0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Nojus Erikas Amneta

MM10 vadovo kabinetas
« Prieš 4 metus »
  Teismo salės - vienas iš mažesnių Magijos Ministerijos departamentų, esantis paskutiniajame pastato aukšte. Šiame departamente dirbantys žmonės (pavyzdžiui, Magijos įstatymo taryba) yra pavaldūs ministrui, viceministrui, asistentui ir MM9 vadovui.

  Visai šalia teismo salės durų buvo tokios pat tamsios durys, ant kurių kabėjo dvi paauksuotos lentelės, būdingos Magijos Ministerijai. Viena jų skelbė „Teisėjo kabinetas“. Kita, esanti kiek žemiau skelbė, kas šiuo metu yra kabineto savininkas.
  Užėjus į kabinetą galima buvo rasti ne tai ko tikiesi. Kiekvienam, kas manė, kad kabinete vyrauja juoda ar pilka spalvos, tekdavo nusivilti. Kabineto sienos buvo kreminės spalvos, lygiagrečiai durims buvo paveikslas, labiau primenantis langą. Prie vienos iš sienos buvo nedidelis užkurentas židinys, o vidury kabineto ąžuolinis stalas su 2 kėdėmis - viena teisėjui, kita - retam lankytojui, dažniausiai pačiam Ministrui. Ant juodų grindų gulėjo šviesiai rudas ilgo plauko kilimas. Tai ir buvo visas šios patalpos interjeras.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Selena Lawrenz

Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
  Selenos aukštakulniai kaukšėjo Magijos ministerijos pastato grindiniu, o ši įtūžusi, nors viduje tiesiog norėjo pailsėti ir atsigauti, skuodė kabineto tink. Deja, nepavyko išvengti atgrasių žvilgsnių, kurių šiandien juodaplaukei reikėjo mažiausiai, tačiau devyniolikmetė stengėsi į tuos žmones net nepažvelgti, tiesiog norėjo niekieno nepastebėta, bet kuo greičiau nusigauti link savo tikslo ir ten pasidaryti kavos ar paskaityti knygą. Suprato, kad darbe reikėjo veikti kažką svarbesnio, bet po rytinio psichų užpuolimų gatvėje auksinių akių savininkei tai iš tikro nebuvo svarbu.
  Atsidūrusi reikiamame aukšte prie savo kabineto durų mergina įlėkė pro jas ir užtrenkė duris taip, kad atrodo, sudrebėjo visas pastatas, kuriame ši škotė dirbo. Ji krestelėjo ant juodo krėslo ir patogiau įsitaisiusi atsiduso. Nubraukusi keletą ašarų su ant stalo gulinčia servetėle, auksines akis nukreipė į lubas. Kas galėjo norėti, kad dėl rytinio nesusipratimo jai nubėgtų visas tušas?
  Prisiminė, kad šiandieną buvo suplanavusi susitikimą su kažkokiu asmeniu, kurio vardo viena iš Magijos ministerijos darbuotojų atskleisti nesiteikė, tad išsitraukusi kosmetinę ir pataisydama dar namuose darytą makiažą eilinį kartą atrodė stulbinamai, tik neišdrįso to pripažinti sau.
  Kelis kart giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, mergina iš stale esančio stalčiaus išsitraukė pakankamai storą vieno burtininko bylą ir įdėmiai į ją įsiskaitė, taip darydavo visad, tad tai, kad šiandien nutiko bauginantis dalykas neturėjo sutrukdyti pasikartoti tai pačiai rutinai.
  Pamerkusi plunksną į juodą it smala rašalą, Vizengamoto teisėja dailiai išraitė savo parašą ir pažvelgė į duris, kurios turėjo prasiverti vos už poros minučių, na nebent šią akimirką prieš ją susimokė net gi ant kreminės kabineto sienos tiksintis laikrodis, tačiau tai skambėjo absurdiškai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Kleonas De la Gardie

  • Smuklininkas
  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Antraštė
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
   Ilgai lauktas įpusėjęs ruduo, kai jaunuolis pačiame įkarštyje pradėjo paskutinius mokslo metus kulinarijos srityje. Šiandienoje vaikinukas būtų praleidęs laiko paskaitoje, kuria būtų dėste jo gerbiamas dėstytojas, bet šiandiena buvo išimtis ją praleisti, dėl savo vaikystės kaimynės su kuria nesimatė jau ilgą laiką.
  Tiesą sakant, gurmanas netgi nežinojo ar dar vis ta mergaitę iš vaikystės galėtų pavadinti drauge, kai jis jau buvo įsitikinęs, kad jaunuolį užmiršo iš savo atminties, jog jie buvo bendrave tik prieš dešimt metų. Aišku, dabar būtų sunku vieną kitą atpažinti, kai buvo dešimt metų skirtumas, bet viltis vėl sužibėjo, kai aristokratų tėvas pradėjo girti savo draugo dukrą, kuri pasiekė daug aukštuomenėje, bet tėvas buvo kiek smulkmeniškas, netgi pasakydamas vardą ir pavardę, bandydamas sukelti pavydą ir parodyti panieką prieš savo sūnų, kad nepasirinko jo norimos profesijos.
 Paskutinis išblukęs prisiminimas buvo, kaip juodaplauke mergaite, kuri pagarbiai atsisveikino su mažuoju Kleo, kai turėjo jaunasis šefas išvažiuoti į burtų ir kerėjimo, bene geriausia ir saugiausia mokyklą - Hogvartsą.
   Laikas ėjo Hogvartso koridoriuose bevaikščiojant vangiai ir lėtai švilpiui, kuris per kiekvienas atostogas prarasdavo kruopelytę vilties vėl su aukso spalvos akutės savininke susitikti, kaip ir suaugęs jau neradęs vilties susitikt tęsė savo tikslą gyvenime, kuri, netgi buvo papasakojęs tai pačiai mergaitei. 
   Tuojau lydėdamas buvęs švilpis tamsiuose koridoriuose magijos ministerijos darbuotojo yra nuvedamas prie Vizengamoto teisėjos kabineto. Darbuotojas mostelėjo ranka prie durų su auksine lentele išraižyta grafiškomis raidėmis, kuri bylojo, kas dabar buvo kabineto savininkė.
    Kulinaras mandagiai linktelėjo galvą, lyg padėkodamas, o darbuotojas nuėjo šalin savais darbais pradingdamas tolumos tamsoje.
  Kleo imdamas už rankenos, kiek sudvejojo, jog jis buvo paprastas vaikinas stovintys prie tamsių durų, su džinsinių  švarkelių ir užsimaukšlinęs kuprinę,  netgi neužsidėjo kostiumo, kad prabangiau atrodytų prieš aristokratišką magijos ministerijos dešimto departamento vadovę, o ir patsai daug nebuvo pasiekęs gyvenime, negu jos jaunystės draugė, bet suvokė, kad kabinete sėdintys vadovė laukiant kliento, galėjo būti, bet kas, kai Vazingamoto darbas yra labai užimtas, nors ir bylojo lentelė, kad čia jo vaikystės draugė iš Škotijos, šiuo metu ją galėjo pavaduoti kitas darbuotojas, o pati sėdėti salėje sprendžiant žmonių likimą ar jie praleis savo likusia gyvenimo dalį Azkabane su psichais.
  Sukaupęs drąsos giliai atsiduso ir patukseno į tamsios spalvos ąžuolo duris, kai aristokratų sūnus  džiaugsmą įžvelgdavo į menkus dalykus, jisai jau girdėjo ritmiška stuksenimą į duris. Tris tuksenimai ir lėtai pravėrė iškišdamas galvą į vidų, dar nespėjęs apsižvalgyti žiūrėjo į merginos veidą su nuoširdžia šypsena nusišypsojo, dar negalėjęs nuspręsti, kas sėdėjo Vizengamoto teisėjos vietoje ar pavaduotoja ar tikrai Vizangamoto teisėja. 
  Prikimusiu balsu pratarė:
    - Atsiprašau. - pravėrė duris ir žengė kelis žingsnius į priekį ir kostelėjo prisidengdamas burną., kad būtų rišlesnis balsas, o ir atrodytų deramai, kad ir su džinsiniu švarkeliu išsitiesė  ir vėl kalbėjo, - Ar galima užeiti? Esu Kleonas De la Gardie klientas, kuris atvyko į susitikimą. Šiandieną buvome susitare.
  Pasitaisė kuprinės petnešą ir žiūrėjo į nepažįstamos merginos veidą, kurios akių dar negalėjo įžiūrėti pritemsintoje patalpoje, jog akys buvo sielos veidrodis, o įžiūrėti dar net negalėjo...
  Žengė dar kelis žingsnius arčiau stalo ir ištiesė ranką virš stalo, kad paspaustų ranką, kaip gestą bylojanti, kuris išreiškė pagarbą teisėjai, bei atėjo geranoriškais tikslais pas juodaplaukę, kuri turėjo gan grakštų kūno sudėjimą.
 
Aš vis dar kalbu per miegus.
Aš vis dar sapnuoju.
Kaip galima tobula rimtis,
Kai mano protas toks triukšmingas?


*

Selena Lawrenz

Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
  Laikas bėgo labai lėtai. Atrodo, kiekviena minutė buvo sudaryta iš šimtų sekundžių, taip vangiai devyniolikmetė leido laisvą, nors iš tiesų, ne tokį ir neužimtą, laiką dešimtojo skyriaus kabinete, laukdama burtininko, kuris turėjo įsiveržti pro jos kabinetą. Nors galbūt ir nelaukdama, tiesiog suprato, kad kiekvieno darbo atidėliojimais nieko nebūtų pakeitusi. Kuo greičiau pradėsi, tuo greičiau ir užbaigsi.. - toptelėjo juodaplaukei, o tokia mintis privertė šyptelėti.
  - Trys, du, vienas, - išgirdusi jau įprastus tuksenimus į ąžuolines kabineto duris sumurmėjo, nepakeldama auksinių akių, nepažvelgdama su kokiu individu jai teko garbė kalbėtis, ir toliau karts nuo karto pamirkydama plunksną juodame rašale keverzojo sakinius ant pergamento. Per tą laiką, kurį dirbo Magijos ministerijoje suprato, kad laikas buvo labai svarbu, kaip ir taupyti jį, žinoma.
  - Sveiki, - pasisveikino ir reikėjo pripažinti, šis žodis nuskambėjo labai oficialiai, galbūt netgi per daug oficialiai. - Žinoma, prisėskit, - tarstelėjo ir atsiduso. Ką gi daugiau galėjo pasakyti ką tik atvykusiam burtininkui, apie kurį nenutuokė visiškai nieko? Na, suprato tik tai, kad jis atvyko pakalbėti su ja ir šiuo metu buvo velniškai įsitempęs. Visai, kaip ir devyniolikmetė per pirmą darbo pokalbį, nors tai ir nebuvo tas pats..
  Pagaliau pakėlusi savo ausines akis į vaikiną ir ištiesusi ranką pasisveikinti suprato, su kuo turėjo garbės bendrauti. Tačiau negi Londone, tokiame bjauriame mieste, kuriame tokiam aristokratui, kaip Kleonui De la Gardie net nebuvo ką veikti, vaikinas atrado sau veiklos?.. Šiuo metu Selenos galvoje virė galybės klausimų, tačiau norėdama išlaikyti inteligentišką įvaizdį ši tik nežymiai šyptelėjo, nors viduje norėjo pakilti nuo krėslo ir apkabinti draugą. Na, pažįstamą, su kuriuo nesimatė jau dešimt metų.
  Ne paslaptis - Selena buvo apstulbusi stebėdama šį vaikiną. Jeigu juodaplaukis nebūtų prisistatęs mergina net nebūtų jo atpažinusi. Jis pasikeitė, ant veido net neliko randų nuo tų laikų, kai kartu kiekvieną rytą ar vakarą karstydavosi medžiais, krisdavo nuo jų ir tai kartodavo šimtus kartų. Vienintelis dalykas nepasikeitęs Kleono išorėje buvo jo nuoširdi šypsena, bei šiltas žvilgsnis, kuris jai, kaip buvusiai (o gal ir esamai) geriausiai šio škoto draugei reiškė labai daug.
  - Taigi, dėl kokių tikslių priežasčių šiandien norėjote susitikti? - dėl visa ko išsitraukdama užrašų knygutę pasidomėjo, tačiau plunksną, kurią ką tik pamerkė į rašalą neatsakingai švystelėjo į stalčių, net pati to nepastebėdama. Susitelkti ties darbu, kai prieš ją stovėjo Kleonas nebuvo lengva, mergina vylėsi, kad šiuo metu jos neužplūs tūkstančiai prisiminimų, kadangi tokiu atvejų šią dieną nebūtų sugebėjusi pratarti bent sakinio darbo tematika.
  Nusiramink. Jis tavęs net neprisimena. Tik atėjo pakalbėti, kaip ir dešimtys kitų žmonių. - giliai įkvėpė ir užvertė tą pačią bylą, ant kurios prieš porą minučių išraitė savo parašą. Būtų pakilusi nuo kedės ir nukulniavusi link lentynos, kur šiems dokumentams ir buvo vieta, tačiau užteko proto prisiminti, kad šiuo metu kabinete nebuvo viena. Vien tik dėl to Magijos ministerijos darbuotoja tik pastūmė bylą toliau nuo savęs, bei kliento (nors geriausią draugą taip vadinti buvo sunkoka) ir dar kartą pažvelgė į jį.

*

Neprisijungęs Kleonas De la Gardie

  • Smuklininkas
  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Antraštė
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
   Teigiamas atsakymas pradžiugino jaunuolį, kad nebuvo užimta juodaplaukė, o ir dar svetingai pati spustelėjo ranką.
  Vaikinas nusiėmė  kuprinę ir numetė šalia kėdės ant kurios, kaipmat atsisėdo ant kėdės, kai pratarė kabineto savininkė ‘’prisėskit’’.
  Turėjęs šiek tiek laiko, dar merginai nieko nepaklausius apsižvalgė aplinkui patalpą. Žinoma, patalpa buvo išskirtinė. Sienos nebuvo nudažytos niūriomis spalvomis, o prabangios kreminės spalvos. Kulinaras jau galėjo spręsti, kad interjero dizaineris tikrai turėjo prabangų skonį magijos pasaulyje, o ir profesionaliai greta išdėliojo daiktus. Kleo iškart suvokė, kad bet koks lankytojas apsilankęs šiame kabinete galėjo jaustis kabinete jaukioje atmosferoje ir lengviau išvablenti ko gi jis čia atėjo, bet ne buvęs Hogvartso mokinys.
  Jis dar tiksliai nežinojo ar prieš jį buvo Vizangamoto teisėja - Selena Isabella Lawrenz, kuri bylojo auksinė lentelė pakabinta ant tamsių ąžuolinių durų, bet buvo bandyti verta ateiti ir nuslėpti tiesą sekretoriams dėl susitikimo, kad atėjo pasikonsultuoti dėl asmeninių priežasčių, kai iš tikrųjų jis kuprinėje turėjo maisto dėžutę, kurioje gulėjo šviežiai iškeptas obuolių gardus pyragas iš jų vaikystės, kurį dažnai pagamindavo ir rodydavo savo sugebėjimus prieš maža mergaitę. Taip ir taip būtų padaręs gerą darbą atnešęs valgyti pietums, jog dabar buvo kaip tik ir pietų metas, bet magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė dirbo, netgi per pietūs.
  Staigiai paklaustas damos, žydrų akių savininkas pažvelgė į nepažįstamąją, bent jau taip manė studentas, kai dar nebuvo įsitikinęs ar čia ta pati Lawrenz.  Primerkęs akis bandė įžiūrėti kokios gi buvo spalvos akys.
  Nors aristokratų sūnus pasižymėdavo gera rega, tik vos vos įmatė sėdinčios priešais panelės akis. Auksinės spalvos akys, visiškai nepasikeitė iš ryškių vaikystės prisiminių.
  Žinoma, virėjas neparodė jokių emocijų, kai sužinojo atsakymą į savo klausimą, bet viduje žinojo, kad bent jau ne vienas valgys obuolių pyragą, kurį pagamino laikydamasis higienos taisyklių nuosavame nuomotame bute, jeigu išvis Vizengamoto teisėja teigsis valgyti, bet viltis pažiūrėjus į jos akis sugrįžo, kai po tiek laiko susitiko merginą su švelniais veido bruožais, kurie visiškai skyrėsi nuo išblukusių prisiminimų.
   - Nejau manęs neprisimeni, Lava? - kiek improvizuodamas stengėsi kalbėti nesusimaudamas eilini karta ir dėl nežinia ko nusijuokė. - Pamąstykim.  Šiandien su tavimi norėjau susitikti, nes norėjau paduoti tau obuolių pyrago. - padarė trumpa pauzę ir užtikrintu balsu tarstelėjo, - Nebijok, jis nėra užnuodytas. Tikriausiai, kai esi per vieną departamentą vadovė ir dar Vazingamoto teisėja nespėji ir pavalgyti.
   Buvęs švilpis kalbėjo praignoruodamus faktus, kad jie nesimatė dešimt metų, iš niekur nieko atsirado priešais ją ir atsipalaidavęs visiškai nieko negalvodamas ir improvizuodamas kalbėjo.
   Tik pasakęs paskutine frazę pasilenkė link kuprinės, bet atvira priekinė šverkelio atsikišęs cigarečių tabakas iškrito ant grindų. Nenorėdamas, kad kvidičininkė sulauktu bėdos ir skundų iš klientų pagriebė susilenkęs ir įsidėjo nepastebimai atgal į džinsinio švarkelio kaire kišenę cigarų tabaką.
  Atsegė kuprinę ir iš juodos kuprinės išsitraukė mėlyna maisto dėžutę ir padėjo ant stalo, kuo toliau nuo dokumentų.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Kleonas De la Gardie »
Aš vis dar kalbu per miegus.
Aš vis dar sapnuoju.
Kaip galima tobula rimtis,
Kai mano protas toks triukšmingas?


*

Selena Lawrenz

Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #5 Prieš 2 metus »
  Kaip ir reikėjo tikėtis devyniolikmetę užplūdo prisiminimų kupina lavina. Būdama aštuonerių, kai Kleo tik išvyko mokytis į vieną geriausių burtų ir kerėjimo mokyklų mergina liko visiškai viena. Tiesa, turėjo ir brolius, bei seseris, tačiau kai ištisus metus laisvalaikį leisdavo su vaikinu, tai jai buvo skaudu. Vizengamoto teisėjos tėvams atrodė, kad juodaplaukė dramatizavo, tačiau netgi per dešimt metų, kuriuos praleido taip ir nesusiradusi tokio nuostabaus draugo atstojančio De la Gardie pavardės nešiotoją, neįstengė pamiršti džiaugsmo pilnų akimirkų, lengvabūdiškų išsliūkinimų iš namų, kad tik galėtų naktį pasivaikščioti po tamsų ir baugų mišką, stebėti spindinčias žvaigždes ar mėnulį. Jie stengėsi būti nepastebėti, nors porą kartų ir buvo prigauti, užsidirbdavo namų areštą, o tada dvidešimtus gyvenimo metus skaičiuojantis jaunuolis atsargiai įlipdavo, į auksinių akių savininkės kambarį, per langą, kuriame jie šokdavo, dainuodavo ir žaisdavo vaikų žaidimus.
  - Kaip gi jūsų neprisiminsi, - minimaliai šyptelėjo mėgindama nepamiršti, kad šiuo metu buvo darbe, o ne kokioje vietoje, kur galėjo laisvai pasijuokti ar nuveikti kažką entuziastingo, bei linksmo. - Mano aštuonmetės versija būtų klykusi iš džiaugsmo matydama patį Kleoną De la Gardie, - pridūrė nužvelgdama jaunuolį, kuris jau kuitėsi kuprinėje. Suprato, kad bandyti šnekėti oficialiai buvo beprasmiška, juk Lawrenz jos geriausias draugas buvo svarbus visą laiką, kurį praleido ir atskirai. Niekuomet jo neiškeitė į nieką kitą. Rasti tokį žmogų, kaip šis buvo neįmanoma.
  Mintyse suskambėjo aukštesnis vaikino balsas vis kviesdamas Isabellą išlįsti laukan, ką jie darydavo kiekvieną dieną. Vien tik pagalvojus apie tai pasidarydavo gera ir ramu. Tokios mintys priversdavo pamiršti kiekvieną problemą vyraujančią gyvenime.
  - Taigi, toks aristokratas, kaip jūs sumąstė apsimesti lankytoju tik dėl to, kad atneštų obuolių pyrago? Aš sužavėta, - kalbėjo vis stengdamasi nesukikent. - Supratau. Viduje tu toks pat išprotėjęs vaikigalis, kaip ir prieš dešimt metų, - konstatavo faktą ir pakilo nuo krėslo praverti kabineto langą, kadangi šį buvo užvaldęs Magijos ministerijos darbuotojos kvepalų kvapas, kuris buvo susimaišęs su obuolių pyrago skleidžiamu aromatu. Tiesa, abu kvepėjo saldžiai, tačiau šviežias oras niekuomet nebuvo prastas sumanymas.
  Žvelgdama pro langą ir stebėdama gatve pravažiuojančias įvairiaspalves mašinas Selena atsiduso. Kas būtų pagalvojęs, kad tą pačią dieną galėjo nutikti tiek bauginantis, tiek širdį šildantis nutikimas. Tai sužavėjo škotę, tačiau tam tikrus dalykus ji nusprendė nutylėti. Juk su jaunuoliu nesimatė dešimt metų, tad negalėjo būti užtikrinta, kad šis užsiėmė jai priimtina veikla.
  Supratusi, kad pokalbio tema tikrai nebus skirta jai, kaip teisėjai, mergina patogiau krestelėjo į krėslą ir susikėlusi koją ant kojos paėmė pyrago gabalėlį, ir įsėdėjo jį į lėkštutę likusią ant stalo nuo rytinio kavos puodelio.
  Jeigu jis užnuodytas, padarytum man paslaugą, - pamintijo ir atsikando tokio pat skonio skanėsto, kurį šviesiaplaukis kepdavo kiekvieną savaitgalį ir liepdavo degustuoti devyniolikmetei. Nuostabaus skonio gardumynas burtininkę nukėlė atgal į prisiminimus, kurie visad priversdavo šyptelėti, nors pati Magijos ministerijos darbuotoja to net nepastebėdavo.
  - Ką veiki Londone? - paklausė. Jai iš tikro buvo įdomu, ką Škotijos žiobarų teisėjo sūnus galėjo veikti šiame Anglijos mieste. Juk savo noru į jį atvykti galėjo tik beprotis, na bent jau taip galvojo magė sėdinti teisėjos krėsle.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Kleonas De la Gardie

  • Smuklininkas
  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Antraštė
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #6 Prieš 2 metus »
  Gurmanas buvo nusistebėjęs, kad Vizangamoto teisėja neatsisakė pyrago ir neišmetė į juoda šiukšlių dėžę, kai tik buvęs Hogvartso mokinys patiekė ant stalo mėlyna maisto dėžutę, kuo toliau nuo dokumentų ir visokių raštelių, kurių nesiruošė skaityti, kai jie nebuvo jo asmeniniai daiktai, bet ir jei sužinotų kokia kriminuojančia istoriją iš tų lapų, tikriausiai būtų vykęs susidorojimas.
  Vaikinas atsirėmė į kėdės atlošą ir paklusniai tylėdamas klausėsi damos žvelgdamas į tas gilias gintarines akis, taip sudarydamas akių kontaktą, kurio dažniausiai vengdavo su bet kokių asmeniu.
  Jaunuolis šmaikščiai tyliai nusijuokė išgirdęs žodį ‘’aristokratas’’ ir leido juodaplaukei pabaigti sakinius. Ramiai išklausęs su šypsena veide leptelėjo:
   -Koks dar aristokratas? - nusijuokė, - Manai, kad taip aristokratai atrodo ateidamas į susitikimus? Tie smokingai, tikri gyvačiokai - su jais tiesiog nesurasi kalbos. - padarė trumpa pauzę ir padėjo kairės rankos alkūnę ant kėdės porankės ir toliau tęsė, - Visų pirma aš neapsimečiau lankytoju. Aš iš tiesų esu lankytojas atnešęs lauktuves, neturėdamas asmeninių reikalų susijusių su Azkabanu. - giliai atsiduso atsilošęs kėdėje ir dar kartą pažvelgė į priešais sėdinčią merginą. - Jau nebesu tas nutruktgalvis, kuris rizikuoja tavo gyvybę, kad pati užliptum į medį.
   Kulinaras neturėdamas ką daugiau pridurti tamsiaplaukei žydromis, kaip dangus akimis sekė magijos įstatymų priežiūros departamento vadovės žingsnius, kaip ji priėjo prie lango ir pravėrė, kad pasklistu patalpoje grynas oras, nors nebuvo labai manoma, kad Londono gatvėse yra grynas, bet studentas jau darė hipotezės, dėl ko gi panelė nusprendė atidaryti langą.
  Paprastai nuo susimaišiusiu kvapų negalėjo atidaryti, turėjo būti ir kitos priežastys ir pradėjo svarstyti: Jos  gera uoslė pajuto, kad prieš kelias dienas tik nusiprausiau ir vėl murzinas, kaip žiurkė iš kanalizacijos?  Žinoma, virtuvėje vykdavo katastrofa kiekvieną minutę, kai dirbdavo buvęs švilpis komandomis, tai ir išeidavo, kad kai kurie kiti studentai susipykę visus produktus mėtydavo, kaip mūšio lauke ant vieno kito, bet Kleo grįždamas namo neturėjo laiko ir nusiprausti, kai jo galva virduliuodavo nuo naujų idėjų kuriant naujus receptus ir naujas strategijas galvodamas, kaip komandos nariai bus pasiskirste darbais.
  Nors aristokratu sūnus pasijautė kiek nejaukiai, o nuo jo veido dingo po truputi ta pati sąžininga šypsena, suvokė, kad būtų geriau atėjęs kaip apsimesdamas aristokratas švariai, rimtas, su kostiumų ir kaklaraiščių, kuris smaugė kaklą, kad padust per kelias minutes duodavo pilnaverčius šansus greitai atsirasti vėlionio vietoje.
   Smakrą atrėmęs į kairės rankos delną, kiek nusivylęs savimi, kad atėjo visiškai nepasiruošęs ir susimąstęs apie menkniekius, net nepastebėjo, kaip Lawrenz atkulniavo aukštakulniais iki savojo krėslo ir mėgavosi obuolių pyrago gabalėliais.
  Paklaustas škotės, ką gi jis čia veikė, šiek tiek suabejojo ar reikia sakyti tiesą, jog jis tebuvo dar studentas, ne pasiekęs aukštumų, kaip gintarinių akių savininkė, bet rimtu balsu prabilo:
   - Dabar esu studentas. Kulinarijos srities studentas. Dabar, kaip tik yra paskutiniai metai, todėl manęs, kaip būsimo kulinaro, nevadink aristokratu. Nesėkiau tėvo pėdomis eidamas į teisę, bet tave drąsiai galima pavadinti magijos pasaulio aristokrate. Esi netgi vieno departamento vadovė ir Vizengamoto teisėja vos devyniolikos. Atskleisi paslaptį, kaip tai padarei? - padarė trumpa pauzę, kad priešais sėdinti pažįstama suvirškintu pasakyta vaikino improvizuotus sakinius ir toliau kalbėjo. - Tau jau atnešiau pietų, tai... Na atrodo esi užsiemusi, tai manau, kad man jau laikas eiti.
  Prancūzų kilmės vaikinas išsitiesė ir atsistojo. Užsimaukšlino kuprinę ant kupros ir nenorėdamas daugiau trukdyti užimtai burtininkei, kuri siekė aukštas pareigas jau norėjo eiti savais reikalais, bet atsiveikinti buvo sunku, kai norėjo daugiau išgirsti nuotykių iš Isabell'os gyvenimo, bet darbai... Viską sugriovė, jog matėsi jinai apsikrovusi dokumentais ir po darbo dienos norės ilsėtis, nei išeiti pasivaikščioti parkais ar paskraidyti šluota, bet nedvejodamas atsisuko į juodaplaukę ir tarė:
   - Gal norėsi šiandien susitikt? Galėsim eiti į vieną kavinukę. Jei sutiksi, galėsim susitikt Londono metro, netoliese bus ir kavinė.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Kleonas De la Gardie »
Aš vis dar kalbu per miegus.
Aš vis dar sapnuoju.
Kaip galima tobula rimtis,
Kai mano protas toks triukšmingas?


*

Selena Lawrenz

Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #7 Prieš 2 metus »
  Selena žvelgė Kleonui į akis. Tas žvilgsnis ją pakerėjo ir Isabella negalėjo atitraukti savo auksinių akių nuo aristokratų šeimoje gyvenusio vaikino.
  - Atsiprašau? - apsimetė įsižeidusi ir kilstelėjo antakius. - Tu - Kleonas De la Gardie nebenori rizikuoti savo gyvybe vien tik dėl to, kad įvykdytum mano norą? - aiktelėjo. - Tragedija. Net nežinau ar sugebėsiu tai ištverti, - stengdamasi nesukikenti pasakė, tačiau nepraėjus nė porai sekundžių, šyptelėjo. Regis, dar visai neseniai kartu naktį išsliūkino iš namų ir vaikščiojo palei upelį stebėdami sinchroniškai plaukiojančias žuveles, įsliūkindavo į ošiančią girią ir atrasdavo savo namelį, kuriame gulėdavo dar įvairiausių knygų susijusių su kvidiču, taip pat ir šluota, kuria skraidžiodavo po mišką bandydama neišsitėkšti į seną bei storą medį, kurį taip trokšdavo nukirsti. Jis taip užstodavo vaizdą! Būdama jaunesnė Selena nė nepagalvojo, kad paėjus vos pora žingsnių toliau galėjo gerėtis horizontu, kurį užstojo girioje stūksantis medis, tačiau savęs dėl to nekaltino. Juk buvo tik aštuonerių.
  - Kulinarija.. Įdomu, - tarstelėjo. - Žadi atidaryti savo restoraną? - patraukė juodą plaukų sruogą užstojančią šviesias, gintarines akis. - Tikiuosi, žinai ką darai, ir tą vietą pavadinsi mano vardu, - frazė palikusi rausva spalva padažytas lūpas nuskambėjo labai rimtai. Nežinia ar tyčia, ar ne. Tačiau juk Lawrenz negalėjo atsukti laiko atgal, o to, jei ir būtų galėjusi, dariusi nebūtų. Nemanė, kad žinodama, kad šviesiaplaukis pasibels į jos kabinetą jaustųsi taip, kaip jautėsi dabar. O jausmai jos viduje buvo keisti.. Aplankė tiek nostalgija, tiek liūdnumą pranašaujančios emocijos. Ir kodėl magė negalėjo sumąstyti nuvykti pas De la Gardie pirmoji?.. Gi turėjo krūvą galimybių tam, o jomis nepasinaudojo.
  - Na, skaitausi kaip dviejų departamentų vadovė, - pataisė vaikiną neturėdama nieko priešiško omenyje. - Na, o į antrąjį klausimą atsakyti net negalėčiau. Na, žinai, mokiausi, kaip ir visi, tad man tik pasisekė. Tikriausiai atsidūriau tinkamoje vietoje, tinkamu metu, - gūžtelėjo pečiais ir susimąstė. Atrodo, kad Kleo galėjo paklausti to paties, tačiau atsakymą jau galėjo nuspėti, juk net būdama aštuonerių gerėjosi kulinaro gebėjimais nesudeginti virtuvės, apie kuriuos pati galėjo tik pasvajoti. Na, žinoma, gaisro savajame bute sukelti dar nespėjo, tačiau daug mieliau būtų leidusi gaminti kam nors kitam, dėl šios priežasties leido galeonus kavinėse ar restoranuose, nors praleidus porą valandų gurkšnojant vyną kažkodėl imdavo graužti sąžinė.
  - Na, tau laiko visad atsiras, o darbus galiu perkelti ir rytojui. Nieko dėl to neatsitiks, jei tik yra noro bendrauti su ta pačia Lava, kaip ir seniau, - pasakė devyniolikmetė ir susimąstė. Kleonas pasikeitė, nežinia ar į gerą, ar į blogą, tačiau tikrai pasikeitė. Buvo sunku pripažinti, kad keičiasi kiekvienas, nenorėjo pripažinti, kad pasikeitė ir pati.
  Išgirdusi vaikino pasiūlymą mergina atsiduso. Londono metro stotis, - giliai įkvėpė ir iškvėpė stengdamasi prisiminimą išvyti iš galvos. Tai juk buvo vieta, kurioje atsidurti Magijos ministerijos darbuotoja nenorėjo ir negalėjo. Po šiandienių nuotykių nusprendusi, kad nebekels ten kojos atsisakyti šio sprendimo nežadėjo, tik nenutuokė, kaip viską paaiškinti dvidešimtmečiui.
  - Aš visada noriu su tavimi pabendrauti, tad kavinukė skamba viliojančiai, tačiau..- sustojo atsikvėpti ir pakartojo teiginį, kurį žadėjo pasakyti mintyse. - Londono metro, kaip susitikimo vieta neskamba nuostabiai. Gal geriau susitikime netoliese parko esančioje žiobariškoje kavinukėje arba Magijos ministerijos vestibiulyje galime išgerti kavos, na ar arbatos, - šyptelėjo ir pažvelgė į De la Gardie viltingu žvilgsniu. - Žinoma, galime šnekučiuotis ir mano kabinete. Aš tikrai nieko prieš.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Kleonas De la Gardie

  • Smuklininkas
  • ***
  • 39
  • Lytis: Vyras
  • Antraštė
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #8 Prieš 2 metus »
  Restoranas pavadintas Selenos vardu? Dar net nebuvo pagalvojęs apie tokį pavadinimą. Apskritai dar net nebuvo galvojęs apie pavadinimą. Nors maistas jo galvoje turėjo garsinti restorano vardą po Londono gatves, būdamas nelabai jau išrankus kitoms smulkmenoms, būtų greičiausiai pavadinęs restoraną neunikaliu ir nuobodžiu vardu. Bet štai juodaplaukė, tik priminė, kad reikėtų ir vertėtų susimąstyti apie pavadinimą.
     - Restoranas tavo vardu? Gal tolimoje ateityje taip ir įvyks.
  Nors ir pažado nedavė, bet suteikė vilčių Isabella'i, kas leido pasijusti kiek nejaukiai gurmanui, jog jei neišpildys šio žodžio - reiškias, kad apmulkino auksinių akių savininke savo žodžiais, o vėliau dar ir patsai negalės jai pažiūrėti į akis, dėl gėdos. Matyt, jau buvo nuspręstas ir pats restorano vardas dėl Kleono žioplumo. Žiūrėdamas pozityviai nusišypsojo ir suprato, kad nereikės ir kvaišinti galvos dėl nereikalingų pavadinimų, kad skambėtų kuo unikaliau ir prašmatniau, kai Selenos vardas reiškė mėnulį, o šio vardo savininkė buvo garsioji deivė Selena garsėjusi blyškiu veidu it popieriaus lapas ir savo grožių.
   Pasitaisęs dar kartą petnešas toliau įdėmiai klausėsi ką pasakys dama. Pradedant vizengamoto teisėjai kalbėti apie jos sėkmės paslaptį, patsai žiūrėjo kiek abejingai, apsvarstęs jog tinkamai pakliūti ir dar laiku yra beveik neįmanoma, bent jau jam. Kleono akimis ji turėtų būti laimės vaikas, dėl tokios sėkmės!
 Taip pat ir buvo greitai, vos kelias sekundes pamąstęs, kurios sukėlė abejones, kad ir galėjo sumeluoti Lawrenz, bet garsiai to išreikšti ir paklausti negalėjo. Jog, tada tikriausiai manytų, kad pats aristokratų sūnus negali patikėti jos sėkmę ir yra, tik pavydus dėl tokios vietos ministerijoj, tad giliai atsiduso ir toliau klausėsi ką trumpaplaukė su savo švelniu ir plonu balsu, primenančios lakštingalos.
   Prieš akis kaip tik atsidūrė vaizdas, kai tik Selena pakartojo žodį ''Lava'',  kaip vieną kartą Hogvartse tikras vokietis ištarė Lawrenz pavardę ir tik tuo metų suprato. Tikriausiai De la Gardie dar nežinojo kas yra privatumas, todėl savo geriausiam ir ištisai pasakodavo nuotykius nutikusius su ja ir prasitardavo, ne tik koks vardas, bet ir pavardė. Prisimenant, kad nemokėdavo saugoti kitų privatumo, tikriausiai pasišalintų iš tos vietos kuo greičiau, kad išvengti tokių minčių dėl gėdos. Dėl savo laužyto liežuvio, kuris nebuvo jau gabus kalboms apsikvailindavo tardamas kitų žmonių pavardes, kurios reikalaudavo ypatingo akcento ar įmantraus tos šalies tarimo, kaip ir tas pats atvejis buvo su Lawrenz. Taip pat dėl to , net neišlaikė ir kerėjimo egzamino, negalėdamas ištarti taisyklingai burtažodžio.
  TIk dabar suprato ar prisiminė, kad, kai jie šmaikščiai kalbėdavosi lauke ant tik ką nupjautos žolės jaunuolis visados kreipdavosi į ją pavardę, bet kas buvo blogiausia, kad jos visados blogai tardavo, o pati panelė klausėsi siaubingo tarimo jos pačios giminės pavardės ir dar tai iškentėjusi gurmano akimis, beveik nė karto nėra jo pataisiusi, dėl tokios didžios klaidos. Dabar gal ir paklaustų, kodėl gi niekada jo netaisydavo blogo tarimo, kai galėjo pati jo išmokyti, kad sklandžiau pasakytų vieną žodį, kurį dažnai vartodavo, bet dabar nebuvo pats tinkamiausias laikas, nereikėjo sutrikdyti paprastos akimirkos su bereikšmiais klausimais.
    -Tavo kabinete? Čia nėra saugu. - padarė trumpa pauzę ir pažvelgė į merginą. - Taip, čia nesaugu. Galim dabar eiti į kavinę per tavo pietų pertrauką. Grafiką žinau.
  Atidarė duris. Atsistojo už Selenos ir nestipriai stumtelėjo į priekį ir rankos mostu parodė į duris:
    -Eikite, madam.
Aš vis dar kalbu per miegus.
Aš vis dar sapnuoju.
Kaip galima tobula rimtis,
Kai mano protas toks triukšmingas?


*

Selena Lawrenz

Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #9 Prieš 2 metus »
  Selena labai nuoširdžiai šyptelėjo. Tai, kad Kleonas kiekvieną jos sakinį priimdavo rimtai jai visad patiko. Galbūt iš tikro De la Garde bus toks malonus ir Isabella po poros metų galės gerti karčią kavą ir gardžiuotis pyragaičiais restorane, kuris bus skirtas jai? Seniau būtų pašiepusi save už tokias mintis, tačiau dabar toks variantas skambėjo labai įmanomai. Devyniolikmetė buvo beveik užtikrinta, kad šviesiaplaukį įkalbėti nebus taip sunku. O gal ji jau padarė visą darbą ir daugiau šia tema neturės pratarti nė žodelio? Galbūt panelei reikėjo tik palaukti, kol aukštaūgis pabaigs studijas ir viskas? To Isabella nežinojo.
  - Kokioje dar tolimoje ateityje? - prabilo ir pratraukė vieną bylą nuo stalo, švystelėdama dokumentą į lentyną, kur ir buvo jos laikina vieta. - Artima ateitis yra vienintelis atsakymas, kurį noriu girdėti, - pridūrė devyniolikmetė ir pažvelgė į vaikinuką. Teiginys palikęs jos lūpas ir vėl nuskambėjo labai rimtai, tačiau tos žėrinčios geltono atspalvio akys privalėjo išduoti mažą paslaptį, kad Lawrenz tikrai turės tiek kantrybės išsiaiškinti ar jos buvęs geriausias draugas pamirš šį pažadą, ar ne.
  Vizengamoto teisėja tik vylėsi, kad šiandien užsukti į jos kabinetą nesiruošė niekas. Nebūtų sugebėjusi susikaupti ir padaryti kažko susijusio su darbu Magijos ministerijoje. Vis dar nesuprato kodėl studento atvykimas į jos darbuotoją sugebėjo Seleną taip išstumti iš vėžių. Nerimas, tačiau ir begalinis džiaugsmas vyravo jos viduje, priversdami užmiršti visus nemalonius įvykius nutikusius prieš keletą valandų.
  - Susidaro įspūdis, kad tuos dešimt metų, kol nesimatėm tu nesimokei, o ieškojai informacijos apie mane. Ir žinai daugiau apie mane nei aš pati, - primerkusi gilias, gintarines akis tarsi nuskanavo vaikiną. - Gal koks užsislėpęs agentas būsi, kuriam buvo pavesta nužudyti nuostabiausią žmogų pasaulyje? - prikando lūpą, tačiau neatitraukė žvilgsnio nuo burtininko, žinoma, omenyje turėdama save. Tiesa, nereikėjo suprasti kažko neteisingai, kadangi juodaplaukės ištartas sakinys tikrai nebuvo koks kaltinimas vaikinui.
  - O kodėl mano kabinete nėra saugu? - kilstelėjo antakius. - Tai jau žiobarišką blakę spėjai kažkur pritvirtint? - įtariai nužvelgė visą patalpą, kurioje žadėjo praleisti dar bent penkias valandas ir demonstratyviai atsiduso. Numanė, kad dar ne kartą prabils šia, jos išgalvota, tema, mat prikibti prie Kleono sakinių jai buvo vienas malonumas. Juk reikėjo kažkaip atsigriebti už tuos prarastus metus, kai juos išskyrė ir mokykla, o paskui ir darbai.
  Pastebėjusi, kad aristokratų sūnus praverė duris, pakilo nuo savo krėslo ir sustojo. Mergina nespėjo žengti žingsnio ir buvo lengvai pastumta. Lygiai taip pat, kaip ir seniau, tik tuo metu, tokie pastumdymai pranašaudavo minimalų konfliktą. Na, arba muštynes, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, Selena, - gūžtelėjo pečiais burtininkė, mintyse kreipdamasi į save.
  - Šį kartą madmuazelė jūsų paklausys, - pratarė devyniolikmetė ir pro praviras duris iškulniavo Magijos ministerijos vestibiulio, kuriame buvo įsikūrusi kavinukė, link, nutuokdama, kad Kleo ėjo visai šalia jos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
 Anksti pradėtas rytas, geras oras, iš vakaro pasiruošta apranga šiandienai, skanūs pusryčiai. Tai buvo viskas, ko rudaplaukei Lawrenz reikėjo iki puikios nuotaikos. Dėvint kūno spalvos švarką bei kostiumines kelnes rudaplaukė jautėsi ne tas žodis savimi. Tai buvo tiesiog jos apranga. Nors ir formalumų nemėgo, aprangoje Heilė tiesiog dievino formalumą, minimalizmą. Be abejo, taip pat apranga turėjo būti ir patogi. Na, bet čia jau kitas reikalas.
 Liftu nusileidusi į požemius, kur buvo teismo salės, mergina įėjo į savo kabinetą. Kokia nuostabi diena darbui,-pozityviai pagalvojo ji. Tikrai niekam ne paslaptis, kad Brittai kartais trūkdavo motyvacijos bylų nagrinėjimui, įvairiems posėdžiams ar teismams. Bet šiandiena buvo viena iš tų dienų, kai aštuoniolikmetė buvo nusiteikusi ilgai ir nuobodžiai pertikrinti visą tuziną bylų. Tačiau pirma-švelnaus cappuccino puodelis ir vienas sviestinis kruasanas. Papusryčiavusi namuose mergina nusprendė, jog rytinę porciją kavos ir kruasanų suvalgys darbe. Tiesiog, savotiškas ritualas.
 Britta įsitaisė savo patogioje kėdėje ir pasigardžiuodama paragavo kavos bei kruasano, bežiūrėdama į paveikslą netoliese durų, kuriame buvo vaizduojamas langas. Ji tiesiogine ta žodžio prasme negalėjo atitraukti savo melsvai žalių akių nuo to paveikslo. Jis buvo toks savotiškas, primenantis pačios Heilės nuotaiką tuo metu.
 Kai mergina pabaigė užkandžiauti ir gerti nuostabiąją kavą, teko imtis darbų. Pozityviai ir energingai griebusi pirmąją bylą rudaplaukė atsivertė pirmąjį lapą ir pradėjo skaityti. Dauguma jai paskirtų pertikrinti bylų buvo labai senos ir storos. Tad laukė nemažai darbo. Netrukus prireikė antro puodelio kavos, o pačios vyriausiosios Vizengamoto teisėjos pozityvas pradėjo blankti. Skaityti bylas buvo vienas nuobodžiausių darbų Žemėje. Bet, aišku, darbai patys už save nepasidarys, tad gurkštelėjus dabar jau juodos kavos Lawrenz tęsė darbą.
 Tą akimirką, kai Heilė ėmė į rankas trečiąją bylą, ji išgirdo beldimą į tamsias ąžuolines duris.
-Prašau, užeikit,-rimtu, tačiau tuo pačiu ir linksmu bei žvaliu balsu tarstelėjo aštuoniolikmetė.
Įdomu, kas vidury baltos dienos sugalvojo apsilankyti tokiame kabinete.. Čia retai kas užklysta. Keista.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #11 Prieš 2 metus »
Saulėtas, giedras ir nevėjuotas rytas - visai ne Tobio laikas. Nuotaikos nepataisė net mėgstamiausia vaikino apranga - juodi džinsai, kerzai, juodas golfas ir mėgstamiausios grandinės ant džinsų ir ant kaklo. Tai tikrai nebuvo apranga tinkama Magijos Ministerijos darbuotojui ir juodaplaukis jau ne kartą už tai buvo gavęs pylos, tačiau jam tai nelabai rūpėjo. Vaikinas tiesiog negalėjo pakęsti burtininkų apsiaustų, mat pabandyk tokį apsiaustą apsirengęs pabėgioti ar pasimušti. Garantuotai nugriūsi po penkių sekundžių, o tada jau pralaimėjimas garantuotas. O šito Tobias negalėjau sau leisti. Juk jis buvo Tobias Liam Walters, pasižadėjęs sau būti viskuo arba nieku. Tad pralaimėjimai tikrai buvo ne jam.
Vaikinas, rankose laikydamas neregėto storumo bylą, leidosi į gilyn į Ministerijos pastatą, link teismo salių. Iš tiesų jo tikslas buvo Vyriausiosios teisėjos kabinetas, kur Tobias turėjo pristatyti bylą. Ši užduotis juodaplaukiui labai nepatiko. Jis nekentė kalbėtis su žmonėmis, tebūnie, jie ir yra departamentų vadovai ar ministrės giminės. Visi žmonės Tobiui atrodė vienodai kvaili, tad nenuostabu, jog vaikinas spėjo jau gerą tuziną kartų prakeikti savojo departamento vadovą už tokią užduotį. Juodaplaukis buvo tikras, kad Murrell jam specialiai užkrauna tokias užduotis, kurių Tobias nekenčia. Ir ką aš jam tokio blogo padariau...? Juk negali viskas būti tik dėl aprangos...
Bemąstydamas vaikinas pasiekė savo tikslą - Brittos Hailey Lawrenz kabinetą. Tobias vis dar turėjo mažytę viltį, kad jos nebus kabinete ir jis, padėjęs bylą jai ant stalo, galės nešdintis lauk neatsigręždamas. Norėdamas būti tikras, juodaplaukis pasibeldė ir jo vilties burbulas kaip mat susprogo pasigirdus balsui, kviečiančiui jį užeiti. Vaikinas atsiduso, nutaisė savo įprastąjį, emocijų nerodantį veidą ir įėjo vidun.
Kabinetas buvo nedidukas, tačiau labai jaukus, jame vyravo šiltos spalvos. Tų spalvų fone, prie stalo, apkrauto bylomis, sėdėjo mergina. Ji turėjo rudus plaukus ir buvo apsirengusi kreminiu kostiumėliu. Atrodė dailiai ir gracingai, tačiau Tobias neleido sau taip galvoti. Jo žvilgsnis per sekundėlę nuslydo mergina, jam stengiantis per daug jos nenužiūrinėti, ir sustingo ties jos akimis. Melsvos akys buvo nepaprastai gilios ir gražios. Vaikinas sekundės dalį sutriko, nes tokių akių dar nebuvo matęs. Tačiau, aišku, neišsidavė ir prabilo:
- Labas rytas. - žinoma, kad ne labas. Kada rytas būna labas? - Magiškųjų įstatymo priežiūros departamento vadovo Mayran Murrell prašymu, - vaikino balsas skambėjo oficialiai ir šaltai. - Atnešiau jums Magnuso D'Afingo bylą. - Tobias priėjo artyn ir padėjo storąjį segtuvą priešais merginą. Atsitraukdamas per kelis žingsnius pastebėjo ant stalo stovintį kavos puodelį. Būsi kavos mėgėja, ar ne? - Ji, Murrell teigimu, turėjo jus pasiekti jau seniai, tačiau kažkodėl jūsų departamento darbuotojai nevykdo savo pareigų ir laiku nepasiima bylų.
Iš Tobio balso negalėjai suprasti, jis šaiposi ar rimtai kalba. Balsas, kaip ir veidas, buvo bespalviai, nes taip gyventi buvo tiesiog lengviau. Daug lengviau yra nieko nejausti, nes niekas negali tavęs įskaudinti. O Tobias buvo įskaudintas gerokai per daug kartų. Dar vieno jis tikrai nebūtų atlaikęs, dėl to ir buvo toks šaltas.
Juodaplaukis perbraukė ranka sau per plaukus ir vėl pažvelgė į mėlynąsias merginos akis, laukdamas leidimo išeiti. Juk, kad ir kaip norėjosi, negalėjo tiesiog pabėgti, vis dėlto, jis buvo tik eilinis darbuotojas, o ji - vyriausioji teisėja ir dar ministrės sesuo. Tobias norėjo atsidusti, tačiau neleido sau išsiduoti ką galvoja, ar kaip jaučiasi, tad tiesiog stovėjo kaip statula laukdamas, ką pasakys mergina.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
 Britta laukė įeinant asmens, kuris pasibeldė į jos kabineto duris tokį gražų vidurdienį. Ir netrukus jas pravėręs į mažą kabinetą įėjo juodų plaukų aukštaūgis. Lawrenz net nesusigaudė, kas čia toks, tačiau jo išvaizda pritraukė merginos akį. Visiškai juodi drabužiai, ilgoki juodi plaukai, blyški oda ir grandinės, dėvimos kaip kaip aksesuarai tikrai nedvelkė jaukumu, tačiau būtent tai ir sudomino Selenos seserį. Bet vienas dalykas šiek tiek sutrikdė merginą-bejausmis, šaltas lyg akmuo veidas. Vaikinuko veidas atrodė visiškai nerodantis emocijų. Tiesiog veidas. Be džiaugsmo, liūdesio, nusivylimo ar pykčio.
 Atsikvošėjusi Heilė pažiūrėjo į vaikino rankas, kuriose jis laikė storą segtuvą. Palaukit.. Ar dar vieną bylą atnešė?-nežinia, su entuziazmu ar liūdesiu bei nusivylimu balse mintyse pasvarstė Vyriausioji Teisėja. Ji tik ruošėsi imt į rankas trečiąją bylą iš to tuzino, kuris jau gulėjo ant rudaplaukės stalo, o čia dar vieną atneša. Ir kas svarbiausia, turimos bylos nebuvo tokios storos, o ta naujai atnešta.. Na, tas storas segtuvas Brittai nesukėlė didžiulio susidomėjimo, kad ir kokia darboholikė mergina bebūtų.
 Juodaplaukiui prabilus, žalsvai mėlynų akių savininkė šiek tiek susimąstė, nes jo balsas aštuoniolikmetei buvo kažkur labai girdėtas. Arba labai priminė kažkokio kito žmogaus balsą. Jis buvo žemas, tačiau ne vienas žemiausių. Na, toks per vidurį.
 Kas buvo šiek tiek keista, jog Britta vos susipažinusi su kokiu nors žmogumi imdavo tyrinėt jo balsą. Jis merginai buvo vienas įdomesnių dalykų, neskaitant charakterio, stiliaus bei pačios asmenybės.
 Pasirodo, jog vaikinas buvo Magiškųjų įstatymo priežiūros departamento vadovo Mayran Murrell darbuotojas. Tiesa, šių dviejų departamentų veikla buvo glaudžiai susijusi, tad dabar Lawrenz visai nebenusistebėjo, kodėl kažkoks išvaizdus juodaplaukis atsibeldė vidury dienos pas ją su be proto storu segtuvu-byla. Na, gal ir stebėjosi, kodėl tas juodaplaukis toks išvaizdus. Vis dėl to, tokių Magijos Ministerijoje retai pasitaiko. Dažniausiai čia sutikdavai kokį pagyvenusį vyriškį.
-Labas rytas, dėkoju, jog atnešėte bylą pas mane,-maloniai tarstelėjo vaikinui Britta, tačiau šiek tiek susierzino dėl mestos replikos apie jos departamento darbuotojus. Argi tai nėra jos reikalas, kaip dirba dešimtojo departamento darbuotojai? Koks Mayran ar to juodaplaukio reikalas..
 Paėmusi bylą nuo stalo, kur ją padėjo vaikinas, Britta šiek tiek išsigando-tas segtuvas svėrė nemažai. Daug darbo čia bus.. Ir jau matėsi, jog blyškiaodis norėjo išeiti, tačiau Britta nebūtų Britta, jeigu neužlaikytų žmonių be reikalo ir neapkrautų jų milijonais klausimų, ar šiaip pradėtų pliurpti su jais. Tad šis kartas buvo ne išimtis ir Heilė atsistojo bei tiestelėjo paspausti ranką juodaplaukio link bei prisistatė:
-Beje, mes tikriausiai dar nepažįstami. Aš Britta Heilė Lawrenz, o jūs kuo vardu?-paklausė aukštaūgė išvaizdžiojo Murrell darbuotojo.
 Kaži, koks jo vardas?

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Kodėlkodėlkodėlkodėl? Leisk man eiti. Prašau, nebekalbėk. Deja, jei koks nors Dievas (jei toks egzistuoja) ir klausė Tobio prašymų, jų neišpildė, mat Britta Hailey Lawrenz kalbėjo, regis, net neketindama paleisti juodaplaukio. Jam teliko užsidėti savo nejautrumo šarvus ir klausytis ką kalba ministrės sesutė. Tobiui baisiai knietėjo atsidusti, tačiau negalėjo išduoti nė menkiausio dalyko, kurį jaučia.
Brittai atsistojus, vaikinas prieš savo valią nustebo. Nors Tobias pyko ant savęs už tokias mintis, jis turėjo pripažinti, kad mergina buvo graži. Rusvi plaukai krito dailiai įrėmindami veidą, o kostiumėlis gražiai pabrėžė merginos figūrą. Rudaplaukė priėjo arčiau Tobio ir paaiškėjo, kad ji buvo nėra iš žemųjų. Pirmą kartą gyvenime vaikinas apsidžiaugė, kad yra toks aukštas ir gali žvelgti į merginą tik vos vos nuleidęs galvą. Tačiau vis dėlto labiausiai juodaplaukio dėmesį prikaustė Brittos akys. Mėlynos su žalsvu šešėliu. Tobias kiek pasimetė žvelgdamas į jas, tačiau, nenorėdamas išsiduoti, nuplėšė žvilgsnį nuo merginos akių ir ėmė žiūrėti vos vos į šoną. Ignoruodamas ištiestą rudaplaukės ranką (už kalbėjimąsi su žmonėmis blogiau buvo tik žmonių lietimas, kai tai nebuvo muštynės), Tobias atsakė:
- Taip, kuo puikiausiai žinau, kas tu.
Vaikinas tyčia panaudojo vienaskaitą, skirtingai nei ji. Tiesą pasakius, Tobias tiesiog negalėjo vartoti daugiskaitos, nebent tai buvo visiškai būtina, nes juodaplaukis negerbė nieko, išskyrus save, o ir tai ne visada. Todėl kreipinį "jūs" vartodavo tik tada, kai tai buvo visiškai neišvengiama.
- Aš esu Tobias Liam Walters. - nenoromis prisistatė vaikinas ir vėl persibraukė ranka per plaukus, nes tai jį savotiškai ramino.
Staiga vaikinas susivokė, kad Britta stovi visiškai netoli jo. O artumo, nesvarbu, psichologinio ar fizinio, juodaplaukis nekentė. Artumas jo pasaulyje reiškė skausmą. Tik skausmą ir nieko daugiau. Tobias nežymiai ir beveik nepastebimai atsitraukė, stengdamasis kvėpuoti giliai ir lygiai. Vaikinas visu kūnu juto srūvantį energijos ir skausmo perteklių, kurį žūtbūt reikėjo išleisti lauk. Prašau, leisk man išeiti, kol nieko nepridirbau. mintyse maldavo Tobias, bandydamas susivaldyti.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
 Magijos Ministrės sesuo laukė vaikinuko atsakymo, tuo metu stebėdama jį ir galvodama, kaip šiandien reikės susidoroti su tuo tuzinų turimų bylų. Šį kartą Britta dėmesį atkreipė į jo plaukus-šie, regis, buvo labai prižiūrėti. Tikriausiai net labiau prižiūrėti nei pačios Hailey, nors ji savaisiais tikrai rūpinosi. Ilgi, juodi plaukai tarsi buvo Murrell darbuotojo vizitinė kortelė, kurią pastebėdavai norint ar nenorint.
 Lawrenz absoliučiai sutriko, kai juodaplaukis atsakant nepaspaudė merginos rankos, kaip susipažinimo ar pasisveikino ženklo bei grubiai atsakė žinąs, kas per viena yra Britta. Tai šiek tiek sutrikdė jaunąją teisėją. Na, bet ką gali žinoti, gal žmogus turi kokią fobiją ar ką.. Pabandyk neteisti. Pabandyk neskubėti teisti, Britta. Rudaplaukė mėgo greitai nuspręsti apie žmones, vos ne iš pirmo veiksmo. Ir tai, be abejo, nebuvo viena geriausių aštuoniolikmetės savybių. Bet Hailey dirbo su savimi ir stengėsi kuo mažiau skubėti susidaryti nuomonę apie žmogų arba jį teisti už ne kokį poelgį. Tad ir šį kartą Britta pabandė susilaikyti. Na, gal pavyks. Tačiau minimalistės galvoje vis vien pradėjo virti galybė dvejopų minčių-viena pusė buvo apie tai, jog šis juodaplaukis yra absoliučiai nemandagus, "nesiskaito" su žmonėmis. O kita pusė kaip ir gynė jį-ką gali žinoti, kokią traumą ar fobiją žmogus turi? Ir taip apie kiekvieną žmogų. Bet mėlynakė dirbo su savimi. Ir kuo toliau, tuo geriau jai sekėsi.
 Dailusis juodaplaukis, pasirodo, buvo vardu Tobias. Koks įdomus ir negirdėtas vardas..-pagalvojo mergina. Ir tikrai, Hailey nepažinojo nė vieno žmogaus, kurio vardas būtų Tobias. O žmonių ji tikrai pažinojo ar bent žinojo nemažai. Gražus, įdomus ir išskirtinis vardas sudomino šviežiai iškeptą pilnametę ir ji tuč tuojau suskubėjo apiberti niekuo nenusikaltusį juodaplaukį klausimais.
-Labai gražus vardas,-tarė mergina pagaliau nuleisdama iškeltą ranką ir apsvarstė, ar tikrai reikia apkrauti Tobią papildomais klausimais, ypatingai, jog akivaizdžiai matosi, jog jis nenori kalbėtis.-Kas jus atvedė į Ministeriją?
 Tačiau mergina ir vėl nepagalvojo prieš kalbėdama. Liam akivaizdžiai nejaučia malonumo kalbėtis su Hailey, o ši toliau jį kankina! Rudaplaukė pajuto, jog jos skruostai iškaito. Nu, to dar betrūko.. Išraudonuot vidury baltos dienos dėl to, jog ir vėl kažką ne taip pasakei! Siaubas. Kodėl aš nemoku tiesiog užsičiaupti?