0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Burtininkas
  • *****
  • 822
  • Lytis: Moteris
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Panašu, kad Miona nebuvo nusiteikusi peštis. Jos trumpas atsakymas tarsi pakišo mintį, kad mergina pabandė būti draugiška, tačiau jeigu Dafydd to nereikia, ką gi, ji nesiplėšys. Toks variantas klastuoliui tiko. Jis nežinojo, ko dabar nori. Ar būtų geriau, jeigu Miona iš viso nebūtų prie jo priėjusi? Arba jeigu jie net nebūtų šioje pamokoje susitikę? O gal kaip tik reikėjo atsakyti kažkaip draugiškiau? Juk mergina jau ne pirmą kartą prieina, o Dafydd tik rėžia ką nors bjauraus... Klastuolis sunkiai atsiduso. Pats nesuprato, kodėl daro tai, ką daro. Ko jis atsivilko į šią pamoką, jeigu nesugeba bent kiek mandagiau atsakyti Mionai? Argi jis eina į pamokas ne tam, kad ją susitiktų? O jeigu ne, tai kodėl švaisto laiką, jeigu tose pamokose nieko nedaro? Tokie klausimai buvo pernelyg sudėtingi, kad Dafydd galėtų į juos atsakyti.
Sulig šiomis sudėtingomis mintimis klastuolio ausis pasiekė kandi Mionos pastaba. Ir ji negali patylėti apie tai, kad velsietis buvo paliktas antriems metams! Dafydd tikėjosi, kad bent šis žmogus yra bent kiek draugiškesnis. Reikia pripažinti, kad toji pastaba buvo smūgis žemiau juostos. Dafydd tiesiog nerado ką atsakyti.
Vaikinas sėdėjo ant akmens ir tūžo. Tūžo ant visų: profesorės Lorijan, Mionos, aplinkui dirbančių mokinių, savęs... Ir visai nežinojo, ką daryti. Nenoromis Dafydd stebėjo dirbančią Mioną. Tikėjosi, kad mergina neatsisuks, tai nebūtų itin gerai... Galiausiai jam nusibodo žiūrėti, kaip grifė dirba, tad jis atsistojo. Nė neketino artintis prie narvų ir paukščių. Dafydd kelis kartus apėjo akmenį - norėjo, kad šiek tiek išsijudintų kojos. Pažiūrėjo į dangų, tada vėl į Mioną. Jau norėjo tiesiog keliauti į pilį, tačiau pažvelgė į profesorę ir suprato, kad arešto visai nenori. Ką gi, teks ištverti. Velsietis vėl atsisėdo ant akmens. Noras atsiprašyti Mionos, prieš kurį laiką kunkuliavęs viduje, buvo išgaravęs.
Esu krizėj. Neklauskit, kada atsakysiu, ir naujiems RPG nepasirašau.
Bet kokiais klausimais kreipkitės į Dafydd PM, kitų char nepastebėsiu probs. Arba DC.
Ar Elliw ateis į pamokas padaužyti per galvas teleskopais? Atm negaliu atsakyti.

*

kablelis

Magiškųjų gyvūnų priežiūra - ta pamoka, kuria išties galima mėgautis. Tam tereikia, kad profesorius ar profesorė gebėtų bent kažkiek sudominti. Pagrindinė to priežastis buvo galimybė būti lauke. Dėl to nereikia ir sakyti, kad Stevie Green, žingsniuodama į magiškųjų gyvūnų priežiūros kabinetą, nesijautė itin patenkinta.
Kabinete pamačiusi profesorę Lorijan Stevie kiek nustebo. Prisiminė, kad praėjusiais mokslo metais ji "gyveno" žiobarotyros kabinete. Pasiraususi atmintyje mergina prisiminė, kad pamokos buvo... Neįprastos, kas, ko gero, yra gerai. Vadinasi, galimai ir šios bus neką blogesnės. Na, bent jau tema daug įdomesnė.
Laimei, neilgai trukus profesorė pakvietė visus į lauką. Tai buvo labai gerai. Stevie atsistojo ir patenkinta nužingsniavo paskui profesorę. Vos išėjus į lauką ji išgirdo keiksmažodį ir atsisukusi pamatė išsitėškusį Dafydd Llewellyn. Nesusilaikiusi mergina prunkštelėjo. Jeigu ten būtų buvęs kas nors kitas, Stevie galbūt būtų paklaususi, ar viskas gerai. Dabar... O kam rūpi?
Priėjusi narvus rudaplaukė pasijuto laiminga. Ji labai mylėjo feniksus, tad galimybė jiems padėti buvo tikras džiaugsmas.
- Ačiū, - negarsiai pasakė Stevie, tačiau ištarti tą taip, kad išgirstų profesorė, ji pasidrovėjo. Nieko nelaukdama mergina priėjo prie vieno iš narvų. Jame gyveno, atrodo, vos išsiritęs mažylis. Panašu, kad jis merginos kiek išsigando, tačiau grifė mokėjo būti kantri. Kurį laiką ji nė neatidariusi narvo žiūrėjo į paukštį ir ramiu balsu jį kalbino. Galiausiai raudonplunksnis neištvėręs priėjo arčiau - buvo  smalsus. Stevie atsargiai atidarė narvo dureles ir įkišo ranką į vidų.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • V kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Miranda pasisuko į mažą feniksiuką, apšviestą saulės. Jis nedrąsiai žvelgė į ją, bet akys spindėjo smalsumu. Mergaitė pasilenkė prie jo ir ėmė jį kalbinti:
- Sveikas, mažyli, ar tau nebaisu? Gal norėtum man prisistatyti? Gerai, gerai, juokauju, juk tu negali kalbėti, ar ne? Na, tai pavadinsiu tave... Tarkim... Reičiu.
- Na, Reiči, pirmiausia reikia sutvarkyti tavo narvelį. Tu tik manęs neišsigąsk, bet aš jį atidarysiu ir pavalysiu.
Grifė lėtai atkabino kabliuką ir durelės pačios prasivėrė. Feniksiukas stryktelėjo link jų, bet Miranda jį sudraudė sakydama:
- Niekur neskubėk, ateis laikas paskrajoti ir aš tave išleisiu.
Jinai pasiėmė skepetėlę nuo stalo, ant kurio buvo narvelis, ir ėmė valyti narvelio dugną. Feniksiukas paslaugiai šokčiojo į ten, kur ji buvo pavaliusi, netrukdydamas jai švarintis.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

kablelis

Gali būti, kad Stevie vis tik paskubėjo: jai įkišus ranką į narvelį, paukštis vėl paspruko. Grifė sunkiai atsiduso. Buvo labai apmaudu, kad ji priėjo prie tokio fenikso, kuris tikrai dar nebus pajėgus skraidyti. Green būtų labai norėjusi, kad "jos" feniksas paskraidytų aplinkui.
- Ką gi, gaila, - tyliai pratarė septyniolikmetė, savaime aišku, neketinusi palikti šio paukščio ir keliauti ieškoti vyresnio. Ji vėl ramiu balsu kalbėjo su paukšteliu, kol šis vėl įsidrąsino ir prisiartino prie į narvą įkištos rankos. Feniksiukas kaptelėjo į pirštą, tačiau padarė tai visai neskaudžiai. Stevie nusišypsojo.
- Ar nori trumpam išlįsti iš narvelio? - paklausė ji. Paukštis, tarsi supratęs žodžius, užlipo ant pasiūlyto piršto. Matėsi, kad dar nėra labai tvirtas, tačiau Green ryžosi atsargiai ištraukti jį iš narvo. Vienaip ar kitaip, reikėjo tą narvą išvalyti.
Rudaplaukė atsargiai patupdė paukštį sau ant peties. Buvo kiek baisu judėti, kad jis nenukristų, tačiau nagučius feniksiukas jau turėjo neblogus - ir Stevie labai greitai tą pajuto.
Apsižvalgiusi grifė pastebėjo servetėles ir priėjusi pasiėmė keletą. Valyti narvą nebuvo pati maloniausia užduotis, tačiau tai buvo vienas iš tų dalykų, kuriuos reikėjo daryti auginant gyvūnus. Stevie nenoriai nužvelgė narvą.
- Na ką gi... - sumurmėjo ji ir kibo į darbą.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 235
  • Lytis: Moteris
Padarė ką ar ne, Miona taip ir nesuprato, todėl grįžo prie darbo. Pastatė gertuvėlę prie narvelio ir pasilenkė artėliau. Neraukydama nosies išvalė, ką paukštis buvo palikęs, - nebuvo tiek jau daug, kas reiškė, jog feniksais, priešingai nei iguanomis, čia rūpinamasi, - ir atsitiesusi žvilgtelėjo į feniksą. Šis tupėjo pora žingsnių iki Dafydd ir kiek kryptelėjęs galvą jį stebėjo. Šaunu, - niauriai pagalvojo. Nužvelgė dirbančius mokinius. Akys užkliuvo už švilpės, kuri labai įdėmiai spoksojo į tolumą. Miona pasekė jos žvilgsnį ir sekundės dalelę pastebėjo judėjimą. Tokį, koks būna, kai vieną sekundę kažkas būna vietoje, o kitą jau jo ten nebėra. Sutrikusi vėl metė žvilgsnį į jaunesniąją mokinę. Ši, atrodė, taip pat netikėjo tuo, ką regėjo. Ar tai tik kažkoks šviesos žaismas? Keista… - nenuleisdama akių nuo miško pamintijo. Reikės ten nueiti, - nutarė Miona ir vėl pasisuko į narvą.
- Aguamenti, - tyliai ištarė ir pripildė gertuvėlę. Rūpestingai įdėjo į narvelį ir vėl pasisuko į paukštį. - Eikš, darsyk tave pažiūrėsiu.
Feniksas suplasnojo ugniniais sparnais ir nutūpė ant ištiestos šviesiaplaukės rankos. Miona įdėmiai atliko pakartotinę apžiūrą: patikrino plunksnas tiek išorinėje sparnų pusėje, tiek vidinėje, apžiūrėjo ir uodegą. Nukreipė tiriantį žvilgsnį į kojas. Viena snagas buvo šiek tiek palūžęs, tačiau prilietus paukštis nesibaidė, o ir kraujo nebuvo matyti, todėl grifė nusprendė, kad nieko baisaus neturėtų čia būti.
- Viskas, nekankinu tavęs, - kilstelėdama ranką švelniai tarstelėjo. Feniksas kryptelėjo galva ir tiriamai pažvelgė Herai į akis. Netikėtai nuleido galvą ir iš megztinio rankovės ištraukė išlindusį tamsų siūlą. Tada liuoktelėjo nuo rankos ir įsklendė į narvą. Ar taip feniksai turi daryti? - vis dar negalėdama atsitokėti, mintyse numykė Miona.
Paskutinįsyk žvilgtelėjo į paukštį, sumurmėjo atsisveikinimą ir tarp kitų mokinių ir narvų patraukė prie mokytojos.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • V kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Baigusi valyti Miranda pastebėjo, kad pamokos laikas senka, o ji dar nebaigusi visko.
- Reiči, tu gal skrisk, nes paskui nespėsi.
Feniksiukas nušuoliavo prie narvelio angos, bet neskrido. Tik pakilnojo sparnus, kurie atrodė itin nesimetriškai. Toks vaizdelis nebuvo labai fainas, atrodė išties keistai. 
-Ojoj, tavo sparnams nekas, tiesa?
Atsakymo išgirdo ciepsėjimą. Rankomis patikrino ištiestus sparnus ir surado vietą, kur kauliukai jungėsi visau kitaip nei reikėtų. Bent jau taip spėjo grifė. Išsitraukusi lazdelę pamurmėjo su ja, pamojavo, kaip įsivaizdavo kad reikia, ir stebėjo, kaio keičiasi sparno forma. O tas ilgai netruko. Po keleto minučių Reičis jau skraidžiojo (tik aplink narvelį), o pamokos varpas skalambijo.
- Na, gana, marš narvelin,- nusijuokė Miranda. Reičis paklusniai purptelėjo vidun, ir dureles mergaitė uždarė.
- Iki, drauge. Gal dar susitiksim.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Melijandra Julija Lorijan

Kaip vėliau suprato, toliau panirti į apmąstymis pamokoje nebuvo gerai. Profesorė tik po kurio laiko suprato, kad Miona klausė ar feniksui viskas buvo gerai, O Gaja - pasakė, jog vienas feniksas negali skristi. Įprastai nuraudonuotų, jog nesekė pamokos, tačiau dabar tik.... jos mintis pasiekė neramus Sofijos balso nuotrupos.
Rudaplaukė garbanė susiraukė, žvilgtelėjo Uždraustojo miško pusėn, tačiau ten nieko nebuvo. Švilpė tai irgi pastebėjo, todėl profesorė galėjo tik tai pasakyti:
-Tau turbūt tik pasivaideno. Jei kas nors būtų šalia, feniksai būtų pajutę ir elgiąsis kiek kitaip.
Mokiniai darbavosi toliau ir be jos atsakymų (profesorė kiek lengviau atsikvėpė), o Hogvartso pilyje suskambus varpui ir mokiniai išsiskirstė kas kur sau.
Profesorė liko viena. Taip ir atidžiai nesekusi moksleivių, nieko apie juos geriau pasakyti negalėjo. Kai kurie buvo tikri šaunuoliai, kai kuriems reikėjo pasitempti, o kai kas, rodės, buvo pats geriausias aukso gabalas - ar ji tikrai buvo taip įsigilinusi į savas mintis, ar Dafydd tikrai buvo geras, tačiau pastarasis klastuolis kokio nors skandalo čia neiškrėtė. Sveikinimai Mionai?
Profesorė sutvarkiusi pamokos vietą, galiausiai pati galėjo nukulniuoti į Hogvartso pilį.
-Tik ne dabar,- tyliai sumurmėjo, paprieštaraudama pati sau, ir sparčiais žingsniais nukūrė vieton, kur savo akeles spitrino Orel. Dėl visa pikto išsitraukė savo burtų lazdelę.
Pedsėkė buvo pakenčiama - kiek akys užmatė žemė buvo švari. Žolė nesutrypta, o prie krūmų šakų joks kailio kuokštas nebuvo įsivėlęs.
Melijandra atsiduso ir atsitiesė. Protas sakė pasidžiaugti, jog mergaitei tik pasivaideno, tačiau širdis liepė būti atidžiai. Kažką Sofija tikrai pamatė ir tikrai nesvarbu ar tai buvo jos vaizdinys galvoje, ar tai buvo išties būtybė, stoviniuojanti čionais - Hogvartse per daug keisto jau įvyko, jog galėtum lyg niekur nieko sau nueiti šalin. Melijandra mintyse ieškojo magiškų gyvūnų, kurie gebėjo sukelti kokias nors iliuzijas, tačiau išėjo šnipštas. Jokio ženklo ant žemės. Gal tai buvo dvasia? Kaukas? Ne, ženklai būtų likę. O gal tiesiog aš esu nepastabi? Jauna moteris dar kartą palinko prie vietos, kur galbūt buvo kažkas. Vėliau pavaikštinėjo aplink tą vietą, dairydamasi aplinkui.
Jei tik čia būtų Igis... Jis bent galėtų man padėti - skaudi mintis įsirėžė į širdį.
Deja, paparašyti brolio pagalbos negalėjo, negalėjo pas jį nuvykti. Nes tiesiog jis buvo dingęs be žinios.
Lorijan sustojo ir užsimerkė. Nurimk. Tu su Emi jį susirasi. Nepergyvenk. Jis nepražus. Juks jis nėra kaip tu - ta mergiotė, pagrobta Slapstūnų. Dabar susikaupk. Surask pėdsakus ir eik kulniuoti pas kolegas.
Tačiau nieko nerado ir su skaudančia širdimj grįžo į pilį. Kad ji bent būtų pagalvojusi, jog kažkas, kas čia buvo, tiesiog, tik profesonaliai užmaskavo savo paliktus pėdsakus.