[kablelis]

Prakeiktas šaltis trukdė. Stevie būtų su pasimėgavimu keliavusi į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, deja, buvo ne itin šilta, tad septintakursė nesijautė itin patenkinta. Nepaisant to, kad pamoka turėjo būti gera, rudaplaukė buvo pikta. Kam, po velnių, iš viso reikalinga ta žiema?! Nei gyvūnams ji patinka, nei dar kam nors... Grifė mintyse priminė sau, kad yra keistuolių, kurie nemėgsta vasaros. Tolerancija priminė sau Stevie, tačiau vis tiek svajojo, kaip žiema baigiasi ir ateina amžina vasara.
Deja, šiuo momentu tai nebuvo įmanoma. Reikėjo atlikti praktiką. Gerai buvo bent tas, kad ji nusimatė įdomi. Savaime aišku, Stevie nieko nepaskaitė apie gyvūnus, su kuriais reikės dirbti. Nepaisant to, kad buvo žiema ir lauke laiką leisti nebuvo labai smagu, septintakursė rado įdomesnės veiklos. Mokytis? Nesąmonė! Tai bus galima padaryti vėliau. Vos tik ši mintis pasibeldė į galvą, mergina suprato, kad tai yra jos paskutiniai metai mokykloje. Po velnių... susimąstė Green, susivokdama, kad nebegali "kažkaip praslysti" pro egzaminus viską atidėdama kitiems metams. Svarbūs egzaminai laukia jau po kelių mėnesių. Tokia mintis, švelniai tariant, buvo gąsdinanti. Stevie pajuto kylančią paniką. Ji nebematė nei profesorės, nei gyvūnų. Rudaplaukė stovėjo ir panikavo. Iš visų jėgų bandė tai nuslėpti, nors įtarė, kad paklaikusias akis galėjo matyti bet kas, bent trumpam pažvelgęs į ją.
Staiga kažkas patraukė merginos dėmesį. Teko pamiršti ir paniką, ir gyvūnus, su kuriais reikėjo atlikti praktiką. Iš miško pusės sklido kažkokie įtartini garsai. Stevie susiraukė. Kažkokių gandų buvo girdėjusi - o juk buvo ir Elzės nelaimė! Dėl to dabar gerokai išsigando. Ar nėra pavojinga turėti pamoką taip arti Uždraustojo miško? Kelias akimirkas pasvarsčiusi mergina nutarė tiesiog nueiti iki profesorės ir ją perspėti.
- Profesore, - stengdamasi kalbėti kuo ramiau pratarė Stevie. Ji mostelėjo ranka į mišką ir užbaigė sakinį: - Man atrodo, ten kažkas vyksta. Ar mums čia nėra pavojinga?

[Elzė Merė Smitherson]

Žengė žingsnį. Nežinojo kur eina, tiesiog akys ieškojo baltai sidabrinio arklio.
Kokio Velnio jie susilieja su šita aplinka, jeigu jie yra balti? Arba aš esu labai super akla.
Kad ir kiek švilpė bastėsi po tą teritoriją, nu nieko nematė. Nejaugi vienaragiai baigėsi?
Už akių užkliuvo mokinukai, šurmuliuojantys už kelių metrų. Jeigu nesugebu susirast saviškio arklio, pasiimsiu kitą. Matyt tie mažuliukai paaugliukai buvo sėkmingesni už Elzę. Švilpė prieš pamoką skaitė, kad sunku rasti šiuos padarus, bet negalvojo, jog ji nesugebės surasti nė vieno, palyginti, nedideliame plote.
Susimąstė kiek testralių ji galėjo praeiti ir susigėdo. Labai džiaugėsi, kad jų nemato, bet ši mokymo sistema vertė mokinius pradėti norėti matyti mirtis kasdien.
Kai visi šurmuliuotojai apsiglostė ir apsikabino tą vargšą vienaragį jau po penkis kartus, viską stebėjusi Elzė patraukė ton pusėn.
Na ką, gyvūne, likom tik dviese. Po kentaurų nuotykio septintakursė pradėjo labai bijoti visų gyvūnų. Įskaitant ir visus šunius, paršiukus, karvytes, katytes ir raganosiukus. Nekalbant apie didesnius už ją padarus.
Vienaragis jau buvo susipažinęs su mokiniais, juk buvo ką tik apčiupinėjimas žmonių bandos, tačiau pasitraukė nuo Elzės kontakto. Kas jam negerai? K-kas man negerai?
Šie gyvūnai nemėgo vyriškosios lyties prisilietimų, bet Elzytė, Elzytė juk buvo mergaitė!
Arba geruoju, arba piktuoju reikėjo jį paglostyti. Gyvūnas matyt jautė baimę merginos kūne. Tačiau šviesiaplaukė to nesuprato.
Arba suprato per vėlai. Tada, kai jau pradėjo raminti ir įtikinėti save ir savo per daug baimės sraigtelių turinčias smegenis, kad nėra ko bijoti ir tada, kai žvėris nesitraukė nuo Elzės rankos, ir po sekundės Vienaragis jau būtų buvęs paglostytas, miške kažkas būtinai turėjo sujudėti. Tiesiog būtinai. Kaip miškas gali būti ramus, kai Smitherson šalia?
Švilpė metė ranka į visus vienaragius ir šlumštaragius, gyvūnas irgi, atrodė, išsigando ir pabėgo, o septintakursė pasileido kuo arčiau profesorės ir kitų mokinių.
Žadėjo, kad į tą medžiais apaugusią vietą gyvenime neis, savo pažado reikėjo laikytis. O ji nesilaikė. Ir dvejais vardais apdovanotai merginai tuojau kartosis tas, kas vyko prieš kiek daugiau nei pusmetį. Vienintelė kuri, jeigu tai neišplito po visą Jungtinę Karalystę, apie tą įvykį iš čia turėjo žinoti tai buvo Stevie. Nepyktų, jeigu žinotų ir Melijandra, gal profesorė tuomet atleistų Elzės baikštumą.
Šalčio nukąsti žandai raudonavo lyg aguonos, o kaktą mušė Afrikinis prakaitas. Nereikėjo čia ateiti.

[Morisas Banoveris]

Eidamas arčiau Testralio galvojo kaip reikės ant jo atsisėsti, o tuo labiau paskraidyti ar pajodinėti. Priėjęs artyn apžiūrėjo jį ir pabandė artintis arčiau jo po truputį tiesdamas ranką artyn, bet jis traukėsi tolyn, todėl pasiknisęs po kišenę išsitraukė obuolį, pasidėjo jį ant delno ir pabandė tą patį metodą. Bet kaip ir pirmąjį kartą jam nepavyko priartėti, todėl nusišluostė nuo akmens sniegą, atsisėdo ant jo ir ėmė laukti kol jis prieis. Po kurio laiko tamsusis gyvūnas ėmė po truputį judėti jo link, kas kelis žingsnius sustodamas. Priėjęs tiek arti kad Morisas ištiesta ranka jau galėjo jį pasiekti sustojo ir ėmė apžiūrinėti vaikiną. Po dar kiek laiko jį apėjo aplink apuostė ir jau pats vos nelipdamas prašėsi paglostomas. Tad Morisas jį paglostė, pakasė kaklą, išsitraukė iš kišenės obuolį ir jam pasiūlė, bet jis atsisakė, todėl pabandė pasiūlyti duonos, bet ir tos atsisakė.
 -Atleisk, -pasakė vaikinas. Bet aš neturiu to ką tu mėgsti.
Testralis suprunkštė lyg sakydamas ,, nieko tokio". Morisas glostydamas paklausė jo:
 -Leisi man ant tavęs užlipti?
Juodis suprunkštė ir pakilnojo galvą, tad Morisas užsilipėjo ant akmens ir atsisėdo ant jo nugaros.
 -Na paskraidykime, -ištarė ir Testralis įsibėgėjęs pakilo į orą.
Vaikinas nesijautė labai saugiai pakilęs šimtus metrų virš žemės, todėl kiek galėdamas tvirčiau laikėsi ant tamsiojo nugaros. Nors jie ir nedarė mirties kilpų, staigiai nekrito žemyn ir vėl nekilo į orą, bet jausmas buvo nepaprastas. Nusileidęs žemyn Morisas padėkojo už paskraidymą, atsisveikino su juo ir patraukė prie balto, su spindinčiu ragu vienaragio.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sniegas tyliai girgždėjo po grifo kojomis. Regis, tai buvo vienintelis garsas miške, išskyrus ritmingą vaikinuko kvėpavimą. Kartkartėmis nukrintančios sniego šūsnys nuo apsunkusių šakų kiek gadino tylaus miško įvaizdį. Bet apskritai atrodė, kad pamiškė - puiki vieta pasivaikščioti.
Lyg tai nebūtų Uždraustasis miškas. Sulig ta mintimi šviesiaplaukis netikėtai sustojo ir pažvelgė į miško gilumą, kur susiliejo tamsūs medžių kamienai. Rodėsi, kad ten kažkas sujudėjo ir Sigurdas panoro kuo greičiau grįžti į saugų Hogvartsą. Jis neryžtingai apsisuko. Pala, juk ten gali būti testralis! Tačiau kodėl turėčiau juos matyti? Islandas dar kartą pasižiūrėjo į medžių tankumyną, po to į kitą pusę. Staiga mokinys suvokė, kad labai kvailai atrodo: negali pasirinkti iš dviejų blogybių: grįžti pas profesorę ir pasakyti, kad neatliko praktikos, nes išsigando paprasčiausio sniego pūkštelėjimo ar būti suėstam kažkokio monstro.
Galiausiai šiaurietis gūžtelėjo pečiais ir patraukė priešinga kryptimi iš kur buvo atėjęs. Jei iki šiol manęs niekas neužpuolė, tai galima ramiai eiti toliau.
Po kelių sekundžių ramų žingsniavimą nutraukė pro kairį pirmakursio šoną praskriejęs juodas žaibas, tiksliau testralis. Ir jis bėgo, o ne skriejo. Bet tokiu greičiu, kad grifas nespėjo nei surikti, nei išsigąsti. Puikiai matėsi tamsus prašvilpiančio gyvūno kūnas, panašus į arklio. Nespėjus vaikinukui susigaudyti, jis išskleidė sparnus ir pakilo nuo žemės. Ritmingas sparnų mosavimas burtininkui priminė jūros bangavimą, tačiau šis pastebėjimas buvo nugrūstas gilyn tolesnių įvykių.
Už poros metrų plytėjo nedidukė proskyna, todėl tai paaiškina, kodėl skubantis testralis atsiplėšė nuo žemės miške. Kad vos pasiekęs plyną vietą galėtų šauti į dangų ir lėkti kur jam reikia. Kažkas gyvūną vertė labai skubėti, bet šviesiaplaukis apie tai pagalvojo, vos tik skraidantis padaras pranyko tolumoje.
Tuo metu, kai testralis atsidūrė proskynoje, Sigurdas, bandydamas nepaleisti iš akių gyvūno, skuodė į laukymę. Jis su tylia pagarba žiūrėjo, kaip sparnuotas gyvis skrenda kuo toliau nuo šios vietos, nesistengdamas jo susigrąžinti. Iš akiračio dingus testraliui, islandas atsiduso. Šiandien man jau pakaks. Tiesiog nueisiu ir pasakysiu, kad juodas skraidantis arklys nuo manęs pabėgo. Nes juk aš nežinau, ko jis išsigando. Teisinosi mokinys.
Tačiau tuo metu atsirado savisaugos instinktas ir pirmakursis nedrebėdamas, bet su nerimu ir baime širdyje atsisuko. Už nugaros tebuvo apsnigtas miškas ir ta pati spengianti tyla. Ką? O tai nuo ko jis bėgo? Juk ne aš turėjau jį išgąsdinti? Kas? Metęs paskutinį žvilgsnį į žiemos padangę, šiaurietis palindo po medžiais ir patraukė link profesorės pamiškėje.
Kieno mirtį turėjau matyti? Kada? Kur? Daug klausimų nerado sau vietos grifo galvoje, kol viena mintis nelauktai išlindo ir užgožė visas kitas. Ką reiškia testralio sparnų plasnojime matytos bangos? Gal tai kaip nors susiję kadaise su matyta mirtimi? Ir išvis, kiek man buvo metų, jei nieko neprisimenu? Vaikinukas atsiduso, matydamas, kad visi šitie spėliojimai niekur nenuves ir išėjo iš miško. Vistiek nenurimsiu, kol neišsiaiškinsiu.

[Melijandra Julija Lorijan]

Mokiniams, kurie jau atliko užduotį, profesorė leido eiti Hogvartsan, o tie, kurie dar liko - atidžiai stebėjo.
Arkadijus buvo nepatenkintas ir šiam išsakius savo trumpą tiradą, profesorė nusprendė patylėti. Vyruti, jei esi proto bokštas, laukiu tavo pasiūlymų mano pamokai,- žodžiai sukosi galvoje, tačiau taip ir liko neištarti -mokinys jau pradingo tankmėje.
Bam. Stevie žodžiai. Išsigandusi Elzė. Melijandra suspaudė lūpas į ploną liniją, nužvelgdama abi bendramžes. Su Stevie žodžiais, Melijandra nužvelgė garso link.
-Ne,- sumurmėjo ši, suprasdama kam priklausė šie garsai, širdis nusirito į kulnus, bet išorėje išliko rami ir tvirta,- Jums negresia joks pavojus,- tarė Stevie, prieš tai jai mesdama žvilgsnį "bet vis dėl to būk pasiruošusi". Lorijan žinojo, kad ši grifė buvo jos brolio hilerė praktikantė mokinė. Tikiuosi, prieš išvykimą jis tave išmokė kažko bent gero. O Elzė...Aišku, kad žinojo apie kentaurus apie jų užpuolimą.
-Elze, lik su Stevie,- ir nuėjo garso šaltinio link.
Sniegas girgždėjo po kojomis, ausis pasiekinėjo mokinių šnekos su gyvūnais, skruostus žnaibė žiemos šaltis. Medžiai vienas po kito lėtai plaukė pro ją, kolei ši nesustojo miško tankmėje.
-Tu neturi jokios teisės būti čia ir gąsdinti mano mokinius,- su žodžiais ištraukė burtų lazdelę.
Ištįsėlis vyras purvinai pilkais plaukais atsitiesė, rankoje sugniauždamas jau gyvybę išleidžiusio kiškio kaklą. Melijandra greitai atpažino vyrą - jam buvo įkąsta vilkolakio ne per pilnatį - bjaurus randas vagojo per jo kaklą.
-Iš tono galima suprasti, jog kalbi apie žmones kaip apie baltųjų privilegiją, o tuo tarpu vilkolakiai - kaip juodaodžiai.
-Nemaišyk,- suirzo Lorijan, nesuprasdama ką tasai vyras sapalioja,- Tiesiog dink. Man tiek to ir reikia.
Nepažįstamasis paniuro.
-Turėtum prisidėti prie vilkolakių. Aš prie jų prisidėsiu, kai pagaliau tapsiu tikru vilkolakiu. Žmogau, jungkis prie vilkolakių ir tau nereikės kentėti, tai vilkolakiai turės absoliučią valdžią. Daugiau žmonių turėtų prisidėti...Kokie jie kvaili...Reiktų jiems padėti...Apsispręsti...
Melijandrai nieko nespėjus atskirti, vyras su kiškiu dingo. Profesorė sumirksėjo ir žaibiškai grįžo prie mokinių. Širdis katalojosi krūtinėje. Vos išvydusi likusių mokinų veidus, Lorijan nenurimo. Dar laikydama burtų lazdelę, be žodžių iškvietė gynėją ir jį pasiuntė pas kiekvieną kolegą. Kad tave hipogrifėlį medy!
- Viskas ramu, kol kas yra saugu,- nenuslėpdama, jog vėliau gali kilti pavojus, tarė Stevie,- Eikit kartu atlikti praktikos. Elze, jei vis vien tau bus nedrąsu, keliauk Hogvartsan. Kai mano gynėjas grįš, jis tave palydės.
Varge, kodėl dabar? Kodėl viskas vyksta dabar?!

[kablelis]

Profesorė tiesiog puikiai mokėjo nenuraminti mokinių. Būtent tokia mintis kilo Stevei, kai profesorė, atrodo, bandė tą padaryti, bet jai itin nesisekė. Nepaisant to, kad buvo grifė, Green vis tik ne itin žavėjosi galimybe per pamoką prie pat miško patirti kažkokių itin nemalonių nuotykių. Ką gi, teks atlikinėti praktiką nuolat žvalgantis per petį pati sau ištarė rudaplaukė. Apsižvalgė. Vienaragis, buvęs arčiausiai jos, atrodė pakankamai ramus. Gal nieko neišgirdo? Gal taip ir geriau, vadinasi, bus galima prieiti ir jį paglostyti.
Deja, septintakursė visiškai nenorėjo to daryti. Šiuo momentu labiausiai norėjosi nešdintis į pilį. Profesore, kur jūs einate?! mintyse sukliko Stevie, kai pamatė, kad Lorijan keliauja garsų pusėn. Žinoma, ji buvo suaugusi burtininkė, tačiau argi yra saugu eiti taip tiesiog link... Nežinia ko? O dar ir Elzė turėjo "likti su Stevie", tarsi Stevie galėtų ką nors nuveikti, jeigu juos kas nors užpuls. Ji čia mokosi tiek pat laiko, kiek ir aš susiraukė Green, tačiau ką jau padarysi. Elzė vis dėlto nukentėjo nuo vieno iš "tų" padarų, tad ji, ko gero, yra dar labiau įsibailinusi.
- Nemanyk, kad gebėsiu tave ir save apginti, - vis tik burbtelėjo Švilpynės mokinei. Pagaliau profesorė teikėsi grįžti. Ir - tikra viršūnė! - liepė eiti joms kartu atlikti praktikos. Green šiaip ne taip susilaikė sunkiai neatsidususi. Ji pati norėjo eiti į pilį, o čia dar kažkokią mažę prižiūrėti?! Ir tada septyniolikmetė prisiminė, kad Elzė yra jos bendraamžė. Kokio velnio tada ją prižiūrėti? piktai paklausė savęs mergina, pamiršusi, kad prieš kelias akimirkas į tą klausimą buvo atsakiusi.
- Aš einu glostyti to gyvūno, - neaiškiai suburbėjo grifė, nelabai kreipdama dėmesį, ar Elzė eina paskui ją. Galiausiai prisiartino prie vienaragio. Kiek Stevie prisiminė, vienaragiai moterims ir mergaitėms buvo draugiški. Na, ar bent draugiškesni negu vaikinams. O kur dvyniai? staiga paklausė savęs Green. Ji kiek nusigando: juk nematė tų dviejų jau kokius milijoną metų. Ar jiems nieko nenutiko? Gal ir jie susidūrė su kokiu vilkolakiu? Kas čia žino?! Keiksnodama viską aplinkui Stevie pagaliau priėjo visai prie pat vienaragio.
- Na, labas, - negarsiai pasisveikino. Ištiesė ranką gyvūno link. Perbraukė jam per kaklą. Pati nesuprato, kodėl, tačiau jausmas nebuvo labai malonus.

[Elzė Merė Smitherson]

Jai negresia joks pavojus. Žinoma, švilpei niekas negrėsė, o tada profesorė dingo miške. Ar tikrai viskas gerai? Tik profesorei Lorijan išėjus, Elzytė suvokė mokytojos pasakytus žodžius. PALA KĄ, MAN LIKTI SU KAŽKOKIU ŽMOGUMI, KURIS NET NENORI SU MANIMI BŪTI IR NORI MANE NUŽUDYTI SU BLOKŠTU IR DAR, MATĘS MANE PO KENTAURŲ NESĄMONIŲ? Tokioje situacijoje švilpė nežinojo kas greičiau ją užmuštų; Stevie ar blogiečiai iš miškų.
Žinoma, Elzytė stovėjo čia, net nenorėjo trauktis iš ''saugios'' vietos, kaip ir Green, tad natūralu, kad ji ir liko su Stevie. Bet po to, kai mokytoja tai pasakė garsiai, švilpė pasijuto beprotiškai silpna, o šalia lūkuriuojanti grifė - patirties turinti karininkė, pati garsiausia pasaulio aurorė ir dar viena pasaulio išrinktoji. Stevie yra Dievas.
-Mmanęs nereikia ginti. Aš kaip nors pati, - į nepatenkintumu ir netgi mažu pažeminimu iš grifės lūpų išeinančią panašią frazę atsakė Smitherson.
Ji gyva. Mokytoja gyva. Elzė jau ruošėsi pradingti iš šitos nejaukios draugijos ir pradėt ieškoti vienaragio, bet čia dar buvo ne pabaiga. Kažkokio velnio reikėjo viską daryti su grife.
-Jeigu šiuo metu viskas saugu, tada aš galiu susitvarkyti. Man viskas gerai, galiu dirbti viena, - bandė atsiginti. Jokiu atveju neis kažkur su Stevie, tegu prasmegsta visi skardžiai žemėn.
-Gerai, - burbtelėjo kažką Green pusėn ir pasišalino kuo greičiau. Gėda. Kokia prakeikta gėda.
Kitas profesorius pasakytų, kad septintakursė eitų dirbti ir, kad kare mergina žūsianti nuo tokio baikštumo jam net neprasidėjus. Nežinojo ar Melijandra elgėsi gerai leisdama Elzei pasišainti iš pamokos, ar ne, bet merginai šiek tiek atsibodo būti tampomai visų gerumu. Jeigu jau kentaurai vieną kartą teikėsi sumindyti kažką, teiksis ir antrą kartą, ir trečią. Nenumirs ji nuo tos praktikos. O yra buvę tokių atvejų?
Nelabai sekėsi jai čia su tais gyvūnais, nelabai. Nejaugi man vėl reikės ieškoti to vienaragio?
Taip, jai reikėjo. Ieškojo vėl ilgai, nuobodžiai ir juokingai. Kur. Jūs. Esat. Velniai. Ir. Vienaragiai. M?
Mažiausiai du trečdalius pamokos Elzytė tiesiog ieškojo tų padarų, o kai rado - buvo labai laiminga. Praėjus pusei pamokos kilo jausmas, kad visi tie garsai miške vyko prieš dvi savaites. Va taip ilgai švilpė ieškojo vienaragių. Spėjo užsimušt visom prasmėm.
PAGALIAU, - suradusi kitą mažytį, rudą pabaisą apsidžiaugė Elzytė. Šis buvo kitoks: mažas rudas asiliukas su baltu gūzu kaktoj. Vienaragių jauniklis išgyvenęs šitieką dėmesio prieš dvidešimt minučių dabar liko paliktas ant ledo. Tad pamatęs žmogų iš savo jaunos nerūpestingos širdies pasileido judėti link Elzytės.
Ar jis čia mane puola, ar čia kas? Visgi paauglytė nepabijojo ir sulaukė, kol asilliukas, tpfu, vienaragiukas pribėgo. Vienaragiai ne katinai, ne pradės glaustytis. Reik pirmą žingsnį ar ten mostą žengti, ar moti man.
Švilpė jau iš praeito karto suprato, kad reikia nebijoti šitų gyvūnų, antraip jie bijos tavęs. Drąsiai ištiesė ranką ir perbraukė per mažylio kaktą. O jie visai nieko.
Baigėsi pamoka. Švilpė nespėjo net pradėt ieškot testralių. Įdomu, kaip jai sektųsi, bet laikas baigėsi. Niekas nieko nebepadarys.
Švilpė sparčiu tempu iškulniavo kuo toliau nuo čia link.

[Melijandra Julija Lorijan]

Mokiniams išsiskirsčius, Melijandra sparčiais žingsniais grįžo į vietą, kur buvo susitikusi vyrą.
Sniegas girgžtelėjo už jos nugaros.
-Matau, tu grįžai.
-O tu niekur nedingai,- sugriežė dantimis profesorė,-  Dar neatsisakei savo pasiuteliškos minties žmones masiškai versti į vilkolakius?
-Kodėl turėčiau atsakyti? - šlykščiai malonu balsu perklausė vyrškis. Šis pagaliau atsistojo prieš profesorę,- O gal tu nori prie manęs prisidėti?
Melijandra susiraukė.
-Ne. Aš žmogus, kvaily,- sumelavo,- tačiau turiu tau žinią, kurią turėsi perduoti Ianui.
Vyras pakėlė antakius.
-Tavo paslaugoms.
-Pavasario vidurys. Delčia. Londonas, Karališkoji Grinvičo observatorija. Tegul jis laukia ten manęs. Pasakyk, kad ten jo lauks Melijandra Julija Lorijan. Jis žino mane, neatsisakys su manimi susitikti,- ir taip tariusi, nelaukiusi vyriškio atsakymo, pasuko link Hogvartso pilies.
Mela turėjo vieną planą ir jis turėjo pavykti.