0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  Vėsus, tačiau malonus vėjelis pateko į kambarį pro pravirą kambario langą ir kiek kedeno tamsiaplaukės palaidus plaukus. Įvairūs augaliukai silpnai, linksmai ir maloniai siūbavo nuo vėjo, tarsi šoko nuo jo sukeliamo garso, savotiškos muzikos. Kaip bebūtų keista, knyga, kuri buvo padėta ant Arabellos kelių, šią akimirką visiškai jos nedomino ir tiesiog dėl vaizdo gulėjo ant jų. Mergaitės visą dėmesį buvo pavogęs nenaudėlis vėjas, kuris šią akimirką nekėlė jokių nemalonumų, kaip tik atvirkščiai, kiek džiugino ir domino.
  Nusprendusi, kad bereikalingai gulėti ant kelėnų knygai tikrai nereikia, varniukė įdėjo skirtuką į baigtą skaityti puslapį ir užvertusi ją, padėjo ant spintelės šalia lovos. Vėlei nusukusi žvilgsnį augaliukų link, ši pastebėjo lėtai šios link žingsniuojantį ir gan sunerimusiai atrodantį King'ą. Mergaitės antakiai kaip mat susiraukė ir atsistojusi nuo lovos ši prižygiavo prie pūkuotuko, švelniai perbraukė per jo kailį, tačiau šio išraiška vis vien nepasikeitė, jis vis dar atrodė sunerimęs, o mergaitė vis dar nesuprato kas vyksta. Galbūt jis susižeidė žaisdamas lauke?
  Dar kartelį perbraukusi per augintinio kailį, mergaitė švelniai paėmė jį ant rankų ir nunešė ant lovos, padėjo jį ir leido šiam įsitaisyti joje. Tačiau situacija nepasikeitė, katinukas vis dar atrodė sunerimęs.
  Išgirsti balsai apačioje, privertė Arabellą laimingai išsišiepti. Selena atvyko! Nepraėjo nė penkiossekundės ir lieknas kūnelis jau greitai leidosi laiptais žemyn. Veide švietė plati šypsena, o noras pamatyti, apkabinti ir pasikalbėti su Selena, buvo didelis. Deja, tačiau nusileidusi ši nepastebėjo taip lauktos ir pasiilgtos moters. Jos vietoje ši išvydo keistą vyriškį, kuris jautėsi per daug kaip namie ir Luną, kuri rodosi, kad nebuvo labai patenkinta šio vizitu. Kas čia vyksta?
  - Luna, ar viskas gerai? Kas čia vyksta? - kiek sunerimusi paklausė varniukė. Šios žvilgsnis pasimetusiai lakstė nuo nepažįstamo, keistai besielgiančio žmogaus, iki kiek įpykusios globėjos, iš kurios ir norėjo išgirsti atsakymą į užduotą klausimą.
  Galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios King'as buvo toks sunerimęs, nesavas ir keistai elgėsi? Galbūt šis nepažįstamasis yra padaręs kažką blogo ir dėl šios priežasties jis nėra laukiamas šiose namuose?

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Vaikinas dar kartelį caktelėjo liežuviu papurtydamas galvą. Luna juto šio įsmeigtą žvilgsnį, deginantį kūne milžinišką skylę. Skolinga, žinoma, neliko. Įžūliai ir piktai stebeilydama į Etaną Pusmėnulio gaujos alfa kilstelėjo galvą. Kiek padvejojusi žengė kelis žingsnius, sumažino atstumą tarp savęs ir vampyro. Apėjusi nedidelį stalelį atsidūrė priešais šį. Atidžiai nužvelgė ieškodama ginklo ar to, kas padėtų išsiaiškinti, ko gi šis atsibeldė iki Ūdrų Žabangų. Atsakymo nerado. Vaikinas neturėjo nieko, kas paaiškintų jo buvimą čia, jos namuose. Tiesa, tamsiaplaukis galėjo gudriai paslėpti ginklą, bet Luna vylėsi, kad tiek metų naudojusi šiuos pati, būtų pastebėjusi.
   - Kurios sakinio dalies tu nesupratai? - suirzusiai sušnypštė galva rodydama į duris.
   - Mmm... - apsimestinai susimąstęs šis kilstelėjo galvą į lubas, spragtelėjo pirštais ir vėl nukreipė žvilgsnį į merginą. - Visos, - vampyro veidą papuošė plati, įžūli šypsena.
   Bejėgiškai papurtė galvą ketindama žengti link Etano ir jėga šį išmesti, bet vilkiška klausa sugavo žingsnius. Abu antgamtikai kilstelėjo galvas į laiptų pusę. Safyrinis žvilgsnis pastebėjo laimingai besišypsančią Arabellą. Turbūt ši manė, kad pasirodė Selena. Kaip Luna ir tikėjosi, iš mergaitės veido netrukus dingo visas džiaugsmas.
   - Ooo, - nustebęs ir keistai, perdėtai besidžiaugdamas Etanas pakilo iš savo vietos ir dramatiškai nusilenkė. - Malonu susipažinti, jaunoji ledi. Aš Etanas, - draugiškai šyptelėjo taikydamasis būti priimtas maloniai ir draugiškai.
   - Eik į savo kambarį. Dabar, - griežtu balsu, nepalikdama galimybės ginčytis paliepė.
   - Negi neleisi mums pabendrauti? - apsimestinai nuliūdęs papurtė galvą vampyras.
   - Nedrįsk prie jos artintis, - įspėjo garsiai suurgzdama, žengdama kelis žingsnius arčiau Etano.
   Šis pasinaudodamas vampyrišku greičiu akimirksniu atsidūrė prie mergaitės. Plačiai išsiviepęs, provokuodamas tamsiaplaukę griebė mažajai už gerklės, geležiniais gniaužtais sugniaužė šiai kaklą grasindamas sutraiškyti kiekvieną ten esantį kaulelį.
   Apstulbinta tokio veiksmo Gardner pravėrė rausvas lūpas. Safyrinės akys išsiplėtė iš nuostabos. Nesitikėjo, kad pasirodęs čia Etanas ims grasinti jai. Bent jau ne tokiu būdu.
   - Ką dabar pasakysi, vilkiūkšte? - provokuodamas ir vėl plačiai šyptelėjo.
   Sukandusi dantis, primerkusi akis ir akimirksniu atsidūrusi prie vampyro, atplėšė šį nuo Arabellos ir su visa žmogiška ir vilkiška jėga trenkė į sieną prispausdama savo svoriu. Nesitikėjęs tokio smūgio antgamtikas aiktelėjo. Beliko spėlioti - iš nuostabos ar skausmo.
   - Niekas neateina į mano namus ir negrasina žmonėms, kuriuos myliu, - taip grėsmingai suurzgė, jog galėjo justi, kaip visas kūnas suvibruoja nuo urzgesio.
   Tokia pat jėga gniauždama šio kaklą, kokia vampyras gniaužė mergaitės, Luna išsitraukė nedidelį durklą ir pykčio perkreiptu veidu, safyrinėmis akimis, degančiomis iš įniršio, smeigė sidabrinį durklą tiesiai vaikinui į krūtinę. Pajutęs beprotišką skausmą Etanas griausmingai sustūgo, pabandė išsivaduoti, bet Pusmėnulio gaujos alfa buvo stipresnė. Suleidusi nagus šiam į kaklą kiek pakreipė galvą. Namo link kažkas žingsniavo ir tamsiaplaukė neabejojo, kad tai Elijah.
   - Įdomu, kaip Elijah reaguos išvydęs tave, - triumfuodama šyptelėjo išvydusi antgamtiko akyse baimę, sumišusią su skausmu ir agonija.
   Ištrėmusi šį į lauką su krūtinėje styrančiu durklu stabtelėjo tarpduryje, pakreipė galvą į Arabellą, kiek padvejojo, žvilgtelėjo į Elijah, Etaną, o tada vėl į mergaitę.
   - Viskas gerai? - taip ir nežengdama į lauką, pasisuko į šią ketindama leisti vaikinams išsiaiškinti vieniems.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
  Pirmyn, atgal, į Londoną iš jo, ši nuolatinė rutina vaikiną ėmė sekinti, Elijah jautėsi piktas ir įtūžęs, mat šis kartas nebuvo toks, kaip visi prie kurių jis buvo pratęs. Šiandien rudaplaukiui po kojomis pasimaišė ne kas kitas, o jo pačio tėvelis su grasinimais, adresuotais į Luną. Chris' as niekada neleido skaudinti žmonių, kuriuos jis gerbia bei myli, todėl šį kartą susitvardyti vaikinui buvo išties sunku. Jis tvirtai laikė sugniaužęs kumsčius, tačiau emocijas tvardė, žinojo, kad Joseph' as to nenusipelnė. Ir visgi buvo vaikino kūrėjas.
  Kelionė namo, atgal į Ūdrų Žabangus atrodė tokia ilga. Vampyro galvoje mintys ėmė daugintis nepastebimai greitai, jis nežinojo ar sakyti Lunai tiesą ar viską laikyti savyje, nežinojo kaip elgtis su vaiku, kurį kasdien mato, juk jis pats praktiškai tėvo neturėjo, retai jį matydavo, o jei ir būdavo šis šalia, tai tik stipriai padauginęs alkoholio, todėl net nenumanė, ką su tuo vaiku reikia daryti, kad palaikyti artimą ryšį.
  Mintims dar vis ryjant vienai kitą, Elijah pagaliau pasiekė tikslą, tačiau labai neskubėjo, mat emocijų slėpti jis nemokėjo, o Luna viską greit perpranta, tačiau žinojo, kad mylimajai nemeluos, bus kaip bus, bet tiesą jai jis pasakys.
  Keli gilūs atodūsiai ir vampyras jau buvo kieme, kojas vilko viena paskui kitą, kol jo klausos nesudirgino gerai pažįstamas balso tonas. Etanas. Nė akimirką nesudvejojęs savimi Dawson' as greitu žingsniu žengė prie durų, jas pravėrė. Vaizdas, kurį jis išvydo vos tik atsistojęs tarpduryje, paglostė širdį. Mat prieš tai kūną akimirksniu persmelkusi baimė privertė patikėti, kad Lunai bei Arabellai galėjo kas nors nutikti.
 - Ką tu čia darai? - Rauktelėjęs antakius, pykčio persmelktas akis nukreipė į leisgyvį vaikiną, tačiau neilgam. Juodaplaukė šį greit išstumė pro duris, palikdama šiuos dviese.
 - Jums viskas gerai? - Kilstelėjęs galvą nuo Etano, pažvelgė į sužadėtinę, tada į mergaitę. - Aš susitvarkysiu, - linktelėjo juodaplaukei ir užtrenkė namų duris, kieme pasilikdamas vienu du su kažkada buvusiu draugu.
 - Ko čia atsivilkai? - Tvirtai pirštais sugniaužė šio kaklą, o kita ranka čiupo už durklo, norėjosi šį smeigti giliau, bet susilaikė. Jam reikėjo informacijos.
 - Pa.. as gra.. žuolę, - nors kalbėti šiam darėsi vis sunkiau, tačiau humoro jausmas nedingo, o Dawson' as su juo cackintis nesiruošė.
 - Tėvas siuntė? - Sujudino į krutinę įsmeigtą sidabrinį durklą, tikėjosi, kad šis kalbės.
 - Nu.. žudyt jas.. - skausmo persmelktas balsas su pašaipos gaidele dar pasiekė rudaplaukio klausą, bet šio kantrybė buvo išsekusi, pavargo matyti Etaną nuolat besisukiojantį aplink, jis norėjo, kad jo šeima būtų saugi, tad spustelėjo durklą kiek giliau į širdį, taip ją sužeisdamas, jog ši niekad nebeužgis.
 - Sau..gokis, - tylus šnabždesys dar prasiskverbė pro vampyro lupas ir jo gyvybė užgęso. Elijah nemėgo žudyti, jis verčiau užrakintų ką rūsyje, kankintų ir tuo mėgautusi, bet šis jau buvo peržengęs visas ribas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Elijah Chris Dawson »
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  Sunerimęs, kiek pasimetęs ir įtariantis kažką blogo tamsiaplaukės žvilgsnis žvelgė tai į Luna, tai į nepažįstamą vyriškį, kuris neatrodė labai patikimai, saugiai ar draugiškai. Mergaitė tiesiog jau dabar jautė, kad šis nebuvo geras žmogus, kadangi nuo nepažįstamojo, nepatikimai atrodančio vyriškio, sklido gana neigiama energija, o ir puikiai matėsi, kad mergaitės globėja jo nemėgo, šis nebuvo jai artimiausias ar labiausiai mėgiamas žmogus.
  - Nežadu su jumis sveikintis ar prisistatinėti. Luna jums aiškiai pasakė, kad nenori matyti jūsų šiuose namuose, kodėl jūs vis dar čia? Kas dar neaišku? - būdama gan užsispyrusia ir ne per daugiausiai mandagia, susierzinusia, tarė Arabella kol šios piktas žvilgsnis degino nepažįstama, šiuose namuose nepageidaujamą vyriškį, prisistačiusį Etano vardu.
  - Bet, Luna... - nespėjo pabaigti sakinio, bandydama paprieštarauti liepimui keliauti į savo kambarį tarė, kai staigiai ir netikėtai prieš šios veidą atsirado tas pats vyriškis, kuris pasirodo, kad nebuvo paprastas žmogus. Būtų buvę gerai, jeigu Etano prisiartinimas prie šios būtų tuo ir pasibaigęs, tačiau deja, taip nebuvo. Nepraėjus nė kelioms sekundėms, nespėjus sureaguoti, ši pajuto stiprius rankų gniaužtus užspaudančius jos kaklą, trachėją ir sutrukdančius orui pasiekti plaučius, grasinančius sutraiškyti kiekvieną mažytį kakle esantį kaulą, o galiausiai ir nužudyti.  Melsvai pilkų akučių kraštuose pradėjo formuotis ašarėlės, o žvilgsnis buvo paklaikusiai išsigandęs. Arabellai tarsi norėjosi klykti, šauktis pagalbos, tačiau kaklą spaudačios stiprios, vyriškos ir turbūt antgamtiškų galių turinčios rankos, neleido to padaryti. Pro akis tarsi prabėgo visos linksmos, laimingos, liūdnos, skaudinančios, įsimintos ir svarbios gyvenimo akimirkos, o dėl deguonies trūkumo akyse pradėjo tempti. Mergaitė dar bandė kažką padaryti pati, rankutėmis bandė nustumti tvirto sudėjimo vyriškio rankas nuo savęs, tačiau buvo per daug silpna. Kelios ašaros nutekėjo pabalusiais skruostais ir paskutinę akimirką, kai varniukė visiškai nebeturėjo vilties išsigelbėti ir buvo ant sąmonės praradimo ribos, ši pajuto atlaisvėjusią gerklę ir sukrito ant šaltų grindų, pradėjo kosėti ir bandė įkvėpti kuo daugiau oro. Raudonos rankų žymės ant pabalusios kaklo odos negailestingai priminė apie ką tik įvykusį, vos Holland gyvybės nenusinešusį įvykį. Vargšė mergaitė vis dar bandė atgauti normalų kvėpavimą, gauti pakankamai deguonies organizmui, susiraičiusi ant grindų kosėjo ir bandė kvėpuoti. Šią akimirką jai nerūpėjo nė tai, kas ją išgelbėjo. Ši negirdėjo nieko aplink. Arabella tiesiog tikėjosi, kad Lunai viskas gerai ir tas nesveiko proto vyras jos nenuskriaus, tačiau jėgų žvilgsniui pakelti ir tuom įsitikinti, neturėjo...

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Niekas nebuvo gerai ir Lunai tai teko suvokti su siaubu. Atsisukusi į Arabellą, ji išvydo ją merdėjančią ant žemės, sunkiai bandančią įkvėpti oro ir atsigauti. Safyrinės akys išsiplėtė iš baimės. Ranka, laikiusi duris, jog šios neužsitrenktų, nejučia nusviro prie šono. Pravėrusi rausvas lūpas ketino dar ką nors ištarti, tačiau abejojo, kad Holland girdės ir vargu, jog tai būtų padėję.
   Pastebėjęs, kad Pusmėnulio gaujos alfos dėmesys jau kitur, iš šios gniaužtų pabandė ištrūkti nekviestas svečias, tačiau veltui. Kaklą gniaužę pirštai tik dar stipriau susirakino, o Etanas žioptelėjo nebeturėdamas net menkiausios galimybės įkvėpti oro, kurio taip reikalavo plaučiai. Stipriai sukandusi dantis, pasukusi galvą į vampyrą ir gręždama šį deginančiu žvilgsniu, išsakančiu daugiau nei bet kokie žodžiai, trumpam žvilgtelėjo į Elijah'ų. Nepastebėjo ir net nepajuto, kaip jos sužadėtinis išplėšė vampyrą jai iš rankų ir išvedė į lauką. Laikas buvo trumpam sustojęs, o pasaulis kažkur dingęs.
   Pagaliau atsigavusi, sugrįžusi iš keisto transo, Elijah'ui užtrenkus duris, puolė prie Arabellos. Negalėjo patikėti, kad nė nepagalvojo žvilgtelėti į mergaitę, kai atitraukė Etaną nuo jos. Luna tikėjosi, kad ji susitvarkys pati, tačiau, regis, ji pervertino Holland. Ji viso labo buvo vaikas, žmogus, atsidūręs antgamtikų pasaulyje. Nei jėga, nei pojūčiais ji nepanašėjo nei į Luną, vilkolakę, nei į Elijah, vampyrą. Čia ji buvo pažeidžiamiausias asmuo, mat jos vietoje Pusmėnulio gaujos alfa būtų atsipirkusi vos keliomis mėlynėmis ir sunkesne galimybe įkvėpti oro, o Arabella...
   Parpuolusi ant kelių šalia tamsiaplaukės atsargiai šią apglėbė, priglausdama nedidelį kūnelį prie savęs ir su skausmu suprato, kokia trapi ir silpna buvo mergaitė prieš ją ar kitą antgamtinę būtybę.
   - Nurimk, - tyliai sušnabždėjo nubraukdama užkritusius juodus plaukus ant mergaitės veido. - Giliai, neskubėdama įkvėpk, - kaip įmanoma ramiau ištarė, stengdamasi nesukelti daugiau panikos.
   Kol laikė Holland glėbyje, atidžiai apžiūrėjo mergaitės kaklą. Ant šio liko tamsios raudonos dėmės nuo geležinių Etano nagų. Bejėgiškai papurtė galvą. Turėjo anksčiau, greičiau sureaguoti į vaikino veiksmus ir apsaugoti ją.
   Atsilošusi nugara į sofą, giliai įkvėpė, tebelaikydama Holland kūnelį savo glėbyje kartu klausydamasi to, kas dėjosi lauke. Girdėjo abiejų vampyrų balsus, vieno - įsiutusio, kito - agonijos kupiną. Nuo tokio minties nežymiai šyptelėjo. Žinojo, kad Etanas skaičiuoja paskutines savo gyvenimo akimirkas ir tą akimirką, kai vilkiška klausa nustojo girdėti jo širdies plakimą, Luna labiau už viską norėjo būti Elijah'aus vietoje ir priversti šį klykti iš skausmo už viską, ką jis padarė. O, ypač, mergatei.
   - Geriau jautiesi? - atidžiai nužvelgusi tamsiaplaukę, vėsiomis lūpomis pakštelėjo šiai į pakaušį.
   Nė pati nesuvokė, kad šitaip pasielgė, bet baimė ir nerimas turbūt paveikė labiau nei ji tikėjosi. Daugiau ji neketino prarasti mylimų žmonių. Nejučia kiek stipriau spustelėjo Arabellą, tačiau ne taip stipriai, kad šiai ir vėl imtų trūkti oro.
   - Niekas daugiau tavęs neskriaus, - papurtė galvą.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
  Kiek stipriau truktelėjo sidabrinį durklą iš Etano kūno, negalėjo suvokti kas prieš akimirką nutiko, ką jis padarė. Taip, Elijah nebuvo šventasis, nužudytų žmonių sąrašas buvo ilgas, bet jame niekad nebuvo vampyro. Vaikystės draugo. Žmogaus, kuriuo jis anksčiau pasitikėjo, kurį gerbė bei savotiškai mylėjo.
  Jau po kelių sekundžių jį ėmė graužti sąžinė, kaltė už įvykdytą žmogžudystę. Stovėjo sustingęs, įsmeigęs žalsvai meslvas akis į šalia gulintį pažįstamojo lavoną.
 - Atleisk.. - tyliai sumurmėjo sau po nosimi, sielvarto kupinu balsu. - Neturėjau pasirinkimo, - priklaupęs šalimais, delnu užmerkė negyvėlio akis ir tvirtai sugriebęs šio kūną, nunešė kiek tolėliau, vėliau kam nors palieps šį pervežti atgal į Londoną, jog kiti antgamtikai galėtų pagarbiai su juo atsisveikinti. Nenorėjo, jog Etanas būtų sudrąskytas vilkų, kad ir koks jis buvo, to nenusipelnė.
  Dar kelias dešimtis minučių nėjo į vidų, nenorėjo nieko matyti, te troško atleisti sau, viską pamiršti ir gyventi kaip gyvenęs, tačiau taip nebus, jis suprato, jog teks su tuo susigyventi, juk praeitis - nepakeičiama. Tas skausmas, graužatis nedings, o palaipsniui, tam tikrą laiką tik stiprės, vaizdiniai iš šio vakaro atgims savaime kasdien, kad ir kur Elijah bus, kad ir ką bedarys.
  Širdis daužėsi lyg pašėlus, dūžių dažnis pagreitėjo, bet kad ir kaip jis jaudinasi ir save smaugia privalo grįžti pas Luną bei Arabellą, mat paskutinį syk šią matė susmukusę ant namų grindinio, tačiau neturėjo galimybės padėti.
  Keli gilūs atodūsiai ir švari, neiškruvinta ranka palietė durų rankeną, šias atsargiai pravėręs, žengė į vidų. Pakėlęs liūdnas, melsvai žalsvas akis nuo žemės paviršiaus įsmeigė jas į Luną, kuri sedėjo apglėbusi silpną, visiškai nekaltą bei bejėgę mergaitę. Dawson' as kaltino save, jautėsi atsakingas už tai ką padarė Etanas, juk viskas per grynakraujį ir jo bėdas, dėl šios priežasties, privengė akių kontakto su juodaplauke.
  - Kaip jūs? - Tylus, nedrąsus garsas slystelėjo pro vos pravertas rausvas lupas. - Aš tuoj grįšiu, reikia nusiprausti, - nusiavęs batus, paskubomis nužingsniavo į vonios kambarį. Ir nepastebimai smarkiai ėmė trinti dešinę plaštaką, kuri buvo nusidažiusi raudonu, geležies kvapo prisisunkusiu skysčiu.
 - Viskas bus gerai, - giliai įkvėpė, pažvelgė į save veidrodį, tačiau ten pamatė tik širdgėlos persmelktą sielos atspindį, kuris nejučia ėmė smaugti antgamtiką iš vidaus, užspausdamas diafragmą, bet šis privalėjo laikytis ir išlikti stiprus dėl savo šeimos.
  Smarkiai betrinant delną šį ėmė perštėti, vaikinas taip paskendo mintyse, jog vargu ar suvokė, kad ėmė kenkti sau, tad tik po kelių sekundžių atsipeikėjęs užsukė čiaupą, padėjo durklą kiek auksčiau ant spintelės ir grįžo atgal į svetainę.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  Skausmo ašarėlės riedėjo skruostais, o baimė puikiai atsispindėjo mergaitės veidelyje. Arabellai dar niekad gyvenime nebuvo taip sunku daryti atrodo tokio paprasto ir kiekvieną gyvenimo sekundę daromo dalyko – kvėpuoti. Šis baisus įvykis, baisi patirtis priminė tik viena akimirką, tėvų mirtį. Tokią didelę baimę ir stresą, išgąstį mergaitė juto tik tą dieną, kada jos tėvai buvo negailestingai nužudyti medžiotojų...
  Vienuolikametei vis besistengiant apraminti save, oras pamažu pradėjo skverbtis į plaučius, tačiau kvėpuoti vis vien buvo sunku. Šiaip ne taip pakėlusi žvilgsnį nuo grindų ši pastebėjo išgąsčio perkreiptą globėjos veidą ir žvilgsnį, kuris žvelgė į ją. Lunai priartėjus prie jos, apglėbus leiknutį mergaitės kūnelį, Arabella bejėgiškai stengėsi nusiraminti ir susigrąžinti normalų kvėpavimo tempą, kas buvo tikrai sunku, tačiau įmanoma. Kūneliu prisiglaudusi arčiau globėjos, pajuto jos kūno šilumą, susirūpinimą ir artumą, kas padėjo nusiraminti, pamažu sugrąžino normalų kvėpavimo tempą. Pakėlusi drebančią rankutę, mergaitė nusibraukė ašaras nuo skruostų ir rankutėmis taip pat apglėbė savo globėją.
  - Aš atsiprašau, kad viską tik dar labiau pasunkinau, o ir nesugebėjau pati apsiginti... - kiek drebančiu balseliu prakalbo neatsitraukdama nuo globėjos, vis dar bandydama suprasti, kas čia ką tik įvyko, kas buvo tas nepažįstamas ir sumaištį sukėlęs vyriškis.
  - Luna, ar jis buvo vienas iš medžiotojų? Ar jis buvo vienas iš tų, kurie nužudė mano tėvus ir dabar atėjo pasiimti ir manęs, nužudyti ir mane? - liūdnu, įskaudintu balseliu, paklausė varniukė ir kiek atsitraukė nuo globėjos, davė jai erdvės ir pati nugara atsirėmė į sofos atlošą, - šis pasaulis daug baisesnis, negu gyvenimas paveiksle...
  Dabar viskas pamažu tapo aišku. King'as neveltui buvo sunerimęs, nesavas ir išsigandęs. Ne, jis tikrai nesusižeidė žaisdamas lauke. Jis suprato, žinojo, kad šis žmogus nėra geras, yra blogas ir bandydamas pasislėpti nuo jo, galbūt net perspėti ir pačią Arabellą, atžygiavo į jos kambarį. Deja, gaila, kad mergaitė nesuprato augintinio užuomenos ir nusileidusi į apačią, turėjo patirti ir pergyventi visus šiuos žiaurius įvykius, kurie liks žiauria patirtimi ir pamoka.
  Liūdnas žvilgsnis atidžiai, tyrinėjančiai perbėgo per visą globėjos ūgį. Holland tokiu būdu tarsi norėjo įsitikinti, kad Gardner nebuvo sužeista to nesveiko vyriškio, jai viskas gerai.
  - Luna, tau viskas gerai? Jis tavęs nesužeidė? - visiškai pamiršdama kaklo tvinkčiojimą, skausmą, susirūpinusiai, tačiau liūdnai paklausė tamsiaplaukė.
  Tačiau ši nespėjo sulaukti atsakymo iš Lunos ir pro duris įžengė tamsiaplaukis, Arabellos globėjas, kurio ši vis dar prisibijojo ir anksčiau stengėsi vengti. Tačiau ši kartą viskas buvo kitaip. Elijah atrodė keistai, neįprastai sau. Jis buvo liūdnas, nusiminęs, įskaudintas ir susirūpinęs, kas traukė visas mergaitės baimes šalin, vertė pamiršti jas ir patikėti, kad šis jo nenuskriaus, vis dėlto jis buvo geras žmogus... Deja, bet mergaitė vis vien bijojo ištarti bent žodį prie jo arba tiesiog suprato, kad tai nebuvo pati geriausia akimirka tam...

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Laikydama savo glėbyje Arabellą, Luna spoksojo į kiek aukščiau nei jos sėdėjo esantį langą, pro kurį veržėsi saulės šviesa šildydama grindis ir viską, kur krito jos spinduliai. Jų nepasiekė. Abi tamsiaplaukės sėdėjo šešėlyje, o Pusmėnulio gaujos alfa keistai tuščiu žvilgsniu spoksojo į vaizdą, kurio nematė.
   Su Etanu ji buvo susidūrusi ir anksčiau, net gi ne vieną kartą, bet visuomet jų išsiskyrimas baigdavosi kitaip, visi likdavo gyvi ir retai būdavo kuris nors sužeistas. Dabar viskas buvo kitaip. Vampyras buvo miręs, o tai reiškė, kad ką tik savo rankomis Elijah nužudė buvusį draugą ir jų priešą. Lunai šis nė truputėlio nerūpėjo, giliai viduje ji džiaugėsi, kad Etanas gavo ko nusipelnęs, bet keistas nerimas įsirangė šalia. Grynakraujui vampyrui dabar reikės susitaikyti su ta mintimi. Atrodė lengva.
   - Hm? - klausiamai žvilgtelėjo į mergaitę, sugrąžinusią iš apmąstymų. - Jis buvo vampyras, o tu dar vaikas. Neturėjai šansų apsiginti, - liūdnai vyptelėjo paprieštaraudama tokiam atsiprašymui.
   Būtų buvę naivu tikėtis, kad po keletos pamokų Arabella žinos, kaip tiksliai viską daryti išgąsčio būsenoje. Retkarčiais net jai, Lunai Gardner, prireikdavo laiko viską apmąstyti, o mergaitė vis dar mokėsi. Ji turėjo pasiteisinimą.
   Giliai įkvėpusi visu svoriu atsilošė į sofos atlošą ir trumpam užsimerkė. Tamsiaplaukė turbūt nė  nenutuokė, kad ją užpuolęs vampyras ką tik išleido paskutinį atodūsį. Vyptelėjo, o tada atsimerkė dėbtelėdama į Arabellą, svarstydama iš kur ši ištraukė tokį kvailą klausimą. Kita vertus, nežinant visų detalių ir gavus tik aplinkybes, buvo galima padaryti tokią išvadą.
   - Liaukis, - kiek griežčiau nei norėjo, prakalbo. - Jis buvo vampyras, ne medžiotojas, be to, tai buvo grasinimas man, ne tau. Pasimaišei jam po kojomis ir tapai jo auka. Ir ne, niekas neateis čia ir tavęs nenužudys. - parodydama, kad tema baigta ir ją tęsti beprasmiška, užbaigė gana griežtu tonu.
   Netrukus veidą papuošė kvaila šypsena. Varniukė rūpinosi ja ignoruodama savo skausmą ir emocijas. Tai ji visuomet rūpindavosi kitais, saugodavo juos, niekuomet neleisdavo sau paslysti, o dabar ja rūpinosi maža mergaitė, kuri nukentėjo dėl jos kaltės. Galbūt neveltui Arabella pasirodė jos namuose prieš kelis mėnesius.
   Nesuspėjus atsakyti buvo priversta kryptelėti galvą į durų pusę. Ketindama ko nors paklausti, pasiruošė stotis, tačiau melsvai žalios vaikino akys išdavė, kad pokalbiui netinkamas metas. Vaikinas atrodė palūžęs, sutrikęs ir... išsigandęs? Rauktelėjusi antakius Luna klausiamai dėbtelėjo. Ar visa tai dėl Etano mirties? Bet jis juk buvo niekšas, tad...
   - Geriau nei tu, - vyptelėjo nulydėdama Elijah'ų žvilgsniu, o tada paraginusi varniukę atsistojo giliai įkvėpdama. - Tai, kas čia nutiko, daugiau nepasikartos, - tarsi bandydama paguosti ir nuraminti, nežymiai šyptelėjo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
  Kai pažintis su nepažįstamais žmonėmis užsimezga nepalankiomis aplinkybėmis ar netinkamu laiku viskas yra paprasta, taip turbūt atrodė Lunai. Ji Etaną pažinojo tik kaip blogį, kenkėja, priešą, bet Elijah' ui situacija priešinga, kitokia. Jis su rudaplaukiu nuo pat vaikystės kartu augo viename kieme lyg tikri broliai, trys neišskiriami draugai: Rajanas, Chris' as bei Etanas, tačiau suaugus ir apleidus vienam kitą, viskas tapo nebekontroliuojama: prasidėjo mirtys, žudynės, artimųjų netektys, kurios galų gale išskyrė jaunuolius. Elijah pasirinko Luną, Rajanas neteko Džes, o Etanas, šio likimas niekam nepavydėtinas. Gal jis ir buvo bjaurus, tačiau tokios mirties nenusipelnė.
  Grynakraujis, akimirkai, nuvijo praeitį į šalį, nenorėjo pasirodyti ištįžėliu prieš Gardner ar Arabellą, kuri jį pažino kaip "piktą dėdę", tačiau kartais ir šiam emocijos veržėsi per kraštus, o tai - akivaizdu ir tik kvailys nepamatytu. Tai ką jau kalbėt apie juodaplaukę, kuri su juo nuo pat pirmųjų kursų Hogvartse.
 - Tai svarbiausia, - išėjęs iš vonios atsakė į Lunos prieš tai pateiktą repliką, mat prieš kelias minutes jis nė mąstyti blaiviai negebėjo, rudaplaukį per daug "pjovė" kaltės jausmas. Taip, taip. Vampyras ir jausmai vienas puikiausiai nederančių junginių, tačiau kai miršta savas ir artimas žmogus, nesvarbu koks jis, taip jau nutinka, bet dabar vaikinui reikėjo koncentruotis ties dvejomis personomis, kurios nuolat sukiojosi šalia jo.
  Ištarti bent žodį buvo sudėtinga, ką gali Elijah' us pasakyti, kada jo nervų raizginiai galvoje visiškai kitur, kada patys žodžiai stringa gerklėje. Ir dar ta keista Lunos veido išraiška, kada jis vos tik įžengė pro duris, turbūt iš šono pasirodė keista, jog vaikinas gailisi nužudęs individą, kuris nuolat jam bei merginai kenkė, tačiau tokia realybė. Paini ir nesuvokiama. 
  Kambaryje jis nerado sau vietos, stovėjo lyg įbestas viduryje svetainės, vis patribdamas grindinį kojomis, kol galiausiai nužingsniavo į virtuvę. Tikėjosi, jog stiklinė šalto vandens padės, tačiau vargu, atvirkščiai, beimant šią, šalia stovėjęs puodelis slystelėjo, ir šiam nespėjus nė sumirksėti - sudužo.
 - Kas per.. - tyliai burbtelėjo sau po nosimi.
  Maža to, kad jis tą stiklinį daiktą sutrupino į begalę mažų šukių, dar sugebėjo susipjaustyti rankas, mat surinkti viską delnais pasirodė paprasčiau, buvo užtikrintas, kad šie sugys, tačiau kaip greitai, kada vampyras besimaitina tik žvėrių krauju ir jau kuris laikas yra išsekęs dėl bėdų, kurių kaltininkas Joseph'as.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  Kad ir kaip mergaitė bandė apsimesti, ji nesijautė gerai, o tuo labiau, šią akimirką visiškai nesijautė esanti saugi. Ši tarsi vis dar jautė tvirtus, skaudžius gniaužtus spaudančius jos kaklą ir aštrius nagus, skaudžiai lendančius į jos kaklo odą. Nors Arabella ir žinojo, kad su Luna ir Elijah ji saugi ir tas vampyras negrįš, tačiau tokia dabar nesijautė ir jautė baimę.
  - Bet aš galėjau bent pabandyti... Vietoj to, kad bandyčiau aš tiesiog apimta panikos, išgąsčio ir baimės stovėjau ir verkiau. Tu ne taip mane mokei... - nusivylusi savimi, pritraukdama kelius prie savo krūtinės, tyliai, nedrąsiai tarė, iš gėdos nusuko žvilgsnį nuo Lunos ir pažvelgė į savo delnus.
  Tarsi norėdamas paguosti mergaitę, jausdamas, kad ši nesijaučia gerai ir saugi, prie jos atžingsniavo taip pat ne per geriausios būsenos King'as. Katinas meiliai užropojo ant mergaitės kelių ir prisiglaudė prie jos krūtinės, atsigulė ir murkdamas, siųsdamas vibraciją jos kūnu, bandė nuraminti ir priversti pasijusti geriau, saugiau, kas nors mažai, tačiau šiek tiek padėjo.
  Tačiau visą situaciją kiek pablogino, baimę ir nesaugumo jausmą tik padidino globėjos pakeltas balsas, kuri privertė krūptelėti ir kiek susigūžti. Dabar vienintelė vieta, kurioje Arabella visad jausdavosi saugi, savimi ir tarsi namuose, tapo viena iš nesaugiausių ir labiausiai gąsdinančių vietų. Nežinia kaip ilgai tai tęsis, tačiau šią akimirką vienuolikametė visiškai nesijautė saugi ir norėjo tiesiog dingti iš čia.
  Baimės perpildytą žvilgsnį nusukusi į katiną, o galiausiai nukėlusi jį ant žemės, mergaitė tik dar labiau susigūžė ir stegėsi susiimti, nors tai šią akimirką visiškai nepavyko. Dabar ją gąsdino viskas, net ta pati Luna, kuri buvo vienas iš artimiausių žmonių Arabellai. Tiesa, ši tikrai nebūtų taip sureagavusi į pakeltą balsą įprastai, tačiau tada, kai varniukė visai neseniai galėjo mirti, vis dar buvo apimta streso ir baimės, visa tai atrodė tikrai be galo baisu.
  - Aš atsiprašau... - be galo tyliu, išsigandusiu ir rodosi tuoj vėl pravirkstančiu balseliu tarė. Holland nė pati nepastebėjo kokia silpna ir pažeidžiama buvo šią akimirką, tačiau jai dabar labiausiai reikėjo palaikymo, kad ir paprasčiausio apkabinimo iš kažko, ko neturėtų bijoti...
  Vos tik atradusi puikią progą pasprukti, išgirdusi sudūžtančių šukių garsą, mergaitė pašoko ant kojų, kurios jos neklausė taip gerai kaip visad, ir nubėgo į virtuvę, bandydama išvengti kontakto su Luna. Pamačiusi globėją, žmogų, kurio visad prisibijojo, tačiau dabar jis buvo mažiausiai baiminantis žmogus šiame name, ir šukių kalną apsklidusį aplink jį, mergaitė sekundėlei sustojo.
  - Leiskite man... - tyliu balseliu prakalbo ir drebančiomis rankutėmis pačiupusi šluotą, semtuvėlį, kruopščiai sušlojo visas šukes, kas sekėsi gan sunkokai, ir išmetė jas į šiukslių dežę.
  Tokia nedrąsi, baili ir išsigandusi Arabella šiuose namuose paskutinį kartą buvo po tėvų mirties, tačiau stengėsi to neprisiminti dabar ir visą kaltę numesti ką tik patirtiems įvykiams, patirtam stresui, smurtui ir išgąsčiui.
  - Jums viskas gerai?
 

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Lunai akivaizdžiai nesisekė guosti kitų asmenų, o ypač - vaikų. Puikus to įrodymas - prie sofos besigūžianti tamsiaplaukė mergaitė, virpanti iš baimės. Situacijos nepagerino ir griežtas balsas. Tiesa sakant, mergina dabar nuoširdžiai nebežinojo, ką derėtų daryti. Arbaella ką tik buvo išgąsdinta ne tik Etano, bet ir jos pačios, Lunos, o šitai nieko gero nežadėjo.
   Kelias akimirkas stebėjusi varniukę, besigūžiančią ir bijančią, svarstydama ar tikrai derėtų ką nors pasakyti, galiausiai nusprendė patylėti ir leisti šiek tiek visiems nurimti. Tokio įvykių posūkio nė vienas nesitikėjo ir, regis, visiems reikėjo atsigauti.
   Iš vonios kambario pasirodęs Elijah'us trumpam privertė nukreipti mintis kitur. Atrodė, kad jų trijų laukė ilga ir nuobodi dienos pabaiga. Vaikinui reikėjo susitaikyti su mintimi, kad ką tik nužudė savo buvusį draugą, Arabellai - atsigauti ir kiek nurimti, o jai, Lunai Gardner, pabandyti viską ištaisyti. Jei jau prakalbom apie tai... Kodėl niekas niekuomet neduoda gyvenimo instrukcijų? Arba vadovėlio, kuriame būtų aprašyta, paaiškinta, kaip būtų geriausia elgtis tam tikrose gyvenimo situacijose. Dabar toks vadovėlis puikiai praverstų.
   Giliai įkvėpė išgirdusi, kaip ką tik buvo sudaužyta stiklinė, o visos šukės pabiro ant žemės. Spėjo pastebėti, kad Elijah'us kaip nesavas, tačiau nesitikėjo, kad Etano mirtis šitaip viską komplikuos. Na, ir kuo gi ta stiklinė nusikalto dabar?
   Stovėdama nugara atsirėmusi į sofą, neskubėdama pas savo sužadėtinį, stebėjo, kaip šio link nužingsniavo Arabella. Tokią sceną buvo įdomu stebėti. Netrukus ši netgi išdrįso ištarti vaikinui kelis žodžius, o vėliau - pasirūpinti jo būkle. Nejučia šyptelėjo, o tada, kol šie du netyčia nepersipjovė gerklių su šukėmis, atskubėjo į virtuvę.
   Beeidama pakėlė nuo žemės likusią vieną šukę ir išmetė šią, trumpam žvilgtelėjo į tamsiaplaukę, kiek vėliau į sužadėtinį. Atsargiai suėmusi šio rankas mintyse greitai permetė visus Hogvartso laikų burtažodžius, kuriuos sugebėjo prisiminti, ir burtų pagalba sutvarstė žaizdas. Kilstelėjo galvą. Safyrinės akys susidūrė su melsvai žaliomis. Kelias akimirkas Luna taip ir stovėjo spoksodama į savo sužadėtinį, bandydama išskaityti šio emocijas ir jausmus. Nieko nesakė, neištarė nė žodžio.
   Galiausiai įsitikinusi, kad tvarsčiai tinkamai sutvarstė žaizdas, atsitraukė pažvelgdama į varniukę. Šįkart ir safyrinių akių žvilgsnis buvo švelnesnis.
   - Ateik, - ištiesdama ranką, nesmarkiai timptelėdama Arabellą link savęs, atsargiai šią apglėbė neketindama paleisti. - Ką tik papuolei į spąstus, - juokaudama spustelėjo šią stipriau, grasindama sutraiškyti, o tada tyliai nusijuokė.
   Pirštu kilstelėjusi varniukės smakrą atidžiai apžiūrėjo šios kaklą, visus paraudimus ir menkai šyptelėjo suvokusi, kad didelių sužalojimų ji nepatyrė.
   - Lengvai gali įkvėpti?
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
  Elijah delnai tvinkčiojo nuo mažų stiklo dalelių įstrigusių juose, tačiau tas skausmas nebuvo toks stiprus, koks buvo tas nelemtas kaltės jausmas. Ir kodėl gi jis ne žodžiais, visų pirmiausia, ėmėsi veiksmų. Netinkama diena? Netinkamas laikas? Bloga nuotaika, tačiau ar tai gali būti pasiteisinimas atimant gyvybę, vargu.
  Beskęstant mintyse ir nuo žemės toliau pirštais berankiojant stiklo šukes, priešais save išvydo Arabellą. Mergaitę, kurios anksčiau jis beveik nepastebėdavo. Vis bėgdavo, ieškodavo pretekstų išnykti, būti nematomu, tačiau dabar nepavyks. Jis įstrigo.
 - Ne, nereik.. - žvilgtelėjo į mergaitę, tačiau ši jo net neišklausė, griebė šluotą, semtuvėlį ir akimirksniu viską sutvarkė. Na, ir kodėl pačiam Elijah' ui nešovė į galvą tokia mintis. Kodėl turėjo žaloti savo rankas?Matyt, streso, išgąsčio paveikti žmonės nemąsto ir vadovaujasi tik emocijomis. Jei taip nebūtų, gyvenimas būtų iškart lengvesnis. Šalti nervai bei šaltas protas būtų ginklas į šviesesnį rytojų. - Ačiū, - vos matomai kilstelėjo lupų kampučius.
  - Jums? - Nors emocijos dar vis kovėsi viduje, šito jis negebėjo praleisti. Ar aš jau toks senas? - Kreipkis į mane tu, ir taip, viskas gerai. - Ramiai atsakė į Arabellos klausimą, tačiau malonumo nejautė. Atvirksčiai norėjosi kilstelėti balso toną, kad šioji nešdintųsi į savo kambarį, tačiau jautė nuo jos sklindančią baimę, jei taip pasielgtų, turbūt galėtų tą pačią akimirką apleisti namus.
  - O kaip tu? - Suvaldęs savo sunkų charakterį perlipė per save. Dar tuo pačiu netyčia melsvai žalsvoms akims nuklydo prie šios trapios būtybės kaklo, suprato, kodėl ji šiandien tokia baigšti, tačiau gyvenant su žmonėmis, kurie nuolat skęsti pavojuose, nieko keista. Reikia pratintis. Chris' as nemokėjo guosti vaikų, todėl net nesistengė.
  Kas per diena?.. Žvilgtelėjo į kruvinus, dar šūkių pilnus delnus, paėmė gabalėlį popieriaus ir po truputį ėmė graibstyti stiklo gabalėlius sau iš delnų. Kol galų galiausiai šiam padėjo Luna, nors tiesa sakant, kad ji čia esą, jis akimirksniui buvo jau ir pamiršęs.
  - Nereikėjo, - dėkingai melsvai žalsvos akys įsisteiblijo į tamsiaplaukę, tačiau greit atsitokėjo. Suprato ką ši su juo daro. Jis niekad nemėgo dalintis emocijomis, netgi su būsima žmona. Niekam neleido jų perprasti. Tad tik per prievartą kiek šyptelėjo ir apsigręžes nugara į merginas pasiėmė kelias servetėles ir priklupė išvalyti kraują, kurio buvo prityškę ant grindinio nuo jo delnų, tačiau tiesa ta, kad labiau jo dėmesį ir žvilgsnį patraukė Gardner, kuri buvo tokia švelni ir rūpestinga tai mergaitei. O jis.. Elijah to nesugebėjo padaryti, o galbūt ir bijojo. Gal ji tikrai, paprasčiausiai bijo prisileisti, o po to įskaudinti. Tad papurtęs galvą ir išvaikydamas visas mintis baigė darbą, kurį buvo pradėjęs, pakilo nuo žemės, išmetė kruvinus popieriaus lakštus į šiukšlinę ir nežinojo į kurį kampą pasiduoti. Ar eiti ir užsidaryti kambaryje ar likti čia su merginomis.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  Namų aplinka nebebuvo tokia saugi, šilta ir nebesijautė savais namais, kas privertė liekną kūnelį kiek gūžtis nuo visų susikaupusių jausmų ir neseniai įvykusių įvykių. Melsvai pilkos akys kiek išsigandusiai, pasimetusiai lakstė po namų teritoriją, stengėsi išvengti bet kuriuo iš šių namų gyventojų žvilgsnio, Lunos, Elijah ar net viską per daug gerai suprantančiu King'o, tačiau net tai visai nepadėjo pasijausti saugiau ar geriau šioje situacijoje.
  - Nėra už ką. Man nesunku, - tyliai, baikščiu, tačiau ganėtinai tvirtu balsu, tarė Arabella ir vis dėlto išdrįso pažvelgti į savo globėjo akis, kurios buvo iš tiesų labai panašios į šiosios. Per vieną trumpą akimirką visa prieš tai buvusi baimė tiesiog dingo. Elijah akyse mergaitė nepastebėjo jokio pykčio ar jausmo, kuris išgąsdintų ją. Atvirkščiai, daug pasakantis žvilgsnis jai parodė, kad vyriškis kažkada, o galbūt ir dabar, turbūt buvo taip pat sužeistas ir įskaudintas kaip ir pati varniukė, jis tikrai nebuvo blogas, tačiau savo gerumą slėpė. Tai tarsi įdavė daugiau pasitikėjimo savo globėju, daugiau drąsos ir saugumo jausmo, esant šalia jo, nors to mergaitė garsiai ir nepareiškė...
  - Man viskas gerai, žaizdos išgys, aš kaip nors susitvarkysiu ir visa tai liks tik dar vienu prisiminimu ir pamoka. Tačiau apie jus... tave to nepasakyčiau... - jau kiek pradrąsėdama, tačiau vis vien jausdama baimę, šį kartą jau šią dar visai neseniai išgąsdinusiai Lunai, tarė.
   Tačiau visa drąsa kaip mat išnyko kai į virtuvę įžengė mergaitės globėja, kuri ir buvo tik dar didesnio išgąsčio ir nesaugumo jausmo kaltininkė. Melsvai pilkų akių žvilgsnis kaip mat nusisuko į grindis, galva nulinko ir Arabella stovėdama kiek atokiau tarsi bandė apsimesti, kad jos čia nėra, ji yra nematoma. Deja, tačiau tai nebuvo labai sėkminga ir apsimetimas taip ir liko vaizduotėje, kadangi vos tik sutvarsčiusi Elijah ranką ir tarsi žvilgsniu nuskanavusi jo vidų, Luna priėjo prie tamsiaplaukės, kas privertė kiek susigūžti ir laukti pakelto balso tono ar kažko panašaus, bet tai neįvyko. Vietoje pakelto balso Holland sulaukė šilto ir tvirto apkabinimo iš globėjos, kuri rodosi, kad prieš tai visai nenorėjo pabloginti situacijos ir tik dar labiau išgąsdinti pirmakursės.
  Giliai įkvėpusi oro, tačiau vis vien jo negavusi tiek, kiek tikėjosi, Arabella lieknomis rankytėmis taip pat apglėbė ir globėjos kūną, tačiau šypsena, kuri anksčiau gan dažnai šviesdavo mergaitės veide, šį kartą neatsirado.
  - Man viskas gerai, - gan tvirtai, bet meluodama net pati sau, tarė tamsiaplaukė.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Dėbtelėjo į sužadėtinį. Žinojo, kad rudaplaukis nelinkęs aplinkiniams demonstruoti savo emocijų ir Luna niekuomet neversdavo to daryti, mat pati taip pat buvo pratusi emocijas ir jausmus, kurie galėtų būti panaudoti prieš ją, kaip ginklas, slėpti savyje, tačiau dabar nesuprato, kodėl Elijah nusprendė užsidaryti nuo jos. Etano Pusmėnulio gaujos alfa nekentė ir žinojomas, kad jis negyvas, teikė palengvėjimo, bet taip pat mergina suvokė, kad vaikinas buvo ir jos sužadėtinio draugas. Nesvarbu, kad visa tai buvo praeityje.
   Pasvarsčiusi visus už ir prieš pasiliko prie minties, kad pokalbį apie Etaną nukels, kai liks dviese. Galbūt tuomet grynakraujis jausis drąsiau ir bus pasiruošęs kalbėti, jei ne, ji pasistengs būti šalia, o dabar reikėjo nuraminti mažąją namų gyventoją.
   - Melagė, - pyptelėjo piršto pagalvele šiai į nosį stengdamasi būti kuo švelnesnė ir ramesnė.
   Šiandien jiems visiems trims visko buvo per daug, Arabella ir taip patyrė per daug šoko ir baimės, visai nereikėjo, kad būtų išgąsdinta dar kartą ir jos. Nebuvo pratusi atsiprašinėti ar elgtis švelniai. Juk vadovavo ne vaikams, o suaugusiems vilkams, kuriems neretai reikėdavo įkrėsti proto. Be to, Gardner nebuvo mokoma būti švelnia ir globėjiška mergina.
   - Paieškokim gydančio tepalo, - prisiminusi, kad turėtų būti užsilikę dar šiek tiek magiško gydančio tepalo, skirto vilkams po pilnaties, jei šie kartais būtų susižeidę, ėmė naršyti visas spinteles.
   Pradžioje nesisekė, mat, regis, paskutinį kartą šį naudojo Maiklas, o kur padėjo - buvo žinoma tik jam vienam. Po kelių erzinančių minučių pagaliau radusi ieškomą daiktą atsitiesė nusibraukdama kelias užkritusias sruogas ant veido.
   - Nebe daug, bet jums abiems užteks, - pavarčiusi rankose nedidelę bonkutę žvilgtelėjo pirmiausia į Elijah, vėliau į varniukę. - Jei gerai pamenu, jis šaldo, todėl neišsigąsk, - atsargiai patraukusi mergaitės plaukus nuo kaklo pritūpė prie šios.
   Užkabinusi keliais pirštais tepalo ištepė parasuti nuo smaugimo spėjusias vietas. Kiekvieną kartą tepant ant paraudusios vietos gydantį magišką teplą, viduje užvirdavo įniršis. Etanas drįso pasirodyti čia ir pulti tą, kuri negalėjo apsiginti, nebuvo pakankamai stipri, kad pultų vampyrą.
   - Dabar turėtų būti lengviau įkvėpti, - atsitiesusi žvilgtelėjo į Arabellos kaklą, paraudimai pamažu nyko. - Ką tik praleidai galimybę pasprukti, - vyptelėjo pasisukdama į vaikiną.
   Suėmusi šio delnus pavartė įsitikindama, kad kraujavimas sustabdytas ir kraujas nesisunkia per tvarsčius. Žaidzos nebuvo nei didelės, nei rimtos, tad ilgai gyti neturėjo, o tepalas gijimo procesą turėjo tik pagreitinti.
   - Kiek vėliau nuimsim tvarsčius, žaizdzos greičiau sugis su tepalu, - padėjusi šį ant spintelės pasisuko į tamsiaplaukę ir vampyrą. - Dar šiek tiek ir galėsiu oficialiai vadintis hilere, - kilstelėjo antakius šyptelėdama. 
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
  Jautė kaip tamsiaplaukės žvilgsnis jį skenuoja, bet vargu ar įmanoma ką nors iššifruoti, mat pats vampyras nesuprato, kas šiuo metu jį taip smaugia: ar tai, kad jis nužudė buvusį draugą, ar tai, kad nužudė savo rasės atstovą. Šiuo metu stengėsi apie tai negalvoti. Nuvijęs visas mintis į šalį debtelėjo į mergaitę.
  Arabella atrodė tokia trapi ir gležna, nė iš tolo neprilygo Elijah ar Lunai, kada šie buvo jos amžiaus. Bet matyt, antgamtikams viskas paprasčiau. Nors kita vertus, gyvenimas išgrūdina. Juk Dawson' as nuo mažens buvo priverstas gyventi savarankišai, niekas juo nesirūpindavo, niekas jo nemylėjo. Vietoj meilės jis girdėdavo tik moralus bei priekaištus, o vietoj rūpesčio - patirdavo smurtą. Galbūt dėl to grynakraujis negebėjo mylėti bei prisileisti vaikų. Nenorėjo jų skaudinti. Dėl šios priežasties tiek Marlena, tiek dabartine šių namų gyventoja, rūpinasi jo sužadėtinė.
 - Viskas laikui bėgant praeina, - žvilgtelėjo į mergaitę, - o aš.. tik pavargau, sunki diena, viskas gerai, - švelniai perbraukė sutvarstyta ranka šiai per petį, nenorėjo šiosios dar labiau išgąsdinti, nes ši diena visiems buvo sunki, todėl elgėsi rūpestingai, nors nebuvo lengva.
  Rudaplaukis nė neįsivaizdavo, kada nors turėsiąs šeimą, tačiau likimo ironija. Dabar iš šono bestebint Gardner bei Arabellą, Chris' as jautėsi tarsi pasakoje, iš kurios šiam norėjosi pasprukti. Mat jis manė esąs čia nepritampantis. O po šiandienos įvykių galima tai tik patvirtinti. Nors ir prisiėmė atsakomybę už tai kas nutiko mažajai šių namų gyventojai, žinojo, kad tai tik pradžia. Ir nuo dabar viskas keisis tik į blogąją pusę. Dawson' as kelia pavojų savo mylimajai bei visiems kas čia gyvena. Tad, galbūt, geriausia būtų, jog jis pradingtų be žinios ir pasiduotu tėvui..?
  - Aš atsiprašau, tu neturėjai to patirti, - nukreipė žvilgsnį į Holland, - tu irgi, - žvilgtelėjo į mylimają, kuri kruopsčiai gydančiu tepalu tepė mergaitės žaizdas. - Aš gal jau eisiu į kam.. - nespėjo pabaigti sakinio ir šalia prisistatė tamsiaplaukė. Ši atidžiai apžiūrinėjo vampyro rankas, tačiau viskas gerai, įbrėžimų, turbūt, kad jau nematyti.
 - Nereikia, viskas gerai, jos jau išgijo, na bent turėjo, - linktelėjo pažvelgdamas į safyrines akis. Akimirkai laikas sustojo, tačiau atminė, kad šie ne vieni.
 - Aš jau judėsiu į kambarį merginos, ačiū abiems, o tu esi stipri, - debtelėjo į Arabellą, - greit viską pamirši. - Vos matomai šyptelėjo ir nužingsniavo laiptais į antrąjį aukštą.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“