0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #195 Prieš 2 mėnesius »
  Buvo keista taip vėlai grįžti net ne namo. Beveik paryčiais. Ketvirta ryto? Elijas galėjo jau dabar jai pro langą akmenį paleist, kad tik ši nedrumstų ramybės. Tik moteris ir taip vos besilaikė ant savų kojų. Dėkojo sau pačiai, jog išsiderėjo su Alchemiko savininku neavėti aukštakulnių batelių, o apsieiti sportbačiais. O ir prabangių grindų neišmušė dar nė karto dėl to.
  Žingsnis po žingsnio ir Melisa pasiekė savo vyro duris, į kurias atsidususi atsirėmė. Galvojo, belstis, nesibelsti. O gal jis pats atidarys? Ne. Bet sakė, kad lauks. Sakė. Kilstelėjo laisvąją ranką link durų rankenos, tačiau susiturėjo. Kita ranka gniaužė seną cilindrinę dėžutę, kurios turinys neturėjo jai būti įdomus, tačiau buvo. Na, kad ir kaip ten bebūtų, garbanė iki šiol dar turėjo Merington roudo raktus. Tikėjosi, kad josios graikų dievas nebus pakeitęs spynos ar panašiai. Ir tiko. Tiko taip, kaip ir buvo nulietas. Tyliai įžengė į vidų, nusispyrė batus, tačiau ne taip, kaip kažkada, rodos, prieš dešimtmetį, nepaliko siaubingos netvarkos. Užrakino duris, o koridoriuje liko tik josios kvapas, pati egzistencija persikėlė į tą plytelėmis išklotą patalpą ir pasigirdo vandens šniokštimas.
  Ir kodėl būtent duše pradedama ten kažkaip giliai mąstyti apie gyvenimą? Ne, Melisa nemąstė pernelyg giliai, viso labo, apsiėjo vien tik mintimi, ar Elijas miega. Bet ir tai tapo nebesvarbu, kai paliko vonios kambarį drėgnais plaukais ir vyriškais marškiniais. Lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Seni įpročiai neišnyko. Spargtelėjo jungiklį, virtuvėje nušviso ikea angelai, arbatinuko ūžimą nutildė kerais. Cilindrinę dėžutę paliko jos turinys, popierius išsitiesė ant grindų, o šalia prisėdo ir pati amazonė. Smaragdai nužvelgė banko saugyklų planą. Kreivas vypsnis pasirodė pavargusiame, tačiau vis dar žaviame veide.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 145
  Nešyklei atgabenus Mayraną su Sabrina ir Lordu tiesiai į miegamąjį, vaikinas atsargiai paguldė merginą į dvigulę lovą, o pats vos paeidamas, žengė kelis žingsnius link kambaryje esančio veidrodžio. Vaizdas, pamatytas veidrodyje nepradžiugino šio. Pro prasegtą šviesų paltą ir šviesų megztinį buvo įdurtas durklas ir gana smarkiai sunkėsi kraujas, o vaikinuko jėgos vis mažėjo, galva pradėjo kiek suktis.
  - Lordai, stebėk Sabriną, - žvilgtelėjo į liūdnai cypianti, verkiantį ir viską puikiai suprantantį šunytį vaikinas, o pats šiaip ne taip nusirengė paltą ir megztuką, numetė juos ant grindų, taip kiek jas išmurzindamas krauju. Kelios skausmo aimanos paliko Wallflowerio lūpas, tačiau jis žinojo, kad negali palikti čia draugės vienos ir vykti į gydymo įstaigą, bijojo, kad likus viena su Lordu, ji nebūtų saugi, vėl būtų atrasta ir užpulta. Durklas vis dar pūpsojo liemenyje ir tikrai turėjo būti ištrauktas, tačiau taip kraujavimas tik dar labiau paspartėtų, atsirastų daugiau galimybių nukraujuoti. Bet stovėti ir nieko daryti Mayranas taip pat negalėjo, turėjo kažko imtis, turėjo rizikuoti.
  Garbanius pačiupo ant veidrodžio nuo ryto vis dar besimėtantį rankšluostį, giliai įkvėpė ir susikaupęs ištraukė durklą iš šono, išleido skausmo aimaną, akys kiek sudrėko nuo skausmo, tačiau nė viena ašara iš jų nepabėgo. Amenuotą ginklą numetęs ant grindų, užspaudė labai smarkiai kraujuojančią žaizdą rankšluosčiu.
  - Kur mano burtų lazdelė...? - savęs paklausė vaikinukas. Jo balse aiškiai girdėjosi patiriamas skausmas, kurio, kad ir kaip norėtų, nebūtų pavykę paslėpti. Laisvąja ranka burtininkas čiupinėjo kelnių kišenes ir ieškojo jos ten.
  Šūdas, burtų lazdelė liko palte, o be jos aš tikrai nukraujuosiu.
  Tikėdamasis geriausio vaikinukas sukrito ant šaltų miegamojo grindų, užmerkė akis nuo skausmo, tačiau toliau tvirtai spaudė rankšluostį prie šono. Raumenys buvo įsitempę nuo skausmo, tačiau stengdamasis negaišti daugiau laiko, prarasti kuo mažiau kraujo, laisva ranka aptikrino abi palto kišenes ir pagaliau radęs, iš vienos ištraukė burtų lazdelę su škotiško vandenio plauku, dar kartelį išleisdamas skausmo aimaną, sunkiai atsisėdo.
 

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 241
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
   Egzistavęs pasaulis išnyko taip greitai, kad Sabrina nė nesuspėjo suvokti. Nesipriešindama leidosi stumiama tamsos link ir tą akimirką viskas atrodė taip daug paprasčiau. Nebuvo jėgų nei priešintis, nei pritarti.
   Nežinojo, kiek laiko prabuvo be sąmonės, bet pabudus nelabai bebuvo svarbu. Dar neatmerkusi akių bandė suokti, kas nutiko. Sąmonei ne iškarto sugrąžinus paskutinio įvykio prisiminimus, atrodė, kad ji paprasčiausiai guli savo kambaryje, aplink tamsu, tylu ir... Rauktelėjo kiek antakius. Į nosį švelniai plūstelėjo švelnus vyriškų kvepalų aromatas. Nejučia mintyse iškilo garbaniaus atvaizas.
   Mayran.
   Sunkiai pramerkė auksines akis, tačiau tuoj pat užsimerkė. Mintyse iškilo susitikimas su nepažįstamaisiais ir liūdnai pasibaigęs jos bandymas padėti nepažįstamai merginai. Tylus atodūsis paliko auksaakės lūpas. Negalėjo patikėti, kad buvo tokia naivi ir įkliuvo į spąstus.
  Sukaupusi jėgas sunkiai praplėšė akis ir šįkart neužsimerkė. Apsidairė bandydama suvokti, kur yra. Mintyse netgi ėmė regzti planą, kaip pabėgs iš užpuolikų buveinės ir grįš pas Mayran įrodyti, kad jai viskas gerai.
   Gavo nustebti - jos niekas nelaikė jokiame rūsyje ar... Ji paprasčiausiai gulėjo ant lovos jaukiame kambaryje, kur šalimais sukiojosi vokiečių aviganis. Dar ne visu pajėgumu dirbančios smegenys atkūrė ir šio vardą. Akimirką toptelėjo, kad ne tik ji pakliuvo į spąstus, o ir vaikinuką su Lordu įtraukė. Pasiremdama rankomis atsisėdo ant lovos ir pravėrusi lūpas ketino šūktelėti, tačiau akys užkliuvo už veidrodžio. Šiame atsispindėjo prie lovos sėdintis garbanius. Auksinės akys susidūrė tamsiomis, vos sekundei, tačiau to užteko, kad Sabrina suspėtų pastebėti, kad jis kankinamas skausmo, o jo drabužiai permirkę krauju.
   Kaip stryktelėjo iš lovos, keturiomis nukrito nuo lovos, mat kojos dar tvirtai nelaikė, ir prišliaužė prie Mayran paklaikusiomis akimis iš baimės, neprisiminė. Tarsi protas vis dar būtų aptemęs.
   Dabar ji be žodžių viską suvokė. Ji buvo tamsiaplaukio namuose, saugiai pargabenta į saugią vietą, o kol ji gulėjo be sąmonės, jos draugas spėjo nukraujuoti. Neabejojo, kad žaizda padaryta per susirėmimą su užpuolikais. Per jos kvailumą ir naivumą Mayran liko sužeistas.
   - Tu... Tu kraujuoji... - nė pati nepastebėjo, kad buvo užmiršusi vampyriškus instinktus, verčiančius trokšti žmogaus kraujo.
   Galbūt čia pasitarnavo dar kūne veikiantys migdomieji, slopinantys visus instinktus, o galbūt baimė netekti draugo buvo stipresnė už instinktus. O gal ir abu.
   Nežinodama, ką daryti, beviltiškai apsidairė ieškodama bet ko, kas galėtų padėti. Nieko nerado. Vaikinas laikė savo rankose burtų lazdelę, bet ji jai nenaudinga, negalės su ja padėti. Akimirksniu ėmė ieškoti savo, tačiau vos tik lazdelė atsidūrė jos rankose, prisiminė, kad su burtais jai nelabai sekasi. Tiksliau visai nesiseka.
   - Aš atsiprašau... - Balsas taip virpėjo, jog atrodė, kad jaunoji von Sjuard tuoj pravirks. - Aš labai labai atsiprašau... - beviltiškai sušnabždėjo.
   - Nurimk, ir duok jam eliksyrą, įduotą Soreno.
   Fandango balsui nuskambėjus galvoje, auksaakė nieko nelaukdama prasisegė viršutinė marškinių sagą, o tada ištraukė nedidelį buteliuką, prikabintą ant grandinėlės. Turbūt Sorenas žinojo, kad jaunesnioji jo sesuo anksčiau ar vėliau prisidirbs. Atsukusi buteliuką pridėjo prie Mayran lūpų ir palaukusi, kol šis bus ištuštintas, kiek ramiau atsikvėpė. Per siaubą neprisiminė, ką šis apskritai daro, tačiau žinojo, kad jis padės. Turi padėti. Privalo.
   - Aš galiu pamėginti sutvarstyti žaizdą, bet iš manęs prasta hilerė, - liūdnai šyptelėjo.
   Sukaupusi visą drąsą ir įsakiusi sau nepulti į dar didesnę paniką, atsargiai pirštais suėmė Mayrano marškinius, o tada kilstelėjo juos atidengdama bronzinės spalvos kūną. Turbūt, jei ne kraujas, merginai būtų prireikę kelių akimirkų atsigauti, tačiau dabar ši tik pabandė įvertinti žaizdą. Mintyse suvokusi, kaip šią akimirką jai reikalinga Davina, apsidairė. Pirmiausia reikėjo nuvalyti kraują. Griebusi rankšluoštį stryktelėjo ant kojų ir nėrė iš kambario. Prireikė laiko suvokti, kur yra vonia. Radusi šią ir sušlapinusi rankšluostį grįžo atgal į kambarį. Suklupusi prie garbaniaus kiek padvejojo, trumpam žvilgtelėjo į šio tamsias akis, o tada pasinaudodama vampyriška jėga perplėšė marškinius. Sagos išsilakstė į visas puses.
   Mintyse įtikinusi save, kad tai daro tik dėl jo gerovės, ji visai nenorėjo matyti savo draugo pusnuogio, pridėjo vėsų rankšluostį prie žaizdos, nuvalė kraują, o tada jau kiek nurimusi, mat iš durtinės žaizdos kraujas nebesiveržė čiurkšle, burtų pagalba sutvarstė ją. Ne iš pirmo karto, bet pavyko. Ir derėtų pasakyt, jog visai neblogai.
   Giliai atsidususi iš palengvėjimo susmuko šalimais rankose tebelaikydama tą patį permirkusį, kruviną rankšluostį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Sabrina von Sjuard »
Jis visada bus greta, visada guos ir gins, o jei reikės, paaukos net gyvybę. Jis liks ištikimas ir nelaimėje, ir varge. Jis juk šuo! (Jerome K. Jerome)

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 145
  Rodosi, kad vakaras prasidėjo tikrai be galo gražiai. Garbanius papasakojo apie ilgai net pačiam nežinotą problemą, von Sjuard prisipažino esanti vampyre ir jie vienas kitą gražiai priėmė, neatstūmė ir palaikė. Geresnio vakaro vaikinas ir negalėjo norėti, tačiau pasirodo, kad ne viskas baigiasi taip sėkmingai, vakaro įvykiai pasisuko visai kita, daug blogesne ir nesmagesne kryptimi.
  Palisandrinei burtų lazdelei atsiradus rankose, Mayranas jau ruošėsi burtų pagalba bandyti išgydyti žaizdą arba bent kažkiek pristabdyti smarkų kraujavima, bet staiga pabudusi Sabrina visiškai išblaškė jį, vaikinui daug svarbiau tapo ši, negu tai, kad jis čia sėdėdamas baigia nukraujuoti, prarasti sąmonę.
  - Sabrina... Skruzdelyte, tau viskas gerai? - nusilpusiu, skausmo pritvinkusiu balsu paklausė vaikinas ir toliau spaudė rankšluostį prie kraujuojančio šono. Šiai išsiridenus iš lovos, Wallfloweris jau norėjo stotis nuo grindų, tačiau tik suaimanavo nuo skausmo, grįžo į seną, sėdimąją poziciją ir toliau mintyse keikė save, kad nesugeba padėti draugei tada, kai jai reikia pagalbos. Nors tiesą pasakius, tamsiaplaukiui šią akimirką pagalbos reikėjo labiau...
  - Viskas man gerai. Nesijaudink, man nieko nenutiks, kaip tu? - stengdamas paslėpti skausmą nuo veido, neparodyti kaip šią akimirką prastai jaučiasi(nors tai buvo ganėtinai akivaizdu) tarė. Laisva ir švaria, nekruvina ranka, kurioje buvo burtų lazdelė, vaikinas prilietė Sabrinos skruostą, liūdnu ir skausmo pilnu žvilgsniu pažvelgė į ją, tačiau ranka greit nusviro, kadangi ši besijaudindama vis krutėjo, vaikščiojo, kažko ieškojo ir stengėsi padėti.
  - Ne, viskas gerai, man nieko nereikia... - dar bandė prieštarauti vaikinas, tačiau vis vien paklusniai, visiškai pasitikėdamas ja, ištuštino nežinomą buteliuko turinį, kurio skonis nebuvo pats maloniausias, bet buvo ganėtinai pakenčiamas. Vaikinas kaip mat pasijautė geriau, žaizda pamažu pradėjo gyti, kraujas nebebėgo, tačiau silpnumo jausmas ir galvos sukimasis, skausmas vis vien išliko.
  Nors Mayranas ir jautėsi prastai, tačiau sekantys Sabrinos veiksmai privertė kiek nustebusiai prasižioti, kilstelėti antakius ir įsitempti jau ir taip įsitempusiam kūnui. Šis suprato, kad viso to priežastis yra viena: tamsiaplaukė nori jam padėti, tačiau tai vis tiek privertė kūnui sureaguoti kiek kitaip negu derėtų.
  Merginai tvarstant žaizdą, buvęs auroras nesakė nieko, nesikišo ir leido daryti tai, ką reikia. Jo žvilgsnis nebebuvo toks persmelktas skausmo, tačiau jautėsi beprotiškas silpnumas, nuovargis.
  Šiai baigus tvarkyti žaizdą, burtininkas atsargiai paėmė kruviną rankšluostį iš jos rankų, padėjo jį jau ir ant taip kruvinų grindų bei susirūpinusiai nužvelgė auksaakę. Supratęs, kad turbūt ne vienas jis, tačiau ir von Sjuard nesijaučia per geriausiai, sunkiai atsistojo, sekundėlę pastovėjo, įsitikino, kad nenuvirs ir išsilaikys ant kojų be nieko pagalbos ir pakėlė šią ant rankų, paguldė į lovą. Tačiau viskas nesirutuliavo taip gerai, kaip šis tikėjosi. Silpnumas padarė savo ir vaikinas neišlaikęs pusiausvyros, vos pats neužgriuvo ant Sabrinos.
  - Atleisk, kad nesugebėjau pasirodyti vietoje greičiau ir išgelbėti tave nuo visų pasekmių, - būdamas gal net kiek per arti žemaūgės, tylesniu balsu tarė Mayranas, tačiau tarsi kažko sulaikytas, nė nesistengė atsitraukti nuo jos, rankomis prisilaikydamas savo svorį, buvo "pakibęs" virš Sabrinos.
  Dar minutėlę pažvelgęs į liūdnas, tačiau įtraukiančias akis, vaikinas šyptelėjo pavargusia, silpna šypsena ir išnaudodamas savo paskutines jėgas, atsistojo.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 241
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
   Lėtai kryptelėjo galvą į šalia sėdinčio vaikino pusę. Rausvos, putlios lūpos išsilenkė į nedidelį šypsnį, o susirūpinusios auksinės akys nuslydo Mayran kūnu. Kelioms sekundėms stabtelėjus žvilgsniui ties nuoga, raumeninga krūtine, Sabrina tuoj pat nudelbė akis į aptvarstytą vietą, o tuomet staigiai - į tamsias akis.
   - Man viskas gerai, - liūdnai šyptelėjo. - aš sveika ir gyva tik tavo dėka, - auksinės akys dėkingai sužibo, o šalimais vietos nerandantis vokiečių aviganis prisistatė į apžiūrą.
   Norėdamas įsitikinti, kad jo šeimininkui viskas gerai, keturkojis pirmiausia apuostė jį, ištyrinėjo tvarstį, o tada nosimi bakstelėjo merginą.
   - Ir tau, Lordai, - plačiai nusišypsojo pasilenkdama ir pakštelėdama vokietukui į pakaušį, šio uodega kaip mat atkuto, čia pat pasigirdo ir linksmas, žaismingas inkštimas. - Nusipelnei dar vieno? - nusijuokė ir dar kelis kartus pakštelėjo į gauruotą pakaušį.
  Vizgindamas uodegą, netverdamas laime dėl sulaukto dėmesio Lordas kelis kartus sulojo pažvelgdamas į Mayran. Nusijuokusi iš tokios reakcijos mergina atsirėmė į lovą ir trumpam užsimerkė. Staigiai pramerkti akis privertė iš rankų išslidavęs kruvinas rankšluostis. Sutrikusi rauktelėjo antakius, tačiau tuoj pat pastebėjo, kad šį paėmęs garbanius nusviedė ant kruvinų grindų. Papurčiusi galvą ir nusijuokusi lengviau atsikvėpė, o tada vėl gavo nustebti. Pravėrusi rausvas lūpas ketino prieštarauti tokiam tamsiaplaukio veiksmui, tačiau nespėjus nieko pasakyti atsidūrė šio glėbyje.
   Išgąsčio pagauta automatiškai apsivijo rankomis šio kaklą, bet tuoj pat atitraukė ketindama prieštarauti, protestuoti ir klykti, kad būtų paleista, tik mintis, kai suvokė, kad tamsiaplaukis pusnuogis, nustelbė visus prieštaravimus. Pasijutusi itin nejaukiai kiek pasimuistė, o tada atsirado minkštoje, patogioje lovoje.
   - Mes turėtume apsikeisti vie... - nesuspėjus užbaigti sakinio auksaakė krūptelėjo.
   Užsimerkusi tikėjosi sunkaus papildomo svorio bei kelių sumušimų, tačiau vietoj to į nosį plūstelėjo gaivus vyriškų kvepalų aromatas sumišęs su metalo skoniu. Kraujas. Ir tik dabar von Sjuard suvokė, kad pastarasis jai visai nerūpėjo. Ji laikė kruviną rankšluostį, sutvarstė kraujuojančią žaizdą ir visą laiką užuodė kraują, tačiau tai jos neblaškė, neviliojo ir...
   Lėtai atmerkusi akis nejučia pravėrė lūpas. Mayran buvo taip arti jos, kad ji galėjo justi jo iškvepiamą orą ir tą akimirką jai niekas nerūpėjo. Nei vampyriški instinktai, nei jos naivumas ar kvailumas, kurių dėka garbanius liko sužeistas.
   Suvirpėjusi nuo šilto oro ir neįprasto artumo, pajuto, kaip kūnas įsitempia, širdis krūtinėje kelis kartus suplaka dažniau, o kvėpavimas tampa tankesnis. Auksinės akys nejučia nukrypo į putlias, rausvas vaikino lūpas ir von Sjuard bejėgiškai mintyse ėmė melstis, kad šis palinktų kiek arčiau ir ją pabučiuotų.
   Nusivylusiai stebėdama, kaip Mayran atsitiesė, papurtė galvą. Atsisėdusi ir apkaltinusi dėl tokių minčių suleistus migdomuosius ir dar velniai žino ką, nuvijo tokias mintis kuo toliau. Ji ką tik norėjo, kad jos draugas ją pabučiuotų! Na ir stiprią dozę gavo.
   - Tai aš atsiprašau, kad per mane likai sužeistas... Juk ne aš nukentėjau, o tu... - pagaliau atgavusi kvapą, nežiūrėdama į pusnuogį garbanių, tyliai pratarė.
Jis visada bus greta, visada guos ir gins, o jei reikės, paaukos net gyvybę. Jis liks ištikimas ir nelaimėje, ir varge. Jis juk šuo! (Jerome K. Jerome)

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 145
Keistas, šiltas, malonus, visą kūną apimantis ir laimę skleidžiantis, tačiau dar nejaustas jausmas buvo aplankęs Mayraną, šiam žvelgiant  ir būnant taip arti Sabrinos. Tačiau ta visa nežinomybė ir visai neseniai įvykę ne patys maloniausi įvykiai, silpnumo jausmas, nusilpęs organizmas bei žinojimas, kad Sabrina yra jo draugė, šis negalėjo taip elgtis, negalėjo gadinti draugystės, privertė atsitraukti vaikinuką nuo jos.
  Išstovėti ant kojų ir nenuvirsti praradus tiek kraujo, nebuvo lengva, tačiau ir toliau būti pusnuogiu kūnu prigludus prie draugės, vaikinas negalėjo, manė, kad Sabrinai tai buvo nejauku, nemalonu, tad teko kaip nors išstovėti.
  - Mažyte, neatsiprašinėk. Gi viskas man gerai, aš gyvas, - šyptelėjo silpna šypsenėle, - aš tau gi sakiau, kad visad padėsiu ir nepaliksiu bėdoje. Tu man esi svarbi. Tam ir yra skirti draugai.
  Dar minutėlę pastovėjęs žvelgdamas į tamsiaplaukę, o tada kiek svirduliuodamas nuo jėgų trūkumo šis nužygiavo prie spintos, nusimetė marškinius nuo savo kūno(arba bent tai, kas iš jų liko) ir iš spintos išsitraukęs džemperį, užsimovė jį. Supratęs, kad kambaryje gan žvarboka, šaltoka, nebuvo labai šilta, vaikinas pagriebė dar vieną džemperį ir sunkiai pasiekęs kelionės tikslą – lovą, padavė jį merginai.
  - Apsirenk. Nenoriu, kad susirgtum, - šyptelėjo ir nusprendęs, kad jovalą ant grindų išvalys tada, kai turės daugiau jėgų, organizmas nebus toks nusilpęs, sukrito į dvigulę lovą šalia von Sjuard. Kūnas kaip mat atsipalaidavo, jam nebereikėjo atlaikyti svorio.
  Pasukęs galvą į auksinių akių savininkę, vaikinas nužvelgė ją, tarsi dar kartelį bandydamas įsitikinti, kad šiai viskas gerai, pats nuo savęs slėpdamas faktą, kad tuo pačiu metu ir pasigrožėjo ja. Kur buvęs, kur nebuvęs, į lova, į viduriuką tarp Sabrinos ir Mayrano, atbėgo ir įsitaisė kiek sunerimęs, tačiau pakankamai laimingas vokiečių aviganis. Jam pradėjus cypti ir maldaujančiu žvilgsniu žvelgti į šeimininką, reikalauti dėmesio ir tarsi patvirtinimo, kad viskas yra gerai, iš lūpų pasigirdo silpnas juokas. Vaikinas pakėlė ranką ir pakasė Lordo užausius, paglostė jį, be žodžių pagyrė, padėkojo už pagalbą išgelbėjant draugę. Šunytis patenkintas nusižiovojo ir susiraitė prie tarp dviejų žmonių, prisiglaudė prie šeimininko ir užmerkė akis.
  - Aš tikiuosi, kad šis įvykis labai nesugadino vakaro ir noro su manim bendrauti, - su pavargusia, nusilpusia šypsena veide, tarė garbanius ir žvilgsniu surado merginos žvilgsnį.
  Vakaro pradžioje šis norėjo pasikalbėti ne tik apie savo psichinę problemą, kurią dar visai neseniai sužinojo pats, tačiau ir apie kai ką kitą, sulaukti patarimo iš moteriškosios pusės. Tačiau vakarui pasisukus kita linkme, Mayranas nebežinojo, abejojo ar tai gera mintis ir ar tai buvo tiesa.
  - Galbūt neleiskim tiems įvykiams sugadinti mūsų paskutinio pasimatymo Londone ir bent jau apie ką nors pasikalbėkim? Nenoriu, kad prisimintum mane tokį silpną, koks esu dabar, - trumpam nuleido žvilgsnį, pažvelgė į augintinį, tačiau tuoj pat ir vėl grąžino jį ties akimis.
  - Man kaip ir reiktų tavo patarimo... Na žinai, tu mergina ir aš tiesiog... Aš nežinau kaip elgtis, nes nenoriu suklysti, - pradėdamas kalbėti, kiek jaudindamasis ir vis dar dvejodamas, tarė, - Aš susipažinau su viena tokia mergina. Na... Ji graži, miela ir man visai patinka. Ji viskas ko gali norėti vaikinas, tačiau aš nė neįsivaizduoju kaip elgtis toliau... Turėčiau pasikviesti ją į pasimatymą, padovanoti gėlių ir pasakyti, kad ji man patinka, pasiūlyti būti mergina ar ką?
  Aukštaūgio balsas skambėjo kiek susinervinusiai, nepatogiai. Jis norėjo gauti patarimą iš Sabrinos, tačiau vis dar abejojo, vis dar nežinojo ar tai, kad ta mergina jam patinka, yra tiesa, ar ne, buvo pasimetęs.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 241
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
   Visomis išgalėmis stengėsi negalvoti apie šalia stovintį pusnuogį vaikiną, tačiau mintys, kaip įkyrios bitės prie cukraus, vis zujo neleisdamos nė sekundei to pamiršti. Sabrina negalėjo pamiršti ir tos akimirkos, kai trūko tiek ne daug, jog jo lūpos paliestų jos.
   Dar kartą papurtė galvą. Reikėjo nustoti apie tai galvoti antraip sugalvos iškrėsti, kokią nors kvailystę ir skaudžiai nudegs. Susikaupusi ir išstūmusi visas mintis lauk, kilstelėjo galvą, pažvelgė į Mayran ir palaimingai mintyse padėkojo šiam susivokus, kad derėtų apsirengti. Laimei, dabar jos nebeblaškė matomas vaizdas. Išskyrus tai, kad jis amžiams įstrigo atmintyje.
   Draugai... Juk tam ir skirti draugai...
   Žodžiai skaudžiai pasiekė tamsiaplaukę. Ji ką tik troško, kad garbanius ją pabučiuotų, o dabar gavo prisiminti, kad nieko panašaus niekada nebus, jis jos draugas, ne vaikinas. Ir nieko daugiau.
   Pasibaisėjusi savimi ir savo mintims, tebekaltindama nelemtus migdomuosius ir keistą jų poveikį, nežymiai šyptelėjo. Pastebėjo, kad Mayran sunku išsilaikyti ant kojų, bet šis didvyriškai ir užsispyrusiai neketina pasirodyti silpnas.
   - Ačiū, - kiek per tyliai atsakė, bet pakartoti nenorėjo.
   Balsas skambėjo keistai abejingai. Turbūt per daug minčių sukėlė šalutinių poveikių. Sulaukusi pasiūlymo apsivilkti šiltą, keliais dydžiais per didelį, tačiau gražų džemperį, kiek padvejojo. Jai nebuvo šalta, tiksliau niekuomet nebūdavo, juk ji - šaltakraujė, tačiau neatsispyrusi pagundai paėmė džemperį jau vien dėl to, kad nenorėjo priversti tamsiaplaukio pasijusti nejaukiai, kad užmiršo faktą, jog bendrauja su vmapyre.
   - Ačiū už rūpestį, - dar kartą padėkojo apdovanodama vaikiną nežymia šypsena.
   Lovai susiūbavus nuo papildomo svorio, o tada ir dar kartą nuo antrojo svorio šaltinio, Sabrina nusijuokė ir švelniai pakasė Lordui paausius. Kurį laiką stebėjusi laimingą šunį, nudelbė žvilgsnį šalin. Mintis, kad ji vienoje lovoje su Mayran, tapo nepakenčiamai nejauki, ypač po to, kai ji troško būti pabučiuota, o jis skaudžiai priminė, kad ji viso labo tik draugė.
   Kelis kartus giliai įkvėpusi, šitaip nurimusi ir vėl išstūmusi niekam tikusias mintis, atidžiau nužvelgė kambarį. Pabandė įsiminti kiekvieną baldą, net mažiausias detales. Reikėjo pripažinti, kad Wallflowerio butas išties buvo gražus.
   - Ne, - papurtė galvą nedrįsdama pažvelgti į šalimais gulintį pašnekovą, tebesidairė po kambarį. - Tu išgelbėjai man gyvybę, dabar visą gyvenimą būsiu dėkingą, - nusijuokė švelniai paglostydama miegančio vokiečių aviganio kailį.
   O, aš tikrai tavęs neprisiminsiu silpno ir pavargusio. Jei nesapnuosiu tavęs pusnuogio - tai jau bus gerai.
   - Prisiminti tave galėčiau nebent tik, kaip žmogų, kuris išgelbėjo mane ir per mane nukentėjo, - liūdnai šyptelėjo pagaliau pasukdama galvą ir pažvelgdama į garbanių.
   Matyti jį apsirengusi buvo daug lengviau ir jaukiau, o ir įkyrios mintys nebelindo į galvą. Visgi tokios vakaro pabaigos nesitikėjo. Iš nuostabos rausvos lūpos automatiškai prasivėrė, o auksinės akys apsiniaukė. Nė pati nesuprato, kodėl buvo taip skaudu išgirsti tokius žodžius. Sutrikusi ji klausiamai sužiuro į vaikiną, tačiau iš akių suvokė, kad šis kalba rimtai.
   - Taip... Manau, kad taip ir turėtum padaryti, - priverstinai plačiai šyptelėjo išsiropšdama iš lovos ir paslėpdama rankas džemperio kišenėse.
   - Be to, manau, kad man metas. Mano brolis turbūt nerimauja, o migdomųjų poveikis pamažu blėsta, todėl bus geriau, jei išeisiu, - žvilgsnis nuslydo prie kruvino rankšluosčio ir krauju išteptų grindų.
   Vampyriški instinktai pamažu budo, o tai nieko gero nežadėjo.
   - Be to, tau taip pat reiktų pailsėti, - dirbtinai šyptelėjo žengdama durų link. - Ir... džiaugiuosi dėl tavęs. Man daug ramiau bus išvykti žinant, kad tave palieku ne vieną, - paskutinį kartą šyptelėjo, o tada graužiama kaltės nusigręžė dėl tokio melo ir staigaus atsisveikinimo stabtelėjo ties durimis.
   - Iki, Mayran, - grįžtelėjusi per petį tarstelėjo ir dingo iš buto nebeatsigręždama.
Jis visada bus greta, visada guos ir gins, o jei reikės, paaukos net gyvybę. Jis liks ištikimas ir nelaimėje, ir varge. Jis juk šuo! (Jerome K. Jerome)

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 145
Ats: Daugiabutis Vakarų Bromptone, Merington Roudo gatvėje
« Atsakymas #202 Prieš 3 savaites »
  Vaikinas puikiai girdėjo merginos padėką ir tikrai širdį paglostančius žodžius, tačiau nieko į tai neatsakė, kadangi jau tikrai ne vieną kartą kartojo, kad viskas gerai, jis tai darė ne dėl pareigos, o dėl to, kad Sabrina jam labai rūpi, ji jam tikrai svarbi draugė.
  Ar esi įsitikinęs, kad tik draugė?
  Užsičiaupk, ji tik draugė. Man patinka kita.
  Vaikinas tarsi kariavo su savomis mintimis ir pačiu savimi, bet iš tiesų pats nežinojo, kuri iš šių dviejų minčių buvo tiesa, o kuri ne, buvo pasimetęs, bet pats nenorėjo to pripažinti. Ir toliau sau kalė į galvą, kad jam patinka kita mergina. Mayranas nežinojo, ar norėjo užtildyti tą kvailą, pašaipų balselį galvoje dėl to, kad tai, ką jis sakė, buvo netiesa, ar dėl to, kad šis nenorėjo pripažinti, kad tai iš tiesų tiesa.
  Nejauki tyla nebuvo labai maloni, garbanius jau pradėjo gailėtis ir keikti save mintyse, kad nesugebėjo patylėti ir būtinai turėjo paklausti šio klausimo (nė pats nežinodamas ar jis tiesa), kuris turbūt Sabrinai nebuvo labai malonus, privertė pasijausti nemaloniai.
  Nusukęs žvilgsnį ties tamsiaplaukės veidu, akimis, šis dar labiau to pasigailėjo. Von Sjuard  veido išraiška nebuvo pati geriausia, rodė, kad ji yra ne tik nustebusi, bet ir kiek susinepatoginusi ir įskaudinta?
  Nejaugi aš ją priverčiau taip jaustis? Tikiuosi, kad man tik vaidenasi.
  - Bet... - norėjo pratęsti savo pasakytą mintį vaikinas, bet tuoj pat buvo nutrauktas Sabrinos, šio veidas kaip mat persimainė, jame pradėjo atsispindėti liūdesys, kaltė. Liūdnas žvilgsnis žvelgė į kambarį paliekančią ausaakę, kol ši dingo, paliko tamsiaplaukį vieną kruviname kambaryje ir trinktelėjo durimis.
  - Aš atsiprašau... - liūdnai ištarė garbanius, nors ir žinojo, kad ši jo nebeišgirs. Visos mintys apie jam patinkančią merginą buvo dingusios ir šis pagaliau pamažu pradėjo suprasti, kad jam nereikia jokios kitos merginos. Sabrina buvo tai, ko jam reikėjo, reikia ir reikės. Nė su viena kita mergina Wallfloweris nesijautė toks laimingas, nesišypsojo ir nesijuokė tiek daug, nesijautė toks savas ir suprastas.
  - Gaidys. Eilinį kartą viską sugadinau, - apgailėtinu, nusivylusiu savimi balsu tarė vaikinas ir paėmęs pagalvę, nesulaikydamas nervų ir išnaudodamas paskutines savo jėgas, sviedė ją į sieną. Minkšta, nieko nenusikaltusi pūkinė pagalvė atsimušė į kambario sieną ir nukrito ant kruvinų grindų. Baltas pagalvės užvalkalas tuoj pat pradėjo sugerti raudoną kraują nuo grindų ir dažytis raudona, kraujo spalva. Bet ne tai šią akimirką Mayranui rūpėjo. Šis negalėjo patikėti, kad tai, kad Sabrina jam svarbi daugiau negu draugė, suprato tik tada, kai jau buvo viską sugadinęs ir vampyrė jau buvo palikusi jo namus. Ir dėl viso to buvo kaltas tik jis pats, niekas kitas.
  Aš sugadinau paskutinį mūsų pasimatymą Londone, kuris turėjo būti kitoks...
  Tamsios akys buvo aptvinkusios nuo liūdesio, silpnumo ir nusivylimo savimi. Tuščias žvilgsnis spoksojo į miegamojo sieną. Susigūžęs vokiečių aviganis miegodamas cyptelėjo ir prisiglaudė arčiau šeimininko.
  Aš negaliu taip imti ir pasiduoti vien dėl vienos kvailos klaidos. Ne, aš susigrąžinsiu ją ir pasakysiu jai visą tiesą. Man pavyks.
  Prieš miegui ir silpnumui pasiglemžiant burtininką į savą, kitą pasaulį, užsibrėžė be galo sau svarbius tikslus šis.