[Teodoras Meiden]

 Gyvenime yra du keliai į laimę: vienas atviras, toks, kuriuo žengia visi, jis trumpas, greitai pasibaigia, yra be kliūčių, o kitas – tamsus, baugus, sudėtingas ir tęsiasi, rodos, be galo. Teodoras yra sustojęs pusiaukelėje, kur akys susiduria su senu beržu, o platus kelias išsiskiria į tuos mažus takelius. Ir stovi. Galiausiai apsisuka ir grįžta iš kur atėjęs. Berniukas niekada nedrįso pasirinkti, nes bijojo suklysti. Taigi, trečiakursis nori vėl bandyti atsitiesti – po truputį, gal prireiks daugiau kantrybės (o žinia, kad jis jos neturi) – metas judėti tolyn ir pasikeisti. Pakeisti charakterį ir tai, kas nepatiko Rouzei, kas nepatinka Keitei. Metas suaugti, o gal suvaikiškėti?
 Klastuolis bando naikinti savo įpročius ir prisiverčia vardan savęs, vardan pačio koledžo nueiti į pamoką. Šįkart tai pasirodė buvo herbologija.
 Išties, Teodoras Šermanas nedrįso sau pripažinti, jog norėtų būti toks, kokiu yra varno nago koledžo vadovas ir šios pamokos profesorius. Nemenko protelio žmogus, manytų, išvaizdus (ir visos merginos, atsiprašau, dar visai mažos mergaitės, Tomas pastebėjo, limpa prie jo), tobulai griežto charakterio. Nedaug trūksta, primins ir patį klastuolio tėvą – į kurį vis dėlto bernužėlis nuspręs lygiuotis?
 Ir tiesa, augalai Teodorui yra tikrai ne draugai, nors ir ne priešai. Tik kažkokie pažįstami, nugrūsti į smegenų kampelį. Klausimas, jei norite žinoti tiesą, trylikamečiui patiko. Galima pateikti kiek tik nori informacijos apie žmones. Todėl tai viliojo rudaplaukį atsakyti. Jis nepakėlė rankos, kaip daugelis:
 – Elenas Moskje. Šeima gryno kraujo burtininkai ir prancūzai. Gimė tūkstantis penki šimtai tryliktais (1513) metais, mirė tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt penktais (1575). Jei dar nespėjote suskaičiuoti, gyveno šešiasdešimt du (62) metus. Visą gyvenimą praleido Bezjė mieste ir deja, nebuvo didelis ekspeditorius, keliavo nedaug. Labiausiai tyrinėjo Viduržemio jūrą, jos gelmėse slypinčius augalus, aplink teritoriją augančius išskirtinius medžius, net, jei ir atrodo, jog niekuom neišsiskiria. Mokėsi Biobetonse, todėl buvo be galo mandagus žmogus, laisvalaikį leido ne tik tyrinėdamas augalus, bet ir šokdamas. Žmona, prancūzaitė, Elis, mirė labai jauna (liga priminė leukemiją, nors jos požymiai dar ilgai nebuvo žinomi) , o jų santuoka truko tik trejus metus, vaikų neturėjo, – Teo kiek sustojo. Ar jis pasakė per daug? Na, čia dar pakankamai mažai, kaip jam. Kaip minėjau pradžioje, jis po truputį keičiasi ir renkasi kitokius kelius. Bando pasakyti kuo mažiau, nors veidą iškreipia skausmas. Norisi išrėkti daugiau faktų, tik tyli. Niekam neįdomu, niekam nereikalinga. Judėk toliau.
 – Elenas nebuvo labai žinomas dėl savo herbologinių atradimų, jų buvo vos trys. Vienas iš jų, atrado vaistus nuo jau spėjusios per šitiek metų išnykti mirtinos ligos (ko gero, išmirė Sizi bakterijos). Žolė, iki šiol auganti Prancūzijos pietryčiuose, prie Didžiojo Saulėlydžio (viduržemio) jūros buvo pavadinta taip pat Sizi. Antras atradimas buvo Arengo medis, išvaizda primenantis palmę, tačiau jo mediena kaupia medžiagų daugeliui priešnuodžių. Trečiasis, nuodinga Mesilė. Parašė septyniolika (17) skirtingų straipsnių apie šią gėlę, kaip ją atpažinti, kaip elgtis ją radus, ką daryti, ko ne ir panašiai. Tai išgelbėjo ne vieną ir ne dvi burtininkų gyvybes. Gal tik žiobarai iki šiol kankinasi su nežinomai simptomais, – vyptelėjo berniūkštis ir pagaliau baigė monologą, dar negalėdamas didžiuotis, kad pavyko sutrumpinti savo mintį. O gal vis dėlto išeis jam kitąkart?

[Gabriel Anthony Conte]

Atrodo, berniukas jau metų metus mokosi Hogvartse, tačiau taip tik atrodė. Dienos čia atrodė ilgesnės nei namie, naktys taip pat. Dar šešeri metai šitoje dievo pamirštoje skylėje ir Gabrielius pagaliau galės veikti ką tik jo širdelė geis.
Šiltnamyje buvo taip pat drėgna kaip ir lauke, Antonio tokie orai tikrai nežavėjo. Jam labiau patiko vasaros dienos kaitinamos saulutės. O ne tikrų tikriausia pliurza. Berniukas išgirdęs koledžo vadovo klausimą vis dėlto kilstelėjo ranką:
- Manau, ummm, lyg dar niekas neminėjo Fazilio Meino?- prikando lūpą kiek susikrimtęs. Jam tikrai nesisekė kalbėjimas prieš auditoriją, o ir pats profesorius kėlė šiurpą.- Na, tarkim. Taigi, Fazilis gimė 1542 metais Italijoje. Berniukas nuo pat vaikystės mėgo būti lauke, o ir tėvai tik skatino tokį jaunojo burtininko būdą. Nieko nuostabaus, kad baigęs Hogvartsą Meinas pasirinko Herbologijos studijas. Baigęs jas, vyras nusprendė pašvęsti savo gyvenimo būtent jo mylimam mokslui. Tyrinėdamas augalus jis atrado Skaisčiąją Tauragnę, kuri augo Saharos dykumoje. Jos augimui visiškai nereikėjo drėgmės. Tik kuo daugiau saulės. Šis augalas pasižymėjo gydomosiomis galiomis, tačiau ne taip apdorotas galėjo būti nuodingas. Tiksliau, nuodingos buvo jo sultys. Žmogaus, į kurio organizmą patektavo tauragnės sulčių, kraujas kaipmat sukrešėdavo. Taip pat jis parašė mokslinį darbą apie dykumose augančius augalus bei atrado naktinę saulėšmėžą,- baigė kalbėti, o burna atrodė lyg dykuma apie kurią jis ir šnekėjo. Tačiau vandens paprašyti jis neišdrįs.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Patyliukais nudžiugo pamatęs kelis pažįstamus veidus iš jo paties kuruojamo koledžo. Čia buvo ir buvusi prefektė, visad žiūrėjusi į jį žibančiom akim (nemeluosiu, Starkui tai kaip reikiant glostė savimeilę), ir esamas prefektas, visad viskuo nepatenkintas (Ramsay dažniausiai jam pritardavo, tačiau susilaikydavo nuo komentarų), ir matyta klastuolė, gana gerai lankiusi jo pamokas, nors be pavardės antsiuvo ant apsiausto niekaip negalėjo prisiminti jos vardo. O ir naujai atsiradę mokiniai neprezentavo savimi kažko tokio blogo, kas priverstų lankininką dar labiau susigadinti nuotaiką.
  Tiesą pasakius, mokinių atsakymai Starką kaip reikiant nustebino. Tikėjosi apgailėtino žinių lygio ir gal vos vienos ar dviejų iškeltų rankų, tačiau teko, deja, nusivilti. Norinčiųjų atsakyti buvo toks pulkas, kad herbologas jau buvo spėjęs pradėti nerimauti, ar vėliau spės tinkamai iššaiškinti praktinę pamokos dalį ir, juolabiau, ar mokiniai turės pakankamai laiko jai atlikti. Na, bet patys kalti, kad tiek šneka, tai ką jis dabar padarys?
  Bet gal dėl to, kad laikas vis tekėjo ir tekėjo, susilaikė nuo pavienių mokinių atsakymų komentavimo. O labai norėjo. Koks dar per dievas, jei tas net neegzistavo? Tačiau jaunuolis tik pavartė akimis ir nieko nepasakė, užtat iškart ėmėsi praktikos aiškinimo.
  – Na, džiugu, kad šį bei tą žinote, – „dosniai“ pagyrė susirinkusiuosius, – Dabar galime pereiti ir prie tikro darbo. Susiskirstikite poromis ir po vieną atstovą iš poros prieikite prie mano stalo, pasiimkite po buteliuką ir grįžkit. Buteliukuose yra haliucinogeninio skysčio, kuris nukels jus į tam tikrą klimato zoną. Kiekvienas poroje išgerkite po du didelius gurkšnius eliksyro. Jis perneš jus kartu. O dabar ir pati užduotis: turėsite įsilieti į ekspeditoriaus darbą. Atsidūrę nežinomoje erdvėje, turėsite išnagrinėti joje esančią augaliją. Patys nuspręskite, kaip pasidalinsite pareigomis, kaip organizuositės darbą, galiausiai, jei tik norit, galit haliucinacijoje nesiskirstyti ir kiekvienas dirbti sau. Toje vietovėje turėtų būti ir palapinė su visais ekspeditoriaus ir tyrinėtojo reikmenimis. Priklausomai nuo vietos, visa augalija gali būti aplink jus, o gal reikės gerokai paeiti, kol ką nors užtiksite. Po valandos su viršum eliksyras baigs veikti ir vėl atsidursite klasėje. Vis dėlto raginu būti atidiems ir darbą atlikti sąžiningai, nes gautų rezultatų jums prireiks namų darbuose.


---
Trumpai:
kiekviename buteliuke yra skirtingas skystis, kuris nuneš į vis kitą vietą. Pasirinktos vietovės (klimato zonos) negali kartotis! Išgeriate skysčio ir pasineriate į haliucinaciją, kurioje kartu išnagrinėjate vietos augaliją. Daugeliu atveju ji jums bus visiškai nauja, augalų didžiumos nepažinosite, tad sugalvokite originalių ir įdomių būdų (arba atvirkščiai – galite pasigooglinti realius prietaisus ir juos panaudoti), kaip gauti informaciją ar ištirti nepažįstamą augalą.
Mažiausiai 3 postai vienam veikėjui.
Turite daugmaž savaitę.
Kilus klausimams (tiek jums, tiek jūsų veikėjams), siūlau rašyti į až.

[Airina Sebastiana Sauders]

 Airina išties nuoširdžiai klausėsi kitų mokinių atsakymų. Nebuvo girdėjusi daugiau informacijos apie kitokius ekspeditorius nei vaikai pasakojo. Buvo įdomu ir gana naudinga. Tuo pačiu, didžiavosi ir savu atsakymu, nes ne visi atsakė į viską, ko prašė profesorius. Vieni kalbėjo per mažai, kiti per daug. Buvo savita pusiausvyra.
 Galiausiai dabartinis josios koledžo vadovas paskelbė praktinę užduotį, kuri taip viliojo mergužėlę it pieniškas šokoladas, pirktas mažytėje krautuvėlėje gimtojoje Italijoje. Visų pirma reikėjo išsirinkti su kuom atliks darbą, tačiau Airina Sebastiana ne per labiausiai bendravo su varnanagiais ar kitais Hogvartso mokiniais, tad kiek nuleido galvą žemyn, stebėdama kaip netvirtai kojomis stovi ant šiltnamio pagrindo. Norėjo tarsi išlįsti iš savęs, palikti išnarą už ir pabėgti. Toli, kur baimė neša.
 Staiga mergaitė užmatė panašaus amžiaus, gal kiek vyresnį, berniuką. Atsiminė, klastuolis taip buvo užsivedęs apie savo dėstomą herbologą, kad dar ilgai nesustojo. Kėlė susižavėjimą baltapūkei. Ji tyliai priėjo prie rudaplaukio ir nedrąsiai, nežinodama kaip tiksliai paklausti, pasiteiravo, ar šis norėtų dirbti kartu.

[Amira Martin]

  Na, nepaminėjo keletos detalių ir kas iš to? Tačiau taškų suma vis vien nerūpėjo Eliadei. Nei kas ją teis nei bars už blogus pažymius. Fee pamąstė, pastebėjusi, kaip šis profesorius mėgsta varnius, tačiau blogos nuomonės susidaryti neskubėjo. Kol mokėsi Koldotvoretz, kasdien gaudavo pagyrų iš kelių profesorių už savo gabumus. Na, teko pripažinti, kad runos ir skraidymas jai sekėsi tikrai puikiai. Nugirdusi praktinę užduotį, apsižvalgė. Noro dirbti poroje antailop nebuvo, tačiau jei šalia nebus žmogaus, ji gali ir neatlikti užduoties. Skubiai apsižvalgė. Ieškojo porininko, kuris mažiausiai užknistų ir neaiškintų pačiai Amirai ką reikia daryti. Netrukus pastebėjo puikią porininkę. Alder šyptelėjo ir priėjo prie švilpės. - Eime kartu! - Nusitempė septintakursę prie profesoriaus stalo, įdavė buteliuką Wrenai, paėmė vieną sau ir žvilgsniu parodžiusi ryžikei išgerti, išgėrė pati ir užsimerkė. Kai atsimerkė jau buvo šilto klimato zonoje. Apsižvalgė. Milžiniški medžiai, visur drėgna ir karšta? Tropikai, faina.

[Maëlys Barbara Agreste]

  Maë šiandien buvo ta, kuri uždarė šiltnamio duris. Į pamoką nevėlavo, žinoma, tačiau būdama prie pat durų tiesiog stebėjo visus kitus ir praleido teoriją. Tiek metų gyvendama žiobarų pasaulyje ir tik metus būdama magų pasaulyje nespėjo sužinoti apie viską pakankamai, tad tiesiog nutylėjo atsakymą į klausimą, tačiau atidžiai klausėsi kitų. Ką žinai, gal kažkuris dėmesio vertos informacijos pateiks? Tačiau nugirdusi pagrinde moksliukų citatas, tyliai atsiduso. Vienintelis žmogus, į kurį teikėsi atkreipti dėmesį buvo varnė. Dievas, ha. Man patinka tavo atsakymas, rudaplaukė. Netrukus išgirdusi praktikos užduotį, tikėjosi, kad kažkas pats bėgs prašytis į poras, tačiau netrukus persigalvojusi, nuėjo prie vienintelės mokinės, minėjusios prancūzų herbologą. Gal net prancūziškai galėsim pasišnekėt. - Nori dirbti kartu? - Rėžė netikėtai įsidrąsinusi. Ant uniformos perskaitė pavardę. Digori.

[Torė Finitsis]

Torė stengėsi susikaupti ir išklausyti kitų mokinukų mintis, tačiau jai tikrai prastai sekėsi. Gal ką nors prisidirbti, kad jai paskirtų areštą? Juk tada tikrai nuskils pabendrauti su Starku. Tačiau taip tik susigadins savo reputaciją. Palikime šią idėją vėliasniam laikotarpiui. Kodėl ji negalėjo gimti kokia dešimčia metelių anksčiau? Dabar viskas būtų žymiai paprasčiau. Na, tikriausiai teks susitaikyti su šia liūdna jos lemtimi. Sėkmės Torei.
Mergaitė apsižvalgė su kuo galėtų atlikti praktikos darbą. Matė daug matytų veidų, nes į koledžo vadovo pamokas rinkosi nemažai varniukų. Galiausiai, pastebėjusi rūškaną Sebastiano Herondeilo veidą nuėjo link prefekto.
  - Ar tavo nuotaika kada nors gyvenime pasitaisys?- paklausė stengdamasi atrodyti draugiškai. Nieko blogo prieš bernioką ji neturėjo.- Neprieštarausi jei kartu atliksim praktiką? Nueisiu paimti eliksyro,- tikriausiai prieštaraus, bet Torė net nelaukė atsakymo, o tiesiog nuėjo paimti eliksyro. Nuo profesoriaus stalo. Nuo Starko stalo. Širdis daužėsi nenusakomu greičiu, o mergiotė tiesiog bandė išsilaikyti ant kojų. Paimdama eliksyrus dar žvilgtelėjo į Starką ir šyptelėjo jam. Iš kur tokia narsa pas šią varniukę? Mergaitė apsisuko ir nužingsniavo atgal prie Sebo bandydama nepavirsti į verdančią jaismų balutę. Stengdamasi greičiau nukreipti mintis, pagriebė eliksyro buteliuką, jį atsuko ir pažvelgė į porininką:
  - Skanaus,- linktelėjo ir užsivertė butelaitį, o tada perdavė jį varnui. Šiltnamio vaizdinys akyse pradėjo temti, o dar kelis kartus sumirksėjus pradėjo visai keistis. Torė pilnai užsimerkė. Kiek pykino. Tikriausiai niekis. Atmerkė akis. Šiltnamio kaip nebūta. Prieš akis plytėjo nuostabus ir iki skausmo norvegiukei varnei pažįstamas vaizdas - Norvegija ir jos fjordai.

[Teodoras Meiden]

 Teodoras stovėjo, ilgesingai žiūrėdamas į dangų pro apsiblausiusius šiltnamio langus, ieškodamas kruopelytės šiltosios saulės, likusios nuo vasaros, tačiau nerado. Iš tikrųjų, net nenuliūdo. O ir nebūtų nudžiugęs. Jam tikrai, tikrai nuoširdžiai neberūpėjo, kas dedasi pasaulyje, tuo labiau, koks oras puošia rudenį. Šiuo metu rudaplaukiui buvo aktualus jo vidinis pasaulis. Širdyje vis dar buvo vakuumas. Besipildantis deguonies.
 Kai visi baigė kalbėti, buvo tylu. Neilgai. Profesorius iškart paskelbė užduotį. Tačiau Teodoras Šermanas kiek atsuko laiko atgal. Ar jis negavo pagyrimo? Kiek jis uždirbo taškų? Trečiakursis supyko ir neplanavo daryti praktikos, kol profesorius Ramsay garsiai nepraneš, jog šis klastuolis puikiai draugauja su atmintimi ir informacija. Deja.
 Staiga prie jo priėjo mergaitė. Ženkliukas skelbė, jog varnanagė. Atrodė gal tik metais vyresnė.
– Regis, Airina Sebastiana būsi vardu, – rudaakis šyptelėjo, prisivertė būti malonus, – galiu būti tavo partneris, bet iš karto pranešu, mėgstu dirbti vienas.
 Klastuolis greitai apsisuko, nuėjo prie mokytojo stalo ir grįžo pas mergiotę su buteliuku, sklidinu neaiškaus skysčio. Na, jis buvo aiškus. Tik niekur nebuvo parašyta, kokią geografinę vietovę trečiakursis būsiąs paėmęs.
– Priminsiu, du dideli gurkšniai. Paprastai jūs mėgstat pamiršti, kas sakoma, – Tomas tarstelėjo, prisidėjęs prie lūpų buteliuką. Padarė, kaip reikėjo. Pasijuto lyg svaigimas, lyg svyravimas ir visai netrukus Teodoras buvo jau ne šiltame šiltnamyje, o šiaurės Maroke esančiuose kalnuose. Čia išties buvo šalta, matėsi, jog bendražygės oda pašiurpo. Buvo neištirpusio sniego, o truputį kairiau vingiavo upė. Klastuolis bandė prisimint, kokiame močiutės kalendoriuje užmatė tokią gražią vietovę, akį užmesdamas į Airiną.

[Cadence Naomi Sinclair]

Kadencė žvelgė kažkur į tolį. Smegenyse ūžė garsas pranešantis apie pergalę. Ji buvo įvertinta geriau nei vyresnėlis brolis. Ši diena buvo visai nebloga.
  - Durnius, tu, durnius, aš taip ir žinojau!- atsisukus į Eliotą išrėžė jam į akis. Kadencė Naomi Sinkler iškilmingai prisiekia, kad šią akimirką ji broliui primins visą savo likusį gyvenimą. Visiems susipažinus su Sinklerių vaikais pirmas dalykas, kuris būdavo aiškus - kaip jiems svarbu būti geresniems už kitus. Ir štai Kadė geresnė net ir už savo besmegenį brolį. Lyg ir taip būtų neaišku.
Net neklaususi ar norės būti jos porininku, Kadencė nuėjo paimti eliksyro sau ir broliui. Na, nei jinai, nei jis neturėjo jokio noro dirbti vienas su kitu, tačiau kiti čia esantys pirmuoniai tikrai buvo prastesnis variantas. Žmonės su keistais vardais, veidais ar kaimiškas akcentais tikrai Kadei nekėlė noro su jais turėti jokių ryšių. Neduok, Dieve, apsikrės bjaurumu.
Grįžusi mergaitė gurkštelėjo du gurkšnius eliksyro ir dar spėjo atkišti buteliuką broliui kai vaizdas pradėjo blankti. Po kiek laiko Kadencė pajuto šilumą. Atsimerkė. Buvo turistinėje vietovėje. Plakatas skelbė, kad Sinkleriai atsidūrė Belize. Ir jau kaip ir turėtų lipti į laivelį plukdantį į ekskursiją po koralinius rifus.

[Airina Sebastiana Sauders]

 Airinai buvo nesunku atspėti, jog berniukas sutiks dirbti kartu su ja, nes nebendravo su kitais mokiniais ir aktyviai neieškojo poros. Galbūt išvis nebūtų dirbęs, kol profesorius nepasiūlytų keliauti ilsėtis ar priverstų atlikti tą, ką reikia.
 Mergaičiukė nusišypsojo, kai berniukas atnešė buteliuką su skysčiu, linktelėjo ir gavusi dalį sau, išgėrė vieną didelį gurkšnį, tada antrą. Varnanagei nepatiko jausmas, kurio metu lyg keliavo po haliucinaciją, o atsidūrusi kažin kokioje kalnuotoje vietovėje iškart nugriuvo, nes kojos neatlaikė krūvio. Buvo šalta, drebėjo, tačiau prie klastuolio prisiglausti nedrįso – bijojo, jog atstums. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės po apsiaustu, paklausė bedražygio:
– Kokia tai vieta? Alpės? – baltaplaukės akys spindėjo. Gal nuo sniego, kurį apšvietė saulė, gal nuo augančio džiaugsmo.
 Neilgai trukus, pirmakursė nusprendė veikti. O kadangi Teodoras buvęs pareiškęs, jog mėgsta dirbti vienas, Airina jį suprato ir patraukė į dešinę pusę, kiek tolėliau nuo upės, ieškodama, kur galėtų būti ekspeditoriaus palapinė su visa reikiama įranga. Ji išskyrė šaltame kalnų fone – didelė ir raudona. Net nesumojo pakviesti berniuko iki čia, pradėjo knaisiotis po daiktus. Rado užrašinę, nekaip padroštą pieštuką, padidinamąjį stiklą, pirštines ir storą knygą. Tai buvo paprasčiausi, tačiau svarbiausi dalykai. Prireikus kažko daugiau, Sebastiana galės grįžti atgal.
 Dabar prasidėjo varnės kelionė palei Mulujos upę. Ji platėjo, regis, ten toliau buvo jos delta, plūstanti į Viduržemio jūrą. Atrodė, jog su minute vis šalčiau, o įdomių augalų nesimatė. Na, buvo kelios gėlelės, laibos, vos besilaikančios tokiame stirpiame vėjyje, bet apie jas pirmakursė jau buvo girdėjusi – platūs aprašymai knygose – todėl judėjo toliau, ant nugaros tempdama sunkoką kuprinę, pilną įvairių daiktų.

[Delfė Digori]

Delfė mandagiai klausėsi kitų. Taip, mandagiai. Viena varnanagė varvino akis į profesorių, kad Delfė vos neapsivėmė. Kita nusprendė pasakyti keistoką atsakymą, ir švilpė nesusilaikė nesukrizenusi.
Staiga profesorius pranešė praktinę užduotį, ir mergina pradėjo vaikščioti po klasę. Galiausiai prie Delfės priėjo mergina. Vos ji paklausė, ar švilpė nori dirbti kartu, Delfė palinksėjo galva.
- Taip. Noriu.
Delfė pamatė, kaip ji perskaitė jos pavardę, tad prisistatė:
-Aš esu Delfė. Delfina Digori. Na, bet visi mane vadina Delfe. Einam pasiimti eleksyro.
Staiga Delfė pažino ją. Maëlys! Juk tai ji! Iš kur ją pažino, švilpė nenutuokė, svarbu žinojo, kad pažįsta. Ką gi, bus lengviau. Be to - ji juk klastuolė. Vadinasi bus rimtai, o ne kažkaip "uti-tiuti"
Delfė paėmė eliksyrą. Žiūrėdama į  Maëlys, ši užsimerkė ir staigiai išgėrė. Skonis kaip... Kokokolos su pienu... Švilpei pasidarė kažkaip bloga, bet atmerkusi savo akis, pamatė kažkokią vietą. Kadangi Delfei geografija sekėsi prastai, ji laukė, kol Maëlys pasakys kur jos atsirado.

[kablelis]

Pirmiausia, ką padarė Stevie, kai atėjo į herbologijos pamoką, buvo gilus atodūsis. Pamokos tema skambėjo stebėtinai nuobodžiai. Na, kam rūpi, kas ką padarė prieš kelis šimtus metų? Juk svarbiausia tai, kas vyksta dabar! Kas iš to, kad Stevie sužinos, kad kažkokia islandė padarė vieną, o norvegas - kita? Dėl to nereikia stebėtis, kad penktakursė nesivargino atsakinėti į teorinį klausimą. Ji nė nesistengė klausyti, ką kalba kiti mokiniai, nors dažniausiai bent šiek tiek bandydavo tą daryti. Maža kas, paims ir prireiks per praktiką...
Tačiau šiuo momentu grifė buvo itin nenusiteikus ką nors daryti, ypač atlikinėti kokią nors praktiką. Kai tokia tragiška teorija, praktika irgi nebus geresnė. Grifė juto kylantį nusivylimą. O juk ji mėgo herbologiją. Pirmaisiais metais tai buvo mėgstamiausia jos pamoka. O dabar... Green varstė akimis profesorių. Kažkokių pievų prisigalvoja... susiraukusi pasakė sau penkiolikmetė.
Jos pasipiktinimas pakilo dar labiau, kai išgirdo, kad reikės dirbti poromis. O šito ji tikrai neketino daryti.
- Ne, ačiū, - negarsiai pratarė Stevie. Tikėjosi, kad profesorius vis tik neišgirs. Juk ji nebuvo iš tų maištininkų, kurie prie profesorių gali kalbėti bet ką. Grifė jautė didelę pagarbą visiems profesoriams (bet ir buvusiam koledžo vadovui Matthew Turner!), tad tikėjosi, kad nepaklius į profesoriaus Ramsay juoduosius sąrašus. To visai nesinorėjo. Net ir tuo atveju, kai pamoka atrodė tragiškai neįdomi. Juk dabar dar tik mokslo metų pradžia, gal kitos bus geresnės? Be to, laukia VML, tad tikrai geriau neprisidirbti jau pirmosiomis rugsėjo dienomis.
Su tokiomis mintimis Stevie nužvelgė šiltnamį. Gal yra pažįstamų veidų? Ji iš viso nenorėjo atlikinėti praktikos, tačiau jeigu jau reikia, geriau su žmogumi, kurį pažįsta. Ir kuriuo gali pasitikėti. Grifė prisiminė, kaip yra tekę atlikti praktiką su kažkokiais nevykėliais...
Deja, jokių pažįstamų veidų Stevie nepastebėjo. Mokinių buvo nemažai, tačiau tai daugiausia buvo Varno Nago jaunimėlis, kuris grifei buvo visai svetimas. Ką gi. Green nutarė niekur neiti. Jeigu yra kas nors, kas norės su ja dirbti, gerai. Jeigu ne... Teks praktiką atlikti vienai.

[Teodoras Meiden]

 Berniukas nepatikliai nužiūrėjo mergiotę.
– Kokios čia tau Alpės? Net aukščiausias taškas čia greičiausiai net nesiekia Alpių aukščio. Na, gerai, nemoku juokauti. Tik noriu pasakyti, jog čia tikrai per žemai aniems kalnams. Jei rastum kompasą toj palapinėje, kur profesorius minėjo, gal pavyktų, ką išsiaiškinti. Be to, Alpėse sniegas paviršių dengia kiek aukščiau. Taip pat, esame prie viduržemio jūros. Nesunku nustatyti, kad tai Rifo kalnai, žinokis. Marokas, Afrikoje. Bet aš tik spėju, negaliu visad būti tikras, tiesa?
 Tada mergaičiukė pasitraukė nuo jo ir nužingsniavo toliau nuo upės, kai tuo tarpu Teodoras nusprendė eiti atvirkščiai – link Mulujos deltos. Juk ten tikrai turėtų rasti kažką įdomesnio.
 Praėjus ne visai ilgam laiko tarpui, apsisukęs užmatę tą pačią pirmakursę, su savimi tempiančią kažin kokią didelę, rudą kuprinę. Ko gero, būsią atradusi tą palapinę. Ar jis ją privalėjo aplankyti? Turbūt. Na, valanda laiko klastuoliui yra daug, sugrįš į pradžios tašką vėliau. O dabar nesustojo. Ir ėjo toliau, kur vandens takas vis platėjo.

[Airina Sebastiana Sauders]

 Ką Airina galėjo drąsiai pasakyti buvo, jog augalija čia tikrai skurdi. Žinoma, atpažino ir žiobariškuosius kedrus, dygliuotus visžalius krūmus. Vis artėjant prie upės deltos, nebesimatė nė tų mažų sniego plotelių, oras smarkiai įšilo, jautėsi, jog nelijo gana ilgai. Pašonėje augo kamštiniai ąžuolai. Jie varnanagei patiko. Kartą teko juos liesti, paspausti, net užsižaidė ir pasimetė nuo tėvų Airijoje.
 Ėjo vis tolyn. Tačiau staiga sustojo ir įbedusi svajingas vandenyno spalvos akis į neaiškią augmeniją, nusimetė kuprinę nuo pečių žaibo greitumu. Prisiminė, laiko daug neturėjo, tad skubėjo. Sklaidė storos knygos žaliu viršeliu puslapius, tačiau nerado identiškos nuotraukos augalui. Iš tiesų, tai buvo gėlė. Su mažais spygliukais. O tada papūtė šiltas rudens vėjas ir jis atvertė mergaitei dvidešimt ketvirtąjį puslapį. Jame puikavosi panašus augalėlis į jos rastą, deja, ne viskas sutapo su piešinėliu, tad Airina nusprendė jį ištirti. Išvertusi kuprinės turinį, atidžiai ieškojo kur nugrūdo mažą pincetą, rastą raudonoje palapinėje. Užtruko tik kiek trumpiau, nei su knyga. Nuskabiusi pora žiedlapių ir spygliuką, pasidėjo juos akmens ir pinceto šonu pradėjo juos spausti. Rožinės spalvos Munujos aprašas skelbė, jog, jei iš spyglio sultys išsispaus geltonos, o iš žiedlapio – rausvai baltos, – tai šis augalas. Jei netyčia, vietoj rausvos, sultys taptų raudonosios, vertėtų pasisaugoti. Taigi, pirmakursei pavyko pirmasis variantas ir ji kiek nuleido galvą, nes tik atpažino augalą, o ne atrado naują. Tiek daug tikėjosi. Kaip žinia, vienas augalas – tai ne visą augalija, su ta mintimi baltapūkė patraukė toliau.
 Paeiti teko nedaug, vis arčiau vandens, ten buvo kiek drėgniau, tačiau ne dėl kritulių – šių nesijautė. Užtiko dar vieną augalą, atrodė stambesnis, violetinių žiedų. Susirado aprašą ir pagal jį vėl spaudė skystį iš žiedlapio bei kotelio (spyglių neturėjo). Šįkart spalva žiedlapio buvo kitokia – ne šviesiai violetinė, o žydra. Tai skelbė, jog Arabejas yra nuodingas. Varnė skubiai nusiplovė rankas upelyje, tarsi nebūtų turėjusi jokio kontakto su gėle, ir atsisėdo ant platesnio pilko akmens.
 Galvojo. Kodėl taip yra? Knygoje neparašyta, nepaaiškinta. Netrukus į galvą atėjo mintis. Rifo kalnuose nedaug kritulių, šilta, kiek aukščiau šalta ir yra sniego. Galbūt jiems reikia kuo mažiau vandens ir tam tikros temperatūros? Ne per šiltos, ne per šaltos. O kai čia yra ir upės, neranda tinkamų sąlygų ir auga vos vos kelios? Gavusios per daug vandens, tampa nuodingomis. Airina Sebastiana tai skubiai papildė knygoje pieštuku, galbūt kažkam prireiks, jei ji dar ir būtų teisi.
 Tada sugalvojo apsisukti, nes pasigedo savo bendražygio. Pašaukė. Ir pamatė jį kiek toliau nuo jos, o dar buvo maniusi, kad pametė.

[Žaneta Froz]

Klausytis mokinių pasakojimų apie herbalogijos ekspeditorius turėtų būti smagu, tačiau buvo baisiai nuobodu. Nors grifiukė dažniausiai per pamokas visada įdėmiai klausosi, šį kartą leido sau ir savo mintims nuklysti tolyn. Mąstę apie nieką ir viską iškart. O į pamoką mintys grįžo tik paminėjus praktiką . Išgirdusi apie praktiką mergina apsidžiaugė, tačiau antra dalis ne taip viliojo. Nors praktika visada visi mėgsta, šiandien Žaneta jautėsi visai ne komunikabili ir labai nenorėjo dirbti su kažkuo. Tačiau ir vienai turėtų būti sunkiau. Apžvelgė klasę ir tuos žmones kurie dar buvo vieni. Taip pat taikėsi į vyresnius mokinius, nes tikėjosi gauti pagalbos ir geresnį įvertinimą. Dauguma vaikų buvo iš Varno Nago, tačiau vienam suole pamatė merginą kuria yra mačiusi grifų gūžtoje. Ji irgi buvo dar viena ir dar vyresnė todėl Žaneta įsidrąsino prieiti.
- Sveika, galiu prisėst? - paklausė Žaneta. - Mačiau sėdi viena. Ar jau turi porininką ar nori daryti kartu?