[Fasiras von Sjuardas]

   Burtininkų sekliai – Magiškų įstatymų priežiūros departamento skyrius. Sekliai yra teisėsaugos pajėgos, išdėstomos taškuose, kur gali būti nuo teisėsaugos besislepiančių ar pabėgusių nusikaltėlių, ir padedančios juos sučiupti. Pavaldūs Magijos ministrui, jo vyresniajam bei jaunesniajam padėjėjams ir Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovui.

   Nusikaltėliai gali būti įvairaus plauko - nuo menkų šluotų ir katilų vagių iki išgudrėjusių žiobaržudžių, slibinų veisėjų ir Nedovanotinų kerų naudotojų. Tuo tarpu sekliai - itin kruopščiai atrinkti burtininkai, pašventę savo gyvenimus pasaulio taikai. Kartais Burtininkų seklių skyriuje pasirodo nukvakę ateities būrėjai su užuominomis, kur slepiasi seklių aukos, kartais - Nevertėliai, kartais - ir kiti žmogeliai su prašymais bent pateikti trupinėlį informacijos kokioje pozicijoje stovi tyrimas.

[Miona Hera]

Eilinįsyk Miona miegojo prastai: nuolat prabudinėjo, kamavo ryškūs sapnai, kuriuos prabudus bemaž iškart užmiršdavo. Tik ramybės neduodančos detalės dar kiek ilgėliau plaukiodavo rudaplaukėje merginos galvoje. O vėliau, garsiai nuaidėdamos tuštumoj, staigiai pranykdavo.
Pradudo ji paryčiais, dar tik aušo. Žinojo, kad nebeužmigs, tad patyliukais, stengdamasi nepažadinti kelių Kalėdų atostogoms Hogvartse likusių bendrakursių, nukiūtino į vonią ir galutinai išvaikė nuovargį šaltutėliu vandeniu.
Beveik viską susitvarkiusi darsyk žvilgtelėjo į save veidrodyje ir atsiduso. Oda buvo papilkėjusi, paakiai pajuodę. Kažkodėl nujautė, kad šiandien geriau šitaip neatrodyti, tad kosmetinėje susižvejojo porą makiažo priemonių ir pabandė viską užmaskuot. Miona nemėgo tokių dalykų, bet teta Kasandra pastaruoju metu prikišdavo dėl nekokybiško miego ir tai, kad Hera pernelyg ilgai nesusitaiko su praradimu. Tad reikėjo gi kažkaip pradėt elgtis tarsi, kaip teta kažkada metė, normali paauglė.
Kaip ir kiekvieną rytą Miona ėjo pasivaikščioti. Kur nors po miškus, palei ežerą, bet kur, kur galėdavo pabūti viena ir pamąstyti, pravalyti mintis, atsigauti po košmarų. Ir visa tai daryti niekam netrukdai. Bet šiandien mergina spėjo įžengti tik į kiemelį, ir ant netoliese esančio suoliuko nutūpė rudoji pelėda, snape laikydama laišką. Miona apsižvalgė, tačiau nieko aplinkui nematė. Tad, kiek padvejojusi, priėjo artėliau. Susimąsčiusi pažvelgė į pelėdą ir tada vėl į laišką. Nuarė, kad šis būtent jai, tad nieko nelaukdama dėl visa ko satsargiai jį pasiėmė. Stebėjo, kaip pelėda nuplasnoja ir tada atvertė voką. Ant balto popieriaus rudu rašalu buvo išspausdintas Magijos Ministerijos logotipas.

Miona stovėjo prie kabineto durų ir kiek neramiai mindžikavo. Tuščias skrandis spazmavo - pusryčiams pasigriebė tik obuolį, o dabar jau buvo gerokai po pietų. Iš kuodo išlaisvinti plaukai bangomis krito ant juodo apsiausto - tik tiek per skubėimą ir tepadarė su savo plaukais.
Į Londoną Miona nusigavo traukiniu. Laimei, spėjo laiku į patį anksčiausią ir išdundėjo iš stoties, su savimi pasiėmusi tik savo mažąjį krepšiuką, kuriame tikriausiai buvo viskas, ką turėjo. Į laišką neatsakė nieko, o ir nereikėjo. Buvo prašyta atvažiuoti kuo greičiau, be to, pati norėjo sužinoti, kas tokio svarbaus nutiko su jos, kaip jai rodės, pamiršta šeimos byla.
Kelissyk pakėlė ranką norėdama belsti, tačiau ją vis nuleido, kol galiausiai durys pačios atsivėrė ir mergina susitiko su aukštu, maždaug keturiasdešimties metų rudaplaukiu. Miona suvebleno pasisveikinimą ir nerangiai pasitraukė į šoną, o vyriškis kilstelėjo skrybėlaitę ir pranyko kostiumų jūroje, už savęs palikdamas praviras duris. Herai neliko nieko kito, kaip iš mandagumo pasibelst.
- Prašom, prašom... - atsklido duslus vyro balsas ir šviesiaplaukė įžengė į patalpą, paskui save uždarydama duris. Miona pasisveikino ir liko stypsoti priešais iš raudonmedžio pagamintą didelį darbo stalą. - Prašom, prisėskit, - segtuvu mostelėjo į kėdę ir šviesiaplaukė padarė kaip paprašyta. Vyriškis neatrodė kaip nors sunerimęs, tad grifė atsipalaidavo ir jau susidomėjusi žvilgtelėjo į stalą ir aplinką.
Ant darbastalio gulėjo šūsnys aplankų ir popierių, mėtėsi viena kita nuotrauka, keli neatplėšti vokai. Kabinetas buvo tipinis, akį traukė vienintelis ant lentynos augantis augaliukas.
Galiausiai vyras prakalbo ir prisistatė, pasitikslino, ar mergina - Miona Hera. Ir galiausiai ėjo prie reikalo:
- Kai ką atkapstėme apie jūsų šeimos istoriją.
Mioną ir vėl išpylė prakaitas ir užėmė gerklę kažkoks gumulas. Nesulaukęs jokio atsako, seklys tęsė:
- Jūs buvote užsiminusi apie vienus užpuoliko žodžius dėl jūsų pavardės. Mes neseniai gavome ataskaitas iš ligoninės ir, na, išsiaiškinomne, kad iš tiesų per klaidą jūs buvote...
Tolesnį paaiškinimą grifė tai išgirsdavo, tai išskaidydavo iš lūpų. Širdis baladojosi, o jos tvinksniai aidėjo ausyse, protarpiais užgoždami vyro balsą.
Vėliau pro šonuose parausvėjusį vaizdą pamatė atkištą vandens stiklinę, bet tik papurtė galvą. Jis buvo teisus... - galvodama apie ją persiokiojančius žodžius stojosi aštuoniolikmetė.
- Aš... atsiprašau... - atbula slinkdo durų pusėn ir vapėjo Miona. Tada, nepaisydama seklio žodžių, staigiai apsisuko ir atlapojusi duris movė lauk.
Tik, deja, nesėkmingai: į kažką stipriai atsimušo.

[Fasiras von Sjuardas]

   „Kai paskutinės šviesos užges/ Ir juodumoj tavo sodai užmigs/ Niekingoji gimine, atsiminsi,/ Kodėl tu per amžius bijojai tamsos...“
   Galbūt kažkada seno namo palėpėje jis atrado prastos poezijos knygą. Poezija turi netikėtai nemalonią savybę - nelenda į galvą, jei prisireikia, tačiau išnyra pačiomis nereikalingiausiomis gyvenime minutėmis.
   Fasiras mažumėlę svyruodamas neskubriai pėdino laiptais, dešiniojoje rankoje nešdamasis ganėtinai sunkų lagaminą, o kairiąją paslėpęs kišenėje. Dėl vieno aukšto į liftą nesigrūdo. Šiaip ar taip, nemėgo tos girgždančios skardinės. Galbūt Vagneris privers Ūkio skyrių pasirūpinti vyriais. O galbūt Ūkio skyriui visai malonu klausytis girgždesių simfonijos. Ministrui teko girdėti apie ten dirbančius keistuolius. Jie gi kasdien turi sugalvoti orus, rūpintis įvairiausių rūšių bardaku, kurį palieka darbuotojai, bei tvarkytis su ne visada gerai nusiteikusiais lankytojais. Gal ir nekeista, kai patrumpina protelį?
   Šiaip ar taip, ministerija - tikra bepročių kepykla. 
   Visgi Fasiras aiškiai žinojo - nors gal būtų tiksliau sakyti, kad nujautė - kodėl čia tebekepa. Apie tai susimąstydavo, tiesą sakant, retokai, o ir pagavęs mintį stumdavo ją šalin. Kas gi norėtų sau pripažinti, kad visa, ką daro, tėra bėgimas nuo realybės ir murkdymasis bet kokiame metaforiniame ar realiame brūde?
   Suvargusio veido, susenęs, susišiaušęs ministras kėblino tiesiausiu keliu į Aurorų Štabą. Kreipė savo minčių vagą buitiškiausia linkme - ar pasiėmė dantų šepetėlį, rankšluostį, knygą apie vendetą bei viskio butelį aurorams. Ir būtent čia kažkas netikėtai taip žiebė jam į krūtinę, kad vyriškis susverdėjo ir žengtelėjo kelis žingsnius atgal. Apsiblaususiomis akimis nužvelgė merginos siluetą, nežymiai papurtė galvą.
   - Niekis, atleiskite man už žioplumą, - mestelėjo jis, nesivargindamas nė atlaidžiai šyptelėti.
   Apėjęs merginą tęsė savo kelionę į Aurorų Štabą. Dar keli žingsniai ir jis, regis, jau buvo pamiršęs netikėtą susidūrimą. Apie jį tepriminė nestiprus maudimas krūtinėje, beskęstąs tarp begalės kitų fizinių ir psichologinių skausmų. Smulkmė.

[Miona Hera]

Į kažką atsimušus atgijo klausa, o rausva, vaizdą beveik užgožusi drobė staiga nuslinko. Miona papurtė galvą ir, išvydusi kažkieno nematytus batus, suvokė atsitrenkusi (ganėtinai stipriai) į žmogų. Suvapėjo atsiprašymą ir pakėlusi akis tyliai aiktelėjo: priešais ją stovėjo ir kalbėjo Fasiras. Tik susivėlęs ir visaip kitaip ne fasiriškas Fasiras. O dar labiau sutrikdė tai, kad jis ne tik veiksmažodžiu kreipėsi į ją „jūs“, bet dar ir nieko nesakęs tiesiog nužingsniavo. Po pusantrų metų ėmė ir nužingsniavo. Tiesiog nuėjo. Miona net suabejojo, ar čia Fasiras, tačiau greit paneigė tokias mintis.
Šviesiaplaukė sekundėlę sutrikusi prastypsojo. Galvoje ūžė tūkstančiai minčių. Nematė Fasiro jau pusantrų metų, o į paskutinius keturis jos laiškus, kuriuos, beje, suntė mažiausiai prieš pusmetį, atsakymo taip ir negavo. Nežinojo apie jį nieko. Jis dingo ir viskas. O dabar praėjo kaip pro nepažįstamą.
Ir tada pajuto sukylant dar didesnį sumišimą, nusivylimą, ilgesį ir net žiupsnį pyktį. Akimirką netgi pamiršo ją neseniai sukrėtusią žinią.
- Jūs?! - atsisukusi sušuko pavymui. Keli žmonės nužvelgė ją it pamišėlę, tačiau Mionai mažai tai rūpėjo. Ji pasileido tolstančio von Sjuardo link. Šis jau buvo nuėjęs nemažą galą, tad šūktelėjo: - Fasirai, stok! Fasirai!
Iš to, kad nesulaukė jokios reakcijos, spėjo, kad neišgirdo. Vylėsi, kad tai negirdėti dėl šitokio žmonių dūzgimo.
Prisivyti ilgai netruko. Rudaakė sustojo priešais juodaplaukį ir ištiesusi rankas jį sulaikė.
- Aš... sakiau... sustoti, - nuo bėgimo ir nuo šaukimo uždususi išstenėjo. Įsisprendusi rankomis į šonus ir nulenkusi galvą iškvėpė orą. Tik dabar pastebėjo lagaminą. Dar gražiau. Vėl pakėlė galvą ir, uždėjusi rankas jam ant pečių, įsispitrino į jaunuolio veidą. - Po velnių, čia aš, Miona, pamiršai?
Mergina žiūrėjo į auksines akis ir ją pamažu ėmė vis blogesnė nuojauta. Patyrinėjo veidą, aprangą, plaukus ir vėl grįžo prie akių. Tikriausiai niekada nebuvo mačiusi Fasiro šitaip nesusižiūrėjusio ir išvis net nebapanašų į jaunuolį. O akys kažkokios...
Mionai niekada nepavyko nieko išskaityti iš Fasiro akių. Buvo toks vienintelis iš jos pažįstamų, ir tas ją kartais vargindavo ir erzindavo. Tačiau, kad ir kaip ten buvo, dabar tikrai juto, kad kažko jo akyse nebėra.
- Fasirai... - liūdnai pakreipusi galvą ir švelniai spustelėdama pečius sušnibždėjo mergina.

[Fasiras von Sjuardas]

   Ūžimas galvoje palaipsniui stiprėjo. Fasiras sunkiai alsavo, svarstydamas, ar vaidenasi, ar akyse šiek tiek papilkėjo. Pabandė paskaičiuoti, kiek laiko nemiegojo, bet į galvą atėjo tik prisiminimas apie tai, jog visą naktį dėbsojo į lubas. Paryčiui nusprendė atsikelti ir užtaisyti skylę sienoje antram aukšte, bet nulipęs laiptais ir pažiūrėt į tą sieną nebenorėjo. Pačiam atrodė, kad jis to nusipelnė. To kasdieninio priminimo, kad priklauso von Sjuardų giminei.
   Kai galvoje pradėjo girdėtis balsai, jaunuolis pamintijo, kad jam jau labai prastai. Jis norėjo kada nors padėti galvą, užmerkti akis ir numigti - tyloje ir ramybėje, nebeprašys nei Veno, nei Solveigos, nei motinos atvaizdų. Tik tiek, kad buvo prisiekęs daugiau vaistų neliesti, o pusvampyriška dvasia, iškankinta priverstinio miego ir košmarų, nelabai besiteikė duoti sąmonei poilsio.
   „Net krikštatėvis tavim pasišlykštėjęs, Fasirai, o tu rodaisi ir tikiesi atleidimo?“
   Fasiras paspartino žingsnį, jausdamas, kaip iš šonų į jį susminga ministerijos lankytojų žvilgsniai. Šitai jau buvo pažįstama - niekas negalėdavo atplėšti akių nuo asmens, kurį paprastai matydavo tik laikraščiuose. Tik įsivaizduok - žmogus! Su akim! Su pirštų antspaudais! Nešioja batus!
   „Iki Fasirai, iki kito susitikimo...“, - ir tarėsi bepajuntąs išbalansuotą skruostų temperatūrą.
   Labai labai labai nesinorėjo kažkaip parodyti savo sveikatos problemų tokioje ganėtinai viešoje vietoje - ministerijos Antrajame lygyje. Dar labiau paspartino žingsnį.
   - Fasirai, stok! Fasirai! - ir tie balsai buvo tokie tikroviški, kad ir pačiam pasidarė baisu. Nejaugi vaistų nutraukimas galėjo jam taip pabloginti dielas?..
   Kažkas staiga įsirėmė į pečius ir netikėtai sustabdė jaunuolį. Apsiblaususiomis akimis, vis dar kiek pasilenkęs dėl norėto žengti kito žingsnio, jis stebeilijo į priešais jį stovinčio žmogaus veidą. Kai galiausiai atpažino šiek tiek pasikeitusius merginos veido bruožus, atsitraukė. Į skruostus paplūdo tamsus kraujas.
   Kažkodėl dabar buvo velniškai gėda. Aurorai jį tokį matė, viceministras matė, matė ir krūvos žmonių jį, slankiojantį ministerijos vaiduoklį. O Miona - ne. Jis tik štabeliavo pagarbioj vietoj jos laiškus, niekaip neatrasdamas laiko ir sveikesnės minčių sekos atrašyti.
   - Ką tu čia veiki? - sušvokštė, visai ne tokiu balsu, kokio norėjo. Nuskambėjo gal netgi piktai.

[Miona Hera]

Prieš pusmetį siųsdama Fasirui laišką Miona nujautė nebesulauksianti atsakymo ir į šį. Nežinojo, ar dėl to, kad tiesiog įsikyrėjo, ar dėl to, kad buvo ir svarbesnių reikalų nei rašymas kažkokiai į egzistensinę duobę puolusiai mergiotei, bet bendravimas aiškiai buvo bemaž nutrūkęs. Vėliau po mėnesio buvo nuėjusi į Magijos Ministeriją, tikėdamasi pasikalbėti su jaunuoju von Sjuardu, tačiau, taip ir nepasiekusi ministro kabineto, apsisuko ir grįžo atgal, iš kur atėjusi. Kodėl neišdrįso pabaladot į duris ir iškamantinėt, kodėl ignoruoja, nė pati nežinojo. Mintis, kad bendravimą galima nutraukti taip pat lengvai, kaip nuo apdulkėjusii stalo nubraukti dulkes, skaudino ir kartu kėlė ir pyktį. Gal todėl daugiau ir nebesidomėjo apie Fasirą. Žinojo, kad gyvas, ir bandė save įtikinti, kad jai užtenka tiek ir težinoti.
Kartais rudaakė pagalvodavo, kas nutiktų, jeigu vėl kada netyčiom susitiktų. Manė, kad ilgai rami neišliktų ir iškart pasimatytų šioks toks erzulys, tačiau dabar, žiūrėdama į tokį Fasirą, juto kylant sąžinės graužatį dėl to, kad taip ir nepasibeldė į tas duris. 
Mionos galvoje ūžė daugybė variantų, kas jam nutiko, tačiau minčių sukūriuką sustabdė auksaakio žengtas žinsgnis atgal ir neįprastas balsas. Kažkoks duslus, ne toks, kokį Miona prisiminė, ir... piktas? Jo net skruostai buvo įraudę. Ar Miona kalta dėl to, kaip juodaplaukis dabar atrodė ir jautėsi? Grifei tokia mintis atrodė nepakeliama ir ji pajuto norą tučtuojau kažką su tuo daryti.  Ji kiek kilstelėjo rankas, pasirengusi sulaikyti, bijodama, kad jis tuoj nueis, tačiau nuleido. Vis tiek prisivytų ir vėl sustabdytų.
- Aš... - tačiau tik paputė galvą. Nenorėjo dabar kalbėti apie save. Labiau rūpėjo tai, kas dėjosi su kažkur keliauti išsiruošusiu jaunu vyru. - Fasirai, kas tau nutiko?

[Fasiras von Sjuardas]

   Net ir atbukusios akys matė besikeičiantį merginos veidą, kad ir nesuprato visų to reikšmių. Nustebo, kai Miona kilstelėjo rankas lyg gindamasi - lyg jis atrodytų agresyvus. Ar ji jau mąsto apie jį kaip Amika? Juk ji netgi nežino - ar bent jau neturėtų žinoti - apie nenormalią jo rasę. Vampyras tarp žmonių, žmogus tarp vampyrų, nepritapėlis.
   - Neketinau gi suduoti... - sumurmėjo jis beveik negirdimai.
   Gėda.
   Auksinės akies kampeliu užmatė, kiek žmonių iš šono į juos vėpso - na, va, turbūt jau užsiuodžia išsvajotas skandalingas straipsnelis apie ministrą, tikras aukso gabalėlis iš upės, tikras plačiaragis briedis po medžiotojo batu. Kažkas šiandien pirks tortuką už redakcijos pinigus.
   - Einam, - šnypštelėjo jis, pasukdamas į netoliese buvusį miniatiūrinį seklių skyriaus poilsio kambarėlį.
   Šitaip iš dalies tikėjosi nukreipti jos mintį nuo tokio nemalonaus susitikimo. Ta užuojauta jos akyse klaikiai jį žemino. Tegu jinai rėkia, lai staugia ant jo, be abejo, jis nerado nei laiko, nei jėgų, nei ūpo atrašyti, bet šitaip tegu nežiūri.
   Kiek trinktelėdamas jaunuolis užvėrė duris ir nužvelgė kažkieno neišplautus kavos puodelius ant mažyčio apvalaus stalelio. Atsirėmė į nutrintą sieną, lagaminą pasistatė ant žemės ir rankas susigrūdo į kostiuminių kelnių kišenes, kad nesimatytų, kaip dreba. Atsikvėpė.
   - Atleisk, kad neatrašiau, problemos su sveikata, - dėstė kaip įmanoma dalykiškesniu balsu, bet negebėjo laikyti žvilgsnio vien tik pašnekovei į akis.
   Taip, taip, Fasai, visus metus kamavo sveikatos problemos. Kaip politikas, melavime esi katastrofiškas.
   - Neturiu šiandien daug laiko, išvykstu reabilituotis į Ispaniją... - su neapsimestiniu apgailestavimu pridūrė. - Bet parašysiu laišką tau iš ten, tikrai... Ir visgi, ką tu čia veiki, Miona?
   Kaži, ar pasivaideno, ar iš tiesų ji atrodė velniškai susinervinusi? Galgi ne dėl jo?

[Miona Hera]

Kad į juos ilgiau nei pridera spokso vos ne kiekvienas Fasirą pažinęs ir pro šalį einantis ar ne toliese ko nors laukiantis ministerijos darbuotojas, Miona suvokė tik tada, kai ministras paliepė jai eiti drauge. Nors jau buvo  aštuoniolikos, vadinamoji scenos baimė niekur nedingo, todėl nieko neklaususi nusekė von Sjuardą.
Į nedidelį kambarėlį įėjo pirma. Greitai permetė akimis aplinką. Akys užkliuvo už nematytos formos didelio kaktuso viename kabinetėlio kampe. Miona spėjo, kad vandens, kaip ir priežiūros, jam daug nereikėjo, tad toks augalas buvo ganėtinai praktiškas pasirinkimas tokiai vietai - mažiau laiko reikia skirti, bet vis viena puošia aplinką.
Mergina padėjo savo nediduką krepšiuką ant rusvos spalvos odinio krėslo, tačiau pati ant jo nesisėdo. Vietoj to, užėjo užu krėslo ir dilbiais pasirėmė į jo atlošą. Žinojo, kad ramiai vis tiek nenusėdės. Viduje virė per daug visokių jausmų.
Tik Fasirui prabilus pakėlė akis nuo neplautų puodelių ir lėkštučių, kuriose vis dar buvo tortuko trupinių ir kremo pėdsakų. Tačiau von Sjuardas savąsias nuleido ir viduje Miona giliai atsiduso: teisybės tiek čia ir tėra. Tiesą sakant, nežinojo, šaukti ar geriau apsiverkti, kad tada, kai ėmė į pasaulį ir į pačią save žiūrėti pro nebe tokį tankų gedulo ir pasibjaurėjimo savimi šydą, buvo palikta vienintelio žmogaus, padėjusio jai iš viso to lipti.
- Suprantu, - vis tik tyliai tarstelėjo ir nuleido žvilgsnį į ministro lagaminą. Šis, lyg perskaitęs josios mintis, pateikė jai paaiškinimą dėl tos stačiakampės dėžės su rankena. Neturėjai laiko visus metus, - vėl mintyse su skausmu pagalvojo šviesiaplaukė. Kuo toliau, tuo labiau atrodė sau egoistė. Bet juk nusipelno pykti? Nors kažkiek? Koks žmogus savo mintis, net baimes, atskleidžia tam, iš kurio nesitiki gauti jokio atsako? Net jei toks ir yra, Miona savęs tokia laikyti negalėjo.
Ministrui pridūrus apie laišką, Miona vos vos papurtė galvą. Pamirši.... Nors labiau abejojo tuo, kad jis skaitė tuos jos laiškus ar bent jau juos pasiėmė kartu su savimi. Kita vertus, dabar buvo svarbiau tai, kad pačiam auksaakiui buvo blogai.
Tačiau visas mintis nutylėjo. Tik žaidė su ant kairio riešo gulinčia iš kelių juodų kaspinų įmantriai supinta apyranke.
Juodaplaukio klausimas merginą išjudino. Tikėjosi, kad apsieis to neaptarinėjusi su kuo nors, o galės pati ramiai apsvarstyti tolesnius savo veiksmus, tačiau, matyt, taip jai neišdegs.
Mergina pakilo ir priėjusi prie nedidelės spintelės pataisė ant jos stovinčios dekoratyvinės vazos vietą - pastūmė labiau į dešinę, link vidurio, - tada dar visiškai iki galo pristūmė vietą stalčių. Prie puodelių lįsti kažkaip nesiryšo.
Galiausiai nutarė nebevilkinti laiko.
- Na... Tiesą sakant, gerai nežinau, - susiraukė ir bandė surikiuoti mintis. - Nežinau, kiek tau... - tas rūpi, - mintyse pabaigė. - Žodžiu, gavau pranešimą apie šeimos bylą, tad paplepėjom su šio skyriaus... e... vadovu. Ir viskas, nieko įdomaus, - trindama delnus vieną į kitą - taip norėjo pašalinti dulkes, kurias pirštais nuvalė nuo spintelės, - murmėjo mergina.

[Fasiras von Sjuardas]

   Tik pakankamai sėkmingai pasprukus nuo dėmesio ir laikinam užsiėmus seklių pietų kambarį (įdomu, kaip veikiai jie supras, kad čia kažkieno būta), Fasiras susivokė, kaip gi kvailai galėjo atrodyti šitoks jo veiksmas. Gali prisigalvoti ko tik nori - tik turėk fantazijos. Mažumėlę susinervinęs pasitrynė smakrą. Pasirodė, kad ir Mionos laikysena bylojo ne ką kita, o tik įtampą ir nepasitikėjimą. Bet, viena vertus, tai galėjo būti dar vienas jo susikurtas vaizdinys - o netgi tokioje būsenoje esant jam darėsi vis aiškiau, kokiame brūde murkdo savo protą - ar neteisingas supratimas, o kita vertus, šitiek laiko nerašęs ir iš esmės Mionai nelabai ką gero padaręs, jis nebuvo labai vertas pasitikėjimo. Kad ir koks svarbus dalykas tai būtų.
   Ji atsakė lakoniškiau, negu, ko gero, būtų atsakęs ir jis pats. Kūrėsi nuojauta, kad dėl šito dalyko visi šiandien buvo susitarę, susimokęs prieš jį. Vagneris, Smitherson, o dabar - ir Hera. Jei ir aurorai, paprastai besą šnekūs ir smagūs žmonės, bus keistai nutilę, greičiausiai kažkas nebe taip.
   Ir ne tik lakoniškumas - Fasiras ganėtinai aiškiai galėjo atpažinti, jog ji juo nepatikėjo. Nereikėjo išgirsti ir pamatyti daug, kad užuostum nepasitikėjimą. Ypač, kai esi mažumėlę įtarus ministras su nemažumėlę pakrikusiu protu.
   Lyg ir nieko naujo.
   - Šeimos bylą? - perklausė intravertas, dėl susidomėjimo mažumėlę palenkdamas galvą į šoną.
   Be abejo, jis gerai atsiminė, su kokiomis netektimis susidurti teko Mionai. Kartkartėmis pagalvodavo, kad velniškai keistai likimas čia sužaidė - sugalvojo atvaryti jį, aukštą politiką, į smuklę, pasodinti už vieno stalo su panašaus likimo mokinuke, dar į tą pačią vietą atginti žmogžudį ir viską gerai išmaišyti. Valandikę pakepus šitą reikalą ,,Kiauro katilo" smuklėje, jei tik viskas tinkamai paruošta ir Aurorų Štabui vadovauja šiek tiek pamišusi ir nuobodžiaujanti mergina, rezultatą galima gauti... Beveik išnarintą pusvampyrišką nugarą, beveik iki mirties nukraujavusią grifę ir beveik nesąžiningą manipuliaciją šeimą praradusios merginos jausmais, siekiant, kad ši nenusprogtų, bemedžiodama neaiškių tikslų besivaikančią nusikaltėlių gaują. Vyšnia ant torto - kažkiek jaukios, kažkiek nesmagios Kalėdų išvakarės, švenčiamos laikantis žiobariškų tradicijų.
   Ir dar Fasas laikė save visai neblogu virtuvės šefu...
   - Čia seklių skyrius, - blankiai vyptelėjo, stebėdamas Mionos veiksmus su vazele ir žvilgsnį į dulkes.

[Miona Hera]

- Apie tą pačią, - sumurmėjo mergina.
Kažką dar pasakyti buvo sunku. Pati ką tik tegavo tą žinią, kurios naujiena irgi nelabai ir pavadinsi, nebent apsimestum, kad nenumanei arba kad kažkokio prakeikto žmogžudžio žodžiai nepaveikė taip, kad net juos sapnavai. Vis tik, turėti kažkokių kitų variantų, savų spėlionių, abejonių ir vilčių buvo kas kita, nei iš tiesų žinoti.
Sunkiai atsidūsėjo ir grįžo prie krėslo, už kurio prieš tai stoviniavo, ir perbraukė rankomis per jo viršų. Užsimiršusi nervingai paplekšnojo jo odą. Po sekundėlės tarsi atbudo ir pasižiūrėjo į ministrą.
- Gal prisėsk? - kiek susirūpinusiu balsu pakvietė. Tamsiaplaukis neatrodė toks kupinas jėgų, kad mieliau stoviniuotų, nei saugiai sėdėtų. Tiesa, toks merginos gestas galėjo pasirodyti dviprasmiškas: tarsi kvietimas išklausyti kažin kokios ilgos istorijos arba mėginimas išvengt tam tikros temos, ką visai neseniai, vos prieš porą minutėlių, padarė ir Fasiras. Kita vertus. grifei iš tiesų rūpėjo auksaakio sveikata. O šis dabar atrodė smarkiai sublogęs. - Neatrodai… labai gerai. Kas tau nutiko?
Šviesiaplaukė nerimo. Pagalvojo, kad gal čia jai reikėtų prisėsti. Tačiau vos tik padėjo užpakalį ant krėslo, tuoj pašoko.
- Ahr, - nervingai perbraukė plaukus. Jos nelaimei, sėkmingai to padaryti nepavyko: vėjas buvo gerai suvėlęs plaukus, tad netyčia išsirovė porą plaukų. - Auč, - suniurzgėjo. Galbūt dėl trumpalaikio skausmo ji kiek aprimo ir vėl prisėdusi jau nebepašoko.
- Taigi. Hm. Nežinau nuo ko ir pradėti. Tiesiog. Ech… - sunkiai atsiduso. - Tiesiog ligoninėj, kurioj e.. išvydau pasaulį, įvyko kažin kokia klaida. Ne, net ne klaida, o sąmoningas pasirinkimas, - Miona šiek tiek susiraukė. - Kažkokiu būdu buvau atiduoda moteriai, kurios vaikas neišgyveno. Kitaip tariant… Aš nesu Hera, - ramiu, bespalviu balsu užbaigė rudaakė.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras stengėsi žvilgsnį išlaikyti budrų - jau laiškų nerašymu galėjo pademonstruoti savo absoliutų nusispjovimą ant Mionos, tad bent pokalbis turėjo gautis kaip pokalbis. Visgi ūžimas galvoje ir keistas rūkas, trukdantis susigaudyti tarp savų minčių, ne tik kad neblėso, bet dar ir stiprėjo.
   Tylėdamas papurtė galvą, grifiukei pasiūlius prisėsti. Jos balse vėl išgirdo žeminančią užuojautą, nors nesisėdo ne dėl to. Jausmas buvo toks, lyg atsisėdęs nebevaliotų atsikelti. Neaišku, ar čia tebuvo psichologinis įsitikinimas, ar tokia sumauta sveikata. Galimas daiktas, kad abi priežastys kartu.
   Dar blogiau - jau ne už ilgo jo traukinys į jo atostogas išvyks, o traukiniai, kaip byloja liaudies išmintis, miegančių ir šikančių nelaukia. Nors gal ir nieko būtų priežastis Vagneriui? Neišvykau į atostogas, nes pavėlavau į traukinį?
   - Pablogėjo sveikata, - lakoniškai atsakė ir nekantriai numojo ranka, parodydamas, kad tai šiuo metu nėra nei svarbu, nei įdomu, nei vertinga žinoti. - Šiandien išvykstu atostogų, - pridūrė.
   Kiek sutrikęs dėbsojo į šokinėjančią ir aikčiojančią merginą, nenumanydamas, jog tokių katastrofiškų priemonių imasi rašytojai, mėginantys padidinti simbolių skaičių savo rašliavose.
   Auksaakio akys žybtelėjo prieš šviesą, jam palenkiant galvą. Ne iškart buvo aišku, kur link suko Miona Hera. Tik išklausius iki galo paaiškėjo, kodėl ji šiandien atrodė tokia sutrikusi ir tokia be vietos.
   - Sąmoningas pasirinkimas?.. - nutęsė juodaplaukis, įnirtingai svarstydamas, ką čia pasakius. Tai tebuvo retorinis paklausimas, jis niekaip nereikalavo Mionos atsakyti.
   Sekundėlę jiedu tylėjo. Pusvampyrio dėmesį blaškė gretimame kabinete skrebanti plunksna ant prastos kokybės pergamento.
   - Tuomet tu Hera. Tai juk buvo tavo šeima ir jie tave mylėjo, hm? - nutęsė, išvargusiomis akimis žvelgdamas į ją.
   Merginos akyse aiškiai tamsavo liūdesys dėl šios žinios. Šią sekundę, dar toptelėjo Fasui, jie buvo kaip niekada panašūs.

[Miona Hera]

Miona sunkiai nurijo kažkokį keistai kietą seilių gumulą ir gūžtelėjo pečiais. Dėl tokio Fasiro gesto merginai pasirodė, kad vaikinas nenorėjo su ja kalbėti net ir po tiek laiko visiško nebendravimo. Tokia mintis grifę skaudino. Ir net tada, kai paaiškino tuoj išeisiąs, aštuoniolikmetė vis viena jautėsi tragiškai. Galbūt bijojo dėl to per ilgai užsibūti ir dėl to pavėluoti? Bent jau to tikėjosi ilgaplaukė mergina.
- O kur išvyksti? - paprastai paklausė. Vylėsi, kad bent šios informacijos nuo josios jaunuolis, kuris vargiai beatrodė kaip jaunuolis, neslėps.
Pačiai merginai tai, ką išgirdo iš seklio, buvo sunku iki galo suvokti. Tai ką jau kalbėti apie viso to bandymą paaiškinti kitam. Ypač žmogui, su kuriuo tuo momentu kalbėtis buvo kažkaip sunku, kad ir kaip stengėsi.
- Mh... - numykė Miona bandydama suprasti, ar Fasiras ją teisingai suprato. Tiksliau, ar teisingai pati paaiškino.
Tolesni von Sjuardo žodžiai bestelėjo it peiliu į vis dar kraujuojančią žaizdą. Aštuoniolikmetė nusuko akis nuo Fasiro pavargusių ir įbedė jas į betvarkę ant stalo. Stipriai sučiaupė lūpas ir iš visų jėgų stengėsi užgniaužti prasiveržti besikėsinantį pykčio ir liūdesio ugnikalnį. Kuo dažniau tekdavo taip daryti, tuo sunkiau sekėsi.
Galiausiai tik pakratė galvą.
- Tiesiog... et, geriau nereikia, - kildama nuo krėslo ir nusivalydama staigiai suprakaitavusius delnus išspaudė. - Nenoriu, kad pavėluotum, tad geriausiai bus, jei jau skirstysimės, - pasiimda savo  visa ko prikrautų, bet vis tiek nediduką maišelį bespalviu balsu išbėrė. Kitais atvejais būtų pamėginusi į balsą įlieti bent kažkiek šviesių spalvų dažų, tačiau su ministru nė nesistengė to daryti. Vis tiek suprastų.
- Taigis... Tikriausiai nelydėt? - tamsiom, beveik juodom akim liūdnai žvelgdama į auksines paklausė. Nors be reikalo. Atsakymas ir taip buvo aiškus.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras jau buvo bepaskelbiąs vietą, kurioje apsistos, bet tada atsiminė pokalbį su Dženkins ir Vagneriu. Atsiminė ir tai, kad sėdėjo Seklių skyriuje, o jau žinant, kad beveik visur ministerijoje sienos turėjo ausis, tai seklių sienos turėjo turėti ir akis, ir čiuptuvus ir dar velniaižin ką. Von Sjuardas susimąstė, kaip išsisukti nuo tokio dalyko ir Mionai paaiškinti, dėl ko jis negali taip lengvai jai nupasakoti planų apie Ispaniją. Deja, dūzgianti galva veikė prastai.
   - Parašysiu tau iš ten, - patylėjęs pasakė jis. Turbūt tai pasitikėjimo juo nepridavė.
   Iš pakitusios Mionos veido išraiškos ir nusukto žvilgsnio paaiškėjo, kad ir mėgindamas suteikti jai kažkokios vilties ir tvirtumo, jis susimovė.
   Dūzgimas galvoje.
   Popieriaus skrebenimas.
   Ką jie vadina tyla?
   - Atsiprašau, - sumurmėjo besielis antgamtas, nepatraukdamas akių nuo grifės. Nuskambėjo nejautriai, nenuoširdžiai, bet dabar Fasirui nebuvo nei jėgų, nei sveiko suvokimo padaryti kitaip.
   Laikas spaudė, aurorai galėjo jo jau ir pasigesti. Ministras pasilenkęs pasiėmė lagaminą, atvėręs duris praleido į koridorių merginą, suteikdamas jai pirmenybę, kurios reikalauja matriarchato likę pėdsakai. Pasisuko į kitą koridoriaus galą, o tuomet - vėl į Mioną.
   - Aš tikrai tau parašysiu, - pažadėjo jis. - O lydėti, ko gero, nebus prasminga. Traukinys išvyks iškart, o į stotį su apsauga keliausiu oru, - niauriai vyptelėjo.
   Atsisveikino greitu linktelėjimu, kadangi draugiškai kilstelėti drebančio delno, taip išdemonstruojant savo sveikatos problemas prieš ir taip sunerimusios merginos akis, visai nesinorėjo. Visas šis jų susitikimas buvo vienas gigantiškas nesusipratimas - reikia tikėtis, kad kada nors viskas išaiškės.
   Ministro žingsniai neaidėjo koridorium, jam artinantis prie Aurorų štabo durų. Tokia liguista tyla.