0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 925
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #60 Prieš mėnesį »
   Safyrinės akys nuslydo juodos bažnyčios paviršiumi, apsistojo ties kiek praviromis durimis, taip ir kviečiančiomis užeiti į vidų, tuomet šovė į viršų. Trumpam žvilgtelėjusi į danguje šviečiančią saulę prisikando lūpą, patikrino, ar abu dviašmeniai juodojo kristalo kardai pritvirtinti prie diržo ir žengė vidun.
   Lūpas dar spėjo palikti niūrus vypsnis, vėjo dėka nusinešęs ir katedros pavadinimą. Pasvarsčiusi, kas gi privertė šitaip keistai išsiviepti - juokingas pavadinimas ar neaiškus noras, viliojantis čia apsilankyti po paskutinio karto, nusiėmė juodo apsiausto gobtuvą. Tiesūs, varno plunksnų juodumo plaukai, surišti aukštai į uodegą, dailiai nugulė už nugaros.
   Kilstelėjusi galvą įvertino matomą vaizdą. Kaip ir praėjusį kartą, čia nieko ypatingo nebuvo. Nežinodamas istorijos palaikytum tokią bažnytėlę eiline ir neverta dėmesio. Išskyrus kelis intriguojančius faktus. Faktus, kurie itin domino Luną.
   Negaišdama laiko viršuje pasisuko rūsio link ir it vaiduoklis, ilgo apsiausto dėka, nusklendė į apačią. Tyliai keiktelėjusi mintyse, kai užkliuvo už paskutinio laiptelio, bet stebuklingai išlaikė pusiausvyrą, rauktelėjo antakius. Čia, rūsyje, tamsiaplaukę pasitiko nemalonus kvapas, tačiau priešingai nei praėjusį kartą, nepanašėjo į lavono. Greičiau nudvėsusios žiurkės. Arba kelių nudvėsusių žiurkių.
   Atsargiai statydama kojas, jog batu nesutrėkštų kur nors besivuliojančios nudvėsusios žiurkės, patraukė altoriaus link. Noras viską išsiaiškinti iki smulkmenos, ko nepadarė praėjusį kartą, būtent čia ir atvedė merginą. Suvokusi, kad nuo Hogvartso laikų ji taip ir nepasikeitė, išliko tokia pat, tik papurtė beviltiškai galvą, o tada kiek aštrių bruožų veidą nušvietė pasitenkino šypsena. Nekantravo viską išsiaiškinti, kad ir be Elijah.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Seth Anthes

  • Burtininkas
  • **
  • 6
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #61 Prieš mėnesį »
Peilio smaigalys užlindo už nago,  lėtai judėdamas palei odą ir pagaliau išstumdamas tą keistą į panagę įsmigusį šapelį. Setas nuleido ištiestą į viršų ranką ir apžvelgė iš arčiau. Taip, kažkokios rakšties jau nebebuvo, nors nemalonus jausmas vis dar egzistavo. Pamėgino sprigtelt pirštu. Ne, nebeskaudėjo.
- Reiktų nagus nusikarpyt, - sumurmėjo jis, jau kasdamas nagą.
Gulėdamas ant bažnyčios suolo, su kaire ranka nepatogiai remdamasis į jo atlošą spoksojo į lubas ir svarstė, kad šiandien susitiktas vyrukas buvo tikras iššūkis. Net peilį sugebėjo išmušti, dėl ko vėliau, kai pagaliau nusiuntė jį į sapnų šalį, gavo raustis po rudenį neišvežtus lapus ir šakas, ieškodamas savojo ginklo. Tikriausiai tuomet tas bjaurastis po nagu ir įlindo.
Mintyse vaikinas vis bandė suprasti, kaip sugebėjo paleisti peilį. Kas vyko, kaip smogė, kur smogė, kas nukreipė jo dėmesį. Tokia klaida galėjo jam daug kainuoti. O kas būtų dėjęsi, jei būtų netekęs to peilio!.. Ne... Apie tokią netektį vaikis nė galvoti nenorėjo.
Bažnyčioje buvo vienas, todėl kaip mat išgirdo prasiveriančias duris. Sustingęs klausėsi, tačiau žingsnių praktiškai negirdėjo. Vaiduokliais netikėjo, ne. Šėtono katedra jam tebuvo poilsio vietelė. Porą sekundėlių palaukė, o tuomet pakilo iš gulimos pozos į sėdimą. Prie laukujų durų nebuvo nieko. Spėjo suraukti antakius, kai išgirdo keiksmo aidelį. Liesą šešiolikmečio veidą nušvietė šypsena. Lankytojas! Neee... laaaaankytoooja! – mintyse atgaminęs balsą mažne išdainavo jis. Vikriu judesiu pašoko ant suolo, jau kišdamas peiliuką į jam skirtą garbingą vietą prie diržo, ir suolų atlošais linksmai nušuoliavo ligi klaupkų galo. Tyliai it katė nušoko ant kietų grindų ir pasuko tų pačių laiptelių, kuriais ką tik nusileido žmogysta – ar kas ten bebūtų – linkui.
Nuolatos čia besilankančiam brunetui kiekvienas laiptelis, jo duobutė, nuskilimas ar išvis netyčinis neegzistavimas buvo pažįstamas, todėl be jokių problemų ir be garso – juos sugėrė jo nutrinti batai su minkštučiais padais - nusileido į rūsį. Salės viduryje žibėjo pora žvakučių. Suraukė antakius, bandydamas prisiminti, ar kas galėjo uždegti. Ai, jo, gi buvo tas šiandien čia.. kaip jis... – svarstė jis, kol akys apsiprato su tamsa ir atpažino žmogaus siluetą. Pamiršęs apie kunigą ir tai, kad planavo atsiminti jo vardą, džiugiai nusišypsojo ir į šalis ištiesęs rankas išdainavo:
- Laaaaabutis!
Vaikino riešus jau maloniai šaldė pora užkištų ir, jo nuomone, smagiajai daliai paruoštų peilių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Seth Anthes »

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 925
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #62 Prieš mėnesį »
   Staigiai kryptelėjo galvą. Galėjo prisiekti, kad išgirdo kažką viršuje ir tikrai didesnį už žiurkę, tačiau ateidama čia nepastebėjo, kad ją kas nors būtų sekęs, o ir bažnyčia, rodos, buvo tuščia. Jau vien katedros išvaizda turėjo atbaidyti lankytojus, ką jau kalbėti apie sklandančius gandus. Šėtono irštva tikrai nebuvo pati maloniausia vieta ekskursijai. Nebent buvai visiškas beprotis. Arba nuotykių mėgėjas.
   Atidžiai nužvelgusi rūsį ir įvertinusi savo padėtį ir aplinkybes, įnirtingai ėmė ieškoti vietos pasalai. Derėjo pasislėpti ir užpulti pasirodantį lankytoją pirmiau nei tą padarys jis. Galimybių pasislėpti iš tiesų buvo ne viena, jai tereikėjo žengti kelis žingsnius kolonos link ir pasaloje palaukti savo aukos. Arba prisiploti prie sienos šalia laiptų ir vienu judesiu perpjauti gerklę aukai. Nuo tokios minties Luna vos susilaikė neprunkštelėjusi, bet slėptis nebeketino. Nusprendė priešininką pasitikti atviroje kovoje. Žinoma, jei to prireiks.
   Įsiklausė. Net vilkiškai klausai buvo sunku išgirsti žingsnius. Akimirką net pamanė, kad jai tik pasigirdo ir viršuje nieko nebuvo, tačiau išgirdusi širdies dūžius nežymiai šyptelėjo. Stovėdama nugara į laiptų pusę atidžiai klausėsi, bandė iš žingsnių ir įvairiausių garsų suprasti, kur tiksliai yra auka. Tiek metų tobulintas gebėjimas pasitarnavo, nors sekėsi ne itin gerai, tačiau sekėsi neblogai.
   - Labas, - taip ir neatsisukdama į vaikiną, tik kryptelėjusi galvą tarstelėjo.
   Balsas nuskambėjo šaltai, tačiau kartu keistai linksmai. Tarsi tamsiaplaukę domintų už nugaros pasirodęs vaikinas. Spėjo, kad šis gerokai už ją jaunesnis, nors iš balso galėjai suprasti ir priešingai.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Seth Anthes

  • Burtininkas
  • **
  • 6
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #63 Prieš mėnesį »
Setas nebuvo religingas žmogus. Tiesa, kažkada jis bandė suprasti, kodėl žmonės tiki tuo, ko niekada nematė ir negirdėjo - pirmąsyk lankydamas Šėtono katedroje nukniaukė kunigo kambarėlyje (ar kaip tai vadinasi) esančią seną, vabalėlių apkandžiotą Bibliją ir pamėgino paskaityti. Smulkios raidės jo vos neatbaidė, bet neturėdamas ką veikti, o ir visai nakčiai nutaręs pasilikti bažnyčioje, nusprendė suteikti tai knygų knyga vadinamam veikalui šansą. Viskas galų gale baigėsi tuo, kad Bibliją užmetė kažkur už čia rūsyje esančio altoriaus ir apmąstymų veikiamas (keliasdešimt neįtikėtinų puslapių jam vis tiek neatskleidė, ką gi tas tikėjimas žmogui duoda) savuoju peiliu šalia  keistesnių, įmantresnių ir žymiai gilesnių simbolių išraižė kitus kelis, reikšmės neturinčius, bet visai gražiai atrodančius, ant kurių, jei tik vaikis neklydo, dabar stovėjo jo naujoji pažįstama. Buvo sunku tiksliai pasakyti – raižiniai jau galėjo būti smagiai numindžioti ir paskandinti po sluoksniu purvo. Bet jie tikrai kažkur čia slypėjo.
Jis buvo girdėjęs, kad čia vyksta visokie egzorcizmai, prakeikimai, aukojimai ir panašūs keisti dalykai, bet vaikiui tas pernelyg nerūpėjo ir nekėlė diskomforto – per tuos metus, kai vis čia užsukdavo, nėsyk negirdėjo ir nematė tų visus šiurpinančių dalykų. O gal niekada nesureikšmino to, kas gąsdino kitus, - juk pats sukeldavo ne pačius smagiausius jausmus jį susitikusiems žmonėms.
Priešais jį stovinti persona praktiškai nesuragavo į jo apsireiškimą, priversdama brunetą susimąstyti. Taip, tai tikrai buvo mergina, - galimai žymiai už jį senesnė. Jos stovėsena ir balso tonas išdavė, kad toli gražu ši vieta, o juolab ir smagus vaikino pasisveikinimas nei baugino, nei darė kažkokį įspūdį iš viso. Būtent toks jos abejingumas padarė įspūdį pačiam Setui.
Vaikio šypsena tapo kiek santūresnė, nors akys dar žibėjo. Lyginant su kitais savo pažįstamais, vaikis išsiskyrė gebėjimu tramdytis, nepulti daryti to, ko norėjo, o pirma blaiviai įvertinti susiklosčiusias aplinkybes ir apmąstyti, ar dar yra prasmė vykdyti planą. Kaip tik dabar ir buvo toji pauzė. Kita vertus, jam dar trūko informacijos apie priešais jį esantį žmogų, kad galėtų atšaukti arba, priešingai, tęsti veiksmus.
Blankioj žvakių šviesoj įžvelgė tu „rimtesnių“ simbolių kontūrus ir, veik pasišokinėdamas, jais nužingsniavo link altoriaus, padarydamas lanką ir apeidamas dvi kolonas, taip nedideliu lankeliu aplenkdamas ir merginą. Žvakių šviesa už altoriaus nesiekė, todėl kojos ten vaikinas ir nekėlė. Ko ko, bet nekęsdavo, kai užmindavo ant žiurkės. Priešais altorių jų beveik nebuvo, bet už jo... Vajė.
Stovėdamas priešais tą vietą, kur ką tik taip svetingai pasveikino lankytoją, jautėsi kiek pranašesnis. Iš to, kad mergina keiktelėjo lipdama laiptais, buvo aišku, jog vietos ji nepažįsta. O Setas žinojo bent dar vieną būdą nert iš šitos vietos, jeigu laiptai netyčia nebebūtų tas variantas, o persona, kaip dabar nuojauta jaunuoliui kirbino, pasirodytų esanti gerai pasikausčiusi.
Ranka pasirėmęs į altorių – tarsi būtų šios vietos šeimininkas - kryptelėjo galvą ir, visai neslėpdamas smalsumo, guviai paklausė:
- Ką gi čia veiki?

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 925
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #64 Prieš mėnesį »
   Kurį laiką stovėjo nejudėdama, tik klausydamasi tylaus, gal kiek pernelyg ramaus širdies plakimo. Nujautė, kad už nugaros stovintis vaikinas bus vienas iš dviejų, čia besilankančių kategorijas atitinkančių žmonių. Greičiausiai - beprotis. Tik visiškai nemąstantis padaras šitaip ramiai reaguotų į gandais apipintos bažnyčios rūsyje stypsantį asmenį. Tiesa, galėjo būti ir priešingai - jis turbūt nė nesivargino patikintis visais tais gandais apie velnią, demonus ir kitus dvasių pasaulio reiškinius. Tokia mintis Lunai patiko. Ji irgi netikėjo, kad čia, šioje bažnyčioje buvo iškviestas pats šėtonas. Vadinasi išvada tokia: jie abu nuotykių mėgėjai, nesukantys per daug galvos dėl gandų ir paskalų, nusprendę praleisti dieną kitaip.
   Nuojauta kuždėjo, kad į ją įsmeigtas žvilgsnis. Būtų galėjusi prisiekti, kad pajuto jį fiziškai, o tai galėjo reikšti tik vieną - vaikinas bando įvertinti ją ir nuspręsti - pavojinga ji ar ne. Šitai ir pačiai tamsiaplaukei nuspręsti buvo nelengva.
   Pirma pajutusi, vėliau išgirdusi, kaip į akmeninis iškloto rūsio grindis tyliai kaukšteli batai, kryptelėjo galvą akimis nusekdama nepažįstamąjį. Žvakių šviesoje safyrinės akys blykstelėjo it katės.
   Pastebėjusi, kokiu lanku vaikinukas ją aplenkė, kreivai šyptelėjo. Turbūt pasiliko prie teorijos, kad ji gali būti pavojinga ir derėtų vengti. Ką gi, neklydo, mat juodojo kristalo durklai buvo pasiruošę veikti, nors nujautė, kad jų neprireiks. Jis neatrodė tinkamas varžovas.
   Įvertinusi nepažįstamąjį ir nusprendusi, kad jis visiškai nepavojingas, apsisuko ir patraukė tos vietos link, kur praėjusį kartą kartu su Elijah matė lavoną. Pastarojo čia nebebuvo. Nė kvapo. Papūtusi apatinę lūpą ir nužvelgusi nišą, kur gulėjo negyvas kūnas, tyliai atsiduso. Bent jau dvoko tokio siaubingo nebebuvo.
   Ranka perbraukusi nišą, tačiau nieko nerado. To ir reikėjo tikėtis. Būtų pernelyg lengva. Tyliai atsidususi pakreipė galvą. Vaikinukas ir vėl ją stebėjo, šįkart pasitikėdamas savimi it tikras šios bažnyčios savininkas. Iš tokios jo pozicijos mėlynakė tik nusijuokė, visgi klausimo negirdomis praleisit neketino. Ryžtingais žingsniais ėmė žingsniuoti altoriaus link. Juodi it varno plunksnų plaukai subangavo už nugaros, surišti aukštai į kasą. Akys dar kartelį suspindo, o juodas apsiaustas kiek prasiskleidė, tačiau kardų, prisegtų prie diržo iš šonų, neatidengė. Leido pastebėti tik patogią treniruočių aprangą. Nieko daugiau. Pastaroji taip pat buvo juoda, tad toptelėjo, kad nepažįstamasis nesugebės ir jos įžiūrėti. Žvakių šviesų neužteko tam, kad galėtum deramai nužvelgti žmogų. Tiesa sakant, to nepakako paprastam burtininkui, ne jai, ne vilkolakei.
   Prisiartinusi prie altoriaus tvirtai rankomis įsirėmė į jį, akimirksniu sumažino atstumą tarp savęs ir jaunuolio, o tada kreivai vyptelėjo. Safyrinės akys atidžiai stebėjo jo reakciją.
   - To paties galėčiau paklausti tavęs, - pasirėmusi viena ranką smakrą, atsistojo į tvirtą poziciją, jog kartais nebūtų užklupta iš pasalų.
   
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Seth Anthes

  • Burtininkas
  • **
  • 6
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #65 Prieš mėnesį »
Kilstelėjo antakius, stebėdamas kaip mergina žvalgosi į vieną patalpos kampų. Tą pačią akimirką karštligiškai galvojo, ar nebus kokiam tos nišos plyšy įkišęs vienos iš aukų piniginės ar asmens tapatybės kortelės. Ai, ne, ne ten... – mintyse apsidžiaugė jis, prisiminęs, kad patogių plyšiukų ten nebuvo. O ir šiandien pelnytą bevertį trofėjų sudegino kartu su kitais vyruko daiktais.
Žalsvai mėlynomis akimis sekė atžingsniuojančią merginą. Iš jos žingsnių ir eisenos buvo galima spręsti, kad sudėjimo – tvirto. O jau ūgis... Setas galėjo duoti ranką nukirsti, kad buvo aukštesnė už jį, nors to įvertinti, kai ji buvo kiek tolėliau, tiksliai negalėjai. Vaikinukas pagalvojo, kad Lukas, jo dvejais metais vyresnis kolega, būtų jau susilydęs. Tik kurgi jis dabar? Paskutinį sykį jiedu matėsi bendrabutyje prieš du mėnesius. Tiesa, nė vienas iš jų ten dažnai negyveno, bet apsilankydavo tikrai neretai. Juk jis, kaip ir Setas, darbus atlikdavo greitai, o „ataskaitą“ pristatyti reikėdavo kuo skubiau.
Ah, nebent nenorėjo grąžinti skolos. Su šia mintimi bruneto galvą paliko nerimas ir jis vėl susikoncentravo ties priešais jį stovinčia, jau į altorių atsirėmusia mergina. Ji keistai šypsojo, dėl ko Setas mažne neprunkštelėjo. Tiesą sakant, moterėlė ėmė jam visai patikti. Galgi visai ir sutartų. Kiek kvaištelėjusi, regis, nelabai ir bailė, pasitikinti savimi. Kita vertus, šešiolikmetis juste juto, kad nėra ji tokia, kokia dabar atrodo. Galgi kiek panaši į jį?
- Galėjai sugalvoti kokį nors... – pasukęs galvą ir pamatęs pūkuoto avinėlio skulptūrą pyptelėjo jam nosį, - originalesnį atsakymą. - Linksmai nusišypsojęs pabaigė. Kad juodaplaukė mergina būtų žinojusi, kaip dažnai jam šitaip naglai atsiliepdavo. Tik Setas tokiais atvejais nuosekliai ramiu tonu supažindindavo vargšą žmogelį su savais planais, kuriuos netrukus ir įgyvendindavo. O dabar... Na, juk negalėjo iš pažiūros šauniam žmogui išdėti, kad prieš keletą minutėlių norėjo jį nudaigot. Juolab kad to nė nebetroško. Labiau norėjo sužinoti, kas tai per mergina. 
- Jei ieškojai demonų, jų čia nėra. Net naktį nemačiau, - su pirštais sukiodamas diskelį, ant kurio anksčiau stovėdavo Ostija, o kitoj pusėje – indas su paplotėliais. Nieko gero neradęs, vėl pasisuko į merginą. – Bet ne to tu ieškai, ar ne?
Akys nukrypo žemiau nuo merginos veido ir Setas susidomėjęs pritūpė, jau nebesibaimindamas, kad moteris pašoks ir pasmeigs su kokiais nors paslėptais durklais.
Kiek labiau išklypusios plytelės, kuri patraukė vaikio dėmesį, anksčiau nebuvo pastebėjęs. Išsitraukęs peilį su ilgesniais ir kiek tvirtesniais ašmenimis užkišo už briaunos ir pamėgino pakelti plytelę bent tiek, kad užkištų pirštus ir galėtų ją atplėšti jau be peilio.
Po betono plokštele, pasirodo, gulėjo į seną audeklą įvyniota graži masyvi knyga. Setas linksmai švilptelėjo ir pašokęs ant kojų švelniai padėjo, regis, kažkokią apeigų knygą ten, kur parimusi buvo juodaplaukė.
-  Pasitrauk, - burbtelėjo merginai ir ėmėsi peiliuku nuo viršelio krapštyti tamsų, žvakelės liepsnoje spindintį akmenėlį.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 925
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #66 Prieš mėnesį »
   Rami reakcija privertė nustebti, rudi antakiai nežymiai šovė į viršų. Atrodė, kad vaikinui nė motais, jog priešais jį stovi nepažįstama mergina ir bet kurią akimirką gali perpjauti jam gerklę. Arba šiam buvo viskas nė motais, arba ji atrodė nepavojinga net ir stovėdama taip arti.
   Kiek kryptelėjusi galvą atidžiau nužvelgė jaunuolį. Iš veido nebuvo įmanoma nieko išskaityti, net ir geriausias profesionalus to turbūt nebūtų pajėgęs. Jis per daug gerai slėpė emocijas. Arba jų visai neslėpė. O ir amžiumi gerokai atsiliko nuo Lunos. Buvo viso labo paauglys, nieko neišmanantis apie gyvenimą ir tykančius pavojus.
   - Originalumu nepasižymiu, - atmestinai gūžtelėjo pečiais. - Bent jau ne šioje srityje, - žvilgsniu nusekusi jaunuolio pirštus, atsirėmusius į avinėlio nosį, žvilgtelėjo į šį patį.
   Nors nepažįstamasis ją domino ir keistai traukė savo drąsa, mat tokių metų paaugliai įprastai tokiose vietose lankosi tik grupelėmis, tačiau reikėjo pripažinti, kad tamsiaplaukė jo buvimas galiausiai ėmė erzinti. Ji nemėgo, kai kas nors ją stebėdavo ar trukdydavo daryti tai, ką ji norėdavo, o dabar ji norėjo pabūti viena ir viską nuodugniai apžiūrėti.
   Trumpam paskendusi savo mintyse, ne iškarto teikėsi atsakyti į tamsiaplaukio klausimą. Lėtai kilstelėjusi galvą kreivai šyptelėjo.
   - Vadinasi, buvai čia ir naktį? - pabandė spėti. - Bet ne, ne demonų atėjau čia ieškoti. - Prisipažino taip ir nepateikdama konkretesnės informacijos apie savo tikslus ar planus.
   Safyrinės akys akimirksniu pastebėjo blyksteliant peilio ašmenis.
   Štai, kodėl tu toks drąsus. Įspūdinga.
   - Kad jau pasiėmei tai, kas tave domina, gal malonėtum mane palikti vieną? Širdingai dėkoju, - perdėtai dėkingai nusišypsojo ir pamojo laiptų link.
   Reikėjo, kaip nors sugalvoti būdą likti vienai. Nepažįstamojo buvimas šalimais ir įžūlumas erzino.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Seth Anthes

  • Burtininkas
  • **
  • 6
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #67 Prieš mėnesį »
Susidomėjęs Setas kilstelėjo antakius. O kurgi? – pakreipęs galvą nebyliai paklausė, bet garsiai smalsumo šįsyk nusprendė neišreikšti.
Akimis perbėgo merginos profilį, tačiau nieko, kas vėliau padėtų jam išsiaiškinti, kas gi tai per žmogus, nepastebėjo. Trukdė blanki žvakių šviesa. Ir apsiaustas. Kita vertus, ką gi žinojimas jam būtų davęs? Jei būtų kada apie ją girdėjęs ar matęs jos nuotrauką, tai tikrai ne tam, kad vėliau susėstų kavos išgerti ir pasišnekučiuoti.
Apie kavą pagalvojęs pajuto besikaupiančias seiles. Taip, būtinai užlėks L dydžio puodelio. Tačiau pirma, - su kančia prisiminė, - reikia į bendrabutį prisistatyti.
- Naktį? – perklausė Setas, sulaikydamas besiveržiantį „Dažniausiai“. Ne, pasisakyti, kad čia viena mėgstamiausių jo vietų apsistoti nakčiai nebuvo galima. Jau vien tai, kad čia jį pamatė toks pavojumi ir paslaptimi dvelkiantis žmogus nebuvo gerai. Maža ką, gal ji dirba kam kitam. Gal išvis ji tik apsimetinėja, neva jo nepažįsta. Sebastianas, Seto darbdavys, turėjo konkurentų. – Aha, - neišsiplėsdamas baigė.
- Tuomet ko ieškai? – įkyriai užklausė. Tiesą sakant, Setui jau nebe taip rūpėjo, kiek norėjosi išerzinti juodaplaukę. Ji atrodė pernelyg šalta, gal net kiek pasipūtusi, kas tiesiog masino šešiolikmetį patampyti jai nervus ir gal net išjudinti. Būtų buvę visai smagu pamatyti ją piktą. Tokiu atveju išaiškėtų, kas ji per viena.
Brangakmeniai, pasirodo, buvo pritvirtinti ne šiaip su „momentiniais“ klijais. Sekundėlę pasvarstęs nusprendė parduoti visą knygą, ne atskiras jos dalis, todėl apsiželgė, dairydamasis, kur nutėškė medžiagos gabalą ir pasilenkęs paėmė. Jei kas visą paimtų, gal netgi gautų daugiau.
Kilstelėjo galvą į suirzusią mergelę ir nusišypsojo. Neva svarstydamas pasiūlymą pasikasė tvirta peilio rankena aukščiau smilkinio. Kažkas blykstelėjo prie vaikino ausies – žvakės švieselės atspindys ant nedidelio auskaro.
- Radau toookį lobį, - paplekšnojo per knygos viršelį, - ir man sakai jau nešt mėsas? O jeigu aš noriu dar pasižvalgyti, a? Negi manai, kad galimai čia esančias paslėptas brangenybes paliksiu vien tau? – apsimestinai pasipiktinęs šūktelėjo jis.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 925
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #68 Prieš mėnesį »
   Susidomėjimo kupinas žvilgsnis neliko nepastebėtas, tik Pusmėnulio gaujos alfa neišsidavė pastebėjusi, kad savo tikslą pasiekė - privertė susidomėti paauglį numesta užuomina. Abejingai žvelgdama į šį, tarsi vaikinukas jos visai nedomintų, kilstelėjo vieną antakį. Abejingumas visuomet pasitarnaudavo.
   - Tu prastai girdi ar tiesiog per kvailas suprasti iš pirmo karto? - šyptelėjo mesdama klausiamą žvilgsnį į vaikiną ir žengdama prie kitos nišos.
   Praėjusį kartą matytas lavonas buvo kelių dienų senumo, o nuo paskutinio apsilankymo čia praėjo ne tiek ir daug laiko, kad šis būtų tiesiog sunykęs. Kažkas burtų pagalba pagreitino irimo procesą, arba išgabeno šį. Mintis, kad negyvas kūnas buvo išneštas pro paradines duris, nebuvo įtikinama. Nebent, žinoma, tai padarė teisėsauga, tačiau tokiu atveju čia visur būtų daugybę nereikalingų niekučių, "STOP" juostų ir kitų dalykėlių. Naktį lavono taip pat niekas nebūtų gabenęs iš čia, nors ir buvo miesto pakraštys, paradinės durys per daug matoma vieta, o ir pro kitas vargiai kas nors būtų šį išnešę. Be to, merginos neapleido nuojauta, kad rūsys slepia kur kas daugiau paslapčių.
   Vedama smalsumo ir tokio įsitikinimo, įsitaisė vienoje iš nišų. Kad apžiūrėtų nuodugniai rūsį, reikėjo priversti nepažįstamąjį apleisti patalpas. Ištraukusi iš apsiausto ranką ir pasidėjusi šią ant kelių žvilgtelėjo į neseniai darytą tatuiruotę. Iltis šiepiantis vilkas pažvelgė į vaikino pusę, tuomet kryptelėjo galvą į mišką ir pakėlęs galvą dramatiškai užkaukė.
   - Šio bei to, - kilstelėjo galvą ir ji, tačiau priešingai nei vilkas, nekaukė, tik pateikė ir vėl nieko konkretaus nenurodantį atsakymą.
   Na, bent jau buvo aišku viena - jai kažko reikėjo iš rūsio. Tai buvo pernelyg akivaizdu, kad galėtų nuslėpti, o ir trumpaplaukis rodėsi ne kvailas, tad išvadas turėjo padaryti teisingas. Turbūt dėl to ir nenorėjo nešdintis lauk.
   Vilkišką klausą pasiekus tyliam krebždenimui, beveik negirdimam, Luna instinktyviai pasuko galvą garso link, įsiklausė, o tada lengvu judesiu išsitraukusi į dešinės kojos bato durklą - švystelėjo šį garso link. Nuaidėjo tylus cyptelėjimas, o tada stojo tyla. Durklo ašmenys perskrodė nekaltos žiurkės kūnelį.
   Šlykštus padaras.
   Burtų pagalba susigrąžinusi durklą pasukiojo šį rankoje, o vėliau ir vėl paslėpė specialioje dėtuve, pritvirtintoje prie bato.
   - Būtent to ir tikėjausi, - palinksėjo prisipažindama ir nugara atsiremdama į nišą.
   Nusprendusi, kad vertėtų išsiaiškinti daugiau apie vaikiną, stovintį prie altoriaus, mat šis akivaizdžiai neketino palikti jos vienos, abejingai tarstelėjo:
   - Laivą pamiršai, pirate, - nusijuokusi papurtė galvą. - Ir kurgi dėsi tą lobį?
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Seth Anthes

  • Burtininkas
  • **
  • 6
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #69 Prieš mėnesį »
- Nea, bet jei domina mano sveikata, tai yra tekę turėti ausies uždegimą, dėl ko dešine ausimi tuo metu beveik negirdėjau. Bet dabar viskas gerai, dėkui už susirūpinimą, - nusišypsojo ir keliskart neva naiviai sumirksėjo. Tiesą sakant jį džiugino
   Moteriškei pasitraukus iš vietos Setas ėmėsi apžiūrinėti altorių įdėmiau, viena akimi vis stebėdamas, ką gi daro jo naujoji pažįstama. Merginos vardo vis dar nežinojo. Ir nors šioji akivaizdžiai nerodė jokio noro žinoti šešiolikmečio, vaikis vis tik nusprendė neapsimetinėti.
   - Kaip galiu tave vadinti? Kol kas vieninteliai variantai yra pamaiva ir... – akimirką, peiliu bandydamas praplatinti nedidelį plyšiuką visai šalia kryžiaus, nutilo. Supratęs, kad plyšys ir tėra nekaltas, nieko neslepiantis įtrūkimas, lyg niekur nieko baigė, - pasipūtėlė.  Norėčiau tave vėliau prisiminti kaip nors mieliau.
   Pakreipęs galvą pamatė, kaip mergina įlindo į vieną iš nišų ir kažką krapštinėjosi. Susidomėjęs nusprendė geriau ją pastebėti, o ne bandyti iškrapštyti kažką, ko galimai net nėra. Juk, vis tik, pinigų jam taip smarkiai nereikėjo. O dabar šalia jo gulinti knyga – vaikis jau sėdėjo ant altoriaus ir net pasilenkęs stebėjo, ką gi veikia moterėlė – galimai tebuvo sėkmės vaisius. Nesiruošė švaistyti energijos ten, kur pergalę lemia tik sėkmė.
   Vaikis kilstelėjo antakius, išvydęs, kaip ant ištiestos tamsiaplaukės rankos kažkas judo. Netruko nė trijų sekundžių, kaip atsidūrė prie merginos ir išplėstom akim žiopsojo į jos ranką.
   - Kaip... Kaaaaip kietai! – iš nuostabos ir susižavėjimo sušuko jis. Jis buvo matęs paprastų tatuiruočių, bet tokių... – Kur tatuiravaisi? – staigiai paklausė, pro ausis netgi praleidęs trumpą mėlynakės atsakymą.
   Apie tatuiruotę vaikis svajojo jau seniai, tačiau vis neišsirinkdavo, kokį piešinį visam gyvenimui užtvirtinti ant odos. Žinoma, galėjo jį lengvai panaikinti – vienas draugų gebėjo mosikuoti stebuklinga lazdele ir daryti smagius dalykėlius, tai būtų padaręs ir šitai, - tačiau nesinorėjo pačią pirmą turėti dar ir nevykusią.
   Žiurkės jis beveik negirdėjo. Gal dėl to, kad buvo jau įpratęs prie tokių garsų, gal dėl to, kad jam ji nelabai ir trukdė. Tačiau merginai, pasirodo, buvo priešingai. Akimirką, kai šioji ištraukė durklą, vaikiui toptelėjo, kad vis tik buvo teisus – tai nėra šiaip eilinis žmogus. Kitą sekundės dalį suprato, kad ginklas galėjo būti skirtas jam nudaigoti, tačiau laiko tolimesniems veiksmams nepakako, todėl liko stovėti nugara atsirėmęs į sieną. Jai sviedus peilį ir sucypus nelaimingam gyvūnui, Setas pasvarstė, kad šitaip eikvoti jėgas ir purvinti peilį – visai nenaudinga. Ir nors ką tik buvo nužudytas padaras, brunetas iš vietos mažne užsiliepsnojęs pašoko ne dėl to.
   - Kodėl... Nenuvalei durklo!? – pasibaisėjęs riktelėjo jis.
   Akimirksniu išgaravus visam susižavėjimui, grįžo atgal prie savo brangenybės ir atsirėmė į stalą primenančios altoriaus dalies.
   - Pasidėsiu ant naktinio stalelio, kad kas rytą ir vakarą galėčiau iš jos melstis, - sudėjęs rankas it maldai ir pagarbiai aukštyn pakėlęs galvą atsakė jis. Betrūko aureolės. Po sekundėlės ją nuleido ir, paėmęs knygą, it velniukas nusišypsojo – ko ko, bet šito tai jis nedarys.
   Tiesą sakant, vaikiną vis dar svilino smalsumas, ką gi čia veikia toji ilgaplaukė. Žinojo, kad ji taip jau paprastai neatsakys, todėl lyg niekur nieko išdainavo spėjimą:
   - Jeigu ieškai angos, žiūri visai ne ten. – Reikšmingai patylėjo. – Bet tau manęs, aišku, čia nereikia, o ir šiaip, neatrodo, kad esi tokia kvaila. Nors faktas, kad toj pačioj vietoj rausies šitiek laiko, verčia abejoti šiuo tavo įvaizdžiu, - jau stovėdamas prie laiptų veik susirūpinęs kalbėjo šis. – Sėkmės, pamaiva! – ir, kaire ranka apsikabinęs knygą, ėmė kopti laiptais aukštyn.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Seth Anthes »

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 925
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šėtono katedra
« Atsakymas #70 Prieš mėnesį »
   Sutrikusi staigiai kryptelėjo galvą į vaikiną. Šis ne tik nesuirzo, tačiau ir neatsakė tuo pačiu, priešingai - visiškai ramiai pateikė dalį, kad ir labai nedidelę, apie save. Žinoma, jei tai apskritai buvo tiesa. Kiek rauktelėjusi antakius kurį laiką stebėjo jaunuolį svarstydama, ką šiam teko patirti, kad taip ramiai ir neultraliai reaguotų į nepažįstą asmenį ir be jokios baimės kalbėtųsi. Knietėjo išsiaiškinti, kokius gyvenimo smūgius jis patyrė. Nuojauta kuždėjo, kad nepilnametis - našlaitis, užaugęs gatvėje.
   - Būtinai pasižymėsiu, - linktelėjo užtikrindama tamsiaplaukį, o save įtikindama, kad tokią informaciją užmirš prabėgus dešimčiai minučių.
   Paslapčia nusijuokė iš lengvai pastebimo žvilgčiojimo į ją. Kol ji sėdėjo vienoje iš nišų ir galėjo nieko netrukdoma stebėti beveik visą rūsį, nepažįstamajam reikėjo vis dirstelėti į ją, įsitikinti, kad tamsiaplaukė būtybė nesumąstė šio paskersti tiesiai ant altoriaus. Koks dramatiškas įvykių posūkis būtų. O jei vaikinukas būtų jos mylimasis... Ak, kaip romantiška.
   Visgi be erzinančio buvimo čia pat buvo ir susidomėjimas. Atidžiai, tačiau neišsiduodama, vaidindama abejingą stebėjo, kaip kruopščiai it tiksliai su peiliu darbuojasi vaikis. Už tokį įrankio valdymą būtų galėjusi pagirti jį ir netgi paplekšnoti per petį, tačiau liko sėdėti tokia pat abejinga, šalta ir tyli.
   - O, - nustebusiai kilstelėjo antakius. - Man patinka tokie įvardžiai, - palinksėjo užversdama galvą į viršų, žvalgydamasi po tamsias rūsio lubas.
   Nieko ypatingo čia taip pat nerado, išskyrus senas, niekam neįdomias plytas, laikomas sienų ir betono. Kiek nusivylusiai atsidususi dar kurį laiką žvilgsniu klaidžiojo rūsio lubomis. Galiausiai teikusis atsakyti į klausimą, mat nujautė, kad pokalbis greitai nesibaigs, dėbtelėjo į paauglį.
   - Mieliau? Maniau, kad tai jūsų, vaikinų, fantazijai priskirta užduotis sugalvoti mieliausius, kvailiausius ir šlykščiausius įvardžius panelėms. Bet į mane gali kreiptis Luna, nežinomasis, - šyptelėjo patogiau įsitaisydama nišoje.
   Kad šitaip staigiai vaikis prisistatys prie jos, mėlynakei nė netoptelėjo. Apstulbusi kilstelėjo galvą ir kelis kartus išplėstomis akimis sumirksėjo stebėdama, kaip šis grožėsi jos tatuiruotę. Tamsiaplaukis akimis gerte gėrė meno kūrinį, o vilkas, įrėmęs žvilgsnį į jį spoksantį asmenį, nežymiai iššiepė iltis. Patenkintas dėmesiu nebuvo. Visgi Lunai tai nelabai rūpėjo, ši svarstė, ar ji tik nepastebėjo, ar priešais stovintis vaikinukas buvo vampyras ir dėl šios rasės sugebėjimų taip greitai atsidūrė prie jos.
   Kad ir kaip ten bebūtų, per daug nusprendė į tai nesigilinti, kuo ramiausiai stebėjo susižavėjusį pašnekovą, vis dar spoksantį jai į riešą.
   - Gal jau gana? O tai ir skylę išdeginsi, - paslėpusi ranką apsiausto rankovėje nusijuokė. - Kiauliasodyje, - įvertinusi, kad tokia informacija jai nepakenks, paprasčiausiai gūžtelėjo pečiais. - Su tatuiruočių meistru puikiai turėtumėt sutarti. Abu trenkti, - gana rimtu tonu tėškė stebėdama, kaip gi dabar bus sureaguota.
   Mintyse susimąstė, kuris gi buvo keistesnis - Hayato ar jis, priešais stovintis vaikinas. Pasižymėjusi mintyse, kad sugrįžus į namus reiktų prie kiekvieno sudėti minusus ir pliusus, šitaip priimant nuosprendį, nustūmė tokias mintis šalin.
   - Norėjau pamatyti tavo reakciją, - prisipažino, mat retam rūpėdavo švarus ar ne durklas būdavo padedamas į jam paskirtą vietą. - Tau patinka ginklai, tiesa? - trumpam žvilgtelėjo į apsiaustą, kabantį prie pat žemės.
   Išvydusi tokį apsurdišką spektaklį, nors derėjo pripažinti - jis išties buvo įtikinamas, beviltiškai papurtė galvą, tačiau iš rausvų lūpų visgi išsprūdo tylus juokas. Geriau pažinus, vaikis nebuvo toks jau ir erzinantis.
   - Jei dar pasakysi kokią maldą be klaidų - tikrai patikėsiu, - dėbtelėjo į tamsiaplaukį. - Sėkmės nenusisukant sprando! - šūktelėjo pavymui žvilgsniu stebėdama, kaip tamsi figūra kyla laiptais.
   3... 2... 1...
I am a wolf and I am stronger than fear.