0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 60
  • Lytis: Vyras
Pavojingų įkandimų palata
« Prieš 4 metus »
      Chirurginio skyriaus koridoriuje ant antrų durų dešinėje kabėjo lentelė, skelbianti, jog ši vadinasi „Pavojingi įkandimai.“ Ant kortelės taip pat buvo nurodytas ir palatos hileris bei praktikantas. Anksčiau čia dirbo Dai Luelino, skyrių prižiūrėjo Hipokratas Smetvikas, o hilerystę praktikavo Augustas Pajus. Prieš daugel metų čia Nadžinės žaizdas gydėsi Artūras Vizlis, kartu su vilkolakio įkandimą gavusiu vyru ir neaiškaus padaro nuskriausta moterimi, kuriai kiekvienąkart perrišant žaizdą, palata siaubingas prasmirsdavo. Dabar tie laikai praėjo.
      Palata buvo maža ir niūroka, nes vienintelis langas buvo siauras ir palubėje, tiesiai prieš duris. Kone visas apšvietimas buvo spindintis krištolinis bumbulas ties viduriu lubų. Sienos apmuštos ąžuolinėmis lentomis, ant vienos kabėjo rūstaus veido burtininko portretas su užrašu: „Urkuhartas Rekheras (1612-1697), Žarnų prakiurdymo užkeikimo išradėjas.“
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Džonas Lukas Viljamsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1029
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #1 Prieš 4 mėnesius »
Alanas Senkleris taip ir negrįžo namo iš darbo. Dabar jis gulėjo ką tik paguldytas į lovą. Veidas buvo ištinęs. Akys atrodė kaip siauri plyšeliai. Jis duso. Aplink jį zujo pora hilerių ir kažką kerėjo. Plaučiai kiek atsileido ir jis galėjo kvėpuoti. Gulėjo, kvėpavo. Nelygiais įkvėpimais. Garsiai. Staiga jo oda ėmė mėlti.
- Alergija! skubiai! greičiau! - Šūkčiojo hileris kažką kraustydamas iš turimų buteliukų.
- Nuodai greitai plinta. Pasieks širdį Paskubėkit. Sumaišykit mandragoros nuovirą ir gydomąjį Vitlio serumą. - Dėstė hileris praktikantei, kuri po tų nurodymų išlėkė iš palatos. O Alanas gulėjo nejudrus, bejėgis. Skendėjo tamsoje. Be minčių, tyloje. Be sąmonės. Jaunasis Senkleris merdėjo. Nuodai greičiau nei įprastai keliavo per jo kraujotakos sistemą. O juk taip viltingai pradėjo šią dieną.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1782
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #2 Prieš 4 mėnesius »
Dori žinojo, kad Alanas čia gulėjo jau ne vieną valandą. O dabar buvo vakaras. Ji įžengė į palatą. Palata buvo neįprasta, mat sienos čia - apkaltos medinėmis lentomis, tačiau Dori to net nematė.
Alanas gulėjo lovoje toks bejėgis. Veidas sutinęs. Pamėlęs. Šią sekundę viskas skendėjo tyloje, tik buvo girdėti, kaip vaikinas sunkiai kvėpuoja. Dori atrodė, kad ji žiūri žiobarų filmą. Lyg būtų stebėjusi vaizdą per televizoriaus ekraną, tarsi tai - ne jos gyvenimas.
Ji stovėjo, žvelgė į Alaną ir drebėjo. Pati net nejautė, kad dreba. Kumščiai buvo sugniaužti, o nagai rėžėsi į delnus iki kraujo. Bet ir to dvidešimtmetė nejautė, nematė.
Dabar šitam pasauly buvo dingę viskas, liko tik Alanas ir mintyse aidintys žodžiai apie tai, kad tai gali būti paskutinė jo naktis.
Dori norėjo rėkti, šaukti, kad jį myli. Pribėgti prie lovos, papurtyti ir pasodinti. Juk dar šį rytą rašiūne Mendel matė tuos žodžius, meilės kupinus žodžius.
Tačiau mergina tik stovėjo. Stovėjo ir žiūrėjo. Negalėjo pajudėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 90
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #3 Prieš 4 mėnesius »
Ir štai jie įėjo pro duris. Ir matydamas tokį savo sūnų Rolandas norėjo susigūžti, prasmegti. Norėjo prašyti likimo, kad susikeistų su juo vietomis. Suprato, kad neištvers šito. Kad neištvers antro vaiko laidotuvių.
- Kodėl jis toks pamėlęs? - Paklausė nesavu balsu.
- Taip veikia nuodai. Mes bandome sustabdyti jų veikimą, pašalinti iš organizmo. Bet Alanas juos labai greitai įsisavina.
- Ar yra... - Balsas užlūžo. - Ar yra šansų, kad jis išgyvens?
- Visada yra tokia galimybė. Jis jaunas, stiprus. - Bet jos žodžiai nelabai įkvėpė. Rolandas priėjo prie pat lovos. Atrodė, kad pamiršo Dori, kuri irgi stovėjo čia pat.
- Panele, gal prisėstumėt? Aš jums atnešiu raminamojo eliksyro. - Išgirdo Hilerę kreipiantis į Dori. O tada pamatė, kaip Alano veidas persikreipia, prasidėjo staigūs traukuliai ir atrodė, kad jis vėl pradėjo dusti. Hilerė skubiai išlėkė iš palatos ir tuojau pat grįžo su kitu hileriu. Jie kažką kalbėjo, nustūmė jį nuo lovos. Kerėjo. O Rolandas tiesiog stovėjo, žiūrėjo, kol privertė save susiimti.
- Einam į koridorių Dori? Gal reikia netrukdyti. - Pabandė ją išvesti lauk.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1782
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #4 Prieš 4 mėnesius »
Geraširdis, po velnių, Dori išgirdo savo balsą galvoje. Labai greitai įsisavina nuodus! Negi esi toks geras, kad net nuodams leisi su tavim daryt ką nori? Kovok, kovok, kovok, kalbėjo su Alanu, bet tik mintyse.
Garsiai nieko pasakyti nepajėgė. Pajudėti irgi. Tik tada, kai buvo kreipiamasi į ją, staigiai šoktelėjo ir suriko:
- Nereikia man jokio eliksyro!
O tada kažkas atsitiko. Dori nežmoniškai išsigando.
- Darykit ką nors! Jis dūsta! - ėmė spiegti.
Mergina viduje pajuto nežmonišką paniką. Hileriai jau atliko savo darbą. Dvidešimtmetė žinojo, kad visa, ką ji geriausio gali padaryti, tai nesimaišyti.
Tikriausiai tai suprato ir Rolandas, nes jis ėmė vesti Dori lauk. O gal ne dėl to? Gal ne dėl to, jog jie netrukdytų? O todėl, kad Rolandas nenorėjo, kad Dori matytų, kaip Alanas miršta? Ir pats netroško to išvysti?
- Kodėl klausi, ar yra šansų, jog jis išgyvens? - atsidūrusi koridoriuje mergina užsipuolė Rolandą. - Tu ką, galvoji, kad mirs?! Nekalbėk niekų, jis nemirs! - Dori pastūmė Rolandą. - Jis atsigaus! - šaukė bandydama įtikinti save šitais žodžiais.
Iš kažkur prie Dori atsidūrė jaunas vaikinukas. Gal pačios Mendel amžiaus. Buvo su chalatu. Tikriausiai siekia hilerio karjeros.
- Panele, paklausykit, - prabilo jis. Rankoje laikė mažą buteliuką. - Nu...
- Užsičiaupk! - suriko tamsiaplaukė jį pertraukdama. - Užsičiaupk! - dabar jau šoko jo link ir net nepastebėjo, kaip įrėmė burtų lazdelę jam į kaklą.
Vaikinukas stovėjo prieš ją išpūtęs akis, o tada Dori apsidairė. Pamatė, kad šalia stovi dar dvi moterys iš ligoninės, viena iš jų buvo nutaikiusi lazdelę į Dori. Ar ji ją ramins? Galbūt tiesiog sustingdys kerais, kad ši nekeltų šaršalo?
Ji atsitraukė nuo vaikino. Štai, dabar pajuto, kad dreba. Pamatė, jog kruvina vata mėtosi koridoriuje, o per chalato rankovę irgi sunkiasi kraujas. Pajuto nežmonišką galvos skausmą. Veido kaitimą. Ašaras, sušlapinusias skruostus. Kad nagai įsirėžė į delnus.
- Nereikia, - dabar jau ramiai pasakė ji. - Nereikia, aš nurimsiu.
Ji atsisėdo ant vienos iš koridoriuje esančių kėdžių. Pradėjo sau kartoti, kad privalo nurimti. Suvokė, jog blaško hilerių dėmesį. Tai negerai. Ji turi leisti hileriams susikaupti ir dirbti savo darbą. O jei Alanas girdi? O jeigu jis girdi mane? Aš jam turiu padėti kovoti, o ne atvirkščiai, kalbėjosi su savimi mintyse.
Norėjosi tuojau pat atsistoti, nueiti į palatą, atsiklaupti šalia ir šnabždėti padrąsinamus žodžius. Bet dabar ji negalėjo to padaryti. Nes palatoje hileriai kovojo dėl Alano gyvybės.
- Palauk, išgers vėliau, tegul pasėdi, - tarė moteriškas balsas.
- Gerai, o kaip ranka? - paklausė vaikinukas.
- Irgi palauks. Lai nurimsta.
Dori girdėjo, kad kažkas šneka, bet negirdėjo, ką. Koridoriuje atmosfera stabilizavosi. Vaikinukas pradangino kruviną vatą ir dabar kažkur dingo. Viena iš moterų prisėdo prie Dori. Ji palietė jos sveikąją ranką.
Mendel pažvelgė jai į akis, nors šiaip kas sekundę dirsčiojo į Alano palatos duris. Laukė, kol iš palatos išeis hileriai ir tiesiog pasakys, kad jis nemirė.
- Aš žinau, mergaite, aš suprantu, - švelniai, kaip mylinti mama, pasakė ligoninės darbuotoja.
Tada Dori prapliupo verkti graudžiai lyg vaikas, bet verkė tyliai. Puolė darbuotojai į glėbį. Per ašaras vaizdas buvo susiliejęs, tačiau mergina vis tiek vis žiūrėjo į duris. Rolandą šią akimirką išvis pamiršo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 90
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #5 Prieš 4 mėnesius »
Ir taip aišku, kad dūsta, kam taip šaukti? jis miršta. Paprasčiausiai miršta. Nes aš pasakiau tada po laidotuvių... Šiaip jau Rolandas nebuvo prietaringas. Tokiu dalyku, kaip palinkėjimų ar žodžių galia netikėjo. Bet dabar, bent jau šiuo metu tas tikslus požiūris į gyvenimą jį apleido visiškai. Jį valdė panika ir baisi nuojauta ir prisiminimai apie dukterį.
- Man reikia žinoti. - Atsakė Dori kažin ar atsakydamas į jos klausimą. Merginai jį pastūmus tiesiog ėmė vaikščioti pirmyn atgal po koridorių. Nes negalėjo ramiai sėdėti ir laukti, kol išeis gydytojas ir kaip aną kartą pasakys, kad jam labai gaila.
Tai, ką pamačiusi tą praktikantą išdarinėjo Dori Senkleris regėjo kaip pro rūką. Į tai net nesugebėjo įsikišti. Girdėjo, kad aplink verda triukšmas. Paskui viskas aprimsta. Pats mynė po koridorių iki tol, kol į galvą šovė mintis, labai nebloga mintis, kaip jam tada atrodė. Taigi susigavo kažkokį hilerį skubanti pro šalį.
- Man reikia pakviesti Aurį. Man reikia Juzefo. Auris žinos kur yra Juzefas. Ar jūs galit iškviesti man čia Aurį? Man dabar jo reikia. Dabar. Arba galit iškviesti Juzefą? Man reikia. Jis man gali padėti. Man dabar pat reikia. - Pats negalėjo nieko kviesti, nes dvare liko jo lazdelė. O Rolando galvoj įsikerojo mintis, kad Juzefas Levinsas, kurio dėka išgijo Gruodės tėvai gali kažką ir dabar pakeisti.
- Pone Senkleri, Kokį Aurį? Ar jūsų sūnėną.Ir kokį Juzefą?
- Mano sūnėną. Aš neturiu kada aiškinti. Jūs tiesiog iškvieskit Aurį ir viskas. Dabar pat. Man labai reikia.
- Jums reiktų prisėsti.
- Man viskas gerai. Tiesiog man reikia Aurio. Dabar pat. Arba Juzefo. Geriausia bųūtų... Bet tiesiog iškvieskit juos ir viskas.
- Gerai. Iškviesiu. Jeigu išgersit šitą. - Jam į rankas buvo įspraustas buteliukas su eliksyru.
- Taip taip. - Nuolankiai pasakė Senkleris, ir paklusniai padarė kas paliepta. Jokio poveikio nepajuto. Nenurimo. Tik vis labiau nervinosi. Tas hileris kažkur nuėjo pašauktas kolegos. O ir iš Alano palatos niekas neišėjo. Jau viskas. Jau dabar tai viskas. Jau taip ilgai jie ten.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Rolandas Senkleris »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1782
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #6 Prieš 4 mėnesius »
Dori tyliai verkė tos moters glėbyje. Išgirdo Rolando balsą, šis prašė pakviesti jam Aurį arba Juzefą. Bene jie galėtų padėti... Mergina vis žiūrėjo į duris ir staiga pro jas išėjo hileriai.
Ji pašoko ant kojų, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. Hilerių veiduose matėsi nerimas ir užuojauta. Ar jau viskas? Ar dabar Dori gali nueiti į tualetą ir užbaigti tai, ką pradėjo namuose? Kokia prasmė gyventi, jeigu Alanas mirė?
- Kvėpavimo funkcija kol kas dar palaikoma, - tarsi per miglą išgirdo hilerės žodžius.
Kol kas dar. Kol kas dar palaikoma, pakartojo sau mintyse Dori. Kol kas... Dar... Tamsiaplaukė išleido kažkokį keistą atodūsį. Kupiną baimės, panikos, bet tuo pačiu - ir palengvėjimo.
Ji tiesiog nubėgo į palatą ir atsiklaupė šalia lovos. Norėjo pabučiuoti Alano veidą, bent jau paliesti jo ranką, tačiau bijojo pakenkti. Tik nuleido galvą ir pro ašaras ėmė tyliai kalbėti:
- Alanai, tu gali. Aš labai tave myliu. Mergytės tave myli. Tavo mama. Tėtis. Tu turi būti stiprus, tu gali tai įveikti. Alanai, mes būsim laimingi. Kovok.
Niekada netikėjusi Dievu ji ėmė melstis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 90
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #7 Prieš 4 mėnesius »
Rolandas negebėjo nustygti ramiai. Tokio sąmyšio jo smegenyse dar niekada gyvenime nebuvo. Net tada, kai sirgo Frederika elgėsi visiškai kitaip. Bet dabar, kai jau ir antras vaikas stovėjo ant mirties ir gyvybės slenksčio susmuko visiškai.
Vaikštant po koridorių regėjo kapines, karstą. Eliją. Įsivaizdavo kas būtų, jeigu viskas pasibaigtų mirtimi. Elija išprotėtų. O gal ir jis išprotėtų? O gal jau išsikraustė iš proto. Nieko negalėjo kaltinti dėl šios tragedijos, tik save. Kaip galėjo tada Alanui taip pasakyti?
Ir pagaliau atsivėrė durys, išėjo gydytojai. Rolandui atrodė, kad jų žvilgsniai tiesiog pranašiški. Bet tai, ką išgirdo visai nesiderino su ta niūria žinia, kurią šaukte šaukė jų akys.
Rolandas irgi įsmuko pro duris. Stovėjo nuošaliau prie jų. Ir žiūrėjo į savo sūnų. Ar jam dabar skauda? Ar jis mus girdi? O gal ramiai miega. Prašau, pabusk, prašau. Aš visai negalvoju, kad turėtum mirti. Niekada taip negalvojau. Tik tu pabusk. Prašau.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1796
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #8 Prieš 4 mėnesius »
Auris ramiai leido tą vakarą, kai buvo iškviestas į ligoninę. Buvo pasakyta, kad  labai skubiai turi atvykti. Reikėjo tuojau pat lėkti ir melstis, kad Erka, Eion ir Timotis pasirūpintų tą naktį vienas kitu. Nes neturėjo kam jų palikti. Aišku, kad Erka ir Eion jau pakankamai tam dideli. Erka jau suaugusi ir dirba. Bet o jei tie du susipyks? Neabejojo, kad Eion ir Timotis vienas su kitu sutars. Bet o jei Eion susiries su Erka? Na, gal kaip nors jų skęstantis Titanikas atlaikys.
Ir štai Auris buvo palydėtas į palatą ir per laiką, kol ėjo buvo supažindintas su visa situacija. Atvėrė duris ir įžengė ten. Situacija atrodė labai nekaip. Jį nugąsdino paklaikęs Rolando žvilgsnis. Buvo įpratęs visada jį matyti šaltos ir ramios laikysenos. Dori klūpojo šalia lovos. O joje visai tylus gulėjo jo pusbrolis. Auris neužsileido minčiai, kad galbūt tai paskutinė naktis, kai mato jį gyvą. Tiesiog neleido jai įsivešėti galvoje. Ne. Jis apie tai negalvos. Negalvos ir taškas.
- Rolandai, ar jau kalbėjai su gydytojais? Ar žinai kas tiksliai Alaną gydo? - Kreipėsi. Priėjo prie Dori. Pritūpė šalia lovos.
- Jis pasveiks. Ir grįš namo Dori. - Tyliai pasakė jai. Norėjo Dori padrąsinti, palaikyti. Norėjo ir save patį įkvėpti šito laikytis. Negalėjo leisti sau manyti, kad pabaiga bus blogiausia.
- Man sakė, kad norėjai kažko. Rolandai. - Vėl kreipėsi į dėdę. Viskas įvyko taip greit, kad Auris nespėjo nei normaliai nustebti, nei persigąsti.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1782
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #9 Prieš 4 mėnesius »
Dori kurį laiką šnekėjosi su Alanu. Tai mintyse, tai iš tiesų tyliai jam kažką kuždėjo. Paliesti jo taip ir nedrįso. Tarpais verkė, tarpais ašaras sutramdydavo, bet šiaip atrodė klaikiai.
Kai ji atsistojo ir atsigręžė, prisiminė ir tai, kad čia yra Rolandas. O dar iš kažkur išdygo Auris, į kurį mergina visiškai nekreipė dėmesio. Emocingoji Dori. Ar ji neturėjo pulti Auriui į glėbį, pradėti maldauti, kad jis kažką padarytų? Tai būtų įprasta merginos būdui, bet mergina tiesiog stovėjo ir žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą Senklerį.
Tada pažvelgė į chalatą, kurio rankovė buvo visa kruvina. Kaip keista bebūtų, bet skausmo Mendel visiškai nejautė. Tarpdury pastebėjo tą vaikinuką, kuris rankoje laikė buteliuką ir burtų lazdelę. Žiūrėjo į tamsiaplaukės ranką ir atrodė kiek nusigandęs. Dori apatiškai praėjo pro Rolandą ir Aurį. Dar žvilgtelėjusi į Alaną išėjo į koridorių.
- Ar norėsite atsigulti į palatą, panele? - paklausė vaikinas, o Dori tik papurtė galvą.
Jis keliais lazdelės mostais sutvarstė Dori ranką. Tuomet Mendel išgėrė tą eliksyrą ar kažką, ką davė vaikinas. Galiausiai ji atsistojo Alano palatos tarpduryje. Šią akimirką stebėjo visus tris Senklerius bejausmiu veidu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 90
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #10 Prieš 4 mėnesius »
Taip visiems berymojant į palatą atėjo Auris. Pagaliau.
- Ką? - Paklausė. Su jokiais gydytojais nekalbėjo. Dabar juk ne to reikėjo.
- Auri, tu turi pakviesti Juzefą. Jis gali išgydyti Alaną, nes juk padėjo išgydyti Rimeikius. - Ta mintis tikrai buvo beprotiška, bet šiuo metu tik ji valdė Rolandą. Jam atrodė, kad tai pats logiškiausias dalykas.
- Jie nepakvietė čia Juzefo, nors aš sakiau. Bet tu gali. O aš neturiu lazdelės. Aš jos nepasiėmiau. - Senklerio akys žibėjo gal net maniakiškai, kalbėjo labai greitai, veldamas žodžius.
- Visa tai mano kaltė, tik mano. Aš jam palinkėjau mirti. Po laidotuvių aš pasakiau, kad geriau jis nei Frederika. Ir dabar matai? Matai kas pasidarė?  - Ištaręs tai garsiai dar labiau ėmė virpėti, tas virpulys prasidėjo nuo tada, kai čia atvyko.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1796
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #11 Prieš 4 mėnesius »
Dori ramybė gąsdino. Ji elgdavosi kitaip. O dabar atrodė tarytum būtų emociškai suakmenėjusi. Jausmas toks, kad ji su šaltakraujišku Rolandu pasikeitė vietomis. Auris nužiūrėjo ją. Kas čia kraujas? Kas vyksta dvare?
Jis priėjo prie savo dėdės. Kažkodėl matyti jį tokį buvo baisiai sudėtinga, tai vertė imti panikuoti.
- Rolandai, Juzefas čia nieko nepakeis ir tu tą žinai. Čia dirba hileriai, kurie ir davė tą eliksyrą, dėl kurio Rimeikiai išgijo. Ir tu tai žinai. Na nustok, man reikia tavęs dabar. Man reikia, kad susiimtum girdi? - Bet niekas negelbėjo. Auris pašiurpo, kai Rolandas pasakė kitą dalyką. Pajuto pyktį, bet ar dabar jam laikas?
- Nustok po galais, valdykis. Eik, surask kokį savo pažįstamą. Daryk ką nors Rolandai. - Suėmė jį už pečių, papurtė. Tada iš lazdelės paleido šalto vandens čiurkšlę. Gal prablaivės?
- Ar Elija žino? Rolandai, aš rimtai, valdykis. - Vėl dirstelėjo į dori. Ji stovėjo prie durų.
- Ar davėt jai ko nors nuo streso? - Paklausė jauno hilerio.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1782
  • Lytis: Moteris
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #12 Prieš 4 mėnesius »
Rolandas kažką skiedė apie Juzefą. Mergina tiksliai nežinojo, ar apie tą patį Juzefą, bet jai ir nerūpėjo.
- Davė, - atsakė pirmiau hilerio į Aurio klausimą dėl ko nors nuo streso.
Tiesą pasakius, šią akimirką Dori jautėsi... prislopinta. Kažkur giliai viduje ji save tarsi plėšė į gabalus, bet išorėje atrodė visai apatiška. Gal ir gerai. Alanui nuo to tik ramiau. Nes jeigu jisai girdi.. Jeigu jisai girdi, jam bus labai sunku klausytis tamsiaplaukės verksmo. O visos isterijos gali dar ir kenkti.
- Bet koks skirtumas? - po kiek laiko paklausė mergina. - Geriau pasakyk, ką daryti? Ką daryti, Auri? - klausė ramiai, bet akys ir veidas atrodė paklaikusiai.
O tada smegenys užfiksavo kai ką, ką visai neseniai pasakė Rolandas.
- Jūs... Ką? Jūs Alanui taip pasakėt? - su skausmo gaidele balse nuskambėjo žodžiai iš Dori lūpų.
Ir brangiausi žmonės jį skaudina nuo pat vaikystės, pridūrė sau mintyse.
- Tai atsiprašykit, - ji priėjo prie Rolando ir suėmė jo rankas. - Atsiprašykit, gal jis jus girdi, - Dori akyse vėl ėmė tvenktis ašaros.
Ji pagalvojo apie tai, jog Alanas jai niekada to nepasakojo. Kaip jis turėjo dėl to jaustis? Turbūt jam buvo be galo sunku.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 90
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #13 Prieš 4 mėnesius »
- Bet juk jis... - Norėjo pratęsti tą temą, bet buvo gerokai papurtytas. O paskui ant galvos pasipylė ledinis vanduo. Rolandas krūptelėjo, pasipurtė. Sumirksėjo, kai vandens pateko į akis. Šaltis privertė kiek blaiviau mąstyti. Taigi, taip ir nepabaigęs sakinio nutilo. Nuo plaukų ant žemės kapsėjo vanduo. Šalta. Pagalvojo.
- Nesakiau jai nieko. Dar nespėjau. - Mintis, kaip praneš visą tai žmonai vertė gūžtis.
- Pažįstamų? - Lyg budinosi iš miego, iš streso sukelto kvaitulio.
- Taip. Turiu pažįstamų. Ar eiti pas juos? Taip. Eisiu jų ieškoti.
Bet nenuėjo, nes prisiartinusi Dori suėmė už rankų.
- Kas tavo rankai? - Atrodė, kad tai mato pirmą kartą. Nors išties juk jau seniau matė kraują.
- Ar jis mane girdi? Tu taip manai? - Šalčio sukeltas efektas beveik pradėjo sklaidytis. Vėl norėjo pradėti šnekėti, aiškinti apie savo kaltes, pradėti šaukti, mėtyti daiktus, nes taip niršo ant savęs. Baisiai pyko. Bet šį kartą neleido sau pakvaišti. Tik nuėjo prie Alano lovos. Priklaupė, norėjo atsidurti tame pačiame lygyje.
- Alanai, aš atsiprašau. Aš labai atsiprašau. Prašau, sugrįžk pas mus gerai? Aš tave labai myliu, neišgyvensiu, jeigu tu... Aš tik noriu, kad sugrįžtum, su savo piešiniais, mintimis. Nenoriu tavęs keisti, tik noriu, kad būtum laimingas. - Kurį laiką patylėjo, žiūrėjo į tuščią sūnaus veidą. Abejojo, kad jis ką nors girdi ar jaučia. Alanas atrodė taip toli. Ir kol vėl neišsikraustė iš proto matydamas jį tokį skubiai atsistojo. Ar palengvėjo? Kol kas ne. Vis tiek jautėsi toks prislėgtas kaltės.
- Einu pas skyriaus vedėją. - Pasakė ir skubiai išėjo iš palatos.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1796
Ats: Pavojingų įkandimų palata
« Atsakymas #14 Prieš 4 mėnesius »
Gal padėjo šaltis ar dar kas. Bet kliedesys apie Juzefą pasibaigė.
- Nežinau Dori. Mes galim laukti. - Liūdnai pasakė. O ką galėjo daugiau padaryti? Nieko. Šį kartą jokios išmonės nepadės.
- Aš jai pranešiu. - Rimtai pasišovė tai padaryti. Juk Alano motina turėjo žinoti. O jeigu rytoj Alanas... Ne, apie tai negalvos. Bet dėl visa ko turėjo pranešti Elijai.
Ar Alanas ką girdi? Kai jo tėvas kalbėjo, mėgino atsiprašyti Auris galvojo kodėl tokiems dalykams prisireikia ekstremalių situacijų. Kodėl negalima atsiprašyti tada, kol vaikai gyvi. Įdomu jeigu pats atsidurtų mirties patale ar Amyras bent ateitų? Turbūt ne. Turbūt pašoktų ant jo kapo vėliau. Tik Auris nežinojo kodėl užsitraukė tokią tėvo neapykantą.
- Puiku. Pagaliau. Pats laikas. - Pareiškė, kai Rolandas ėmė eiti prie durų.