[Melisa Keyes]

  Aukštutinio Fleglio Viktorijos kalvoje praėjus visas jaukias pagrindines gatves, pasukus į šonus kelis kartus, už tamsiojo skersgatvio kampo atsiveria senesni dviaukščiai ar triaukščiai namai. Viename dviaukščiame name buvo du butai, vienas apačioje, kitas - viršuje. Pirmojo aukšto bute jau nuo seno gyvena bjaurus vaikinas su savo mama, kuri nuomoja butuką aukščiau Melisai.
  Melisos būstas sudarytas iš vieno miegamojo, svetainės, sujungtos su virtuve, vonios kambario ir vieno papildomo, tačiau niekam nenaudojamo kambariuko. Visos butuko sienos nudažytos pasteline melsva spalva, o miegamojo lubos padengtos įvairiom šviečiančiom tamsoje žvaigždutėm. Koridoriuje vienintelis į akį krentantis daiktas buvo veidrodinė spinta, daugiau nieko. Virtuvė su svetaine paprastai paliečiamos labai retai (nebent mergina užsimano išbandyti savo kulinarinius gebėjimus) ir išlieka visados tvarkingos. Miegamasis dažnai atrodo kaip po karo, visur pilna išmėtytų drabužių, įvairių laikraščių, pilnų arba tuščių tablečių maišelių. Nieko ypatingo.

—-

  Ji paskui save tempė Eliją į savo nelabai dažnai kieno nors aplankomą butuką, tiksliau, šis vyrukas buvo pirmasis garbanės lankytojas išvis įžengęs į šį ne itin jaukų pastatą. Užlipusi laiptais pasistiebė, laisva ranka perbraukė virš durų, pirštais užkabino raktus. Niekada nesinešiodavo jų su savimi, su savo sugebėjimais bet kada galėjo juos praganyti. Buto durys prasivėrė.
- Užeik,- sumurmėjo. Nusispyrė sportbačius, stumtelėjo juos šonan. Apgraibomis įjungė šviesą.- Jauskis kaip namie,-šyptelėjo.- Klaidžiok kur nori, daryk ką nori, imk ko užsigeisi.
  Mergina paleido palydovo ranką, priėjusi prie veidrodžio atsiduso. Atrodė išties klaikiai. Paraudusios akys, žandikaulis, paburkę skruostai nuo ašarų. Liūdna. Tikrai liūdna. Beviltiškai graudu.
  Nieko nesakiusi tamsiaplaukiui nupuškavo iki savojo miegamojo, sumetė į spintą visus išsimėčiusius drabužius ir maišelius, jeigu netyčia užklystų vaikinas čionai. O tuomet tiesiu taikiniu nuskriejo iki vonios, kurioje galėjo nusiplauti visą purvą, šleikštulį ir kaltės jausmą. Šiltas vanduo, tekėdamas merginos kūnu, ją atgaivino. Pažadino iš negatyvių minčių. Ilgai netruko, nebuvo megėja mirkti vandenyje. Šlapias garbanas paliko kristi ant pečių, o pati susisuko į rankšluostį, jautėsi geriau, atsigavusi.
  Po ilgo laiko apsilankė virtuvėje, užkaitė kažkokį seną žiobarišką arbatinuką vandens, įsimetė į puodelį arbatžolių. Įrėmė rankas į tamsų stalviršį, atsiduso, neįsivaizdavo kaip elgtis, ką reikės daryti vėliau, jeigu jos ieškos. Melisa tik buvo pavargusi, tik tiek.

[Elias Andrew Ravengrave]

Andrius nesitikėjo nieko didaus ir nuostabaus. Nesitikėjo ir nieko panašaus į jo paties modernų, minimalistišką ir žiobariškai apstatytą butą, kuriame jokios detalės, kuri rodytų, kad šis gyvenamas, nebuvo. Elijas nemėgo palikti pėdsakų. Ir vis tiek, nors ir nieko nesitikėjo, Melisos butas jį vos vos nustebino, tik dar negalėjo pasakyti, ar maloniai, ar ne.
Vos įžengęs apsidairė. Akimirką stovėjo prieangyje (labai linksmas žodis) nejudėdamas, lyg įnirtingai svarstydamas, ar žengti žingsnį vidun, ar laukan. Neketino bastytis po svetimus kambarius, tai būtų buvę mažų mažiausiai nemandagu. Svetainė ir virtuvė, atsivėrusios priešais vyro akis, atrodė keistai neįgyventos. Dulkėtos, bet neįgyventos. Andrius galėjo prisiekti matąs fiziškai išmintą taką grindyse, vedantį nuo durų iki kambario, kuris, kaip spėjo jis, buvo Melisos miegamasis.
Galiausiai nebeliko į ką žiūrėti, o galva vėl ėmė svaigti. Elijas, nenusiavęs batų (jo kojinės mirtinai baltos, kaip galima tikėtis, kad jis nusiaus batus su tokiom kojinėm), žengtelėjo kelis žingsnius iki artimiausios sofos (galbūt jų ten buvo daugiau, nei viena) ir atsisėdo, alkūnės parimo ant kelių, o delnais parėmė skambėti ėmusią galvą. Svarstė, ar nebūtų geriau jam nešdintis lauk, grįžti į Londoną. Klausė savęs, kas per jėga jį stumia padėti, pasilikti, saugoti ir rūpintis, kad merginai miegant nieks neperrėžtų gerklės. Jautėsi sudaužytas (toks ir buvo) ir susierzinęs.
Kai Melisa baigė savo klajones po butą ir įsitaisė virtuvėje, Andrius iškvėpė ir per arbatinio ūžimą tarė:
- Tu juos pažinojai. Iš kur? - klausimas pastarąjį pusvalandį ar kiek jie praleido voliodamiesi skersgatvyje, nedavė ramybės. Nelabai pats suprato, kodėl tai svarbu, būtų gal ir neklausęs. Elijas kaip niekas kitas mylėjo savo privataus gyvenimo privatumą. Niekas jo tamsios praeities nebūtų susiejęs su dabartiniu duomenų analitiku iš Birmingamo, o tie, kurie susiejo, buvo negyvi, virtę pelenais, kurie dar nespėjo atvėsti. Velniai žino, kas per jėgos šiandien veikė vyrą, kad jis besielgiąs taip sau necharakteringai. Gal mėnulis ir panašiai.

[Melisa Keyes]

  Smulkiais pirštais nervingai barbeno į virtuvės stalviršį. Mergina žinojo, kad sulauks tokio klausimo ir nebeturės kur dėtis, ypač, kai tokioje situacijoje ir meluot nemokėjo, viską išdavė jos veiksmai. Sudrebėjusios kojos, tas nervingas barbenimas, garsus atsidusimas ir perbraukimas per plaukus, nuo kurių dar vis varvėjo vanduo. Tačiau dar tylėjo. Dar laikė viską savyje, bandė paruošti save įvairiom vaikino reakcijom. Labai norėjo sulaukti žodžių ‘o, visai kietai’, labiausiai nelaukė tylos.
  Užvirusiu vandeniu užpylė arbatą sau ir Elijui. Jam buvo skirta gana šlykštoko skonio, tačiau padedanti atgauti jėgas. Šiek tiek apvalė nuo dulkių staliuką, stovėjusį viduryje svetainės, o tuomet padėjo abu puodelius, vieną stumtelėjo arčiau svečio. Prisėdo šalia jo, pirštais švelniai perbėgo per jo plaukus. Norėjo pasiūlyti pasinaudoti šiosios vonia ir atsiprausti nuo visų nešvarumų, sutiktų gatvėje, tačiau nedrįso. Tik dar kartelį atsiduso.
  Melisa neįsivaizdavo ką pasakyti žmogui, pažįstamam trumpiau nei dvidešimt keturias valandas. Hehei, aš priklausoma?
- Jie... Hm, galima sakyti turiu keistą priklausomybę, kuri kartais pasireiškia, kai viskas žlunga ir nieko negaliu suvaldyti,- panardino raudonio išmuštą veidą į delnus.- Jie tą puikiai žinojo.
  Gėdos jausmas užplūdo visą kūną, prasiveržė velniai žino kelintas cunamis jos akyse. Kokia kvaila, kokia kvaila. Pati negalėjo savimi patikėti, kad pripažino dar ir kažkam kitam, jog buvo priklausoma. Be garso leido vėl išgraužti ašaroms akis. Priklausomybė žiobariškiems narkotikams buvo nenauja, atsirado dar prieš kelis metus, kai turėjo kitokį vyruką pašonėj, kuris jos visiškai negerbė, o susivaldžiusi ir sukaupusi drąsa, išsiskyrė su juo, grįžo ministerijon, baigė visą mėšlą su tuo. Buvo vėl nepriklausoma. O tuomet vėl pasikartojo ta pati istorija, tik vyras, buvęs šalia, buvo per daug švelnus ir geras, be jokio poreikio į veiksmo pilną gyvenimą. Gal ji tiesiog nebemokėjo būti viena, o gal tiesiog pasiilgo jausmo. Tik šiek tiek laisvės, šiek tiek. O dabar vėl šalia jos sėdėjo vyrukas. Mintyse kvailai suprunkštė, Melisai ši situacija atrodė jau per daug juokinga.
- Tu irgi buvai ne ką naujesnis jiems veidas,- sumurmėjo, tačiau nelaukė jokio paaiškinimo. Šiandienai jai užteko atverti savo juodąją skylę kitam.

[Elias Andrew Ravengrave]

Pajutęs ją sėdant šalia, įsitempė. Pečiai pakilo, delnus stipriau įrėmė į veidą. Pajutęs plunksnos lengvumo prisilietimą, jos pirštus nuosavoj šukuosenoj, nevaldomas šiurpulys perbėgo per nugarą. Didžiausioj savo minčių ir širdies gilumoj norėjo, kad ji nustotų taip dariusi. Jai prabilus, patraukė delnus nuo veido ir į šiuos įspraudė karštą puodelį. Jame suteliūskavo tamsus skystis. Arbata, paslaugiai priminė Elijo sutrenktas protas. Akimirką telaikė puodelį rankose, paskui vėl pastatė ant stalelio.
Nežinojo, ką atsakyti. Į ją verkiančią, už delnų slepiančią veidą, žvilgtelėjęs bandė išskaityti, kokio atsakymo ji galėtų tikėtis, tačiau jo įgūdis šiandien pakrikęs, kartu su galva ir kitomis kūno funkcijomis. Tad tylėjo, neišmanydamas, kaip tinkamiausia reaguoti. Nenorėjo sužeisti. Elijas retai jautė nenorą sužeisti, dažniausiai būdavo priešingai. Dar viena anomalija, galbūt jis kraustosi iš proto, dingtelėjo vyrui.
Išgirdęs komentarą apie jo paties ryšius, blausiai šyptelėjo. Štai eina jo privatus gyvenimas ir juokiasi.
- Praėjo daug metų, - tetarė. Kažkodėl jam atrodė, kad dar turės progų paaiškinti išsamiau, kad ne tik progų bus, bet ir reikalavimų. Šita nelemta para niekas nesibaigia, dalykai taip paprastai neatsistato atgal, negrįžta į jiems dezignuotas vietas. Elijui akimirką dingtelėjo, kad ryte į darbą geriau neiti. Pranešti, kad susirgo, ar panašiai. Kartu su ta mintim atėjo ir kita, daug pavojingesnė ir neraminanti - šiąnakt į Londoną jis negrįžta. Ir keista buvo žinoti, kad ir širdis, kurią niekino, ir racionalusis protas, kuriuo naudojosi, tą pavojingą mintį palaikė.
Pažvelgė į savo rankas, delnai drebėjo. Nuo įtampos arba nuovargio. Pažvelgė į Melisą, į jos varvančius plaukus ir susigūžimą.
- Juos reikėtų išgręžti, - tarė mostelėdamas drebančiu delnu į varvančias tamsias sruogas. Išsitraukė lazdelę, nepamestą ir nelūžusią, ja pamosavęs prišaukė rankluostį ir staiga baisiai sutrikęs ir susidrovėjęs paprasčiausiai švelniai užmetė šį ant merginos gavos.
Iš staiga apėmusio sutrikimo nežinodamas kur dėti rankas, griebė puodelį su arbata ir gurkštelėjo. Susiraukė.

[Melisa Keyes]

- Reikėtų,- sumurmėjo.
  Lūpas paliko mielas kikenimas, rankomis stipriau prispaudė rankšluostį, apvyniotą aplink kūną. Nulenkusi garbanotą galvą, plaukus susuko į Elijo atskraidintą rankšluostuką. Suėmė delnais puodelį, pripildytą arbata, jau norėjo gurkštelti, kai staiga pradėjo keistai kikenti, kol galiausiai tas kikenimas perėjo į visišką kvatojimą. Neįsivaizdavo, kodėl juoko priepuolis atsirado būtent dabar. Nenorėdama išpilti arbatos, padėjo puodelį atgal, užvertusi galvą leido savo mintims susidėlioti į vietas kartu su juoku, sklindančiu patalpoje. Žvilgsniu užkabino surauktą vyruko veidą, juokas visiškai paėmė viršų.
- Ji... Padės tau,- sugaudė žodžius.
  Garsus kvatojimas nusilpo iki menko kikenimo, nusivalė ištryškusią ašarą, džiugu, šįkart ji nebuvo skausmo. Atsidususi atsilošė. Jautė maloniai keistą jausmą skrandyje, tas pats besivartantis šlapias skuduras, atsirandantis ne pirmąjį kartą jau šalia šio tamsiaplaukio. Melisa atsipalaidavo, dar kartelį išsikaustė.
- Jeigu nori, gali pasinaudoti mano vonia,- lyg niekur nieko tarė.- Jaučiu, namo šiandien jau nežadi grįžti,- šyptelėjo.
  Iš tiesų, kažkur giliau širdyje norėjo, jog Elijas pasiliktų. Pasikėlusi nutipeno iki šaldytuvo, deja, jame nieko ypatingo nebuvo, kokios savaitės senumo jogurtukai, namų gamybos uogienė ir dar keletas mažų morkyčių. Susiraukusi išmetė jogurtus su morkomis, ant stalviršio padėjo uogienės stiklainiuką, pasikuitusi spintelėje susirado sausainiukus. Uogienė greit atsirado ant sausainiukų ir šie buvo įmesti burnon. Skrandis sugurguliavo taip atsidėkodamas už bent šiokį tokį valgomą maistą.
- Na, tai ką dabar darysi? Negi ir toliau trinsi su savo šikna mano sofutę?- pakėlė antakius.

[Elias Andrew Ravengrave]

Andrius šyptelėjo, kažkaip skausmingai, tarytum nesuprasdamas. Taip ir buvo, turėjo problemų su normalių žmonių juokais ir ironija, pats juokdavosi ar kitaip linksmindavosi tik po kelių įtartinai žalio ir galbūt net tamsoje šviečiančio alkoholio taurių, stiklinių, bokalų arba puodelių, jei nieko kito nebūdavo po ranka. O taip nutikdavo retai. Elijas mokėjo apsimesti atsipalaidavusiu šikniumi, bet tik tada, kai to reikalaudavo situacija. O dabar situacija lyg ir nereikalavo nieko panašaus? Taip? Elijas nesuprato. Nurašė Melisos žvėrišką juoko priepuolį kaip tvarkymasi su šoku ir tyliai sau tikėjosi, kad juokiasi ne iš jo. Ar bent jau ne piktai. Priešingu atveju, jis vis dar tebeturi virvelę kelnių kišenėje.
Sulaukęs pasiūlymo pasinaudoti vonia, kilstelėjo antakį. Pamanė, kad galbūt šiuo pasinaudos. Juk tikrai, nei jis ketino grįžti, nei Melisa, rodos, norėjo, kad jis išeitų. Nors negalėjo to iki galo žinoti.
Stebėjo ją nužingsniuojančią, besitrinančią virtuvėje. Staiga panoro, kad ši užsimestų ant savęs ką nors geriau besilaikančio, nei rankšluostis. Ne todėl, kad nebuvo graži, o varge, Andrius buvo tikras, kad savo žvilgsniais ir rankomis šiandieną jau įrodė priešingai. Ne, vyras paprasčiausiai neturėjo didelio noro nei jėgų tvarkytis su savimi.
- Tavo sofutė puikiai dera prie mano šiknos, labai ačiū, - sumurmėjo kreivai vyptelėdamas. Pastatė puodelį arbatos, kurios nutarė nebegersiąs, ant stalelio. Atsistojo, persibraukė ranka plaukus, ir kažką baisiai neaiškaus sumurmėjęs nužingsniavo link vonios kambario.
Vanduo buvo drungnas ir malonus. Elijas apžiūrėjo ant šono besiformuojančią mėlynę veidrodyje. Palietus suskaudo, tad jis daugiau nebekišo rankų. Susitvarkys rytoj, grįžęs į Londoną. Už durų jis užtruko neilgai, galiausiai išlindo atgal į svetainę apsirėdęs šiuo tuo patogesniu, nei siauros kostiuminės kelnės. Jis pats sau buvo labai dėkingas, kad moka išburti tam tikrus objektus iš oro.
Andrius sustojo vidury kambario akimirką nežinodamas kur dėtis, ką daryti dabar. Jautėsi mirtinai pavargęs, sekundę klausimas, kaip jis dar pastovi ant kojų, sukosi jo gražioje galvoje.

[Melisa Keyes]

  Baisiai garsiai ir  nemandagiai šliurpdama arbatą klausėsi tekančio vandens vonioje. Kažkodėl šyptelėjo pati sau. Gal dėl to, kad buvo visai geras jausmas žinoti, kad šiąnakt nereikės užmigti drebėdamai iš baimės, o gal dėl to, jog šiandien nei vienas iš jų neužgeso. Rodos, abu variantai.
  Pagriebė nuo stalelio puodelį nebaigta arbata. Nebuvo nustebusi, skonis turėjo būti verčiantis visus organus išsiversti į kitą pusę ir taip kelis kartus. Pati Melisa nusipurtė nuo tokios minties. Išplovė indus, grąžino uogienę į šaldytuvą. Atsidususi apžvelgė svetainę, susiraukė.
- Kažkaip čia per tuščia,- kalbėjo su savimi.- Nu gerai, ne šiandien.
  Elijui dar nepalikus vonios, ši nupėdino iki savojo kambario, nusimetė abu rankšluosčius, tada užsimetė ilgesnius marškinėlius. Smaragdinės akys pagavo vyriškus marškinius, numestus ant lovos krašto. Keistokai nusišypsojo. Perkėlė juos į spintą, prigrūstą visokio šlamšto. Ir paliko kambarį. Svetainėje jau sutiko vaikiną.
- Esu max pavargus, todėl eisiu pasapnuot, o tu gali miegoti ten,- mostelėjo ranka į papildomą kambarį.- Tačiau turėsi pasirūpinti lova, jos ten nėra. Kitas variantas ant sofutės, kuri tave susuks ir ryte šliaužiosi kaip paralyžiuotas kurmis. Arba mano kambaryje,- truktelėjo pečiais.- Spręsti tau.
  Praėjo pro jį iki virtuvės kriauklės, prisipildė stiklinę vandens, nugėrė kaip koks žvirbliokas ir pasuko link savo išsiilgtos lovikės.
- Labanakt,- tarstelėjo tikrai netyčiom perbraukdama per jo nugarą.
  Pravėrė kambaryje langą, susiraitė į minkštus, šiltus patalus. Užmerkė akis ir super duper mega extra turbo tikėjosi, jog košmarų nesapnuos, o pasivaidens vienaragiai su vaivorykštėmis.

[Elias Andrew Ravengrave]

Visai nereikia žinoti, kur Elijas pasirinko miegoti. Nesvarbu ir tai, kiek ilgai jis praleido atmerktomis akimis stebeilydamas į bjaurias lubas, nes miegas staiga neėmė. Jo mintys vis pasirodydavo ties delnais, pirštais, rodos vis dar tebesivaidenančiais jo plaukuose, ant nugaros, ant viso kūno. Kai negalvojo apie prisilietimą, kurio nenutuokė esąs išbadėjęs ir kurio šalutinį poveikį rodos vos prieš akimirką patyrė pats, mąstė apie kitus dalykus.
Apie savo butą, kuris tuščias ir neįgyventas. Apie darbą. Galiausiai apie tai, kad pasauly vis mažiau lieka žmonių, kurie prisimena jo keistus jaunystės metus. Jis pats, būdamas atviras sau, negalėjo teigti esąs visiškai naujas, šviežias žmogus, balta lenta. Velniai rautų, jis vis dar nešiojasi kirvį ir virvelę ir vis dar dirba duomenų analitiku. Ir gal kiek per daug žino apie magijos pasaulio narkotikų diviziją ir pinigų plovimą. Ir verslo strategijas, ypač kai verslas nelegalus. O ne, Elijas nebuvo naujas žmogus. Tačaiu ir baisiai atviras su savimi nebuvo, įpratimas nesikalbėti su savo giliais troškimais ir pripažinti keistą jausmą pilvę, sukylantį vos pagalvojus apie kitame kambaryje miegančią merginą, niekur nedingo. Jis vis dar buvo gerai pakalęs neigime.
Andrius miegojo tris valandas. Paryčiais, visiškai paryčiais atbudo, susirinko savo apdarus ir išsinešdino atgal į Londoną. Jis nepravėrė Melisos kambario durų ir nemestelėjo pavargusio žvilgsnio į ją miegančią. Tai būtų buvę visai jam nebūdinga.
Išeidamas iš buto lyg netyčia ant stalo paliko pergamento skiautelę su adresu Londone.

[Melisa Keyes]

  Tamsiomis Aukštutinio Fleglio gatvėmis slinko persona, įsiutusi ir ašarų išgraužtu veidu. Galbūt, jeigu prisiartintum, būtum galėjęs girdėti ir jos keiksmus, ironiškas ir sarkastiškas idiomas. Gražioje Melisos galvoje aidėjo durų trenksmas, toks išreiškiantis viską, ką norėjo pasakyti, ko nebeišgalėjo išrėkti. Delne dar vis jautė jo suknistai švelnų skruostą. Kvaila, kvaila. Eilinis ginčas, išvedęs net Melisą iš kantrybės. Nuo kada išvis laidomos gerklės dėl kokios nors kojinės paliktos bikinoj kriauklėj dėl užsimiršimo? Juk moteris kažkada net parūpino jam naują porą itin baltų, švarių, kvepiančių kojinių. Bet va prie jos galima prisikabinti. O gal šis tiesiog prikibdavo, nes tik ir laukė kol ši išsineš beveik su visomis durimis iš buto. Ha, beveik su visais vyriais išmušė. Matyt, teks naujų.
  Nėščioji sunkokai, svyruodama užsikorė į antrąjį apartamentų aukštą. Durys buvo apipurkštos grafičiais. Savininkės sūnus vis dar troško kūniškų malonumų su Melisa. O jo motina pinigų už nuomą. Riebiai nusikeikė, dar ir to betrūko. Klausą sudirgino apačioje užtrenktos durys. Pagalvojo, gal jau ir skolų išmušinėtojai praeina pas ją. Atsidususi įsistebeilijo į šlykščius užrašus ant savųjų durų.
  Ir gyvenk su tuo savo beviltišku pedantiškumu. Pranešiu, kai gimdysiu, jeigu neužmiršiu, kad egzistuoji. Dar vienas aidas iš susirėmimo nuotrupų atsklido. Neslėpė nuo savęs, jog nesugebėtų užmiršti, jos atmintis dar nebuvo tokia prasta. Ir neįgyvendinamai skaudėjo širdį dėl tokių žodžių, tikriausiai dažnam perrėžiančių gerklas, tačiau ne Elijui, matyt. O galbūt, ką galėjai žinoti. Dar nebuvo taip gerai jo pažinusi.
  Pasistiebusi paėmė raktą, atrakino duris. Įžengė vidun, viskas kaip buvę. Staiga sustojo ir atsisuko atgalios. Apačioj buvusio trenksmo kaltininkas nebuvo nei nuomotoja, nei jos sūnus, nei skolų išmušinėtojai. O itin žavi šviesiaplaukė moteris, tačiau ir itin bjauriai atsiliepianti Melisos širdžiai. Sugniaužė kumščius, suvarydama nagus į odą.
- Svečių nelaukiau,- nemandagiai burbtelėjo.
  Ir kaip neapdairiai pasielgė palikdama visus daiktus Merington Roude, net sugebėjo užmiršti lazdelę, pastoviai esančią šalia, tik vieno rankos kyštelėjimo kišenėn prireiktų. Neturėjo nieko, tik kūdikį įsčiose ir savo fizinę jėgą, kuri dėl pirmoji dalykėlio buvo kiek silpnesnė nei įprastai.
  Tačiau lankytojai buvo nė motais, ko Melisa laukė ar nelaukė. Ši tik įžengė paskui garbanę vidun, užtrenkė duris, nerakino.
- Tačiau aš tavęs jau senokai ieškojau ir laukiau,- šviesiaplaukė Alisija buvo žymiai aukštesnė už mūsų mylimąją garbanę, kurios žandikaulis netrukus tapo įkalintu.- Andrius neturėtų būti gyvas. Mačiau tave tądien,- tai pirmasis kartas, kai strazdanė susipažino su antruoju Elijo vardu.
  Smaragdinės akys išsiplėtė, vos pajuto svetimą tos vinguriuotos būtybės delną ant savo iškilusio pilvo. Su gyvybe. Čiupus už riešo nustūmė ją nuo savęs. Visa savo egzistencija, visu kūnu moters nugara susidūrė su durimis, o Melisa jau būtų pagimdžius vietoj iš baimės. Ir tada prasidėjo. Tai buvo itin kvaila, neapgalvota ir kiek suknista dvikova. Nepažįstamoji nepuolė kerais, jos lyg šunys, uždaryti garde, pjovėsi savo nagais, kumščiais, spradėsi ir klykė. Kraujuotom nosim, bemaž sutrupintais žandikauliais, įsiučio ir baimės pripildytomis akimis. Vaizdavosi kaip itin nepavykęs Amerikos hai skūl dviejų blogiukių mergaičių muštynės. Oh, my days, jos gal iš mean girls?
  Šiose visiškai nežavinčiose muštynėse dominavo ir daugiau pranašumo turėjo apsilankiusioji moteris. Žinoma, joje nebuvo to baisiai išvaizdaus ir dar vis asilo vaiko. Tad Melisa skaudžiai krito žemėn, atrodė, placenta atkibo nuo gimdos ir duso ne tik ji, tačiau ir gyvybė, užsimezgusi netikėtai. Suklykė. Skaudėjo. O kai jėgos visiškai apleidinėjo, priešininkė ėmėsi magijos, gana bjaurios.
  Butas Aukštutiniame Fleglyje liko tuščias, nesutvarkytas ir tik uždarytom, bet nerakintom durim. Čia Alisija padarė klaidą, jeigu kas nuspręstų ieškoti Melisos. Nesutvarkyta aplink bei virš durų nepaliktas raktas.

[Elias Andrew Ravengrave]

Praėjo trys dienos be jokios žinelės, be garso. Mirtina tyla buvo apsiautusi Elijo Andriaus butą Merington Roude. Pirmąją dieną, rytą po to, kai Melisa išsinešdino ir kartu su savimi kone išsinešė dursi, vyras pasijuto it galįs lengviau atsikvėpti, tarytum jo sudaužyti ir purvinu kanalo vandeniu išprausti plaučiai atsilaisvino nuo juos veržusių grandinių. Jausmas buvo geras, tačiau kartu ir kažkoks svetimas, netinkamas, galbūt net nepriimtinas. Elijas apie tai pernelyg smarkiai galvos nesuko. Manėsi, kad Melisa grįš pavakariais, gal net auštant. Paprastai taip ir būdavo.
Melisa paryčiais negrįžo. Elijas staiga sunerimo, bet tik truputį. Jam buvo šmėstelėjusi mintis, kad gal reikia susirūpinti, tačiau ją greitai nušlavė jo asmeninis įsivaizdavimas apie save. Žmogžudys duomenų analitikas negalėjo būti prie ko nors prisirišęs, ar jausti kam nors ką nors daugiau, nei kūniška aistra. Negalėjo. Vyras nurijo savo susirūpinimą, užkišo giliai galugerkly, širdį su visais jausmais užčiaupė ir apsimetė pats prieš save, kad nė kiek nesijaudina. Galiausiai net ir to, regis, nebeprireikė – Elijas prisiminė savo neseną ir truputėlį neįprastą susižavėjimo subjektą. Kam rūpi visokios nėščios melisos, kai prieš akis turi tokį žmogų kaip Starkas? Niekam. Tiesa, Elijas irgi nelabai kam rūpėjo.
Trečią dieną, it pabudęs iš malonaus, svajingo sapno, rūku aptrauktoms rainelėms nuskaidrėjus, Elijas suprato, kad kažkas atsitiko. Melisa dingo. Ir galbūt būtų buvę saugu daryti prielaidą, kad ji paprasčiausiai neapsikentė ir išėjo suvisam – juk ir duris išsinešė, ir visa kita. Elijas visą dieną praleido raudamasis plaukus ir neigdamas savo baisingą susirūpinimą. Pavakare eidamas parku gavo iš akmens į galvą ir buvo gėdingai kažkokios mergiotės įverstas į tvenkinį su antimis. Ir visa tai, prisiekinėjo sau Elijas, dėl nuovargio. O kad nuovargis iš nerimo, prisipažinti nesugebėjo.
Ir štai einant ketvirtajai diena, Elijas stovėjo ties apipaišytomis durimis į Melisos butą. Vienintelė vieta, kuri šovė jam į galvą, kur galėtų ją rasti. Pastovėjęs akimirką ar dvi, pasibeldė kaip koks suknistas džentelmenas. Neišgirdo jokio atsako, neišvydo nei atsilapojančių durų nei pikto, nuostabiai gražaus Merington Roudo amazonės veido. Praėjo dar dvi akimirkos. Galiausiai Elijas Andrius siektelėjo delnu durų staktos, o neradęs rakto išvis sutriko. Nugara perbėgo suvokimas, kad kažkas labai negerai.
Vyras stumtelėjo buto duris, šios pasidavė daug nesipriešinusios. Sustojo tarpdury, akys virto siaurais plyšeliais, o antakiai jas kone užklojo. Elijas sugniaužė kumštį, suvarė nagus į delną. Neįgyventame bute tvyrojo baisi netvarka, skraidė velniai žino iš kur atsiradę pūkai, kavos stalelis – apverstas, išblukęs kilimas suraižytas tarsi kokių didelių nagų. Nereikėjo būti didžiu detektyvu ar bjauraus charakterio duomenų analitiku, kad suprastum, jog Melisos bute vyko kažin koks susiriejimas, o po jo – nėščios Elijo amazonės pradanginimas nuo žemės paviršaus.
Vyras peržengė slenkstį. Po batų padais sugirgždėjo stiklo šukės, akį patraukė ant grindų ištiškęs kraujas. Elijo viduje užvirė kažkokia neįmanoma neapykanta, būtų įstengęs – būtų pavirtęs viesulu, cunamio banga. Negalėjo suvokti, kokio velnio kam nors gali reikėti nėščios moters. Kiek žinojo (o žinojo nedaug), Šliužą Bobą jau kadaise buvo sutvarkęs, atsipirkęs sutrankymu, užtat išdeginęs visą anos bjaurasties lizdą. Į smegenis jam niekaip nepataikė mintis, kas galėjo kėsintis į Melisos esatį.
Kad ir kaip ten bebūtų – buvo aišku, kad nelieka jokio kito pasirinkimo, rautis jo vaiko motinos ieškoti. Elijas Andrius, nužudęs jau nebe vieną žmogų, trinktelėjo durimis ir išsinešdino iš to pradvisusio daugiabučio. Ėjo ten, kur manėsi gausiąs atsakymų – pas vienintelį jam į galvą šovusį žmogų, kuris galėjo būti kaip nors susijęs su Šliužu Bobu.

[Elias Andrew Ravengrave]

Kėlimasis oru vis dar nebuvo pati mėgstamiausia Andriaus veikla. Pakenčiama. Net ir tada, kai į jo dilbį įsikabinusi moteris, kurią jis norėtų paversti paklodžių vyniotiniu ir iš jos lūpų godžiai išsiurbti visus galimus hm garsus. Net tada keliavimas oru buvo tik pakenčiamas. Bet ir taip šiam reiškiniui jau skirti trys sakiniai, nebūtina čia taip išsiplėst.
Atsidanginęs prie Melisos buto durų, Elijas Andrius akimirkai ją paleido, prieš tai delnu brūkštelėjęs ten kažkur per kažkurią labai delnui maloniai išlinkusią jos nuostabaus kūno vietą. Siektelėjo delnu į viršų, susirado raktą ir atrakino duris, kurios vis dar išdidžiai nešiojo randus iš tų laikų, kai buvo didžiame mūšyje nurautos nuo vyrių. Elijas akimirką šyptelėjo. Tada durys atsivėrė ir jiedu it sulipę įsivertė į butą tamsiame Aukštutinio Fleglio skersgatvyje.
Prie durų vyko didelis susigrūdimas. Melisos durys tikriausiai nebuvo mačiusios tokių minių, kurias sudarė lygiai du žmonės. Tokio spaudimo. Elijas nebelaukė ir nebesitvardė, už uždarų durų reputacijos, kurią reikia palaikyti, paprastai nebelieka. Jo rankos dirbo savo darbą (atseginėjo sagutes ir sagteles), glostė ir tyrinėjo. Jo burna darė kažką panašaus, o gerklė įsivaizdavo esanti keistus, bet ausiai visai malonius garsius skleidžiantis žvėriukas.
Viskas buvo visai kitaip, nei tada prieš, rodos, daugelį metų, arbatinėje. Tada Andrius gyveno instinktais ir savo nepaprastai vyrišku vyriškumu. Dabar Elijas gyveno savo pirmuoju vardu ir (dieve padėk) meile. Todėl tas baisus karštis, kuris radosi tame susigrūdime ties durimis ir toje trintyje tarp jo ir Merington Roudo amazonės, per kelias akimirkas šiek tiek pakito. Sulėtėjo. Ji vis dar buvo neįmanomai graži. Spindinti. Auksinė Melisa. Ir Elijas praleido kelias sekundes ilgiau į ją žvelgdamas. Akimis, kuriose malėsi ne tik aistra ir geismas. Ten dar buvo kažkas kito, kažkas tarp jų dviejų vis dar neįvardinto.
- Ak, Melisa, - ištarė jis kone dūsdamas, beveik verkdamas. - Kiek aš tavęs ilgėjaus.
Tie žodžiai buvo tyliausi, ir vis tiek tamsiojo skersgatvio tyloje nuskambėjo it gaisro signalas. Elijas dar norėjo pridurti kažką apie tai, kad gal šįkart nereikia vaikų, tačiau dėl kažkokių keistų priežasčių nebespėjo.

[Melisa Keyes]

Aukštutinio Fleglio tamsiojo skersgatvio namų šįkart moteris laukė. Ir norėjo. Akimirką pajuto širdį spaudžiantį jausmą, būtent tuomet, kai vyras siektelėjo rakto. Tik jis tegalėjo ją taip pažinoti. Žinoma, iki pilno pažinimo jiems būtų tekęs dar ilgai eiti, kopti, plaukti. Tačiau tos smulkmenos ją žavėjo. O su tuo susižavėjimu ir jos galva buvo puikesnė.
  Melisos nuostabiai lygi, švelni oda šiurpo. O nugara rėmėsi į vis dar senas, nekeistas duris. Neįmanoma įsiskverbti į jos pasąmonės karalija, jos minčių laviną, bet. Tačiau ir būtų galima išdrįsti, o tuomet teigti, jog visos jos mintys, meilės, aistros ir dar kažkas aukščiau viso to užėmė aukščiausią, kiek galėjo. Aukščiau negu aukščiau. Jos ilgi, auksiniai nagai vėl rėžėsi į vienintelio vyro esenciją. O bjaurūs kaimynai, gyvenantys apačioje, tikriausiai norėjo iškviesti zoologijos sodo darbuotojus, mat amžina tyla virš jų buvo virtusi kažkokiomis džiunglėmis.
  Melisa. Gražioji Melisa vėl rodėsi prieš jį visa atverta sielos ertme. Ir nei gailėjosi, nei ką. Nebeverkė. Nes, o kam? Josios graikų dievas vėl laikė ją šalia savojo kūno. Vėl klijavosi kaip toji puodelio atskirta ąselė. O josios kiekvienas kūno linkis liko vėl nubučiuotas lūpų ir pirštų, ir žvilgsnių.
  Beveik tris dešimtis turinti moteris matė, kaip Elijas į ją žvelgė. Matė ir jautė. Ir nenorėjo, jog užsimerktų. Ak, taip, žinoma ji leido jam maudytis josios smaragdinėse samanose.
- Ak, Elijau,- lyg atgarsis jo žodžių pasklido žalsvame koridoriuje.
  Ir daugiau ši nutilo. Tik kažkaip itin meiliai, itin šviesiai skverbėsi į jo žalsvai mėlynas raineles. Kita delno puse braukė per jo neįmanomai gražų veidą, nugara dar vis rėmėsi į duris, tačiau po akimirkos, kitos. Tos kitos, vis dėlto, nuostabioji Alchemiko barmenė prisiglaudė savomis lūpomis prie vyro skruosto. Žandikaulio. Kaklo linkio. O jame užsislėpė ir pati. Merington Roudo amazonės lūpų kampučiai kažkaip nejučiomis ir visai nedaug kilstelėjo.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jis net nepastebėjo jos gražaus atnaujinto buto, žalių sienų ir žalios sofos, gražių užuolaidų. Būtų nepastebėjęs ir kiekvienam kampe ir žingsnyje pristatyų vazonų ir stiklainių ir dar ten visokių indų su augalais (kanapėmis?), jeigu nebūtų vieno iš jų atbulas paspyręs ir nuvertęs. Sekė keiksmai, tada sekė geidulingas urzgimas, o pirštai ėmėsi užsiimti pačiais nešvenčiausiais (arba priešingai - labai be galo šventais) reikalais, ir lūpos beveik neatsiliko. Elijas Andrius visai nepatebėjo į gražias lentynas sudėto ir /sutvarkyto/ Melisos gyvenimo. Pupelių ūglių ir tamsių nuo arbatos puodelių likusių dėmių ant grindų (gal jų ten ir nebuvo). Vienintelė žaluma, kurią matė, buvo ne užuolaidų, o akių. Ir tada akimirkomis ir jų nebematė, Melisai ant savo tobulų skruostų nuleidus blakstienas.
Miegamojo durys pasidavė be didžių kivirčų, patyrusios nedidelę ir aukų (išspirtų vyr(i)ų) nepareikalavusią apgultį. Baltos paklodės priėmė juodu į savo glėbį ir pašnibždomis pasižadėjo dalyvauti vyniotinio gaminimo procese. Elijui Andriui suskaudo kerais ir alkūnėmis sutrankytą krūtinę ir jis pasijuto esąs švelnus. Kaip intensyvus pūkelis. Ir jis mylėjo Melisą. Švelniai. Trūksmingai, giliai kvėpuodamas. Skęsdamas jos akyse ir jos auksinėje odoje. Taip, kad visa jo meilė net netilpo mirtingo ir dieviško (Melisos žodžiais) kūno ribose, ir liejosi lauk.
Vėjarodis.
Akimirkomis jis prisimindavo šlykščią Melisos arbatą ir skylę, kurią kumščiu išmušė savo paties sienoje. Plaukų sruogas baltoje kriauklėje. Numėtytus batus (prie jo, dabar ir prie savo gyvenimo moters durų). Nereikia suprasti neteisingai, numėtyti batai ir sruogos baltoje kriauklėje jį vis dar be galo siutino, net mintis siutino. Bet kažkaip kitaip. Buvo lyg ir pasiruošęs su tuo gyventi. Ir jeigu nuo šitos minties jo akys įtartinai sudrėko, niekam to nereikia žinoti.

[Melisa Keyes]

  Ji, žavioji amazonė, susilaikė nenusijuokusi. Nuoširdžiai, buvo išsiilgusi net vyro lūpas paliekančių keiksmų. Tikriausiai, tai buvo vieni tų jo skurdų žodyną pripildančių žodžių. Bet iš tiesų, tiek Melisa, tiek Elijas niekad daug nekalbėdavo. Daugiau rėkdavo. Dažniausiai iš susierzinimo ir pykčio, kartais ir iš kilusios trinties tarp judviejų. Kaip du nebylus gabalėliai susikryžiavo tame lovos vyniotiniame.
  O Melisos patalai buvo kaip debesėliai, kaip niekad nesibaigianti rojaus pūga. Ir kvepėjo ja. Vėl kvapas. Gyvuliškas kvapas, susiejantis šias dvi būtybes per visas kitas ertmes. Ir kvepėjo Elijas, o norėjo, kad jis niekad nenustotų jai taip kvepėti. Nesvarbu, ar Koukvorto kanale maudosi, ar Merington Roudo vonioje, ar tame tamsiame Fleglio skersgatvyje. Nesvarbu. Vis tiek visada kvepėjo tuo vidiniu kvapu. Kažkur pasąmonės kampuose budo troškimas sumaišyti jų kvapus ilgesniam laikui, galbūt, na hm, amžiui, kitam. Nes kodėl ne.
  Amazonės auksiniai nagai braukė per vyro krūtinę, pagalvojo, reiktų juos pasitrumpinti. Buvo šiek tiek, bet tik šiek tiek, gaila jo suraižytos nugaros. Dieviškai dieviškos garbanos krito ant akių, galbūt kelios įsipainiojo ir tarp lūpų. Tarp judviejų susijungusių lūpų. Apsivertusi Melisa įsispoksojo į lubas. Jos nebuvo žalsvos, labiau baltos. Gražiai baltos. Prikando lūpą, ir, nežvelgdama į savo vyro akis (nes jau ir taip prisižiūrėjo, kad, rodėsi, nuskęs ten), prabilo:
- Elijau,- šįkart leido palikti šiam vardui jos lūpas be intencijos, jog kitas kreipinys būtų dievo šaukimasis. Ir akimirkai, kitai nutilo.- Jeigu mano galva puiki, tavoji, be abejo, taip pat,- žvelgdama į lubas pradėjo svarstyti.- Jeigu mes abu tokie puikūs, na, ar šįkart galim pasilikti? Vienu du.
  Ir, rodėsi, keli augalai nuo tokio klausimo/pasiūlymo/išreikšto noro sujudo. Visas Melisos butas sukluso.

[Elias Andrew Ravengrave]

Lubos buvo labiau baltos nei žalios, o Elijas giliai kvėpavo. Ant jo antakių ir nosies blizgėjo prakaitas, o kūnas jautėsi it pripiltas cemento. Elijas Andrius skendo. Jau seniai skendo, daugiau nei metus, ir vis neatsitrenkė į dugną. Tą akimirką galvojo, kad dugno galbūt net nėra, o tamsaus vandens pilna bedugnė iš tiesų yra beskliautis bežvaigždis dangus. Ir Elijo kūnas, kad ir pripiltas cemento, kyla.
Vyras atsiduso ir perbraukė delnu per akis. Sudrebėjo - ar tai skersvėjis? Tą akimirką sekė tyla. Visos mintys nuščiuvo, o sienos, rodėsi įsiklausė. Lubos staiga priartėjo ir beveik įsispoksojo į Elijo veidą klausiamu žvilgsniu. Kažkas sunkaus užgulė jo krūtinę.
Galbūt jis tylėjo šiek tiek per ilgai.
- Vienu du, tai.. kartu? - jis nebuvo labai iškalbus. Jo žodyną sudarė trys žodžiai, ir du iš jų buvo susiję su moterimi šalimais. Elijo akys lakstė priartėjusiomis ir vis dar klausiamai į jį spoksančiomis lubomis, o sunkumas ant krūtinės nepalengvėjo. Žinoma, tai juk jiems rinktis šįkart, šįkart nebėra vaiko ar kažko panašaus. Ir jis galėtų laisva valia pasirinkti pas Melisą vis sugrįžti. Ne tik paklodžių vyniotiniams.
Andrius mintyse (o gal net ir ne mintyse) susigūžė.
- Ar nori mane.. - jis nurijo seiles, akimirką uždelsė. - Turėti?
Kokio platumo žodynas vis dėl to reikalingas santykiams. Tai ne magijos ministerijos popieriai ir balti tarpeliai sutartyse, tai ne skaičiai, iš kurių sudaryta visa duomenų analizė. Ne kirvis ir ne virvelė -- šie skirti tam, kad jokio žodyno nereikėtų. Elijo širdis plakė krūtinėj kaip pasiutusi, o į jo smegenis įplaukė vyriausios pusseserės, kurios nematė daugiau nei dvidešimt metų, veidas. Sumirksėjo ir nejusdamas sulaikė kvapą.