[Fasiras von Sjuardas]

   Keliavimo oru egzaminų centras yra Magiškojo transporto departamento skyrius. Centras testuoja mokinius, besimokančius keliavimo oru bei išduoda keliavimo oru leidimus tiems, kurie sėkmingai išlaiko paskutinį testą. Leidimą gauti gali burtininkai, sulaukę bent septyniolikos metų amžiaus. Vienas iš centro darbuotojų taip pat dirba Hogvartse kaip keliavimo oru instruktorius. Centras pavaldus Magijos ministrui, jo vyresniajam bei jaunesniajam padėjėjams ir Magiškojo transporto departamento vadovui.

   Keliuose kabinetuose, kuriuose dirba centro darbuotojai, retai kada būna žmonių - egzaminai vykdomi užmiesčiuose ar mokyklose, tad vienintelė gyvybė, kurią gali čia atrasti, dažniausiai tebūna kambarinės gėlės bei centro pelėdyne beūkaujančios pelėdos, tik ir laukiančios, kol bus išleistos su voku, kuriame yra sveikinimas sėkmingai išlaikius keliavimo oru egzaminą bei leidimas naudotis šia galia kada tik panorėjus, jei tik nemato koksai žiobaras.

[Mayra Llewellyn]

 Laikas bėgo greičiau nei norėjosi ir štai, ruduo jau ėjo į pabaigą. Rytais paspausdavo vis stipresnis šaltukas ir Mayra beveik gailėjosi iš ramaus Voy persikrausčiusi į Londoną. Na, bet dabar bent jau ji buvo mieste, tarp žmonių, o ne kažkokiuose laukuose.
 Šiandiena pasitaikė niūri. Na, bet turbūt toks buvo tik oras, kai danguje slinko tamsūs, lietaus pilni debesys, o vėjas tik ir grasino nurauti galvą. Ministerijoje buvo šviesiau. Kažkas jau buvo nusprendęs palepinti po žeme įstrigusius darbuotojus dirbtinės saulutės spinduliais.
 Ir Mayrai gyvenime buvo šviesiau. Iš pradžių išsigandusi ir sutrikusi, po trijų mėnesių ji ne tik susitaikė su mintimi, kad bus mama, bet ir prisiminė pačios parašytą pranašystę. Na, ilgai džiaugėsi, kad nereikės sukt galvos dėl vaiko, kai dabar turės net du, o pranašystė kalba apie kažkurį vieną iš jų. Tarsi visas Pragaras kvatotųsi iš jos.
 Bet ir tuos menkus saulės spindulėlius, šiandien džiuginančius visus, kažkas turėjo užtemdyti. Išėjusi iš vadovo kabineto, mergina puolė į ašaras. Negerai tas, negerai anas. Ko čia išeidinėji iš darbo, kai žmonių eilės. Tarsi ji būtų atsakinga už tai, kokiu greičiu patvirtina popierius! Taip, ji atsakinga už viską!
 Per ašaras kelio nematydama, židinių tinklo reguliuotoja įsmuko į patalpą, kurioje žinojo, kad tikrai nebus žmonių - keliavimo oru egzaminų centrą. Čia beveik niekada nieko nebuvo. Vos tik uždarė duris, Mayra atsisėdo ant grindų ir pradėjo garsiai žliumbti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Eilinė diena ofise. Darbų milijonas, vergai tinginiauja, tad viską teko daryti pačiam. Dafydd sėdėjo kabinete ir svajojo apie gerą orą, kada galima daugiau laiko praleisti lauke.
Negalėjo patikėti, kad dirba čia jau daugiau nei tris mėnesius. Tiesą sakant, keisčiausia buvo tai, kad jis iki šiol vis dar neišmestas iš darbo. Kartais tikrai iškildavo klausimas, ką veikia pirmajame ministerijos lygyje dirbantys asmenys. Kvailiausia buvo tai, kad vaikinas vis dar negalėjo išsikraustyti iš nelemtos kanalizacijos. Jau pradėjo domėtis kokios skylės nuoma, tačiau kainos buvo tokios, kad kol kas teko likti dabartinėje gyvenamojoje vietoje. O ten Dafydd gyveno jau beveik metus...
Kažkokių reikalų atvestas velsietis atsidūrė šeštajame ministerijos lygyje. Nešėsi krūvą dokumentų, kurių prisireikė to lygio vadovui, o kadangi visi vergai atkakliai atsisakė dirbti, nešti teko pačiam. Turbūt anksčiau neteko lankytis šitame lygyje, tad tiksliai nežinojo, kur yra vadovo kabinetas. Spėjo, kad turėtų būti ten pat, kur ir jo paties (kad ir kaip keistai tai skambėtų), tik tiek, kad aukštas kitas. Neskaitė to, kas parašyta ant lentelių, puošiančių duris, pabeldė į, jo nuomone, reikiamas ir atidarė.
Iš karto atkreipė dėmesį, kad kabinetas keistai tuščias. Jame buvo tik vienas žmogus. Iš pradžių raudonplaukis sutriko, tačiau netrukus suprato, kas ten sėdi, ir tiesiog išsigando. Šito žmogaus jis pastaruosius tris mėnesius vengė. Jeigu pamatydavo koridoriuje, smukdavo į šoną, kad tik Mayra jo nepastebėtų. O dabar ne tik šitaip kvailai įsiveržė tiesiai pas ją, bet dar ir mato ją verkiančią! Kanalizacijos karalius neįsivaizdavo, ką tokiu atveju daryti. Kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo merginą, kuri jo lyg ir nematė. Galiausiai nutarė nedaryti nieko.
- Eee... Dokumentai lygio vadovui, - teištarė jis. Kiek padvejojęs ištiesė aplanką merginos link.

[Mayra Llewellyn]

 Sau viena sėdėdama tarp visokių kaktusų ir sukulentų, Mayra verkė. Karštos ašaros kaip pupos ritosi raudonais skruostais, iš nosies ir pasipylė upelis snarglių, o ji tik valėsi viską į rankoves ir šniurkščiojo. Užverktom akim ir paraudusia nosimi eit į savo kabinetą nenorėjo - jos gali kam nors prireikti, o tada ta keista tyla ir gailesčio kupinas žvilgsnis, netrukus pasislepiantis už durų. Plius, jos durų spyna sugedo taip, kad kerais pati mergina negalėjo susitaisyti, o vis pamiršdavo nusiųsti į aštuntą lygį laiškelį apie tai. Todėl Mayra ir žliumbė ne savo skyriuje.
 Gal būtų taip ir nusiraminusi, jei ne prasivėrę durys ir gerai pažįstamas balsas. Netikėdama savo ausimis, juodaplaukė pakėlė galvą, šiek tiek suraukė nosytę ir vėl puolė į ašaras.
-AŠ TAU Į TARNAITĘ PANAŠI, ASILE? PENKTOS DURYS KAIRĖJE, NYK MAN IŠ AKIŲ!-kūkčiodama pradėjo klykti ji. Pats Dafydd jos vengė. Ir gerai darė, o kam jam ji? Jam nei jos, nei jų vaikų nereikia. Geriau vėl lyg niekur nieko apsimesti nepažįstamais. Bet štai, kažkodėl skaudėjo ir ašaros nenustojo bėgti. Mayra net nenorėjo matyti Dafydd, nenorėjo prisiminti to nevykusiai pasibaigusio ryto. Verčiau būtų viską pamiršusi.
 Apsikabinusi kelius, židinių tinklo reguliuotoja toliau verkė, kartais žagtelėdama.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko jau ko, o tokios reakcijos raudonplaukis tikrai nesitikėjo. Nepaisant to, kad stengėsi nematyti merginos savo iniciatyva, įtarė, kad ir ji jaučiasi maždaug panašiai. Bet kad šitaip pradėtų klykti? Gal vis tik ne veltui jis ją praminė isterike? Iš to, ką pasakė buvusi bendrakoledžė, buvo galima suprasti, kad Dafydd ne ten pataikė.
- Atsiprašau, - sumurmėjo jis ir jau norėjo išeiti. Taip, tarsi čia nieko nebūtų buvę. Juk jis gali paprasčiausiai nueiti į reikiamą kabinetą ir atsikratyti šituo aplanku. Galėtų ramiausiai grįžti į savo kabinetą ir pamiršti apie šeštojo lygio egzistavimą. Dafydd jau buvo apsisukęs ir lietė durų rankeną. Deja, ji buvo šalta - lygiai taip, kaip tos pačios Mayros pirštai tą rytą. Vaikinas sustingo. Lėtai atsisuko į tebesriūbaujančią merginą ir, nepaisydamas priešingo jos noro, prisiartino. Aplanką padėjo kiek toliau, kad jis nenukentėtų.
Atsitūpęs šalia atidžiai nužvelgė juodaplaukę. Negalėjo pasakyti, kuo tiksliai, tačiau ji buvo pasikeitusi. Galbūt tik dėl to, kad akivaizdžiai buvo dėl kažko nelaiminga, tačiau nuojauta kuždėjo, kad yra dar kažkas. Ar ji prisiminė rytą prieš tris mėnesius? Kažin kaip dėl to jaučiasi? O gal verkia dėl visai ko kito? Į šituos klausimus vaikinas atsakymų nežinojo, bet juto, kad turi bent pabandyti išsiaiškinti. Jis paėmė Mayros rankas ir gana drąsiai ją apkabino. Priglaudė prie savęs, bet nežinojo, ką daryti toliau. Patirties tarsi buvo šiek tiek įgijęs, bet dabar galva buvo tuščia.
- Kas atsitiko? - galiausiai sugebėjo paklausti vaikinas. Atsisėdo patogiau, nes įtarė, kad gali čia užtrukti. - Verk kiek tik reikia...
Velsietis stipriai laikė merginą glėbyje ir neįsivaizdavo, ką daryti. Aplankas gulėjo visiškai pamirštas.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra jautėsi tokia vieniša ir niekam nereikalinga. Turbūt jei galėtų, išverktų save ir atėję šio skyriaus darbuotojai rastų tik apverktą uniformą bei dar kelis rūbelius, įrodančius, kad tokia Mayra Wallflower išvis egzistavo.
 Bet ji neliko viena. Per savo verkimą mergina jau buvo pamiršusi apie Dafydd egzistavimą toje pačioje erdvėje kaip ir ji, tad nustebo, kai atsidūrė jo glėby. Kūkčiodama, ji įsikibo į megztinį, kuris atrodė labai jau pažįstamas, padėjo galvą vaikinui ant peties ir toliau liejo ašaras, įsivaizduodama, kad nuo žiauraus ir negailestingo pasaulio gali pasislėpti žmogaus, kuriam nerūpi, glėbyje. Toks verkimas truko gal kelias minutes, o gal trumpiau, bet Mayra pagaliau teikėsi prabilti:
-Mane vėl apšaukė. Aš nieko negaliu pakeisti, nieko!-jei dar būtų galėjusi, ji dar būtų liejusi ašaras, bet šios visos jau nubėgo upeliais skruostais žemyn ir liko tik bjaurus kūkčiojimas.-Negaliu paprašyti, kad dirbčiau dalinai iš namų. Mane atleis. O aš jau nebegaliu. Bet negaliu ir taip toliau dirbti...-Mayra prikando lūpą, lyg nenorėtų daugiau šnekėti. Akis nuo verkimo perštėjo, tad ji net nepakėlė galvos, kad pažiūrėtų į Dafydd. Tiesiog tyliai sušnabždėjo:
-Kodėl tu čia? Aš tau nerūpiu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Sulaukęs ne itin draugiškos pirmos reakcijos Dafydd galvojo, kad mergina ir toliau bus itin pikta. Įtarė, kad ji nepasakys nė žodžio ir galbūt netgi atstums ar pradės muštis. Tokius veiksmus labai galėjo palydėti riksmai. Vis dėlto Mayra pasielgė visiškai priešingai. Jai įsikniaubiant į megztinį velsietis pasijuto be galo kvailai: juk jį nupirko ne kas kitas, o šitas žmogus, kuris dabar graudžiai verkia. Vaikinas pradėjo švelniai glostyti jai nugarą, kai išgirdo žodžius. Šitai buvo dar labiau netikėta: atrodė, kad Mayra visiškai nenori pasakotis. Tuo labiau jam. Tai, kad dabar ji kalbėjo, iškėlė dar daugiau klausimų: gal tas nutikimas prieš tris mėnesius nebuvo tik vienkartinis reikalas? Galbūt jiedu išties yra tai, ko vienas kitam reikėjo? Vienintelis artimas žmogus, kai aplinkui daugiau nieko nėra? Buvęs klastuolis suprato: jeigu Mayra bus nusiteikusi sutikti su šiomis "sąlygomis", jis pats tam nesipriešins.
Iš to, ką kalbėjo buvusi bendramokslė, aišku buvo viena: jai nebuvo galima daugiau taip dirbti, kaip ji dirba dabar. Dafydd buvo tikras, kad negali nieko pakeisti, bet šiuo momentu būtų drąsiai nuėjęs pas jos vadovą ir pareikalavęs pavargusiai merginai geresnių sąlygų. Jis jau įsivaizdavo, kaip stojasi ir išeina, tačiau tada Mayra uždavė klausimą. O jis buvo velniškai geras: išties, kodėl jis čia? Juk mergina jam nerūpi. Kartą prisireikė, pasinaudojo situacija, o po to... Galbūt nereikėjo jos taip vengti? Galbūt buvo galima bandyti iš to kažką sukurti?
- Galbūt nepatikėsi, - labai tyliai pradėjo vaikinas. - Bet tu man rūpi. Labiau nei galvoji.
Žinoma, tai nebuvo toks rūpestis, kokios akivaizdžiai reikėjo merginai, tačiau tai, ką jis pasakė, buvo tiesa. Jam... Sakykime taip, patiko pasijusti su kažkuo artimu. Ir, tiesą sakant, jis suprato, kad dabar be galo nori tą artumą pakartoti. Aną kartą abiems pusėms to reikėjo, kodėl dabar turėtų būti kitaip? Kiek Dafydd prisiminė, tada jiedu abu irgi buvo ne pačios "geriausios" būsenos. Raudonplaukis kilstelėjo Mayros galvą link savęs ir pabučiavo. Ranka nejučia sustojo ties merginos nugaros viduriu. Dafydd pradėjo ieškoti to gudraus užsegimo, su kuriuo tiek vargo aną kartą.

[Mayra Llewellyn]

 Ritmingas Dafydd kvėpavimas ir jo kūno šiluma ramino. Netrukus Mayra net nustojo kūkčioti, bet nuo ašarų šlapiu veidu vis dar slėpėsi nuo pasaulio, tik retkarčiais šniurkštelėdama. Viduje juodaplaukė jautėsi keistai tuščia, bet norėjo taip sėdėti nieko netrukdoma su Dafydd amžinai.
 Klausydamasi raudonplaukio žodžių, mergina tik karčiai šypsojosi. Dabar pati jautėsi nepatogiai. Juk reikėjo suprasti, kad po tų įvykių po tiltu jis jos vengs ir jo priežastys bus kilę iš neteisingų interpretacijų ir nepasitikėjimo liūno. Bet jeigu jau pats Dafydd pasakė, kad ji jam rūpi... Būtų neteisinga nuo jo slėpti tiesą. Tačiau kaip pasakyti? Kaip išvis prieiti prie tos temos? Minčių dūzgesys regis vėl užpildė kiekviena laisvą plotelį merginos galvoje.
 Bučinys nemaloniai priminė apie tą dieną. Viskas irgi nusirito žemyn po bučinio. Bet Mayra Dafydd neatstūmė, ne, priešingai, pasilenkė arčiau jo. Tik štai, ranka, nuslydusi jos nugara, nelabai patiko. Ne todėl, kad ji nenorėtų vėl praleisti taip laiko kartu su juo, bet todėl, nes dabar nebuvo nei tam laikas, nei vieta. O ir liemenėlė, dėvima šiandien, neturėjo užsegimo. Mayra švelniai stumtelėjo Dafydd nuo savęs ir tarė:
-Ne dabar. Na, bent jau ne čia. Čia net ne mano skyrius, o kabinete neveikia spyna. Ir, Dafydd...-Na, nemalk šūdo.-Tu sakei, kad tau rūpiu, tiesa?-nejučiomis, viena juodaplaukės ranka sustojo ant jos pilvo.-Aš nėščia.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayrai atsakius į bučinį, Dafydd prisipildė laimės. Spėjo pažadėti sau, kad šį kartą viskas taip nesibaigs. Gal ir gerai, kad mergina jam atėjus verkė: galbūt galima tikėtis, kad šį kartą jis padės jai pasijusti geriau? Tai šiek tiek pakėlė velsiečio pasitikėjimą savimi, tad jis jautėsi toks laimingas, koks nesijautė labai seniai. Galbūt netgi ir niekada. Norėjosi šiek tiek paspartinti procesą, tačiau niekaip negalėjo nesisekė surasti atsegimo.
Ir tuo momentu vaikinas gavo tokį smūgį, kad, atrodė, tuoj nualps. Mayra jį atstūmė. Veiksmas nebuvo stiprus, jis, galima sakyti, netgi buvo švelnus. Dėl to smūgio, kurį pajuto Dafydd, tikrai nebuvo galima vadinti fiziniu. Bet faktas, kad mergina tokiu būdu pasakė "ne", buvo labai skaudus. Jis jau žiojosi kažko klausti, aiškintis. Juk vos prieš akimirką ji tikrai su tuo sutiko! Kaip tik tuo momentu mergina prabilo. Tiesa, jos paminėtos priežastys neatrodė pakankamos - šiuo momentu Dafydd buvo tikras, kad tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Išgirdęs kažką apie spyną buvęs klastuolis kažką sumurmėjo ir paprasčiausiai išsitraukė lazdelę - argi burtininkams gali sutrukdyti tokia smulkmena kaip neužsirakinančios durys?
Jis nespėjo nieko padaryti, kai pauzė, pakibusi tarp jų po garsiai ištarto jo vardo, tarsi reiškė, kad netrukus bus pasakyta kažkas svarbaus. Dafydd žiūrėjo į merginą. Atkreipė dėmesį, kur sustojo jos ranka. Ir suprato, kuo pasikeitusi buvo Mayra. Vaikino nuostabai, ji buvo tarsi sustorėjusi. Turint omenyje, ką ji visai neseniai šnekėjo, toks faktas buvo tikrai netikėtas, tad Dafydd nieko nesuprato. Iki to momento, žinoma, kai Mayra ištarė paskutinius žodžius. O jau tada raudonplaukis pasijuto kaip žaibo trenktas. Negali būti. Ji juokauja. O ir šiaip... Kuo aš čia dėtas?!
- Ee... - tepajėgė išspausti vaikinas. Ką daryti dabar? paklausė savęs vaikinas. Staiga suprato, kad dėl Mayros nėštumo jis gali būti išties nekaltas. Tik kaip šito paklausti? Tikriausiai taip ir buvo: ji jaučiasi blogai dėl ryto po Tauerio tiltu, nes yra susižadėjusi. Ir vaikas privalo būti to žmogaus. Tiesiog neįmanoma, kad tėvas jis, Dafydd... - Sveikinu. Ir tave, ir tavo... vyrą.
Atsisėdęs jis susimąstė. Kilo klausimai, kodėl tada Mayra nesipriešino anąkart ir, atrodo, buvo besutinkanti ir šiandien. Atsakymų nežinojo. Bet ir trauktis šalin nenorėjo. Tad tik sėdėjo ant grindų ir stengėsi valdyti siaubingai greitai kylantį norą.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra jautėsi nepatogiai, kaip koks nužiūrinėjamas daiktas turguje. Mielai būti susisupusi į apsiaustą ir pavirtusi beformiu kokonu. Deja, ji toliau sėdėjo priešais Dafydd ir galėjo dengtis nebent uniforminiu švarku, kuris ir tai jau nelabai norėjo tikti.
 Nežinia, kokios reakcijos ji tikėjosi vaikino. Na, greičiausiai nuostabos ir šoko. Šią dalį ji atspėjo, mat netrukus Dafydd prarado kalbos dovaną ir pasaulis kelioms sekundėms tapo šviesesniu. Deja, po to ištarti žodžiai pribloškė ir pačią Mayrą. Ji dar kurį laiką su nuostaba veide sėdėjo ir žiūrėjo į Dafydd, tarsi šis būtų beprotis, vis nesuprasdama, apie kokį vyrą jis čia tauškia. Lukas? Jis mano, kad vaikų tėvas Lukas?!
 Mayra pakėlė drebančias rankas priešais save.
-Dafydd, ar matai žiedą? Sužadėtuvių ar vestuvių. Koks dar vyras? Pasakyk man, Dafydd, koks dar kitas vyras, jei ne tu?-vėl sugriebusi to nelaimingo idioto megztinį, mergina papurtė raudonplaukį.-Tu tėvas! Tu! Ir aš tau nieko nesakiau, nes žinau, kad tau nusišikt ant manęs ir mūsų vaikų!
 Paleidusi Dafydd, Mayra pasislinko toliau nuo jo ir nusijuokė viskuo nusivylusio žmogaus juoku.
-Kokia kvaiša. Ir dar akimirką patikėjau, kad tau rūpiu. Žinai, neprivalai su manimi bendrauti. Neprivalai net pažinoti jų. Štai pažiūrėk,-drebančia ranka juodaplaukė išsitraukė lapelį ir ištiesė jį vaikinui,-Vakar ryte daryta. Tavo vaikai. Nebandai sugadint nuotraukos, o tai užmušiu. Ir visas tavo skyrius tavęs neišgelbės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayros žvilgsnis, pervėręs Dafydd, kai jis užsiminė apie vyrą, nežadėjo nieko gero. Vaikinas jautėsi taip, tarsi būtų labai stipriai nusišnekėjęs. O tai galėjo reikšti tik viena...
Žvelgdamas į rankas, ant kurių išties nebuvo jokio žiedo, velsietis pradėjo suprasti: jam teks susitaikyti su faktu, kad jokio vyro nėra. Tiksliau, gal ir būtų galima sakyti, jeigu jis pats elgtųsi kaip vyras. Netrukus isteriškas (kaip ironiška!) Mayros riksmas įrodė, kad tai yra tiesa. Dafydd leidosi jos purtomas, nieko nesakė, kai atsitraukė. Tik įtemptai mąstė. Puikiai žinojo, kad nenori gyvenimo sieti su Mayra. Ji buvo tik... Laiku ir vietoje pasitaikiusi priemonė? Tikriausiai taip, tik nereikėjo, kad ji pati tą sužinotų.
Ir vis dėlto gerokai ramesnis tonas buvo daug blogiau. Taip tikriausiai buvo dėl to, kad Dafydd jautė merginos nusivylimą. Nusivylimą juo. Raudonplaukis žvelgė į buvusią koledžo draugę ir tylomis klausėsi. Neprivalau pažinoti jų? Mano... vaikai? apstulbęs mintyse kartojo velsietis. Argi jų galėjo būti daugiau nei vienas? Drebančia ranka paėmė ištiestą lapelį. Du. Jo vaikai. Jis šitiems vaikams bus tas, ko pats niekada neturėjo. Jis žiūrėjo į nuotrauką ir bandė suprasti, ką jaučia. Svarstė, ar jo tėvas turėjo tą galimybę. Žinoti apie jo egzistavimą, galimybę bendrauti. Galbūt būtent jis atsisakė sūnaus? Ar dėl visko kalta tik motina? Siuzana niekada vyresniajam sūnui to nebuvo sakiusi, tad čia jis galėjo tik spėlioti. Bet viena buvo aišku: jis jokio žmogaus nenori pasmerkti tokiam gyvenimui, kokį turėjo pats. Negalėjo būti tikras, kad Mayrai ištekėjus jos vyras nebus toks pat, koks yra Brajanas. Išeitis buvo tik viena. Ji labai nepatiko vaikinui - galvoje sukosi pernelyg susipynusios mintys apie Mioną, - tačiau kitų variantų tiesiog nebuvo.
- Dabar tu man rūpi labiau nei kada nors anksčiau, - sumurmėjo Dafydd, tačiau tai padarė taip tyliai, kad nebuvo tikras, ar Mayra jį išgirdo. Jis atsistojo ir vėl priėjo prie merginos. Dar kartą ją apkabino, tačiau šį kartą tai padarė visiškai kitaip: veiksmas nebuvo kupinas geismo, jis turėjo parodyti merginai (būsimai jo vaikų motinai!), kad bus šalia. Kažkaip.
- Nepaliksiu jų nežinioje, - po kiek laiko tyliai į ausį sušnibždėjo raudonplaukis. - Jie privalės apie mane žinoti. Viską.
Dafydd, nepaleisdamas Mayros iš glėbio, švelniai pakštelėjo jai į ausį, į kurią ką tik šnibždėjo žodžius. Jausmą, kurį galbūt buvo galima pavadinti laime, nors jis nebuvo dėl to tikras, staiga perdūrė skausmo adata: kad ir kaip ten būtų, Mayra nėra Miona. Jis dabar turėtų glėbyje laikyti pastarąją merginą, o dabar net neįsivaizduoja, ką ji veikia ir ar prisimena apie jo egzistavimą... Net nepastebėjo, kaip akyse sužvilgo ašaros. Netrukus viena jų nutiško Mayrai ant skruosto ir nutekėjo žemyn. Dafydd, vis dar laikydamas merginą glėbyje, nejučia pradėjo kūkčioti.

[Mayra Llewellyn]

 Mayros žodžiai pasiekė Dafydd. Bet kuo daugiau apie šią situaciją mąstė mergina, tuo prasčiau ji jautėsi. Netikėtai užplūdusi kaltė kaip šlapias žvyras sukrito jai į krūtinę ir slėgė prie žemės. Dafydd juk nepasirinko vaikų, jo niekas net neklausė ir tai buvo jos vienos sprendimas. Tai ji atėjo ir dabar jam į vidų subėrė ingredientus kaltei, kad ji kaip koks nuodingas eliksyras pamažu jo viduje užvirtų, aptemdydama protą ir lėtai naikindama. Galima sakyti, ji pasinaudojo rūpesčio trupiniais, kuriais buvo apdovanota. Savanaudė. Liūdnai pakilo juodaplaukės lūpų kampučiai, lyg pripažindami, kad ji - blogiausias žmogus, kokį tik pažįsta. Blogesnė net už savo tėvą.
 Mayra girdėjo kiekvieną Dafydd ištartą žodį. Ir tas kiekvienas žodis buvo tarsi žibalas į ugnį, galiausiai, mergina norėjo atsiprašyti jo. Atsiimti kiekvieną sakinį ir oro gurkšnį. Atsukti laiką atgal ir apsimesti, kad nieko tarp jų nėra. Galėtų ir nebūti. Greičiausiai užtektų keletos piliulių ir visas šitas cirkas prarastų prasmę. Dar nevėlu. Jei norėtų, galėtų nueiti pas gydytoją, galėtų... Bet ar ji nori?
 Tuščiu žvilgsniu Mayra stebėjo ant stalo kampo stovintį kaktusą. Ji bandė ignoruoti Dafydd ir kaltę, kuri tik ir laukė tinkamos progos vėl pasireikšti. Įdomu, ką šį kartą išsuktų Likimo ratas - šokį su peiliais, atbukimą raminamaisiais, alkoholiu, o gal jų miksu, o gal tiesiog vėl ją įmestų į nesibaigiantį tamsos ir beprotybės ratą? Išties, Gynėja, nusprendusi, kad vaikai tik kliūtis, su mielu noru padarytų tai, ką padaryti jai nekyla ranka.
 Bet ašara, užtiškusi ant jos skruosto, pabudino merginą iš apmąstymų. Ji sunkiai atsiduso ir švelniai perbraukė pirštais per Dafydd plaukus. Dar nevėlu.
-Dafydd, kodėl verki?-tylus klausimas pakibo sunkioje, emocijomis perpildytoje erdvėje. Prie jo, žinoma, turėjo būti daugybė kitų žodžių, bet nežinia kodėl Mayra nieko negalėjo pasakyti. Ne dabar.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra nereagavo. Ar galbūt tik neparodė, kad reagavo. Žinoma, Dafydd negalėjo žinoti, ką mergina galvoja, tačiau labai norėjo išgirsti bent kokį atsakymą. Ar ji išties būtų priėmusi jį kaip tėvą savo vaikų gyvenime? Negi ji ką nors jam jautė? Ne, Dafydd buvo visiškai tikras, kad tarp judviejų meilės nėra. Niekada nebuvo ir tikriausiai niekada nebus. Tik iš kur tada atsirado tie du vaikai, kuriuos po širdimi nešioja Mayra? Raudonplaukis neabejojo, kad mergina dėl tėvystės nemeluoja: koks žmogus savo noru kaip vaikų tėvą pasirinktų jį, Dafydd? Net ir Mayra, kuri, reikia pastebėti, nebuvo pati normaliausia asmenybė, to nedarytų. Reakcija į tai, kad vaikinas gali suplėšyti nuotrauką, parodė, kad ji tų vaikų nori, jie jai brangūs. Vadinasi, tokio idioto kaip jis į tėvus šiaip sau nepirš. O tai reiškė, kad viskas, ką Mayra pasakė, yra tiesa. Dabar tiks reikėjo išsiaiškinti, ar vaikams išties bus leista bendrauti su tėvu, jeigu pastarasis to norės.
Vis dėlto kol kas šituos klausimus teko atidėti, nes savo dėmesio porcijos atkakliai reikalavo ašaros. Velsietis nebūtų į jas kreipęs dėmesio, tačiau Mayrai, žinoma, parūpo. Arba ji bent apsimetė, kad parūpo. Pajutęs prisilietimą Dafydd staiga suprato, kad nebegali būti taip arti jos. Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Jis švelniai paėmė jos ranką, bet tik papurtė ir atsitraukė šiek tiek toliau. Nežiūrėjo į Mayrą, tik sėdėjo ant žemės ir kūkčiojo. Stengėsi sulaikyti emociją viduje, tačiau buvo akivaizdu, kad nepavyks. Užsidengęs veidą rankomis atkakliai bandė paslėpti šią silpnumo akimirką. Ir vis dėlto... Į galvą atėjo mintis, kad žmogus, kurio dabar labiausiai reikia šalia, yra ne kas kitas, o tas, kuris čia ir buvo - Mayra. Širdį užgulė kaltė: jis norėjo, kad tai būtų Miona, bet juto, kad taip nėra. Šiuo metu dėl kažkokių priežasčių reikėjo tos, kuri kadaise bandė įmesti jį į koledžo bendrojo kambario židinį. Ar dabar buvo proga jiems pagaliau pradėti suprasti vienas kitą? Galbūt atėjo tas laikas, kai Dafydd turėtų liautis nekentęs viso pasaulio ir surasti savyje teigiamų jausmų? Vaikinas šito nežinojo, bet juto, kaip to nori. Pavargo būti tas, kuris visko nekenčia ir kurio nekenčia visi. O nauja gyvybė, kurią sukūrė jis, yra puikiausias būdas pradėti gyventi naujaip. Jis vėl prisiartino prie Mayros, vėl apkabino ją, tik šį kartą nuleido rankas ant pradėjusio apvalėti pilvo. Vis dar buvo sunku suvokti, kad visa tai yra tiesa. Ašaros buvo kiek aprimusios, tad Dafydd tikėjosi, kad balsas skambės bent kiek normaliai. Pasilenkė ir į ausį sušnibždėjo:
- Atsiprašau...

[Mayra Llewellyn]

 Mayra Dafydd atsitraukimo nepriėmė kaip kokio įžeidimo. Ne, tiesiog ji suprato, kad tai jiems abiems emociškai sunkus laikas, kai visame šiame chaose reikia iš naujo susidėlioti daug ką. Ir tu viską eilinį kartą pabloginai.
 Juodaplaukė kantriai sėdėjo ir laukė. Jai norėjosi apsikabinti vaikiną ar kaip kitaip parodyti, kad jis jai rūpi ir ji jo tokio nepaliks, bet Mayra nedrįso Dafydd net paliesti, bijodama jo reakcijos. Gal tiesiog kas merginą stebino, tai kad Dafydd nebeneigė savo tėvystės ir neišėjo taręs, kad jam vaikų nereikia. Visa tai buvo taip keista ir nepažįstama. Juk jos pačios tėvas... Jam dukros nereikėjo. Nereikėjo nė vieno iš vaikų, jis tiesiog lengvai išeidavo pro duris ir dingdavo visam laikui iš jų gyvenimo. Galbūt todėl Mayra ir tikėjosi tokios reakcijos iš Dafydd. Galbūt kitokios net nežinojo.
 Raudonplaukiui ją apsikabinus, mergina prisiglaudė prie jo ir užsimerkė. Galbūt viskas bus gerai. Galbūt jie kaip nors susitvarkys. Ji susitvarkys.
-Neturi už ką atsiprašyti,-tyliai prabilo Mayra.-Tai buvo mano sprendimas. Tu jų neprašei. Tai aš atsiprašau. Dafydd, tu neprivalai būti su manimi. Gali išeiti ir pamiršti mane. Nepyksiu.
Nes žinau, kad mus sieja tik fizinis potraukis. Tarp mūsų nieko nėra. Ir abejoju, kad bus, nes tau niekas nerūpi. Net ir tu pats.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nebuvo tikras, kad tai, kas čia vyksta, yra tiesa. Jam grįžus prie Mayros ji vėl prisiglaudė. Tai tarsi turėjo reikšti, kad jiems gali viskas būti gerai. Galbūt tie du mažyliai galės būti mylimi ir laimingi. Vaikinas labai norėjo tuo tikėti, nors ir neįsivaizdavo, kaip būtų galima tą laimę vaikams suteikti.
Deja, žodžiai, kuriuos netrukus ištarė mergina, be galo įskaudino vaikiną. Jis suprato: Mayrai jo nereikia. Žinoma, prieš kelias minutes jis ir pats būtų pasakęs, kad juos sieja tik tam tikri poreikiai. Jeigu kas būtų prasitaręs, kad jis, Dafydd, po kelių minučių pradės išties rūpintis Mayros gerove, jis būtų tik nusikvatojęs. Deja, nauja gyvybė viską keitė iš esmės. Raudonplaukis juto: jeigu nesugebės šitiems vaikams suteikti bent šiek tiek geresnio gyvenimo nei turi pats, geriau iš karto nueiti ir įšokti į tą pačią Temzę, ant kurios krantų vaikai buvo "pagaminti". Tik kaip įtikinti Mayrą, kad jis išties to nori? Taip ir būna, kai esi šlykščiausias žmogus visatoje liūdnai pagalvojo velsietis.
- Ar tu to nori? - šiek tiek garsiau ištarė Dafydd. - Nori, kad tavo... Mūsų vaikai augtų nieko nežinodami apie tėvą? Aš žinau, ką tai reiškia!
Raudonplaukis nesuprato, kodėl, bet pajuto kylantį pyktį. Tikėjosi, kad Mayra nelaikys jo šiukšle? Galbūt. Bet tikriausiai buvo pikta pačiam ant savęs. Argi mergina kalta dėl to, kad jam šiame pasaulyje niekada niekas nerūpėjo?..
- Ar tu nori pasilikti galimybę jiems kalbėti apie tėvą tai, ką galvoji tu? Kad jis yra tik šiukšlė, niekam nereikalingas šlykštynė, kuris vieną kartą suvilioja moterį, o paskui viską meta?!
Dafydd pašoko. Iš akių vėl paplūdo ašaros. Buvo labai keista garsiai ištarti tuos žodžius. Jis buvo tikras, kad Mayros nuomonė apie jį yra būtent tokia, tačiau pasakyti tą pačiam buvo... Nemalonu.
Pradėjęs vaikščioti po kabinetą vaikinas bandė nusiraminti, tačiau niekaip nesisekė. Juk jis tenorėjo būti tuo, ko vaikams tikrai reikės - tėčiu. Kažkodėl buvo įsitikinęs, kad galės juos netgi mylėti. O štai Mayra, atrodo, nėra pasiruošusi patikėti, kad jis tai gali. Priėjęs prie merginos jis pasilenkė ir piktai pasakė:
- Neturėsi teisės man uždrausti juos matyti. Gal aš ir šiukšlė, bet taip pat gebu jausti.
Labai norėjo priglausti merginą prie savęs, bet šiuo metu viršų ėmė pyktis.