[Tobias Liam Walters]

Gyventi ir egzistuoti yra du skirtingi dalykai. Egzistencija - kvėpavimas ir funkcionavimas. Darymas to, ką reikia. Kaip arklys - eini ten, kur tau nurodyta. O gyventi reiškia daryti tai, kas patinka. Džiaugtis ir juoktis. Išjausti kiekvieną momentą, pajusti kiekvieną tau skirtą akimirką.
Tobias žinojo, kad pastaruoju metu, tiksliau, visą gyvenimą, jis egzistavo. Bet tą sekundę, kai į kambarį įžengdavo Britta, jis pradėdavo gyventi. Kodėl taip buvo, vaikinas nežinojo. O ir nesigilino. Tiesą pasakius, jis norėjo sau uždrausti tai daryti, tačiau nevaliojo. Nesugebėjo. Nenorėjo. Juodaplaukis nesuprato, kas tokio ypatingo yra Brittoje ir nesuprato, ką jis iš tiesų jaučia. Tiek metų vengęs savo jausmų negali mokėti juos atpažinti. Ypač tokius, kurių niekada nepatyrei. Bet vaikinas jautė. Nors to neparodė, jis jautė. O tai buvo mažų mažiausiai keista.
Brittai sutikus, Tobias lengviau atsiduso. Aišku, viduje, o ne išorėje. Juk jis vis dar neleido sau rodyti to, ką jaučia. Mergina nuėjo link lentynos ieškodama bylos, tačiau juodaplaukis neprisivertė pajudėti. Jis kaip užkerėtas žvelgė į rudaplaukę, į jos judesius, plaukus, vilnijančius jai už nugaros. Kažkas apie ją buvo tokio stebuklingo, kad vaikinas net pamiršo, jog negali sau leisti taip galvoti. Pamiršo prižadėti sau įsivelti į muštynes ar šiaip ką nors tokio sau pasidaryti. Dabar jo galvoje egzistavo tik Britta.
Tačiau ši keistoji akimirka tęsėsi trumpai ir tyla greitai buvo nutraukta pačios rudaplaukės.
- Radai? - perklausė vaikinas eidamas link jos tik tam, kad ką nors pasakytų.
Atsistojęs prie merginos Tobias pirmą kartą apsidžiaugė, kad yra toks aukštas. Nors ir mergina nebuvo iš žemųjų, juodaplaukis vis tiek ją lenkė.
Įgudusios akys greitai surado, kur padėta Brittos nurodytoji byla. Keldamas ranką ją paimti, Tobias netyčia prisilietė prie šalimais stovinčios rudaplaukės. Per visą kūną perėjo šiurpai ir bylos siekianti vaikino ranka vos vos nepastebimai virptelėjo. Tačiau susivaldęs ir greitai pasiekęs bylą, juodaplaukis ją paėmė. Byla buvo labai stora ir sunki. Tobias pajuto, kaip įsitempia jo rankos raumenys ir paskubėjo tuo pasimėgauti. Fizinis krūvis, raumenų skausmas... saldi kasdienybė. Vaikinas mėgo ją. Labai.
Po poros sekundėlių Tobias jau stovėjo su byla rankose, pasisukęs į Brittą ir nežinodamas, ką daryti toliau. Nusprendęs, kad reikia atiduoti bylą jai, vaikinas ištiesė storąjį segtuvą priešais jį stovinčiai merginai.
- Štai. - tarė. - Juk jo tau reikia, ar ne?
Tobias labai nustebo supratęs, kad jis pats uždavė klausimą. Brittai. Kas tau darosi? Susiimk. Nieko iš to nebus. Ar girdi? N.E.B.U.S. Dabar vaikinas jau prisiminė visas savo nuodėmes, padarytas per pastarąsias dešimt minučių ir pažadėjo save pamokyti. Kaip, dar nebuvo sugalvojęs, tačiau tvirtai nusprendė - grįžus namo jo lauks pragaras ir vienintelė legali proga galvoti apie Brittą.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Viduje Britta tirtėjo iš.. Iš nežinia ko. Tikriausiai iš jaudulio, o gal iš baimės, kad vaikinas tiesiog nusispjaus į Lawrenz ir pradings tarp dulkių ir bylų. Taip, tai šią akimirką buvo didžiausia merginos baimė. Ji be proto bijojo, jog Tobias nekreips dėmesio į rudaplaukę ir neateis jai padėti nukelti bylos. Ką iš viso reikėtų daryti, jeigu taip atsitiktų? Heilė tikriausiai prasmegtų skradžiai žemės..
 Tačiau jaunos merginos baimė nepasitvirtino, mat ji pastebėjo, kaip aukštaūgis žengia link kitos lentynos pusės. Jo ganėtinai didelius žingsnius lydėjo duslus aidas, kuris vos pradėjęs aidėt atsimušdavo į dulkinų bylų lentynas. Juodi plaukai ir platūs pečiai vis patraukdavo merginos dėmesį. Darėsi sunku kvėpuoti. Kas, po velnių, čia dėjosi?
 Kai Walters pagaliau priėjo prie Lawrenz, atstumas tarp jų buvo vos keli centimetrai. Antrojo departamento darbuotojui keliant ranką greičiausiai paimti bylos, jo ranka netyčia prisilietė prie aštuoniolikmetės rankos. Merginą nukrėtė šiurpas, o erdvė aplinkui įsielektrino. Trūko oro. Deguonies. Atrodė, kad Brittos plaučiai tuoj pritrūks oro ir ji kris čia pat aukštielninka. Tobio oda buvo tokia šalta, jog Ministrės seseriai atrodė, kad tas šaltis paliko randą ant jos dilbio.
 Vaikinas kažką pasakė ištiesdamas storą bylą Heilei, tačiau ši stovėjo savo vietoje absoliučiai nejudėdama. Tikriausiai atrodė kaip nevisprotė, tačiau šią akimirką ji buvo apsvaiginta to nedidelio prisilietimo. O tai buvo tik prisilietimas. Kas galėjo pagalvoti, kad šis mažas veiksmas gali turėti tokį stiprų atoveiksmį?
-Ak, taip, man jos reikia,-išraudusiais skruostais pažiūrėjo į išvaizdųjį juodaplaukį Britta. Dabar būtų reikėję paimti bylą iš jo rankų, tačiau mergina labai bijojo vėl prisiliesti prie tos ledinės odos. O kas, jeigu ji vėl prisilies ir šį kartą tikrai uždus? Na.. Ministerijos darbuotoja norėjo to prisilietimo. Čia nieko neapgausi. Tačiau bijojo, jog pasikartos prieš maždaug minutę įvykęs scenarijus. Bet juk kas nebando, tas nelaimi? Ar šis posakis iš viso tiko šioje situacijoje?
-Gali man ją duoti. Šiaip ne taip nusitempsiu į savo mažąjį kabinetuką,-tarė mėlynakė. Ji giliai širdyje tikėjosi, jog Tobias Liam Walters pasisiūlys tą bylą padėti panešti. Tačiau tuo pačiu metu ir neigė tai.

[Tobias Liam Walters]

Panika. Panika susimaišiusi su palengvėjimu, nuostaba, baime ir dar nežinia kokiais jausmais. Jų buvo tokia galybė ir tokių įvairių, kad Tobias visiškai nebesuprato, ką jis jaučia ir ko - ne. Tiesą pasakius, jis net nežinojo kai kurių jausmų pavadinimų, nes jų buvo tiek daug. Įstrigus ankštoje patalpoje su Britta ir dar netyčia prie jos prisilietus, vaikinui darėsi vis sunkiau išlaikyti savo bejausmį veidą. Jis stovėjo neramiai, kiekvienas raumuo buvo įtemptas, bet vaikinas vis dar laikėsi. Tačiau pastebėjus Brittos sumišusį, išsiblaškiusį ir dar nežinia kokį veidą, Tobias nebesusivaldė ir mažytei sekundės dalelei visi jausmai su kančios šešėliu perbėgo jo veidą. Iš karto po to jis vėl liko šaltas ir abejingas, nors viduje toks toli gražu nesijautė.
Juodaplaukiui ištiesus bylą, mergina akivaizdžiai sutriko. Tada nuraudo. Tobio galvoje šmėstelėjo mintis, kad Britta atrodo nepaprastai žavi. Tačiau vaikinas kaip mat nugrūdo tą mintį į toliausią pasąmonės kampą ir prisiekė sau daugiau taip negalvot.
Kad ir koks užsigalvojęs būtų, vaikinas vis dėlto negalėjo nepastebėti, kad rudaplaukė keistai žvelgė į jo rankas. Tarsi bijotų prisiliesti. Tačiau Tobias neturėjo laiko galvoti, ką tai galėtų reikšti, nes mergina vėl prakalbo.
Gudriai žaidi, saulyte. pagalvojo juodaplaukis, išgirdęs Brittos žodžius. Jis aiškiai suvokė, kad šiais žodžiais mergina nori jį priversti nunešti bylą jai į kabinetą. Tačiau jis visiškai nežinojo kaip elgtis. Viena vertus, protingiausia būtų kuo greičiau nešdintis iš čia, kad netektų daugiau būti su Lawrenz ir ko nors neprisidirbtų. Tačiau kita vertus, vaikinas negalėjo išeiti. Tiesiog negalėjo. Britta jį taip traukė, tarsi Saulė - Žemę. Tobias nukišo prieštaraujantį ir jam aiškinantį apie artumą su žmonėmis ir skausmą balsą į toliausią pasąmonės kamputį ir viena ranka tvirčiau suėmė bylą.
- Tuomet ją nunešiu aš. - absoliučiai lediniu tonu pasakė vaikinas. Jis galbūt ir norėjo pasakyti ne taip šaltai, tačiau jame vis dar virė per daug emocijų ir juodaplaukis tiesiog negalėjo jų išleisti čia. Tam buvo skirta jo sporto salė namuose. O kol kas Britta, jei nori jo kompanijos, turės kęsti šaltąjį veidą.
- Eini? - paklausė Tobias merginos, nusisukdamas nuo jos ir eidamas link durų.
Praėjęs lentynų labirintą ir pasiekęs duris, vaikinas atsisuko įsitikinti, kad rudaplaukė jį seka. Tada pravėrė duris ir išėjęs į koridorių palaikė jas, kad praeitų Britta. Tuomet, nenorėdamas kalbėtis, jis pasisuko ir nudrožė koridoriumi tolyn, laisvąja ranka mostelėjęs merginai sekti iš paskos.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Jausmų virtinė vis dar kankino Brittą, kai ši mintyse svarstė, ar tikrai nori, kad Tobias ją palydėtų iki kabinetėlio. Iš vienos pusės-taip, nes ji galėtų praleisti bent kiek daugiau laiko kartu su vaikinu. Tačiau iš kitos-Heilė vos galėjo kvėpuoti būdama netoliese jo, o dar ta greičiausiai gresianti nejauki tyla einant. Rudaplaukė jau iškrovė savo apsimetimo, kad absoliučiai nieko nejaučia bateriją. Geriau nusitemti tą bylą pačiai? Kas čia tėra, tik keli laipteliai, tu sugebėtum.   
 Mergina stebėjo Tobią, jo veiksmus. Atrodė, jog jis buvo be proto įsitempęs. Dar labiau įsitempęs, nei buvo prieš tai. Kelioms akimirkoms juodaplaukio veide pasirodė emocijos, kurios dar labiau sutrikdė merginą. Pasirodo, kad ir jis jas turi. Tą trumpą momentą dailiame vaikino veide galėjai pamatyti baimę ir nuostabą bei palengvėjimą, pervertą skausmu ir tai privertė Lawrenz susimąstyti. Ką aš darau blogai? Ar jam bendravimas su manimi yra kančios? Paskutinė mintis su trenksmu davė į pozityviosios Ministerijos darbuotojos paširdžius. Ne, vėlgi, gerietės smegenys nepriėmė tokios informacijos. Britta stengėsi būti kuo nuoširdesnė ir linksmesnė. Negali būti, kad Walters tai vertė jaustis tragiškai. Tiesiog ne.
 Išvaizdusis Murrell darbuotojas savo šaltu it ledas balsu pasakė, kad nuneš bylą. Aštuoniolikmetė nežinojo, kaip reaguot, nors giliai viduje ir tikėjosi, jog jis taip padarys.
-Em.. Ačiū,-tarstelėjo eidama link durų, paskui juodos spalvos gerbėją.
 Tobias net praleido Brittą, palaikydamas jai duris, kas privertė merginą suklusti, ar čia tas pats vaikinas, kuris kažkada nejaukiai stovėjo jos kabinete beveik nešnekėdamas. Jis tik palaikė duris man.
 Nedrąsiai žengdama pro duris, Heilė apsvarstė viską, kas čia įvyko. Nuo netikėto susitikimo tarp krūvos dulkių ir bylų, iki to netyčinio prisilietimo. Iki juodaplaukio veido išraiškos toms kelioms akimirkoms. Iki to, kaip jautėsi pati Britta. Merginos galva tiesiog dūzgė nuo minčių pertekliaus, ką jau kalbėti apie išvaizdą. Ji net nenorėjo pamatyti savęs veidrodyje. Šiuo atveju gerai, kad Ministerijoje veidrodžių nelabai ir pamatysi.
 Kažin, kas bus toliau? Šis klausimas neramino Lawrenz. Tačiau tikriausiai ateitis parodys.