[Mayra Llewellyn]

 Baimė augo, maitinama prisiminimų ir patirties. Mayra tik dabar suprato, kodėl taip priešinosi Dafydd buvimui jos vaikų gyvenime - ji bijojo. Ji pažinojo tik vienos ,,rūšies" tėvą - tą, kuriam jos buvimas buvo tarsi spjūvis į veidą, priminimas, kodėl jis įstrigęs kažkokiam mieste su moterimi, kurios negali pakęsti. Tėvą, kuriam ji buvo tik daiktas, kurio paskirtis buvo smalsumui patenkinti ir emocijoms išlieti.
 Nuo Dafydd žodžių Mayrai tarsi suspaudė gerklę. Ji taip troško, kad vaikinas priimtų ją ir jų vaikus, o dabar tarsi visi instinktai liepė nuo jo bėgti. Ji nieko nesakė, tik trūkčiojamai įkvėpė. Baimė ir panika ją vėl spaudė iš visų pusių, užteko tik prisiminti vaikystę, kurią taip norėjosi pamiršti. Pyktis ir šauksmas nepadėjo, Mayra vėl apsiverkė, tik šį kartą jos akys buvo pilnos nenusakomos baimės. Kaip įspėjimas, vėl ją apėmė disociacija. Juodaplaukė nebegalėjo pasakyti, kur ji randasi ir ką čia veikia. Akimirką net pamiršo, kas yra vyras, stovintis priešais ją.
-Kvaily, ji bijo tavęs,-piktai ištarė... Mayra? Ne, ne Mayra. Mayra maldavo, kad kažkas ją ištrauktų iš šios baisios situacijos, į kurią ji pati save pastatė. Ne, ji nebegalėjo susitvarkyti su savimi, prisiminimais ir jausmais, kuriuos jie kėlė.
 Nuo organizmą užplūdusio adrenalino drebančiomis kojomis mergina atsistojo ir priėjo prie Dafydd. Piktai suėmusi už pečių, ji, pakreipusi galvą, pažiūrėjo į Dafydd.
-Klausyk. Man tų vaikų nereikia ir mielai tave pasiųsčiau į Maljorką gabalais už visą šitai. Bet jai to reikia ir aš neleisiu tau jos skriausti. Mayrai rūpi vaikai, rūpi tu ir man nusispjaut, koks buvo tavo tėvas, bet mes žinom, koks buvo mūsiškis. Tad paklausyk, kanalizacijos žiurke, ji bijo, kad tu ją parėjęs iš darbo vos ne kaip laikrodis atitalžysi, o jūsų vaikai gyvens apimti baimės. Jeigu nenori jų - išeik. Bet jei esi pasiryžęs būt tėvu, tą ir parodyk, užuot svaidęsis kaltinimais. Lengva nebus. Jei kada pajusi, kad nebegali, večiau išeik ir įskaudink ją vieną kartą. Bet nepaversk mūsų gyvenimo pragaru, nes prisiekiu, kartą užmigęs gali ir nebeatsibusti, o tavo lavoną mielai sugrauš kanalizacijos gyventojos. Ir visas aurorų štabas tavęs neapsaugos.
 Išsitraukusi iš kišenės servetėlę, ji nusivalė ašaras ir išsipūtė nosį. Buvo keista vėl taip stovėti kaip skydui nuo visų gyvenimo negandų. Mergina susiraukė ir tarė:
-Reikia pavalgyti, po to atsakysiu į visus klausimus. Beje, Mayra viso šito neprisimins. Kaip ir to, kas vyko bendrajame kambaryje, bet nenutylėk, kad buvom susitikę. O laiko turim nežinia kiek, tad nestoviniuojam.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Siutas vis labiau apėmė vaikiną. Stengėsi valdytis, tačiau juto, kad netrukus pratrūks dar labiau. Norėjo gerai išsirėkti ir tada tiesiog išeiti. Vis dėlto jis puikiai suprato: jeigu dabar taip padarys, Mayra tikrai neprileis jo prie vaikų. O šito vaikinui reikėjo. Tai buvo vienintelė galimybė pelnyti meilę savo veiksmais. Vadinasi, jis kažkaip turėjo likti šalia vaikų. Negalėjo leisti, kad dėl motinos kaltės dvyniai pradėtų jo nekęsti. Tiesiog išeik ir pamiršk, kad visa tai įvyko. Bus tikrai paprasčiau bandė įtikinti save raudonplaukis, bet žinojo, kad to padaryti negali. Jeigu reakcija būtų tokia, jis save kaltintų iki gyvenimo galo. O dar ilgiau save graužti Dafydd visiškai nebenorėjo. Dabar jo darbas buvo kažkaip įtikinti Mayrą, kad kalba nuoširdžiai.
Deja, tai galėjo būti sunkiau nei velsietis tikėjosi. Didžiausia problema buvo ta, kad įvykiai pasisuko visiškai netikėta linkme.
- Ji? Kas ji? - spėjo paklausti Dafydd. Neįsivaizdavo, ar tai realu, tačiau sugebėjo pagalvoti, kad galbūt vienas iš vaikų yra mergaitė? Argi galima pasakyti, ko bijo ar nebijo dar negimęs vaikas? Nespėjus šito išsiaiškinti Mayra pažėrė savo pykčio porciją. Deja, žodžiai buvo visiškai sunkiai suprantami.
- Tau vaikai nerūpi? Juk ką tik sakei visai ką kita! - suirzęs ir gerokai išsigandęs išspaudė Dafydd. Žengtelėjo porą žingsnių atgal ir atidžiai nužvelgė Mayrą. Ir tada vaikiną apėmė panika: tai tikrai nebuvo tas pats žmogus, kuris jam pasakė, kad laukiasi jo vaikų. Jis palaukė, kol tas, kas buvo apsėdęs Mayrą, nusišluostys ašaras ir nedrąsiai priėjo arčiau.
- Mayra? Kas tau? Mayra!!!
Neįsivaizdavo, ką dabar daryti. Norėjo stipriai merginą papurtyti - gal taip pavyks atsikratyti šito apsėdimo? - tačiau nesiryžo jos paliesti.
- Kokius klausimus? Ko neprisimins? Su kuo aš buvau susitikęs? Iš viso - palik ją ramybėje! - isteriškai pradėjo rėkauti Dafydd. Dabar, kai mergina akivaizdžiai pateko į bėdą, kuri, reikia pastebėti, buvo labai keista, raudonplaukis suprato: galbūt tik dėl būsimų judviejų vaikų, tačiau ji iš tiesų jam rūpi.

[Mayra Llewellyn]

 Ak, ji taip norėjo valgyti. Kokios pupelių sriubos, gal dar ir keptų bulvių, o tada, eidama namo, paims braškinių ledų. Visada vakarais jų užsimano. Taip mintyse susidarinėjo pirkinių sąrašą Gynėja, nejučiomis apsičiupinėdama, ką turi uniforminio švarko kišenėse. Aha, raktai, bet ne nuo namo, kiti, lazdelė, iš kažkur atblūdinęs galeonas, nosinės...
 Deja, tokį ramų bandymą susivokti gyvenime būtinai pertraukė Dafydd. Su pasibjaurėjimu stebėdama isterikuojantį raudonplaukį, mergina papurtė galvą ir atsiduso.
-Ko čia bliauni kai asilas? Žiūrėk, paaiškinsiu kaip pirmakursiui - čia,-ji parodė pirštu į galvą,-Gyvena du žmonės. Mayra ir aš. Vaiką darei su Mayra. Vos nesunaikinai pilies su manimi. Mayra neatsimena, ką aš darau, todėl ir šio pokalbio neatsimins. Dabar paklausyk, pakartosiu: aš. Noriu. Valgyt. Ir Mayrai vaikai rūpi, kaip ir tu. Man svarbu, kad ji būtų saugi ir laiminga. Jeigu bandysi nuskriausti Mayrą, vėl susitiksi su manimi. Aišku? Gerai. Einam valgyt. Daugiau klausimų galėsi užduot Kiauram Katile. Ten labai skani pupelių sriuba, kiek pamenu.
 Pačiupusi Dafydd už rankovės, mergina atidarė duris, išėjo iš skyriaus ir pasimetė.
-Dafydd, kur čia liftai?-vis dar sutrikusi dairėsi mergina, bandydama atsiminti, kur jos kabinetas ir liftai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tas atodūsis, kurį pademonstravo Mayra (?), buvo kažkoks... Keistas. Jis tiesiog pernelyg nepriminė merginos, kurią Dafydd tarėsi dabar jau neblogai pažįstąs. Kad ir kas čia dabar įvyko, kažkas buvo ne taip. Ar ji spėjo man nematant praryti kokią tabletę? niūriai pagalvojo Dafydd ir suprato, kad taip ji gali labai pakenkti vaikams. Norėjo pasakyti kažką griežto, kai mergina ir vėl prabilo. Ir vėl vapėjo kažkokias nesąmones, kas privertė velsietį dar labiau susirūpinti. Kad ir kas čia per kelias akimirkas atsitiko, buvo akivaizdu, kad Mayrai nėra viskas gerai. Kažkaip reikėjo padėti.
Ir tada Mayra pasakė, kad jis jai rūpi. Na gerai, tas kažkas pasakė, kad jis rūpi Mayrai, tačiau vaikinas nebuvo pasirengęs pripažinti, kad žmogus, su kuriuo kalba dabar, nėra ta pati mergina. Žinoma, ta pati mergina, tik jai kažkas yra atsitikę. Ir jis, Dafydd jai padės.
- Aš tau rūpiu? - pasitikslino jis tyliai. Neketino kreipti dėmesio į tai, kad jis rūpi Mayrai o ne "jai". Tai buvo tas pats žmogus, kuris, be kita ko, dar ir bus jo vaikų mama. Šį faktą Dafydd sau kartojo nuolatos, nors ir pats nesuprato, kaip dėl to jaučiasi. Vis dėlto jau kelias minutes jis nė karto mintyse nepaminėjo Mionos vardo.
- Valgyt? Dabar? - visai sutriko Dafydd, kai Mayra pradėjo tempti jį iš kabineto. Vis dėlto jis tai tik sušnibždėjo, nepasakė garsiai, šiek tiek prisibijojo itin keistai besielgiančios merginos reakcijos.
Ir kaip tik tuo momentu atsirado galimybė juodaplaukei padėti. Ar bent jau taip manė Dafydd. Žinoma, kai departamento darbuotojas staiga paklausia, kur yra liftai, yra gana keista. Vaikinas pasakė sau, kad Mayra dabar yra ne sava, tad stebėtis nereikėtų. Jis neatsakė į klausimą. Jis tik tvirtai apkabino merginą ir sušnibždėjo:
- Viskas gerai, nesijaudink. Kad ir kas tau atsitiko, tai praeis.
Dafydd pradėjo lėtai artėti liftų link - tikėjosi savo kabinete susirasti informaciją, kur Mayra gyvena, ir paprasčiausiai pargabenti ją namo.

[Mayra Llewellyn]

 Ak, Dafydd. Bukas kaip bambukas. Ji nesuprato, kas čia nesuprantamo - du žmonės dalijasi vienu kūnu. Na, gerai, ne du, bet apie trečią verksnę net nebuvo verta šioje situacijoje užsiminti. Dar vienas sunkus atodūsis paliko merginos lūpas. Ji nenorėjo vaidint viso to spektaklio, kai po kokios valandos tiesa vis tiek išaiškėtų, bet jeigu su tuo buku padaru kitaip neina... Reikia tai padaryti dėl savęs. Ji dabar bus Mayra Wallflower, asmenybė, prievarta ir magija įgrūsta į jų sistemą, vienas iš šlykščiausių padarų žemėje ir absoliučiai asociali atmata, meluojanti dažniau nei kvėpuoja.
-Taip, Dafydd, tu man rūpi,-mergina net pasistengė nusišypsoti. Ak, kaip šlykštu, šypsotis tam ryžam padarui ir dar apsimesti, kad jis jai rūpi! Ne, jai rūpi tik ji pati ir tos, kurias turi saugoti nuo tokių degenratų kaip jis.
 Apkabinimas buvo visko viršūnė. Mergina net nepajuto, kaip nusipurtė, bet veide toliau išlaikė tą buką šypseną. Jei taip toliau, jai teks kentėti šį pavianą visą likusį gyvenimą. Pirmą kartą per savo gyvenimą Gynėja panorėjo, kad sugrįžtų Mayra. Ji bent žinotų, kaip elgtis su šituo peraugusiu pomidoru.
-Am... Dafydd? Man reikia į mano kabinetą. Susitikim... Fojė, prie... Apsaugos...-Toks dalykas čia egzistuoja, tiesa?-Po penkiolikos minučių,-greitai tai išbėrusi, mergina nėrė prie pirmų pasitaikiusių durų ir pataikė - ant jų kabojo lentelė su jų vardu. Užtrenkusi paskui save duris, ji pasuko spyną, bet nepasigirdo to išganingo klektelėjimo. Nusikeikusi, mergina sumurmėjo:
-O Viešpatėliau, kokia ji idiotė...
Teko duris užremti kėde. Mergina patraukė prie savo daiktų, tikėdamasi rasti užuominų apie tų dviejų besmegenių santykius ir kad Dafydd paliks ją ramybėje.

((RPG baigtas))