0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

GKA

Ats: I AB pamoka visiems kursams
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
  Nuostabos merginos veide nebuvo. Neteisingas atsakymas? Niekis, ypač jeigu atsižvelgti į tą faktą, kad Amneta toli gražu nebuvo ateities būrimo specialistė. Nežinojo nieko dėl Clau ir Džesės, nes jos mažai ką pasakojo apie ateities būrimo pamokas iš jų pačių pažiūros, bet tikrai žinojo, kad Roana irgi nedraugavo su ateities būrimu. Iš rudaplaukės ir baltaplaukės tikrai nesigautų ateities būrėjos. Toks jau tas gyvenimėlis. Dar kartą pasižiūrėjusi į nedidelę dėžutę, pilną pagaliukų su skaičiais, Kasandra kelioms akimirkoms susimąstė. O koks gi jai skaičius iškris? Dabar viskas priklausė tik nuo sėkmės - sudėtingas ar ne. Juk su simboliais ji visiškai nedraugavo, o dar reikės viską tai paaiškinti. Ir už ką? Na, bent pati profesoriaus esybė pateisino mėlynakės buvimą čia - jeigu tai būtų kokia sutriušusi senutė, susikūprinęs senukas ar labai piktas vidutinio amžiaus (maždaug 35 - 45 metų, kai prasideda ta vadinamoji krizė) žmogus, septintakursė neabejotinai pasirinktų miegoti, o ne dirbti. Tačiau ilgais, plonais pirštais palietusi dėžutę, ją pakėlė ir pakračiusi laukė kol bent viena iškris. Lazdelė negarsiai atsitrenkė į stalą ir pradėjo riedėti kažkur. Nepabėk! Švilpė pradėjo gaudyti tą pagaliuką. Jam vos nenukritus ant grindų mergužėlė atsiduso ir pasižiūrėjo į skaičių. Šešiasdešimt keturi, gerai.

Emetas: Du geri draugai turėjo bendrą verslą. Turtingesnis atidavė didesnę dalį vargšams. Tokia dorybė neliko neatlyginta ir labai greitai abu draugai tapo ministrais didžiajam karaliui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emetas Rafaelis Prometis »

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I AB pamoka visiems kursams
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
Sofija dėbsojo į mokytoją svarstydama ar tvirta jo kantrybė ir ar jis gali peržengti ribą, tikriausiai gali. Ji iš patirties žinojo, kad patys meiliausi paprastai patys pavojingiausi.
Praktikos dalis pasirodė gan paprasta, bet... ką gali žinoti, ateities būrimas keistas mokslas... Lazdelių dėžutė gulėjo priešais. Mergaitė apžiūrėjo ją.
– Na, būk tokia gera ir išpranašauk man ką nors gero. Susitarėm?
Švilpė pakratė dėžę, iš jos iškrito plona lazdelė. Ji bumbtelėjo į stalą ir nuriedėjo žemyn, Sofija nespėjo pagauti, todėl teko kelti nuo grindų. Lazdelės kampe buvo išgraviūruotas 12.  Gražus skaičius. Teisingas. Trečiakursė pastūmė dėžutę į šalį ir nuėjo pasiimti knygos. Ji buvo susidomėjusi, per daug ateities būrimu netikėjo, bet šįkart smalsavo.

Emetas: Likimas keičiasi greitai, tiek gerąja, tiek blogąja linkme. Blogi laikai baigėsi, sėkmė vėl sugrįš. Susirask išmintingąjį žmogų ant kalno ir jo malonūs žodžiai apvers tavo gyvenimą aukštyn kojom.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emetas Rafaelis Prometis »

Ats: I AB pamoka visiems kursams
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
  Pagaliau klasė užsipildė kelių mokinių kratomomis lazdelėmis. Šias lazdeles pats Emetas atrado pirmajame kurse, gal jos ir nėra itin įdomus būrimo būdas šiems mokinukams, tačiau tamsiaodžiui, kaip vienuolikmečiui tai buvo nesuvokiamas atradimas, žinoma, kada tai ir buvo... Prieš aštuonerius metus? Tikriausiai.
- Gurami, nebūk aklas, ant lazdelės parašytas skaičius, pagal jį susirask pasakojimą knygoje,- pagriebė žalsvos spalvos knygelę, lėtai pražingsniavo pro suolus. Padėjo ją ant klastuolio suolo.- Tikiuosi, kad skaičius atpažįsti.
  Galbūt dabar Prometis pasirodė nedraugiškas šiknius, kurio nuotaikos keičiasi šviesos greičiu. Tuomet akimis susekė dvi švilpukes. Viena prašė dėžutės išburti ką nors gero, kita paprasčiausiai gaudė lazdelę. Vaikinas nusišypsojo, priėjo prie Sofijos. Atsirėmęs į šiosios stalą stebėjo jos veiksmus, papurtė galvą su visais ištaršytais plaukais.
- Juk žinai, kad pranašauja ne dėžutė, ar ne? Viskas priklauso nuo tavo delnų, kai ją apglėbi. Visos lazdelės jaučia energiją, sklindančią tavo delnų linijomis, tik tuomet iškrinta ta, kuri nusako tavo ateitį,- paaiškino trečiakursei.
  Toks ateities nusakymas, kuriame reikalaujama delnų, dažniausiai būna tikslus. Štai dėl ko Rafaelis pabrėžė prieš praktikos darbą, jog lazdelę reikia laikyti rankoje, kuomet skaitai savo pranašystę. Šešiasdešimt keturi, dvylika, vienas, trys... Ir nelabai aišku koks dar. Greitai kabinete pasklido ir lapų šnaresys. Tikiuosi niekam nebus išpranašauta kas blogo, nenoriu būti antroji Sibilė Treloni, kuri matydavo tik mirtis. Jaunuolis nusipurtė nuo tokių minčių, pažvelgė į rudaplaukę ir patraukė link jos.
- O kaip tau sekasi?- tai buvo klausimas, apimantis ne tik šią pamoką, bet ir šiaip Gajos gyvenimėlį.
  Pasitvarkė žalių marškinių rankoves, įsistebeilijo į jaunos merginos akis. Tegu tik ji nekrečia nesąmonių ir nebando manosios kantrybės.

Pamoką pratęsiu iki 21 dienos.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I AB pamoka visiems kursams
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
Profesorius kalbėjo atsirėmęs į Sofijos stalą, o ji, pasijutusi kiek nejaukiai vos pastebimai pasislinko atgal, šitaip visada būdavo su žmonėmis kuriuos mergaitė mato pirmą kartą, ji palaikydavo atstumą. Pripratusi prie kitų mokytojų ( jeigu įmanoma prie jų priprasti ) trečiakursė stebėjosi profesoriaus vaikiškumu. Juk jis ne vienintelis jaunas profesorius Hogvartse, bet nė vienas iš jų nekalbina mokinių taip... na taip kaip šitas mokytojas ir tikrai nekikena. Tikrai. Emetas Rafaelis Prometis šnekėjo beveik kaip mokinys bepasakojantis jaunesniam draugui kaip veikia tos lazdelės ar dar koks velnias. Mergaitė linktelėjo, profesoriui nueinan dar pridūrė:
- Ačiū.
Tada pasilenkė virš knygos ir ėmė ieškoti skaičiaus dvylikos aprašymo. Popierius maloniai šiugždėjo jai dešine ranka vartant puslapius, o kairiąja gniaužiant kinietišką lazdelę. Vienas, du, keturi, dvidešimt, penkiasdešimt trys, keturiolika... kodėl jie surašyti ne iš eilės? Sofija pravertė dar kelis puslapius ir sustojo. Dvylika. Ji įbedė akis į lazdelės istorijos aprašymą.
- Likimas keičiasi greitai. - sau po nosimi skaitė švilpė. Ar likimas gali keistis? - Tiek gerąja, tiek blogąja linkme. Blogi laikai baigėsi, sėkmė vėl sugrįš. - Tikrai? Blogi laikai nesibaigia, nes nebuvo atėję. Blogų laikų nėra. Yra tik laikai kai skauda ir kai skauda mažiau.
Nuo kada aš tokia pesimistė?
- Susirask išmintingąjį žmogų ant kalno ir jo malonūs žodžiai apvers tavo gyvenimą aukštyn kojom. - Kaip?.. ar tai reiškia, kad mano gyvenime atsiras kažkas toks įpatingas, kad smarkiai pakeistų mane, ar čia koks svarbus, visą keičiantis įvykis? Kas? Gal nė vienas, nei kitas? Gallbūt tiesiog paprastas išminties ieškojimo simbolis? Trečiakursė dar kart pažiūrėjo į puslapio viršuje užrašytą skaičių 12. Ji užsimerkė vis dar gniauždama kinietišką lazdelę delne, galėjo prisiekti, kad jautė silpną dilgčiojimą sklindantį iš jos. Tai juk turi ką nors reikšti. Viskas turi reikšmę. Tik kokią?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sofija Orel »

*

Neprisijungęs Guramis Zveris

  • II kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: I AB pamoka visiems kursams
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
Kai profesorius Prometis suabejojo, ar Guramis iš vis atpažįsta skaičius, pirmakursis lengvai šyptelėjo:
- Nežinau, profesoriau, gal jei būtume pradėję nuo numerologijos...
Jo visai nesutrikdė griežtesni profesoriaus žodžiai. Iš šio krizenimų ir elgsenos pamokos pradžioje, Guramis nujautė, kad šis profesorius ilgai pykti turbūt nemoka. Be to, dabar berniukas žinojo, ką jam reikėjo daryti. Guramis iškėlė iš dėžutės iškritusią lazdelę ir pažvelgė į ant jos parašytą skaičių. Tada surado jo atitikmenį pargamente ir patenkintas pranešė:
- Dvidešimt du, profesoriau. Vis tik numerologijos man neprireiks.
Guramis nebuvo tikras, ar profesorius jį išgirdo, nes šis atrodė labai užsiemęs savo plaukais ir klasės merginomis. Berniukas nužvelgė jaunuolį. Na, jis iš tiesų žavus. Žaismingas, lengvabūdiškas. Tikra priešingybė kokiam Greywindui ar Nocturnui.
Gūžtelėjęs, klastuolis arčiau prisitraukė ant suolo paliktą knygą žaliais viršeliais ir ėmė ieškoti savo pranašystės.

Emetas: Išgėręs poetas rašė apie vyną ir meilę. Jo imperatorius Mingas mėgo eiles ir dainas. Kai šie susipažino, poezijos balse jie atrado abipusę draugystę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emetas Rafaelis Prometis »

Ats: I AB pamoka visiems kursams
« Atsakymas #20 Prieš 4 metus »
  Ir pamokos laikas slinko lėtai. Tačiau slinko link pabaigos. Penkios, keturios, trys, dvi, viena. Ir vėl iš naujo. Tamsiaodis skaičiavo sekundes, minutes. Emetas jau buvo pradėjęs gailėtis, jog nusprendė profesoriauti. Užvertė galvą į lubas. Ir kokios jos nuobodžios. Mostelėjo lazdele. Tuščias lubas papuošė žalia ir mėlyna spalvomis išdabintos juostos, kurios žvilgėjo šviesoje, tarp juostų įterpė ir sidabrinę, auksinę. Menkai šyptelėjo. Širdis suspurdėjo, nurimo.
- Gurami, niekas ir nekalbėjo apie numerologiją, paskubėk nekalbėjęs, pamoka amžinai nesitęs,- tamsiomis akimis nužvelgė klastuolį.- Dvidešimt du? Išgėręs poetas.
  Rafaelis galėjo visas šešiasdešimt keturias pranašystes pasakyti be jokios knygos, o dar sugebėtų ir paaiškinti visų reikšmes ir simbolius. Tai jam buvo juokų darbas. Ir vis dėl to... Pats visad ištraukdavo dvidešimt ketvirtąją. Nelaimės. Nežinia kada toji išsipildys.
  Pagaliau pastebėjęs, jog pamokos liko kelios sekundėlės, o varpo dūžis jau buvo čia pat, jaunuolis vienu mostelėjimu surinko lazdeles, pergamentus ir žalsvas knygas. Uždarė langus, atvėrė duris.
- Pamoka baigta, kas nespėjote užbaigti darbo - lauksiu savo kabinete jūsų pergamentų iki šiandienos nakties. Pailsėkite.
  Akimis išlydėjo mokinius ir likęs vienas užvėrė duris su trenksmu. Sunkiai priėjęs prie savojo stalo, atsisėdo. Sugniaužė kumščius, įsmeigė stiklinį žvilgsnį į dėžę su lazdelėmis. Praėjo tiek mažai laiko, o Rafaelio nuotaika buvo pasikeitusi kardinaliai, visai kaip diena su naktimi. Ir vis tiek bus dvidešimt ketvirtoji.