0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Velykų sala (Čilė)
« Prieš 4 metus »
Velykų sala guli Ramiajame vandenyne, toli nuo Čilės, kuriai priklauso, krantų. Sala nedidelė, du su puse karto mažesnė už Vilnių. Joje yra trys užgesę vulkanai, apvalaus pavidalo ir pasidengę nedideliu žemės, žolių ir šiaip augalų sluoksniu. Vulkanas Terevaka - aukščiausias iš trijų, jo dėka sala ir susiformavo. Kiti du vulkanai, Poike ir Rano Kau, išsidėstę salos rytinėje ir pietinėje pakrantėje, salai suteikia trikampišką formą.
Terevakos šlaitas, šalia Rano Raraku kraterio, nubarstytas milžiniškomis statulomis, burtininkams ir žiobarams žinomomis vienu vardu - moai. Saloje jų - apie tūkstantis. Daugelis vis dar slūgso įkastos į žemę netolies kraterio, kai kurios stovi perkeltos ant akmeninių platformų per visą salos ilgį. Ir žiobarų, ir burtininkų turistai atvyksta pasižiūrėti į šias statulas. Žiobarai - nes gražu, o burtininkams jos svarbios dėl savo senovinės magijos.
Saloje gyvena apie septyni tūkstančiai žmonių įvairiuose kaimuose, bei pagrindiniame salos miestelyje Hanga Roa. Kai kurie iš gyventojų - Čilės burtininkai, čia jie turi savo bendruomenę, kuri yra visos Čilės magų asociacijos dalis. Žmonės čia verčiasi žuvininkyste. Burtininkus ir žiobarus į salą nuplukdo laivais arba reaktyviniais lėktuvais. Burtininkai naudojasi ir nešyklėmis bei keliavimu oru, tačiau kelionmilčių tinklas čia neveikia, nežinia, ar dėl gyventojų interesų, ar dėl židinių trūkumo.
Salos klimatas tropinis, čia visus metus temperatūra varijuoja nedaug. Saloje kartais lyja, kartais šviečia saulė, ir šiaip būna drėgna.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #1 Prieš 4 metus »
Paklaustas nebūtų galėjęs pasakyti. Nebuvo tikras, ar sapnuodamas nukeliavo oru į šią keistą, akmeninių žmonių biustų pribarstytą salą, ar jį čia atnešė kokia pikta, velnio nešta, užburta ir pamesta nešyklė. Kad ir kaip ten bebūtų, Kaidenas vienareikšmiškai jautėsi beviltiškai pasiklydęs. Jis viso labo ieškojo centrinės Inčmoro, esančio Aberdynšyre, Škotijoje, bibliotekos. Tačiau, regis, bibliotekos šiandien jam surasti nelemta.
Vaikinas stabtelėjo ant aukštelesnės, žole apaugusios kalvos ir apžvelgė prieš akis atsivėrusi vaizdą. Kiek žemiau, už kokio kilometro, pastebėjo smėlėtą kelią, vingiuojantį žemyn, link vos taškeliais šviečiančio miestelio pakrantėje. Atsiduso. Nusimato ilgokas žygis pėstute.
Kaidenas žinojo, kad Britanijoje šiuo metu pavasaris, ir toks net visai įsibėgėjęs. Tačiau čia vėjas pūtė taip, tarytum būtų ruduo. Nebuvo medžių, į kuriuos pažiūrėjęs galėtum suprasti, koks gi metų laikas šitoj nelemtoj pasaulio vietoj, tačiau visos žmogiškos ir nežmogiškos ką tik Hogvartsą baigusio vaikinuko juslės sakė - tikrai ne pavasaris. Tas pats aukščiau minėtas vėjas nemandagiai pustė aplink seną, pablukusį ir šiek tiek Kaidenui per trumpą apsiaustą ir vėlė jau ir taip į vientisą mazgą suveltus rudus jo plaukus. Kydenas prisimerkė ir gana ryžtingais žingsniais pasileido nuo kalvos žemyn, lik tojo matyto žvyrkelio.
Po kurio laiko pasiekęs žvyrkelį, leidosi eiti juo. Oras, nors ir vėjuotas, buvo sausas, nuo vandenyno (ar jūros) vėjas dėl kažkokių priežasčių drėgmės nenešė. Kelio dulkės kibo į Kaideno batus ir apsiausto apačią, vėjas švilpė ausyse. Karts nuo karto tolimoj pakelėj pasirodydavo pavienės avys. Paėjęs keliuku žemyn kokį gerą pusvalandį, škotas pro primerktas akis tolumoje išvydo tamsuojantį siluetą.
민태연


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #2 Prieš 4 metus »
   - Numiręs ir... Numiręs... Numiręs... ir... - patylomis kartojo siauros azijietiškos lūpos.
   Hayato niekaip negalėjo atsiminti visos citatos ir ji kažkodėl jam atrodė itin verta atminties ir dėmesio. Ant žvyrkelio sūkuriavo balkšvos dulkės, ko gero, seniai čia buvo lyta. Vėjo ir dulkių šokis keistai įkvėpė ir japoną - dabar jisai žingsniavo aukštai kilnodamas kelius ir lankstydamasis pirmyn ir atgal, kiek sulenktomis rankomis ir delnais arčiau krūtinės. Sakytum, teatre vaidintų hiperbolizuotą vagišių.
   - Mmm... Numiręs...
   Jis pats nebuvo vagišius, anaiptol. Jis buvo inteligentas, filosofas. Hayato pasiglostė savo naująjį raudoną kimono. Ant dešiniojo šono buvo išsiuvinėtas auksinis delfinas. Labai originalu ir įsimintina - būtent tai, ko juodaplaukiui reikėjo visomis įmanomomis prasmėmis. Galbūt ta vazelė buvo dovana į vilkolakių salą...
   - Šaunu, gražuolis, - susižavėjęs sumurmėjo vaikinas, tuomet kažko stabtelėjęs žvilgtelėjo į savo rankovių vidų. Tuomet dėmesį vėl patraukė dangus.
   Kairė, dešinė, kairė, dešinė... Žvalgydamasis vėjo greitai begenamų debesų jis žingsniavo keleliu zigzagais, matyt, nelabai sugaudydamas savo ėjimo kryptį, nors niekada nenužengdavo už žvyrkelio ribų.
   Ir mažai terūpėjo, kad turbūt tasai maloniai besišypsantis bukas europietis jam pardavė visai ne vazą, į kurią puikiai būtų tikę supilti vilkolakių kraują, kurio japonas dar nebuvo praliejęs, o nemalonų siurprizą - Nešyklę į nežinią.
   - Junshi pūkelis... - mažumėlę išdžiūvusios balso stygos sugergždė, nors Hayato norėjo, kad skambesys būtų mielas ir švelnus.
   Kaip poezijos skaitymuose. Neatsiminė, kad tokiuose būtų dalyvavęs, bet...
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #3 Prieš 4 metus »
Tolumoj tamsuojantis siluetas keistai eilgėsi. Akimirką Kaidenui net šovė mintis, kad ten gal koks gyvūnas, tačiau kojoms nešant vis arčiau, pasidarė aišku, kad tikrai žmogus. Visa galva aukštesnis ir kažin koks baisiai lieknas. Ir dar raudonai apsitaisęs, kaip kokia tai saulė ugnikalniui išsiveržus. Kaidenas beveik mintyse gūžtelėjo pečiais. Ranka pakilo prie kaktos, pirštais nubraukė vėjo į akis supūstus plaukus ir nelėtindamas žingsnio prisiartino.
Kaidenas gana greitai ir pernelyg ilgai nemąstydamas nusprendė, kad raudonai apsitaisiusysis - vietinis. Škotas tik tikėjosi, kad jį, veblenantį akcentuota anglų kalba, supras. Na, o jeigu ne, visada gali iš sąmonės gelmių iškapstyti olandų kalbos likučius. Arba mėginti paklausti sudėtingų dalykų gestais. Galiausiai, nesvarbu, kokį komunikacijos būdą pasirinks - dėl Merlino meilės ir kelnių, galėtų ir pirštu piešti paveiksliukus baltam žvyre - Kaidenas vėl pajuto nepaprastai stiprų, truputį nelogišką troškimą grįžti namo. Šviežias pilnateisis burtininkas vėl tarsi pajuto geležinį gniaužtą ant gerklės, o plaučiai akimirką atsisakė tinkamai funkcionuoti. Bet tik akimirką - raudonas ano žmogelio (kuris, pastebėjo Kaidenas, visa galva aukštesnis) apdaras savo ryškumu prasibrovė pro akies vyzdį iki atsakingų smegenų centrų.
Vos keli jardai, ir vėjas, nešantis balsą į priešingą pusę (ir iki škoto ausų atnešantis kažin kokį neaiškų murmėjimą) - Kaidenas vis tiek šūktelėjo:
- Hm sveiki! - spygtelėjo siekdamas atkreipti dėmesį. - Gal galite pasakyti, kur aš esu? - viltingai įsmeigė akis, o lūpas susirado kreivoka, nervinga šypsena. Vėjas plakė nuo dulkių pabalusio apsiausto skvernus aplink kojas. Pro pilkus debesis skverbtelėjo blyški, sidabriška ir šalta saulės šviesa. Kaidenas dar labiau prisimerkė.
민태연


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #4 Prieš 4 metus »
   Kimono nuo vėjo kedenosi ir plaikstėsi, kartkartėmis, kai Hayato mintys sugrįždavo prie naujo rūbo, jis pamanydavo, jog galbūt atrodo panašus į angelą, mėginantį pakilti į audrą ir didvyriškai pasipriešinti blogiui. Ko gero, jo lūkesčių nebūtų pateisinęs priešais atsiradęs veidrodis. O gal...
   Sveikinimasis ne iškart patraukė Hayato dėmesį. Kurį laiką jis vis dėl žvelgė į pilkus debesis, ritmingai besiplakančius padangėje. Čia jie buvo įdomūs. Egzotiški. Kažkuo nematyti.
   O kur jie buvo matyti? Visi skirtingi, originalūs ir...
   Hayato perėjo į kairę kelio pusę, lėtai atsiduso, nenoriai atplėšė akis nuo dangaus ir staigiai kryptelėjęs galvą į šoną pažvelgė į gyvenimo kelyje sutiktąjį. Jo galva sviro į šoną lyg jis skaitytų besisukantį pagal laikrodžio rodyklę tekstą kompiuteryje, pasiekusi žemiausią kaklo slanksteliams įmanomą tašką sustojo.
   - Ten, kur atneša stiklo vazelės ir kraujo troškimas, - pamąstęs ir lėtai mirktelėjęs atsakė Hayato.
   Staiga kažką atsiminęs atitiesė galvą ir išplėtė akis. Priėjo artyn prie jaunuolio lyg būtų jį iš kažkur atpažinęs, padėjo dešiniąją ranką ant peties.
   - Būk pasveikintas! Kuo gi tu vardu, europieti? - pasiteiravo jis, suteikdamas garbę pasireikšti jam. Galbūt įsidėmės jo vardą ir kada nors...
   Tuomet iš dangaus netikėtai plykstelėjo šviesos žybsnis, kurį laiką nenumaldytas debesų. Siauros azijiečio akys vėl šovė aukštyn, kad susirastų šį fantastišką stebuklą ir spėtų juo pasigrožėti. Rankos nuo keleivio peties nepatraukė, palydėjo tamsų debesį, o tada žvilgsniu įsisiurbė į jaunuolio akis, mažumėlę nustebęs, galbūt nekantriai lūkuriuodamas. Kaži, ar beatsiminė, ko buvo paklausęs. Šią sekundę tiesiog tikėjosi mažyčio siurprizo iš likimo - šis visada jų turėjo prisislėpęs pilnas kišenes, skreitą ir dar šen ten.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #5 Prieš 4 metus »
Atsakymas, kurį išgirdo Kaidenas iš Aberdyno, nors ir buvo angliškas, nesuteikė jokios patrauklios informacijos. Veikiau nuskambėjo kaip eilutė iš prasto eilėraščio (nors negalėtum pasakyti, kad Kaidenas buvo taip susipažinęs su didžiais pasaulio poetais, kad galėtų sau leisti būti kritiko ir didaus vertintojo pozicijoje), o dar ir neįmanomai pakreipta galva, kurios kampas ir Kaideno rudą žvilgsnį kreipė neįprastomis kryptimis - visa tai ženklavo, kad arba pasiklydėlis susidūręs su poetu (logiška), arba su "išminčiumi" (Kaideno smegenys neleido pamąstyti šio apibūdinimo neįrėminus jo kabutėmis), arba su aktoriumi (tikėtina, bet ne taip žavinga), arba su tiesiog kvaištelėjusiu asmeniu, reziduojančiu tuščioje saloje vidury velniaižinokokio vandenyno, apsodintoje vien žole, avimis ir akmeninėmis galvomis, kurių suraukti antakiai ir smerkiantis žvilgsnis, rodos, tik ir kabinasi įsikabinti į praeivio kaltes ir gėdas. Taip, pastarasis variantas Kaidenui patiko labiausiai.
Staiga priartėjęs ir sunkų, šiltą delną užtalpinęs ant Kaideno peties žmogus sužadino "spirk ir bėk" instinktą, Kaidenas krūptelėjo, tačiau vos po akimirkos ištartas pasveikinimas prišaukė šypseną į lūpas, vaikinas išplėtė akis ir akimirką tyliai nusijuokė. Tamsioms, veikiai juodoms akims įsigriebus Kaideno vyzdžių, šis nesutriko ir tiesiog kilstelėjęs delną paplekšonojo per tąjį ant jo peties.
- Aha, ir tau sveikinimai, - tebešypsodamas ištarė. Vardą pasakyti lyg tyčia užmiršo - prieš keletą mėnesių kartu su vardu būtų išrėžęs visą savo gyvenimo istoriją, tačiau dabar retai teatskleisdavo, kaip jį šaukia. Kartais, kai būdavo neišvengiama, vardą išgalvodavo.
- Ė, bet rimtai, aš truputį pasiklydau, ir man labai padėtum, jei pasakytum, kas čia per vieta, m? - išbėrė stengdamasis, kad balsas skambėtų lengvai ir draugiškai. Nė kruopelės nerimo, nė kruopelės vėl pamažu besiveržiančios panikos. Dar keletą kartų patapšnojo delną ant peties. Vėjas tebepūtė.
민태연


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #6 Prieš 4 metus »
   Dulkės ant kelio švelniai sukosi gamtos ritmu, peršokdamos tai į vieną, tai į kitą vėjo sūkurėlį, šokėjams įprastas keitimosi partneriais reikalas. Kažkas panašaus dėjosi Hayato galvoje, galbūt todėl karts nuo karto miniatiūriniai tornadai patraukdavo jo dėmesį netgi labiau nei dangus. Ne tik priešingybės traukia, bet ir panašumai, kad ir kaip daugelis tat linkę nuneigti.
   Praeivio krūptelėjimas privertė Hayato mažumėlę išpūsti krūtinę - taip, europiečiai turėjo jo bijoti. Buki europiečiai, o jis - ir aukštesnis, ir gudresnis. Taip ir turi būti.
   Europietis šypsojosi ir juokėsi, akivaizdžiai buvo laimingas dėl tokios garbės. Galimai purvakraujis, nors galbūt ir ne - juk purvakraujai retai kada sugeba įvertinti garbę būti paliestiems grynakraujo... Gal puskraujis? Kažkodėl jį japonui įvertinti buvo sun...
   Minčių giją nutraukė įžūlus veidrodinis veiksmas. Atėjūnas ir pats užmetė leteną jam ant peties. Hayato garsiai iškvėpė orą, bet kol kas nieko nepasakė. Jis buvo inteligentas, tad kartkartėmis žodžių muštynės nebuvo jo garbei ir būdui, kartkartėmis žemųjų nuodėmes reikia kilniai atleisti. O kartais - leisti išsipirkti.
   Hayato lėtai, didingai linktelėjo, taip atsakydamas į sveikinimą, prie to pačio galvos pajudinimo dar spėjo nužvelgti dangų. Jis žvelgė, aišku, aukštyn, mat dangus prie horizontų buvo žemesnis - ir vizualiai, ir hierarchiškai. Kartais netgi nevertas jo žvilgsnio.
   - Vardai retai kada teikia naudos, - pasiklydęs vaikis jautėsi lyg būtų negailestingai erzinamas, o ir jo balse jau galėjai pajusti šiokį tokį irzulį. Ar tik nebus šis pašnekovas atsiųstas tos vazelių šypsenos?
   Japonas susvyravęs atitraukė ranką ir staigiai atsitraukė pats, kad įtartina sutiktojo vaikino letena būtų pašalinta nuo jo peties, uždengto raudonuoju kimono. Azijietis dėbtelėjo į kelio dulkių sūkurius ir panoro užsirūkyti. Čia pat iš kišenės išsitraukė pakelį cigarečių, įgudusiu judesiu išsitraukė vieną ir kyštelėjo į dantis.
   Regis, žiebtuvėlio neturėjo.
   - Rūkai, ką? - paklausė Hayato.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #7 Prieš 4 metus »
Kaidenas galutinai nusprendė, kad susidūrė su gerokai kvaištelėjusia asmenybe. Šis elgėsi keistai, nesiteikė žmoniškai atsakyti į Kaideno desperatišką klausimą ir, rodės, negalėjo susilaikyti kas sekundę nenužvelgęs niekuo neypatingo, Kaideno akimis, dangaus skliauto, atrodytų, begaliniai besitęsiančio už ir prieš, įrėminančio pliką, žolėtą salą. Kaidenas kažkodėl neabejojo atsidūręs saloje.
Ištraukta ciagretė ir klausimas mažumėlę išmušė iš vėžių, vaikinukas išplėtė akis ir net mažumėlę susvyravo. Akimirką mintyse savęs paklausė, ar kartais nerūko, tačiau tuoj suvokė, kad mintis absurdiška, niekad nerūkė ir neplanavo pradėti. Kažką panašaus suburbėjo ir keistuoliui nepažįstamajam:
- Nerūkau, - silpnai numykė. Veizėdamas, kad anas vis neprisidega, staiga suvokė paklausti paskatinusias priežastis. Vienu momentu Kaidenas lyg ir ketino pasiūlyti lazdelės galiuką, jau buvo betraukiąs šią iš gilios apsiausto kišenės, paslėptos tarp vėjo plaikstomų klosčių, tačiau prisiminė nežinąs, ar šis žmogus žiobaras, ar burtininkas. Atrodė pernelyg keistai, kad būtų žiobaras, bet ir tarp jų visokių keistuolių pasitaiko. Ypač turint omeny tai, kad Kaidenas vis dar nesuvokė kas čia, velniai rautų, per vieta. Ir kodėl šitas žmogus ima man tempti nervu į skirtingas puses?
Kadangi lazdelės pasiūlyti neleido diskretiškumas ir magiškos visuomenės, kuria nelabai tikėjo ir nepasitikėjo, saugumo klausimas, škotas nepratarė daugiau nei žodžio. Vien pasisiūbavo ant kulnų, pirmyn, atgal, o tada, pavargęs nuo ėjimo ir stovėjimo, tūptelėjo vidury dulkėto kelio, tiesiai į vėjo šlaistomą smėlio sukūriuką. Susidėjęs rankas delnais, kilstelėjo jas prie lūpų, iš šalies turėjo atrodyti kaip pigi mąstytojo parodija. Po kelių akimirkų tylos, pripildytos vėjo ir tolimo avių mekenimo, kilstelėjo primerktas akis į žmogelį, ir dar kartą pabandė laimę:
- O toli nuo čia iki to miestelio pakrantėj, nežinai?
민태연


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #8 Prieš 4 metus »
   - O ar bandei kada? - pasiteiravo Hayato, kažkaip jau antrą klausimą gebėdamas suregzti iš tos pačios tematikos - galbūt tokią jau įtaką darė šiokia tokia priklausomybė nuo nikotino.
   Deja, japonas nepastebėjo gan išdavikiško rankos trūktelėjimo link apsiausto atlapo, po kuriuo paprastai burtininkai įsisiūdavo kišenaites burtų lazdelėms bei jas ten laikydavo. Galbūt kiek keista, kad pats Shinohara lazdelės neišsitraukė, nes mėgo pasisvaidyti užmaršinančiais kerais. Jis turėjo gana neburtininkišką tikėjimą liepsnos skoniu - degtukinė ugnis kažkodėl atrodydavo geriausia.
   Burtininkas su pasigėrėjimu nužvelgė vaikį, nutūpusį tiesiai į smėlio sūkurėlį. Panoro ir pats tokiame atsidurti - tad veikiai viena koja įžengė į vieną tokį mažytį ir iš smagumo vėl užvertė galvą aukštyn. Vėjas iš dangaus, jis vėjyje, galbūt ne už ilgo ir jam į dangų. Galėtų išmokti levituoti, gaila, kad nedaug tegalėtų atsiplėšti nuo žemės...
   - Pakrantėj vilkolakiai įsikūrę miestelį? - nustebęs pasiteiravo Hayato, galva kinkuodamas į šonus dėl ką tik atsimintos melodijos.
   Lūpose įstatyta, kad ir nepridegta, cigaretė suteikė šiokį tokį lengvumo pojūtį ir ramybę, kurios ir šiaip azijiečiui ne taip ir trūko, kad ir kaip atrodytų iš šalies. Aišku, dūmelis ir vaizdinys, kaip jisai pats su jais kyla aukštyn ir išsisklaidęs nuplaukia su debesimis, būtų buvę žymiai geriau.
   - Paėjėkim ant kalno, - sučepsėjo juodaplaukis vaikinas, ranka itin plačiai mostelėdamas link vienos kalvos, ant kurios buvo matyti vaikštinėjant juodi vilnoniai debesėliai ir jas prižiūrintis rudas borderkolis galimai skirtingų spalvų akimis - štai tokie esti patys gražiausi.
   Nuo kalno galbūt bus galima pamatyti visą vazelės salą.
   - Suzu, velnie, tau tai patiktų, - mažumėlę susikrimto azijietis, atsiminęs savo geriausią draugą.
   Kažkodėl paskutinis momentas, kurį Hayato atsiminė apie šį grifą, buvo pasivaikščiojimas po lavonų duobę Hogvartse. Savotiškai žavinga, kai atmintis draugą susieja su kaulais, ant kurių tebėra kirmėlėtos ir apipuvusios mėsos.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #9 Prieš 4 metus »
Sukūriukas kone žaismingai sukiojosi aplink Kaideno apsiausto atlapus, skvernus ir visą kitą, kas ant apsiaustų, juose ir po jais. Norėjo atsakyti į klausimą, susipynusį su jo paties, vien mažutyčiu galvos judesiu, papurtymu į vieną, į kitą pusę, tačiau nespėjo, keistas perklausimas supurtė jo smegenis dar kartelį, o vėjas, rodės, smarkiau papūtė į garbanas. Nepaprastą norą grįžti į gimtąjį Londoną Škotijoje (Jamisonai, aš tave matau) kuriam laikui nustelbė neįtikimumas, keistas jausmas, iš gerklės spaudžiantis beviltišką, tuštoką, ir duslų juoką.
- Vilkolakiai? - perklausė šypsodamas, purtydamas savo gražią galvą ir vėl kilstelėjęs nuo vėjo saugant primerktas riešuto rudumo akis į raudonai apsirėdžiusį keistuolį. Jis atrodo kaip gražiai aptaisyta kartis, dingtelėjo Kaidenui. Tokia mintis neatrodė netinkanti. O vilkolakiai pasirodė besantis ženklas, kad lazdele švaistytis gal ir nebus pernelyg pavojinga šio kvaišūno akivaizdoje.
- Nežinau, ar vilkolakių, bet miestelis pakrantėj yra, - tarstelėjo. O tada akim nusekė platų vaikinuko mostą. Norėjo paprieštarauti, sakyti ką tik nuo kalvos nusileidęs, nėr čia ko grįžti atgal, bet nusprendė atiduot savo likimą į rankas kitam, aukštesniam likimui.
Kaidenas nubraukė dulkes nuo apsiausto, bergždžiai, jas tuoj pat atgal įtaisė vėjas, beveik simboliškai nusispjovė ant tako priešais save ir atsistojo. Nežymiai, lyg tuščiai mostelėjo link tos pačios kalvos ir nužengė nuo tako į žolę, ketinąs bent jau kampą nukirsti. Žengė kelis žingsnius, o tada grįžtelėjo atgal, sustojo, ir šūktelėjo, vildamasis, kad vėjas nuneš balsą į reikiamą pusę:
- Duosiu ugnies, jei duosi vieną iš tų... - neaiškiai pamosavo ranka iškėlęs du pirštus. Šyptelėjo, vildamasis būti suprastas. Jeigu jau čia, jei jau toli nuo Gimtojo Londono, tai kodėl tada nepamėginus nupūsti savo amžino nerimo naujais būdais.
Vis tiek jis tave suras, į galvą atklydo mintis. Suras, o tada bus pasekmės. Kaidenas nevalingai sučiupo dešinės (ar kurios ten, pati nebeprisimenu) rankos riešą, kur po juoda dulkėta rankove kone žiojėjo purvinas, bjaurus randas.
민태연


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #10 Prieš 4 metus »
   Šią sekundę sutiktasis, aplink kurį it šuo sukosi maži, šaunūs vėjo sūkuriai, Shinoharai buvo panašus į vėjo dievą. Eolas, ne Eolas, velniai žino, kaip jį ten tokį vadino graikai. Kurį laiką su bemaž neužslėptu susižavėjimu stebeilydamas į įsivaizduojamai atėjūno valdomas vėjo būtybes, Hayato tylėjo. Tik tada susigaudė įsižeisti, kad šis jaunuolis pasijuokė iš jo įspėjimo apie vilkolakius.
   - Netiki, Eolai? - kiek nustebęs niekinančiai dėbtelėjo į pašnekovą Hayato. - Pažiūrėsim, kai pilnatis ateis...
   Nebesirūpindamas europiečio likimu, japonas išdidžiai nužengė nuo kelio į žolę, lyg aiškiai žinotų, kur eiti, ir pagreitino tempą - tokioms ilgoms kojoms tas buvo visai nesunku, mažesnieji, kad neatsiliktų, paskui jį gautų bėgti. Bet ir tokį užgauto išdidumo jausmą jaunuoliui išlaikyti, kai akys nebematė to jausmo kaltininko, buvo sunku, tad jis vėl užvertė akis aukštyn ir išsitraukė iš dantų cigaretę, kad nupurtytų pelenus bei pasimėgautų dūmelio nedengiamomis žydrynėmis... Tik tada atsiminė, kad cigaretė neuždegta.
   - Deal, - atsigręžęs apsimestinai nerūpestingai metė ir tuojau pat ištraukė iš pakelio tris cigaretes kelio bičiuliui. - Rinkis.
   Kad šis jaunuolis teigė nerūkąs, varnui seniai buvo išskridę iš galvos - kartu su borderkoliais, rūkstančiais per laukus, kurių ir uodegų jau nebebuvo matyti. Su jais, ko gero, ir paskutinės viltys sutikti piemenis ir paklausti kelio pas vilkolakius.
   Tik šįkart stebuklingai pro Hayato akis neprasprūdo tasai keistas judesys - sugriebimas savo riešo, lyg jį velniškai geltų. Japono vokas kelissyk trūktelėjo, tik nežinia, ar dėl nežinomos kilmės susinervinimo, ar nuo magnio trūkumo, ar nuo bemiegių naktų.
   - Esi valgęs sriubą su žmogienos gabaliukais? - lengvai šypsodamas, smalsiai žvelgdamas į pašnekovą pasiteiravo Shinohara ir vėl atsiminė tą nelemtą duobę Uždraustajam miške.
   Tiesą sakant, japonui niekada nebuvo pakilęs noras ėsti žmogaus mėsą, na, bent jau dabar toks tikrai nekilo, o tąsyk Suzu baiminosi, kad iš bado teks pradėti ėsti tenai palikusius lavonus. Visai protinga, kai pagalvoji - ir iš bado kurį laiką...
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
Kaidenas tą kimirką nusprendė nebekvestionuoti raudonrūbio karties kvėšos klausimų kilmės. Nutarė, kad iš to nebus jokios naudos, o ir paminėjus keistą klausimų natūrą tikriausiai niekas nepasikeis. Kaidenas į komentarą apie pilnatį atsakė tik gūžtelėdamas. Kartais tiesiog būna žmogus gyvenime sutinki pokeisčių individų, ir nieko čia nebepadarysi. Mintis akimirkai atgrąžino gilyn nukištą prisiminimą, mirktelėjus už akių vokų suspindėjo blausiai apšviestas vyro veidas, bet škotas olandas papurtė galvą ir vaizdas prasmego iš kur atkilęs.
Raudona kartis žirgliojo tempe, ir Kaidenas nori nenori buvo priverstas paplatinti savo paties žingsnį. Tik prisivijęs truktelėjo šiam iš pirštų vieną iš cigarečių pernelyg ilgai nesvarstydamas, kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukęs pagaliuką burbtelėjo kažką panašaus į incendio, bet ne visai tai. Ant lazdelės galo sužibo mažutė liepsnelę, Kaidenas pirmiausia ištiesė ją bendražygiui, o tada trūktelėjęs prisidegė ir pats. Kai sakė nerūkąs, tai buvo tiesa. Tačiau ir niekad gyvenime nebandęs turi šiokio tokio nuotuokio, kaip viskas veikia. Jeigu turi košės smegenuose. Tad vaikinukas trūktelėjo dūmo, o šiam nukeliavus į plaučius ir nelabai maloniai nudeginus, kostelėjo. Keletą kartų. Tačiau ciagretės nenumetė, ne, praėjus kosuliui pamėgino dar kartą, ir šįkart ėjos lengviau. Nebuvo labai malonus jausmas, bet Kaidenas kažkodėl buvo įsitikinęs, kad pripras. Galbūt po kurio laiko ims mėgautis (taip ir nutiko, tačiau ne tą pačią dieną - turėjo praeiti keletas savaičių intensyvios praktikos, kuri nelabai patiko jo plaučiams).
- Žmogienos? - paklausė susiraukęs. - Kas per velnias? Ne, aišku, kad ne! - šūktelėjo. Ir mintis nebūtų tokia atėjusi. - Nori pasakyti, kad tu esi?
Kaidenas žvilgtelėjo į šalimais einantį vaikiną. Nuo jo žvilgsnis nukrypo į nuo kalvelės šlaito vėl atsivėrusį vaizdą į vandenyną, o ir vėjas nenustojo pūsti, tebemaldamas apsiaustą aplink kojas. Prisimerkęs pro debesis sidabriškai sklindančios saulės šviesos, Kaidenas parodė ranka į tolumoj blizgantį mėlį.
- Vandenynas, - tarė.
민태연


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
   Kelio ir likimo kolega regimai buvo burtininkas, na, ką Hayato jau ir anksčiau numanė. Tiesą sakant, japonas nebuvo itin patenkintas, kad cigaretė buvo pridegta pačios prasčiausios kokybės ugnimi (tai, be abejo, buvo subjektyvi nesveiko rūkaliaus nuomonė), bet šią sekundę buvo pernelyg geros nuotaikos, kad šitai aiškintų bukam europiečiui. Jei europiečiui toks dūmas skanus, ką gi, japonas jį irgi ištvers.
   - Įdomu, kur artimiausia krautuvė, nusipirkčiau degtukų, - Hayato krestelėjo galvą į šoną, tokiu keistu judesiu lyg ir padėkodamas už darbą, kurį neabejotinai ir pats galėjo pasidaryti.
   Nužvelgęs dangų lyg platų žemėlapį su visomis šioje nežinomoje vietovėje esančiomis krautuvėmis, Shinohara staiga pagalvojo, kad neatsimena pašnekovo vardo. Pasimuistęs padarė ne itin patikimą išvadą, kad niekuomet to vardo ir nežinojo. Nutaisė iškilmingą, poetišką balsą.
   - Ką gi, brangus pakeleivi, toliau anei žingsnio, jei nesužinosiu savo likimo brolio vardo, - juodaplaukio akys buvo išplėstos lyg nustebusio, lūpose žaidė draugiška ir išdidi šypsena, o ranka vėl netikėtai klestelėjo ant pirmąsyk dūmelį plešiančio pašnekovo peties.
   Sekundėlei į europietį sutelktas dėmesys išdavė, kad jo plaučiai mažai dūmo teregėjo. Gaila, kai žmonės pradeda su tokia prasta kokybe. Vienas debesis buvo krokodilo forumos. Kada nors galbūt pavaišins...
   Nors ir šiandien vaišino.
   Debesys plaukė pavėjui į... Galbūt į šiaurę.
   - Žmogienos? Aš? - nustebęs atšoko jaunuolis, jau užmiršęs, kodėl kitas jaunuolis jo šitaip klausia. - Ne, niekada.
   Dar po pauzės jis ir tai jau buvo pamiršęs - ausis, na, tiksliau, tik smegenis tepasiekė ir jose trumpam išliko vargana replikos nuotrupa: ,,Nori pasakyti, kad tu esi?". Štai tuomet išaušo Hayato, filosofiško japono, valanda.
   - Žinai, - išstypėlis mažumėlę pasilenkė, išdidžiai šypsodamasis ir tai primerkdamas, tai išplėsdamas akis sušnabždėjo pašnekovui į ausį išminties perlą: - Cogito ergo sum! Taip Dekartas nubrėžė ribą...
   Kažką pamatęs tolumoje, juodaakis staiga atsitiesė ir nucimpino pirmyn.
   - Varom pasigaut žuvikės? - nostalgišką pašnekovo balsą ir didingo žodžio galią paleido niekais netikėta idėja.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
Regėjosi, kad ilgoji raudonoji žavingoji (o taip, Kaidenas nebuvo kažin koks ten kažkas, galėjo pripažinti manąs, kad keistasis žmogelis visai žavingas - gal ne tiek, kad norėtų prilipti prie jo kaip šūdas prie bato (žmonių, prie kurių norėdavo taip prilipti, pasitaikydavo gana dažnai), tačiau savotiško šarmo jis turėjo) kartis negeba išlaikyti dėmesio sutelkęs į vieną vietą, mintį, konceptą, žmogų ilgiau, nei penkias sekundes. Kaip kokia auksinė žuvelė, toptelėjo Kaidenui. Škotas olandas sutraumuotasis nemokėjo lotyniškai, o Dekartas jam buvo negirdėtas, tad jis nusprendė niekaip nesureaguoti, jau įsitikinęs savomis akimis, ausimis, ir kojų plaukeliais, kad mėginimas palaikyti turiningą ir viena, kad ir truputį vingiuota linija einantį pokalbį būtų bergždžias reikalas. Ypač šią akimirką, kai anas žirglioja per žoles ir avinšūdžius žemyn, žemyn link vandenyno kažin ką šūkaudamas apie žuveles.
Kaidenas šyptelėjo, papurtė galvą lyg vaikydamas erzinančią mintį, ir nubraukęs sruogą nuo kaktos (kurią tuoj pat ten pat grąžino vėjas niekadėjas išdykautojas), pasileido paskui raudonai it rytmečio saulė vėjyje besiplaiksantį vaikinuką.
Jie ėjo birzgino žemyn gana ilgai. Kaidenas prisiminė Hogvartse mėgęs bėgti nuo pilies kalno link uždraustojo miško nevilkėdamas nieko, tik apsiaustą. Nei jokių kelnių, nei, gink dieve, apatinių. Tuomet jausdavosi išties laisvas ir nevaržomas, ir teigė supratęs, kodėl moterys sijonuose jaučia laisvę. Vėjo dvelksmas, glostantis nuogą odą po apsiausto skvernais, buvo vertas kiek daugiau nei sudilusio skatiko. Mintis, taip nostalgiškai staiga užklupusi, užvaldė, ir Kaidenas pasijuto greitėjąs, galiausiai pasileido lėkti žemyn nelabai stačiu šlaitu link vandens, šokinėdamas per grumstus, krūmelius ir vengdamas kelyje pasitaikančių avių. Šoktelėjo į viršų, vėjas patvirkėlis landžiojo po apsiausto klostes ir virpino kraują. Kaidenas sukrykštė balsu, kaip aštuonerių metų berniūkštis, ir lėkdamas iškėlė rankas.
Jis negalėjo numatyti tvoros priekyje. Jokiu būdu negalėjo. Tad kai į ją atsitrenkė ir kone pasikabino perlinkęs pusiau, jam nė minties nešovė, kad turėtų kaltinti visatą. Ne, kaltas buvo tik jis pats. Tvoros mietas, per kurį beveik pervirto, skaudžiai įsirėžė į pilvą, Kaidenas šūktelėjo ir nusikeikė. Nuostabi, nuostabi diena.
민태연


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velykų sala (Čilė)
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
   Hayato nesunkiai nepastebėjo, kad ir į dar vieną bandymą išgauti pašnekovo vardą nebuvo niekaip atsakyta. Gal kitam žmogui netgi būtų jau pasirodę keista - ko gi taip tą žodį slėpti? Gali prisigalvoti dėl šito įvairiausių teorijų: pirma, kad vardas skamba katastrofiškai, antra, kad tas asmuo per daug prisižiūrėjęs ,,Death note", ir trečias, logiškiausias, kad kažką kažkas prisidirbo ir vardo garsinti nenori, idant nebūtų sučiuptas. Aišku, japonas tokioms teorijoms laiko neturėjo - plaukiantys debesys nelaukė, mintys - irgi.
   - Keptos bulvės kaliošuose! - sumaurojo Hayato, pagautas keisto įkarščio.
   Regis, kažkur buvo skaitęs, kad čiabuviai Afrikos pakrantėse pasidaro į kaliošus panašius puodus ir juose kepa bulves. O galbūt prisiminimai maišėsi ir tai tebuvo kokios nors kalbos, skirtos žodžiams šifruoti, dvi raidės - KBK. Galbūt tai reikštų ,,Kebabai, begaminami karantine" ar dar ką nors, aktualaus šiandien. Arba ne.
   Be proto lėkęs į priekį Hayato staiga sustojo kaip įbestas, persikreipusiu iš pasišlykštėjimo veidu žvelgdamas žemyn. Batą buvo švelniai apgaubęs pakankamai šviežias ir minkštas avinšūdis. Europiečių išmislas, garantuotai.
   - Kaip nuimt tokį, - rankomis skėstelėjo Shinohara, dairydamasis akmens ar pagalio.
   Nekeista, kad nieko aplinkui nerado... Ir kaip tik tada vaikinas išgirdo netoliese nesikeikiant jo buvusį (o gal dar ir esamą) bendrakeleivį, apie kurį ir pamiršt buvo spėjęs. Nujausdamas kažką negera, azijietis, vilkdamas šūdiną, koją, nusliūkino pas nepažįstamąjį.
   - Ėhėi, tvora, - apsidžiaugęs šūktelėjo. Prižengęs pamėgino išlupti mietą ar kitą, bet medis dar nebuvo supuvęs - japonas nusivalė batą tiesiog į vieno mieto viršų.
   Tik tuomet pastebėjo, kad pakeleiviui kažkas ne taip.
   - Supiesi, hm? - paklausė, dar pamanydamas, kokie nenormalūs esti tie europiečiai - supasi ir keikiasi.
   Šypseną sukėlė besikeikiančio ir ore besisupančio pakaruoklio vaizdinys. Hayato, norėdamas palaikyti kompaniją kolegai, atsirėmė per nedidelį atstumą nuo pastarojo į tvorą ir įsispoksojo į dangų.
   Dabar juo plaukė debesėliai, primenantys vištieną, kaip ją žiobarai piešia animaciniuose filmukuose. Hayato širdyje paliko ramu.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“