujavima, bet staiga pabudusi Sabrina visiškai išblaškė jį, vaikinui daug svarbiau tapo ši, negu tai, kad jis čia sėdėdamas baigia nukraujuoti, prarasti sąmonę.
  - Sabrina... Skruzdelyte, tau viskas gerai? - nusilpusiu, skausmo pritvinkusiu balsu paklausė vaikinas ir toliau spaudė rankšluostį prie kraujuojančio šono. Šiai išsiridenus iš lovos, Wallfloweris jau norėjo stotis nuo grindų, tačiau tik suaimanavo nuo skausmo, grįžo į seną, sėdimąją poziciją ir toliau mintyse keikė save, kad nesugeba padėti draugei tada, kai jai reikia pagalbos. Nors tiesą pasakius, tamsiaplaukiui šią akimirką pagalbos reikėjo labiau...
  - Viskas man gerai. Nesijaudink, man nieko nenutiks, kaip tu? - stengdamas paslėpti skausmą nuo veido, neparodyti kaip šią akimirką prastai jaučiasi(nors tai buvo ganėtinai akivaizdu) tarė. Laisva ir švaria, nekruvina ranka, kurioje buvo burtų lazdelė, vaikinas prilietė Sabrinos skruostą, liūdnu ir skausmo pilnu žvilgsniu pažvelgė į ją, tačiau ranka greit nusviro, kadangi ši besijaudindama vis krutėjo, vaikščiojo, kažko ieškojo ir stengėsi padėti.
  - Ne, viskas gerai, man nieko nereikia... - dar bandė prieštarauti vaikinas, tačiau vis vien paklusniai, visiškai pasitikėdamas ja, ištuštino nežinomą buteliuko turinį, kurio skonis nebuvo pats maloniausias, bet buvo ganėtinai pakenčiamas. Vaikinas kaip mat pasijautė geriau, žaizda pamažu pradėjo gyti, kraujas nebebėgo, tačiau silpnumo jausmas ir galvos sukimasis, skausmas vis vien išliko.
  Nors Mayranas ir jautėsi prastai, tačiau sekantys Sabrinos veiksmai privertė kiek nustebusiai prasižioti, kilstelėti antakius ir įsitempti jau ir taip įsitempusiam kūnui. Šis suprato, kad viso to priežastis yra viena: tamsiaplaukė nori jam padėti, tačiau tai vis tiek privertė kūnui sureaguoti kiek kitaip negu derėtų.
  Merginai tvarstant žaizdą, buvęs auroras nesakė nieko, nesikišo ir leido daryti tai, ką reikia. Jo žvilgsnis nebebuvo toks persmelktas skausmo, tačiau jautėsi beprotiškas silpnumas, nuovargis.
  Šiai baigus tvarkyti žaizdą, burtininkas atsargiai paėmė kruviną rankšluostį iš jos rankų, padėjo jį jau ir ant taip kruvinų grindų bei susirūpinusiai nužvelgė auksaakę. Supratęs, kad turbūt ne vienas jis, tačiau ir von Sjuard nesijaučia per geriausiai, sunkiai atsistojo, sekundėlę pastovėjo, įsitikino, kad nenuvirs ir išsilaikys ant kojų be nieko pagalbos ir pakėlė šią ant rankų, paguldė į lovą. Tačiau viskas nesirutuliavo taip gerai, kaip šis tikėjosi. Silpnumas padarė savo ir vaikinas neišlaikęs pusiausvyros, vos pats neužgriuvo ant Sabrinos.
  - Atleisk, kad nesugebėjau pasirodyti vietoje greičiau ir išgelbėti tave nuo visų pasekmių, - būdamas gal net kiek per arti žemaūgės, tylesniu balsu tarė Mayranas, tačiau tarsi kažko sulaikytas, nė nesistengė atsitraukti nuo jos, rankomis prisilaikydamas savo svorį, buvo "pakibęs" virš Sabrinos.
  Dar minutėlę pažvelgęs į liūdnas, tačiau įtraukiančias akis, vaikinas šyptelėjo pavargusia, silpna šypsena ir išnaudodamas savo paskutines jėgas, atsistojo.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
   Lėtai kryptelėjo galvą į šalia sėdinčio vaikino pusę. Rausvos, putlios lūpos išsilenkė į nedidelį šypsnį, o susirūpinusios auksinės akys nuslydo Mayran kūnu. Kelioms sekundėms stabtelėjus žvilgsniui ties nuoga, raumeninga krūtine, Sabrina tuoj pat nudelbė akis į aptvarstytą vietą, o tuomet staigiai - į tamsias akis.
   - Man viskas gerai, - liūdnai šyptelėjo. - aš sveika ir gyva tik tavo dėka, - auksinės akys dėkingai sužibo, o šalimais vietos nerandantis vokiečių aviganis prisistatė į apžiūrą.
   Norėdamas įsitikinti, kad jo šeimininkui viskas gerai, keturkojis pirmiausia apuostė jį, ištyrinėjo tvarstį, o tada nosimi bakstelėjo merginą.
   - Ir tau, Lordai, - plačiai nusišypsojo pasilenkdama ir pakštelėdama vokietukui į pakaušį, šio uodega kaip mat atkuto, čia pat pasigirdo ir linksmas, žaismingas inkštimas. - Nusipelnei dar vieno? - nusijuokė ir dar kelis kartus pakštelėjo į gauruotą pakaušį.
  Vizgindamas uodegą, netverdamas laime dėl sulaukto dėmesio Lordas kelis kartus sulojo pažvelgdamas į Mayran. Nusijuokusi iš tokios reakcijos mergina atsirėmė į lovą ir trumpam užsimerkė. Staigiai pramerkti akis privertė iš rankų išslidavęs kruvinas rankšluostis. Sutrikusi rauktelėjo antakius, tačiau tuoj pat pastebėjo, kad šį paėmęs garbanius nusviedė ant kruvinų grindų. Papurčiusi galvą ir nusijuokusi lengviau atsikvėpė, o tada vėl gavo nustebti. Pravėrusi rausvas lūpas ketino prieštarauti tokiam tamsiaplaukio veiksmui, tačiau nespėjus nieko pasakyti atsidūrė šio glėbyje.
   Išgąsčio pagauta automatiškai apsivijo rankomis šio kaklą, bet tuoj pat atitraukė ketindama prieštarauti, protestuoti ir klykti, kad būtų paleista, tik mintis, kai suvokė, kad tamsiaplaukis pusnuogis, nustelbė visus prieštaravimus. Pasijutusi itin nejaukiai kiek pasimuistė, o tada atsirado minkštoje, patogioje lovoje.
   - Mes turėtume apsikeisti vie... - nesuspėjus užbaigti sakinio auksaakė krūptelėjo.
   Užsimerkusi tikėjosi sunkaus papildomo svorio bei kelių sumušimų, tačiau vietoj to į nosį plūstelėjo gaivus vyriškų kvepalų aromatas sumišęs su metalo skoniu. Kraujas. Ir tik dabar von Sjuard suvokė, kad pastarasis jai visai nerūpėjo. Ji laikė kruviną rankšluostį, sutvarstė kraujuojančią žaizdą ir visą laiką užuodė kraują, tačiau tai jos neblaškė, neviliojo ir...
   Lėtai atmerkusi akis nejučia pravėrė lūpas. Mayran buvo taip arti jos, kad ji galėjo justi jo iškvepiamą orą ir tą akimirką jai niekas nerūpėjo. Nei vampyriški instinktai, nei jos naivumas ar kvailumas, kurių dėka garbanius liko sužeistas.
   Suvirpėjusi nuo šilto oro ir neįprasto artumo, pajuto, kaip kūnas įsitempia, širdis krūtinėje kelis kartus suplaka dažniau, o kvėpavimas tampa tankesnis. Auksinės akys nejučia nukrypo į putlias, rausvas vaikino lūpas ir von Sjuard bejėgiškai mintyse ėmė melstis, kad šis palinktų kiek arčiau ir ją pabučiuotų.
   Nusivylusiai stebėdama, kaip Mayran atsitiesė, papurtė galvą. Atsisėdusi ir apkaltinusi dėl tokių minčių suleistus migdomuosius ir dar velniai žino ką, nuvijo tokias mintis kuo toliau. Ji ką tik norėjo, kad jos draugas ją pabučiuotų! Na ir stiprią dozę gavo.
   - Tai aš atsiprašau, kad per mane likai sužeistas... Juk ne aš nukentėjau, o tu... - pagaliau atgavusi kvapą, nežiūrėdama į pusnuogį garbanių, tyliai pratarė.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Keistas, šiltas, malonus, visą kūną apimantis ir laimę skleidžiantis, tačiau dar nejaustas jausmas buvo aplankęs Mayraną, šiam žvelgiant  ir būnant taip arti Sabrinos. Tačiau ta visa nežinomybė ir visai neseniai įvykę ne patys maloniausi įvykiai, silpnumo jausmas, nusilpęs organizmas bei žinojimas, kad Sabrina yra jo draugė, šis negalėjo taip elgtis, negalėjo gadinti draugystės, privertė atsitraukti vaikinuką nuo jos.
  Išstovėti ant kojų ir nenuvirsti praradus tiek kraujo, nebuvo lengva, tačiau ir toliau būti pusnuogiu kūnu prigludus prie draugės, vaikinas negalėjo, manė, kad Sabrinai tai buvo nejauku, nemalonu, tad teko kaip nors išstovėti.
  - Mažyte, neatsiprašinėk. Gi viskas man gerai, aš gyvas, - šyptelėjo silpna šypsenėle, - aš tau gi sakiau, kad visad padėsiu ir nepaliksiu bėdoje. Tu man esi svarbi. Tam ir yra skirti draugai.
  Dar minutėlę pastovėjęs žvelgdamas į tamsiaplaukę, o tada kiek svirduliuodamas nuo jėgų trūkumo šis nužygiavo prie spintos, nusimetė marškinius nuo savo kūno(arba bent tai, kas iš jų liko) ir iš spintos išsitraukęs džemperį, užsimovė jį. Supratęs, kad kambaryje gan žvarboka, šaltoka, nebuvo labai šilta, vaikinas pagriebė dar vieną džemperį ir sunkiai pasiekęs kelionės tikslą – lovą, padavė jį merginai.
  - Apsirenk. Nenoriu, kad susirgtum, - šyptelėjo ir nusprendęs, kad jovalą ant grindų išvalys tada, kai turės daugiau jėgų, organizmas nebus toks nusilpęs, sukrito į dvigulę lovą šalia von Sjuard. Kūnas kaip mat atsipalaidavo, jam nebereikėjo atlaikyti svorio.
  Pasukęs galvą į auksinių akių savininkę, vaikinas nužvelgė ją, tarsi dar kartelį bandydamas įsitikinti, kad šiai viskas gerai, pats nuo savęs slėpdamas faktą, kad tuo pačiu metu ir pasigrožėjo ja. Kur buvęs, kur nebuvęs, į lova, į viduriuką tarp Sabrinos ir Mayrano, atbėgo ir įsitaisė kiek sunerimęs, tačiau pakankamai laimingas vokiečių aviganis. Jam pradėjus cypti ir maldaujančiu žvilgsniu žvelgti į šeimininką, reikalauti dėmesio ir tarsi patvirtinimo, kad viskas yra gerai, iš lūpų pasigirdo silpnas juokas. Vaikinas pakėlė ranką ir pakasė Lordo užausius, paglostė jį, be žodžių pagyrė, padėkojo už pagalbą išgelbėjant draugę. Šunytis patenkintas nusižiovojo ir susiraitė prie tarp dviejų žmonių, prisiglaudė prie šeimininko ir užmerkė akis.
  - Aš tikiuosi, kad šis įvykis labai nesugadino vakaro ir noro su manim bendrauti, - su pavargusia, nusilpusia šypsena veide, tarė garbanius ir žvilgsniu surado merginos žvilgsnį.
  Vakaro pradžioje šis norėjo pasikalbėti ne tik apie savo psichinę problemą, kurią dar visai neseniai sužinojo pats, tačiau ir apie kai ką kitą, sulaukti patarimo iš moteriškosios pusės. Tačiau vakarui pasisukus kita linkme, Mayranas nebežinojo, abejojo ar tai gera mintis ir ar tai buvo tiesa.
  - Galbūt neleiskim tiems įvykiams sugadinti mūsų paskutinio pasimatymo Londone ir bent jau apie ką nors pasikalbėkim? Nenoriu, kad prisimintum mane tokį silpną, koks esu dabar, - trumpam nuleido žvilgsnį, pažvelgė į augintinį, tačiau tuoj pat ir vėl grąžino jį ties akimis.
  - Man kaip ir reiktų tavo patarimo... Na žinai, tu mergina ir aš tiesiog... Aš nežinau kaip elgtis, nes nenoriu suklysti, - pradėdamas kalbėti, kiek jaudindamasis ir vis dar dvejodamas, tarė, - Aš susipažinau su viena tokia mergina. Na... Ji graži, miela ir man visai patinka. Ji viskas ko gali norėti vaikinas, tačiau aš nė neįsivaizduoju kaip elgtis toliau... Turėčiau pasikviesti ją į pasimatymą, padovanoti gėlių ir pasakyti, kad ji man patinka, pasiūlyti būti mergina ar ką?
  Aukštaūgio balsas skambėjo kiek susinervinusiai, nepatogiai. Jis norėjo gauti patarimą iš Sabrinos, tačiau vis dar abejojo, vis dar nežinojo ar tai, kad ta mergina jam patinka, yra tiesa, ar ne, buvo pasimetęs.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
   Visomis išgalėmis stengėsi negalvoti apie šalia stovintį pusnuogį vaikiną, tačiau mintys, kaip įkyrios bitės prie cukraus, vis zujo neleisdamos nė sekundei to pamiršti. Sabrina negalėjo pamiršti ir tos akimirkos, kai trūko tiek ne daug, jog jo lūpos paliestų jos.
   Dar kartą papurtė galvą. Reikėjo nustoti apie tai galvoti antraip sugalvos iškrėsti, kokią nors kvailystę ir skaudžiai nudegs. Susikaupusi ir išstūmusi visas mintis lauk, kilstelėjo galvą, pažvelgė į Mayran ir palaimingai mintyse padėkojo šiam susivokus, kad derėtų apsirengti. Laimei, dabar jos nebeblaškė matomas vaizdas. Išskyrus tai, kad jis amžiams įstrigo atmintyje.
   Draugai... Juk tam ir skirti draugai...
   Žodžiai skaudžiai pasiekė tamsiaplaukę. Ji ką tik troško, kad garbanius ją pabučiuotų, o dabar gavo prisiminti, kad nieko panašaus niekada nebus, jis jos draugas, ne vaikinas. Ir nieko daugiau.
   Pasibaisėjusi savimi ir savo mintims, tebekaltindama nelemtus migdomuosius ir keistą jų poveikį, nežymiai šyptelėjo. Pastebėjo, kad Mayran sunku išsilaikyti ant kojų, bet šis didvyriškai ir užsispyrusiai neketina pasirodyti silpnas.
   - Ačiū, - kiek per tyliai atsakė, bet pakartoti nenorėjo.
   Balsas skambėjo keistai abejingai. Turbūt per daug minčių sukėlė šalutinių poveikių. Sulaukusi pasiūlymo apsivilkti šiltą, keliais dydžiais per didelį, tačiau gražų džemperį, kiek padvejojo. Jai nebuvo šalta, tiksliau niekuomet nebūdavo, juk ji - šaltakraujė, tačiau neatsispyrusi pagundai paėmė džemperį jau vien dėl to, kad nenorėjo priversti tamsiaplaukio pasijusti nejaukiai, kad užmiršo faktą, jog bendrauja su vmapyre.
   - Ačiū už rūpestį, - dar kartą padėkojo apdovanodama vaikiną nežymia šypsena.
   Lovai susiūbavus nuo papildomo svorio, o tada ir dar kartą nuo antrojo svorio šaltinio, Sabrina nusijuokė ir švelniai pakasė Lordui paausius. Kurį laiką stebėjusi laimingą šunį, nudelbė žvilgsnį šalin. Mintis, kad ji vienoje lovoje su Mayran, tapo nepakenčiamai nejauki, ypač po to, kai ji troško būti pabučiuota, o jis skaudžiai priminė, kad ji viso labo tik draugė.
   Kelis kartus giliai įkvėpusi, šitaip nurimusi ir vėl išstūmusi niekam tikusias mintis, atidžiau nužvelgė kambarį. Pabandė įsiminti kiekvieną baldą, net mažiausias detales. Reikėjo pripažinti, kad Wallflowerio butas išties buvo gražus.
   - Ne, - papurtė galvą nedrįsdama pažvelgti į šalimais gulintį pašnekovą, tebesidairė po kambarį. - Tu išgelbėjai man gyvybę, dabar visą gyvenimą būsiu dėkingą, - nusijuokė švelniai paglostydama miegančio vokiečių aviganio kailį.
   O, aš tikrai tavęs neprisiminsiu silpno ir pavargusio. Jei nesapnuosiu tavęs pusnuogio - tai jau bus gerai.
   - Prisiminti tave galėčiau nebent tik, kaip žmogų, kuris išgelbėjo mane ir per mane nukentėjo, - liūdnai šyptelėjo pagaliau pasukdama galvą ir pažvelgdama į garbanių.
   Matyti jį apsirengusi buvo daug lengviau ir jaukiau, o ir įkyrios mintys nebelindo į galvą. Visgi tokios vakaro pabaigos nesitikėjo. Iš nuostabos rausvos lūpos automatiškai prasivėrė, o auksinės akys apsiniaukė. Nė pati nesuprato, kodėl buvo taip skaudu išgirsti tokius žodžius. Sutrikusi ji klausiamai sužiuro į vaikiną, tačiau iš akių suvokė, kad šis kalba rimtai.
   - Taip... Manau, kad taip ir turėtum padaryti, - priverstinai plačiai šyptelėjo išsiropšdama iš lovos ir paslėpdama rankas džemperio kišenėse.
   - Be to, manau, kad man metas. Mano brolis turbūt nerimauja, o migdomųjų poveikis pamažu blėsta, todėl bus geriau, jei išeisiu, - žvilgsnis nuslydo prie kruvino rankšluosčio ir krauju išteptų grindų.
   Vampyriški instinktai pamažu budo, o tai nieko gero nežadėjo.
   - Be to, tau taip pat reiktų pailsėti, - dirbtinai šyptelėjo žengdama durų link. - Ir... džiaugiuosi dėl tavęs. Man daug ramiau bus išvykti žinant, kad tave palieku ne vieną, - paskutinį kartą šyptelėjo, o tada graužiama kaltės nusigręžė dėl tokio melo ir staigaus atsisveikinimo stabtelėjo ties durimis.
   - Iki, Mayran, - grįžtelėjusi per petį tarstelėjo ir dingo iš buto nebeatsigręždama.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
  Vaikinas puikiai girdėjo merginos padėką ir tikrai širdį paglostančius žodžius, tačiau nieko į tai neatsakė, kadangi jau tikrai ne vieną kartą kartojo, kad viskas gerai, jis tai darė ne dėl pareigos, o dėl to, kad Sabrina jam labai rūpi, ji jam tikrai svarbi draugė.
  Ar esi įsitikinęs, kad tik draugė?
  Užsičiaupk, ji tik draugė. Man patinka kita.
  Vaikinas tarsi kariavo su savomis mintimis ir pačiu savimi, bet iš tiesų pats nežinojo, kuri iš šių dviejų minčių buvo tiesa, o kuri ne, buvo pasimetęs, bet pats nenorėjo to pripažinti. Ir toliau sau kalė į galvą, kad jam patinka kita mergina. Mayranas nežinojo, ar norėjo užtildyti tą kvailą, pašaipų balselį galvoje dėl to, kad tai, ką jis sakė, buvo netiesa, ar dėl to, kad šis nenorėjo pripažinti, kad tai iš tiesų tiesa.
  Nejauki tyla nebuvo labai maloni, garbanius jau pradėjo gailėtis ir keikti save mintyse, kad nesugebėjo patylėti ir būtinai turėjo paklausti šio klausimo (nė pats nežinodamas ar jis tiesa), kuris turbūt Sabrinai nebuvo labai malonus, privertė pasijausti nemaloniai.
  Nusukęs žvilgsnį ties tamsiaplaukės veidu, akimis, šis dar labiau to pasigailėjo. Von Sjuard  veido išraiška nebuvo pati geriausia, rodė, kad ji yra ne tik nustebusi, bet ir kiek susinepatoginusi ir įskaudinta?
  Nejaugi aš ją priverčiau taip jaustis? Tikiuosi, kad man tik vaidenasi.
  - Bet... - norėjo pratęsti savo pasakytą mintį vaikinas, bet tuoj pat buvo nutrauktas Sabrinos, šio veidas kaip mat persimainė, jame pradėjo atsispindėti liūdesys, kaltė. Liūdnas žvilgsnis žvelgė į kambarį paliekančią ausaakę, kol ši dingo, paliko tamsiaplaukį vieną kruviname kambaryje ir trinktelėjo durimis.
  - Aš atsiprašau... - liūdnai ištarė garbanius, nors ir žinojo, kad ši jo nebeišgirs. Visos mintys apie jam patinkančią merginą buvo dingusios ir šis pagaliau pamažu pradėjo suprasti, kad jam nereikia jokios kitos merginos. Sabrina buvo tai, ko jam reikėjo, reikia ir reikės. Nė su viena kita mergina Wallfloweris nesijautė toks laimingas, nesišypsojo ir nesijuokė tiek daug, nesijautė toks savas ir suprastas.
  - Gaidys. Eilinį kartą viską sugadinau, - apgailėtinu, nusivylusiu savimi balsu tarė vaikinas ir paėmęs pagalvę, nesulaikydamas nervų ir išnaudodamas paskutines savo jėgas, sviedė ją į sieną. Minkšta, nieko nenusikaltusi pūkinė pagalvė atsimušė į kambario sieną ir nukrito ant kruvinų grindų. Baltas pagalvės užvalkalas tuoj pat pradėjo sugerti raudoną kraują nuo grindų ir dažytis raudona, kraujo spalva. Bet ne tai šią akimirką Mayranui rūpėjo. Šis negalėjo patikėti, kad tai, kad Sabrina jam svarbi daugiau negu draugė, suprato tik tada, kai jau buvo viską sugadinęs ir vampyrė jau buvo palikusi jo namus. Ir dėl viso to buvo kaltas tik jis pats, niekas kitas.
  Aš sugadinau paskutinį mūsų pasimatymą Londone, kuris turėjo būti kitoks...
  Tamsios akys buvo aptvinkusios nuo liūdesio, silpnumo ir nusivylimo savimi. Tuščias žvilgsnis spoksojo į miegamojo sieną. Susigūžęs vokiečių aviganis miegodamas cyptelėjo ir prisiglaudė arčiau šeimininko.
  Aš negaliu taip imti ir pasiduoti vien dėl vienos kvailos klaidos. Ne, aš susigrąžinsiu ją ir pasakysiu jai visą tiesą. Man pavyks.
  Prieš miegui ir silpnumui pasiglemžiant burtininką į savą, kitą pasaulį, užsibrėžė be galo sau svarbius tikslus šis.
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
[RPG iš laikų, kai Mayra dar gyveno su Dafydd bute]

 Ant viryklės tyliai burbuliavo puodas su troškiniu. Dar tyliau tiksėjo laikrodis, skaičiuodamas vakaro valandas. Mayra sėdėjo virtuvėje ir įtartinai žiūrėjo į telefoną.
 Dafydd dar negrįžo namo.
 Nerimas persmelkė juodaplaukės širdį ir ji sugniaužė rankoje laikomą skudurėlį. Jos akys vilties kupinu žvilgsniu stebėjo tamsų stiklą. Mergina tikėjo - jeigu raudonplaukį būtų užlaikęs kas nors darbe, kad ir netikėtas iškvietimas, ji būtų gavusi žinutę. Vadinasi, ši kurtinanti tyla galėjo reikšti tik vieną - kažkas negerai.
 Mayra atsistojo nuo kėdės ir vėl apėjo virtuvę, įsipildama prie kriauklės vandens, pamaišydama puodą, žvilgtelėdama pro langą ir, galiausiai, vėl sugrįždama ant tos pačios kėdės.
 Šį nerimo ir baimės transą nutraukė iš miegamojo pasigirdęs bruzdesys, dėl kurio stebėtis nereikėjo - pabudo Eliotas. Nelaukdama, kol atsikels ir berniuko brolis, Mayra pasiėmė jį ant rankų ir tęsė savo nerimastingą vaikščiojimą po namus. Mažylis vis nerimo, lyg sugerdamas mamos jausmus į save,  o juodaplaukės akyse pradėjo kauptis ašaros. Tyliai niūniuodama suirzusiam sūnui, mergina toliau kaip šmėkla slankiojo tamsiuose namuose, jos šešėliui kartais pasirodant pro langus besiveržiančios žibintų šviesos ruožuose.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd lipo laiptais. Pagaliau buvo beveik namie. Tarsi norėdamas išpirkti kaltę, kad grįžta gerokai vėliau nei paprastai, užsuko į artimiausią parduotuvę ir pripirko galybę karamelės. Tai šiek tiek praskaidrino nuotaiką, tačiau dabar širdį ir vėl apėmė didžiulis skausmas, liūdesys ir baimė.
Priėjęs buto duris drebančia ranka pradėjo krapštyti raktus. Atrodė, kad užtruko ištisą amžinybę, kol pagaliau pavyko jas atrakinti. Iš karto pastebėjo, kad bute tamsu.
- Mayra? - nelabai tvirtai ištarė Dafydd. Pajuto kylančią paniką: kur ji galėtų būti? Kiek garsiau pakartojo: - Mayra?!
Skubiai užtrenkęs buto duris, nenusivilkęs striukės ir su visais batais nulėkė svetainės link. Ar mergina kažkur išėjusi? Kur dvynukai?! Kažkuriuo metu pastebėjo kažką judant ir už kažko kliuvinėdamas pripuolė prie Mayros. Atsargiai, bet tvirtai ją apkabino. Dafydd stovėjo glėbyje laikydamas tą, kurios šią akimirką taip reikėjo. Galvoje sušmėžavo klausimas, kodėl bute buvo visai tamsu, tačiau garsiai jo neuždavė. Buvo pernelyg gera jausti šalia savęs mylimus žmones.
Tik dabar supratęs, kad tebelaiko rankoje maišelį su karamele, vaikinas padėjo jį ant grindų. Kelis kartus perbraukė merginai per nugarą. Pasirodė, kad ji labai įsitempusi, tad širdį iš karto užgulė kaltė: Mayra tikriausiai buvo baisiausiai persigandusi, o dabar, kai ji laukiasi judviejų vaiko, tikrai nebuvo galima to leisti. Dafydd išsižiojo atsiprašyti, bet vos tik pravėrė lūpas, nutiko tai, ko, ko gero, ir reikėjo tikėtis: vietoj žodžių iš burnos išsprūdo kūkčiojimas, palydėtas iš akių skubiai pasileidusių ašarų upelių. Tai tikriausiai buvo pirmas kartas, kai vaikinas to visiškai nesigėdijo. Pasidėjo galvą mylimajai ant peties ir paprasčiausiai verkė.
- May-r-ra… - sugebėjo tarp kūčiojimų išspausti Dafydd. Nepamiršdamas, kad mergina rankose laiko berniuką, raudonplaukis dar tvirčiau ją apkabino. Laikėsi kaip skęstantysis - paskutinio šiaudo. Ašaros nė neketino nustoti tekėti iš akių. Lygiai taip pat Dafydd nė neketino paleisti Mayros iš glėbio.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Išgirdusi Dafydd balsą, Mayra sustojo. Negi tai buvo tik dar viena haliucinacija, norinti iš jos pasityčioti? Bet balsas skambėjo taip tikroviškai… Ir negi ji susimąsčius neišgirdo, kaip buvo atrakintos durys? Juodaplaukė sustojo ir įsiklausė.
 Žingsniai. Pro šalį prabėgo Katinas, už kurio kažkas užkliuvo. Dafydd namie. Tarsi akmuo nusirito nuo merginos širdies ir ji lengviau atsikvėpė. Vos vaikinas prisilietė prie jos, Mayros akyse sužibo laimės ašaros.
 Jis gyvas. Viskas gerai. Dafydd namie.
 Ore kybojo taip ir neištartas klausimas: kodėl jis parsirado namo žymiai vėliau? O ir prieblandos apgaubtame raudonplaukio veide mergina įžiūrėjo nuoširdžią baimę, sugraudinusią jos sielą. Net Eliotas, ir jis nurimo sekundės daliai.
 Sušiugždėjo pirkinių maišelis ir jie žiūrėjo vienas į kitą per tamsos skraistę. Bet tik akimirką. Akimirką, per kurią Mayra pamatė tai, ko labiausiai ir bijojo - sugniuždytą ir skausmo apimtą žmogų.
 Karštos raudonplaukio ašaros gėrėsi į jos palaidinę kaip lietus į išpurentą dirvą, o Eliotas, bandydamas paguosti tėtį, o gal vėl pasigriebti kuokštą jo ryškiaspalvių plaukų, tiesė rankutes ir vieną delną net priglaudė prie šiurkštaus vaikino skruosto. Mayra tylėdama braukė per mylimojo plaukus ir nugarą, bandydama jį paguosti savo buvimu šalia, bet jos viduje degė pyktis - kas? Kodėl? Ir, svarbiausia, kaip? Mergina puikiai prisiminė, kas atsitiko Dafydd motinai miške ir ji neabejojo, kad tą pakartotų ne vieną kartą - vien tik tam, kad visi, nuskriaudę jai artimus žmones, neliktų nenubausti. Net jei ji turės būti budelis ir jo kirvis.
-Dafydd. Kas,-tarsi labiau reikalaudama nei klausdama tarė Mayra ir atsiduso,-Kas nutiko? Prašau, netylėk, noriu tau padėti,-žymiai sušvelnėjęs ir meilės kupinas merginos balsas nuskambėjo tamsiuose namuose.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd verkė. Mayros palaidinė tikriausiai jau buvo šlaput šlaputėlė, bet vaikinas niekaip negalėjo nustoti jos dar labiau skalbti. Pajuto mažą rankytę ant skruosto, ir tai sušildė širdį. Vis dėlto skausmas buvo toks didelis, kad jam numalšinti to neužteko. Ašaros nemalštančiais upeliais ir toliau liejosi iš akių, o Dafydd nepaliovė glostyti mylimajai nugaros. Jautė jos prisilietimus, mėgavosi jais, tačiau jautė, kad širdy ir toliau viešpatauja tiesiog nepakeliamas skausmas ir sunkumas.
Išgirdęs griežtą Mayros toną Dafydd pasijuto geriau. Ji buvo čia, su juo. Ji buvo dėl jo. Tai buvo supratimas, padėjęs vaikinui šiek tiek apsiraminti. Nepaleisdamas mylimosios iš glėbio raudonplaukis nusivedė ją iki sofos ir pasisodino šalia savęs.
- Mayra… - sumurmėjo. Ašaros vis dar tekėjo skruostais žemyn, tačiau srovė buvo kiek susilpnėjusi. Viena ranka apkabinęs mylimąją Dafydd vėl pasidėjo galvą jai ant paties, kurį jau buvo sušlapinusios jo paties ašaros. Kita ranka paglostė Elioto galvelę ir pasijuto netikėtai gerai: čia jis reikalingas ir mylimas. Dabar tiesiog galės daugiau laiko skirti brangiausiems žmonėms, o ministerija tegul keliauja velniop.
Pabučiavęs merginą į skruostą žaismingai perbraukė ranka jai per nugarą. Kažkodėl šis veiksmas priminė nuvogtas valandas šeštajame lygyje. Tai vėl perdūrė Dafydd širdį skausmo dūriu, ir jis pradėjo drebėti.
- Mayra… - vėl pratarė jis jusdamas, kad ašarų srovė ir vėl grasina sustiprėti. - Aš… Manęs ir vėl nereikia. Ministerija… Von Sjuardas… Tiesiog išspyrė…
Dafydd ir vėl pradėjo kūkčioti. Žinojo, kad čia gali tai daryti. Jis rūpi, jis mylimas ir reikalingas. Čia buvo galima nebijoti parodyti, kaip skauda.
- Mayra, pabūk su manim, - tylutėliai paprašė raudonplaukis abiem rankom atsargiai apkabindamas merginą ir priglausdamas ją prie savęs. Jautėsi labai blogai, tačiau mylimosios buvimas šalia reiškė neišpasakytai daug.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Mayros kūnas kaip visada savotiškai reagavo į Dafydd prisilietimus. Galbūt ją ramino dar ir tai, kad tie prisilietimai įrodė, kad šalia jos buvo tikras ir gyvas žmogus.
 Jis ja pasitikėjo. Nebijojo parodyti, kaip jaučiasi. Tai merginai reiškė neįtikėtinai daug - iki šiol nebuvo tokio žmogaus, su kuriuo ji galėtų bendrautų taip atvirai. Kaip sakoma, apnuoginti sielą ar bent jau jos supuvusius likučius. Ir, jei šią akimirką ji būtų galėjusi, Mayra būtų perėmusi vaikino skausmą. Būtų padariusi viską, kad svarbiausio jos gyvenime žmogaus akių neplautų karčios ašaros.
 Vedama kažkur Mayra nesipriešino tik nustebo pajutusi, kad atsidūrė ant sofos. Dabar tamsa apgaubė judu ir liko tik kažkokie neryškūs siluetai bei šiluma sklindanti nuo jų. Jos vardas, ištartas mylimojo, nuskambėjo keistai. Ne, šią akimirką jos čia nebuvo, visas dėmesys buvo skirtas raudonplaukiui.
 Įvėlusi pirštus į mylimojo plaukus, mergina užsimerkė ir atsiduso. Jai taip norėjosi pajusti Dafydd širdies plakimą, pamatyti jo džiaugsmo ar malonumo išryškintas akis ar tiesiog savo šaltus pirštus lepinti svetimo kūno šiluma.
 Kaip kad dabar, prisiglaudusi prie raudonplaukio, Mayra prisitraukė Eliotą arčiau savęs. Trūko tik Oliverio, kuris turbūt dabar atsibudęs lovelėje spoksojo į savo atvaizdą plastikiniame veidrodėlyje ar kramtė tą miela avytę. Jų maža šeima. Jų burbulas. Ir nesvarbu, kad pasaulis aplink juos galėtų sugriūti per kelias valandas, čia buvo ramuma. Čia buvo Namai.
 Žaismingas Dafydd prisilietimas sukėlė merginai tokiai situacijai visai netinkamas mintis ir prisiminimus. Regis, tai kažką priminė ir raudonplaukiui, mat vos tik šis pradėjo drebėti, Mayra nejučiomis suspaudė jo ranką.
 Būtent tokių žodžių ji ir nesitikėjo išgirsti. Karčiai pamynusi savo savigarbą, ji pati nutylėjo, kodėl ant ministro stalo vieną dieną atsidūrė prašymas išeiti iš darbo. Bet Dafydd? Mergina sustingo. Susijungė visi taškai, kurie piešė ne itin maloniausią Von Sjuardo ir Ministerijos vaizdą.
 Pyktis, iki šiol tik rusenęs viduje, užsiplieskė, tekėdamas jos venomis ir šildydamas net ir amžiname įšale įkalintas vietas. Išspyrė. Kaip nereikalingą šunį.
-Dafydd, brangusis, gal nori eit į miegamąjį? Paguldyčiau Eliotą, atneščiau vandens ir galėtume pabūti kartu ramiai,-švelniai priglaudusi lūpas prie raudonplaukio šiurkštaus skruosto pasiūlė Mayra, prisimindama, kad tuoj turėtų pabaigti troškintis troškinys, o namų padegti, deja, nesinorėjo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Jausti šalia savęs vienintelį žmogų, kuriuo gali pasitikėti, buvo tai, ko Dafydd ir reikėjo. Nepaisant to, kad širdį tebedraskė skausmas, kad jis jautėsi ir vėl išmestas pro duris, pamažu pasijuto šiek tiek geriau. Plaukus veliantys pirštai ir prisiglaudimas padėjo Dafydd bent kelioms akimirkoms pamiršti tą nepakeliamą sunkumą. Jis žinojo taip greit neatsigausiantis, tačiau dabar buvo truputį geriau.
Tai, kad Mayra sustingo, neprasprūdo Dafydd pro akis. Jis išsigando: buvo tikras, kad mergina arba tuoj klaus, už ką, arba jau suprato ir dabar kaltina save. Viduje sukilo baimė, ir Dafydd, tarsi norėdamas ją nustumti į šoną ar bent jau nukreipti mintis, ranka perbraukė per mylimosios plaukus gerokai juos sutaršydamas. Stengėsi nusišypsoti, bet tai padaryti buvo labai sunku. Ašaros pagaliau nustojo tekėti iš akių, tačiau vaikinas vis dar nebuvo nustūmęs baimės į šoną. Mayros žodžiai buvo visiškai netikėti, tačiau keistai raminantys.
- Tik nepalik manęs, maldauju, - sumurmėjo Dafydd. Mintis, kad gali tekti bent akimirkai paleisti mylimąją iš glėbio, siaubingai gąsdino vaikiną. Tik dabar prisiminęs, kad taip ir nenusivilko striukės, padarė tą dabar ir vėl skubiai apkabino merginą.
- Myliu tave, - pratarė jis ir priglaudė lūpas jai prie kaklo. Skausmas niekur nedingo, tačiau buvo taip gera, kad pavyko jį beveik pamiršti. Vaikinas nejučia pakišo ranką mylimajai po palaidine ir uždėjo ant pilvo. Vis dar laikė ją apkabinęs taip stipriai, kaip galėjo, kad nesužeistų ant rankų esančio Elioto. - Ačiū, kad esi… - pridūrė tiesiai į ausį, kurią netrukus ir pakštelėjo. Tikėdamasis, kad Mayra sukikens, Dafydd pirštais kelis kartus perbėgo per pilvą ir galiausiai atsistojo. Nenorėdamas trauktis nuo merginos ten pat pagaliau nusiavė batus.
- Man nesvarbu, ar miegamajame, ar kur, jeigu esu su tavimi, - ištarė Dafydd atidžiai nužvelgdamas merginą. Tiesą sakant, labai norėjosi dabar pat nueiti į lovą, tačiau nosį pradėjo kutenti iš virtuvės atsklidęs maisto kvapas. Širdį užgulė kaltė: raudonplaukis visiškai nesijautė alkanas, tik kaip tą pasakyti? Kaltai nuleidęs akis vaikinas sumurmėjo: - Mayra, nepyk, bet aš visai nenoriu valgyti… Aš...
Dafydd prisiminė, kad beeidamas į ministro kabinetą netgi svajojo apie maistą. Deja, naujienos, visa jėga užgriuvusios vaikiną, atėmė bet kokį apetitą. Dabar jis pasijuto dar blogiau: ne tik sužinojo, kad yra nereikalingas, bet ir negalės įvertinti mylimosios pastangų…
- Atsiprašau, - vos girdimai sukuždėjo Dafydd. Apkabinęs merginą vieną ranka jis neskubėdamas nužingsniavo miegamojo link. Skausmas tebebuvo gyvas, tačiau brangiausių žmonių artumas padėjo jį šiek tiek numalšinti.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Mayrai patiko jaustis reikalingai. Tai įprasmino jos būtį. Jos reikėjo dvynukams ir jos reikėjo Dafydd. Kaip kokia saulė ir aplink ją besisukančios planetos, tik mergina taip apie save negalėjo galvoti. Jos nuomone, ji galėjo geriausiu atveju būti tik vienišas asteroidas, kartais pagrasinantis kokiai pakeliui pasitaikiusiai planetai.
 Todėl raudonplaukio maldavimas nepalikti Mayrai pasirodė šiek tiek keistas. Žinoma, ji niekur neis ir net nesiruošė to daryti, bet… Tai, kad kažkam jos taip reikėjo, šiek tiek gąsdino. Atsakomybė, kurios ji neprašė ir gležnas žmogus, per smarkiai veikiamas jos žodžių ir veiksmų.
 Kad ir kokie jausmai tuo metu buvo užvaldę juodaplaukę, viską pakeitė planavimas - vienintelis būdas, kuris padėdavo merginai išgyvent. Pirma, reikėjo nepadegt namų ir kažkaip išgelbėti troškinį. Antra, reikėjo nuramint Dafydd ir nuvyti jį miegoti - rytas už vakarą protingesnis. Trečia - Eliotas su Oliveriu dar negavo vakarienės, o pastarasis dar ir dėmesio. O žinant kūdikius, turbūt pastebėjęs, kad jos šalia nėra, pagalvos, kad mama dingo amžiams į nežinomybę.
-Visada būsiu šalia, nesijaudink,-sušnabždėjo Mayra raminančiai. Jautrią kaklo odą kutenanti barzda, vėsi ranka po palaidine ir juodaplaukė užsimerkė. Ne čia ir ne dabar ir, svarbiausia, ne prie vaikų - kad ir kaip norėtųsi. Užsimerkusi ir sukandusi dantis ji šypsojosi, o, atmerkusi akis, mergina pajuto atidų mylimojo žvilgsnį ir tamsoje.
 Atsiprašymas buvo tarsi ledinio vandens pliūpsnis ant galvos. Mayra visiškai nesuprato, kas, kodėl ir kaip, bet nenorėjo per daug lįsti su savo klausimais, kai Dafydd ir taip akivaizdžiai prastai jautėsi. Žioptelėjusi kaip žuvis ant kranto, mergina atsistojo ir patraukė miegamojo link. Kažkur jos minčių gilumoje suskambo pavojaus varpai, kad troškinį būtina išjungti, o ir rankose laikomas mažylis pradėjo muistytis iš nuobodulio.
-Ar gali paguldyti Eliotą į lovytę? Prašau,-perduodamą sūnų jo tėvui, tarė Mayra ir įjungė kambaryje šviesą. Laimei, jos lazdelė buvo palikta ant spintelės, tad greitai pasičiupusi magiškąjį įrankį, mergina iškišo galvą ir vienu mostu išjungė viryklę. Atsisukusi į raudonplaukį, ji pabandė išspausti šypseną.