0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
   Suvokti, kaip stipriai pasikeitė Fasiro elgesys po tos nakties, sunku nebuvo. Tiesa sakant, tai buvo akivaizdu, pernelyg lengvai pastebima. Pirmąsias savaites dvare pusvampyris bent jau stengėsi elgtis maloniai, ypač su ja, kuri dabar žvelgė į jį tikėdamasi, kad bent šventė jam padės prasiblaškyti. Leis pasimiršti Magijos ministerijos problemas ir netikusią naktį. Deja, viltis kvailių motina. Dabar jaunasis von Sjuard, regis, nė negalėjo pažvelgti į šviesiaplaukę, o mintys sukosi vien apie problemas.
   Laimei, bent Andrėja, kuri dabar neabejotinai buvo draugų apsuptyje, buvo laiminga ir linksminosi. Žinodama, kaip ilgai Martos palikuonė laukė šventės, stengėsi neparodyti, kas iš tiesų vyksta tarp jos ir Fasiro. Ir, regis, pavyko, Magijos ministras buvo per daug paskendęs savo mintyse, o Andrėja netvėrė džiaugsmu pagaliau sulaukusi šventės.
   Atmosfera akimirksniu pasikeitė, kai tik jauniausioji kompanionė paliko abu grupelę. Auksinėse akyse dingo apsiblausimas, juodaplaukio mintys, regis, sugrįžo prie šventės ir Davinos.
   Supratingai linktelėjo. Jei ne vilkiška klausa, kuri leido puikiai girdėti per triukšmą, vargiai šviesiaplaukė būtų išgirdusi Fasiro balsą. Kiek suirzusį ir nusivylusį.
   Trumpam žvilgtelėjo į parke vykstančią šventę. Į daugybę žmonių ir gražiausio parko grožį, dabar paslėptą po žmonių kūnais ir įvairiais kioskais bei atrakcionais. Akimirką troško apsisukti ir grįžti į dvarą, bet dėmesį patraukus vaikino balsui, staigiai atsigręžė.
   -Ką?...Ne, žinoma, kad ne,-papurtė galvą įrodydama, kad auksinių akių savininko kompanijos atsisakyti neketino,-nebent tu norėtum pabūti vienas, atrodai paskendęs savo mintyse...-kiek liūdnai pratarė stebėdama gintaro spalvos akis.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
   Per daug susirūpinusiu ir visai prie šventės nederančios nuotaikos pusvampyris stoviniavo prieš įėjimą į parką. Reikėjo susitelkti į dabartį, susitelkti į dabartį, bent trumpam, bent dėl angliško mandagumo principo įsijausti į beprasmišką veiksmą, būdingą tik protingesnėms, civilizuotesnėms būtybėms - šventę.
   Ką gi, regis, net po viso šito neigiamos emocijos prie jo prisikasdavo vis dar gana nesunkiai, priversdamos nublėsti valią nuveikti ką nors naudingo ir smagesnio tiek sau, tiek aplinkiniams. Nieko, jis kovos. Jei ne dėl savęs, tai bent dėl to, kad nesugadintų šventės Davinai.
   Visgi velnių jis čia ėjo?..
   - O, nesitikėjau, - Fasiras nežymiai vyptelėjo, šįkart neapsimestinai nudžiugdamas, nors to per daug atvirai ir nedemonstruodamas. - Be abejo, ne, - paskubėjo paneigti jis.
   Ir už ką gi jis nusipelnė to supratingumo ir draugiškumo? Nejaugi dešimtį metų kančių galima iškeisti į pusmetį rojaus? Ar pragare galios ta pati taisyklė - o gal jis jau yra pragare, kuriame nors aukščiausiame jo lygyje, skirtame naujokams apsiprasti?
   Ryžtingai, bet neskubriai suko parko taku, šen bei ten akimis žvejodamas skulptūras ant pakylų ir įspūdingų balionų kioskelius. Iš kažkur toliau ataidėjo tranki muzika, apie kurią Fasiras kaip ir neturėjo nuomonės - visgi su muzika faktiškai niekaip nebuvo susijęs.
   - Spėju, tu čia geriau viską žinai, kaip kas kur vyksta, - netiesiogiai paprašė pabūti gide po gigantišką parką, pilną žmonių. Maišatis čia netgi šiek tiek dusino intravertą, bet jis iš visų spėkų mėgino nesurūgti ir pagauti ispanišką džiugią nuotaiką.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
   Dailių bruožų veidą, kurį švelniai glostė gaivus, vos juntamus ispaniškas vėjas, papuošė šypsena. Ilgi, šviesūs plaukai, nuauksinti saulės spindulių, plaikstėsi už nugaros it būrys gyvačių.
   Ji kantriai lūkuriavo leisdama Fasirui tvirtai apsispręsti ir tik šiam ėmus žingsniuoti sausakimšu parko takeliu, ėmė sekti iš paskos. Aidinti muzika, daugybė žmonių ir triukšmas, tenka pripažinti, privertė pasijusti kiek nejaukiai, tarsi tai nebūtų jos vieta. Turbūt įpratusi būti dvaro ramybėje, pamiršusi Hogvatrso pilies triukšmą, pamiršo ir tai, ką reiški būti tokioje žmonių apsuptyje.
   Visgi šypsena nuo veido nedingo. Skaisčiai mėlynos akys, kurios keistai spindėjo, žvalgėsi į šalis. Akies krašteliu išvydo merginą, neseniai palikusią juos vienus, besijuokiančią kartu su draugais. Ir nors šioji nematė šviesiaplaukės, Davina plačiai nusišypsojo.
   Takeliui kiek praplatėjus, o žmonėms pasitraukus į šonus žavioji ispanė žvilgtelėjo į pusvampyrį. Šventė akivaizdžiai neteikė jam tiek daug laimės, kaip Andrėjai. Jis, kaip ir mėlynų akių savininkė, jautėsi nesavas. Galbūt tam įtakos turėjo keista atmosfera tarp jų.
   Klausą pasiekus vaikino balsui, Davina apsidairė. Nė nenumanė, ką derėtų papasakoti, ypač, kai muzika ir aplinkiniai neleido susikaupti. Stabtelėjusi ištiesė ranką sugaudama Magijos ministro ir švelniai timptelėdama į save.
   -Vamos,-šyptelėjo nusigręždama į priešingą pusę ir imdama nardyti tarp žmonių. Vėsaus delno, besiilsinčio josios, nepaleido. Stengėsi atsargiai, neužgaudama kitų ir už nugaros esančio vaikino, ištrūkti iš žmonių apsupties. Be abejo, teko nemažai įdėti pastangų, kol galiausiai muzika, įvairūs kioskai ir šventės dalyviai liko už nugaros.
   Įsivyravo ramybė. Melodija vos girdimai šnabždėjo nesuprantamus žodžius. Kūnas akimirksniu atsipalaidavo.
   Stabtelėjusi paleido pusvampyrio ranką susigretindama su šiuo, žengdama koja kojon.
   -Galbūt čia jausiesi geriau,-plačiai nusišypsojo persibraukdama ranka per plaukus, leisdama šiems švelniai kristi už nugaros.
   Lėtai žingsniuodama žvilgsniu naršė po parko apylinkes. Visų dėmesį patraukus šventei, viena dalis parko liko tuščia, tik ši tuštuma neatrodė niūriai, priešingai, buvo tikra palaima tiems, kurie norėjo pabėgti nuo triukšmo.
   Vos po akimirkos priešais jaunuolius atsivėrė nepakartojamas vaizdas - priešaky stūksojo didingi krištolo rūmai ir tyvuliuojantis tvenkinys, kurio paviršius žėrėjo nuo aukšti danguje besišypsančios saulės. Net ir labiausiai paniurusį, visko mačiusį žmogų toks vaizdas būtų sužavėjęs akimirksniu.
   Stabtelėjusi žvilgtelėjo į šalia stovintį vaikiną. Balta suknelė, siekianti kelius ėmė plaikstytis aplink nuogas kojas.
   -Jei teisingai pamenu, parkas ne visuomet priklausė Madridui, tik 1868 tapo miesto nuosavybe. Iki tol priklausė Karališkųjų rūmų teritorijai. O pirmoji rezidencija, pastatyta Pilypui IV, buvo įsikūrusi už oficialių miesto ribų ir buvo laikoma karališkąja slaptaviete, tačiau Napoleono valdymo laikotarpiu buvo sugriauta,-skaisčiai mėlynos akys įsmigo į rūmus, kurių stiklas it brangakmenis žėrėjo saulėje.
   -Manau, tai kiek įdomiau nei triukšminga šventė,-žaviai šyptelėjo neatitraukdama akių nuo statinio.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #18 Prieš 3 metus »
   Fasiras sulėtino žingsnį, kad Davina galėtų eiti lygiagrečiu žingsniu - jis jausdavosi nejaukiai, jei kas nors sliūkindavo iš paskos, ypač, jei tai būdavo artimesnis žmogus. Jiems susilyginus, pusvampyris iš skersų nužvelgė vilkolakę - o ji, kaip visada, atrodė geros nuotaikos ir energinga. Čia von Sjuardas merginą kartais nesusilaikęs palygindavo su savo tėvu - taip sudvejodavo, ar iš tiesų Sorenas buvo toks veidmainis, o Davina - tokia tyrai geros nuotaikos ir stipri psichologiškai. Suabejodavo, ar teisinga juos vertinti skirtingai, nors jo žinios apie vieną ir kitą buvo skirtingos. Fasiras pats retai gebėdavo išspausti ką nors daugiau nei labai nežymų, nors ir nuoširdų, šyptelėjimą, tad tokia veido puošmena jam atrodė beveik mistinis ginklas. Mistinis ginklas prieš negandas, blogį, netgi per didelį atvirumą.
   Pasižiūrėjęs į besišypsančią Daviną pats pasijuto tik prasčiau - savaime aišku, ji galėjo šventę praleisti žymiai smagiau, nei besitampydama su juo. Tik su ta mintim ji čiupo jam už rankos ir antgamtui beliko vikriai nardyti minioje paskui ją, išgirdus jau žinomą ispanišką žodį, reiškiantį „eikš“. Per tuos mėnesius šį bei tą išmoko, nors jo žinios buvo labiau miniatiūrinės nei miniatiūrinės. O dar tas tragiškas akcentas, jei jis nuspręsdavo kokį pietietišką žodį išvargti pats.
   Triukšmas mažumėlę nublėso, žmonių sumažėjo. Fasiras galiausiai gavo šiek tiek atsikvėpti ir ramiau apsidairyti. El Retiro rūmai ir ežeras gniaužė kvapą, bet juodaplaukis vis tiek nukreipė žvilgsnį į Daviną, aiškinančią, kodėl gi jį atsitempė būtent čia.
   - Ne, tik neįpratęs prie triukšmo, - patikino anglas, su šiokiu tokiu nusivylimu supratęs, kad jo sutrikimas dėl parke tvyrančio chaoso buvo regimas gan akivaizdžiai. Ar jo politikiški įgūdžiai nuslėpti mintis čia blėso, ar Davina išmoko jį skaityti? - Bet viskas gerai, galėsime grįžti, jau įsivažiuoju, - vėl lengvai skiedė jis.
   „Gal pasidomėjo specialiai?“ - pamintijo jaunuolis, pasijusdamas dar kaltesniu, kai šviesiaplaukė nupasakojo trumpą šio pastato istoriją. Turbūt verčiau būtų nevykęs į tą šventę ir čia pasirodęs tada, kai niekas čia neina. Gal paryčiui.
   - Gražu, - sumurmėjo jis, vėl nelabai noromis žvalgydamasis į rūmus. Taip, architektūra jam buvo visai įdomu, bet galgi ne dabar. - Domiesi istorija? - paklausė jis, mat norėjo išsiaiškinti, iš kur čia tokie galingi faktai apie rūmus, akys vis tiek išdavikiškai ilgiau apsistojo ties Davinos veidu.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #19 Prieš 3 metus »
   Supratingai linktelėjo. Atsidurti viduryje trankios, garsiai aidinčios muzikos ir kitų pašalinių garsų bet kuriam žmogui prireiktų laiko įprasti, ypač antgamtinio pasaulio būtybėms, kurių klausa gerokai lenkė paprasto žmogaus, žiobaro. Be viso to, keistai jaustis vertė ir iki tol jausta dvaro ramybė ir tyla.
   -Melagis,-linksmai nusijuokusi pakreipė galvą į šalia stovintį vaikiną. Jūros mėlynumo akys nerodė nė menkiausio pykčio ar kaltinimo, kad jaunasis von Sjuardas slėpė tiesą. Akivaizdu, kad šventė ir jos triukšmas šiam didelio įspūdžio nepaliko. Turbūt vargiai paliko įspūdį. Na, bent jau tikrai ne iš gerosios pusės.
   -Bandai apgauti tą, kuri su tavim pastaruosius šešis mėnesius leido beveik kiekvieną dieną,-šyptelėjo gūžtelėdama pečiais. Neparodė netgi nepasitenkinimo, kad po visko, kas nutiko, pusvampyris vis tiek nedrįso sakyti tiesos. Visgi teko pripažinti, kad tai kiek nuvylė, tik šviesiaplaukė to neparodė. Stengėsi, kad bent ši diena po tos nakties nebūtų niūri ir keistai nejauki.
   Išgirdusi klausimą kurį laiką tylėjo svarstydama. Galiausiai tebežvelgdama į krištolo rūmus pravėrė rausvas lūpas.
   -Ne, istorija niekada nebuvo stiprioji mano pusė, netgi Hogvartse, kur kas geriau sekėsi kiti dalykai, tačiau nežinoti gražiausio ir didžiausio savo šalies parko istorijos... Turbūt būtų didelis nusikaltimas,-gūžtelėjo pečiais pakreipdama galvą ir sugaudama auksinių akių žvilgsnį, regis, visą šį laiką stebėjusį ją.
   Plačiai nusišypsojo juodaplaukiui. Kiek įsismarkavęs vėjas ėmė draikyti palaidus plaukus.
   -Be to, dažnai laiką leisdavau čia su tėvais vasaros atostogų metu, mama su pasigėrėjimu pasakodavo apie kiekvieną parko statinį, deja, ne visą informaciją pasisavinau,-kiek kaltai kilstelėjo lūpų kampučius pasisukdama ir žengdama kelis žingsnius arčiau tvenkinio.
   Kiek vėsokas vėjas pūstelėjo į veidą trumpam priversdamas užsimerkti.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #20 Prieš 3 metus »
   Fasiras atsiduso - tik gal labiau ne sunkiai, o su šiokiu tokiu lengvumu bei slepiama šypsena. Jis per daug laužė čia savo principus - gal šiuo atveju tai netgi jau nebuvo pateisinama.
   - Atsiprašau, - sumurmėjo jis nesmagiai. - Bet aš stengiuosi prie to įprasti, - pasiteisino, na, ir bent šiuo atveju sakė teisybę.
   Kodėl jis neišmoko taip išskaityti jos minčių iš jos veido? Regis, ją stebėjo kelissyk daugiau, negu jinai jį, o vis tiek... Kaip ji sugebėjo išlikti jam tokia paslaptim, kai jis, tiek laiko slėpęsis ir tiek patirties turėdamas, tapo toks lengvai perprantamas?
   Gal tikroji paslapties paslaptis - paslapties nebuvimas?
   Būtų neįdomiai paprasta. Fasas netikėjo paprastumu. Tik jau ne šituo atveju.
   - Manau, įsiminei užtektinai, - turbūt pusiau juokais pakomentavo jis, mat nesugalvojo nieko gudresnio. Rankos vėl automatiškai atsidūrė kišenėse, o akys nulydėjo šviesiaplaukę, traukiančią artyn vandens.
   Norėjosi paklausti kai ko iš kitos operos, ne apie pastatus, bet kol kas niekaip nesugalvojo, kaip prie šito privesti. Juolab, kad ir šventinė tematika reikalavo etiško elgesio ir visą purvą palikti uždarytą namie už durų... Fasiras dvejojo, ar dar kažką pakeistų su dar vienu neetišku poelgiu, bet kartu ir stabdė save nuo šito. Žingsnis po žingsnio ir jis išeis į sceną kaip netaktiškas degradas, tetrokštantis naudos sau.
   - Kokio didumo šitas parkas? - paklausė jis, kad palaikytų pokalbį. Į galvą toptelėjo kvaila mintis, tad kitas pastebėjimas atrodė visai jau nesusijęs su ir taip ribota ir kapota jųdviejų šneka: - Naktį apšviesti tie rūmai turėtų būti įspūdingi.
   „Beje, šiąnakt pilnaitis“, - atsiminė jis ir sukando dantis, mat galėjo iškelti prieš akis ir Davinai šitą nemalonų faktą. Aišku, kad ji ir pati nebuvo to užmiršusi, bet...
   „Kur toji skirtis tarp magijos ir realybės?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #21 Prieš 3 metus »
   -Viskas gerai,-linktelėjo nė neketindama kaltinti jaunojo von Sjuardo dėl tokio elgesio. Turbūt praleidus ištisus metus politikoje sunku prisitaikyti prie paprasto gyvenimo. Sunku prisitaikyti prie kitų. Matyti kituose gėrį ir nuoširdumą.
   -Turbūt man pačiai reiktų prie to ir vėl įprasti,-gūžtelėjo pečiais,-ilgą laiką vengiau miesto švenčių,-tuoj pat paaiškino priežastį, kodėl šiandienos šventės triukšmas ir ją pačią vertė jaustis kiek nejaukiai. Veide suspindo nežymi šypsenėlė.
   -Įdomu, kiek išgirstos informacijos įsiminei tu,-linksmai šyptelėjo žvilgtelėdama per petį į už nugaros stovintį vaikiną. Saulės spinduliai žaidė šio juoduose, vėjo kiek sutaršytuose plaukuose.
   Akimirkai mergina liko įsmeigusi žvilgsnį į Fasirą. Stebėjo šį ir tai, kaip jis žvelgė į ją. Galiausiai nusuko skaisčiai mėlynas akis šalin, į tvenkinio vandenį.
   Išgirdusi klausimą kurį laiką nieko neatsakė bandydama prisiminti tikslius duomenis. Ne abejojo, kad motina buvo minėjusi, tačiau turbūt tai buvo dalis, kurios Davina taip ir neįsiminė.
   -Kiek mažiau nei keturi šimtai arų,-neužtikrintai atsakė leisdama suprasti, kad tokia informacija geriau aklai nepasitikėti,-turbūt šitai derėtų išsiaiškinti tiksliau,-nusijuokė apsigręždama. Stabtelėjo vos per keletą žingsnių nuo Fasiro.
   -Nakties tamsa ir šviesos sukuria daugybę nuostabių dalykų,-plačiai nusišypsojo trumpam žvilgtelėdama į saulėje spindinčias auksines akis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #22 Prieš 3 metus »
   Jinai vėl jam geraširdiškai atleido, nė nesusimąstydama, kad tokį bjaurų elgesį ir nepasitikėjimo ženklą būtų galima įsimesti giliau širdin. Velniškai geras tas talentas neužsikrauti nei širdies, nei smegenų bereikalingu balastu. Gerai, kai to nedarant nekamuoja kaltė. Visgi į tai jam beliko sureaguoti tyla.
   - Turbūt ne itin daug, bet įsiminiau, - blausiai šyptelėjo jis, nusprendęs pasikartoti informaciją, kad vėliau galėtų ją nustebinti. Galbūt.
   Išgirdęs neaiškius skaičius, tiesą sakant, trumpam liko pasimetęs. Nenusimanė apie pločio matavimo vienetus, tad įsivaizduoti, kiek žemės užima šis parkas, pusvampyriui turbūt buvo neįmanoma, nors jis pasižadėjo sau tai vėliau išsiaiškinti.
   - Turbūt labai didelis, - lūpos vėl vos virptelėjo, išduodamos nežymią šypseną ir nežinojimo prisipažinimą. Vis šioks toks žingsnis į prarastą tiesą ir sąžiningumą.
   Žingsnis po žingsnio ir tikslas gali būti pasiektas. Visgi jo dėmesys buvo vis dar sutelktas į kitą tikslą, o pokalbis netgi dar vis labiau nuo to tolo.
   „Ką būtų pataręs Muninas?..“ - savęs klausė Fasiras, minčių vienumoj vis pasigesdamas kranklio išminties. Ko gero, plunksnuotasis būtų rėžęs kažką panašaus į tai, kad, kai nebežinai, ką pasakyti, kalbėk tiesą. Ar dar ką nors, ne visai klišiško, galbūt verto apmąstyti, bet įkvepiančio veikti. Galų gale siekti tiesos net ir šiuo atveju galbūt buvo visai sąžininga. Pusvampyris tenorėjo sudėlioti tą nedidelį chaosą, tiek ūžusį mintyse po tos nakties - ir viskas.
   - Dabar ne laikas, bet norėčiau kai ko paklausti, - tylą sutrikdė negarsus jaunuolio balsas. - Ir norėčiau, kad atsakytum visiškai sąžiningai.
   Jis buvo atsitraukęs pagarbiu atstumu nuo jos, tokiu, kuris tiktų net per koronos pandemiją. Gal net per dideliu, bet tokiu, kad ir fiziškai būtų parodytas absoliutus jos nepriklausomumas ir jo palankumas bet kokiam atsakymui, bet kokiam sprendimui.
   Jo veidas buvo ramus, bet žvilgsnis skverbėsi iki skeleto ir nervinių ląstelių, tyrė kaip niekada - tik šitokiu būdu jis tikėjosi išgauti teisybę, mat nenorėjo jos pasiekti kokiu nors grubiu būdu, tarkim, kerais, ar veritaserumu (kurio jis galimai netgi nežinojo egzistuojant, kadangi jo išmanymas apie eliksyrus jau buvo liūdnai pagarsėjęs tarp forumiečių).
   - Sėkmės eliksyras yra labai galingas daiktas, - prabilo jis, mat jau spėjo šiek tiek užsikaišyti žinių spragas. - Kiek tą naktį tu buvai jo paveikta? Kiek tavo elgesys skyrėsi nuo to, koks jis būtų buvęs... Šiaip?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #23 Prieš 3 metus »
   Nežymiai šyptelėjo. Kad įsisavinti visą informaciją, neretai tenka įdėti begalę pastangų. Būti susikaupusiam, o šitai kartais būna neapsakomai sunku, ypač, kai dėmesį blaško aplinkiniai ar mintys, o pastaruoju metu Fasiro mintys tikrai sukosi ne apie Madridą ar Krištolo rūmus. Tik dėl to jaunoji ispanė nekaltino pusvampyrio.
   Išgirdusi kiek per tylų, bet vilkolakiškai klausai puikiai girdimą balsą akimirksniu susirado auksines akis.
   -Žinoma,-linktelėjo nusišypsodama. Staiga visą kūną pervėrė skausmas. Ne fizinis, tik šiam Davina užvėrė duris prversdama likti už šių, klykti ir daužytis viduje. Ir tik akys išdavikės parodė tai, kas vyko šviesiaplaukės viduje. Nuo švelnių bruožų veido nuslinko šypsena. Teliko tik liūdnai žvelgiančios akys.
    Fasiras stovėjo tokiu pagarbiu atstumu, kad būtum pagalvojęs, jog abu jaunuoliai nė nepažįstami, jei nežvelgtų vienas į kitą tokiais reikšmingais žvilgsniais.
   Išgirdusi klausimą iš pradžių nusprendė elgtis taip, kaip jai nebūdinga, nesakyti tiesios, nerodyti jausmų, neversti jaunojovon Sjuardo jaustis kaltu, deja, nė nepravėrusi lūpų suprato, kad taip elgtis nepajėgs. Nebuvo pratusi ir kažkas giliai viduje neleido.
   -Būčiau pasielgusi taip pat, net jei tavęs nebūtų veikęs sėkmės eliksyras,-kalbėjo lėtai, bet užtikrintai ir visiškai nuoširdžiai,-puikiai supratau, ką dariau tą naktį, lygiai taip pat, kaip tiksliai žinau, ką jaučiu...
   Tau...
   Skaisčiai mėlynų akių žvilgsnis lėtai nuklydo į šalį. Vos po akimirkos mergina pasisuko imdama žingsniuoti parko takeliu. Lėtais, nedideliais žingsniais laukdama, kol Fasiras ims žingsniuoti kartu.
   Nueidama neapsunkino vaikino, leido nieko neatsakyti, puikiai žinojo, ką jaučia šis.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #24 Prieš 3 metus »
   Įsižiūrėjus jau darėsi aiškiau, kad viso veido šypsena neužgožia, anaiptol. Svarbiausia gręžti akis, štai, jeigu jos būtų visiems išluptos, viso pasaulio psichologiniai žaidimai pakiltų į aukštesniuosius lygius, kur išgyventų tik turintieji neįmanomai tikslią nuojautą arba neįmanomai amoralius principus. Įdomu, ar pats jis galėtų tokiam pasauly išgyventi? Kažkodėl juodaplaukis drįso manyti, kad ne, mat žinojo turįs neišskirtinį šeštąjį jausmą, o savo moralės moralumu tikėjo. Retai kada jai nusižengdavo, tačiau būtent dabar, deja, jis aiškinosi vieno savo poelgio pateisinamumą.
   Davinai atsakius, von Sjuardas suprato, kur savo diplomatiškame užklausime paliko gigantišką skylę. Jis paprašė tiesos, bet pamiršo paprašyti konkretumo... Nors galbūt tokiose situacijose neįmanoma išgauti jo gryno? Kaip tuomet išsigryninti teisybę reikėtų pačiam?
   Kurį laiką trukęs labai jau nejaukus žvilgsnį kontaktas staiga nutrūko, vilkolakei netikėtai apsisukus ir pėdinant tolyn. Pusvampyris nežinojo, kaip šitai reikėtų vertinti. Kaip galimą ribotą apsimestinai užtikrinto žvilgsnio trukmę? Kaip pasipiktinimą tokiu jo klausimu? Kodėl jinai paliko šitą nežinojimą kabėti ore?..
   Kurį laiką stovėjo, nuleidęs akis žemyn, nors mergina ėjo toliau. Galbūt buvo kvaila šitą permąstyti ir suprasti reikėjo pačia tiesioginiausia prasme. Bet kažkas čia dar buvo ne taip, negerai.
   - Aš tik noriu suprasti teisingai, - nesivijo merginos, liko stovėti, kur stovėjęs. - Tuomet kodėl po to pradėjai manęs vengti? - paklausė dalyko, kuris labiausiai jį vertė nervintis.
   Suprato, kad verčiau jau būtų atsistojęs priešais ją - dabar ji turės geresnes galimybes meluoti. Ką gi, jei tik ji to norės - jis ja tikės, bet kokiu atveju. Nėra ko plėšytis ir brautis į mintis, kad ir kaip tai gali būti daroma.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #25 Prieš 3 metus »
   Parke tvyrojo tyla. Kažkur tolumoje aidėjo muzika, bet net ir antgamtiškai klausai buvo sunku išgirsti. Grojo pernelyg toli nuo vietos, kur stovėjo abu jaunuoliai. Kažkur medyje, kiek toliau nuo tvenkinio, sučirškė paukštis. Tyla trumpam išsisklaidė, tačiau vos akimirkai.
   Fasiras nepajudėjo. Tebestovėjo toje pačioje vietoje ir nė neketino sekti paskui. Tyliai atsidususi mergina stabtelėjo. Jūros mėlynumo akys ėmė naršyti tvirtą pagrindą po kojomis. Vos per žingsnį stovėjo nuo vešliai augančios žolės, vandenį, regis, gaunančios iš šalimais esančio tvenkinio.
   Kelias akimirkas nepratarė nė žodžio, troško, kad nieko panašaus nebūtų įvykę. Viskas sugrįžtų į savo vėžes ir nė vienam netektų kankintis. Juodaplaukis pernelyg daug jau patyrė, visiškai netroško, kad dėl jos kaltės ir toliau kankintųsi.
   Lėtai apsigręžė. Skaisčiai mėlynų akių žvilgsnis eilinį kartą susirado auksines. Neketino dabar meluoti, nebuvo prasmės. Verčiau karti tiesa nei saldus melas.
   -Nežinojau, kaip derėtų elgtis po tos nakties,-gūžtelėjo pečiais stebėdama pusvampyrį,-buvai veikiamas sėkmės eliksyro, be to, manei, kad miršti... Turėjau suvokti tai anksčiau nei pasielgdama neapgalvotai, vedama jausmų...-balsas nuskambėjo liūdnai, atspindėdamas nusivylimo savimi gaidelę. Galbūt, jei būtų pasielgusi kitaip, dabar netektų aiškintis santykių. Viskas būtų kitaip.
   -Prašau...Tiesiog...Pamiršk tai,-rausvų lūpų kampučiai suformavo liūdną šypsnį. Kilstelėjusi persibraukė ranka per palaidus plaukus, o tuomet apglėbė pati save jausdama, kaip vėjas glosto odą.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #26 Prieš 3 metus »
   Šlykštus paukščio sučirškimas - galbūt tai buvo priešmirtinis klyksmas iš siaubo, vanago nagams užgniaužiant gerklę ir mirčiai žvelgiant į akis... Kodėl šita frazė tapo tokia nuvalkiota? Ar daug kas iš tiesų susimąstė, kaip galėtų atrodyti Mirties akys ir kaip būtų galima jaustis, su ja užmezgus akių kontaktą? Koks jis būtų - užjaučiantis, viliojantis, bejausmis ar spinduliuojantis aiškų nuobodulį, mat tapai tik dar viena auka iš, na, nesuskaičiuojamų galybių? O gal pažvelgti į tas akis teisę gauna tik išrinktieji - tik pagal ką jie būtų atrūšiuojami iš tos spalvingos staugiančios, verkiančios ir dūsaujančios masės?
   Kaži, ar geltona, ar mėlyna šiuo atveju buvo plėšresnės spalvos.
   - Manęs Sėkmės eliksyras nebūtų pastūmėjęs to padaryti, jei neįžvelgčiau tame tam tikros laimės, - Fasiras prisimerkė, mėgindamas išmąstyti, kur čia dar buvo problema, kurios link suko Davina.
   Na, taip, jį veikė Felix Felicis, bet, taip, jis galvojo mirštąs... Regis, pamažu problema ryškėjo ir Fasiras pasijuto lyg gavęs smūgį į pilvą.
   - Jei būčiau tik siekęs priešmirtinio nuotykio, - su panieka išspjovė, - būčiau padaręs kur kas daugiau, ar tu manai, kad tik taip ir buvo? - su kartėliu tone paklausė.
   Išsyk pasigailėjo tokio šiurkštumo, bet, ką gi, dabar mąstyti reikėjo jau pačiam - Sėkmės eliksyras jo veiksmų niekaip nekoregavo ir minčių nekreipinėjo geresnėmis linkmėmis.
   - Atsiprašau, - sumurmėjo jis, stengdamasis į tai įdėti daugiau nuoširdumo.
   Niekas jausmingesnio nelipo prie liežuvio - geriausiu atveju jis buvo pramokęs kalbėti mandagiai, bet ne jausmingai ar taip, kaip Davina galėtų tikėtis iš galimo draugo.
   - Negaliu, - mestelėjo patylomis gal per įžūliu tonu. - Bet pažadu apie tai daugiau nekalbėti, jei tu to pageidausi, nors prieš tai noriu tik... suprasti, - trumpam užsikirtęs atrado tinkamą žodį.
   Beveik galėjo didžiuotis savim - retai kada tiek gausiai šnekėdavo. Ryt turbūt skaudės balso stygas - tai juk irgi raumuo, o netreniruojant ir apkrovus galima patirti traumą.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #27 Prieš 3 metus »
   Nematomos gaivaus vėjo rankos švelniai glostė bronzinio įdegio odą. Jei nebūtų sutelkusi viso dėmesio į pokalbį ir bandymą suvaldyti emocijas, būtų su malonumu pasimėgavusi tokia atgaiva šiltą ispaniškos vasaros dieną. Deja, mintys ir žvilgsnis buvo nukreipti kitur. Į netoliese stovintį vaikiną, kaip ir ji, bandantį susigaudyti ir sudėlioti visus taškus ant I dėl praėjusios nakties.
   Akimirką, kai skaisčiai mėlynos akys išvydo tai, kaip pusvampyrį paveikė jos ištarti žodžiai, Davina akimirksniu pasigailėjo jų ir savo jausmų. Jei nejaustų nieko panašaus, dabar netektų aiškintis, kas, kaip ir kodėl. Viskas galėtų būti, kaip anksčiau.
   Kodėl su Keitu viskas buvo daug paprasčiau? Nes tai buvo paaugliškas susižavėjimas, trukęs kelis, na, gal kiek daugiau, mėnesius? Nes tebuvo paaugliai, kurių nekankino suaugusių problemos ir tuo metu viskas atrodė nesvarbu?
   Rankomis apglėbė save kiek stipriau, tarsi bandydama apsisaugoti nuo viso šio pokalbio ir skausmo, nuo įžūlaus ir panikos pilno Fasiro balso.
   -Ne...-papurtė galva visiškai nuoširdžiai atsakydama į užduotą klausimą.
   Stovėdama viduryje parko nuleidusi galvą ir kalbėdama tyliu, nusikaltusiu balsu priminė mažą mergaitę, bandančią pasiaiškinti tėvams, kodėl sudaužė vazą.
   -Atleisk... Man nederėjo...-jūros mėlynumo akys trumpam susirado auksines. Na, jei jau turėjo drąsos prisipažinti, kodėl vengė juodaplaukio, turėjo ir drąsos atsiprašydama pakelti galvą, net jei tam prireikė begalės pastangų.
   -Tuomet kodėl mane pabučiavai?-dešinė ranka lėtai nuslydo kairiosios alkūnę,-kodėl po tos nakties ėmei taip įžūliai elgtis?-šįkart mėlynų akių žvilgsnis nenuslydo į šalį. Žavioji lankininkė kantriai laukė atsakymo.
   Įžūlus Fasiro balsas išties kirto skaudžiai, bet šviesiaplaukė to neparodė, bent jau vylėsi, kad akys neišduoda to.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #28 Prieš 3 metus »
   Iš Davinos reakcijos Fasiras suprato, kad pataikė į centrą - jos akyse jis iš tiesų buvo tapęs amoralaus mąstymo malonumų medžiotoju. Ką gi, negalėjo visiškai iki galo pasakyti, jog tą naktį šiek tiek nepasinaudojo savo padėtim, bet niekada gyvenime - ir niekada prieš mirtį - nebūtų padaręs nieko panašaus tik todėl, kad sėdėdamas ant debesies arba (kas būtų realistiškiau) ant dervuoto katilo krašto pietų pertraukėlės metu galėtų pasižymėti papildomą varnelę žemiškųjų potyrių sąraše.
   - Tu išsakei, ką manai, - konstatavo faktą von Sjuardas, bandydamas ištrinti iš balso kartėlį.
   „Betgi turėčiau kovoti?..“ - nors nusivylė tiek savim, tiek ja, mėgino nors kiek sau įkvėpti optimizmo ir šviesos. Jis netgi nebeturėjo daugiau dėl ko kovoti savo gyvenime, jei reikėtų kalbėti atvirai. Siela, namai, giminė, netgi ministerija - viskas prarasta arba beprasmiška, o jis - viso labo prastas politikas, lemiamu momentu pasiplovęs ir palikęs valdžią kažin kam... Galbūt tuomet jo kovos prasmė galėtų būti ji? 
   Vadinasi, tai, ką jis vis dar turėjo, tai nedidelę viltį, kad galėtų Daviną įtikinti, jog nėra toks amoralus monstras, koks pasirodė - o tai įrodinėti įvairiems net labai artimiems padarams teko tiek kartų, kad bemaž nustojo tikėti pats. Kodėl Sėkmės eliksyras jį pastūmė į tokią laikiną laimės akimirką, užuot sutelkęs jo jėgas į savo paties kovą prieš save?
   „Tai tu aklas ir kurčias, Fasai...“ - tada pasakė Muninas, o gal ir nesakė, atsiminimai jau buvo panašūs į sapnus ar košmarus, tie atsiminimai jau nesiskyrė nuo realybės. Blankūs, iškraipyti ir nekeliantys nei pasitikėjimo, nei vilties.
   - Čia aš kaltas, atleisk man, - dabar jau nuoširdžiai buvo pasibjaurėjęs savim - netgi tokiu momentu tegebėjo mąstyti apie save. O ką tuo tarpu turėjo manyti ji?
   Jaunajai Murrell susigūžus jis pajuto neregėtą norą ją apkabinti, bet vis tiek stypsojo kaip įbestas ten, kur liko nuo pat pradžių. Daugiau nei nagų neprikiš, nei nepažvelgs, jei tik ji to pageidaus.
   Išgirdęs klausimą pajuto lyg visi aplinkui būtų nuščiuvę ir susimeigę į jį akis, laukdami kažką lemiančių žodžių, kurių jis niekam niekada tiesiogiai ir nepasakė. Pats laikas sutelkti visą savo grifiškumą.
   - Nes... - iškvėpė orą ir labai lengvai numanomą priežastį išsakė tyliai ispaniškai - beveik be akcento, tarytumei būtų repetavęs, ko jos nebūdavo dvare. - Te amo.
   Gal nebus pasakęs ko nors ne į temą.
   - Aš nebežinojau, ką daugiau daryti, - išdžiūvusi gerkė sunkiai teišspaudė tuos kelis žodžius. - Niekada iki dabar... - pradėjo, bet nepabaigė. Tipinė naujokų problema - prisipažinti, jog esi žalias.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: El Retiro parkas (Madridas, Ispanija)
« Atsakymas #29 Prieš 3 metus »
   Būtų atidavusi turbūt bet ką, kad būtų galėjusi sugrįžti į tos nakties paskutinę akimirką, kai pusvampyris stipriai laikė apglėbęs ją, o džiaugsmas buvo užgožęs visas baimes ir siaubus. Tuo metu viskas atrodė nereikšminga ir nesvarbu. Džiaugtis nekliudė nei tai, kas tada įvyko, nei tokios ateities vizijos. Tą akimirką viskas buvo be galo paprasta. Galėjo visa tai taip ir likti... Tik kažkam, regis, buvo velniškai nuobodu, jei sumanė viską taip sumauti.
   Atminty iškilo vaikystės prisiminimai, kai išsigandusi, dar visai maža bėgdavo pas Vilijamą ir stipriai apglėbusi tvirtą juosmenį pasijusdavo saugi. Tomis akimirkomis net pasaulio pabaiga atrodydavo menkniekis. Tuomet viskas nublankdavo ir likdavo tik saugus tėvo glėbys. Akimirksniu kūną pervėrė nenumaldomas noras sugrįžti į vaikystę ir paprasčiausiai pamiršus visus rūpesčius pasielgti taip pat. Bėgti pas Martą, motiną, tėvą... Krūtinę prislėgė skausmas. Ji turėjo tuos, kurie ja rūpinosi ir mylėjo, o Fasiras stovėjo vienui vienas vidury parko, išduotas net tos, kurią turbūt laikė savo drauge. Juodaplaukis nebeturėjo nieko.
   -Turbūt kalti esam abu,-gūžtelėjo pečiais nustumdama liūdesį į šalį. Pakankamai jau įskaudino jaunąjį von Sjuardą. Kaip išvis galėjo taip manyti?
   Dailių bruožų veidą papuošė nežymi šypsena. Tarsi bandymas išsklaidyti nemalonią, itin nejaukią atmosferą. Deja, ne itin pavyko. Išgirdusi vaikino balsą tik vos matomai pravėrė rausvas lūpas. Akimirką suabejojo tuo, ką išgirdo. Fasiro balsas buvo pernelyg tylūs ir tik dėka vilkiškos klausos merginai pavyko išgirsti... ispaniškus žodžius?
   Nė pati nežinojo, kas labiau stebino: ar žodžiai, kuriuos ką tik išgirdo, ar tai, kad jie buvo ištarti ispanų kalba ir be jokio akcento, tarsi juodaplaukis būtų buvęs tikras ispanas.
   Kurį laiką stovėjo nežinodama nė kaip reaguoti, nė ką atsakyti. Jautėsi pernelyg sutrikusi. Visgi, galiausiai šypsena iškilo į paviršių. Žaviosios lankininkės veidą papuošė platus šypsnis.
   Tam, kad jiedu išsiaiškintų savo santykius, pririekė viso šito spektaklio? Iš rausvų lūpų išsprūdo linksmas juokas.
   -Viskas gerai,-linktelėjo plačiai tebešypsodama, jūros mėlynumo akimis stebėdama netoliese stovintį vaikiną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.