0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
 Lapas pradėjo degti, tiksliau, smilkti. Nuo tokio palyginus mažo lapelio, susidarė tirštas dūmų debesis. Įkvėpusi aštrios pilkumos, Mayra užsikosėjo. Malonu nebus. Nusivaliusi iš akių ištryškusias ašaras, klastuolė savo pašnekovą greičiau išgirdo nei pamatė.
-Visada buvai verksnė,-vyro, kurį ši Mayra miglotai prisiminė iš apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos, balsas skambėjo šaltai, beveik paniekinančiai. Užpilk lapą vandeniu. Negalim su juo kalbėti. Pabandyk dar kartą, Gal atsiras kažkas kitas. Senelis, močiutė, bet kas. Bet kas tik ne jis... Mayra paklausyk, prašau. Nutrauk šitą nesąmonę... Kitos asmenybės prašymai nepaveikė merginos. Vietoj to, ji atsargiai paklausė:
-Kas tu?
Nors dūmai spalvų neperteikė, Mayra nejučiomis palietė plaukus, kurių spalva greičiausiai buvo tokia pat kaip ir priešais ją sėdėjusio vyro.
-Negi nebeprisimeni savo tėvo?-ne kiek informacija, kurią pavirtino pasaulis, pamažu prarandantis realumą, bet pašaipa, kuri privertė Mayra pasijusti menka ir nieko verta. Bandydama neapsiverkti, klastuolė lūžinėjančiu balsu sušnabždėjo:
-Tu mane palikai...

*

Neprisijungęs Lettie Lenoir

  • III kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
Tą dien varniukė negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo balta paklode uždengta gamta. Jos užlenkti lūpų kampučiai, brendant į šiltnamį, rodė pasitenkinimą per kūną dvelkiančiu šalčiu. Sniegas krito nemažomis porcijomis vėl padengdamas mergaitės ištryptas pėdas, o jos nosį maloniai gėlė tirpstanti snaigė. Žinoma, kad eina visai ne ten suprato tik pasiekus šiltnamio duris. Spyna. Dar spėjus suniurgzti, spirti į sniego krūvą, ji puolė į kojas atgal į pilį. Jos neegzistuojantys fiziniai sugebėjimai jai šiuo metu visai nepadėjo, vos neįpuolus į pusnį, vos gaudama kvapą, viena paskutiniųjų įpuolė į herbologijos pamoką. Tik įėjus į kabinetą pagalvojo, kad galėjo išvis nepasirodyti. Na, bent jau nevėluoju.
- Atsiprašau... už sniegą-, atsisukus į atsineštą sniegą vos girdimai sulemeno.
Mergaitė nebuvo pasiryžus matyti į ją nukreiptų dešimčių akių, todėl užleido savo ilgus plaukus ant veido. Nuostabu Lettie. Pirmas įspūdis profesoriui ir koledžo vadovui - tiesiog šaunus.
Susiradusi atokesnę vietelę, varniukė toliau gaudė kvapą. Teorinė dalis jai tiesiog prašvilpė pro ausis, o ir nebuvo noro po šio ryto dar labiau kvailintis. Profesoriui išdėsčius praktinę užduotį, mergaitė sugebėjo sugaudyti tik kelis žodžius. Aha... Mirtis, nekroflorai, dvasia... lapas... uždegti, pasikalbėti... užgesinti. Planelis kaip ir yra. Kol Lettie sugeneravo mintis, bene visi jau užsiėmė pagalvėles, susirado vietas ir pradėjo burti. Mergaitė, kaip sulėtintam kine, apžvelgė erdvę. Pačiupus vienišą pilką pagalvę, mestelėjo ją viduryje klasės. Lettei tai pasirodė geresnė išeitis negu grūstis prie sienų, kurios ir taip tankiai apsėstos. Čiuptelėjusi lazdelę nutaikė ją į pilkšvai žalią lapą ir sustingo. Mergaitė nežinojo burtažodžio. Pirmakursė negalėjo pasigirti tokiomis žiniomis, kaip jos bendraklasiai, tad išplėtus ausis dėmesį nukreipė į berniuką prie sienos, kuris atrodė žinąs ką daro. Išgirdus reikiamą žodį, mintyse jam suteikė padėką ir pati sumurmėjo:
-Incendio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Lettie Lenoir »

*

Agnė Šarauskytė

Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
Katy po maždaug 10 minučių galvojimo prisiminė reikiamą burtažodį ir sukaupusi jėgas nukreipė burtų lazdelę į lapą ir sušnabždėjo:
-Incendio.
Iš burtų lazdelės išlindo tik mažytis, ugnies spalvos siūlelis, kuris tikrai nepsdegtų ko nors. Katy įkvėpė, iškvėpė ir dar kaeta šiek tiek garsiau pasakė:
-Incendio.
Dvasių medžio lapas staiga užsiliepsnojo ir po akimirkos sudegė. Sudegusio lapo dūmai kilo ir formavosi į kažkokį žmogaus pavidalą, formavosi į mergaitės senelį.
-Seneli! Kaip aš tavęs pasiilgau!-Katy apsašarojo ir norėjo apkabinti senelį, bet tai buvo neįmanoma.
-Anūkėle, kaip smagu tave matyti. Matau tikrai pamokose yra daug geriau išmokoma negu mano laikais,- nusijuokė Katy senelis.
-Seneli, kažkada tavęs to norėjau klausti, bet kokia buvo laimingiausia akimirka tavo gyvenime?- su gumulu gerklėje paklausė grifukė.
-Laimingiausia akimirka? Turbūt tada, kai per kažkurias Kalėdas susirinko visa mano giminė. Buvai ir tu visai mažytė. Visi smagiai kalbėjom ir šventėm šią gražią šventę. Tai buvo smagu,- prisiminė senelis.
-Gerai, labai gaila, bet daugiau nebegaliu šnekėti. Labai norėčiau, kad dar sugrįžtum ir galėtumėm pasikalbėti,- jau apsiverkusi Katy pasakė.
-Neverk, viskas bus gerai, aš visada su tavimi,-dar spėjo pasakyti Katy senelis.
Koks tas burtažodis, kurio dėka užpilsiu vandens ant lapo?

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
 Vaiduoklis toliau žiūrėjo į Mayrą šaltu žvilgsniu, o taip ilgai merginos laikytos ašaros pasipylė upeliais.
-Tave palikau? Viskas per tavo beprotę motiną. Tu visai kaip ji. Jei būčiau galėjęs, būčiau palikęs ją vieną su jos lygiai tokia pat nuprotėjusia šeimyna dar prieš tau gimstant. O tave reikėjo miške palikt, kai galėjau. Mažiau problemų visiems būtų buvę,-Mayros tėvas negailestingai bėrė žodžius, o klastuolė tesugebėjo tyliai kūkčioti.
-Kodėl... Kodėl tu manęs taip nekenti?-mergina tyliai tarp kūkčiojimų paklausė vaiduoklio.
-Jei tu neegzistuotum, viskas būtų gerai. Nebūčiau įstrigęs su prietranka žmona ir dukra, kuri kalbasi su savimi. Nebūtų Samanta manęs vidury gatvės užmušus. Po pat žiobarų langais, įsivaizduoji! Gaila, kad ji ne Azkabane su savo broliu, būtų pilna Walker'ių kolekcija! O dabar užgesink tą lapą, jei bent tiek sugebi,-tėvo vaiduoklis akivaizdžiai nebenorėjo kalbėtis su Mayra. Pro ašaras klastuolė beveik nieko nematė, bet paėmusi lazdelę vis tiek pabandė panaudoti kerus:
-Agua... Aguamenti.
Silpna vandens srovė užgesino smilkstančius lapo likučius ir, dūmams išsisklaidžius, dingo ir Mayros tėvo vaiduoklis. Klastuolė jautėsi išsekinta ir, nors balsas mintyse bandė ją guosti, mergina susirietė į kamuoliuką ir pravirko. Jai visos šios paslaptys buvo įkyrėję ir labiausiai ji troško pilnos tiesos. Kuri galbūt egzistavo tik giliai ministerijos archyvuose bei tarp Azkabano sienų.

*

Neprisijungęs Lettie Lenoir

  • III kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
Juodmedžio lazdelė išleido nedidelę kibirkštėlę, kurios užteko uždegti to mįslingojo augalo lapą. Lapas pamažu smilko, o mergaitė kaip pakerėta nenuleido nuo jo akių. Praėjo minutėlė, gal dvi. Nieko. Lapas toliau smilksta, o joks vaizdinys mergaitės akyse neišnyra. Gal reikia kažkokio burtažodžio, kurio per savo išsiblaškymus negirdėjau? Lettie dar kartą apžvelgė klasę, bandydama pamatyti, ką daro ne taip. Visi bendraklasiai įnirę į pokalbį: jauna grifiukė netramdo savo ašarų, net šeštakursė klastūnė, visuomet rimta, ledinio veido, atrodo sumišus lyg greit pratrūktų. O aš galvojau, kad pamatysiu ją... Lettie nuleido galvą, negalėdama paslėpti savo nusivylimo. Pritraukusi kojas prie savęs, įnarstė pirštus į savo susivėlusią ševeliūrą. Varniukė susilankstė į kamuoliuką ir planavo vaidint nematomą iki pamokos pabaigos, kol pasigirdo gerai pažįstamas, skardus balsas:
- Nebegaliu žiūrėt, pakelsi tu akis ar ne?
Ką? Negali būt, Nat? Lettie nedrąsiai kilstelėjo galvą ir pamatė ją, tėvų draugų dukrą, kaimynę, bedraamžę... geriausią draugę - Nat.
- Tu... tu... jau galvojau nepasirodysi ,- varniukė iššiepė savo lygius dantis per visą veidą ir jau tiesė rankas apkabinimui.
- Eii ramiau, juk nenori išsklaidyt mano atvaizdo,- pasirodė iki skausmo pažįstama plati draugės šypsena.- Aš tavęs labai pasiilgau.
Lettie rudos akys prisipildė ašarų ir žibėjo kaip stiklas:
- Tu neįsivaizduoji, kaip aš tavęs nekenčiu, kad palikai mane čia vieną.
- Tu niekada nesi ir nebūsi viena.- tyliai, bet užtikrintai patvirtino Nat.
Dūmai pradėjo sklaidytis kartu su draugės atvaizdu. Lettie žvilgtelėjo į ant grindų gulintį jau beveik išdegusį lapą.
- Turėsiu eiti. Gal banalu, bet visada prisimink,jog aš čia,- Nat parodė į kairiąją krūtinės pusę.- Iki ponia Lenuar,- nusijuokusi, ji išnyko kartu su dūmais.
Per susiliejusį akių stiklą, varniukė grįžtelėjo į lapą. Jo nebeliko - tik pelenų krūvelė. Bent nereiks gesint - nusišypsojo mergaitė. Suskambėjus skambučiui, ji savo minčių burbule paliko klasę. Ji laiminga. Viskas vyksta ne be reikalo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Lettie Lenoir »

*

kablelis

Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #20 Prieš 4 metus »
Kai Starkas pagyrė Stevię, mergina pasijuto pamaloninta. Herbologija visada buvo viena iš mėgstamiausių jos pamokų. Vis dėlto išgirdusi praktinę užduotį grifė susiraukė. Ji visai nenorėjo kalbėti su mirusiaisiais. Tiesą sakant, buvo visai smalsu, į kieno sielą pavirs dūmai, bet kalbėti su tuo žmogumi? Ne, ačiū.
Stevie pirmiausia pasiėmė pagalvėlę ir lėtai patraukė augalo link. Iš paskutiniųjų vilkino laiką, kad tik nereikėtų kalbėti su tuo mirusiuoju. Tai grifę kiek gąsdino. Be to, argi galima trukdyti mirusiems? Rudaplaukė prisiminė nuotykius Uždraustojo miško kapinėse, kuriuos neseniai patyrė su Marku iš Klastūnyno. Merginai pašiurpo sprandas, tačiau ji jau buvo priėjusi prie augalo, tad nebebuvo kaip gaišti laiko: teko nusiskinti lapą.
Tai padariusi ji susirado kuo atokesnį kampą. Įtarė, kad net nešnekės su tuo mirusiuoju, kuris čia netrukus turi pasirodyti. Tiesiog... Pamatys, koks tai žmogus, ir išsigandusi tylės. Stevie buvo tikra, kad nutiks būtent šitai. Bet ar tai jos problemos? Tai profesorius kažkoks kvailas, jeigu liepia paaugliams kalbėti su mirusiais žmonėmis!
- Incendio, - galiausiai ištarė mergina, nukreipusi lazdelę į lapą. Tas užsidegė. Lapas pamažu virto dūmais. Grifė išsigandusi stebėjo, į ką gi jie susiformuos.

*

Agnė Šarauskytė

Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #21 Prieš 4 metus »
Katy po kelių momentų prisiminė burtažodį, kuris užgesins lapą.
-Aguamenti,- tyliai pasakė grifukė savo lazdelę nukreipus į Dvasių medžio lapą.
Viskas baigta. Katy niekur nenorėjo eiti. Ji buvo prislėgta. Ji pasiilgo senelio. Mergaitei labai patikdavo, kai jos senelis pasakodavo įvairias istorijas, kurios būdavo ir laimingos ir nelabai, Katy prisiminė, kaip būdavo smagu su seneliu ir močiute kepti sausainius. Visi prisiminimai pirmakursei sugrįžo ir ji tyliai pravirko. Katy žinojo, kad reikia viską pasirašyti, bet niekur nenorėjo stotis.
Galbūt po penkiolikos minučių Katy nurimo ir liūdnu veidu paėmė pagalvėlę ir nunešė padėti į vietą. Grifukė atsisėdo į savo vietą, atsivertė sąsiuvinį ir viską aprašė su smulkmenomis.
Nuskambėjus skambučiui Katy atsisveikino su profesoriumi ir išėjo.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #22 Prieš 4 metus »
Delfė piktai žvelgė į savo lazdelę. Jai vis dar nepavyko padegti lapo ir pasikalbėti su mirusiais.
- Incendio...
Burtažodis pavyko. Tuoj pat atsirado daug dūmų. Delfė užsimerkė.
Staiga švilpė išgirdo malonų ir švelnų balsą.
- Sveika, Delfe.
Delfė atsimerkė. Į ją žvelgė malonus veidas. Jį švilpė iš kart pažino.
- Dėde? Čia tu?
- Taip, Delfe. Kokia tu pasikeitusi, paskutinį syk mačiau tave penkerių.
Dvylikametė užsikirto. Ji vėl mato savo dėdę, mylimiausią žmogų po mamos ir tėčio.
- Laiko nėra, Delfe, - prašneko Delfės dėdė. - Kaip tavo sesuo?
Digori supyko. Vėl mano sesuo... Kodėl ji? Kodėl turiu kalbėti apie ją?
- Amanda laikosi gerai. Bet nenoriu kalbėti apie ją. Ji jaunesnė, žinau, bet nebūtina su ja elgtis taip, lyg ji būtų kokia nors princesė...
- Žinau. Atsimenu, kaip mėgsti būti dėmesio centre. Gerai, Delfe, nekalbėkim apie Amandą. Tu mano mylimiausias šios planetos žmogus, tad tavo žodis man įsakymas..
- Nekalbėk taip, - piktokai tarė švilpė.
- Gerai gerai... Laiko beveik nebeliko. Kokiame tu koledže?
- Švilpynėje, nuostabiame koledže.
- Žinau, ir aš buvau Švilpynėje...
- Jau greitai turėsiu eiti...  Galiu kai ko paklausti?
- Jau paklausei.
Delfė nusijuokė. Jau buvo pamiršusi dėdės humoro jausmą.
- Baik... Ar tu visada šalia?
- Žinoma. Visą laiką esu šalia tavęs, stebiuosi tavo nuostabia drąsa...
- Gerai, turiu eiti. Ate...

Delfė neliūdėjo kaip kai kurie. Ji šypsojosi - ji džiaugėsi, kad pasikalbėjo su dėde.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Delfė Digori »

*

Neprisijungęs Lauris Karys

  • I kursas
  • *
  • 3
  • Taškai:
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #23 Prieš 4 metus »
Lauriui buvo nedrąsu. Kiekvienas mokinys ėmė po lapelį, taip pat ir Lauris neturėjo kur dingti. Tamsus lapas buvo minkštas, švelnus, tačiau ranką keistai dilgčiojo. Lauris vis dar nežinojo su kokia dvasia norėtų kalbėtis, o kokia neapsidžiaugtų. Atsisėdus kampe, kambarys jau buvo pilnas tylaus kuždesio. Vieni vaikai kalbėjosi su seneliais, kiti su mamomis...
-Incendio!
Užsidegė pagalvėlės kraštas, lapas gulėjo kaip gulėjęs. Lauris paskubomis užgesino liepsną, bet kai kurie vaikai kambaryje jau kikeno. Tačiau berniukas iš Švilpynės draugiškai mirktelėjo, ir parodė ženklais, kad prieš tariant burtažodį iškvėpčiau ir nurimčiau.
-Incendio.
Lapas suliepsnojo, Lauris net nustebo kaip greit iš jo liko tik pelenų krūva. Paskui jis stebėjo kaip pamažu pelenai kilo ir formavo kažkokį mažą kūnelį. Nušvito, kai atpažino mylimą senojo močiutės šuniuko pavidalą. Šuo kaip visada žiūrėjo protingomis ir ištikimomis akimis.
-Kaip tavęs pasiilgau, aš taip mėgdavau su tavimi žaisti. Ir močiutei be tavęs liūdna, ant sienos ji turi tavo nuotrauką su mano mama. Šuniuko dvasia iškišo liežuvį ir pavizgino uodegytę. Kaip ir gyva žmogaus kalba kalbėti nemokėjo. Buvo ir džiugu, ir liūdna, nes paglostyti ar pakasyti paausio  nebuvo įmanoma.

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #24 Prieš 4 metus »
Sophie liūdėjo be galo. Aš turiu šiek tiek burtininkų kraujo... Aš... aš... turėjau tetą... Kada ji mirė? Gal ji būtų galėjusi mane auginti? Dieve, kodėl aš nieko apie ją nežinojau? Kodėl taip trumpai su ja kalbėjau? Kodėl?
Mergaitė turėjo milijonus klausimų. Nuo šios akimirkos ji be galo liūdėjo. Nes ji žinojo, jog turėjo tetą, daug labiau liūdėjo, kad vasarai reikės grįžti pas globėją, kurios švilpė be galo nemėgsta.
Švilpė liūdnai pasiėmė lazdelę ir sumurmėjo burtažodį, kurį sakė daug mokinių.
- Aguamenti...
Nieko neišėjo. Pirmakursė nesutriko. Tiesiog pabandė kiek lengvesnį burtažodį.
- Aqua eructo
Lapas užgeso. Švilpynės mokinė pasiėmė lapelį ir su visomis smulkmenomis užrašė viską. Viską. Tada padėjo galvą ant suolo krašto laukdama suskambančio skambučio...

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #25 Prieš 4 metus »
Sebastiano pastangos lankyti pamokas baigėsi maždaug rugsėjo viduryje. Vaikinas turėjo savų reikalų: miegoti, gailėti savęs, nekęsti aplinkinių, o ypač triukšmingų koridoriais belakstančių jaunesnių mokinukų, mintys apie mirtį irgi kiek pakeldavo nuotaiką. Tik Herbologijos pamokose dar kartais pasivaidendavo. Juk nenori užsitraukti koledžo vadovo nemalonės. Na, šitam tikriausiai jau per vėlu, bet šiaip ar taip, Varno Nago vadovas buvo vienintelis dar pakenčiamas profesororius, nesiūlantis mokinukams šiltų pledukų ir amžiaus senumo sausainėlių su atvėsusia arbata.
Keista, kad pamoka vyko pilies viduje, tačiau, tiesą sakant, Sebastianas tam neprieštaravo, lauke šiuo metu žmogus turbūt galėjo sušalti į ledą. Kur tas klimato atšilimas? Dabar visai praverstų.
Pratylėjęs teorijos dalį, Sebukas nuėjo pasiminti augalo, kurio pavadinimo jau negalėjo prisiminti, lapo. Nuslinkęs į toliausią klasės kampą, penktakursis apžvelgė klasę. Dauguma mokinukų jau kalbėjos su giminaičiais, na, Sebas neįsivaizdavo kas jam galėtų apsireikšti, nes apie savo šeimą nežinojo beveik nieko. Iš apsiausto kišenės išsitraukė degtukų dėžutę. Degtukų dėžutėje vyravo savita tvarka - panaudoti pagaliukai buvo sudėti viena puse, o dar tik besudegsiantys - kita. Varnas paėmė degtuką, uždegė jį, o iškart po to ir lapą. Šis kaip mat pradėjo smilkti. Atrodo, iš dūmų pradėjo formuotis žmogystos kontūras. Po keliolikos sekundžių prieš Azrielį sėdėjo iš išvaizdos jauna mergina, tikrai išvaizdi, berniukas negalėjo tam prieštarauti, tokio grožio merginą retai tekdavo pamatyti. Tamsūs plaukai siekiantys krūtis, visai trumpas sijonėlis, jei būtų dar kiek trumpesnis, penkiolikmečiui tektų grožėtis dar vienu vaizdu. Nemeluosiu sakant, kad mergina atrodė kaip nuo kokio žurnalo, patinkančio hormonų audroms pasiduodantiems paaugliams, viršelio. Nagi, kvaily, nesuskysk, ji juk negyva.
- Ammm,- balsas kiek užlūžo,- kas tu tokia?
Mergina pakėlė tamsias akis, o Sebukas suprato, kad niekam iš bendraklasių niekam taip nepasisekė kaip jam. Jiems apsireiškė visokio plauko sudžiūvusios tetulytės, tačiau nei prieš vieną nebuvo merginos, kuri galėtų čia ir dabar sutrypti Herondeilą ir jis tik padėkotų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sebastianas Azrielis Herondeilas »
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #26 Prieš 4 metus »
Mergaičiukė vėl žingsniavo į herbologijos pamoką. Šį kartą ji vyko pilyje. Na ir koks skirtumas, Torei visai nusispjaut kokiomis aplinkybėmis teks pamatyti savo mylimiausią profesorių. Penkiolikmetė išklausė kitų bendramokslių atsakymų, pati nieko nesakė, nes atsakymo nežinojo, o spėlioti ir apsikvailinti prieš Starką atrodė nelabai protinga mintis.
Varnė nuėjo link augalo nusiskinti lapo, pakėlusi akis dar šyptelėjo profesiriui, pasiėmė pagalvėlę ir nužingsniavo į patį klasės centrą. Visi mokinukai kažkodėl spietėsi į klasės kraštus, o Torė grūstis nenorėjo, todėl nusprendė pasitenkinti erdvesne vieta klasės viduryje. Padėjusi lapelį ant žemės, o pati atsisėdusi ant pagalvės mergaitė iš pailgos apsiausto kišenėlės išsitraukė burtų lazdelę ir nusitaikė ja į nekrofilo lapą:
Incendio,- tvirtai ištarė ir kerai kaip mat pakluso buvusiai varniukų prefektei. Net nenutuokė su kuo galėtų susitikti. Mergaitei neteko patirti kažkokių tai netekčių. Galbūt augalo lapas tiesiog susmilks nieko magiško nepadarydamas? Tačiau kaip tik po tokios minties mergaitė prieš save pamatė vyresnio amžiaus vyriškį.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #27 Prieš 4 metus »
- Kas aš tokia?- pratarė aksominiu balsu, kuris visiškai atitiko jos išvaizdą,- Nepradėsiu dabar maivytis, kad kažkokie motiniški inkstinktai verčia mane ištarti ,,Koks tu jau didelis, Sebuk",- ištarė nelabai rodydama susidomėjimo. Motiniški inkstinktai? Ką ji čia šneka? Sebastiano mama juk sveika ir gyva. Ir šios merginos išvaizda tikrai nepriminė mamos ar dar kokios tetulės.
- Aš tavo tėvo motina. Malonu susipažinti,- pagaliau nusišypsojo vaikinukui. Močiutė. MOČIUTĖ. Tokias mintis (manau, turėtumėt suprasti kokias, atsižvelgiant į merginos išvaizdą) Sebastiano galvoje sukėlė močiutė. O, siaube. Sebastianai, kaip apgailėtina. Dabar, geriau įsižiūrėjęs, galėjo pastebėti, kad jos akys visai kaip varno.
- Tu mano močiutė?- kilstelėjo antakį.
- O, siaube, nedrįsk manęs vadinti močiute. Aš Ana.
- Gerai, Ana,- šyptelėjo, jis ir pats tikrai nenorėjo šios nuostabaus grožio merginos vadinti močiute.- Kas tau atsitiko? Tėvas niekada nieko apie tave nepasakojo.
- Tavo senelis mane nužudė už tai, kad buvau neištikima jam,- gūžtelėjo pečiais lyg jai būtų visai nusišvilpt,- Matai, Herondeilai tikrai mėšlini žmonės, neįsižeisk. Tavo tėvas išaugo lygiai toks pat kaip ir jo tėvas. Tad prašau nepasek jų pavyzdžiu,- kiek liūdniau šyptelėjo. Azas nesugalvojo ką galėtų pasakyti.
- Nenustebau per daugiausiai,- galiausiai ištarė. Jam patiko Ana. Buvo protinga nepaisant jos stereotipinės karštos pupytės išvaizdos. Ir, atrodo, nekentė jo tėvo taip pat kaip ir jis.- Mes neturime daug laiko. Buvo smagu susipažinti, Ana,- šyptelėjo.
- Buvo smagu susipažinti, Sebastianai,- taip pat nusišypsojo jam mergina. Berniukas atsistojo ir ant šalia merginos esančio lapo kerais ant jo užpylė vandens. Anos vaizdinys išnyko, o Sebastianas vėl galėjo matyti savo bendraklasius. Vaikinukas nunešė pagalvę atgal prie profesoriaus. Ši pamoka jam visai patiko. Leido suprasti, kad gal ne visi genai jo šeimoje suknisti.
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #28 Prieš 4 metus »
Mergaitė dar kelis kartus sumirksėjo. Prieš ją sėdėjo visiškai nepažįstamas žmogus. Visi jos seneliai gyvi, tetos ir dėdės irgi, tėvai tuo labiau.
- Sveiki,- mandagiai pasisveikino nenorėdama parodyti nepasitenkinimo.
- Sveika,- šyptelėjo vyriškis.
- Ummm, labas?- pakartojo Torė. Jai nebuvo lengva pradėti pokalbį su nepažįstamais žmonėmis.
- Ar neprisimeni manęs?- kilstelėjo antakį žmogysta.
- Atleiskit, bet ne, o turėčiau?- kiek sumišusi paklausė. Jėzus, ši pamoka tikra kančia. Aišku, čia jos kaltė, o ne Starko. Tikrai ne.
- Tikriausiai ne, na, negalėtum, tiesą sakant. Aš tavo proprosenelis. Net nežinau ką turėčiau pasakyti, man prastai sekasi kalbėti su nepažįtamaisiais žmonėmis,- susinepatoginęs sukikeno. Torė šyptelėjo:
- Suprantu jus, man irgi nesiseka šis bendravimo menas. Bet gal papasakokit ką nors apie save?
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: II herbologijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #29 Prieš 4 metus »
Vaikinukas tyliai stebėjo kitus mokinius. Vieni džiaugėsi, kiti verkė, susitikę su mirusiais artimaisiais. Pats grifas nežinojo, kaip elgsis. Buvo beveik tikras, kad susitiks su mama. Tačiau jos nei prisiminė, nei galėjo atpažinti. Atsidusęs Sigurdas pabandė uždegti lapą:
-In...cendio.
Nieko neįvyko, nes per vidurį žodžio jis staiga užsikirto. Delnas, gniaužiantis juodmedžio lazdelę, virpėjo. Negi...aš bijau? Bijau susitikti su žmogumi su kuriuo visada norėjau susipažinti? Nesąmonė! Mokinys atsikrenkštė ir jau tvirčiau pakartojo burtažodį:
-Incendio.
Tamsus lapas, kone susiliejantis su akmeninėmis grindimis, pamažu pradėjo degti. Virš jo lėtai formavosi pilki dūmai. Šviesiaplaukis išplėstomis akimis stebėjo juos, nenorėdamas nieko praleisti. Širdis krūtinėje tuksėjo kur kas greičiau nei jis norėjo.
-Eduk, -netikėtai kreipėsi moters balsas ir dūmuose pasirodė giedras veidas, apsuptas šviesių plaukų,-manau, kad jau seniai šitaip niekas į tave nesikreipė...
-Mama?- nedrąsiai paklausė vaikinukas, vis dar negalėdamas atsitokėti dėl to, kad jį pavadino antruoju vardu. Sigurdas vis iki šiol nesuprasdavo, kam jam buvo reikalingas antrasis.
-Taip...-malonus balsas užliūliavo grifą,- Džiugu, kad prisimeni mane.
Jis sutriko. Negi ji mano, kad aš ją pamenu? Kaip? Kiek man tada buvo metų? ...Keturi?
-Aa... Manau, kad tavęs neprisimenu. Bet visada norėjau su tavimi susitikti.- greitai pridūrė mokinys,- Tačiau visa, kas nutiko, sužinojau tik praeitais metais...-jis vis dar nedrįso nuleisti akių nuo mamos, tačiau iš balso tono galėjai spręsti, kad dėl to kaltina save.
-Nieko, viskas gerai.-moters figūra palinko į priekį, lyg norėdama apkabinti sūnų,- Kai pamačiau, kaip sutrikai man prabilus, supratau, kad tėvas savo nuomonės nepakeitė.- šviesiaplaukė nusišypsojo, tačiau šypsena nebuvo linksma.
-Ką?-šiauriečiui buvo sunku susigaudyti, apie ką ji kalba.
-Tavo tėvas buvo užsispyręs tave vadinti Sigurdu, o aš - Edu. Todėl turi du vardus.
Jaunasis burtininkas susiraukė. Jis tikrai nesitikėjo tokio paaiškinimo.
-Bet pagalvok, kuo nori būti pats. Ir prisimink, kad aš visada būsiu šalia, Eduk.
Atvaizdas pradėjo nykti, šviesiaplaukis ištiesė ranką, lyg bandydamas tai sustabdyti:
-Mam...
-Gali mane vadinti Astrida...-pasigirdo silpstantis balsas.
Tebevirpančia ranka jis nukreipė lazdelę į beveik sudegusį lapelį ir tarė:
-Aguamenti.
Šįkart burtas pavyko iš pirmo bandymo. Linkstančiomis kojomis ir ūžiančia nuo minčių galva grifas padėjo pagalvėlę į vietą bei atsisveikinęs su profesoriumi lėtai patraukė link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.