[Mayra Llewellyn]

 Baimė spaudė iš vidaus, net ašaromis išlieti jos krisleliai nepadėjo nusiraminti. Mayros pirštai įsivėlė į jos kelias dienas neplautus plaukus. Šaltos grindys taip derėjo prie įkaitusios odos. Viduje iš paskutiniųjų laikomas riksmas, vis artėjantis beldimas - jis dabar jau buvo viršuj - mergina nežinojo, kas jai darėsi. Mintys buvo visur ir niekur, judėjo kaip koks reaktyvinis traukinys, keleivius nusinešantis su visomis stotelėmis. Iš pradžių mergina net nepastebėjo ir neišgirdo atsikėlusio Dafydd - per daug buvo susitelkusi ir net per delnus girdimą beldimą -  o atsidūrusi jo glėbyje, tik pradėjo muistytis. Tačiau vaikino balsas prasimušė per panikos šydą.
-Dafydd,-sumurmėjo Mayra, prisiglausdama prie mylimojo.-Aš bijau. Jie atėjo manęs.
Staiga atėjęs suvokimas, kad ji negali čia būti, privertė merginą ištrūkti iš raudonplaukio glėbio ir pripulti prie durų. Laimei, vaikai vis dar miegojo.
-Kai aš išeisiu... Jie ateis tavęs...-pridususi šnabždėjo juodaplaukė, paklaikusiomis akimis žiūrėdama į Dafydd,-Paimk vaikus ir bėk. Kai išauš. Dabar tamsu, jie visur. Man reikia eiti.
Atidariusi duris, Mayra įvirto į svetainę, pasičiupo ant grindų gulėjusį peilį ir atsistojo. Vėl kažkas beldė į duris.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Iš pradžių Dafydd pasirodė, kad pavyko nuraminti merginą. Jai prisiglaudus raudonplaukiui ir pačiam šiek tiek atlėgo širdis. Deja, tai tęsėsi vos akimirką, mat netrukus Mayra privertė Dafydd be galo nustebti. Jis jautėsi visiškai pasimetęs, o jai staigiai ištrūkus iš glėbio, ir išsigando.
- Ko tu bijai? Kas atėjo tavęs? - tespėjo išspausti vaikinas, kai išgirdo dar vienus žodžius, sukėlusius paniką. Kažkodėl jis bijojo artintis prie mylimosios. Ko gero, tai lėmė itin klaikus žvilgsnis.
- Mayra, kur tu eisi? Kas ateis manęs? Mayra, maldauju!
Merginai išvirtus pro kambario duris, Dafydd išsigando, kad ji paims ir išeis. Ko gero, pirmą kartą bijojo ne dėl to, kad Mayra jį nori palikti, ne, šį kartą gąsdino juodaplaukės elgesys. Vaikinas išpuolė iš kambario ir spėjo pamatyti, kaip ji pasiima peilį. Staigiai atsidūręs šalia išplėšė ginklą merginai iš rankos. Neįsivaizdavo, kas čia vyksta, tačiau tikėjosi grąžinti situaciją į bent kiek suprantamas vėžes.
- Ar sapnavai košmarą? Kas atsitiko? Pasakyk man. Čia nieko nėra, tik mudu ir berniukai.
Dafydd padėjo peilį ant grindų ir nuspyrė jį kuo toliau. Vėl tvirtai apkabino Mayrą ir beveik tempte ją nutempė prie sofos. Jautėsi labai pavargęs, tačiau turėjo susikaupti. Norėjo tikėti, kad tai tebuvo blogas sapnas, tačiau nuojauta kuždėjo, kad taip nėra. Mayros elgsena pastarosiomis dienomis buvo pernelyg keista.
- Tu su manimi. Čia nieko nėra. Aš tavęs nepaliksiu, - murmėjo jis tiesiai merginai į ausį. Atsisėdęs pasisodino ją ant kelių, tačiau jautė, kad gali bet kurią akimirką gali prarasti paskutines jėgas - lyg tyčia pasitaikė itin sudėtinga darbo diena... Vis dėlto laikė apkabinęs kiek galėdamas stipriau ir nenustojo šnibždėti - kad tik ji suprastų su juo esanti visiškai saugi.

[Mayra Llewellyn]

 Jokie Dafydd žodžiai negalėjo jos sustabdyti. Nuraminti taip pat. Sąmonę aptraukusi nelogiškumo migla iškreipė realybę ir paskandino Mayrą savyje.
 Beldimas. Tas prakeiktas beldimas. Jie galėtų apsispręsti - užeiti į butą ar ne - ir nebekankinti jos. Bet dabar juodaplaukė spėjo tik baikščiai pakelti akis į tobulai baltas lubas, kai ji pajuto, kaip iš jos atimamas vienintelis turimas įrankis.
-Ne!-suriko mergina, bandydama atsiimti peilį, bet netrukus vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitikėjo, pradėjo ją tempti kažkur. Įsirėmusi kulnais į grindis, Mayra bandė priešintis, bet galiausiai vėl atsidūrė prie Dafydd. Ją spaudžiantis apkabinimas ir šnabždesys, susiliejęs su beldimu, kėlė dar didesnę baimę, bet mergina pasistengė ramiai sėdėti. Užsimerkusi, ji tarsi skaičiavo savo širdies dūžius. Viens, du, trys.
-Dafydd...-tyliai sušnabždėjo Mayra,-Aš juos supykdžiau. Šešėliai, jie ateina pas mus. Jiems reikia manęs, bet jie nuskriaus tave ir berniukus, jeigu aš būsiu čia. Jie beldžiasi. Ateina, Dafydd, jie ateina. Mes niekur negalim eit, kur tamsu. Jiems reikia manęs čia.
Nagais iki šiol braižiusi savo plaštaką, Mayra įspaudė į odą nagus ir kasė tą vietą tol, kol pamažėle, sluoksnis po sluoksnio, ten pradėjo luptis oda.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd kovojo su kylančiu nuovargiu. Labiausiai norėjo nunešti Mayrą į lovą, atsigulti šalia ir ramiai išmiegoti iki ryto. Deja, neatrodė, kad tai yra įmanoma. Vaikinas pradėjo nerimauti, kad mylimoji jam nepastebėjus išgėrė kokių vaistų ar ko nors blogesnio. Negi ji pamiršo, kad tebemaitina vaikus? Ši mintis buvo gerokai gąsdinanti, bet dabar nebuvo galima apie tai galvoti - kažkokiu būdu reikėjo susitvarkyti su pasekmėmis.
- Viskas gerai, tu saugi, tu su manimi, - nepaliovė murmėti vaikinas. Deja, neatrodo, kad jo žodžiai davė kokios nors naudos. Tiesą sakant, jis nebuvo tikras, kad Mayra iš viso jį girdi. Tuo labiau, kad netrukus pradėjo kalbėti visiškai nesuprantamus dalykus.
- Kokie šešėliai? - sutrikęs paklausė raudonplaukis, nors nesitikėjo gauti suprantamo atsakymo. - Nieko čia nėra, niekas nesibeldžia. Esam tik mes ir vaikai. Niekas tavęs nenuskriaus.
Dafydd tebelaikė Mayrą glėbyje, kai netikėtai gavo naują užduotį - teko apsaugoti merginą nuo jos pačios. Paėmęs jai už abiejų rankų tvirtai laikė, kad tik ji nustotų save žaloti. Raudonplaukis neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti toliau, kaip padėti mylimajai. Vis dėlto nuovargis pakišo idėją.
- Gerai, palikime šviesą, jeigu nori. Pažadu - nepaleisiu tavęs, būsime kartu. Bet ar galime eiti miegoti? Pamatysi - ryte viskas atrodys kitaip, niekas tavęs nebegąsdins.
Dafydd nebežinojo, ar geriau tvirtai priglausti merginą prie savęs, ar neleisti jai draskytis, tad tiesiog tebelaikė už rankų ir pabučiavo į kaktą. Jautėsi vis labiau pasimetęs ir sutrikęs. Ir tada labai nelaiku į galvą atėjo mintis: jeigu Mayra išties kažko išgėrė, ar ji taip pasielgė dėl to, kad jis, Dafydd, kažką padarė ne taip?

[Mayra Llewellyn]

 Negi jis negirdi jų beldimo? Negi nesupranta šnabždamų grasinimų ir melų? Na, bent jau Mayra tai tikrai nesuprato tokio abejingo Dafydd elgesio. Gal jam nerūpėjo nei ji, nei vaikai? Gal jis tik džiaugsis, kai jos negyvas kūnas bus paliktas tiršto kraujo klane, o mažyliai - dingę šešėliuose amžiams? Merginai norėjosi klykti iš nevilties.
-Be manęs šviesa nepadės. Jie ją užgesins,-maldavo juodaplaukė savo tamsiomis ir giliomis kaip bedugnė akimis žiūrėdama į vaikiną. Sėdėti vietoje buvo nemalonu, tad Mayra pradėjo muistytis. Jai norėjosi vėl pašokti ant kojų ir eiti, eiti, eiti... Iš nudraskytos vietos bėgo limfa, skaidriu lašeliu nukeliavusi per riešo linkį ir susigėrusi į naktinius.
 Bet Mayra toliau žiūrėjo į Dafydd. Klausėsi to nelemto beldimo ir keistų šnabždesių. Dar kartą pasimuisčiusi, mergina įsitaisė taip, kad sėdėtų veidu į raudonplaukį. Šyptelėjus ir jos mintyse iškilus dar vienai idėjai, Mayra pasilenkė ir pabučiavo mylimąjį. Tai nebuvo tas paprastas ,,aš tave myliu" ar ,,tu man rūpi" bučinys - tarp jų lūpų ši kartą daugiau žaidė geismas. Ir gal bučinio įkarštyje, gal anksčiau ar vėliau, bet viena merginos ranka ištrūko į laisvę ir įsivėlė į varį primenančius vaikino plaukus.
-Dafydd,-sušnabždėjo beveik maldaujančiai Mayra, akimis vis dar ieškodama kažko.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nebežinojo, ką daryti. Atrodo, Mayra buvo visiškai įsitikinusi, kad kažkas beldžiasi ir galbūt netgi grasina. Kad ir ką vaikinas darė, niekas nepadėjo, ir tai stūmė į neviltį. Merginai pradėjus muistytis, Dafydd bandė tvirčiau ją apkabinti, bet jėgos seko tiesiog nepadoriai greitai. Vaikinas žiojosi sakyti, kad atsineš lazdelę, kad bus pasiruošęs gintis - nors ir buvo tikras, kad to nereikės. Vis dėlto tai buvo vienintelis būdas nuraminti merginą, atėjęs raudonplaukiui į galvą. Nespėjus nieko pasakyti, Mayra apdovanojo Dafydd bučiniu. Ir tai buvo ne bet koks bučinys, vaikinas pajuto tai tą pačią akimirką. Nieko nelaukdamas sukilo geismas, ir Dafydd jau buvo pasiruošęs priimti tokį malonų pasiūlymą. Vis dėlto velsiečio protas jį staigiai sustabdė. Ne. Dar ne! Ši mintis tarsi nuvylė vaikiną, tačiau kartu ir kiek išgąsdino: kodėl Mayra tai daro? Ar galima atsiliepti taip, kaip labiausiai norisi? Ji tavęs pasiilgo ne mažiau nei tu - jos! klykte klykė veiklą tęsti norinčios smegenys. Atsilaisvinusi ranka braukė Mayrai per nugarą, tačiau antroji tebelaikė merginos pirštus. Tai, ko gero, buvo dalykas, privertęs Dafydd suprasti, kad čia kažkas ne taip, ir sustoti.
- Ne, Mayra, - sunkiai išspaudė vaikinas. Norėjosi klykti iš apmaudo, bet nė akimirkai nebuvo galima prarasti budrumo. Ak, kad taip būtų galima atsipalaiduoti ir leisti sau užsimiršti!
Deja, noras labai greitai pasirodė esantis stipresnis už protą. Apie nieką nebegalvodamas Dafydd kuo švelniau paguldė Mayrą ant sofos ir visu kūnu prisiglaudė prie jos. Ranka perbraukė mylimajai per kaklą ir pradėjo keliauti žemyn.

[Mayra Llewellyn]

 Vien nuo Dafydd prisilietimo Mayros kūnu perbėgo šiurpas. Ji taip pasiilgo jo. Tik tas pasipriešinimas merginai nepatiko - atrodė dar šiek tiek ir viskas nepavyks. Bet ji per daug gerai pažinojo raudonplaukį, tad nenustebo, kai netrukus atsidūrė ant sofos. Regis, kažkada seniai seniai viskas vyko panašiai. Lygiai taip pat už lango tamsu ir lygiai taip arti esantis Dafydd. Tik šį kartą juodaplaukei teko sukąsti dantis, kad neišleistų nė vieno garso - jie negalėjo žinoti, ką ji daro. Bet sunku laikytis savo plano, kai protas ir tas išdavikas kūnas taip nesutaria. Jei galėtų (ir tikrai norėtų), ji atsiduotų tam, kurio vaikus neseniai savyje nešiojo, čia ir dabar. Bet ne, negalima - visa šitai turėjo kitokį tikslą.
 Ant šalimais buvusio stalelius stovėjo žvakidė. Turbūt viena iš tų sunkių metalinių, paimtų nuo altoriaus. Nenuleisdama akių nuo Dafydd veido, Mayra siektelėjo staltiesės ir, kai ją truktelėjo, nejučiomis aiktelėjo. Viskas tarsi vyko netyčia. Žvakidė nukrito ant grindų, žvakė užgeso ir vaškas išsiliejo ant grindų.
-Dafydd,-sušnabždėjo mergina ir vėl pabučiavo raudonplaukį, pirštais atsargiai siekdama potencialaus ginklo. Jeigu jis ja netikėsi, tai tik trukdys. Žvakidė atsidūrė Mayros rankoje ir ja buvo labai nesmagiai trenkta vaikinui į galvą.
 Greitai iš po jo išsirangiusi ir ant grindų nukritusi mergina pašoko ant kojų ir dingo miegamajame. Drebančiomis rankomis ji susirado savo lazdelę ir nukreipusi į duris tarė:
-Colloportus.
Tik klausimas, ar tie kerai suveikė ant durų, kuriose nėra spynos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd patikėjo, kad viskas kaip anksčiau. Kažkokia smegenų kertelėje paslėpta mintis neleido skubėti, tad vaikinas kelias akimirkas nieko nedarė. Keistas Mayros aiktelėjimas kiek nustebino, bet nieko įtartino Dafydd nepastebėjo.
Turint omenyje, kad pirmoji iniciatyvos ėmėsi mergina, raudonplaukis tikėjosi daugiau... veiksmo? Atrodė, kad Mayra susitelkė ties kažkuo kitu, kas privertė Dafydd sustoti. Ne, dar ne neprašyta mintis grįžo į smegenis. Vaikinas jau buvo beatsitraukiąs, kai Mayra padarė tai, ko Dafydd ir reikėjo: tyliai ištartas jo vardas ir tas saldus bučinys...
- Mayra... - vos girdimai iškvėpė raudonplaukis. Vos spėjo pagalvoti, kad reikia paspartinti procesą, kai pajuto keistą smūgį, ir viskas aptemo.
Dafydd sunkiai atmerkė akis. Suvokęs, kad guli ant sofos, nustebo: kas čia atsitiko? Per kelias akimirkas galvos skausmas pranešė apie save, ir vaikinas viską prisiminė. Vėl iškilo legendinis klausimas: už ką? Kita vertus, buvo ir dar svarbesnis dalykas, kurį reikėjo sužinoti: kur Mayra? Dafydd sunkiai atsiduso - ką šį kartą padarė ne taip? Ar mergina norėjo jį užmušti? Kodėl negalėjo paprasčiausiai paprašyti išeiti? Dafydd buvo tikras, kad Mayra žino: jeigu ji būtų davusi bent menkiausią užuominą, kad nebenori jo čia matyti, jis būtų tą norą išpildęs.
Vaikinas sunkiai atsisėdo. Buvo šalta, be to, galvoje garantuotai kilo gumbas. Atsargiai pačiupinėjęs skaudamą vietą Dafydd kraujo nepajuto. Tai kiek nuramino, bet į jokius klausimus neatsakė.
- Mayra, juk žinai, kad myliu tave, - sumurmėjo velsietis. Nesitikėjo, kad mergina jį girdi: neatrodė, kad būtų svetainėje. - Mayra, ką padariau ne taip?
Klausimas buvo užduotas gerokai garsiau, tačiau vaikinas atsako nesitikėjo. Jeigu Mayra už kažką taip supyko, kad nutarė pabandyti užmušti ar bent sužeisti, tikrai nenorės dabar šnekučiuotis.
Jai tikrai kažkas negerai ankstesnę išvadą prisiminė Dafydd. Ar ji nieko nedarė savo protu, o staiga sukilusi aistra buvo vaistų ar dar ko išdava? Galbūt Mayra laiku atgavo protą ir nubaudė vaikiną už tai, kad jis taip lengvai pasidavė?
Dvynukai! Sulig ta mintimi raudonplaukis pašoko nuo sofos ir norėjo pasileisti kambario link. Deja, galva iš karto apsvaigo, ir jis sudribo atgal. Pakėlęs nelabai ką tematančias akis atkreipė dėmesį, kad kambario durys uždarytos. Kiek prisiminė, išeidamas paliko jas atviras, tad dabar vaikiną sukaustė baimė: pirmą kartą jis išsigando to, ką, jo nuomone, Mayra galėjo padaryti berniukams.
- Mayra... - bandė surikti Dafydd, bet jo lūpas paliko tik tylus šnabždesys. Sukaupus visas jėgas kitą kartą jam pavyko surikti garsiai: - Mayra!
Dar kartą pabandė atsistoti, bet vėl nesėkmingai - skausmas galvoje ir išsekimas neleido pakilti nuo sofos. Dafydd susigūžė į kamuoliuką ir bandė nepanikuoti. Deja, tai atrodė misija neįmanoma.

[Mayra Llewellyn]

 Kerai pavyko... Turbūt. Mayra negalėjo pasakyti, ar kas nors pasikeitė, bet dabar jautėsi šiek tiek saugiau. Merginai vis tiek viduje skaudėjo dėl to, ką ji turėjo padaryti Dafydd, bet kito pasirinkimo nematė - jis netikėjo jiems gresiančiu pavojumi. Tik ji galėjo apsaugoti mylimus žmones. Ir save.
 Lovytėse budo dvynukai. Jų mažas biologinis laikrodukas rodė naktipiečių metą. Vis dar žiūrėdama į duris, už kurių turėjo būti įskaudintas ir sužeistas vaikinas (išties, kokia moteris - užsipuola naktį aurorų štabo viršininką! Su paprasta žvakide!), Mayra atsargiai priėjo prie mažylių. Mamai skaudėjo širdį vien žinant, kad jos vaikams gresia mirtinas pavojus, o vienintelis dalykas, kurį ji gali padaryti dabar, tai buvo bėgimas ir slėpynės. Paėmusi Eliotą, juodaplaukė prisiglaudė jį prie savęs.
 Dafydd šauksmas sutrukdė tą mažą ramybės akimirką su mažyliu. Oliveris, nepatenkintas dėl ryškių šviesų ir triukšmo, pradėjo verkti. Jam irgi reikėjo mamos ir tėčio. Mayra irgi norėjo verkti. Jai reikėjo Dafydd palaikymo. Juk ji bandė jį įspėti, bandė paaiškinti, o jis... O jis pasirinko toliau viską ignoruoti. Skaudu...
 Su abiem mažyliais ant rankų, mergina atsisėdo ant lovos. Tyliai niūniuodama lopšinę, ji ramino savo sūnus tikėdama, kad jeigu kas nutiks, jos aukos pakaks jų išgelbėjimui.
 Keista, kad dėl triukšmo į duris dar nesibeldė policija.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd pasirodė, kad jis užmigo. Jis buvo visiškai vienas ir neįsivaizdavo, ką daryti. Bandė šaukti Mayrą, bet kažkas užspaudė gerklę.
Staiga Dafydd atsimerkė ir vos nenusivertė nuo sofos. Apsižvalgė po svetainę - niekas nebuvo pasikeitę, kambario durys vis dar uždarytos. Kažkokiu būdu reikėjo sutelkti jėgas ir atsistoti. Neįsivaizdavo, kas dedasi kambaryje. Tiesą sakant, bijojo įsivaizduoti. Prisivertęs atsistoti vaikinas iš karto susvyravo, bet pavyko išsilaikyti ant kojų. Didžiausiomis pastangomis nušliaužė iki durų. Įtempė ausis, tačiau nieko neišgirdo. Buvo be galo baisu.
- Mayra, - kimiu balsu išspaudė vaikinas. - Maldauju, pasakyk, ką ne taip padariau? Kodėl?..
Antrasis klausimas nutrūko vos tik prasidėjęs: Dafydd suprato, kad jeigu mergina išties kažko išgėrė ar prarijo, ji nesielgia sąmoningai. Tokiu atveju atviras klausimas apie bandymą nužudyti (?) viską tik labai pablogintų.
- Padarysiu viską, ko tu nori, - sunkiai tęsė Dafydd. Apie nieką dabar taip nesvajojo, kaip apie lovą ir Mayrą joje. Net iki mėlynių spaudžiamos rankos dabar atrodė beveik kaip palaima, kad tik jiedu galėtų ramiai būti kartu.
Vaikinas suėmė durų rankeną. Neabejojo, kad Mayra bus sugalvojusi būdą jo neįleisti, tad kai durys atsidarė, jis net sutriko ir vos neįgriuvo į kambarį.
Vaizdas, kurį ten pamatė, buvo labai netikėtas: mergina kaip bet kuri mylinti motina glaudė vaikus prie savęs. Pasirodo, bijota visai be reikalo. Bet tuomet vėl iškilo klausimas: kuo staiga nusikalto jis? Padarius prielaidą, kad šiuo metu mergina yra sąmoninga, atėjo supratimas, kad jai net nerūpėjo, ar jis begyvas. Skausmo dūris vėl pervėrė širdį. Negalvok apie tai. Jai reikia pagalbos vėl įsikišo tas įkyrus balselis, dar taip neseniai aiškinęs, kad Mayra to nori.
Dafydd neketino eiti artyn, tiesą sakant, prisibijojo merginos reakcijos. Deja, nuovargis padarė savo: sukaupęs jėgų likučius raudonplaukis atšliaužė iki lovos ir atsisėdo netoli Mayros su vaikais. Bene pirmą kartą nė nepabandė jos apkabinti.

[Mayra Llewellyn]

 Krinta sniegas palengva, džiūsta žemė raudona. Mik, mažyli, nebijok, mama dar šalia... Tyliai niūniuodama, Mayra supo vaikus. Kaip laikrodžio švytuoklė - pirmyn, atgal... Jos viduje virė emocijos. Ir ką ji padarė, kad viso šito nusipelnė? Du sveiki, gražūs berniukai, mylintis vyras, namai ir kiekvieną sekundę persekiojanti baimė ir tamsa. Svarstyklės vis tiek kažkaip išsilygina.
 Mergina, žiūrėdama į savo sūnus, vos vos matomai šypsojosi. Kokia ji puiki mama! Eliotas, įsikibęs į naktinius, stebėjo savo gimdytoją išplėstomis akimis. Turbūt jei vaikai galėtų kalbėti, jie mums išplepėtų nenumanomas Visatos paslaptis. Todėl viskas slepiasi regimoje ir neregimoje mėlynėje. Oliveris, atsargiai priglaustas prie Mayros krūtinės, jau vėl snūduriavo. Ir mamai ramiau, kai jis šalia, ir jam ramiau, kai girdi mamos širdies dūžius.
 Atsidarė durys ir į kambarį įžengė, ne, įvirto Dafydd. Mayra pakėlė akis ir įsitempė - ji net neįsivaizdavo, kokia bus vaikino reakcija. O būtent jokios reakcijos nebuvo ir gąsdino juodaplaukę, bet ką jei daryti, jei ją niekas netiki? Jei jis nusprendė ignoruoti šešėlius, jų beldimą ir šnabždesius? Ką jai daryti?
 Tylėdama, mergina atsistojo. Ji žinojo, kad padėtas Eliotas prapliups verkti, nes buvo alkanas. Oliveris jau miegojo, nors vietoj jo lovelėje gulėjo lazdelė. Na, kažkaip apkeitusi vaiką su magiškuoju įrankiu, Mayra pasiėmė skarą, Eliotą ir išėjo į svetainę.
 Aplink vis dar degė žvakės, taip pat kažkodėl galėjai užuosti lengvą sieros kvapą. Atsisėdusi, ji susiruošė maitinti mažylį. Viskas tarsi ėjosi gerai, kai sumirgėjo lempos ir pokštelėjusios užgeso. Liko tik žvakių šviesa.
 Mayros akys išsiplėtė iš siaubo. Jie jau čia.
-Dafydd?-drebančiu balsu išspaudė juodaplaukė, ašaroms besikaupiant jos akyse.-Jie vėl beldžiasi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tyla tiesiog spengė ausyse. Dafydd laukė, kol Mayra ką nors pasakys. Labai norėjosi atsiprašymo ar klausimo, kaip jis jaučiasi. Nebuvo nei vieno, nei kito. Tiesą sakant, nebuvo nieko. Visas merginos dėmesys buvo nukreiptas į vaikus. Raudonplaukis labai norėjo paklausti, už ką, tačiau taip ir neišdrįso. Sėdėjo nejudėdamas ir mąstė, ką daryti dabar. Šią akimirką Mayra atrodė grįžusi į savą protą. Ar vertėjo kažko klausti? Ar jis gautų atsakymą? Deja, Dafydd šito nežinojo, tad taip ir liko sustingęs. Jau norėjo apkabinti mylimąją, bet tuo metu ji atsistojo. Kiek nusivylęs raudonplaukis žiūrėjo į vieną tašką nieko nematančiomis akimis.
Vos Mayra išėjo į svetainę, Dafydd išsitiesė ant lovos ir tą pačią akimirką užsnūdo. Deja, nepanašu, kad šią naktį jam buvo lemta pamiegoti. Gavo pasnausti vos kelias sekundes, kai išgirdo Mayros balsą. Velsietis nebuvo tikras, kad gerai išgirdo, ką ji sako, tačiau viena buvo aišku: mergina be galo išsigandusi. Vėl? Dafydd pajuto tam tikrą susierzinimą. Praplėšęs akis pirmiausia atkreipė dėmesį į tamsą. Tyliai atsidusęs prisivertė išlipti iš lovos ir susirasti lazdelę. Iš nuovargio vos pavilkdamas kojas Dafydd išlindo į svetainę. Žinoma, be Mayros ir Elioto nieko ten nebuvo. Vaikinas atsivilko iki jų ir atsisėdo šalia.
- Kad ir kas tai, aš jus apginsiu, - iš nuovargio balsas skambėjo kaip tylus šnabždesys, bet Dafydd tikėjosi, kad mergina jį išgirs - kaip ir tikėjosi to, kad nauja taktika pasiteisins. Neigimas akivaizdžiai neįtiko, bet gal Mayrą nuramins paruošta lazdelė?
Deja, ginklą laikyti paruoštu buvo labai jau sudėtinga: raudonplaukis sugebėjo kaire ranka apkabinti mylimąją, tačiau vos padėjęs galvą jai ant peties vėl užmigo. Panašu, kad Dafydd ir nuovargio mūšį laimėjo pastarasis.

[Mayra Llewellyn]

 Beldimas įgavo ritmą. Tuk tuk, tuk tuk. Juoda širdis. Tuk tuk, tuk tuk. Beldimas dabar sklido iš visų pusių. Mayra užvertė akis į viršų. Ant baltų lubų šviečiantys gelsvi atšvaitai priminė saulę arba kaitrias liepsnas. Mėlynos liepsnos visada kvepia siera, tiesa?
 Ir Dafydd, nors atėjo šalia, nors kažką sakė, net jis negalėjo atsispirti liepsnų žaismui. Mayra kaip užhipnotizuota stebėjo šviesą ir tik Eliotui pradėjus muistytis suprato, kad baigė maitinti kūdikį. Pasitaisiusi naktinius, mergina prisiglaudė mažylį prie savęs ir vėl pravirko. Baimė buvo nepakeliama, kaip ir tas beldimas. Dafydd galva ant peties buvo per sunki, o rankos švelniai liečiančios jos kaklą ir pečius - per daug pažįstamos. Mayra atsilošė. Karšti vandens lašeliai bėgo jos skruostais, o kūkčiojimą sulaikė tik tvirtai suspaustos lūpos.
Ir aš visada būsiu šalia...
-Ne, ne, prašau, ne,-sukūkčiojo Mayra, papurtydama galva lyg bandytų nuvaikyti už jos stovinčią būtybę.
Tu pirmiau buvai mano nuotaka.
-Palik mane vieną,-lūžinėjančiu balsu išspaudusi žodžius, juodaplaukė pasislinko į šoną, leisdama miegančiam Dafydd nukristi ant sofos. Bet šešėlinės rankos toliau ją lietė.
 Pūstelėjo iš nežinia kur atsiradęs skersvėjis, žvakės užgeso ir sumirgėję užsidegė lempos. Bet Mayra toliau kūkčiojo, jausdama tą nepakenčiamą sieros kvapą aplink save.
-Nenoriu, nenoriu nieko matyt. Pasiimk mane ten, kur amžinos šviesos nėra...-siūbuodama pirmyn ir atgal šnabždėjo mergina.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nuovargis, pusę nakties kankinęs vaikiną, neketino niekur trauktis. Atrodė, kad viskas gali būti gerai: nors Mayra ir vėl persigandusi, o jis nesijautė galintis padėti, jiedu buvo kartu, o jis pats galiausiai gavo pamiegoti.
Deja, neilgai trukus tai baigėsi. Kažkoks staigus judesys pažadino Dafydd. Iš nuovargio jis nepajėgė pramerkti akių, tačiau to net ir neprireikė: suprato, kad Mayros šalia nebėra. Vėl sukilo panika, tačiau vienintelis dalykas, kurį raudonplaukis sugebėjo padaryti, buvo atplėšti akis. Tiesa, teko jas vėl skubiai užmerkti, nes kažkodėl vėl deganti šviesa staigiai apakino.
- Mayra, - sumurmėjo velsietis, stengdamasis atsisėsti. Girdėjo, kad mergina kažką šnabžda, tačiau nesugebėjo išskirti žodžių. Kai pagaliau pavyko išsitiesti, Dafydd gerokai išsigando: atrodė, kad Mayrai vėl blogiau. Ko gero, dar baisiau buvo tai, kad ji rankose tebelaikė Eliotą.
Neįsivaizduodamas, kiek laiko gavo nusnausti, vaikinas atsistojo. Vos laikėsi ant kojų, tačiau dabar apie tai galvoti nebuvo galima. Mayrai reikėjo pagalbos, or Dafydd galų gale nusprendė, kad tos pagalbos jis suteikti nesugebės. Labai nesinorėjo atskirti mamos nuo vaikų, bet buvo akivaizdu, kad kitos išeities nėra.
Sunkiai prisiartinęs prie mylimosios Dafydd kuo atsargiau paėmė Eliotą.
- Jis miega, nunešiu į lovelę. Tuoj grįšiu, - ištarė vaikinas. Stengėsi judėti kiek įmanoma greičiau, tačiau nepakankamai greitai, kad pabudintų sūnų ar dar labiau išgąsdintų to sūnaus motiną.
Galiausiai grįžęs į svetainę paėmė Mayrai už rankos ir kuo švelniau pastatė ją ant kojų. Apkabinęs pradėjo abejoti, ar kelionei oru užteks jėgų, tačiau kitos išeities paprasčiausiai nerado.
- Aš tau padėsiu. Visada būsiu šalia, - sumurmėjo vaikinas. Suprato tiesiog tempiantis laiką, bet ilgiau to daryti nevalia: vaikų vienų ilgam palikti negalima. Tad Dafydd aiškiai įsivaizdavo ligoninę, iš kurios taip neseniai Mayra grįžo, ir apsisukęs ant kulno išnyko išsigabendamas merginą drauge.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd kuo tyliau išlipo iš lovos. Pastaruoju metu darbas taip vargino, kad šeštadieniais miegodavo ilgiau nei Mayra, bet galiausiai vaikinas nutarė, kad atėjo laikas palepinti mylimąją. Jautėsi neišsimiegojęs, tačiau vylėsi, kad geri norai pradžiugins merginą, o tai buvo viskas, ko reikėjo, kad Dafydd jaustųsi laimingas ir patenkintas.
Nė neapsirengęs dieninių rūbų raudonplaukis basomis patraukė į virtuvę. Kad ir kaip nesinorėjo, kad visa namų ruoša sukristų Mayrai ant pečių, neegzistuojantys kulinariniai sugebėjimai neleido jam dažniau pasisukioti virtuvėje. Nutaręs pasinaudoti tuo, kad yra vasara, Dafydd buvo pripirkęs įvairiausių šviežių vaisių, kuriuos dabar kiek pjaustė šiek tiek drebančiomis rankomis. Viską kaip galėdamas gražiau sudėjęs į dubenėlį susirado šokoladines lazdeles ir įsmeigė jas į apelsino skiltelę. Vaikinas labai stengėsi, tačiau vis tiek nebuvo patenkintas rezultatu. Netgi galvojo pasinaudoti magija, bet, nutaręs, kad taip tik viską sugadins, šitos minties atsisakė.
Po labai daug vargų dubenėlis galiausiai buvo paruoštas, tad Dafydd ištraukė iš šaldytuvo plaktą grietinėlę ir patraukė atgal į miegamąjį. Tikėjosi, kad Mayra dar miega. Įžengęs pro duris žvilgtelėjo, kaip laikosi dvynukai, kurie, atrodo, dar nebuvo nusiteikę pabusti. Šypsodamasis vaikinas patraukė prie lovos. Padėjo dubenėlį ant staliuko šalimais, o pats atsigulė šalia merginos ir tyliai ją apkabino.
- Labas rytas, - sušnibždėjo tiesiai į ausį leisdamas plaukams užkristi mylimajai ant veido. Tvirtai laikydamas merginą glėbyje Dafydd pabučiavo ją į žandą ir svarstė, ar jo pastangos bent kiek pradžiugins tą, dėl kurios buvo stengtasi.