[Fasiras von Sjuardas]

   Psichoaktyviųjų medžiagų departamentas – Magiškųjų įstatymų priežiūros departamento skyrius. Šis skyrius yra atsakingas už alkoholinių gėrimų vartojimo reglamentavimą. Departamentas gana griežtai žiūri į alkoholio pardavinėjimą nepilnamečiams ir pateikia įspėjamuosius pranešimus. Ar už alkoholio pardavinėjimą nepilnamečiams departamentas baudžia, nėra žinoma, tačiau dalis smuklių, pavyzdžiui, „Trijų šluotų“ smuklė, alkoholio nepilnamečiams parduoti nesutinka. Skyrius pavaldus Magijos ministrui, jo vyresniajam bei jaunesniajam padėjėjams ir Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovui.
 
   Žiobarų kilmės burtininkams šis skyrius primintų tipinį nemagų ofisą - pertvaromis atskirtuose kvadratėliuose dirbo jau per brandaus amžiaus burtininkai, dažniausiai raganos pusiniais akinukais (jaunimas nelabai mėgo dirbti šiame departamente). Čia nuolat lakstė ministerijos pašto lėktuvėliai, skambėjo automatinėms plunksnoms bei rašomosioms mašinėlėms diktuojami įvairūs tekstai: įspėjimai pažeidėjams, perspėjamieji pranešimai smuklių ir kitų įstaigų lankytojams, kitos brošiūros. Ir be kita ko, visi tik dūsavo kada gi ministerija įsteigs burtininkų blaivyklą.

[Selena Lawrenz]

  Ant Magijos įstatymų priežiūros vadovui, priklausančio kabineto (kurį, žinoma, buvo okupavusi Selena), sienos įkyriai tiksėjo kreivai pakabintas laikrodis. Jis buvo pradėjęs nervinti ir burtininkę, kuriai nė netoptelėjo, kad tiek pasitelkus kerus, tiek tiesiog nukabinus jį rankomis, šis erzinantis daiktas galėtų nedrumsti šventos ramybės..
  Dokumentais apkrautą stalą puošė pastatytas karštos kavos pripildytas puodelis, kuris palengva garavo, savo gardžiu aromatu pasklisdamas po visą Vizengamoto teisėjai priklausantį kabinetą. Juodaplaukės ausinės akys vis nukrypdavo link jo, o po to knygos, kuri gulėjo kitoje stalo pusėje kryptimi. Ir, deja, tai labai trukdė susikaupti.. Susikoncentravimas į darbus pastarosiomis dienomis skambėjo, kaip išbandymas, kurį įveikti lengva tikrai nebuvo, o, galbūt, škotė net nesiruošė bandyti. Tai taip pat skambėjo, kaip logiškas ir galimas variantas. Na, jeigu dar kažką šiame gyvenime buvo galima pavadinti logišku.
 Pastarosios dienos Magijos ministerijoje nebuvo niekuo ypatingos, tačiau Lawrenz tuo nesiskundė. Dažniausiai pas ją neužsukdavo joks lankytojas ar darbuotojas, kuris turėjo kelis, jau nervinti pradėjusius, klausimus, tad magė galėdavo ramiai išsitraukti skaitomą romaną ir susikėlus koją ant kojos skaityti jį ištisas valandas, darbus pasilikdama kitai dienai. Vien tik dėl tokių sprendimų šiuo metu ant stalo stūksojo porą nemenkų dokumentų, įvairiausių ataskaitų ir kitokio šlamšto krūvelių, kurias peržiūrėti reikėjo kuo skubiau.
  Neturėdama motyvacijos net nukreipti savo žvilgsnio į tą pusę mergina tik beviltiškai atsiduso ir gurkštelėjo kavos, taip mėgindama, bent jau neužmigti darbe.
  Selena primerkė akis, ir jei būtų praėjusi bent minutė daugiau būtų užsnūdusi ant patogaus krėslo, kuris, šiuo atveju, atstojo lovą. Panelės (ne)laimei ji išgirdo greitus bei sunkius žingsnius, kurie privertė susimąstyti, kas gi dėjosi Magijos ministerijos koridoriuose ar kituose skyriuose, departamentuose. Paprastoms, suprantamoms mintims nė nespėjus pasiekti juodaplaukės galvos pro duris įsiveržė kažkoks burtininkas, regis, departamento darbuotojas, kuriam garbė vadovauti teko Selenai.
  - Psichoaktyviųjų medžiagų departamente siautėja kažkoks beprotis, - prabilo burtininkas. - Bandėme susitvarkyti patys, bet..- sumišęs pridūrė, tačiau sakinio pabaigti neprisiruošė. - Būtų gerai, kad ten ateitumėte.
  Isabella tik linktelėjo magui ir nieko nepasakiusi pakilo nuo krėslo, greitu žingsniu sekdama paskui tą individą. Neprisiminė, ar kažkada teko lankytis minėtame skyriuje, tačiau dabar tai nebuvo esmė. Ji tik stengėsi nutaisyti kuo rimtesnę veido išraišką ir mąstė, ką vertės pasakyti pilnai supratus situaciją.
  - Sveiki, - vos įžengus į patalpą, neentuziastingai pasisveikino su skyriaus darbuotojais ir kilstelėjo antakius.
  Išlaisvinkit mane nuo šitos vergovės, - kreipėsi į Kažką aukščiau ir vangiai šyptelėjo net nesiteikdama tikėti, kad visatoje atsirastų bent vienas žmogelis, kuris išklausytų tokių jos pageidavimų.

[Hayato Shinohara]

   Prie kabineto durų palikti aptrinti, patrūniję, jau berimstančių sielų batai, besiruošiantys amžinai kelionei į dausas, kur daugiau nereikės minti balų, smirdėti prakaitu ir gerti batų tepalo. O, šlovingieji batų rojaus laukai be kelių, be pievų ir...
   Hayato kvatojosi, springdamas ir gerdamas iš gertuvės kažką, kvepiančio ne per geriausiai - nesijaudinkit, tikrai ne apie tai, ką dabar galimai pagalvojot, na, ir galimai ne kažką, skirto batams; nebent visa tai, kas buvo jiems skirta, japonas ir išgerdavo, ką irgi buvo galima palaikyti visai įmanoma teorija.
   Jis trinktelėjo gertuvę į stalą, pasilenkęs dėbsodamas tiesiai į suprakaitavusio ir savo marškinių apykaklę šlapiais pirštais betampančio ministerijos vergo kaktą. Smalsumas traukė pažiūrėti į akis, bet jos buvo per šlykščios jau savo egzistencija, taip, europiečių akys buvo šlykščios, per plačios pažiūrėti, per plačiais, narkomaniškais vyzdžiais ir... ir... ar... vergiškos akys... ar jos... ką?...
   - Aš su jumis nešnekėsiu, - tarė, žvilgsniu ardamas jaunuolio kaktą, ir nukirskit man galvą, jei ant nelaimingos kaktos bent spuogų neprisiras po tokio nutikimo. - Aš kalbėsiu tik su vadovu, supratot? Tik su vadovu kalbėsiuosi, - pakartojo, tik jau vokiškai, kad užtikrintų buko baltojo supratimą apie jo rimtus ketinimus.
   Argi urviniai europiečiai, ypač britai, galėtų mokėti daugiau nei vieną kalbą? Netgi tokia privilegijuota skylė kaip ministerija į savo gretas ėmė neregėtus nevykėlius, netgi, kiek teko girdėti, antgamtus.
   - Ar tu ką, irgi antgamtas? - nė pats nepajutęs išsisukdamas nuo stingdančių kerų, kitatautis sučiupo jaunuoliui už pakarpos ir tuoj pat pasišlykštėjęs atitraukė pirštus.
   Apgailėtina, apgailėtina. Per šį laiką jo alergija baltai odai padidėjo dešimtis, o gal ir šimtus kartų. Veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo, vaizduotė jau piešė vaizdus, kaip jo gelsvoka, nors ir albinosiška oda vien nuo to nelemto prisilietimo visa pasidengia votimis.
   Jis išmaukė dar gurkšnį iš gertuvės, dabar jau tikrai paskutinį, jei tik išvis tuos lašus čefyro buvo įmanoma pavadinti gurkšniu.
   - KAIP, kaip TAI suprasti?! - bliovė jis, netausodamas balso stygų, šiaip ar taip, jam retai kada jų tereikėjo... ar... ar jau dažniau? Nebe dažnai... - Jūs esat psichoaktyvių medžiagų, PSICHOAKTYVIŲ MEDŽIAGŲ sumautas departamentas, apsišik Merlinai, ir JŪS man negalit jų duoti? MAN?! - paleido jau kažkelintą tiradą, sviesdamas gertuvę į sieną.
   Prisėdo ant kilimo ir prisidegė cigaretę.
   Prieš akis mirguliavo prarasti veidai, tuose cigarečių dūmuose veidai, tik ne dūmuose prarasti, velniai žino, kur jie buvo prarasti. Ar tikrai jie dar buvo - gal tai tebuvo blankių dūmų prisiminimai, lyg smėly išraižyti laikinoj jo atminty?
   Hayato atsiduso, pamanęs, kad gal visai nebuvo verta, visai.
   Prie durų kažkas paliko batus, japonas jau bemaž nudžiugo, kad Europa periminėjo teisingas tradicijas. Cigaretės pelenai užkrito ant basų jo kojų ir ant kilimo, tik jo akys ir dėmesys sklandė visai kur kitur. 

[Selena Lawrenz]

  Nesulaukusi jokio atsako iš departamento darbuotojų, mergina sutriko, gaila, tik tada susiprato, kad nepažvelgė nė vieno žmogelio pusėn: dauguma atrodė taip, lyg būtų susidūrę su didžiausiu savo košmaru. Ausis pasiekė ir poros moteriškių murmėjimas, jog sutikdamos dirbti Magijos ministerijoje nepasirašė sutarties kovoti su tokiais pašaliniais atkulniavusiais į šį pastatą tikrai neįteikti padėkos už puikiai dirbamą nelengvą darbą.
  Vos įėjus į patalpą pajuto dvoką, kurio pakęsti Isabella negalėjo. Nesuvokdama, kaip kažkoks pašalinis atėjęs į Psichoaktyviųjų medžiagų departamentą galėjo sumanyti prisidegti cigaretę, Selena žengė netvirtą žingsnį pirmyn, taip bandydama įmatyti jo veidą, o tai per pilkus dūmų debesis nebuvo paprasta. Arčiau nei per metrą artintis nežadėjo, mat iš darbuotojų reakcijos suprato, kad visa situacija buvo kelis kart rimtesnė, nei atrodė vos išgirdus, kad šiame skyriuje dėjosi neramumai.
  - Ministerijoje nerūkoma, - nepasisveikinusi su sąmyšį sukėlusiu žmogumi pasakė ir nedrąsiai žengė dar vieną žingsnį pirmyn. Panelė šiek tiek susvyravo - ir kodėl privalėjo šią dieną užsidėti pačius nepatogiausius (bet, žinoma, gražiausius) aukštakulnius?..
   Iš švarkelio išsitraukė Magijos ministerijos sukurtą asmens tapatybės kortelę, kurią atkišo tiesiai japonui prieš akis, netrokšdama prisistatyti. Nuo vimdančio kvapo buvo pradėję skaudėti galvą, tad nuotaika subjuro dar labiau, ir kodėl skyriaus darbuotojai negalėjo pakviesti keleto aurorų išstumti nelauktą svečią pro skyriaus duris?..
  Ne paslaptis, kad Selena nė karto per šiuos metus, kuriuos išdirbo vergaudama ministrui nebuvo įsivėlusi panašią situaciją, tad nenutuokė ką vertėjo pasakyti dabar. Norėdama bent jau neparodyti savo milžiniško nerimo, burtininkė giliai įkvėpė, bet iš karto pasigailėjo, dūmų kvapas kiekvieną sekundę erzino vis labiau ir labiau.
  Kilstelėjusi antakius piktu žvilgsniu nužvelgė jos departamente dirbančius žmogelius, tačiau suprato, kad pasišalinti iš šios situacijos įmanoma nebuvo. Galbūt tai ženklas, kad jai ministerijoje ne vieta?..
  - Ko jums prireikė Psichoaktyviųjų medžiagų departamente? - nieko nelaukusi prabilo ir, nors klausimas ir nuskambėjo netvirtinai bei neužtikrintai, atsakymas į jį domino devyniolikmetę, galbūt tai padės pilnai suprasti situaciją ir ji iš tikro galės pagelbėti šio skyriaus darbuotojams... 

[Hayato Shinohara]

Minusterijoje trūko debesų įvairiapusiškiausiomis prasmėmis. Papilkėję biuro veidai buvo perdžiūvę - seniai jau iš jų išgaravo svajonės ir sapnai, neliko nei noro mokytis, nei smalsumo, nei subtilių jausmų... O, tik ar būdingi tokie bruožai baltajai urvinių kartai? Hayato pūstelėjo debesų dūmą tiesiai į besiraukantį nuo jo snukį. Nesistebėjo, matydamas tokį nepasitenkinimą civilizacijos nemačiusioje marmūzėje, bet...
   Mintis nutrūko prieš pat momentą, kuomet į jį atsklido balsas, grasinantis nutraukti vienintelį jo malonumą pasišlykštėtinam biurokratijos urve.
   Japonas išsitiesė visu ūgiu, iš aukšto grėsmingai paraudusiomis akimis lyg bulius į raudoną skepetaitę dėbsodamas į jį, niekingą europietį, sutrikdžiusį... Žioptelėjo iš netikėtumo.
   - Moteris? - kostelėjo bemaž paspringdamas savo paties arogancija. - Tai... Jie...
   Pečiai susileido, išduodami jo sugniužimą. Jis skėstelėjo rankom, kelissyk neskubėdamas įkvėpė deguonies, sumišusios su svaigiu dūmeliu apytiksliai 1:5 santykiu. Užvertė akis aukštyn, vėl pasigedo debesų. Gal jie slypėjo ten pat, iškart už tų lubų - ir šita mintis jį įkvėpė kalbėti toliau.
   - Baltieji leidžia moteris į vadovų pozicijas, - burbtelėjo, net nežiūrėdamas į vadovės identifikacijos kortelę ar tarnybinį pažymėjimą.
   Tai tebuvo šlamšto krūva, kvailumo manifestas, odė užsimezgusios civilizacijos embriono mirčiai.
   - Kodėl turiu kalbėt su jumis?.. - grasinančiai burbtelėjo jis, visai pamiršęs, kad ką tik prašė iškviesti departamento vadovą.
   Sutrynė nuorūką tiesiai į kažkieno stalą, pastoviniavo, sukryžiavęs rankas. Kilo pagunda padeklamuoti eilėraštį, bet pamanė, kad šitam užkampy besidarbuojantys atsilikėliai ir to neverti.
   Jam buvo jų gaila, jei sąžiningai, velniškai gaila. Net nusibraukė ištryškusią ašarą - gal tik sudvejojo, ar ne nuo čefyro ir stiprių cigarečių mišinio ji išsispaudė iš pavargusių matyti gyvenimą jo akių.
   Jis jų pasiilgo, o jie visi mirė... Suzu? Suzu, ar tikras buvai, ar egzistavai šitam pasauly? Ar ir tu kentėjai, matydamas šią apgailėtiną rasę? O gal... O gal... O gal jie ir.. buvo tavo mirties priežastis? Suzu, Suzu...
   - Šis departamentas, - patylėjęs ir visai nieko nesiklausydamas pradėjo jis, - yra psichoaktyvių medžiagų. Departamentas. Kodėl aš jame negaliu gauti tokių medžiagų? - sukandęs dantis paklausė, mėgindamas sutelkti dėmesį į merginos kaktą.
   Ministerijoje trūko debesų. Jo ilgi, nervingai virpantys balti pirštai kuitėsi raudono kimono kišenėse svajonių dėželės. Ir degtukų, degtukų, nes ir prastos žmonių kokybės jam čia užteks.

[Selena Lawrenz]

  Kelis kartus kostelėjusi mergina apdovanojo japoną rūstoku žvilgsniu ir jau ruošėsi paprašyti šio skyriaus darbuotojų praverti langus. Prisiminusi, kad Magijos ministerija stūksojo giliai po žeme susimąstė, ar jie tai galėjo padaryti, tačiau nenorėdama kvaršinti sau galvos, ne tokiais svarbiais klausimais Selena tik dar kartą kostelėjo ir vylėsi, kad reikalus su šiuo išsišokėliu pabaigs kuo greičiau, nespėjus nuo tų dūmų uždusti.
  Devyniolikmetė būdama šiek tiek žemesnė, nei vidutinio ūgio buvo įpratusi, kad į ją dauguma žvelgdavo iš aukščiau, tačiau šiuo metu tai buvo netgi šiurpu. Ypač tai, kad vyriškis buvo visa galva aukštesnis bei, regis, vyresnis, jos nerimo nesumažino, galbūt, kaip tik suvokus šiuos porą faktų, Isabella nervinosi dar labiau. Dabar buvo priversta savo išsiskiriančias akis pakelti aukščiau, lyg būtų žvelgianti į dangoraižį ir jautėsi it koks nykštukas.
  Magijos ministerijoje dirbanti škotė nė neįsivaizdavo ką vertėjo atsakyti į kelis japono ištartus teiginius, galbūt, jie buvo retoriniai, o galbūt vyriškis ir laukė kažkokio atsakymo iš moters. Na, jeigu laukė, tai nesulaukė, - pamintijo Lawrenz nesiteikdama savo minčių išreikšti garsiai. Jos buvo per daug painios ir abejojo, kad kažkam žodžiai ar vaizdiniai pasirodantys galvoje iš tiesų rūpėjo.
  - Na, jeigu būtumėte paklausęs šio departamento darbuotojų ir palikęs ministerijos pastatą su manimi kalbėtis jums nereikėtų, - šiek tiek apsidžiaugusi, kad galėjo nebestovėti, lyg būtų paveikta sustingdymo kerų ir negalėtų kalbėti, atsakė į mago klausimą, tačiau ir vėl užsičiaupė tebegalvodama ką vertėjo pasakyti daugiau. Jei tik būtų netroškusi neprisidaryti gėdos būtų iškulniavusi iš šios, jos valdomos, patalpos ir nė neatsisukus atgal. Juodaplaukei tikrai nebuvo svarbu tai, kad čia staugė kažkoks pamišėlis, tačiau, ech, pasielgti ji tiesiog taip negalėjo. Nujautė, kad dėl tokio žingsnio būtų tekę susitikti su ministru, ir tikrai ne arbatos išgert. Jai reikėjo šio darbo, nors ir buvo jis labai atsibodęs, kažkoks pilkas ir niūrus, kasdien pasikartojantis. Kaip kitaip galėtų gyventi savarankiškai, jei neturėtų nei vieno galeono kišenėje?..
  - Hm, ar tikrai žinote kur atsibeldėte? - prabilo mergina nenuleisdama akių nuo vaikino, nors šis į ją žvilgsnio ir nenukreipė. O gal tai nebuvo blogai, raganaitė nenorėjo išvysti atgrasaus žvilgsnio skirto būtent jai. Mielai nebūtų auksinių akių nukreipusi į jį taip pat, tik pasirodyti ir nemandagia prieš jos departamento darbuotojus kažkaip nesinorėjo...

[Hayato Shinohara]

   Balti ilgi pirštai skendo svajingam dūme, Hayato patylom niūniuojant tylią japonišką melodiją, 5 baltos sulinkusios dirigento lazdelės sklaidė į šalis nikotiną, mosuodamos į kreivoką dviejų ketvirtinių metrą. Visai neįdomi nei toji moterėlė, įsodinta į apgailėtiną sostą, nei besiraukantys už stalų laukiniai, nei...
   Viskas aplinkui atrodė nauja ir savotiškai keista. Juodaplaukis išpėstom akim žvalgėsi aplinkui, neyčia susidūręs akimis su kažkokiu žmogum netikėtai riktelėjo - net nespėjo sugaudyti jo lyties; jie, europiečiai, visi vienodi, jų tinklas gilus ir sunku iš ten ištrūkti, urvai seni, bet nepažengę, ir, ir... Ir kas gi iš to? Shinohara, imperatoriaus sūnus, mesijas, užduoties nešėjas ir didžioji auka ant civilizacijos aukuro, kartkartėmis jau ir pavargdavo pats nuo savęs ir savo pareigos - juolab, kad jau seniai ir pamiršo, kokia ji išvis buvo. Jei tik buvo apskritai, kaip kartais įgeldavo kažkas, kvepiantis mėtom ir raminamaisiais, tik regimai gėlė iš vidaus. Kiek kartų beapžiūrinėjo savo per daug išstybusį ir albinosišką kūną, niekur taip ir nerado nei įkandimo - nei ant veido, nei ant rankų, nei...
   - Kas jie, kad aš jų klausyčiau, - burbtelėjo jis, iš visų jėgų apsimesdamas, kad atsimena pokalbio temą ir kas toji niekingo veido mergina priešais jį. - Ir kas jūs, kad manęs to klaustumėt? - lėtai, šiurpiai viepė mažumėlę nuo dūmo ir nuolatinio vėmimo gelstančius ir pilkšvėjančius dantis.
   Kažkas viduj sutrūkčiojo - kaži, ar tik pasišlykštėjimo Europa kupina japoniška dvaselė, kaži, ar gimtųjų kraštų besiilgstinti siela, regis, čia problemos slypėjo kur kas žemiškesnės. Sutrūkčiojo dar sykį, taip smarkiai, kad kitatautis žengtelėjo atatupstas. Vokiškai nusikeikė, aišku, nelabai tyčia, o tada palinko į priekį, jau nebeišlaikęs viso to reikalo savo viduj.
   Čefyras buvo stiprus daiktas, jam dar trūko įpratimo prie jo, jo skrandžiui dar trūko įpratimo prie jo; oi, ta šlykšti velnio masė, keliai į laimę ir Japoniją. Vienintelis europietis - ir tas pats garantų garantuočiausiai beturėjęs japoniško kraujo - gerai žinojo, kad tik siauri keleliai veda į teisingumą, platūs... ir... į pasakas, hm?.. Ar ne per siauri tie keliai pasakų kraštan, Tomai Eiliuotojau? - pamintijo japonas, žiūrėdamas į savo ką tik pridirbtą balą.
   Kaip katinas ant kilimo, na, ir identiškai be gėdos.
   - Pasitaiko, - burbtelėjo, prisidegdamas dar vieną cigaretę.

[Selena Lawrenz]

  Juodaplaukė paprasčiausiai stovėjo vienoj vietoj ir negalėjo patikėti savo akimis. Bandydama neįkvėpti dūmų, kurie buvo pasklidę po visą patapą jau ruošėsi pakartoti, tai jog Magijos ministerijoje rūkyti galima nebuvo. Ir, manė, kad tai suprasti galėjo kiekvienas. Negi iš tikro vertėjo pakabinti rūkyti draudžiantį ženklą? O ji galvojo, kad ministerijoje kiekvienas kvailys nesilanko...
  Nuo japono riksmo vos neapkurtusi (štai ir tūnojimo kabinete kiaurą dieną pasekmė: buvo atpratusi girdėti kažką daugiau nei pasisveikinimus bei įvairiausių pergamentų šlamėjimus) žengė porą žingsnių atgal ir atsirėmė į departamento sieną, ranka užverdama duris. Dar to betrūktų, kad pašaliniai išgirstų kas čia dedasi, - sukandusi dantis pagalvojo ir išgirdusi japono klausimą, hm, apšalo? Toptelėjo, jog žmogus (jei jį taip buvo galima pavadinti) galėjo sirgti amnezija, tačiau devyniolikmetei tai nebuvo svarbu. Nemanė, kad iš tikro žmonėms atsiminti tam tikras detales buvo sunku, o ir pati liga neskambėjo logiškai. Tuo labiau, jei jos hipotezė ir būtų pasitvirtinusi, ar kažkas suteikė teisę taip įžeidinėti Vizengamoto teisėją? 
  Tą pačią sekundę kažkas pradėjo ūžti Isabellos galvoje, atrodo, neleido susikaupti, suvokti kas vyksta ir viską sutvarkius ramiai grįžti į kabinetą, kuriame buvo tylu ir ramu, dažniausiai niūru, tačiau pakenčiama. Sutrikusi mergina papurtė galvą, lyg bandydama tą keistą jausmą išvyti iš jos, tačiau, kaip nekeista, nesėkmingai.
   Išvydusi vaizdą, kurio išvysti nebūtų norėjęs joks žmogus, Selena staigiai savo aukso spalvą primanančias akis nukreipė į tolį, net nesiruošdama dar bent kartą pažvelgti į japoną, kuris velniškai apsunkino ir taip suknistą dieną darbe. Nesijausdama puikiai, stiprokai skaudančia galva, dabar gerėjosi ir menku pykinimu. Lyg ir nebuvo apdovanota emetofobija, o gal..
  - Nešdinkis, - giliai atsidususi isteriškai nusijuokė ir net nepagalvojusi, ką vertėjo pasakyti burtininkui teištarė. -  Psichoaktyviųjų medžiagų departamente yra reglamentuojamas alkoholinių gėrimų vartojimas, o ne išduodama tas, ko reikia tau. Išvis kokio durnumo reikia būti, kad galėtum tikėtis, jog Magijos ministerijoje galima paprašyti ir gauti medžiagų, kurios, regis, net nėra legalios, - vis dar spoksodama į tolį pratarė ir nutilo. Nesumanydama ar reikėjo dar kažką pridurti, giliai atsiduso ir vylėsi, kad poros žodžių išvaryti japoną iš jos vadovaujamo skyriaus užteks. Na, o kiti departamentai tegul tvarkos, kaip nori.

[Hayato Shinohara]

   Vos pora gilesnių įtraukimų į plaučius ir jis jau buvo pamiršęs ir pykinimą, ir katinišką savo darbelį vidury svarbios institucijos. Gal per stiprią rūkalų smarvę ir užuodė savo paties skrandžio turinį dvokiant, bet pripaišė į paprasčiausiai baltosios rasės atstovų urvų smarvei.
   O dievai, kaip jam visa tai nusibodo! Baltieji, urvinė civilizacija, sklandanti užmaršumo dvasia ir... Ir... Jis troško kažko naujo visa prarūkyta širdim, nors jei ir būtų gavęs pasirinkimą, matyt, kad nebūtų mokėjęs rinktis. Neatsiminė, kas jam iš tiesų buvo nauja, o kas - sena.
   Magija alsuojantys neegzistuojančiame vėjyje pleveno akį badančios raudonos spalvos kimono atlapai, vietom smarkiau atsitrenkdami į kelius ar šlaunis - kaip delnas į koją, kviečiant šunį. Štai, kas jis buvo iš tiesų - viso labo šuo daug didesnio, neįsivaizduojamai seno ir, būkim atviri, nepažįstamo šeimininko valdžioje, neįsivaizduojantis, kaip būtų galima jam nepaklusti. Ir jis, šeimininkas, ir jo visaregė dvasia tvyrojo visur. Smirdanti kaip tie vėmalai, šlykščiai spiegianti kaip mergina, išdrįsusi žengti žingsnį prieš jį... Kas ji? Kodėl? Kodėl jis čia apskritai?
   - Kodėl jūs tokia nervinga? - taikiai šyptelėjo Hayato, akis užversdamas aukštyn ir vėl pasigesdamas debesų. Jis nė nenutuokė, kodėl žmonėms gyvenime prisireikia ką nors aprėkti. Ir dar - aprėkti jį, varganą pasaulio keliautoją, atsidūrusį kažkur tamsiame visomis prasmėmis kambaryje, kuriame nėra debesų?
   - Nieko nelegalaus nenoriu ir neketinu daryti, - subjuro jis, neteisingai apkaltintas. Neatsiminė, ką angliškai reiškia žodis "ministerija", todėl praleido jį pro ausis. - Prisėskit, madam, nusiraminkit, - ištiesė ranką, kad timptelėtų jai už rankovės, bet tada pamanė, kad visgi baltoji oda paliesti jam yra žymiai per šlykšti.
   Todėl ant žemės, tiksliau, kilimo, čia pat įsitaisė pirmas, net neatkreipdamas dėmesio į keistai šlampantį užpakalį. Jis tebuvo taikos ir mokslo nešėjas, niekas daugiau. Šią akimirką kaip niekada ryškiai atsiminė savo misiją - kaip ir suprato faktą, kad tuoj bus vėl pasmerktas jos užmarščiai. Nuo cigaretės ant kilimo nubyrėjo užmiršti nubarstyti pelenai - šią tiesos sekundę Shinohara nenorėjo net priglausti to rūkstančio velnio piršto sau prie lūpų.
   Alsavo dūmais užterštu oru, bet užuodė kažką kito - galbūt svajones ir trapias mintis.
   - Man reikia... man... grįžti... į Ja... į... Ja... - skiemenavo jis vis užsikirsdamas, žvilgsniu prašydamas Selenos pagalbos. - Į Japo... niją... - begaliniai susikaupęs išskiemenavo jis. Raudonas kimono, persigėręs tam tikros rūgšties ir skysčių, išsimargino, ypač tuomet, kai jis, pajutęs neregėtą sielos ramybę, atsigulė ant nugaros ir užsimerkė.
   Kur tie tėvai?..

[Selena Lawrenz]

  Tas taikus šyptelėjimas merginą privertė nusipurtyti.
  Jei nežinojai ne kiekvieną dieną ministeriją aplanko kažkoks beprotis, kaip tu, kuris pamišta kiekvieną kito, regimai daug protingesnio, burtininko žodį vos po poros minučių, - sukandusi dantis mintyse atsakė į vaikino klausimą nors išorėje tik sarkastiškai šyptelėjo, nesuprasdama iš kur pasauly atsirasdavo tokių žmonių, nors ne, tą padarą žmogumi pavadinti buvo pernelyg naivu. Per tuos devyniolika gyvenimo metų neteko susidurti su kažkuo bent truputį prilygstančiu šiam individui. Ir tai vertė nemenkai sunerimti.
  - Tu ką tik sakei, jog tau reikia psichoaktyviųjų medžiagų, - kiek įmanydama ramesniu balsu tarė, - tai turiu nustebinti ir pranešti, kad jos nėra legalios, - pridūrė mąstydama, kad aukštaūgis galėjo to nežinoti, na arba pamiršti. Pastarasis variantas po tų poros sakinių buvo įtikinamas, tad Vizengamoto teisėja ir nusprendė jo laikytis.
  - Klausyk, - tarstelėjo kelis kart giliai įkvėpdama ir iškvėpdama. Žinoma, eilinį kartą pasigailėjo, nes pajutus patalpoje vyraujantį kvapą suprato, kad ir pačią ėmė pykinti, - aš nusiraminsiu tik tada, kada tu iš čia dingsi, tad kodėl tau dabar iš čia nepasišalinus? - sarkastiškai šyptelėjo nukreipdama į japoną gana atgrasų žvilgsnį, taip ir vejantį kiekvieną pažvelgusi į jos auksines akis lauk.
  Žengė porą žvilgsnių atgal pastebėjusi, kad vaikinas tiesia ranką link jos. Ko jau ko, o šalia jo būti tamsiaplaukė tikrai daugiau nenorėjo. Išvis galvoje vis labiau ryškėjo idėja iškulniuoti iš šios patalpos ir palikti psichoaktyviųjų medžiagų departamento darbuotojus su šia persona kovoti vienus. Suprato, kad dėl to tikrai nesulauktų malonaus žodžio nei iš darbuotojų, nei iš aukštesnes pareigas užimančių vadovų, tačiau šią akimirką tai jai tikrai buvo nusispjaut. O gal ir ne, visgi, žengti žingsnio pro slenkstį taip ir neišdrįso.
  - Ne į Japonija, o į psichiatrinę ligoninę tau reikia, - vos girdimai sumurmėjo ir apsižvalgė. Selena vis dar neįstengė suprasti ar vaikino išsišokimai Magijos ministerijoje buvo tik nevykęs pokštas, ar tam japonui iš tikro reikėjo keliauti ne atgal į Japoniją, o psichiatrinės link. Nors kuo toliau, tuo labiau pradėjo abejoti, kad ta vieta jam padėtų... Beviltiška?

[Hayato Shinohara]

   Desperatiškos azijiečio akys beviltiškai bandė paklausti prieš jį stovinčios baltosios, už kokias ir kurio gyvenimo nuodėmes jinai jį taip šmeižia. Nedrįso, šlykštėjosi galimybe žvelgti jai į akis, tad apsiblaususiu, išblėsusio spindesio žvilgsniu nukrypo į grindis. Kažkas sakė, kad žmogui bėgant jis mato tiesiai todėl, kad tam tikromis milisekundėmis rega yra visai išjungta - kitaip bėgant žmogus matytų taip, kaip yra matoma aplinka vaizdo įraše, filmuotame su kamera ar telefonu bėgant - aišku, tokie faktai negalėjo ir neišsilaikė Hayato atmintyje, nepripažįstančioje ne tik žiobariškų faktų, bet ir šiaip kažko bent kiek laikinesnio nei Japonija, tėvai ir išsvajotoji imperija, kurios jis galbūt nusipelnė. Tik štai dabar garsus tvinksėjimas galvoje vertė jį jaustis lyg jis viską stebėtų per tą pačią apgailėtiną besipurtančią kamerą.
   Nejauku, nemalonu matyti. Nemalonu čia egzistuoti.
   Jis norėjo dabar pat tai pamiršti ir prisidegti cigaretę.
   Įsmeigė žvilgsnį į lubas lyg tik dabar atsiminęs, kad žemyn žiūri tik žemos kilmės idiotai arba ne azijiečiai. Na, iš esmės tai - tas pats.
   Atmintis lėtai išbluko ir išbalo, kaip šviežiai baltas popieriaus lapas prabangiam laiškui į Japoniją, kurio šiaip jau niekas neperskaitys.
   - Turbūt ir pasišalinsiu, - su panieka išspjovė pačios departamento vadovės išsakytą ir jam visai nederantį žodį. Ne, ne, ji baltaodė, o dar ir moteris, ji nieko nesupranta, dievaži, ne ji kalta, kad moterys yra apdovanotos žymiai menkesniu intelektu, dievaži, dievaži...
   Paradoksalu - imperatoriškai ir prakilniai žygiuodamas link durų jis nebeišgirdo ir jos linkėjimo jam atsidurti psichiatrinėje ligoninėje. Niekas nesuprato poetų, niekas čia nesuprato aukštesniosios civilizacijos atstovų. Beliko siųsti laiškus į Japoniją, nors jis neatsiminė, ar kada nors gavo atsakymą. Apgaulinga atmintis išsyk - jo labui, tiesą sakant - nupiešė kelis laiškus iš imperatoriškųjų rūmų ir jo blizgančiais, auksu siuvinėtais rūbais pasidabinusių tėvų.
   Jis vis dar vykdė misiją, jis vis dar...
   Sunkiai atsiduso, liftui aidinčiai girgždant ir braškant, sukant link išėjimo. Pasibjaurėtini metališki ūžesiai dar šimtus kartų atsikartojo jo prote, primenančiame vandenį, kurį sudrumsti taip paprasta, tačiau kiekvienas susidrumstimas išnyksta jau vos po kelių minučių.
   Kažkur nuo stogo lašėjo vanduo, Hayato tarėsi tai išgirdęs vos tik pasuko iš ministerijos į pilkąsias Londono gatves, kur alkūnėmis bakstėsi ir stumdėsi balažin kodėl taip gyvenime skubantys praeiviai.

[Selena Lawrenz]

  Gerai gerai, galbūt su pastaruoju teiginiu juodaplaukė ir šiek tiek persistengė. Tik vylėsi, kad darbuotojai už panašius žodžius jos neįskųs ministrui, nes na, žinant magijos įstatymų priežiūros departamento vadovės darbų, atliktų laiku, dažnumą, vien tik toks burtininkų žingsnis sukeltų nemenkų bėdų. Jai reikėjo pagaliau apgalvoti žodžius, kuriuos pasakytų nelauktam lankytojui, o tik tai padarius praverti burną.
  Išgirdusi aukštaūgio žodžius, iš nuostabos kilstelėjusi antakius pergalingai, tačiau kažkiek ir ironiškai, šyptelėjo. Nieko nebeatsakė į Hayato pratartą sakinį, tik ryškių auksinių akių žvilgsniu nusekė vaikiną iškulniuojantį iš patalpos. Neaušino burnos net atsisveikint, visgi tai tikrai nebuvo pats reikalingiausias žodis, ypač tokioje situacijoje.
  Pakreipė galvą į, vis dar negalėjusius atsigauti nuo tokių neįprastų rytinio lankytojo poelgių, psichoaktyviųjų medžiagų departamente dirbančius darbuotojus. Numanydama, kad šiems Vizengamoto teisėjos šiandien tikrai neprireiks, jau žadėjo palengva nueiti link savo kabineto, prieš tai galbūt užsukant į Magijos ministerijos kavinukę kavos, ar šiaip pašmirinėjant darbovietės koridoriais. Noro dirbti neatsirado, tad nematė esmės tuoj pat užsidaryti savame kabinete, kuriame ir taip praleido per daug darbo dienos valandų.
  - Dažnai pas jus tokių atsibeldžia? - pasidomėjo trumpaplaukė ir paslėpė vieną vis jos auksines akis užstojančią sruogą už ausies. Tiesa, buvo priversta šyptelėti, kai išgirdo keistoką atsakymą. Nors negi galėjo nustebti, kai ir pati susipažino su tokio charakterio žmogumi pirmą kartą?..
  Nieko daugiau nebelaukusi ryžtingai prisiartino prie patalpos durų ir patraukė rankeną, apleisdama kabinetą. Žvilgstelėjusi į beveik nurimusius darbuotojus sumąstė, kad net pati galėjo nuslinkti pas valytoją ir pranešti, kad šio laukė nelabai malonus darbelis antrojo departamento skyriuje, kuriame šiandien lankėsi Lawrenz.
  Tačiau koridoriuose kaukšėjo juodi it varno plunksna aukštakulniai ir tik pati Isabella ir suprato kur patraukė, mat variantų tūnojusių jos galvoje buvo daugiau nei motyvacijos užpildyti tuos dokumentus, kurie netvarkingai buvo numesti ant jos kabinete stūksančio stalo, per pastarąjį mėnesį. Arba du.