[Mayra Llewellyn]

 Vasarą naktys buvo vienintelis laikas, kada Mayra galėdavo pasiilsėti. Dieną į langus spiginanti saulė paversdavo butą orkaite, o ir lakstymas aplink berniukus nepadėjo atsivėsinti. Tačiau vėsi pagalvė tiesiog džiugino savo šaldančiu glėbiu, nusinešdama merginą į sapnų karalystę, kur išnykdavo visi žemiški rūpesčiai.
 Ji juto, kad Dafydd sujudėjo, bet nusprendė apsiversti ant pilvo ir dar pasidžiaugti likusiomis ramybės minutėmis tikintis, kad vaikinas netrukus grįš.
 Nežinia kaip ten viskas įvyko, bet turbūt Mayra vėl užmigo. Ją pabudino tik kutenantys mylimojo plaukai bei švelnus balsas, kviečiantis keltis. Tingiai pramerkusi traiškanotas akis, juodaplaukė nusišypsojo ir paslėpė veidą pagalvėje.
-Atrodau baisiai,-sumurmėjo ji, nors tai buvo ne pirmas rytas, kai ji pabusdavo šalia jo. Šiek tiek paniurnėjusi, Mayra galiausiai atsisėdo ir patrynė akis.
-Rytas,-vis dar pusiau miegodama sumurmėjo ji. Dvyniai vis dar sapnavo, laikrodis rodė dešimtą, o nosį kuteno šviežių vaisių kvapas.
-Ar tu man padarei pusryčius?-apsikabinusi vaikiną paklausė Mayra ir pasitrynė nosimi į apšepusį Dafydd žandą.-Myliu tave.
 Ir nors pusryčiai, atnešti į lovą, pradžiugino merginą, itin nepatenkintas skrandis priminė apie kai ką kitą, kas, saugiai padėtas stalčiuje, laukė savaitgalio. Bet, nenorėdama skaudinti mylimojo, Mayra pasiėmė dubenėlį ir patogiai įsitaisė lovoje. Organizmas prieštaravo bet kokiam maisto patekimui į vidų, bet mergina lėtai valgė vaisių gabalėlius, vis nusišypsodama ir pakeldama akis į raudonplaukį.
-Dafydd...-ji galvojo, kaip čia dabar pranešti naujienas. Klausimas, ar jis nori dar vieno vaiko? Klausimas, kiek jis žino apie vaikus bei kaip jie atsiranda?
-Aš nėščia. Vėl,-tiesiai šviesiai galiausiai pasakė ji pasmeigdama braškės gabalėlį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kas gali būti mielesnio širdžiai už mylimosios šypseną vos ji pabunda? Dafydd jautėsi be galo laimingas. Panašu, kad gyvenimas stojo į savo vėžes, jis išmoko nesigąsdinti praeities šešėliais, tad viskas buvo taip, kaip tik ir galėjai pasvajoti.
- Ne, atrodai puikiai, - paprieštaravo raudonplaukis. Vienas iš dalykų, kuriuos jam dar reikėjo išmokti, buvo komplimentai. Dažniausiai pasakęs ką nors gražaus kažkodėl pasijusdavo kaip kvailys. Taip buvo ir dabar, tačiau Mayra buvo jo glėbyje, ir daugiau nieko nebereikėjo.
- Privalau bent retkarčiais palepinti savo mergaitę, - nusišypsojo jis. - Ir aš tave myliu.
Dafydd puikiai žinojo, kad nemoka būti nei švelnus, nei romantiškas. Niekad gyvenime to nepatyręs, viso šito turėjo mokytis pats. Neįsivaizdavo, kaip jam sekasi, tačiau ta, dėl kurios stengėsi, atrodė laiminga, tad galbūt buvo galima tikėtis, kad pasitaiko atvejų, kai jis nesusimauna.
Išgirdęs savo vardą raudonplaukis kiek sutrikęs pažvelgė į Mayrą. Atrodė, kad ji ruošiasi pasakyti kažką labai svarbaus. Viduje galvą pradėjo kelti bjauri baimė, tad vaikinas turėjo iš paskutiniųjų kovoti, kad jai nepasiduotų. Laimei, netrukus mergina pasakė svarbiuosius žodžius. Pirmiausia Dafydd pajuto, kaip jam atlėgo širdis, mat spėjo įsitikinti, kad mylimoji praneš kokią baisią naujieną. Suvokimas, ką pasakė mergina, atėjo tik po kelių sekundžių. Raudonplaukis žiūrėjo į ją ir nežinojo, ką pasakyti. Pirmiausia pagalvojo apie blogiausią gyvenimo mėnesį, kurį, jo supratimu, paskatino dvynukų gimimas. Vis dėlto netrukus vaikinas suprato, kad džiaugiasi dėl to, ką pasakė Mayra.
- Ar esi tuo tikra? - dėl visa ko paklausė. Tą pačią akimirką suprato, kad jeigu čia paaiškėtų esanti klaida, jis jaustųsi nusivylęs. - Bet juk tai nuostabu!
Nusijuokęs jis apkabino merginą. Niekad nebuvo susimąstęs apie tai, kad jiedu galbūt kada nors susilauks dar vieno vaiko, tačiau dabar labai nuoširdžiai džiaugėsi.
- Ar žinai, kada... Na... - bandė paklausti Dafydd, tačiau kažkodėl buvo nejauku, tad jis tiesiog užsičiaupė ir plačiai šypsodamasis laikė mylimąją glėbyje.

[Mayra Llewellyn]

 Braškė visiškai neviliojo, o Mayra, tiesą pasakius, bijojo Dafydd reakcijos, nes net neįsivaizdavo, kokia ji bus. Dvynukų gimimas iš pradžių sukėlė jiems daugiau problemų nei norėjosi, o dabar netikėtas dar vieno vaiko atsiradimas... Tai gąsdino merginą. Ji pati nežinojo, kaip jaučiasi, o pasaulis toliau beprotišku greičiu lėkė į ateitį, nevaldomo Likimo gijos supančiojo jos rankas ir beliko tik pasiduoti.
 Bet viskas išėjo tik į gerą. Džiaugsmo žiburėliai, atsiradę Dafydd akyse, nustebino juodaplaukę, tačiau skųstis ji negalėjo - mylimojo reakcija atrodė nuoširdi, o svarbiausia - jis nepradėjo jai priekaištauti, tarsi vaikui atsirasti užtektų tik vieno žmogaus.
 Šypsodamasi, Mayra glaudėsi prie Dafydd.
-Jeigu nebūčiau tuo įsitikinusi, nebūčiau pasakius,-ranka atidariusi stalčių ir ištraukusi nėštumo testą, ji parodė jį raudonplaukiui,-Antras. Pasidariau vakar.
Ir nors pusryčiai toliau neviliojo, mergina įsidėjo į burną tą vargšę pasmeigtą braškę. Mąstydama, ji toliau stengėsi suvaldyti pykinimą, kai galiausiai priėjo vieną išvadą:
-Turbūt birželį. Tuo metu iškrenta tik vestuvės.
Vestuvinė dovana nuo Valdovo, ane... Vien nuo tokios minties Mayra prapliupo juoktis.
-Dovana... Kas porai dovanoja vaiką...-tyliai sumurmėjo juodaplaukė kikendama.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd laikė glėbyje Mayrą ir bandė suprasti, kodėl jį taip pradžiugino ši naujiena. Negalėjo nustoti šypsotis, tačiau niekaip nesuprato, kas būtent sukėlė tiek laimės. Galiausiai į galvą atėjo mintis, kad taip jaučiasi dėl to, kad šis vaikas atsirado iš meilės.
Žiūrėdamas į daikčiuką, kurį jam parodė Mayra, Dafydd nejučia susimąstė apie tai, kad praėjusį kartą ji tai turėjo išgyventi viena, jo šalia nebuvo. Širdį suspaudė kaltė. Žinojo to niekada nepakeisiantis, tačiau ta mintis neguodė. Pabučiavęs merginą sumurmėjo:
- Kai sužinojai apie dvynukus, buvai viena. Jaučiuosi dėl to kaltas. Norėčiau sugrįžti laiku atgal ir būti šalia tavęs tą akimirką. Buvau - ir tebesu - bailys, niekada tavęs neatsiprašiau už... - tai, kad tris mėnesius tavęs vengiau?.. Tai, kad dvynukai atsirado netyčia ir neplanuotai? Pabaigti sakinį garsiai buvo pernelyg sunku. Vis dėlto dabar buvo laimės akimirka, tad Dafydd pratęsė mintį kiek linksmesne gaida: - Bet dabar esu su su tavimi ir niekada nebebūsi viena.
Žiūrėdamas, kaip nenoriai mylimoji valgo, suprato, kiek daug kantrybės ji turėjo turėti tais vakarais, kai jis pats neprarydavo nė kąsnelio. Tokių dienų vis dar pasitaikydavo, tad Dafydd jau norėjo paimti dubenėlį iš merginos, kad ji nesikankintų, kai paaiškėjo, kad nepabaigtą klausimą ji suprato.
- Vestuvės... - nutęsė raudonplaukis ir nusišypsojo. Tiesą sakant, to ir reikėjo tikėtis: juk tai buvo laimingiausios jo gyvenimo akimirkos. Galiausiai paėmęs dubenėlį pridūrė: - Jeigu nenori, nevalgyk.
Padėjęs maistą toliau vaikinas tvirtai apglėbė mylimąją ir išsitiesė ant lovos. Nepaleisdamas jos iš glėbio perbraukė per nugarą ir sumurmėjo:
- Žinai, kad be proto tave myliu, ar ne?

[Mayra Llewellyn]

 Dafydd palaikymas buvo viskas, ko norėjo Mayra. O dabar, apipilta meile ir dėmesiu, mergina sunkiai su tuo tvarkėsi. Ji vis dar nelabai suprato, kodėl Dafydd reakcija buvo būtent tokia, bet beliko tik džiaugtis, kad viskas baigėsi gerai.
 O dvynukai... Kai sužinojo, kad laukiasi, tai buvo košmaras. Tuo metu ji vis dar buvo susižadėjusi su Luku, o kas įvyko su Dafydd... Mayra iki šiol nesuprato, kokiam transe ji buvo, kad taip pasielgė. Nesuprato, kodėl taip troško pajusti kito žmogaus šilumą, kad susidėjo su Dafydd Carwyn Llewellyn. Ir užteko to vienintelio karto, kad jos likimas pasikeistų amžiams. Mažas ląstelių gumulėlis gimdoje ir beprotiška baimė ir kaltė, persekiojusi iki pat lemtingos dienos ministerijoje.
 Ir dabar, beveik metai po to dienos, ji rytais prabunda prie ją mylinčio vyro, dėkinga, kad jos gyvenimą valdančios jėgos ją taip apdovanojo.
 Iš rankų netikėtai paimtas dubenėlis ir saldūs kaip medus žodžiai, priverčiantys nusišypsoti.
-Žinai, kad be skausmo nevertintume džiaugsmo,-sumurmėjusi, dar kartą suglaudė jų lūpas juodaplaukė. Jeigu galėtų, būtų pasilikusi lovoje taip visą dieną, bet dabar teko džiaugtis, kad jiedu turi kelias akimirkas sau.
-Dafydd, jei ne tavo meilė, manęs čia nebebūtų. Bet ar tikrai džiaugiesi dėl vaiko?-rūpestis atsispindėjo merginos akyse.-Ar pagalvojai apie mūsų laukiantį gyvenimą? Aš nebedirbsiu, o ir bute neišsiteksim. Netrukus prie dvynukų atsiras dar vienas mažylis ir man reikės tavo pagalbos. Ir laiko tau liks dar mažiau.
Švelniai glostydama vaikino plaukus, Mayra prisiglaudė taip, kad girdėtų jo širdies plakimą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayros šypsena buvo dalykas, kuris priversdavo Dafydd pasijusti visiškai laimingu. Vis dar klausė savęs, už ką jam buvo padovanota galimybė taip jaustis. Visiškai nesijautė nusipelnęs taip mylėti ir būti mylimas.
- Bijau, kad suteikiau tau per daug skausmo, - nenoromis nutraukęs saldų bučinį pratarė vaikinas. Jis gulėjo su mylimąja glėbyje ir bandė suprasti, kaip jaučiasi. Žinia, tiesą sakant, buvo netikėta, tačiau Dafydd buvo visiškai tikras: jo džiaugsmas yra nuoširdus ir šitai nepasikeis. Deja, atrodė, kad Mayra kažkodėl negali tuo patikėti. Tai privertė Dafydd susimąstyti: galbūt mergina pati nenorėjo dar vieno vaiko ir dabar kaltina jį? Akyse sužibo baimė, kurią vaikinas atkakliai stengėsi nuslėpti.
- Žinoma, - pratarė jis stengdamasis nenusukti žvilgsnio nuo merginos akių. - Bet dar labiau džiaugiuosi tuo, kad dabar galiu atsilyginti už tą laiką, kada turėjai galvoti, kad auginsi dvynukus viena...
Mayra netruko parodyti savo praktiškumo, mat Dafydd, kaip visada, apie tokius dalykus nė nesusimąstė. Žinoma, pasakymas, kad jam laiko liks mažiau, nebuvo smagus. Tačiau viskas bus gerai, Dafydd dėl to buvo tikras. O ir galbūt atsirasianti būtinybė išsikraustyti negąsdino. Nepaisant to, kad tai buvo pirma vieta, kurią jis galėjo vadinti namais, kartais vis dar jautėsi čia kaip svečias. Tai buvo Mayros namai, į kuriuos jis buvo priimtas. Dabar jiedu turės galimybę susikurti jų abiejų - jų visų penkių - namus.
- Žinoma, aš tau padėsiu. Kai mažylis gims, pasiimsiu ilgų atostogų, kad galėčiau būti su jumis ir kad tau nereikėtų visko daryti vienai. Dėl manęs nesirūpink, aš jau kaip nors, kad tik tu ir vaikai būtumėte laimingi.
Dafydd jautė mylimosios kūno šilumą ir mėgavosi šia ramybės akimirka su ja. Ilgokai nieko nesakydamas glostė jai nugarą ir apie kažką galvojo. Galiausiai pabučiavo į viršugalvį ir paklausė:
- Jeigu jau teks ieškoti didesnio būsto... Kur norėtum įsikurti? Gal kur prie jūros? Ar nori likti Londone?
Pastarasis variantas raudonplaukio visai netraukė, tačiau jis žinojo: kad ir ką Mayra pasirinks, jam tiks, kad tik galėtų būti su ja.

[Mayra Llewellyn]

 Galbūt tai ir buvo jos laimė? Šeima, vaikai ir namai. Mama - vis dar keistas žodis. Kaip ir žmona ar sutuoktinė. Regis, gyvenimas neturėjo nueiti taip toli. Turbūt kažkur pakeliui senoji Mayra, kuri susidėjo su beveik dešimčia metų vyresniu vyru, mirė ir vietoj jos buvo... Ji.
 Dafydd širdies plakimas ir balsas kaip visada veikė merginą raminančiai, primindami, kad čia saugu. Jai nereikėjo nerimauti ar jaudintis, kai jis būdavo šalia. Ir nors ji suprato, ką jai nori pasakyti raudonplaukis dėl suteikto skausmo ir nebuvimo šalia, ji šito niekada nelaikė priekaištais prieš jį. Ne, jų santykiai prasidėjo vėliau negu tai, jis ir negalėjo padaryti kažko kitaip - taip jau lėmė aplinkybės.
 Buvo galima džiaugtis nebent tuo, kad tas keistas pasibuvimas prie Tauerio tapo viso šito pradžia.
-Mmmm... Ačiū,-išklausiusi mylimojo pasiūlymą, tarė Mayra ir susimąstė. Nauji namai skambėjo kažkaip neįtikėtinai, nors su pinigais niekada nebuvo ir nebus problemų. Prie jūros? Ar ji kada buvus prie jūros?
-Londone smirda. Manau vaikams bus smagiau prie jūros. Bet ne visai užkampy,-prisiminusi Voy, Mayra nusipurtė. Laukai, laukai, laukai ir avys. Košmaras! Pasimuisčiusi, mergina pažvelgė Dafydd į akis ir švelniai perbraukė ranką per skruostą.
-O kaip tu įsivaizduoji mūsų gyvenimą? Kur norėtum, kad augtų mūsų vaikai?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd jautėsi be galo laimingas. Mėgavosi tuo laiku, kurį gali praleisti su mylimu žmogumi, visai netoliese miegojo jų vaikai, neilgai trukus jiedu susilauks dar vieno mažylio. Viskas atrodė tiesiog nuostabiai. Ir vis dėlto kažkodėl vaikino neapleido neaiški baimė. Raudonplaukis svarstė, kodėl ji niekaip neatsitraukia, kol priėjo išvadą: kad ir kokie jie dabar laimingi ir mylintys vienas kitą, jų istorijos pradžia niekada nepasikeis. Dafydd nežinojo, kaip dėl to jaučiasi Mayra, tačiau pačiam nebuvo lengva. Labai norėjosi tikėti, kad mergina jį myli ne dėl to, kad jis sužinojęs apie vaikus nepasislėpė po lapais. Norėjosi žinoti, kad Mayra myli jį - tokį, koks jis yra. Tarsi pats būtum kitoks! balselis galvoje nenorėjo palikti Dafydd ramybėje.
Vis dėlto dabar nebuvo galima apie tai galvoti. Reikėjo išmokti nustumti į šalį visas abejones. Dafydd visomis valios pastangomis susikaupė ties Mayros žodžiais ir stengėsi negalvoti apie jokius neigiamus dalykus. Tai, kad mylimoji lyg ir nenorėjo likti Londone, džiugino vaikiną. Deja, tokių rimtų sprendimų priimti jis nemokėjo. Norėdamas laimėti bent kelias akimirkas laiko, jis prisitraukė juodaplaukę arčiau ir apdovanojo ilgu bučiniu.
- Svarbiausia, kad visi būtume kartu, - galiausiai pratarė jis nejučia susimąstydamas, kad pačiam tiktų ir Londono kanalizacija. Žinoma, Mayrai ir vaikams tokių "namų" jis nė už ką nebūtų siūlęs, tad kiek pasvarstęs pridūrė: - Kur nors prie jūros skamba gerai. Tik... Maldauju, nesikelkime į Velsą...
Dafydd kilstelėjęs ranką sušiaušė mylimajai plaukus ir nusišypsojo. Atrodo, tik dabar suprato, kad jis kalbasi su mylimu žmogumi apie tai, kur norėtų kurti savo šeimos bendrą gyvenimą. Mintis buvo tokia džiuginanti, kad vaikinas negalvodamas stipriau priglaudė prie savęs merginą ir nusijuokė. Šią akimirką tikėjo: net ir Dafydd Carwyn Llewellyn šiame pasaulyje gali pasijusti laimingas.

[Mayra Llewellyn]

 Šis rytas atrodė tobulas, net jeigu Mayrą pykino ir ji norėjo pasnausti dar kelias minutes. Bet mergina niekada nesigailėjo laiko, skiriamo Dafydd ir mažyliams. Būdama tvirtame raudonplaukio glėbyje, ji kartais susimąstydavo visko pradžią. Tuo metu jie buvo tokie panašūs ir tokie skirtingi. Du Ministerijos darbuotojai be namų, šeimos ir savos vietos pasaulyje. Tik ji, deja, pasaulyje klaidžiojo dvasia, o ne kūnu. Jos laukdavo tuščias namas, meilūs katinų prisiglaudimai ir skausmo kupinos ašaros.
 Ir būtent tą akimirką, besiglausdama prie Dafydd, ji suprato, kodėl viskas nutiko taip, kaip nutiko. Kiek kartų jie vienas kitam kartojo, kad tai jie išgelbėjo vienas kitą? Ir nors Mayrai būdavo sunku suvokti, kaip Tamsos jėgos valdo jos gyvenimą, dabar toks paprastas kūniškas dalykas kaip aistra buvo akivaizdi detalė, kurią iki šiol ji pražiūrėdavo.
 Taip turėjo būti.
 Tu mane išgelbėjai, Dafydd.
 Ir visko laikinumas ir trapumas leido gyvenimu džiaugtis dar labiau. Džiaugtis mylimojo prisilietimais, bučiniais ir juoku. Būti čia ir dabar.
-Ir velniop Škotiją,-prisiminusi nelemtąjį Voy bei Glazgą tarė Mayra ir bakstelėjo raudonplaukio nosį.-Dėl tavo darbo sakyčiau apsigyvenam netoli Londono, bet prie jūros. Patikėk, keliauti į ministeriją židiniais kas rytą nėra maloniausias dalykas, o su aurorais ką žinai - tavęs gali prisireikti bet kada ir bet kokiomis sąlygomis. Hm, manai rasim tokią vietą? Būtų gerai persikraustyti iki šalčių. Dėl pinigų nesirūpink, jų nepritruks.
 Besiglausdama prie Dafydd, Mayra išgirdo, ne, pajuto, kad prabudo mažyliai.
-Padėsi su dvynukais?-išsirangiusi iš vaikino glėbio paklausė mergina. Nuėjus prie mažylių, ją pasitiko smalsus Elioto žvilgsnis.
-Tu tik pažiūrėk, kas atsibudo,-imdama berniuką iš lovytės kalbėjo juodaplaukė ir šypsojosi. Eliotas išsišiepė savo meilia bedante šypsena ir pabandė sugriebti mamos plaukus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd pagaliau sugebėjo apie nieką nebegalvoti. Jis tiesiog mėgavosi akimirka ir tuo, kad galėjo būti su brangiausiu žmogumi. Vaikinas suvokė, kad šeima ir vaikai priverčia priimti daug svarbių sprendimų, tačiau šią minutę norėjosi apie tai pamiršti, o tiesiog jausti Mayrą šalia ir tuo mėgautis.
Ji, žinoma, nepamiršo galvoti, kas raudonplaukiui neleido visiškai užsimiršti. Ką aš be tavęs daryčiau? susimąstė Dafydd klausydamasis, ką kalba mylimoji. Puikiai suprato jos nenorą grįžti į Škotiją, tad pratarė:
- Žinoma, manau, galime apsistoti kur nors netoli Londono.
Mayrai palikus jį vieną ir patraukus prie dvynukų, vaikinas pasistengė nuryti atodūsį. Štai ir baigėsi jų artumo laikas, kurio netrukus bus dar mažiau. Ar jis tikrai džiaugėsi dėl to, kad turės dar vieną vaiką? Taip! tvirtai atsakė pats sau į šį kiek nepatogų klausimą. Dabar atidžiai stebėjo, kaip Mayra ima ant rankų Eliotą. Nepaisant to, kad mergina buvo išsitaršiusi ir, atrodo, vis dar pusiau mieganti, Dafydd nebūtų sugalvojęs vaizdo, kurį jam būtų maloniau stebėti. Vis dar tebegulėdamas lovoje jis nenuleido akių nuo mylimosios ir šypsojosi.
Po kelių akimirkų tarsi prisiminė, kad galbūt reikėtų pagaliau keltis ir prisijungti prie Mayros. Atsistojęs priėjo prie merginos pabučiavo ją į kaktą. Paglostė Elioto galvytę ir sumurmėjo:
- Myliu jus.
Pamatęs, kad ir Oliveris jau nemiega, vaikinas paėmė jį ant rankų. Grįžęs prie lovos atsisėdo ir ilgokai žvelgė sūnui į veidą. Nepaisant to, kad vis dar buvo baisu kažkur suklysti, laikydamas kūdikį ant rankų jautėsi laimingas. Buvo tikras vis dar nesąs pasiruošęs būti tėvu, tačiau svarbiausia tai, kad laikyti savo vaiką buvo gera. Švelniai nusišypsojęs Dafydd pakėlė akis ir persigando: nežinojo, ar jam tik pasirodė, tačiau susidarė įspūdis, kad Mayra buvo keistai išblyškusi.
- Mayra, tau viskas gerai?! - pašoko jis beveik pamiršęs, kad ant rankų tebelaiko sūnų. Melsdamasis, kad tokį įspūdį sukėlė tik saulės spinduliai, patekę pro langą, Dafydd be galo susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėjo mylimajai į akis.

[Mayra Llewellyn]

 Laikydama Eliotą, Mayra vis tiek juto Dafydd žvilgsnį. Bet neprieštaravo - jai buvo malonu, kai į ją taip žiūrėdavo mylimasis. Vis dar matoma, mylima ir norima - nors dauguma moterų kalba apie save po gimdymo kiek kitaip.
 Eliotas, vis dar šiek tiek lenkiantis savo brolį ūgiu ir svoriu, visaip muistėsi ir spardėsi, lyg norėdamas išlieti per naktį susikaupusią energiją. Mažas smirdantis ėdrus kamuoliukas, bandantis savo didelėmis akimis aprėpti pasaulį. Pajautusi pagaliau iš lovos išlipusio Dafydd lūpas ant savo kaktos, Mayra užsimerkė ir tarė:
-Būtų keista, jei nemylėtum.
Nusinešusi Eliotą prie vystyklų keitimui skirto staliuko, mergina šiek tiek vargo su besimuistančiu ir su kiekviena sekunde vis labiau alkstančiu mažyliu. Tačiau kai atsisuko pažiūrėti, kaip sekasi Dafydd, liko maloniai nustebinta - žiūrėdamas į savo sūnų raudonplaukis atrodė laimingas. Ir tokiomis akimirkos visos tos slaptos baimės, kurios tik ir laukdavo, kada galės įkąsti, pradingdavo. Viskas bus gerai.
 Ir kadangi taip ramiai žiūrėjo į Dafydd, Mayra krūptelėjo, kai šis sušuko. Eliotas, tarsi pajutęs motinos nuotaikos pasikeitimą, pradėjo piktai niurgzti. Priglaudusi mažylį prie savęs, mergina šyptelėjo ir atsisėdo ant lovos.
-Tik truputį pykina. Gal praeis. Žinai, kaip būna pirmom savaitėm,-ruošdamasi maitinti sūnų kalbėjo mergina. Jai ne itin patiko, kad Dafydd jaudinosi dėl jos, nors kuo puikiausiai suprato vaikino rūpestį. Tiesiog... Nesinorėjo būti dar viena problema, keliančia galvos skausmą.
 Stebėdama Eliotą, kuris buvo itin užsiėmęs pusryčiavimu, juodaplaukė šyptelėjo.
-Prisimeni, kai parsivežėm berniukus ir tu net bijojai prisiliesti prie jų? Ir tada aš tau įdaviau Oliverį. Ir buvo chaosas,-ji nusijuokė,-Gali užimti Oliverį, kol pamaitinsiu Eliotą?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd stebėjo, kaip Eliotas muistosi tarsi norėdamas įspirti mamai. Labai norėjosi priglausti merginą tarsi parodant sūnui, kaip reikėtų elgtis. Vis dėlto raudonplaukis suprato, kad mylimosios dėmesio reikia ir berniukams, tad liko sėdėti su Oliveriu ant rankų. Galvoje siautė įvairiausios mintys. Bene sunkiausia buvo ta, kuri atkakliai ėdė smegenis kartodama, kad jis nemoka bendrauti su savo vaikais. Nors dabar nebijojo paimti mažylių ant rankų, ištarti jiems bent kelis žodžius kažkodėl buvo labai sunkus uždavinys: vos ką nors pasakęs Dafydd pasijusdavo kaip visiškas idiotas.
Ne. Nežinau mintyse paprieštaravo vaikinas, ir širdį vėl persmelkė kaltė. Labai stengėsi negalvoti apie tai, ko nebegali pakeisti, tačiau buvo labai sunku. Vėl atsisėdęs ant lovos apkabino Mayrą viena ranka ir tiesiai į ausį sušnibždėjo:
- Ar yra kas nors, ką galėčiau padaryti? Ką nors atnešti? Vandens? Jeigu tik ko nors nori, pasakyk man...
Padėjęs galvą merginai ant peties Dafydd kelis kartus perbraukė ranka jai per nugarą. Buvo be proto gera jausti ją ir vaikus šalia. Ko gero, geriausia buvo tai, kad tai, ką jiedu su Mayra turi, yra statyta jų pačių. Dafydd pats savo meile ir veiksmais sukūrė šią akimirką. Ir tai turbūt buvo pagrindinė priežastis, kodėl šią akimirką namuose nebuvo nei paniekos, nei pykčio, nei neapykantos. Ne, vaikinas spinduliavo meile ir džiaugsmu.
Galbūt dėl to, kad jautėsi toks laimingas, Mayros žodžiai trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Dafydd labai norėjo tikėti, kad ji nieko blogo neturėjo omenyje, tačiau pasijuto krentąs į duobę. Puikiai prisiminė, kaip pirmąjį vakarą po to, kai mergina ir dvynukai grįžo namo, paskutinę akimirką save sustabdė nuo stryktelėjimo į Temzę. Labai tikėjosi, kad Mayra to niekada nesužinojo, bet ar galėjo dėl to būti tikras?
Nežinodamas, ką atsakyti į tokius kažkodėl labai stipriai paveikusius žodžius, Dafydd atsistojo. Užsimerkęs kelis kartus giliai įkvėpė. Tvirčiau priglaudė Oliverį prie savęs. Nenorėdamas žiūrėti, kaip Mayra maitina Eliotą, vaikinas patraukė pervystyti antrojo sūnaus. Atkakliai kartojo sau, kad Mayra neturėjo jokios blogos minties, bet jautėsi taip, tarsi būtų sudavusi jam nepakeliamai stiprų smūgį. Stengdamasis išlikti kuo ramesnis pradėjo vystyti Oliverį. Vaikinas vijo bet kokias blogas mintis į šoną, tačiau labai nesisekė. Jis nė nepastebėjo, kaip pradėjo krūpčioti pečiai, o iš akių pasruvo ašaros.

[Mayra Llewellyn]

 Toks nuostabus rytas atrodė šiek tiek keistas. Turbūt nei Mayra, nei Dafydd nematė savo tėvų taip šeimyniškai besielgiančių, o vadovėlio, kaip būti gerais tėvais ir sutuoktiniais, dar niekas jiems neįteikė. Beliko tik mokytis klaidų ir bandymų metodu.
 Eliotas, susikaupęs tarsi spręstų sunkiausią pasaulio uždavinį, ramiai žindo. Ak, kad toks ramus būtų ir jos skrandis - merginą vis dar pykino ir ji svarstė, ką čia padarius, kad netektų atsiprašyti mylimojo paruoštų pusryčių. Nors ji jau įspėjo jį, kad pykina - gal neįsižeis?
 Tačiau kad ir kas nutiko toliau, Mayra kaltino tik save. Taip, ji buvo beprotiškai pavargusi tą dieną, kai grįžo iš ligoninės su mažyliais, ir dieną po tos, ir dar dieną po tos ir dar dieną, ir dar dieną, ir dar dieną... O dabar mergina ir vėl pajuto, kaip pasikeitė nuotaika, tačiau laikydama mažylį prie savo krūtinės ji negalėjo atsistoti ir paguosti mylimojo. Galėjo tik nulydėti raudonplaukį akimis ir matyti, kaip krūpčioja jo pečiai, kiekvieną kartą suduodami nematomą smūgį jai.
-Dafydd, aš atsiprašau,-tyliai tarė Mayra. Ji žinojo, kad su Eliotu dar ilgai sėdės ir negalės prieiti arčiau, kas dar labiau skaudino.
-Gal nori apie tai pasikalbėti?-ištarusi psichologų mėgstamiausią frazė, juodaplaukė pasijuto šlykščiai, bet daugiau nieko negalėjo padaryti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd labai tikėjosi, kad Mayra nepastebės staiga sugedusios jo nuotaikos. Stovėjo nusisukęs ir kuo ramiau pervystė Oliverį. Deja, tuo metu išgirdo tylų atsiprašymą ir sustingo. Ne, jam kaip ir visada nepavyko nuslėpti blogos emocijos nuo mylimosios. Dafydd buvo tikras, kad jausmus moka sukišti labai giliai į save. Ar tai reiškė, kad Mayra puikiai jį pažįsta? Galbūt taip ir buvo, bet šią akimirką tai visai neguodė.
Laimei, burtų lazdelė gulėjo kaip tik ant vystymo staliuko, tad norint viską sutvarkyti nereikėjo niekur eiti. Raudonplaukis neskubėdamas tai ir padarė. Labai bijojo momento, kai reikės atsisukti į Mayrą, nes visiškai nenorėjo, kad ji dėl kažko jaustųsi kalta: juk jis pats buvo tas kvailys, abejojęs merginos meile; ji darė viską, kad jis tuo patikėtų.
Galų gale neliko priežasties stovėti nusisukus, tad Dafydd nedrąsiai pažvelgė į mylimąją. Jautė drėgnas akis, girdėjo klausimą, tačiau nieko nesakė. Priėjęs prie lovelės atsargiai paguldė ten Oliverį ir vėl pakėlė akis į Mayrą. Ilgą laiką ją stebėjo ir nejučia nusišypsojo: nepaisant to, kad širdį tebedraskė skausmas, vaizdas, nuo kurio negalėjo atitraukti žvilgsnio, buvo mieliausias širdžiai.
Kiek padvejojęs vaikinas atsisėdo Mayrai už nugaros ir uždėjo rankas jai ant pilvo atsargiai prisiglausdamas. Labai norėjosi apdovanoti mylimąją daugybe bučinių, bet to svarbaus proceso trukdyti nebuvo galima, tad Dafydd trumpam priglaudė lūpas prie jos peties ir į ausį sušnibždėjo:
- Neturi už ką atsiprašinėti. Tai tu man atleisk. Neturi dėl ko jaustis kalta, atsiprašau...
Vaikinas jautė, kad galbūt turėtų Mayrai papasakoti, kaip išties jautėsi tą dieną. Ir vis dėlto jis žinojo neišdrįsiąs to padaryti. Tuo labiau dabar, kai mergina pranešė vėl besilaukianti.
- Myliu tave ir visada mylėsiu, - dar tyliau pridūrė jis. Kiek atsitraukęs kelis kartus perbraukė ranka per švelnią mylimosios odą, kai staiga į galvą atėjo mintis. Niekada to nebuvo daręs, tad jautėsi kiek nejaukiai, tačiau susikaupęs uždėjo abi rankas be proto mylimam žmogui ant pečių ir pradėjo atsargiai masažuoti. Pirštai nevikriai bėgiojo po nugarą, bet Dafydd labai tikėjosi, kad Mayrai yra bent kiek malonu. Klausti, tiesa, nesiryžo, mat pačiam buvo pernelyg gera.
Laimei, Oliveris laikėsi tyliai.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra jaudinosi, kad vėl nejučiomis savo žodžiais  užgavo Dafydd. Tiesa - jie juk tik metai kartu, per tiek laiko žmogaus pilnai nepažinsi net jeigu tai išvis yra įmanoma.
 Bet eilinį kartą raudonplaukis išsklaidė visas merginos abejones. Mėgaudamasi atsargiu sutuoktinio prisilietimu, juodaplaukė prisiglaudė arčiau jo ir nusišypsojo.
-Kvailys,-sumurmėjo ji,-Ir aš tave myliu, bet jei dar kartą pasakysi atsiprašau, būsiu priversta įdėti dvigubą pietų porciją.
 Ir štai, užsimerkusi nuo netikėtai malonių prisilietimų, privertusių jos odą pašiurpti, Mayra atsiduso. Jai buvo malonu jausti Dafydd taip art savęs, net jei kasdieninė buitis kartais grasino paversti jį tiesiog namų fonu. O ir toks neįtikėtinai ramus rytas, kai nereikėjo iškart šokti prie dvynukų, buvo reta prabanga.
 Jausdama sutuoktinio pirštus, šiek tiek nedrąsiai spaudžiančius jos įsitempusius raumenis Mayra stengėsi atsipalaiduoti, o Dafydd vėl pasiekus pečius, mergina atlošė galvą ir sukikeno:
-Ten kutena. Ir ačiū. Pravers, kai jau vėl būsiu balionėlis.
 Merginos juokas pripildė miegamąjį, o ir Eliotas, rekordiškai greitai pavalgęs, didelėmis akimis spoksojo į savo tėvą, mat Mayra berniuką iš įpročio prisiglaudė prie peties. Žinodama, kad ji ne viena, juodaplaukė nesijaudino per daug dėl nėštumo. Ne pirmas kartas, o ir Dafydd turbūt ši kartą žinos, kaip elgtis, jei ji ketvirtą ryto verktų, nes suvalgė visus ledus.
-Eliotai, paklausk tėčio, ko jis norės pusryčiams, ką?-tarė mergina ir priglaudė lūpas prie mažylio žando prieš įteikdama jį Dafydd, mat Oliveris jau zirzė iš alkio.
 Laikydama antrąjį dvynį prie savęs, Mayra grįžo į ankstesnę vietą.
-Ar jautiesi tėčiu?-vos vos šypsodamasi atsisuko į vaikiną juodaplaukė ir paklausė.