[Arabella Dawson]

  Mergaitė ne nebūtų pagalvojus, kaip greitai įvykiai gali pasisukti kita linkme, ta linkme, kurios niekas nenorėjo ir nesitikėjo. Arabella tikėjosi paprastos dienos praleistos savame kambaryje, gamtoje, su knyga ir augintiniu drakonu, o galbūt šiek tiek ir su globėjais. Ši tikrai nesitikėjo, kad vakaras pasisuks šia linkme ir ji nebesijaus saugiai, maloniai būdama šiuose namuose, bus įbauginta, išgąsdinta ir sužeista, nebesijaus tarsi būdama savuose namuose...
  - Aš nemeluoju. Man tikrai viskas gerai, ma... Luna, - tarė mergaitė ir tik supratusi ko ką tik vos nepasakė, kad vos Lunos nepavadino mama, išpūtė akis ir gėdingai nuleido žvilgsnį į grindis, mintyse keikė save už tokius veiksmus ir žodžius.
  Nors iš tiesų, šalia Lunos varniukė jautėsi saugiai, ramiai, apsupta rūpesčiu ir šiluma. Taip, kaip jautėsi ir prie savo tikrosios mamos...
  Tylėdama, bijodama kažką pasakyti, keikdama save už vos neištartą žodį ir jausdama didelį gėdos jausmą, Holland stovėjo ir žvelgė į kambario grindis, apsimetė, taip tarsi bandė neleisti savam žvilgsniui susitikti su nė vieno iš globėjų žvilgsniu. Tačiau rodosi, kad tai buvo neįmanoma, kadangi globėjai pradėjus tepti šios kaklą gydančiu tepaliuku, mergaitės smakras buvo pakeltas ir trumpam jos bei Lunos žvilgsniai susitiko, kas po ištartų žodžių buvo tikrai nemalonu šiai. Vos tik smakras buvo paleistas, tamsiaplaukė pasinaudojo proga ir vėl nuleido žvilgsnį į grindis, kurios nebuvo nieko ypatingos ar įdomios, tačiau buvo puikus būdas neleisti žvilgsniams susitikti, tarsi pasislėpti. Skausmas ant kaklo pradėjo mažėti, kas reiškė, kad žymės nuo sužeidimų taip pat turėjo pamažu dingti, o įkvėpti taip pat pamažu darėsi lengviau.
  Tiesą pasakius, Arabella nė neįsivaizdavo kokia Elijah ir Lunos reakcija turėtų būti šiai pavadinus juos tėvais, tačiau ji buvo įsitikinusi, kad jie nenorėjo būti taip vadinami. Visgi nei vienas iš antgamtikų nebuvo jos tikri tėvai ir kas gi norėtų prisiimti svetimą vaiką ir laikyti jį savu?
  - Viskas gerai, tu neturi atsiprašinėti. Tu dėl to nesi kaltas. Jeigu nebūčiau pasirodžiusi čia, būčiau likusi savam kambaryje, nebūčiau sužeista. Aš pati dėl to kalta, neturi jaustis kaltas, - trumpam kilstelėjusi žvilgsnį į vyriškį, nedrąsiai pažvelgdama į jį, tačiau jausdamasi keistai saugi ir suprasta šalia jo, tarė varniukė.
  Atsakydama į sekančius Elijah žodžius, mergaitė tik nežymiai linktelėjo ir šytelėjo, tačiau prisiminusi ką ką tik pasakė, vėl nuleido žvilgsnį į grindis.
   - Aš turbūt eisiu į savo kambarį... Ačiū jums, - vis dar jausdama gėdos jausmą ir daugiau nieko nesiklausydama, tarė ir dingo iš virtuvės, stengdamasi kuo greičiau atsidurti savame kambaryje ir tikėdamasi, kad ten jausis saugi...

[Luna Gardner]

   Regis, ne ji viena juto tą nemalonią ir keistą atmosferą, tvyrančią tarp jų trijų. Ne gana čia pasirodžiusio Etano, patirtų skriaudų, be šių buvo ir nejaukumo jausmas. Tarp Arabellos ir Elijah'aus tvyrojo kažkas, ko Luna nepajėgė įvardinti. Nė vienas iš jų iki šiol nesistengė suartėti ir imti pasitikėti. Atrodė, kad šie didžiąją dalį laiko vienas kitą ignoruoja, o kai nebepavyksta, nežino, kaip elgtis. Du maži vaikai. Vienas iš tiesų, kitas, matyt, dar širdyje.
   Atsirėmė į spintelę. Safyrinės akys nulydėjo laiptais šuoliuojančias žmogystas: pirmiau vieną, vėliau ir kitą. Dabar virtuvėje ji buvo vienui viena. Na, beveik viena, nes tuoj pat prisistatė ūsuotasis, liuoktelėjęs ant spintelės ir nupėdinęs iki palangės. Pakreipusi galvą tamsiaplaukė kurį laiką stebėjo katiną. Svarstė, ką derėtų daryti dabar.
   Holland šiandien ir taip visko buvo per daug, tad eiti pas ją atrodė neteisinga. Galbūt šiai ir reikėjo apkabinimo ar paguodos, bet jai reikėjo motiniško apkabinimo, o Luna to suteikė negalėjo. Ji nebuvo jos motina. Tiesa sakant, pastaruoju metu mergaitė, regis, ėmė jaustis nejaukiai šalia, ypač po šio incidento, tad sprendimas eiti pas Arabellą tuoj pat buvo atmestas. Liko Elijah arba kardai. Treniruočių niekuomet nebūna per daug, bet taip pat žinojo, kad dabar vaikinui jos reikia. Visgi Etanas buvo jo draugas ir nesvarbu, ką jis pridirbęs buvo.
   Užsukusi buteliuką ir pastūmusi jį toliau nuo krašto patraukė antro aukšto link. Lengvais šuoliais įveikė laiptus, pasuko miegamojo link ir tyliai pravėrė duris. Kaip ir tikėjosi, rudaplaukį rado čia. Uždarė duris, padvejojo, žvilgtelėjo į prie sienos stypsančius kardus. Vyptelėjo, o tada žengė prie grynakraujo vampyro.
   - Žinau, ką galvoji, tad ne, - atsistojusi priešais buvusį grifą šelmiškai vyptelėjo, suėmė už marškinių ir staigiai trūktelėjo prie savęs. - Man reikia tavęs čia, todėl visi tavo svarstymai yra atmetami, - įsisiurbė šiam į lūpas neleisdama nieko pasakyti.
   Kiek atsitraukusi giliai įkvėpė, krimstelėjo apatinę lūpą ir žvilgtelėjo į žalsvai melsvas akis. Reikėjo pasikalbėti ne tik apie Etaną, bet ir apie Holland saugumą bei vestuves nuo ko Pusmėnulio gaujos alfą imdavo pykinti. Kita vertus, paskubinus visus įvykius, skrandis galės ilsėtis, o ir dar viena problema bus išspręsta. Patenkinta savimi ir savo idėja Luna išsiviepė.
   - Be to, kad jau supančiojai mus tokiais pančiais, - parodė į sužadėtuvių žiedą sau ant piršto, kurį, laimei, šiandien buvo užsidėjusi, nes įprastai pamiršdavo. - Mums reikia susitarti dėl datos ir bent trumpam iš čia dingti. Ką manai? Jokių didelių vestuvių, - papurtė galvą. - Tu, aš, dar keli žmonės ir dingstam iš čia. Su Arabella pabus Maiklas arba Selena. Blogiausiu atveju - mano tėvai galės pasidžiaugti, - vyptelėjo.

[Elijah Chris Dawson]

  Pasiekęs antrąjį aukštą, nužingsniavo į miegamąjį. Kiek stipriau trinktelėjo duris ir jau po akimirkos drybsojo ant lovos krašto. Buvo sunku suvokti, kad per dvylika valandų jis spėjo stipriai susiginčyti su tėvu, grįžti namo ir nužudyti Etaną. Ar toks gyvenimo būdas - normalu? Antgamtikams, turbūt, paprastam žmogui - ne.
  Pakilęs nuo lovos, žengė kelis žingsnius arčiau lango. Įsispoksojo į tolį, paskendo mintyse ir akimirksniu prarado laiko pojūtį. Rodosi, visi dvidešimt septyni metai pralėkė lyg vėjas, palikdami tiek skaudžių, tiek malonių prisiminimų, tačiau per visą tą laiką, Dawson' as niekad nebuvo atėmęs gyvybės savam. Vampyrui. Tos pačios rūšies atstovui. Ši mintis jį vertė kankintis. Kaltinti save. Nors rodosi Chris' as tą akimirką nesuvokė savo veiksmų, norėjo išsilaisvinti iš tų nuolatinių persekiojimų, norėjo apginti šeimą, tačiau ar tik šis veiksmas, neturės atoveiksmių ateityje. Vargu. Turbūt kad laukia dar sunkesni ir blogesni laikai.
  Vangiai susikišo rankas į kišenes, žengė kelis atatupstus žingsnius ir ėmė tripti miegamojo grindinį, vis momentui sustodamas ir viską gerai apmąstydamas. Jis nesuprato vieno, kodėl Etanas pasirodė tą pačią dieną, kada tėvas jį užlaikė Londone. Jam kilo įtarimas, kad galbūt pats Joseph' as čia atsiuntė šį, kad pribaigtų Arabellą ir Luną, kol Elijah bus išvykęs. Logiška, tačiau ar įmanoma? Papurtęs galvą, šią kryptelėjo į duris, pro kurias tyliai įpėdino sužadėtinė.
 - Ką galvoju? - Rauktelėjo antakius, apsimesdamas, kad nesuprato, tačiau sekantys Lunos veiksmai išmušė vaikiną iš vėžių. Staigus truktelėjimas už sugriebtų marškinių ir grynakraujis jau jautė šilumą, sklindančią nuo šalimais stovinčios personos. - Aš.. - Dar norėjo kažką sakyti, tačiau tik spėjo užmerkti akis, kada Gardner šį pabučiavo. Vieno bučinio reikėjo, kad šis suprastų, ko jam taip trūko. Dar kelios sekundės ir ištraukęs rankas iš kišenių apglėbė vilkę ir atsakė į bučinį. Visos neigiamos mintys, nors trupam, bet apleido antgamtiką, leisdamos šiam visą dėmesį sutelkti į Luną, kuri vos atitrukusi ėmė žodžius berti lyg žirnius.
 - Palauk.. - Papurtė galvą, nespėdamas visko "suvirškinti". Nors žodis "vestuvės" šią akimirką neatrodė patrauklei, kita vertus, būtų į naudą. - Lėčiau.. - neryškiai šyptelėjo. Išties, Elijah buvo pamiršęs šią Lunos pusę. Paskutiniu metu jų gyvenimas buvo virtęs rutina, pilna šeiminiškų rūpesčių.
 - Manau, kad tai labai gera mintis, - linktelėjo pritardamas, - o dėl datos, ar tai svarbu? Kuo greičiau, tuo geriau.. - tarstelėjo, viską gerai permąstęs. - Ir plius, jei tas žodis dingstam, reiškia laiką dviese, aš visais šimtu procentu už.. - stengdamasis visas blogas emocijas nuvyti į šalį, truktelėjo Luną arčiau savęs. - Pasiilgau tavęs, - švelniai rankomis suspaudė šią savo glėbyje. - Myliu tave, - dešine ranka kiek kilstelėjo tamsiaplaukės smakrą ir apdovanojo šią bučiniu.

[Luna Gardner]

   Akimirka. Tiek reikėjo, kad visą kūną užplūstų šiluma. Tvirtos, vėsios rankos nugulė ant liemens ir Lunos kūnas automatiškai atsipalaidavo. Jai reikėjo šito. Labiau nei bet kada. To reikėjo ir vaikinui. Rutina ir visos problemos jau buvo spėjusios įgrįsti, todėl reikėjo savų būdų jas pamiršti ar išspręsti. Kol kas jie trumpam pasimėgaus pamiršę jas, o vėliau išspręs. Na, bent jau dalį, tai tikrai.
   - Ne, - papurtė galvą prieštaraudama bet kokiems grynakraujo vampyro žodžiams.
   Merginai visai nesvarbu buvo, ką šis sakė. Ji būtų ištarusi tą žodį net jei rudaplaukis ir nieko nebūtų pasakęs. Ne tai buvo svarbiausia. Kilstelėjo ranką, perbraukė ranka per palaidus juodus plaukus, atsilošė buvusio grifo glėbyje ir uždėjusi rankas jam ant pečių pakreipė galvą. Safyrinės akys stebėjo žaliai melsvas akis.
   Savaitė dviese nuo visų problemų, rutinos ir namų skambėjo nepaprastai nuostabiai. Pusmėnulio gaujos alfa buvo pasiryžusi pamiršti visas treniruotes, kardus, durklus ir kitus ginklus. Buvo nusprendusi pamiršti ir visas problemas, išskyrus... Ji nenorėjo palikti Arabellos. Prabėgo ištisi metai nuo tos dienos, kai prie jų namų slenksčio pasirodė Selena su tamsiaplauke mergaite. Luna taip niekuomet ir nepaklausė varniukės apie tą naktį, nesikalbėjo ir nemanė, kad tai greitu metu įvyks, todėl nežinojo, kaip ši jaučiasi. Kiek pastebėjo, tamsiaplaukė buvo spėjusi atsigauti bent jau tiek, kiek įmanoma po tokio įvykio. Visgi pamiršti tokį siaubingą įvykį nelengva.
   Trumpam nusuko žvilgsnį į šalį. Mintys lėkė šuoliais. Kankino nerimas, kad likusi viena varniukė imtų manyti, kad ji nereikalinga ir yra tik našta, kita vertus, jos su Selena puikiai sutarė, tad nei viena neprieštarautų kelioms dienoms pabūti dviese. Žinojo, kad medaus mėnuo nesitęs visą mėnesį. Be to, tai padėtų išspręsti Arabellos būgštavimus ir galutinai užtikrinti jos saugumą.
   - Niekad nemaniau, kad šitai išgirsiu iš tavęs. Elijah Chris Dawson nekantrauja susituokti. Šitai, manau, galim priskirti aštuntajam pasaulio stebuklui, - paerzindama šyptelėjo.
   Jai nerūpėjo nei tai, ką vaikinas veikė Londone, nei tai su kuo bendravo, nei tai, ar jam pavyko pasiekti savo tikslą. Dabar Lunai rūpėjo tik ta žavi šypsena vampyro veide, džiugiai spindinčios žaliai melsvos akys ir atsipalaidavęs šio kūnas.
   - Puiku... - tyliai sušnabždėjo. - Žinau. Aš irgi, - kilstelėjo lūpų kamputį atsakydama į bučinį, traukdama Elijah'ų vis arčiau savęs.

[Elijah Chris Dawson]

  Tiek nedaug reikėjo, kad visi rūpesčiai, visos bėdos, nelaimės, mirtys nors trumpą laiko tarpą neegzistuotu. Sekundę pasirodė, jog pats laikas nusprendė sustoti, leisdamas jaunuoliams pasimėgauti vienas kito draugija.
 - Taip, taip.. keista ir man, bet mes jau senokai susižadėję, gal jau būtų laikas.. Nemanai? – Nekaltai pažvelgė į mažus safyrinius kamuoliukus, - o ir dar.. Gal jau suaugau, žinau ko noriu ir suprantu ką darau? – Vos susilaikė neprunkštelėjęs. Pats tuo nepatikėjo. Viskas ką iki šiol jis darė, tebuvo ekspromtu sugalvota. Elijah‘ us beveik nieko neplanuoja į priekį. Na tik sužadėtuves bandė surengti kuo tiksliau ir sklandžiau, bet ir tai nepavyko, mat žiedą pirko likus parai iki kelionės, tad teigti, kad jis supranta ką daro būtų kvaila ir, gal kažkiek keista? O ir dar, juk pats nesyki kartojo tiek Lunai, tiek kitiems, kad niekad neves. O štai tau. Dabar laukia, nesulaukia vestuvių. Vampyrų nesuprasi? O gal geriau teigti, kad rudaplaukis nuomonę per dieną pakeičia dvidešimt keturis kartus? Sunku pasakyti.
  - Palauk, nemanau, kad tai prilygtų aštuntam pasaulio stebuklui, nes tai jau nutiko, kada tu sutikai už manęs tekėti, tai turbūt čia.. – apsimetė bemąstantis, kad atrodytų „tikroviškiau“ dar kelis sykius brukštelėjo per smakrą.. kol galiausiai baigęs cirką, įsisteiblijo į merginą. - Čia jau devintas.. – Šitai išveblenti grynakraujis stengėsi labai rimtai, galima sakyti beveik pavyko, jei atmesim netikėtai pakilusius lupų kampučius, bet nėra ko stebėtis, nusišnekant išlikti susikaupusiam – sudėtinga.
  Elijah retai kada girdėdavo Gardner kalbant apie jausmus atvirai, tačiau buvo tikras, kad tai ką ji jaučia jam yra tikra. Juk tik kvailys nesuprastu kaip ši, esant Chris‘ ui šalia, pasikeičia. Jos širdies dūžiai padažnėje, kūnas atsipalaiduoja, akys spindi, o ir veide nuolat žaidžia šypsena. Bet šį syk tai išgirsti iš jos pačios rudaplaukiui buvo malonu, tačiau, kada šioji ėmė tempti šį vis arčiau ir arčiau savęs, jam kojos ėmė pintis. Susikoncentruoti reikėjo ne tik į bučinį, bet dar ir į susipainiojusias kojas.
 - Žiūrėk, - akimirkai atsitraukė, - jei nori mane įsitempti ten, - rodamuoju pirštu bakstelėjo į lovos pusę. – Tai pasakyk, aš tikrai ne prieš.. O jei ruošiesi pargriauti, manau šį planą jums reiktų permąstyti, nes jis gali atsisukti prieš jus pačią. – Po šelmiško šypsnio, sekė žavus mirktelėjimas.

[Luna Gardner]

   Kilstelėjo tamsius antakius į viršų klausiamai dėbtelėdama į vaikiną. Ar jai kartais nepasigirdo? Vaikinas, kuris prieš kelerius metus kratėsi vestuvių it šėtonas kryžiaus, dabar nekantravo atsidurti prie altoriaus. Kaip bebūtų (ne)keista, Luną tokia mintis privertė nusipurtyti. Apie vedybinį gyvenimą ji niekuomet nesvajojo. Negalvojo, kaip augins padaužas vaikus, pražils nuo šių įvairiausių šunybių ir ramiai numirs. Ne, nieko panašaus nesitikėjo. Laimei, žinojo, kad nieko panašaus nenorėjo ir Elijah'us. Turbūt ne veltui jiedu kartu jau tiek metų.
   Šyptelėjo. Galbūt paskubinti visus reikalus nebuvo tokia prasta mintis, be to, juk pati pasiūlė. Vargu, kad jų santykiuose kas nors pasikeis, išskyrus oficialius dokumentus ir kiek kitokį statusą.
   - Nežinau, - gūžtelėjo pečiais žaismingai žvilgtelėdama į vaikiną. - Ar pats tuo patikėjai? - bejėgiškai papurtė galvą netikėdama tuo, ką išgirdo.
   Iš pradžių tokia frazė atrodė juokingai. Tiesa, Elijah'us buvo labiau suaugęs, geriau apgalvodavo savo veiksmus, bet... Jis buvo toks pats vėjavaikis, kaip ir pati Luna. O galbūt tas noras greičiau susituokti, rimtesni pokalbiai ir tiek daug jausmų po Etano mirties reiškė, kad grynakraujis vampyras iš tiesų jaučiasi labiau suaugęs? Suaugo būdamas dvidešimt septynerių... Nieko sau...
   - Aštuntas pasaulio stebuklas, kad sutikau tekėti? - rauktelėjo antakius susimąstydama. - Taip turbūt tu teisus. Dabar imu manyti, kad per mažai tave kankinau ir per greitai pateikiau atsakymą... Ech... - dirbtinai atsiduso vaidindama nusivylusią, tačiau tuoj pat veidą papuošė menka šypsena.
   Sumykė vaikinui atsitraukus ir ėmus kalbėti. Nepatenkinta dėbtelėjo į šį, bet kantriai klausėsi to, kas buvo sakoma. Regis, buvo verta.
   - O gal abu? - kilstelėjo antakį flirtuodama, žaismingu žvilgsniu stebeilydama į rudaplaukį. - Kuris variantas tau skamba įdomiau? - paklausė tuoj pat apsukdama vampyrą ir pargriaudama ant lovos.
   Įsitaisiusi šalimais ant nugaros, padėjusi galvą buvusiam grifui ant krūtinės ir įsispoksodama į lubas kurį laiką tylėjo. Bandė susidėlioti mintis ir nuspręsti, ar tai, ką žada pasakyti, tikrai gerai apgalvota.
   - Vadinasi... Paskubinam vestuves? - galiausiai paklausė ketindama priimti galutinį ir aiškų rezultatą.

[Elijah Chris Dawson]

  Ar aš ką tik sutikau paskubinti vestuves? Melsvai žalsvos akys akimirksniu išsprogo. Elijah sutriko. Pasimetė. Ir po trumpo sustingimo momento suvokė, jog teigti Lunai, kad suaugo buvo tikrai spontaniška bei neapgalvota, tačiau kelio atgal nėra. Sprendimas priimtas. Vestuvės pagreitintos.
 - Patikėjau? Nea, mieloji, - sarkastiškai šyptelėjo, - aš tuo esu užtikrintas, - kelis syk linktelėjo  patvirtindamas faktą.
  Rudaplaukis per pastariuosius kelerius metus, išties, pakeitė požiūrį į gyvenimą: atsisakė dvejonių, daug geriau apgalvodavo veiksmus bei jų būsimas pasekmes, taip išvengdamas klaidų ir pagaliau suprato, kad viskas ką jis turi yra čia - šalia jo. Tad, galbūt, jis išties suaugo? Na, žinoma, ženkliai per vėlai, tačiau geriau vėliau nei niekada, tiesa?
 - Na gana, geriau prisipažink, - švelniu judesiu brukštelėjo šiai per skruostą, - aš juk žinau, kad tu negali man atsispirti, todėl sutikai tekėti net nemąstydama, - akys suspindo pasitikėjimu savimi, tačiau ar kada buvo kitaip? Vargu. Dawson' as visą laiką buvo bjaurus savimyla, trokštantis visų dėmesio. Kitaip tariant tipinis narcizas.
 - A... - Dar norėjo kažką išveblianti, tačiau iš nuostabos užsičiaupė. Tokio veiksmų posūkio grynakraujis (ne)sitikėjo. Nors po tokios slegiančiai sunkios dienos, Elijah' us merginai nesipriešino, šįkart leido jai, jį kontroliuoti.
 - O tu greita.. - dešine ranka apglėbė šalimais susirangiusią vilkę. Neatminė, kada šitaip leido laiką, mat paskutiniu metu jis čia grįždavo tik pernakvoti ir tai ne visad. - Galiu paklausti? Kada paskutinį kartą mes buvom dviese? Aš jau buvau pamiršęs koks tai nuostabus jausmas.. - lengvai dustelėjo ir nejučia šyptelėjo išgirdęs sekančią frazę.
 - Taip, vilkiūkšte, paskubinam vestuves, nes man, bet kokiu atveju, labai reikia atostogų su tavimi, - šiek tiek palinkęs į priekį, kilstelėjo merginos smakrą, - tik tu ir aš. - Pabaigęs mintį pabučiavo tas rausvas, tik jam priklausančias lupas. - Ir dar pamiršau pridurti, jog po vestuvinę kelionę šįkart rinksi tu. Prašyčiau nustebinti. - Žavingai mirktelėjo, tvirčiau spustelėdamas tamsiaplaukę glėbyje.

[Luna Gardner]

   Trumpam užmerkė akis. Prisiminimais nuklydo į Hogvartso laikus, kai jiedu pirmą kartą susitiko. Tąnakt gulėjo ant žolės stebėdami meteorų lietų, dar mėgaudamiesi nerūpestinga vaikyste, nė nenutuokdami, kur gyvenimas juos nuves. Kažin, ar būtų patikėję savo ateitimi, jei kas nors tąnakt jiems ją būtų parodęs.
   Nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius, lėtai prasimerkė ir pasuko galvą vaikino link. Safyrinės akys susidūrė su melsvai žaliomis. Trumpam sulaikė kvėpavimą. Jiedu patyrė tiek daug... Prisiminus kai kuriuos įvykius norėdavosi tik nusipurtyti ir nuvyti juos kuo toliau, kitus užrakindavo saugioje prisiminimų skrynėleje. teik daug visko išgyveno...
   - Ne, - kilstelėjo vieną lūpų kamputį ir Elijah'aus pirštai švelniai brūkštelėjo per šį. - Tai tu negali man atsispirti, todėl šitaip nekantrauji mane vesti, - atmestinai gūžtelėjo pečiais erzindama sužadėtinį.
   Garsiai nusikvatojo pastebėjusi, kaip į jos veiksmus sureagavo vampyras. Regis, šis iš tiesų pamiršo, kokia ji gali būti. Jiems tikrai derėtų praleisti daugiau laiko kartu.
   Kilstelėjo vieną antakį, šelmiškai šyptelėjo ir tarsi iššūkį mesdama žvilgtelėjo į tas melsvai žalias akis. Buvo pasiilgusi leisti laiką būtent šitaip. Toptelėjo, jog derėtų Elijah'ų pririšti prie lovos, jog šis niekur nedingtų bent kelias dienas.
   - Jei kasdien nedingtum kažkur, galbūt dažniau leistume laiką kartu, - priekaištaudama tarstelėjo tikėdamasi niekam tikusio pasiaiškinimo.
   Abu turėjo darbą, suderinti grafiką ne visuomet pavykdavo, be to, ji pilnaties metu prižiūrėdavo savo gaują, tačiau vis tiek sugebėdavo didžiąją dalį laiko praleisti namuose ką nors veikdama. Vampyras čia pasirodydavo daug rečiau, jei apskritai pasirodydavo. Neretai Luna nusivildavo atėjus vakarui, o vaikinui taip ir nepasirodžius, bet niekuomet to nesureikšmindavo. Matyt, buvo pratusi.
   - Tu taip manimi pasitiki? - rauktelėjo antakius pasiremdama alkūnėmis ir kiek pasikeldama nuo lovos, kad galėtų geriau matyti rudaplaukio veidą. - Tuomet medaus mėnesį praleisim Amazonės džiunglėse, - linktelėjo tarsi tardamasi pati su savimi. - Taip, man patinka tokia mintis, - nusijuokė ir vėl atsiguldama ant Elijah'aus krūtinės.

[Elijah Chris Dawson]

  Kiek nedaug Elijah' ui tereikėjo, kad nors trumpam pamirštu tai kas įvyko vos prieš pusvalandį. Nors ir taip pastarieji įvykiai vampyrą privertė sunerimti: nudurtas draugas, perspėjimai, grąsinimai, nuolatinė baimė dėl Lunos saugumo, varė rudaplaukį iš proto. Jis dėl šiosios paaukotų gyvybę, tačiau dėl darbo ir finansinių rūpesčių negeba visą laiką būti šalia. Tad, kaip jis apsaugos tuos, kuriuos myli būdamas kitam pasaulio krašte?
  Pesimistinės mintys bandė išvesti, rudaplaukį, iš kantrybės. Todėl, nors momentui Chris' as leido sau atsipalaiduoti ir pasimėgauti Lunos draugija, kurią, problemų dėka, visiškai apleido. 
 - Ne? - Veidas iš nuostabos ištįso, - kaip tai ne? Meluoji ir neraudonuoji, - prisimerkęs akylai nuskenavo tamsiaplaukę, tarsi bandydamas išgauti kiek kitokį atsakymą, kurį ir be josios žodžių žinojo. - O be to, kas sakė, kad galiu tau atsispirti? Faktas, kad negaliu. Neįmanoma, kai šalia tokia nuostabi, būsima žmonelė, - šyptelėjo, mat buvo užtikrintas, kad paskutinis žodis Gardner tikrai užkliūs, bet tokia realybė, jei sutiko tekėti, vadinasi turi priprasti ir prie kreipinių, niekur nesidės. Nebent vestuvių dieną grynakraujis prie altoriaus liks stovėti vienas. Tada tikrai bus gėda ir raudonuos jis pats.
  Pakylę lupų kampučiai greit susitraukė, kada vaikinas išgirdo Lunos priekaištą. Ir ne - jis nesupyko, Dawson' as to nusipelnė, tačiau nežinojo kaip merginai paaiškinti, kas pastaruoju metu aplink jį vyksta.
 - Turiu kitą, - pažvelgė į šalia susirangusią merginą, šiai mirktelėjo ir akimirksniu surimtėjo, - o jeigu rimtai, tai mes turim bėdą. - Vangiai dustelėjęs, atsisėdo. - Etanas pasirodė čia ne šiaip sau. Ne tam, kad pasilinksminti. Jis čia atėjo nužudyti jūsų. - Vien tik ši mintis privertė, antgamtiką, nusipurtyti. - Luna, viskas tik blogėja ir manau, kad tai tėvo darbas, mat paskutinis Etano žodis buvo saugokis, todėl esu tikras, kad tai tik pradžia ir dėl to aš pastaruoju metu daug laiko praleidžiu ieškodamas atsakymų į tai kas vyksta ir kas taip trokšta mano mirties. - Viską pagaliau išklojęs merginai pasijuto kiek lengviau, pavargo nešiotis šią naštą su savimi. Galbūt tas tylėjimas ir yra kaltas dėl to, kas šį vakarą pas juos nutiko? Jei Elijah būtų anksčiau papasakojęs mylimajai tiesą, to net nebūtų buvę. Bet kas buvo tas pražuvo, iš klaidų vaikinas pasimokė.
 - Pasitikiu tavimi labiau nei pats savimi, bet.. Amazonės džiunglės, - kryptelėjo galvą į Lunos pusę, - tu tuom tikra? - Nevalingai šyptelėjo, nes negalėjo patikėti tamsiaplaukės pasiūlymų, jis tikėjosi kažko kito, bet kas pasakyta tas. Jis leido rinktis jai. - Gerai, aš sutinku, - linktelėjo pritardamas.

[Luna Gardner]

   Rausvi lūpų kampučiai pakilo suformuodami šypseną, tik Luna krimstelėjo į apatinę lūpą bandydama išlaikyti kuo rimtesnę veido išraišką. Buvo akivaizdu, vaikinas tikėjosi kitokio atsakymo, todėl ištįsęs iš nuostabos jo veidas buvo vertas įamžinimo. Gaila, jog rankose neturėjo fotoaparato, būtų pasidariusi nuotrauką ir įsirėminusi bei pasikabinusi virš lovos. Toptelėjo, jog derėtų tokia mintimi pasidalinti, tačiau nusprendė šitaip neerzinti vaikino.
   - Galbūt, - mirktelėjo šelmiškai žvilgtelėdama į melsvai žalias akis. - Būsima žmonelė? - susiraukė nuo tokio įvardžio.
   Spėjo šiek tiek apsiprasti su ta mintimi, kad netrukus jie susituoks ir oficialiai bus vyras ir žmona, tačiau nebuvo pasiruošusi girdėti tokių kreipinių ar dar kokių nors mielybių nuo kurių vemt norisi. Be abejo, šis buvo skirtas tik jos paerzinimui, taigi mirties bausmės rudaplaukis dar nenusipelnė, bet...
   - Dar kartelį ištark šiuos žodžius ir nusuksiu tau sprandą, - sušnypštė kumščiu švelniai trinktelėdama vaikinui į šoną. - Ir aš nejuokauju, - rimtu tonu užbaigė dėl visa ko dar ir žvilgsniu užtikrindama savo žodžius.
    Garsiai prunkštelėjo Elijah'ui pranešus "naujieną". Tikėjosi pasiaiškinimo, bet tikrai netokio. Bent šiek tiek įtikinamesnio. Turbūt kita mergina būtų ne juokais sunerimusi ar pajutusi, kaip viduje susirango abejonių kirminas, bet tik ne Luna. Keletą gerų minučių ji linksmai juokėsi, kol nepastebėjo surimtėjusio rudaplaukio veido ir neišgirdo sekančių žodžių. Ar tikrai viskas turi būti taip? Juk jie mėgavosi akimirka...
    - Ir kodėl aš nesistebiu... - burbtelėjo panosėje atsisėsdama taip pat ant lovos ir kelis kartus pavartydama akis. - Šitai ir pati supratau, - gūžtelėjo pečiais tarsi mintis apie mirtį jos visai negąsdintų.
   Etano ji nelaikė sau lygiu priešininku. Tiesa sakant, ji apskritai jo nelaikė priešininku. Įveikė jį vos per kelias sekundes. Gailėjosi tik vieno - jog ne pati užbaigė jo kančias. Norėjo matyti, kaip jis miršta. Dawson'o tėvas buvo rimtesnė problema. Nė vienas iš jų nežinojo, ką šis rezga, jei tik tai buvo tiesa, o nuojauta kuždėjo, kad Elijah'us neklysta. Ką gi, jiedu susitvarkys. Visuomet susitvarko.
   - Pajėgos didėja, atsakymą rasti turėtų būti lengviau, - raminančiai uždėjo ranką šiam ant peties ir atgrįžusi vampyro smakrą į save pakštelėjo šiam į lūpas. - Mes susitvarkysim su tuo, - linktelėjo.
   Vestuvės nebuvo pati maloniausia tema, bet tamsiaplaukė būtų mieliau visą dieną nerūpestingai sprendusi visus vestuvinius klausimus nei rūpinusis, kas nori Elijah'aus ar jos mirties. Neabejojo, kad čia pagalius į ratus kaišioja vaikino tėvas, tik kokiais tikslais...
   - Visiškai, - linktelėjo ir vėl išsitiesdama ant lovos, rankas susidėdama ant pilvo ir įsispoksodama į lubas. - Na gerai, gal dar reiks apsvarstyti šią mintį, - gūžtelėjo pečiais.

[Elijah Chris Dawson]

  Elijah' us niekada nebuvo sentimentalus. Ir nesiruošė tokiu tapti. Visi mieli, banalūs kreipiniai buvo skirti tik tam, kad paerzinti Luną. Rudaplaukis žinojo, kad šis būdas iki šiol veiksmingai veikia ir siutina merginą.  O tokios progos praleisti jis neketino.
 - Šitaip susiraukus, atrodai daug gražiau, - kilstelėjo vieną iš lupų kampučių, bet trumpam, mat netikėtai susilaukė švelnaus smūgio į šoną. - Auč, - akirmirksniu nutaisė nekaltą žvilgsnį, - gerai, atsiimu žodžius. Tokia tu ne gražesnė, o žiauresnė. - Burbtelėjo tyliai sau po nosimi, tačiau buvo tikras, jog tamsiaplaukė iišgirdo.
  Nors pagaliau Dawson' as leido sau kažkiek atsipalaiduoti, tačiau nieko nepamiršo. Visi šios dienos įvykiai, baimė dėl mylimų žmonių gyvybės lyg šešėlis šnaižaravo Chris' o mintyse. Net jei šios nuklysdavo kur kitur, visad "mielai" sugrįždavo atgal. Vampyras jautėsi geriau tik dėl vieno, jog pagaliau Lunai išsakė tai kas ilgą laiko dalį - jį neramino. Tikėjosi, jog dabar viską išspręsti bus kur kas lengviau bei paprasčiau, kad ir koks Joseph'o planas.
 - Tikiuosi, ačiū tau. - Pajutęs Lunos šiltą plaštaką ant peties, švelniai, kelis syk, per ją patapšnojo. Per visą savo egzistenciją jis niekad ir su niekuo nesijautė toks suprastas, kaip su ja. Su savo vilkiūkšte. Su mergina, dėl kurios buvo pasiryžęs paaukoti viską, prireikus ir gyvybę.
  Vestuvės. Dar vienas klampus reikalas, kurį reikia kuo greičiau įgyvendinti. Juk pats Elijah juos abu įpainiojo ir supančiojo šiais saitais. Beliko vestuviniai įžadai bei žiedai sujungsiantys juos amžiams. Visa tai vaikinui atrodė  taip nuvalkiota ir banalu.. tačiau kur nuo to jis pabėgs? Ir ar išvis nori bėgti? Nebent per pačią ceremoniją, tačiau tokį pokštą vargu ar jam atleistų, nors kita vertus pabandyti galima. 
 - Gal verčiau eime ilsėtis? Turbūt blogesnės dienos už šią jau neturėsiu, vestuvės nepabėgs, kelionė po jų irgi. O dabar, - išsitiesė ant lovos šalia vilkės, - eime miegot. - Ranka apglėbė sužadėtine ir nė nepajuto kaip po kelių minučių akyse ėmė žaižaruoti tamsa.

[Luna Gardner]

   Stabtelėjo priešais Pusmėnulio gaujos namą. Safyrinis žvilgsnis lėtai nuslydo medinėmis sienomis, langais, o tuomet apsistojo ties durimis. Nebuvo čia vos dvi savaites, o atrodė, kad praleido ištisus metus toli nuo savo namų. Nežinojo, ko labiau ilgėjosi - savo minkštos lovos, ar buvimo su gauja. Miegmaišis kalnuose tikrai nebuvo pati patogiausia vieta miegui. Nors reikėjo pripažinti, kad jiedu su Elijah nuostabiai praleido laiką. Turėjo galimybę ne tik išmėginti savo jėgas kopiant į kalnus ir kaskart rizikuoti savo gyvybe, bet ir dvi savaites išgyventi be jokių patogumų. Ir Lunai, tiesa sakant, visai patiko. Galbūt veikė vilkiška prigimtis, o galbūt paprasčiausiai buvo smagu atitrūkti nuo visko.
   Vis dar negalėjo patikėti, kad dabar pro savo namų duris įeis, kaip Elijah žmona. Nors įvyko ne tik vestuvės, kad ir kokios jos kuklios buvo jų abiejų susitarimu, mat nei vienas nenorėjo didelės šventės, troško kuo greičiau prabėgti visą ceremonija, bet ir medaus mėnesis kalnuose, tačiau tamsiaplaukė vis dar negalėjo patikėti, kad ji susaistyta su vampyru santuokos įžadais. Žiedas ant piršto erzino, nors pamažu tas erzinimas rimo, o ir dėmesio vilkolakė nebe tiek daug ir kreipė į jį.
   Pravėrusi duris staigiai nužvelgė visą svetainę. Ant sofos patogiai įsitaisiusi vartinėjo žurnalą Selena. Išgirdusi, kaip sugirgžda durys, tingiai pakėlė galvą, vyptelėjo. Tamsios akys nuslydo alfos kūnu, o tada šalia stovinčio vampyro.
   - O, pagaliau grįžo balandėliai, - nusijuokė numesdama žurnalą į šalį. - Ko nors norit? Arbatos, kavos? Ko nors stipriau? - ėmė juoktis žinodama, kad abu antgamtikai bus pasiilgę paprasčiausių patogumų.
   - Ne, nesuteiksiu tau tokio malonumo, - vyptelėjo nusijuokdama ir apsidairydama.
   - Kaip sekėsi medaus mėnuo? Ar kalnus palikot vietoj?
   - Kalnai stovi ir laukia tavęs, - dėbtelėjo į savo betą. - Kur Arabella? - galiausiai paklausė nerasdama globotinės namo viduje.
   - Lauke, - gūžtelėjo pečiais nupėdindama iki virtuvės ir užsikaisdama arbatinuką, o tada išsitraukdama kavą ir puodelį.
   - Tuoj grįšiu, - tarstelėjusi ir išsitraukusi dokumentus iš krepšio, nestipriai trinktelėjo durimis nupėdindama iki tos vietos, kur buvo Arabella.
   Miško paviršiumi žingsniavo tyliai, nenorėdama išgąsdinti globotinės, o pakankamai priartėjusi atsirėmė į medį netardama nė žodžio, laukdama, kol pati tamsiaplaukė ją pastebės. Iš šono stebėti varniukę buvo nepaprastai patogu, su susidomėjimu Luna stebėjo ją.

[Arabella Dawson]

  Atostogos jau tęsėsi daugiau negu dvi savaites. Tiesą pasakius, mergaitė jau buvo pametusi skaičių, o jis jai labai ir nerūpėjo. Visvien, atostogas jaunoji varniukė leisdavo arba užsidariusi savo kambaryje, skaitydama, arba klajodama po miškus - savo antrus namus, ieškodama tikrosios savęs, ieškodama naujos savęs.
  Ši diena niekuo nesiskyrė. Vos tik saulei pakilus, šiaip ne taip pavykus išsisukti nuo Selenos siūlomų pusryčių, mergaitė išdūmė į lauką, į gamtą, į mišką. Čia laikas bėgo greit, o ir pati Arabella jautėsi savimi. Švelnus vėjelis, kedenantis į aukštą, tvirtą uodegą suimtus tamsius plaukus, linguojančios medžio šakos, kurios jau buvo spėjusios pasidengti mažyčiais pumpurėliais, ir nuo dar vis retkarčiais pasirodančio šaltuko paraudę žandai, nosies galiukas ir ausys. Visa tai buvo jau įprasta varniukei, tačiau taip pat suteikė ir šiokio tokio paslaptingai malonaus jausmo.
  Ak, jeigu tik turėčiau kur, parašyčiau poemą. Bet jeigu bent dar vienas akmuo pasimaišys po kojom, grasindamas mane parversti, poemoje galimai pasirodys ne vienas ir ne du kraujo lašeliai, sunaikinantys nuostabųjį spalvingojo pavasario įvaizdį.
  Tikslas buvo aiškus - vieta, kuri jau buvo praminta ,,treniruočių buveine". Toje vietoje gyveno Arabellos vienintelis draugas ir nuo viso pasaulio, net ir nuo globėjų, slepiamas augintinis - smulkusis mėlynasis drakonas. Per atostogas ji, paslapčia stebima delgado(su kuriuo, beje, ryšys žymiai pastiprėjo), užsiėmė savo paslaptingojo bičiulio treniravimu, kas sekėsi gana neblogai, bet vis dar reikalavo daugiau pastangų. Didysis minusas buvo tas, kad mylimas bičiulis vis dar neturėjo ar tiesiog neatrado sau tinkamo vardo.
   Pagaliau prasibrovusi pro akmenis ir pumpurais padengtas šakas, Arabella pasiekė treniruočių buveinę. Jeigu kažkas iš artimų žmonių būtų pamatęs varniukę - tikrai būtų nustebęs. Jos kūno sudėjimas per kurį laiką buvo sutvirtėjęs, ši buvo kiek paūgėjusi į ūgį, matėsi pokyčiai. O ir pasitikėjimas savimi bei ryžtas, vidus, buvo pasikeitę. Bet nustebimas turbūt būtų buvęs ne dėl to. Holland, atrodo miela ir nieko nuskriausti negalinti mergaitė, rankose nešėsi penketą nudobtų šeškų - drakono treniruotes skatinančių užkandžių.
  Danguje suplazdėjo dideli mėlyni sparnai ir galiausiai drakonas nusileido ant žemės, priešais savo šeimininkę. Pametusi šeškus į šoną, mergaitė nusijuokė. Drakonui bandant prie jos prisiglausti veidu, šis netyčia ją parvertė.
  - Labas, gražuoli, pasiilgau tavęs, - plati šypsena spindėjo varniukės veide ir ši atsargiai paglostė mėlynojo skruostą. Vis dar elgėsi atsargiai, suprato, kad šis padaras - nėra šuniukas. Su juo reikėjo elgtis atsargiai, ir pagarbiai. Ypač todėl, nes jis nebuvo pilnai ištreniruotas, jis buvo ganėtinai jaunas ir jam dar reikėjo daug ko mokytis.
  - Gerai, gerai, pradėkime, - tarsi surimtėjo tamsiaplaukė ir pašokusi ant kojų, paėmė vieną šešką į rankas, - parodyk ką išmokai.
  Augintinio žvilgsnis buvo tarsi sukaustytas ties "menku užkandžiu". Arabella patenkinta vyptelėjo.
  - Ugnis! - sušuko ji, o drakonas, paklausęs komandos, išsižiojo ir į plotą, kuriame nebuvo nė vieno medžio, tik kiek apdegusi nuo mokymų žolė, spjovė ugnį, - užgesink.
  - Šaunuolis, bičiuli, - drakonui sparnu užgesinus liepsną, patenkinta savimi ir žvynuotoju, plačiai nusišypsojo ir pametė vieną šešką, kuris tuoj pat buvo sugautas dantimis.
  Jam tai turbūt tik užkandis, dantų krapštukas, pravalantis dantis.
  Išgirdusi šakos lūžį, kryptelėjusi galvą į šoną, į tą pusė, iš kurios atėjo, mergaitė išplėtė akis iš baimės, išgąsčio ir nuostabos.
  - Lu-u-u-na...? - sumikčiodama, bijodama dėl pasėkmių, išsigandusi ir lyg pamačiusi vaiduoklį, tarė. Sustingo, kol drakonas suradęs likusią šeškų krūvelę, mėgavosi užkandžiais, nieko neįtarė.

[Luna Gardner]

   Satyrinės akys pirmiausia pastebėjo liekną, tačiau kiek sutvirtėjusį mergaitės kūną. Nebuvo tikra, ar ši pati įdėjo daugiau noro ir pastangų, ar tai buvo Selenos nuopelnas. Dėl pastarojo varianto mergina abejojo, nors beta ir sutarė su Arabella, tačiau jai duodavo visišką laisvę. Turbūt ir šias dvi savaites Selena varniukę matė vos kelis kartus, tiek, kiek pati tamsiaplaukė norėdavo.
   Toptelėjo, kad galbūt šitaip turėtų elgtis ir pati. Su Arabella kalbėtis tik tuomet, kai pati mergaitė nuspręsdavo, prižiūrėti tik tuomet, kai pati Holland norėdavo. Turbūt jai net nederėjo čia pasirodyti, turėjo patogiai įsitaisyti ant sofos ir palaukti jos viduje. Žvilgtelėjo į rankoje laikomus dokumentus. Gal visai šito nereikėjo? Švelniai prisikando apatinę lūpą. Dabar nuoširdžiai sudvejojo dėl visko, ką darė vardan varniukės. Regis, pagalbos ir globos jai nelabai ir reikėjo, vis tiek didžiąją laiko dalį ji praleidžia viena, toli nuo visų.
   Ji nėra ir niekada nebus gaujos dalis, nevertink jos, kaip vilkės.
   Patempė apatinę lūpą. Jai iš tiesų reikėjo liautis žiūrėti į Arabellą, kaip į mažą, pasiklydusią vilkiukę. Ji tebuvo vaikas, nieko bendro ne turintis su vilkais. Lėtai pasuko galvą pažvelgdama į mėlynąjį drakoną. Kažko panašaus ir reikėjo tikėtis, veltui varniukė šitaip nebūtų slapsčiusis ir tiek laiko miškuose nebūtų praleidusi. Buvo įdomu, kiek laiko ji slėpė savo augintinį ir iš kur, po velnių, ji gavo drakoną?!
   Atidžiai nužvelgė sparnuotąjį vertindama jo kūno sudėjimą. Nebuvo profesionalė tame reikale, bet šiek tiek nusimanė, tad galėjo drąsiai teigti, kad nors ir jauniklis, bet drakonas visai neblogas. Vylėsi, kad ateityje jie dar turės stogą virš galvos, neteks stebėti, kaip pleška namai.
   Sukryžiavusi rankas ties krūtine, nepatikliai stebeilydama į Arabellą, kantriai laukė. Galiausiai mergaitei pastebėjus ją, tik klausimai kilstelėjo antakį. Nieko nesakė, neištarė nė žodžio, laukė, kol pati varniukė pasiaiškina, o jei ne, vadinasi, ir nereikia. Tebūnie taip, kaip norės ji. Pasakiusi tai, ko čia atėjo, galės palikti ją toliau treniruoti augintinį.
   Šoktelėjęs smarkus vėjas netoliese nulaužė nemenką medžio šaką. Traškėdama, o galiausiai garsiai dungstelėjusi pasiekė žemės paviršiumių. Luna nesureagavo, nė nekrustelėjo. Po medžio šakos dunkstelėjimo miške kurį laiką tvyrojo tyla. Mirtina tyla, visi klausėsi švilpiančio vėjo. Galiausiai ir šis nurimo. Persibraukusi ranka per juodus, ilgus plaukus nubraukė šiuos nuo veido.

[Arabella Dawson]

  Ką ji galvoja? Ju nustebusi? Nusivylusi? O galbūt nori atsikratyti mano mažuoju bičiuliu? Ne, Luna negalėtų... Ji džiaugiasi, kad šis man suteikia džiaugsmo... Bet jeigu? Kodėl aš tai taip ilgai slėpiau nuo jos? Jeigu kas ir nutiks – dėl to kalta būsiu tik aš.
  Tokios ir panašios mintys, buvo tarsi užpuolusios varniukę. Jos veide aiškiai atsispindėjo baimė, išgąstis, nusivylimas savimi ir daug kitokių jausmų ir emocijų. Taip, ši dar vis neišmoko paslėpti savo jausmų, neišmoko neparodyti to, ką jautė, tačiau šią akimirką, ne visa tai ir buvo svarbiausia. Dabar žymiai svarbiau buvo – kaip pasiaiškinti Lunai. O kaip tai padaryti, Arabella nė neįsivaizdavo.
  - Luna, aš atsiprašau... Žinau, turėjau atsiklausti, turėjau pasakyti tau apie jį, bet viso to nepadariau, nes eilinį kartą pabuvau suknista baile ir tiesiog neišdrįsau, bijojau tavo reakcijos, bijojau, kad atimsi jį  iš manęs... - pripažindama savo kaltę, po ilgos tylos ir atmosferoje tvyrančios įtampos, prakalbo tamsiaplaukė, nė nebandė teisintis, tiesiog, kalbėjo nuoširdžiai. Giliai širdyje žinojo, kad Luna ją supras, o galbūt, tik kvailai to tikėjosi.
  - Aš nesiteisinsiu, neturiu jokių pasiteisinimų. Žinau, kad pasielgiau taip, kaip nederėjo. Tu nuo pat pradžių turėjai žinoti apie visa tai, tačiau aš tylėjau, kaip kvaila bailė tylėjau. Aš tiesiog... Atsiprašau... - tokia nusivylusi savimi mergaičiukė dar niekad nebuvo. Jautėsi išduodama sau brangų žmogų, pasielgdama su juo taip, kaip tikrai nederėjo elgtis. Vien iš Holland balso buvo galima aiškiai pasakyti, kad varniukė viso to gailėjosi, žinojo savo klaidas ir pripažino jas, nors ir kaip buvo gėda.
  Drakonui baigus doroti užkandžius, jau prieš tai nudobtus šeškus, šis sutelkė dėmesį į vykstančią situaciją, akylai stebėjo jam nepažįstamą žmogų – Luną, tačiau nerodė jokios agresijos. Kol jo šeimininkė buvo saugi, nenuskriausta, tol ir šis buvo ramus. Mėlynasis su nosimi švelniai bakštelėjo Arabellai į petį, nežinia, ar palaikydamas ją, ar nenorėdamas, kad ši liudėtų, ar tiesiog reikalaudamas dėmesio. Bet kažkodėl, žemaūgė nujautė, kad tai buvo tarsi palaikymas iš vienintelio bičiulio, kuris pažinojo varniukę geriau, negu ji pati pažinojo save.
  - Tu gi neatimsi jo iš manęs?
  Tokio liūdno ir savimi nusivylusio balso, net pati mergaitė nebuvo girdėjusi iš savo lūpų. Rodosi, visa laimė, kurią jautė treniruojant mėlynąjį, persimainė į išgąstį, baimę prarasti dar vieną svarbų padarą ir ne tik. Mergaitė taip pat buvo nusivylusi savimi, kad nesugebėjo pasitikėti Luna, nesugebėjo jai to pasakyt, nors ši ir buvo užsidirbusi Arabellos pasitikėjimą.
  Globėja negalėtų taip pasielgti. Aš ja pasitikiu.