0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
- Dėkui už gražius žodžius, - burbtelėjo Dafydd, kai verksnė išvadino jį šlykštyne. O ką jam daugiau daryti? Jeigu jis išgyvens dėl kiekvieno tokio pasakymo, daugiau nieko gyvenime ir neveiks - per daug jau žmonių vadina vaikiną šlykštyne... Tai, atrodytų, yra susimąstyti verčianti mintis. Gal jau reikėtų išties pabandyti pasikeisti? Elgtis bent kiek maloniau? Galbūt. Vis dėlto dabar Dafydd to nedarys. Reikia iki soties pasilinksminti čia, o po to... Kas bus, tas bus.
- Ar tu nežinojai, kad namų darbų negalima glamžyti? - su nauja idėja galvoje paklausė Dafydd. - Juk profesorius Greywindas pasakė, kad mokslo metų pabaigoje norės susirinkti visus namų darbus. Matyt, nesilankai pamokose, jeigu nežinai. Kvėša...
Velsietis susimąstė. Jeigu tik Greywindas nebūtų toks nesukalbamas idiotas, būtų visai smagu šitą mergiūkštę gerai prigąsdinti. Ot būtų, jeigu artimiausioje pamokoje jis išties pasakytų, kad namų darbus reikia išsaugoti iki mokslo metų pabaigos! Aišku, būtų dar smagiau, jeigu pavyktų su juo susitarti, kad gerai įkrėstų šitai mažei už tai, kad ji nenuėjo kviesta.
Galvoje sukirbėjo mintis apie multisulčių eliksyrą. Vis dėlto klastuolis nutarė, kad šitaip rizikuoti nedrįs. Greywindas šiaip ar taip ne prakeiktas Moore. Gal geriau nereikia...
Raudonplaukis sėdėjo prie stalo ir kantriai laukė verksnės atsakymo. Jis žiūrėjo į krūpčiojančią mergaitę ir vis dar negalėjo patikėti, kai tai įmanoma. Ar Paskirstymo kepurė visai nusivažiavo, kai šitą verksnę paskyrė į "drąsuolių" koledžą? Juk ji akivaizdžiai tiktų į... Tiesą sakant, netiktų niekur. Tegul sėdi namučiuose ir ten virkčioja.
- Tai... Atsakymo nebus? - galiausiai neištvėrė Dafydd. Pradėjo darytis pernelyg nuobodu. Raudonplaukis atsistojo ir priėjo prie grifės. Prisikišo prie pat jos ir sušnypštė. - Alio, tau sakau!
Vis dėlto buvo akivaizdu, kad mergiūkštė verkti nenustos. Bent jau ne šitame šimtmetyje. Klastuolis garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Et, vis dėlto tik sugaišo daugybę laiko. Ne tik kad neišviliojo šitos kvėšos iš kabineto ir nenuvedė jos iki transfigūracijos klasės. Jis net normaliai nepasilinksmino! Daug naudingiau būtų buvę padaryti tai, ką profesoriui Cadogan pasisakė darantis jau senokai. Tikrai reikia kur nors susirasti kokį nors šlykštų gyvį, kuriuo bus galima gąsdinti mažius. Ir ne tik mažius pridūrė sau velsietis dar kartą pažiūrėdamas į šviesiaplaukę mergaitę.
Galiausiai netekęs kantrybės jis greitu žingsniu išėjo iš klasės. Duris užtrenkė taip garsiai, kad viduje likusi mergiūkštė turėjo išgirsti net ir per savo žliumbimą.

*

Fiadh o Ceallachain

Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Fiadh nebepaisė Dafydd sarkazmo. Ji tik visa širdimi troško, kad klastuolis nuo jos atstotų. O kuo daugiau su juo kalbėsi, tuo labiau jis smaginsis. Tad mergaitė tik sėdėjo suole ir verkė. Nekreipė dėmesio į nieką pasaulyje. Tik visaip stengėsi apie nieką negalvot.
Ak, užsičiaupk tu! mintyse aprėkė mergaitė šlykštynę, kai jis pradėjo aiškinti kažką apie namų darbus. Nė akimirkai nepatikėjo, kad Džeimsas Greywindas galėtų daryti tokią nesąmonę. Nepaisant to, širdis vis dėlto kiek sudrebėjo. Jeigu netyčia vieną kartą gyvenime Dafydd pasakė ne kokią nors nesąmonę, jai gali labai liūdnai baigtųsi. Jeigu gali baigtis dar liūdniau negu viskas vyksta per kiekvieną mielą (tiksliau, labai nemielą) transfigūracijos pamoką. Fiadh sudrebėjo, tačiau kadangi ji visą tą laiką kūkčiojo, buvo galima tikėtis, kad vaikinas to nepastebės.
Jiedu ilgokai sėdėjo tylėdami. Šiaurės airė niekaip nenustojo verkti. Įtarė, kad ji bus labiausiai niekinamų mokinių sąraše, tačiau tai dabar nebuvo pats svarbiausias dalykas. Kaip ir reikėjo tikėtis, raudonplaukis galiausiai neištvėrė. Pradėjo rėkti. Tada Fiadh iš viso persigando, tačiau vis tiek nepakėlė akių. Jau geriau su to raudonplaukio žvilgsniu nesusidurti.
Vis dėlto kai jis priėjo prie pat jos, mergaitė net pašoko. Šitaip išsigandusi nebuvo jau seniai.
- Ko reikia? - spygtelėjo ji, nors kaip ir buvo aišku, kad jis tebelaukia kažkokio atsakymo. Tiesa, per tą išgąstį Fiadh pamiršo, koks tas klausimas buvo.
Išgirdusi atodūsį atsiduso ir pati. Tai jai pakuždėjo mintį, kad tas berniokas pagaliau nešdinsis. O tai bus geriausias šitame kabinete nutikęs dalykas.
Savaime aišku, Dafydd durų nesiteikė uždaryti kaip normalus žmogus. Trenkė taip, kad tikriausiai girdėjo visas Hogvartsas. Fiadh susiraukusi papurtė galvą. Tiesa, tas garsas dėl kažkokios priežasties padėjo jai nustoti verkti. Mergaitė netgi išsitraukė kerėjimo vadovėlį ir kažkokį pergamentą - laimei, ne tą, kuriame buvo prakeiktoji S raidė. Ji ilgokai žiūrėjo į tekstą, kol suvokė, kad vis tik nieko išmokti šiandien nepavyks. Ir vėl... Taip, šį kartą ji galėtų kaltinti Dafydd. Juk ji tikrai ketino... Deja, motinai tokia priežastis nebūtų tinkama. O tai reiškė, kad prieš egzaminą Fiadh turi kažkaip prisiversti išmokti kiek įmanoma daugiau. Tik, žinoma, ne transfigūracijos.
Mergaitė liūdnai susidėjo knygą ir pergamentą atgal į kuprinę ir atsistojo. Apsižvalgė po klasę, kuri tiesiog tapo dar viena nekenčiama mokyklos vieta. Giliai atsidususi ji išėjo iš kabineto.

*

Neprisijungęs Delilah Luella Grant

  • III kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Padovanokit porą siklių arbatai. Labai dėkoju.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
Už lango spindėjo žvaigždės, o ką veikė Delilah? Delilah labai „linksmai“ sau gulėjo lovoje. Sunku pasakyti, ar ji jautėsi gerai. Iš gyvenimo liko tik egzistavimas, o iš ramaus miego – naktys, praleistos lovoje neužmerkiant akių. Nebegaliu šitaip. Luella išsiropštė iš lovos. Melsvus naktinius marškinėlius ir kelnes kedeno iš kažkur atsiradęs skersvėjis. Brrr. Apsiavusi minkštas šlepetes, Grant žvilgtelėjo į laikrodį – be penkiolikos minučių vidurnaktis. Švilpė norėjo puodelio šiltos arbatos, bet buvo ryškiai per vėlu išpildyti tokį įnorį nepastebėtai. Tyliai išslinkusi iš miegamojo, antrakursė atsirado bendrajame kambaryje. Kaktusai ant palangių gėrė degančių dujų kamuolių, esančių keliolikos tūkstančių šviesmečių atstumu nuo jų pačių, skleidžiamą šviesą. Kambarys, kuriame praleido jau ryškiai per daug laiko.
Atsiradusi šaltame koridoriuje, dviejų vardų savininkė nusipurtė. Klaiku. Pirmame kurse po Hogvartsą ji neklaidžiojo tiek, kiek norėjo, tad geriausiai pažinojo Švilpynės bendrąjį kambarį – vietą, kurioje nakčia nuostabiai mintys liejosi į eilėraščius. Stovėti ir laukti, kol kas pastebės ne visai tinkamu paslampinėti po pilį nusprendusią šviesiaplaukę, neatrodė kaip gera mintis, tad buvo pats laikas kažkur judėti. Švilpiukė patraukė į kabinetą 7A, apie kurį buvo truputį girdėjusi.
Durys vos atsidarė, o ir tai girgždėdamos taip garsiai, kad rodės, prikėlė bent pusę pilies. Nusižiovavusią paauglę pasitiko kabinetas su turkio spalvos plytelėmis nuklotomis grindimis. Atrodė, kad dulkės buvo neatsiejama kabineto dalis – jų buvo visur ir tiek daug, kad Delilah ėmė čiaudulys, bet paauglė sukaupė visas jėgas, kad nenusičiaudėtų ir taip jos niekas neišgirstų. Kaip įmanoma tyliau (medinis daiktas atkakliai girgždėjo) privėrusi, bet ne pilnai uždariusi duris, Luella nusprendė apsižvalgyti kiek atidžiau.
Jos dėmesį patraukė mažas stalų kiekis. Tik trys?  Švilpė pažvelgė į lentas už profesoriaus stalo. Tiek vienoje, tiek kitoje buvo išrašyti skaičiai, kurie antrakursę tik glumino. Žalios akys nukrypo į knygų lentyną sienoje. Priėjusi arčiau, pirštais perbraukė per nušiurusių knygų nugarėles. Po kojomis mėtėsi pageltę knygų puslapiai, kai kurių kampai buvo nuplėšti.
– Kerų poveikis burtininkams, jaunesniems, nei dveji metai, – paėmusi vieną iš išplėštų puslapių, pašnibždomis pradėjo skaityti Delilah. – Maži vaikai neretai nepastebėti paima suaugusiųjų burtų lazdeles ir..., - nepabaigus skaityti, dviejų vardų savininkė garsiai nusičiaudėjo. O ne. Iš baimės išplėstomis žaliomis akimis, paauglė sustingusi laukė kokio nors ženklo, galėjusio parodyti, kad jos niekas neišgirdo.
if no one comes from the future to stop you from doing it then how bad of a decision can it really be?

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #18 Prieš 3 metus »
Sidabrinė naktis vėl atvyko į Hogvarstą. Eilinį kartą Vegard'ą vėl kankino nemiga. Erzino jau ir tas dalykas ,kad tai ne pirma ir dėja ne antra naktis. Ilgas ir neramus vartymasis lovoje kvietė keltis lovos ir keliauti ieškoti nuotykio po Hogvartsą. Palikęs drėgnus nuo prakaito patalus ir užsivilkęs Klastūnyno uniformą berniukas noriai paliko savo mylimą koledžą. Šiurpuliukai ėjo per kūną, traukė skersvėjis ir tai priversdavo nusipurtyti vaikinuką. Languose galėjai matyti spindinčias žvaigždes ir sidabru padabintą mėnulį. Snigo. Girliandos kuriomis buvo papuošti Hogvartso koridoriai teikė šviesos ir jaukumo ko nepasakysi kai jų čia nebuvo. Vegard galvojo apie gyvenimą. Pesimistiškas mąstymas apie žiobarus ir kitus koledžas visai nedžiugino vaikino. Darėsi vis labiau šaltą ir neramu. Tušti koridoriai varė į neviltį. Juodaplaukis svarstė kur pasukti kad tęstų nuotykį. Laiptinė visgi traukė labiausiai ir įdomiausiai. Spiralės stiliaus laiptai ir lazdelė rankoje paveikta Lumos kerų sudarė keistą jausmą. Trečias aukštas. Paslaptinga vieta ne tik todėl ,kad daug durų ,bet ir dėl savo istorijos kurios juodaplaukis nei lašo nežinojo. Durys, senos medinės durys labai patraukė dėmesį. O ,kad jos praviros adrenalino jausmą.
-Nox.
Berniukas stovėjo ant purvinų turkio spalvos grindų. Kažką užkliudęs numetė kažkokią vazą ir ši garsiai sudužo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Vegard Saeterhaug »
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #19 Prieš 3 metus »
  Susirinkusi reikalingus ingredientus Heidi patraukė ieškoti ramios vietos, kur ji galėtų išvirti jėgos eliksyrą. Tam galėjo tikti, bet koks nebenaudojamas kabinetas ar netgi ne pilnai užpildytas sandėliukas, tačiau kiek mergaitė tikrino duris, tiek jos visos buvo užrakintos.
  Ėjo minutė po minutės, sekundė po sekundės, duris po duries, tačiau tamsiaplaukė vis dar nesugebėjo rasti vieno vienintelio, neužrakinto kabineto. Atrodė, kad šią dieną visi kabinetai susivienijo ir bendrai užsirakino nuo nepageidaujamų svečių. Juk paprastomis dienomis netgi kabinetai, kuriuose buvo vertingų dalykų buvo atrakinti, tačiau šiandien nebuvo nieko atrakinto.
  Klastuolė pradėjo vėl kiek liūdėti, nes nesugebėjo atlikti pačios paprasčiausios užduoties, tačiau susiėmė ir priėmė mintį, jog tai nėra niekaip nesusiję su ir čia ne jos kaltė, kad nėra atrakintų ramių vietų. Praėjus liūdesiui atsirado ir duris, kuri, ją pastūmus, atsidarė daugiau. Sukaupusi jėgas Heidi įsirėžė į duris ir su galingu garsu jas šiaip ne taip atidarė.
  Įžengusi vidun mergaitė apsižvalgė ir pamačiusi laisvesnę vietą klasės priekyje nužingsniavo link jos. Pasidėjus katilą priešais save, išsitraukė iš jo ingredientus ir susidėliojo netoli savęs. Nors tai ir buvo paprastas eliksyras, tačiau tamsiaplaukė vistiek turėjo skaityti vadovėlį jog sugebėtų jį pagaminti. Tai skambėjo kiek liūdnokai, žinant tai, jog ši buvo jau penktame kurse, o jį jau turėjo mokėti nuo pirmojo ar bent antrojo kurso. Greitai perskaičiusi pateiktą medžiagą klastuolė dalinai prisiminė, ką ir kaip reiktų daryti, jog išeitų normalus, nieko nužudyti neketinantis eliksyras.
  Dėdama, maišydama ir kitokius su eliksyru susijusius darbus darydama Heidi įsitraukė į diskusiją apie pirmąją užduotį. Judviejų mintys nelabai buvo pasikeitusios nuo tų, kurios buvo plėtojamas dar prieš mažiausiai trisdešimt minučių.
  Apmąstydama visus girdėtus dalykus mergaitė priėjo keletą sprendimų. Pirmasis iš jų buvo didelė būtybė, kurią būtų reikėję įveikti. Antrasis - kokia nors užduotis + didelės būtybės. Trečiasis - užduotis. Tamsiaplaukė buvo bent penkiasdešimt procentų įsitikinusi, jog pirmoji užduotis bus panaši į jos antrąjį variantą. Pirmasis ir trečiasis variantai buvo per daug nuspėjami, tad klastuolė abejojo, kad jie bus kaip pirmoji užduotis. Juk Magijos Ministerijoje turėjo dirbti kažkas, kas turėtų protingą galvą ir galėtų sugalvoti įdomesnių užduočių.
  Mąstydama Heidi nespatebėjo kaip eliksyras jau buvo išvirtas ir skystis burbuliavo morkos spalva. Aišku, tai buvo keista, tačiau mergaitė to per daug neėmė į galvą ir perpylė skystį į buteliukus, taip galutinai pasiruošdama pirmąjai užduočiai.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
Naktis. Viena maloniausiai paros dalis vaikinukui. Klastuolis kaip ir visada negalėjo užmigti ,nes išmiega per pamokas. Tyliai išsliūkinęs iš Hogvartso požemių Vegard patraukė trankytis mokyklos koridoriais. Norvegas nepastebėjo jog iš paskos šuoliavo ir jo varliukas Leonas. Pritūpęs prie varlės Vegard tarė:
-Leonai, ir vėl tu su manim trankaisi, juk sakiau jog būtum Klastūnyno kambaryje, dievaži gali mane išduoti., - Pašnibždomis išlemeno vaikinas. Atrodė jog Leonas nekreipė dėmesio ir toliau šokavo. Kam aš jį pirkau? Kvaila varlė. Bet šį vėlų vakarą Vegard'ui tai vienodai švietė ir visiškai nerūpėjo. Juk naktis - maloniausias paros laikas. Pro langus ramiai pūtė vėjelis ir glostė žalių akių savininką. Tolumoje girdėjosi varpo dūžiai pranešdami apie vidurnaktį, arba tik klastuoliui taip atrodė. Vaikinas priėjo laiptus kurie vedė į įvarius aukštus. Paėmęs Leoną į rankas Vegard užskuodė mokyklos laiptais į trečią aukštą ir pradėjo žygiuoti link jau žinomos vietos - Kabineto 7A. Pasišokinėdamas jis išgirdo sunkius žingsnius, tai išgąsdino ir Vegard bandė pasislėpti. Giliai įkvėpęs ir užsimerkęs jis pagalvojo : Dabar tai man tikrai kapai. Visa laimė jog sunkių žingsnių savininkas nuėjo į kitą pusę. Atsikvėpęs Saeterhaug toliau patraukė link Kabineto 7A. Išsitraukęs lazdelę jis atsistojo priešais duris ir tyliai ištarė:
-Alohomora
Duris atsivėrė ir vaikinas pateko į dulkėmis apklotą kabinetą. Niekas nepasikeitę, niekas nepajudinta, viskas kaip turi būti. Klastuolis prisėdo ant grindų ir užsimerkęs pradėjo medituoti.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Morgan Lindsey

  • Burtininkė
  • ***
  • 40
  • Lytis: Vyras
  • Paskambink man jei tau liūdna
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Žaliakė vėl eilinę naktį negalėjo užmigti.Ji vis mastė apie savo tėvus Kas jos tėvai?Kodėl jie ją paliko? Gal ji jiems nesvarbi? O gal jie jos nenorėjo? Kadangi Morgan kambariokės miegojo ji nenorėjo ju žadinti.Tai mergina nusprendė nueiti į kabinetą 7A.Ji išėjo iš koledžo kambario su baimę jog ją kažkas.Pagaus kadangi ji nieko nematė tarė burtažodį:
-Lumos
Iš lazdelės pradėjo šviesti šiltai balta spalva.Jai atrodė jog ši šviesa neikiek nepadėjo ir tai buvo keistą gal taibuvo tesiog per tamsi naktis?O gal burtažodį neteisingai ištarė.Bet tai jau buvo nebesvarbu iki kabineto buvo likę vos keli žingsniai priejusi duris ji tyliai sušnabždejo:
-Alohomora
Bet neišgirdo jokio trakštelėjimo kad duris atsirakino tai buvo labai keistą ir šiek tiek švilpę baugino.Bet ji atidarė duris įžengusi ji pamatė šviesaus gymio berniukas su juodais plaukais medituojant.Ji persigando ir drąsinosi įeiti į kabinetą gal jei tai būtų nauja draugystė?Ji sustojo bandė buti kuo tyliau mergina atsikvepė ir sušnabždėjo sau:
-Nėra ko bijoti jis toks pat mokinys kaip ir aš
mergina pagaliau įsidrąsino ir įžengė i kabinetą tai atrode labai bauginančiai bet pagaliau aprimo ir tarė:
-Labas mano vardas Morgan esu pirmakursė iš švilpynės
ji pasijautė keistai kadangi vos nepapasakojo visko apie save
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Morgan Lindsey »

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Šalia Vegard tūpėjo Leonas ir palaikė kompaniją Klastuoliui.
-Leonai, žinojai jog tu mano geriausias draugas?
Iš tiesų, ta varlė buvo geriausias ir vienas maloniausių Vegard draugų kurių jis netūrėjo dėl savo charakterio ir būdo. Vaikinas meditavo toliau, bet jo meditaciją nutraukė jaunos merginos balsas. Vegard netūrėjo noro su niekuo šnekėtis ar kitaip užmegzti ryšius. Giliai įkvėpęs jis atsimerkė ir pažvelgė į ramybės trikdytoją. Pirmakursė ir dar švilpė. Ši mintis buvo kiek ironiška. Jis nieko nesakė tik pasiėmęs Leoną atsistojo ir priėjo prie merginos kuri buvo beveik dvejomis galvomis žemesnė. Piktai ją nužvelgęs Klastuolis nuėjo į kabineto galą ir atsisėdo prie didžiulio stalo, tikriausiai profesoriaus, užkėlęs kojas ant stalo jis galiausiai tarė:
-Labas Morgan, aš Vegard.,-Su dideliu nenoru kalbėtis prisistatė vaikinas.
Iš apsiausto kišenės išsitraukęs obuolį pradėjo jį valgyti. Kabinete buvo tamsu, bet kaip jau žinoma Morgan lazdelės šviesa degė ir apšvietė kabinetą. Leonas strikinėjo nuo vieno kampo ant kito.
-Leonai, raminkis, dievaži kur aš tave paskui rasiu? Nesiruošiu čia miegoti.,-Tarė savo varlei.
Juodaplaukis pažvelgė į knygų lentyną kuri buvo beveik tuščia ,o visos knygos buvo išmėtytos. Vis dar negaliu patikėti jog čia kažkas buvo. Su šia mintimi žaliaakis užsimerkė.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Morgan Lindsey

  • Burtininkė
  • ***
  • 40
  • Lytis: Vyras
  • Paskambink man jei tau liūdna
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Morgan negalėjo atsižiurėti į mielą varliuką kuris šokinėjo per kabinetą. Mergina mintyse sprende klausimą ar nori gyvuno?. Staiga prie jos priejo vaikinas kuris buvau žymiai aukštesnis nei Morgan iš jo veido matėsi jog jis buvo pasišlykštėjes mergina. Gal tai buvo dėl to jog ta varlytė buvo jo vienintelis draugas?. Vaikino vardas buvo keistas kaip ir jis pats Vegard? tai skamba keistai. Gerai reikia pagaliau nutraukti tą nežmonišką tylą kabinete ir kažką pasakyti.  o gal nereikėjo sakyti nieko? Ir staiga ji garsiai ištarė savo mintis
-Koks jis gražus
Morgan tik dabar suprato ką pasakė ji rankomis uždengė savo burną ir iš gėdos paraudo. Mintyse kartojo tik vieną tą patį sakinį Kodėl taip nutinka tik man?! Staiga pradėjo skaudėti kojas, mergina apsidairė ir rado vieną švarią bei laisvą kėdę kuri nebutu užkrauta knygom ar pilna dulkių.Ji atsisėdo ir vėl gryžo į savo apmastymus.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Leonas ir toliau nerimo ir tai žinoma labai erzino klastuolį, o ką dar kalbėti apie tos Morgan egzistenciją. Giliai įkvėpęs ir atsidusęs Vegard ir toliau valgė savo obuolį kuris nebuvo itin skanus. Kodėl negalima paleisti kokius Imperio ,jog ta švilpė drožtų iš čia? Ai, kam rūpi. Vegard išsitraukė lazdelę ir buvo pasiruošęs bent kaip nors atsikratyti tos švilpukės. Morgan kažką pasakė tik juodaplaukis nesiklausė, nes jam nei buvo įdomu, nei jis turėjo noro. Vaikinas rankose sukinėjo savo lazdelę ir mąstė, kažką gilaus, bet svarbaus.
- Petrificus totalus! - Pasigirdo kerų burtažodis per visą kabinetą ir balta šviesa lėkė tiesiai į švilpynės mokinę. Vegard buvo tikras jog pavyks, juk čia tik kvaila pirmakursė. Kerų šviesa nemenkai apšvietė kabinetą, buvo linksma žiūrėti. Ant stalo užšoko Leonas. Protinga varlė, tokia pati kaip ir aš. Kerai vis dar lėkė į mergaitę. Vegard nusprendė jog jam baisiai nebeįdomu čia būti ir paliko kabinetą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Vegard Saeterhaug »
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Victoria Julia Saeterhaug

  • II kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Šią  keistą naktį Victoriai Juliai Seaterhaug visiškai nesimiegojo todėl ji nusprendė išeiti pasivaikščioti po mokyklą kartu su savimi pasimdama savo katinuką Damiano. Varniukė išėjusi iš Varno nago bendrojo kambario visiškai neįsivaizdavo kur jai eiti taigi kurį laiką tiesiog klaidžiojo neturėdama menkiausio supratimo kur ji buvo. Po kurio laiko pirmakursė susirado kažkokias keistas duris ir tuo labiau keistą kabinetą kuris buvo apleistas ir jame jau seniai nebevyko jokios pamokos. Na ir kokiam velniui šitas kabinetas apskritai reikalingas? Ir ką jame aš turėčiau veikti? Kartais aš rimtai nesuprantu šios vietos žmonių.. Be mąstydama mergaitė padėjo savo katinuką ant žemės leisdama jam apžiūrėti šią keistą vietą. kodėl keistose vietose aš visada atsiduriu viena tik su Damiano..? Įdomu kiek dabar valandų..? Tikriausia čia dar kiek pabūsiu kol nesugalvosiu kur man iš čia eiti... Klausimai ir kitos mintys nepaleido Varno nago mokinės todėl ji tik atsisėdo ant šaltų grindų prie sienos ir atrėmė galvą į sieną, o prie Victorijos priėjo Damiano. O Julia keikėsi sau mintyse.. Visiškas prakeikimas! Noriu namo. Nekenčiau šitos vietos! Ne kenčiu!
                                                                                                           
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Victoria Julia Saeterhaug »

*

Neprisijungęs Tori Apemantus Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Alorai nesimiegojo, tiksliau ji nesistengė užmigti, jai reikėjo nuotykių ypač šitoje skylėje, Hogvartse. Klastūnyno bendrasis kambarys išties buvo įdomi ir paslaptinga vieta, tačiau labai šalta, o mokyklos mokytojai ir kita mokyklos grietinėlė nesiruošė rūpintis mokinių jaukumu. Alora nekentė to fakto, jog jai reikia dėvėti sijoną, dėl to dar prieš atvykdama į mokyklą, juodaplaukė pasirūpino sau panašias į Hogvartso uniformines kelnes. Greitai persirengusi iš naktinių drabužių į uniformą, mergaitė susitvarkė kaklaraištį, užsimetė apsiaustą ir paslapčia išsliūkino iš merginų kambario. Šiąnakt ji tikėjosi patyrinėti Hogvartsą ir jo slaptas vieteles. Iš sesers pasakojimų, Alora prisiminė Kabinetą 7A, trečiame „dangoraižio“ aukšte. Tiesiu taikymu pasileido ten, tiesa, neskubėjo, kaip sakoma „Neskubėk ir būsi pirmas“. Tikėjosi, nieko pakeliui nesutikti, ypač kokio šlykštaus profesoriaus, ar dar blogiau vadovo, tas ne tik trenktas, bet dar ir galimai užbaigs visus naktinius pasilinksminus po Hogvartsą. Alora stengėsi neslėpti savo homoseksualumo, dėl to ir nebijojo Hogvartse sutikti ir homofobiškų replikų. Visai netrukus Harmon atėjo prie kabineto ir patraukusi už  rankenos nustebo, durys atrakintos, tai reiškė, jog čia jau kažkas yra. Mintyse riebiai nusikeikusi, įėjo į vidų.
- Gerą vakarą.

*

Neprisijungęs Victoria Julia Saeterhaug

  • II kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Dar kurį laiką Victoria Julia sėdėjo viena tik su Damiano , bet jai buvo visiškai gerai net gi geriau nei gerai. Tačiau visą tai kas gera deja truko neilgai , nes viską nusprendė sugadinti į kabinetą įžengusi mergaitė. Varno nago mokinė akimirksniu atsistojo ir paėmė savo katiną ant rankų ,o dar po kiek laiko iš kišenės išsitraukė savo burtų lazdelę , bet dar kol kas nesitaikė tik laikė. Na būtinai ji čia turėjo ateiti dabar.  Ir kokio velnio ir jai šią naktį turi nesimiegoti? Aišku ir man nesimiega , bet būtinai ji turi ateiti būtent čia. Eitų ji lauk iš čia. Jaunoji Saeterhaug supykusi nužingsniavo arčiau tos nelemtos mergaitės priėjusi prie jos pakankamai arti Vic suprato , kad ji klastuolė. Na šaunu ar gali būti dar blogiau?! Victoria Julia ne juokais įpyko todėl pakėlė lazdelę tiesiai į klastuolę. - Labas vakaras ir tau. Dabar reiškia taip. Kas tu ir ko tau čia reikia? Aš tave įspėju jeigu aš varniukė tai nereiškia , kad aš esu švelni ar dar kokia nors. Žinok man čia dabar mažiausiai reikia kokių nors klastuolių ,o ypač tavęs! eik lauk iš čia man tavęs čia nereikia! - Ir tai buvo viskas jaunoji Saeterhaug išsiliejo ant nelemtos mergaitės , klastuolės ir jai visiškai nerūpėjo kaip ji jautėsi , juk tai gyvenimas.

*

Neprisijungęs Tori Apemantus Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
Alora išties nesitikėjo tokio sutikimo. Mergina įtūžo.
- Klausyk, tu šiukšle. Nedraskyk man akių, nes gausi taip, kad savaitę žliumbsi. Neprivalau tau prisistatinėt, jeigu kas nepatinka, visada gali drožt iš čia, parodysiu kur išėjimas, nes matosi, kad smegenų nelabai daug turi. - Pašaipiai ir piktai išdėstė, tiksliau išrėkė Harmon.
Juodaplaukė gerai įsižiūrėjo į merginos kurią aprėkė bruožus. Velnias, ji graži. Celeste pasijautė keistai, ji išties buvo patraukli, tačiau jau charakteris... Ar Harmon pradėjo jaustis kalta? Taip. Nevisai. Taip. Harmon priėmė ko gero kvailiausia sprendimą per visą savo nereikšmingą gyvenimą. Ji priėjo arčiau merginos, giliai įkvėpė ir įsisiurbė jai į lūpas.
- O Dieve, atsiprašau... Nereikėjo to daryt... Kokia aš kvailė...

*

Neprisijungęs Victoria Julia Saeterhaug

  • II kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
Victoria Julia Saetrhaug tikrai nesiruošė ilgai kentėti šitos kvailės ir jos kvailo charakterio nesvarbu ką ji čia susiruošė veikti ir kas ji įsivaizduoja esanti bent jau kol kas Varno nago mokinėj ši kvaila klastuolė buvo visiškai niekas ir jai nei kiek nerūpėjo kaip ji jautėsi. Šitame pragare Victoriai nerūpėjo beveik niekas išskyrus jai vienintelį gerai pažįstama žmogų jos brolį Vegard saeterhaug. Vienintelis dalykas kurio dabar labiausiai norėjo mergaitė tai , kad šita nevykėlė dingtų iš čia ir kuo greičiau.  Varno nago mokinė nusprendė nežaisti durnų žaidimų su šia kvaile ir pratarė:
- buvau visiškai teisi manydama , kad klastuoliai yra blogiausi kas gali būti šiame prakeiktame magijos pasaulyje. Klastuoliai niekada neturėjo , neturi ir niekada neturės jokios pagarbos ir patikėk nors ir nežinau apie tave visiškai nieko tavęs nekęs visas Hogvartsas ,o gal jau nekenčia? Bet kokiu atveju patikėk aš tuo tikrai pasirūpinsiu gali tuo net neabejoti , kvaila klastuole. Ir dar tai vis tik kas tu? - Tai buvo viskas ką norėjo pasakyti jaunoji Saeterhaug ir jai nerūpėjo kaip dabar jautėsi kita mergait!ė Vic pasakė viską ir tai buvo taškas. Ir po visų šitų žodžių įvyko tai ko Victoria Julia Saeterhaug greičiausiai mažiausiai tikėjosi. Ta klastuolė tiesiog priėjo prie varniukės ir ją pabučiavo. Na ir kur tai matyta?! Pirmakursė galutinai sutriko , bet ir negalėjo pasakyti , kad jai tai nepatiko , bet pasakyti tai tiesiai šviesiai Victoria Julia tiesiog negalėjo todėl užrėkė:
- Ką tu manai jog išdarinėji?! Iš pradžių mane vadini šiukšle o dabar šitaip?! - Kas toliau mergaitė neturėjo jokio supratimo , bet Victoria tikrai nežinojo ką daryti dabar. Tų klastuolių niekas ir niekada nesupras.- Pagalvojo sau Saeterhaug.