0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
Virsmas įvyko greičiau nei jis tikėjosi. Bet tai, į ką Sigurdas pavirto, kėlė pyktį ar bent jau susierzinimą. Štai kas gavosi! Bent jau gerai, kad karve netapau.
Maža nosytė nedrąsiai pauostė orą. Akys atidžiai apsižvalgė, būdamos nepaprastai arti žemės. Tamsūs akių karoliukai matė, kaip mokiniai virto į kur kas didesnius gyvūnus, o ne į smulkučius šeškus su trumpomis kojomis. Kuo aš nusikaltau?! Ir tai visai nesąžininga! Per valandą aš tikriausiai nė miško nepasieksiu. Vis dėlto šį kartą grifas galėjo kaltinti ne save, o mokytoją. Bet tam nebuvo laiko, tad metęs nedraugišką žvilgsnį į profesorių, jis kaip galėdamas greičiau nuskuodė miško link.
Tačiau medžius vikrus gyvūnėlis pasiekė kur kas greičiau nei jis tikėjosi. Nors mokinys nepavargo, reikėjo atsipūsti nuo tokio kroso. Ir ką aš iš šitokio aukščio pamatysiu? Kokio didumo tos gėlės? Negi turėsiu šokinėti ant dviejų kojų? Taip pagalvojęs vaikinukas pabandė atsistoti. Susvyravo. Po kelių bandymų jis jau galėjo apžvelgti teritoriją. Nuostabu. Kad aš galėčiau taip vaikščioti... Bent jau būtų pakenčiama ieškoti tos gėlės. Islandas suprato, kad tai nelabai įmanoma, tad nusileidęs patraukė giliau į mišką.
Besižvalgant augalo su žiedais staiga pašonėje kažkas kurtinamai trakštelėjo ir sujudėjo. Sigurdas nė nežiūrėjo, kas ten buvo. Išsigandęs žvėrelis šovė į artimiausius krūmus. Mažytė širdis pašėlusiai greitai tuksėjo krūtinėje. Šeško kūne šviesiaplaukis pasijautė labai pažeidžiamas ir dar kartą įsitikino, kad šitas miškas - ne žaidimų aikštelė. Nenorėjo galvoti, kas bus, jei žus šiame pavidale.

*

kablelis

Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
Ilgokai krypavusi pelikano pavidalo Stevie Green pagaliau kiek pramoko vaikščioti naudodamasi savo paukštiškom kojom. Labai knietėjo paskraidyti, tačiau giliau miške buvo per mažai vietos, o pirmas ne itin sėkmingas bandymas nepadėjo prisiversti išskleisti sparnus. Mergina tikėjosi greitai rasti reikiamą lapą (tik kaip, po galais, jis turi atrodyti?!), kad galėtų grįžti ten, kur nėra medžių, ir kiek paskraidyti. Na, kam gi nebūtų įdomu? Safyrinė kažkas pasakė sau mokinė, pradėdama ieškoti būtent šios spalvos. Profesoriaus žodžiai apie kitą spalvą jau seniai išgaravo iš jos galvos. Tačiau į ją pradėjo lįsti kitos mintys. Kodėl mes tai turime daryti gyvūno pavidale? Juk galėjome paprasčiausiai nueiti ir tiek. Kam man reikėjo valgyti tą daiktą ir kęsti tuos siaubingus skausmus? Mintis apie skausmą priminė ir apie jį patį. Pasirodo, kūną vis dar skaudėjo, tik, žinoma, kiek mažiau. Stevie susiraukė, jeigu tik galima suraukti snapą.
Ir tada dėl kažkokių priežasčių rudaplaukė (juodaplunksnė?) prisiminė profesoriaus minėtą turkio spalvą. O šios aplinkui buvo daugiau negu pakankamai. Stevie atsargiai snapu nuskynė kelis žiedus. Suėmė juos nagais, tačiau suprato, kad taip bus itin nepatogu: kadangi skristi miške tikrai nepavyks, ji žiedus paprasčiausiai sutrins. Ne itin patenkinta pelikano pavidalo mokinė vėl paėmė žiedus į snapą ir neskubėdama patraukė atgal.

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
  Juodaplaukis jautė kaip keičiasi ir galiausiai supratęs, kad jau tapo gyvūnu apsidairė. Žemė atrodė labai arti, o šalia stovintis profesorius labai aukštas. Felikso vietoje stovėjo pilkai balto kailio vilkas. Apsidairęs gyvūnas lėtai nubėgo į mišką. Neblogai, mums leidžiama eiti ten, kur taisyklės draudžia. Mintyse nusišaipė Feliksas. Jis pasižiūrėjo į savo letenas. Apskritai jausmas buvo labai keistas. Viskas iš žemai atrodė neįprastai, o ir jausti kailį ant kūno buvo įdomu. Greitai vilkas dingo už medžių. Jis bėgdamas žvalgėsi aplinkui ieškodamas turkio spalvos žiedų. Šių vis nesimatė, tad Feliksas pyktelėjo. Jis tikrai nesiruošė visą valandą klajoti po mišką dėl kažkokio augalėlio. Dar kvailiau būtų kažkur miško viduje atvirsti į žmogų. Staiga pilku ir baltu kailiu padengtam mokiniui į galvą šovė tiesiog neieškoti jokių žiedų, o paprasčiausiai pabūti miške ir ką nors tenai apžiūrėti. O kam jų ieškoti? Kad profesorius turėtų medžiagų kitai pamokai? Feliksas mintyse prunkštelėjo. Aišku, kas jų atneš, jei ne vargšai mokinukai?... Ūmai šakos netoliese sutraškėjo ir vilkas žaibiškai atsuko galvą ton pusėn. Iš miško gilumos žengė kentauras. Feliksas pamiršęs, kad yra gyvūnu, ir iš viso viską, kažkaip keistai suinkštė ir neatsigręždamas pradėjo bėgti.
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
Martin jautė baimę, net pats nežinojo iš kur ir kodėl. Stovėdamas su maišeliu rankose bijojo pavirsti ir patirti keistą jausmą, bet matė, kad kiti mokiniai jau tapo dideliais gyvūnais, todėl save nuraminęs ir mintyse sakęs tu gali išsitraukė džiovintus bestialus ir įsidėjęs į burną juos suvalgė. Martin be galo bijojo ir mintyse peikė profesorių, kol pajuto keistą jausmą. Jam atrodė, kad jis neriasi iš savęs. Kas čia vyksta? Kodėl aš taip greit mažėju. Besikeičiant laikas prabėgo taip greit, kad jis net nesuprato, kaip pavirto į kažkokį mažą gyvūnėlį.Kodėl aš toks mažas, kai kiti dideli bei tokie, kurio kaily nesupykčiau būt? Savęs paklausęs nuleido galva ir pamatė, kad yra keturkojis, mažas bei  pūkuotas gyvūnėlis. Žiūrėdamas į save jis pagaliau suprato, kad tapo kiškiu ir be galo pasipiktino gautu bestialiu. Geresnis gyvūnas negalėjau tapti, kodėl man taip nesiseka? Galėjau būti koks liūtas ar bent šuo, o nebejėgis mažas kiškutis.
Nesuprasdamas, kodėl jis tapo tokiu gyvūnu pradėjo mokintis šuoliuoti, nes norėjo greičiau atlikti užduotį ir ją atlikęs nieko neveikti bei dar pabūti nelemtu kiškiuku, kuriuo galėjo pavirsti penkių metų mergaitė. Su pykčiu Martin patraukė link miško ir net nustebo kaip smagu buvo šuoliuoti. Šuoliavęs į mišką pajuto baimę, nes žinojo, kad ten negalima eiti, todėl stengėsi kuo greičiau rasti turkio spalvos augalą, kurio pavadinimą pamiršo per savo pykti. Tai kiek aš čia šuoliuosi pirmyn atgal? Kur jis matė kažką turkio spalvos? Kažin ar bent buvo įžengęs į mišką? Martin jau atsibodo šuoliuoti ir nieko nerasti, bei matyti visai kitokį vaizdą. Jam atrodė, kad jis vis šuoliuoja ratais, nes medžiai visą laiką buvo panašūs. Kur suk? Pasukęs į dešinę žinojo, kad eina dar giliau į mišką, bet nematė kitos išeities apart šuoliuoti giliau ir giliau. Šuoliuojant staiga pamatė tolumoje daug turkio spalvos augalų, todėl pasileido jų link, tikėdamas, kad jam nepasivaideno.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Lėja Vils

Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
 Galiausia Lėja vis dėl to įsidėjo augalą į burną. Jausmas buvo neapsakomai keistas, varnanagei pradėjo svaigti galva. Keitimasis buvo gan ilgokas, ar bent jau taip atrodė Lėjai. Nustojus viskam suktis rudaplaukė dar kelias minutes stovėjo gaudydama kvapą. Tada sumojo pasižiūrėti kuo pavirto. Tik dabar supratus, kad buvo užsimerkus Lėja atvėrė akis. Vos atsimerkus ji be galo nustebo ir sutriko. Tikėjosi, kad viskas atrodys kitaip, bet dabar ji tiesiog nesuprato kur yra. Keisti, dideli, bei žali stiebai lingavo šalimais. Mokinė pajudino kojas ir suprato, kad jų turi aštuonias. Dar geriau apžiūrėjusi save ji perprato visą šitą painiavą. Lėja buvo virtusi pūkuotu gana didoku voru. Siaubas, kodėl voru? Pagalvojo mokinė. Šie padarėliai mergaitės nežavėjo, o be to ji neįsivaizdavo kaip pasieks mišką. Bus klaidu ir painu kažko ieškoti tokio mažo gyvūnėlio pavidale. Staiga Lėja prisiminė kaip bijojo ir maža džiaugsmo bangelė perbėgo ją supratus, kad bent būti didelių gyvūnų suėstai rizika sumažėjo. Dar kartą apsidairiusi ji patraukė link miško ir po netrumpo keliavimo buvo medžių apsuptyje.

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #20 Prieš 4 metus »
 Feliksas vis lėkė gaudydamas kvapą. Galiausiai po ilgo bėgimo sustojo ir supratęs, kad nubėgo toli, o kentauras jo nesiveja prigulė ant žemės pailsėti. Vilkas ilgokai gulėjo ant žemės beveik nejudėdamas. Pagaliau atgavęs kvapą jis atsistojo ir pradėjo dairytis. Neįsivaizdavo kurioje miško dalyje atsirado. Profeorius visai išprotėjo - siunčia mokinius į tokį pavojų. Dabar pasiklydau. Ir ką darysiu šiame miške kai atvirsiu į žmogų? Pagiežingos mintys lėkė vaikinuko galvoje. Dar kiek papykęs Feliksas patraukė į vieną miško pusę. Stovėti nieko nedarant buvo blogiau nei ieškoti. Vilkas kliuvinėdamas už šakų pradėjo klajoti po mišką. Jo kailis apsibraižė ir išsipurvino. Staiga Feliksas tolumoj pamatė prašviesėjimą ir pasileido ton pusėn. Galiausiai pribėgęs šviesą suprato, kad tai tik medžių praretėjimas. Supykęs ir nusiminęs vaikinukas mintyse keiktelėjo. Po ilgų klajonių Feliksas pastebėjo daug didesnę šviesą ir lyg pro miglą matomus pilies kontūrus. Plėšrūnas šoktelėjęs sustugo iš džiaugsmo. Jis kiek įkabindamas pasileido ton pusėn. Visai priartėjęs prie miško galo klastuolis pastebėjo turkio spalvą. Pačiame miško pakraštyje augo nelemtasis augalas. Ot mes visi kvailiai, bastomės po mišką, o augalas visai šalia. Pagalvojo Feliksas ir nirs bandė tai pagalvoti piktokai, nuskambėjo be galo linksmai. Čiupęs augalą į nasrus jis grįžo prie profesoriaus ir įteikė šiam augalą. Nors juto piktokus jausmus ant profesoriaus, bet šiuo metu tenorėjo pailsėti, tad prigulė ant sniego ir ėmė laukti kos baigsis pamoka ir jis atvirs į žmogų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Feliksas Eliad »
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #21 Prieš 4 metus »
Pribėgęs prie augalų apsidžiaugė, nes jų žiedai buvo turkio spalvos bei pakankamai gražūs ir malonaus kvapo, tačiau Martin niekaip nesugalvojo kokiu būdu jam nusiskinti kelis žiedus ir nugabenti mokytojui. Kaip pargabenti profesoriui žiedus jų nepakenkus? Ilgai galvojęs Martin nieko geriau nesugalvojo apart įsidėjimo jų į burną, todėl vargais negalais nusiskynė kelis žiedus, tiksliau tariant nukando ir įsidėjęs į burną pasileido šuoliuot atgal. Tačiau šuoliuojant atgal Martin per daug su savo nauja burna suspaudė žiedus, todėl jie susitraiškė ir švilpiui teko grįžti atgal. Kokia nesėkminga diena, kodėl būtent man taip nesiseka.
Su nusivylimu švilpis grįžo atgal ir vėl vargais negalais nusiskynė kelis žiedus ir įsidėjęs juos į burną pradėjo šuoliuot atgal. Bet jam kaip visad nesisekė ir jis nežinojo iš kurios pusės atšuoliavo, todėl pasuko dešinėn. Dar blogiau gali būti? Ilgai šuoliavęs jis suprato, kad šuoliuoja gilyn į uždraustąjį mišką, todėl apsisuko ir patraukė kaip pat didžiausias nevykėlis link tos pusės iš kurios manė atėjęs. Kaip įmanoma taip pasimesti. Po ilgų klajonių ir sukinėjimu jis pagaliau pamatė ryškia šviesą, todėl pasileido jos link. Pagaliau matyti pilis. Iš šuoliavęs iš nelemto ir baisaus miško Martin net neatsigręžė uždrausto miško link ir visai pamiršęs apie senesnius planus prišuoliavo prie profesoriaus ir įteikė jam kelis nelemtus žiedus. Įteikęs kelis žiedus jis jautė didelį pyktį mokytojui vien dėlto, kad jam nesisekė ir davė tokią užduotį, bet nenorėdamas dar kažko sau negera pasidaryti atsigulė ant žolės, nusiramino ir laukė atvirtimo į savo pavidalą - žmogų, nes daugiau jis tuo momentu nieko nenorėjo ir negalvojo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Lėja Vils

Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #22 Prieš 4 metus »
 Aplinkui augo be galo aukšti medžiai, o Lėja sunkiai ropojo žeme. Jautėsi nelabai saugiai - ką žinai kas gali tokį vorioką sutrinti. Kadangi dar ir nesuprato kaip galėtų iš taip žemai pamatyti reikiamą augalą varnanagė nusprandė pabandyti keliauti per krūmus ir medžius. Išėjo sunkokai, nes tinklų megzti Lėjai neišėjo, o jei ir pavykdavo išleisti kokią nors giją ši tuojau sutrūkdavo. Nepaisant visko trečiakursei buvo visai įdomu. Ji žvelgė į sniegą žemai, šis nepaprastai gražai spindėjo saulėje. Galiausiai ji pamatė turkio spalvos žiedus ir atsargiai nusileido prie jų. Tik dabar ji susiprato, kad nežino kaip juos paims. Milžiniškomis pastangomis nuskynus žiedą ji pradėjo jį tempti per sniegą. Buvo be galo sunku. Augalas klimpo sniege, o tokiomis plonomis kojomis jį traukti buvo neregėtai sunku. Po be galo ilgos ir vargingos kelionės ji pasiekė profesorių. Mokinei atrodė, kad jau tikrai praėjo valanda, bet matyt buvo kitaip. Nesumodama kaip profesoriui paduoti žuedus ji pradėjo lipti ant jo. Pasiekusi ranką paliko ten žiedus ir baimindamasi, kad profesorius ją sutrins, bei jausdamasi nejaukiai greitai nušoko žemyn. Susiradusi dvi smilgas Lėja pradėjo kantriai mokytis ant jų megzti tinklą.

*

Paul

Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #23 Prieš 4 metus »
Net pačiose drąsiausiose svajonėse Emma neįsivaizdavo, kad taps tokiu didžiuliu ir galingu gyvūnu. Nors buvo keista jausti kailį ir lenktus nagus, rudakailė patenkinta sumurmėjo. Bet vietoj to iš plačios krūtinės atsklido žemas urzgimas. Ji nustebo, tačiau negaišdama laiko nupėdino link miško.
Vos tik įlindus į medžių tankmę kažkas patraukė trečiakursės dėmesį. Akies krašteliu spėjo pamatyti, kaip smulkus juodakailis žvėrelis spruko į krūmus. Škotė miglotai prisiminė, kad į panašų gyvūną pasivertė ir vienas iš mokinių. Pfff... Negi jis išsigando manęs? Varnanagė kelias akimirkas užsimiršo esanti didele meška. Bet kai suprato, kad ji gąsdina kitus žvėris, nes yra stambus grobuonis, Emma susigėdo. Pasidarė nesmagu. Po truputį dingo ir džiaugsminga nuotaika.
Neturėdama kito pasirinkimo, rudakailė nušleivojo toliau, ieškodama gėlės žiedų, kurių spalvos ji nebuvo užmiršusi.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #24 Prieš 4 metus »
Pro plonas krūmo šakeles Sigurdas pamatė praslenkant rudą pavidalą. Jis nesusilaikęs kyštelėjo snukutį iš slėptuvės. Meška?! Nors vaikinukas dar niekada nebuvo matęs tikros meškos ar lokio, atrodė, kad gyvūnas elgiasi nenatūraliai. Bet nuvijęs visas abejones islandas išlindo ir net daugiau neapsižvalgęs nusekė iš paskos. Rodės, kad tas žvėris niekur neskuba, tačiau tvirtai žino, kur eiti. Gal nuves prie taip ieškomų gėlių?
Vis dėlto, po kurio laiko, o tiksliau po kelių minučių, jam trūko kantrybė ir juodakailis nurūko į kitą pusę. Mokinys stengėsi neprarasti krypties pojūčio, bet miškas nebuvo jo stichija. O pasiklydus jis atrodė dar grėsmingesnis. Antrakursis suvokė, kad verčiau būtų nuobodžiai sekęs ta meška ir galbūt radęs tuos žiedus, o ne atsiskyręs ir pasiklydęs.
Visų pirma, reikia surasti tą augalą. Vaikinukas atsistojo ir apsidairė. Bet jokių mėlynų žiedų nesimatė. Pala, kokios spalvos turėtų būti tie žiedai? Safyrinės ar turkio? Ai, nesvarbu, kokius rasiu pirmus, tokius ir atnešiu. Vikrios šeško kojytės pabėgėjo dar kelis metrus ir štai - tarp medžių kamienų pasimatė turkio spalvos žiedais besipuikuojantis augalas.
Sigurdas nieko nelaukdamas nuskuodė prie jo bei pabandė nuskinti žiedą dantimis. Tik iš antro karto pavyko nuplėšti jį. Su dantyse kadaruojančiu vienu vieninteliu turkio mėlynumo žiedu islandas nulėkė maždaug ton pusėn, iš kurios buvo atbėgęs. Reikia nepamesti žiedo... Reika nepamesti... Tačiau netrukus mokinio galvoje dominavo visai kita mintis. Reikia neatsigręžti... Reikia neatsigręžti... Atrodė, kad miškas spaudžia jį iš visų pusių. Atrodė, kad kažkas grifą vejasi. O sustojus jis niekada negrįžtų. Atrodo, miškas nenori atiduoti manęs.
Pamažu ėmė retėti medžiai, bet vaikinukas nesustojo nė sekundėlei, visą laiką skuodė kaip akis išdegęs.
Jis išlindo iš miško ir giliai besikilnojančia krūtine drįso atsisukti į medžių tankmę. Kaip tik tuo metu tarp kamienų šmėkštelėjo paslaptingas tamsus pavidalas. Nors dabar Sigurdas jautėsi saugus, jis nejučia sudrebėjo.
Šiaurietis prisiartino prie profesoriaus ir padėjo žiedą ant žemės. Pasitraukęs toliau, liko laukti pamokos galo.

*

Paul

Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #25 Prieš 4 metus »
Tikriausiai varnanagė pasuko kaip tik ten, kur neaugo joks Safyrinės klajoklės krūmas. Arba ją klaidino pats miškas. Bet juk profesorius sakė, kad čia auga pakankamai tokių krūmų!
Tačiau vietoj jų augo visai nemažai kitų augalų, pasipuošusių safyriniais žiedais. Labai magėjo keletą jų nusiskinti ir tuoj pat sugrįžti, nes  slampinėti net būnant didžiule meška rodėsi nejauku. Nepaisant to, Emma pradėjo piktintis ir žingsniavo gilyn į mišką. Kuo toliau, tuo greičiau seniai reikštos emocijos kilo į paviršių. Mokinė savyje jautė neviltį ir pasipiktinimą. Retkarčiais pasigirsdavo gilus urzgimas.
Netikėtai rudakailė pastebėjo mažytį krūmelį su turkio spalvos žiedais. Pagaliau. Dar kiek ir tikriausiai būčiau pradėjusi riaumoti.
Škotė atsargiai dantimis nukando krūmo šakelę ir kur kas greičiau nei anksčiau nušleivojo link miško pakraščio. Po kelių minučių trečiakursė išėjo iš medžių tankmės. Neskubėdama ji padavė šakelę su turkio spalvos žiedais. Vos tik mergaitė tai padarė, pajuto, kad ima keistis.

*

Neprisijungęs Starkas Erikas Ramsay

  • Burtininkas
  • ****
  • 222
  • Lytis: Vyras
  • i don't wanna go, mr. stark
Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #26 Prieš 4 metus »
  – Natūraliai? – ne itin idėmiai burbtelėjo, – Jeigu turite omeny, laisvai ir laukinėje gamtoje, tai tikrai ne mūsų platumose. Bestialams reikia daug saulės ir sausumos, randami yra Artimuosiuose Rytuose bei Kaukazo kalnuose. Tačiau laukinių bestialų savybės kažkiek skiriasi nuo jums paduotų, veikimas yra sunkiau kontroliuojamas ir, netgi drįsčiau teigti, nenuspėjamas. Taigi paprastesnės versijos – taip tos, kurias tuoj ragausite – yra paprasčiausiai auginamos kaip kambariniai augalai. Tiesa, reikalaujantys daug rūpesčio ir labai specifiškos aplinkos, mat net laipsnio temperatūros skirtumas gali jiems pakenkti. Ir taip, į mišką eiti būtina, panele Vils, – pridūrė, nė nepažvelgęs į klausimą uždavusią mokinę.

  Mokiniai pamažu skirstėsi, nedrąsiai valgė džiovintas žoleles ir po tranformacijos keliavo miškan. Pagaliau ramybė.
  Tiesa, šioji netruko ypatingai ilgai. Matyt, dalis mokinių suvartojo ne visą porciją, tačiau laiko jiems užteko, kad visai greitai vėl atsidurtų pievelėje, juosiančioje mišką, atnešę ryškų turkusinį žiedą. Starkas atsargiai sudėjo visus gautus žiedus į didžiulę pintinę, stengdamasis jų nesuglamžyti ir, neduok Merline, nesulaužyti.
  Vienas po kito grįžo visi mokiniai, dauguma jau atgavę žmogiškąsias formas. Netrukus ir tieji, kurie atėjo gyvūnų pavidaluose, vėl tapo žmonėmis. Pamatęs, kad jau visa grupė susirinko, Starkas nė nelaukdamas varpo (kurio, beje, ir neišgirstų) paskelbė pamokos galą.
 – Ačiū visiems už darbą. Nepamirškite iki rytojaus atnešti namų darbų ir pasimatysime jau per egzaminus. Sėkmės, – santūriai linktelėjo.
„when i drift off, i will dream about you. it's always you“ - tony stark, avengers: endgame