[Arabella Dawson]

  Išsigandęs, bet tuo pačiu ir susidomėjęs žvilgsnis lakstė po nežinomą teritoriją, niekad nematytą vaizdą. Arabella su tėvais jau ketvirtą dieną iš eilės slapstėsi įvairiose laukuose ar miškuose nuo patys nežinojo ko. Šis pasaulis buvo baisus, pilnas paslapčių ir tikrai ne toks, kokį mergaitė įsivaizdavo kai dar gyveno paveiksle. Melsvai pilkos akys smalsiai žvelgė į ant jos delniuko nusileidusią snaigę, bet mamos balsas, skatinantis paskubėti ir judėti toliau, privertė atsipeikėti ir pajudėti iš vietos. Mergaitės lieknas kūnelis buvo tarsi suledėjęs. Visgi melsva suknelė nebuvo pats tinkamiausias apriedas šaltą žiemos dieną, o nieko kito ji neturėjo, tad turėjo pasitenkinti ir ja.
- Mama, aš alkana. - Liūdnai tarė vienuolikametė, bet iš mamos sulaukė tik paguodžiantį ir liūdną žvilgsnį, kurį ši puikiai suprato ir daugiau nesiskųsdama, judėjo toliau. Sniegas šlamėjo, miškas taip pat nekėlė pačių maloniausių garsų, tarsi pranašavo kažką negero. Pasigirdus greitiems žingsniams, mergaitė išsigandusi atsisuko garso šaltinių link, bet ne nespėjus sureaguoti, kartu su šeima buvo užpulta neaiškių ir nepažįstamų vyrų būrio.
- Mama, tėti! - Išsigandęs, verksmu perpildytas balsas, aidu nukeliavo mišku. Deja, tačiau tarsi kaip atsaką Holland gavo tik daug skausmo perpildytų klyksmu, užpuolikų šūkavimų, smurto ir savo pačios ašarų. - Neee! - Dar kartelį panikos, skausmo ir verksmo apimta, sušuko Arabella. Paskutinis vaizdas, kurį matė, buvo tik šūviai bei kraujyje skęstantis tėvų kūnai. Tamsa. Baisi tamsa buvo apėmusi mergaitę geras dešimt minučių. Pramerkus nuo ašarų sulipusias akis ji tarsi apkvaikusi jautė skausmą ir matė tėvų pabalusius, kruvinus, be gyvybės ženklų ant sniego gulinčius kūnus. Prišliaužusi prie jų, drebančiomis rankomis apsikabino, prisiglaudė, užmerkė akis ir įsivaizdavo, kad tai tik vienas baisus, ilgai trunkantis košmaras. Deja, tačiau tai visiškai nepadėjo, paraudę nuo stingdančio šalčio skruostai tuoj pat pasruvo graudžiomis ašaromis. Nesitraukusi nuo kūnų nė minutės, nesigaudanti laike, po kurio laiko Arabella buvo prievarta atitraukta nuo kūnų ir nuvesta į jai nežinomą pastatą, nežinomą patalpą. Krauju ištepta melsvos spalvos suknelė, ašaromis nusėtas išsigandęs veidas, susivėlę ilgoki, rudi plaukai, paraudęs nuo šalčio, kiek žaizduotas ir kruvinas kūnas. Arabella šią akimirką tikrai negalėjo pasigirti išvaizda, bet to daryti ir nenorėjo. Persigandęs veidas, skruostais dar vis tekančios sūrios ašaros rodė, kad viskas toli gražu nėra ir nebus gerai. Šitie nepažįstami žmonės gąsdino, mergaitė tik norėjo grįžti atgal prie tėvų kūnų ir užmigti amžinuoju miegu kartu su jais, tačiau iš jos lūpyčių neišėjo joks kitoks garselis, kaip tik gailus verksmas ir kūkčiojimas.

[Luna Gardner]

   Godžiai gurkštelėjo šalto vandens. Juto, kaip gerkle nutekėjo gaivinantis vandens gurkšnis. Puodelis tyliai skimbtelėjo į spintelės paviršių. Luna lėtai pasuko galvą į langą. Safyrinės akys pastebėjo savo pačios atvaizdą, o tuomet tuščiu žvilgsniu įsispoksojo į matomą vaizdą.
   Dar visai neseniai šiuose namuose šūkavo Marlena, o dabar, kai Rajanas ją pasiėmė staiga Selena parveda kitą mergaitę, taip skaudinančiai panašią į jaunąją Hatfield? Ar likimas iš jos tyčiojosi?
   Nenorėjo atsisukti į Seleną ir mergaitę. Ne vien dėl to, kad ji taip priminė Marleną, tačiau kruvina, išsigandusi ir liūdna ji atrodė liūdniau nei kniaukiantis kačiukas, paliktas gatvėje vienas, dar visai mažas, dar...
   Giliai įkvėpė, trumpam užsimerkė, lėtai iškvėpė ir užtikrintai prisiartino prie mergaitės ir savo betos. Žinojo, kad už nugaros, prie laiptų stovi Elijah ir turbūt atsargiai stebi ją, savo būsimą žmoną, kaip ši reaguos į atvykėlę. Nebuvo jauku, bet ji suvokė, kad vaikinas tenori gero. Taip pat žinojo ir tai, kad sulauks palaikymo. Jei tik jo reikės.
   - Nežinau, jai turbūt šokas, nes ji matė savo tėvus, gulinčius negyvus sniege ir kaip mes, vilkai, išžudėm medžiotojus, - trumpai papasakojusi metė reikšmingą žvilgsnį į alfą. Ši nenoromis linktelėjo. Suvokė, kad liepusi išvesti mergaitę būtų buvusi pasmerkta tiek Selenos, tiek Elijah. Jai neabejotinai reikėjo paguodos, tik Luna nebuvo ta, kuri mokėtų elgtis su vaikais. Net ir po trijų metų.
   - Gerai... Gali važiuoti, jei kur nors skubi, mes susitvarkysim... - pritariamai linktelėjo. Beta dėkinga šyptelėjo ir trumpai atsisveikinusi bei pažadėjusi mergaitei, kad ja bus pasirūpinta, išvažiavo. Luna geriau nei kas nors kitas žinojo, kad Selena turi grįžti pas savo mažąją sesutę, kol auklei nenusibodo saugoti jos.
   - Taigi... Žinau, kad dabar viskas tave gąsdina, bet su laiku tu susitaikysi. Skausmas pasimirš. Anksčiau ar vėliau, o dabar... Ar norėtum nusiprausti, persirengti ir pavalgyti? - klausiamai žvilgtelėjo į mergaitę. Prie jos nesiartino, išlaikė pagarbų atstumą, kad jos neišgąsdinti, bet King'as, regis, tokio žodžio nežinojo.
   Susidomėjęs nauja viešnia garsiai kniaukdamas prisistatė prie tamsiaplaukės ir įnirtingai ėmė uostyti.

[Elijah Chris Dawson]

  Kraujo kvapas dvelkiantis nuo mergaitės drabužių sudirgino antgamtiko uoslę. Tad šis vangiai patrypčiojas kojomis vietoje, nužingsniavo link virtuvės, norėjo šiek tiek atsitraukti, o ir troškulys reikėjo numalšinti, mat ši naktis vampyrui - viena iš pačių prasčiausių, mieliau jis rinktųsi košmarus, kurie jį nuolat kankina, nei dar vieną vaiką šeimoje.
  Prisipildęs stiklinę šalto vandens, akimirksniu ją ištuštino. Organizmas šiek tiek atsigavo, tačiau kuriam laikui? Juk Chris' as ketvirta para iš eilės nemiegojęs ir nepailsėjęs, o kada paskutinį sykį maitinosi, neatminė. Tad tik giliai įkvėpė, atsiduso ir grįžo atgal, kur stovėjo jo sužadėtinė ir tas, kaip spėjo Dawson' as, likimo nuskriaustas vaikas.
  Šis atsistojo už juodaplaukės buvo įsitikinęs, kad šiai kaip niekada reikės palaikymo, juk tik ne per seniausiai Rajanas išsivežė Marleną ir vėl į jų gyvenimą yra atsiunčiama mergaitė. Rudaplaukis norėjo, kad tai būtų dar vienas jį kamuojantis košmaras, tačiau, vargu.. Rodosi visata sumanė iškrėsti dar vieną pokštą.
  Kada Luna sutiko rudaplaukę priglausti, Elijah nebuvo patenkintas, tačiau visada yra pasiruošęs palaikyti savo būsimą žmoną, kad ir kokį sprendimą ji priimtų. Turbūt jam teks priprasti, susitaikyti, o jei ir nepavyks, tiesiog su tuo susigyvens.
 - Luna.. - Žengtelėjo žingsnį arčiau mylimosios, - leisk jai apsiprasti, ji per daug matė.. - Linktelėjo galva, taip patvirtindamas savo žodžius. Jis neturėjo supratimo, kaip elgtis su vaiku, kuris išgyveno tiek daug siaubo per vieną naktį, žinojo tik tai, kad jai reikės daug laiko ir žodžiai "viskas bus gerai" dabar bereikšmiai.
  Bespoksodamas į rudaplaukės apdarą, kuris nebuvo pritaikytas prie dabartinių oro sąlygų, nusprendė nueiti iki tos vietos, kur ji buvo rasta, mat norėjo, nors kažką išsiaiškinti apie nepažįstamuosius, klaidžiojusiuos jų teritorijoje, nes dabar suvokė tik vieną dalyką, jog šie tapo atsitiktinėmis aukomis, tačiau ką ta šeimą ten veikė - antgamtikui buvo išties įdomu.
 - Aš, manau, nueisiu apsidairyti į mišką, kur jie buvo rasti, neužilgo grįšiu, - melsvai žalsvomis akimis pažvelgė į sužadėtinę, tada padoriu atstumu aplenkė vaikutį, mat nenorėjo dar labiau jo sutraumuoti. - Laikas išgydys skausmą.. - Per prievartą išspaudė nedidelį šypsnį mergaitei ir jau po akimirkos nėrė pro duris.
  Gryno oro pliupsnis leido Chris' ui lengviau atsikvėpti. Tiek veiksmo per kelias valandas jis nesitikėjo, o kokių veiksmų imtis irgi nenumanė, tad nutipeno į mišką, sekdamas kraujo pėdsakais, kurie taip nemaloniai žadino ne tik uoslę, bet ir vampyriškąją pusę.

[Arabella Dawson]

  Pilnas išgąsčio žvilgsnis žvalgėsi po nepažįstamus namus. Mergaitė bijojo. Ši bijojo, kad šie žmonės nėra geri, nori nuskriausti ar net nužudyti ją taip, kaip medžiotojai nužudė šiosios tėvus. Lieknas kūnelis drebėjo ne tik nuo nesibaigiančių ašarų ir kūkčiojimo, bet ir nuo išgąsčio, nežinomybės, pasimetimo. Vaikiškas protas vis dar bandė save įtikinti, kad tai tik vienas begalo baisus košmaras, kuris neužilgo baigsis ir Arabella pabudusi paveiksle galės apkabinti savo mamą ir tėtį, šiai neteks bijoti tikrojo pasaulio paslapčių ir žiaurumo. Deja, visa tai ir teliko kvailos, vaikiškos mintys, nes tai tikrai nebuvo sapnas, tai buvo žiauri gyvenimo realybė.
  Mergaitę išgelbėjusiai merginai susiruošus kažkur eiti, Holland žvilgsnis tapo dar labiau išsigandęs, žvelgė į nepažįstamąją moterį žvilgsniu, kuris prašė pasilikti, nepalikti jos šioje vietoje. Deja, tačiau net šie tamsiaplaukės norai, prašymai, nebuvo išpildyti ir ši patalpoje liko su dvėjais nepažįstamais žmonėmis, katinėliu. Bella dar labiau susigūžė, išsigandęs žvilgsnis nukeliavo ties juodaplauke moterimi.
- Neskriauskit manęs, prašau... Aš noriu pas mamą ir tėtį, - nereaguodama į nepažįstamosios bandymus paguosti, pasiūlymus, tyliu, drebančiu ir išsigandusiu balseliu, prakalbo buvusi paveikslo gyventoja. Kūnelis nepaklūsniai drebėjo, ašarėlės riedėjo skruostais, tačiau kūkčiojimo jau nesigirdėjo. Deja, tačiau jau buvo laikas suprasti, kad pas tėvus ši negrįš, tai nėra tik baisus košmaras ir mergaitė turi priimti tiesiamą pagalbos ranką arba bent kiek parodyti dėkingumą. Nors ir bijojo nepažįstamų žmonių, visiškai nepasitikėjo jais ir dar nežinojo ar šie tikrai jos nenuskriaus, Arabella nedrąsiai, bailiai, abėjodama savais sprendimais, prisiglaudė prie aukštaūgės moters. Pūkų kamuoliukas dar vis meiliai glaudėsi prie vaiko kojų, o šios skruostai tik dar labiau pasruvo ašaromis. Kiek bijodama nepažįstamosios reakcijos į jos veiksmus, bijodama krauju ištepti jos švarius rūbus, menku atstumu atsitraukė. Fizinės žaizdas ir jų skausmas buvo seniai pamiršti, liko tik begalinis psichologinis skausmas spaudžiantis širdį ir nežinomybė, baimė...

[Luna Gardner]

   Pakreipė galvą. Safyrinės akys viltingai įsmigo į už nugaros stovintį vaikiną. Ištartas vardas suteikė vilčių, kad rudaplaukis pasakys, ką nors naudingo ar turinčio pagelbėti tokioje situacijoje. Ką sakyti vaikui, kuris matė, kaip buvo nužudomi jo tėvai? Ką jai sakė tėvai, kai mirė Kailas? Nieko. Jie tylėjo, užsidarė savyje ir tylėdami kentė skausmą dėl sūnaus netekties. Ar turėtų leisti tą patį išgyventi ir priešais stovinčiai, blizgančiomis akimis nuo ašarų spiginančiai mergaitei?
   Pavartė akis taip ir nesulaukusi jokio patarimo. Žodžiu, sukis, kaip išmanai. Improvizuok. Laimei, didžiąją laiko dalį ji būtent tai ir darydavo. Pirmiausia padarydavo, vėliau apgalvodavo.
   - Ačiū, padėjai, - neiškentusi burbtelėjo dėbtelėdama į sužadėtinį.
   Nujautė, kad šis ilgai neužsibus, mat, atrodė, kad vaikų draugija jam ne itin patinka. Jis privengdavo jos ir nuoširdžiai stengdavosi būti kuo mažiau šalia padaužų. Mielai tą patį būtų dariusi ir Luna, tik likimas nuolat koją pakišdavo ir nepalikdavo kitos išeities. Galbūt dėl to jai ir pavyko susibendrauti su Marlena, o Elijah... Na, to bendravimu nepavadintum, o štai dabar dar viena rudaplaukė. Dar kartą ištikta tokio paties, ar bent jau panašaus likimo.
   Taip, žinoma, palik mane vieną. Ačiū.
   Norėjo garsiai suurgzti ir sugavusi vaikiną už pakarpos parsitempti atgal, tačiau toptelėjo, kad šitaip tik išgąsdintų ir taip, kaip epušės lapą drebančią mergaitę.
   - Nepasiklysk, - pavymui burbtelėjo atsigręždama į viešnią. Ji neatrodė iškalbinga ar nusiteikusi bendrauti. Galbūt ją ištiko potrauminis šokas? Su šituo Luna nemokėjo tvarkytis.
   Lėtai persibraukė rankomis per veidą. Tyliai atsiduso. Ką daryti dabar? Nukreipė žvilgsnį trumpam į pūkų kamuoliuką, o tada vėl į rudaplaukę.
   - Nesiruošiu tavęs skriausti, tenoriu tik padėti, o dėl tėvų... Nežinau, ką tu tiksliai matei ir kaip visa tai suvoki, tačiau pas juos nebegalėsi grįžti. Ne dėl to, kad neleisčiau aš ar kas nors kitas, tačiau jie... Mirė, todėl kelias dienas pabūsi čia. Kol apsiprasi, - gūžtelėjo pečiais, o tuomet gavo nustebti.
   Išplėstomis safyrinėmis akimis žvilgtelėjo į mergaitę, besiglaudžiančią prie jos kūno. Nė nepalietusi šios rankomis galėjo pajusti, kokia sušalusi buvo vienuolikmetė.
   - Mmm... Šito nesitikėjau... - apstulbusi pratarė nužvelgdama niekaip nenustojančią kūkčioti mergaitę. - Paklausyk... Niekas tavęs čia neskriaus, tu saugi, be to, čia šilta. Eime, nusiprausi, sušilsi šiltoje vonioje, persirengsi šiltais drabužiais, o tada galėsiu padaryti kakavos ir jei norėsi, galėsi sėdėti priešais židinį ir glostyti šitą pūkų kamuolį, - didelis, gražus katinas kniaukdamas pasitrynė į juodaplaukės kojas.
   - Eime, - žvilgsniu parodė laiptus, o tuomet pasuko į Marlenos kambarį.
   Rajanui pasiėmus klastuolę, visi daiktai iš kambario taip pat buvo paimti. Neliko nė knygų, nė drabužių, nė pieštukų, nieko, kas primintų betos dukrą. Galbūt taip tik geriau. O dabar čia bus, tik kiek laikinai neaišku, naujosios namų gyventojos kambarys, tik daiktų teks parūpinti.
   Prileidusi vonią šilto vandens ir atnešusi rankšluostį stabtelėjo prie vonios durų.
   - Paieškosiu tau drabužių, - mestelėjo per petį ir tyliai uždarė duris.

[Arabella Dawson]

  Akyse vis dar stovėjo kruvinų, be gyvybės ženklų esančių tėvų kūnų vaizdas. Galvoje be perstojo kartojosi klaikus, išsigandęs tėvų klyksmas, medžiotojų klykavimai, kulkų iššovimų garsai ir kiti kraupūs garsai. Kad ir kaip mergaitė stengėsi susivaldyti, nusiraminti, pamiršti visą tai, bet viskas vis dar stovėjo prieš jos akis, nė trupučio nepadėjo ir nepaskatino nebijoti, nesijausti įskaudintai...
- Aš atsiprašau... - Vos moteriai užsiminus, kad tokių Arabellos veiksmų nesitikėjo, pro ašaras, bailiai, bijodama padaryti, pasielgti kaip nors ne taip, tyliai ištarė. Kaip mat sureagavusi į šiuos žodžius, keliais žingsniais atsitraukė toliau nuo tamsių plaukų savininkės. Išsigandęs žvilgsniukas buvo nusuktas į niekuo neišskirtines grindis. Vienuolikametė kuo įmanydama labiau stengėsi suimti save į rankas, sustabdyti nuolatos besiveržiančiais ašaras ir kūkčiojimą, tačiau tai nebuvo labai lengva. Užsidengusi veidelį drebančiais delniukais, giliai įkvėpusi, Holland nusišluostė ašaras nuo skruostų, bet tai nepadėjo, jie vis vien liko drėgni. Arabella neleido daugiau nė vienai ašarai ištrūkti ir nuriedėti paraudusiais skruostukais, nors kūno drebėjimas, širdį plėšantis skausmas niekur nedingo.
- Gerai... - Niekam neprieštaraudama, klausydama kiekvieno moters pasakymo ar nurodymo, tarė maža, išsigandusi būtybė. Bijojo, po šio baisaus įvykio ji begalo visko bijojo ir niekuo nepasitikėjo. Vaikišką galvelė galvojo, kad ir šie žmonės, bandantys jai padėti, gali ją nuskriausti, nors jie visai neseniai tikino, kad tik bando padėti likimo nuskriaustai mergaitei. Paklusniai nusekusi moterį, pakėlė žvilgsniuką ir prieš akis pamatė vonios kambarį.
- A-ar aš tikrai negalėsiu grįžti atgal į paveikslą?- Prieš nepažįstamajai palikus mergaitę vieną vonios kambaryje, prieš durims galūtinai užsivėrus, Arabella kiek pradrįso ir paklausė. Deja, tačiau taip atsakymo į klausimą ir nesulaukė, tad lėtai pašalino kiek įplyšusius, kruvinus rūbelius nuo liekno kūnelio. Nors begalo sušalęs kūnelis ir bijojo šilto vandens, susikaupusi mažoji burtininkė įlipo į jį. Šiltam vandeniui apglėbus kūną, jis visas sudrebėjo nuo seniai jausto šilumos jausmo. Nors žaizdos ir perštėjo nuo šilto vandens, mergaitė nusiplovė kūnelį ir ilgai neužsibuvusi šiltame vandenyje, išlipo iš jo, išleido vandenį iš vonios ir apsiglebė kūnelį šiltų, dideliu rankšluosčiu. Nors ašaros ir nebeplovė buvusios paveikslo gyventojos skruostų, tai nereiškė, kad ji jautėsi gerai. Priešingai, Arabella visko bijojo, niekuo nepasitikėjo, buvo įskaudinta, sutrypta ir toliau leido likimui su ja žaisti. Veide nesimatė nė vieno laimės simbolio, šis buvo suniuręs, suniukęs, įskaudintas...

[Luna Gardner]

   Žingsniuodama į savo kambarį ir netikėdama, kad namuose ir vėl yra vaikas, už kurį ji, Luna Gardner, yra atsakinga, papurtė galvą. Pastaruoju metu atrodė, kad vaikai krenta iš dangaus ir visais rūpintis privalo ji, kuri mažiausiai nusimano apie rūpinimąsi jais ir kaip turi elgtis, kai jie nusprendžia, kad pats laikas lieti ašaras.
   Giliai įkvėpusi, atidariusi savo spintą ir pasiraususi tarp savo ir Elijah'aus drabužių ištraukė dar naują, prieš kelis metus pirktą džemperį, kurio taip nė karto ir neužsidėjo. Regis, buvo pamiršusi, kad apskritai jį pirko ir šis tūno spintoje.
   Įvertinusi dydį ir pabandžiusi mintyse įsivaizduoti, kaip su keliais dydžiais didesniu džemperiu atrodys maža mergaitė, gūžtelėjo pečiais uždarydama duris. Mažesnių drabužių neturėjo, o ir Marlena visus savo drabužius pasiėmė, tad liko tik vienas variantas. Pasiraususi atmintyje ir prisiminusi, kad tarp išskalbtų drabužių dar turėtų būti likę Marlenos džinsai, surado šiuos ir grįžo prie vonios kambario. Akimirką pamiršusi, kad įsiveržti nederėtų, nulenkė rankeną, bet tą pat akimirką stabtelėjo taip ir nepravėrusi durų.
   - Eee... Galiu užeiti? - pravėrusi duris po teigiamo atsakymo rado naują viešnią susirangusią dideliame, šiltame rankšluostyje ir tuščią vonią.
   Toptelėjo, kad ši nė nesimaudė, tačiau šlapi plaukai pranešė ką kitą. Nežymiai šyptelėjusi padėjo drabužius ant spintelės.
   - Džinsai turėtų tikti, o džemperis, manau, bus per didelis, tačiau šiltas, todėl turėtum greitai sušilti. Apsirenk, palauksiu už durų, o tada eisim paieškoti, ko nors valgomo, - supylusi viską greitai akimirksniu pasišalino iš vonios ir kol mergaitė rengėsi, paklojo šiai lovą.
   Nuojauta kuždėjo, kad po to, ką matė, vienuolikmetė nenorės likti viena kambaryje, nepažįstamame name, nepažįstamų draugijoje, tad nujautė, kad teks pasilikti, kol ši užmigs, arba padaryti raminančios arbatos ir leisti normaliai pailsėti po visų įvykių.
   Lūkuriuodama, vis žvilgtelėdama į duris, atsistojo priešais langą įsispoksodama į naujai išaušusią dieną. Laimei, šį mėnesį pilnatis buvo paskutinę naktį, todėl mergaitės negąsdins po namą slampinėjantys vilkolakiai, o tai jau buvo nebloga pradžia. Reikėjo tik įrodyti, kad jai čia negresia pavojus.

[Arabella Dawson]

  Nelaimingas, tačiau tuščias ir nieko per daug neišduodantis, nepasakantis žvilgsnis kelias minutes žvelgė į nuobodžią vonios sieną. Vaikiškas protas tarsi vis dar bandė suvirškinti tai, kad ši liko viena, be tėvų, be šeimos ir visai nepažįstame, paslaptingame pasaulyje. Prieš tai Arabella nebūtų nė susapnavusi/pagalvojusi apie patekimą į tikrą, realų pasaulį, o ne gyvenimą paveiksle, o tau labiau apie tėvų mirtį ir pasilikimą našlaite. Visa tai vis dar atrodė keista, nesuprantama ir kraupu/baisu vienu metu.
  Durų rankenai kiek nusilenkus, lieknas mergaitės kūnelis krūptelėjo nuo išgąsčio.
  - Taip, - silpnas, tylus balselis pasklido po vonios kambarį, tačiau Arabella kažkodėl buvo pilnai įsitikinusi, kad vis dar nepažįstama moteris šį trumpą ir tyliai ištartą žodelį puikiai išgirdo. Visą tai tik patvirtino prasivėrusios vonios kambario durys. Su prasivėrusiomis durimis kartu į vonios kambarį įėjo ir šaltesnis oras, dėl kurio mergaitė labiau susigūžė, dar labiau prispaudė didelį, šiltą rankšluostį prie savo liekno kūnelio.
  - Ačiū,- Dar spėjo tyliai, kiek besibaimindama ištarti Holland. Kaip greitai tamsiaplaukė pasirodė vonios kambaryje, palikusi rūbus taip pat greitai ir iš jo dingo. Nedrąsiai nusimetusi rankšluostį nuo kūno, drebančiomis nuo vis dar jaučiamo šalčio ir baimės, sukrėtimo po neseniai įvykusių įvykių, rankomis, mergaitė lėtai pradėjo rengtis duotus rūbus. Nors mėlyni džinsai puikiai aptempė kojas, didelis, per daug  laisvai ant liekno jaunosios burtininkės kūnelio krentantis džemperis atrodė tarsi suknelė, beveik paslėpė džinsus.
  Kai kūną jau dengė moters duoti rūbai, mergaitė pasilenkė ir paėmusi rankšluostį nuo žemės, tvarkingai jį sulankstė, padėjo. Žvilgsnis tapo dar liūdnesnis kai nukeliavo iki melsvos, suplėšytos ir kruvinos suknelės. Ji buvo pati mylimiausia Arabellos suknelė, daug jai reiškė, kadangi tai tarsi buvo vienintelis tėvų atminimas, tačiau dabar iš jo nieko gero nebeliko. Giliai įkvėpusi ir besistengdama ašaroms neleisti ir vėl nuriedėti skruostais, drebančia ranka pasiekė durų rankeną ir lėtai ją nuspaudė. Nedrąsiai pravėrusi duris, joms šiek tiek sugirgždėjus, baikščiai dėjo žingsnį pirmyn, taip išeidama iš vonios kambario. Žvilgsnis baikščiai, išsigandusiai lakstė po patalpą. Mergaitė jautė baimę. Ši bijojo pasilikti viena, būti nuskriausta ir sužalota. Nors vis dar nepasitikėjo nepažįstama moterimi ar tuo labiau akimirkai su ja buvusiu vyru, tačiau dabar begalo norėjo, kad šie būtų šalia, kadangi kažkodėl tikėjo, kad jei gali apsaugoti mergaitę nuo viso šio baisaus pasaulio ir jo skleidžiamų pavojų.

[Luna Gardner]

   Išaušusi nauja diena džiaugsmingai pasveikino prie lango stovinčią tamsiaplaukę. Pirmieji saulės spinduliai švelniai paglostė veido odą, perbraukė per ilgus, tamsius plaukus, kiek netvarkingai nugulusius už nugaros, ir nutvieskė visą kambarį. Erdvus, tačiau nedidelis kambarėlis gavo dar vieną progą pasidžiaugti saulės spinduliais.
   Suirzusi nuo akinančios šviesos nusigręžė nuo lango. Kilo mintis užtraukti užuolaidas, tačiau tuoj pat nuvijo šalin. Šviesesnis kambarys simbolizavo saugumą, tad išėjusi iš vonios kambario mergaitė pasijus drąsiau. Arba bent jau turėtų pasijusti. Tamsa visuomet priverčia pasirodyti baisiausius vaizduotės padarinius.
   Nužvelgusi kambarį, liūdnai vyptelėjusi ir turbūt galutinai susitaikiusi su Marlenos išvykimu gūžtelėjo pečiais tarsi pati nesuprasdama, kodėl šitaip pasielgė. Galiausiai ir durys prasivėrė, o pro šias žengė kur kas geriau atrodanti mergaitė. Išvaizda pasikeitė, žvilgsnis - ne. Akimirką stovėjo nė nekrustelėdama, leisdama naujajai viešniai apsiprasti su saulės šviesa, vėsuma ir galbūt kiek atsigauti.
   - Ateik, - ištiesusi ranką paragino tamsiaplaukę pulti į glėbį.
   Apkabinimas visuomet padeda, ypač tokioje situacijoje. Nujautė, kad mergaitei to reikia. Ji aiškiai tai parodė apsikabindama dar svetainėje, tik išgąsdinusi ją privertė atsitraukti.
   - Žinau, kaip viskas atrodo, žinau... Bet čia tu saugi. Šis namas priklauso mano gaujai, o kartu su juo ir milžiniškas plotas miško, niekas. turėdamas proto, nedrįsta čia kelti kojos, o kitiems geruoju tai nesibaigia, todėl esi saugi. Name niekuomet nebūsi viena, čia visuomet kas nors yra: aš, mano vaiki... sužadėtinis, Selena ar kas nors iš mano gaujos. Niekuomet neliksi viena, visuomet bus tas, kuris saugos tave, gerai? Čia gali jaustis saugi, o tai, kas nutiko miške... Man labai gaila... Žinau, ką tenka tau patirti... - kaip įmanydama švelniau ir atsargiau ištarė žvelgdama į vienuolikmetės veidą.
   Ieškojo emocijų. Ieškojo, ko nors, kas leistų suprasti, kaip gi jaučiasi, ką galvoja ir ko nori. Vaikus suprasti lengva, tik jau ne Lunai. Nors patirties, reikėjo pripažinti, turėjo ir gana nemažai, tik, regis, vis tiek nepakankamai.
   - Nori valgyti? Ar verčiau pamiegoti? - žvilgtelėjo į lovą.
   Kvailoka atrodė siūlyti miegoti, kai ką tik išaušo, tačiau turint galvoje, kad naujajai viešniai teko visą naktį klaidžioti miškais, išgyventi tėvų netektį ir atsidurti nepažįstamųjų glėbyje, poilsis atrodė itin reikalingas. Klausimas - ar įmanomas?
   - Be to... Tau tinka mano džemperis, - kreivai šyptelėjo bandydama pralinksminti. - Atrodai, kaip meškiukas, - mirktelėjo.

[Arabella Dawson]

  Mergaitė buvo viena nežinomoje patalpoje ir visa tai ją labai gąsdino, vertė jaustis nesaugiai ir silpnai. Na, ši bent manė, kad buvo viena. Žvilgsniui pagaliau sutikus vis dar nepažįstamos moters žvilgsnį, mergaitė tarsi šiek tiek aprimo, tačiau neigiamos emocijos iš jos pačios bei jos veido, niekur nepabėgo, ji vis dar pilnai nepasitikėjo niekuo, bijojo.
  Moteriai ištiesus rankas ir pakvietus ją apkabinimui, Arabella nepatikliu žvilgsniu pažvelgė į ją, bet galiausiai atsiduso ir nedrąsiai pajudėjo iš vietos. Ši nežinojo ar apkabinimas buvo tai, ko jai dabar reikėjo, ar Arabella gali pasitikėti šia jai pagalbą bandančia suteikti moterimi ir ar ši bus saugi, tačiau įsidrąsinusi, nedrąsiai prisiglaudė prie tamsiaplaukės kūno, lieknomis rankutėmis nedrąsiai apsikabino šią. Priglaudusi galvą prie šių namų savininkės krūtinės, užmerkė akis ir stengėsi nesusigraudinti.
  Aukštaūgei tarsi supratus, kad vienuolikametei šiuo metu tikrai labai reikia paguodos, nors ši ir mažai tepadėjo tokioje būsenoje, ir pradėjus ją guosti, Arabella atrado lašelį pasitikėjimo ja, tačiau vis vien nesijautė labai saugiai šioje vietoje.
  - O... O jie manęs nenuskriaus? Tas... dėdė atrodė piktas, lyg manęs nemėgtų... Lyg būtų vienas iš tų, kurie nužudė mano tėvus... - baugiai, tyliai į moters marškinėlius sumurmėjo Holland. Mergaitė bijojo reakcijos į tariamus žodžius, bijojo pasakyti kažką ne taip, tačiau žinojo, kad šios gelbėtojai nebūtų patikusi ir tyla.
  - Koks tav... jūsų vardas? - nežinodama kaip kreiptis į tamsiaplaukę, paklausė buvusi paveikslo gyventoja. Lieknas kūnelis ir toliau švelniai glaudėsi prie juodais rūbais pasidabinusios moters. Kalbėjimas šiek tiek padėjo susikaupti, nesusigraudinti ir neapsiverkti, o apkabinimas, nesijausti vieniša ir paliktai likimo valiai.
  Sulaukusi sekančio klausimo, nieko į jį neatsakė, tik nežymiai papurtė galvą, taip duodama nebylų atsakymą ir tarsi atsakydama, kad šiuo metu visiškai nieko nenori. Kad ir kokia buvo pavargusi ar alkana, miegoti ar valgyti tikrai nebuvo pasiruošusi. Maistas nė trupučio netraukė, nors ir kaip organizmas jo reikalavo. Mergaitė bijojo užmerkti akis ir susapnuoti ne ką kitą, o negyvus tėvų kūnus, krauju nuspalvinta baltą sniegą aplink juos. Ši nenorėjo viso to pamatyti dar kartą, visą tai patirti dar kartą. Apie baisią tėvų mirtį buvo baisu net pagalvoti, ašaros kaip mat kaupdavosi akyse, tad Arabella nė negalėjo įsivaizduoti, kaip reaguotų, jeigu sapnas privestų prie tikroviško, vaizdinio šių kraupių įvykių prisiminimo.
  Išgirdusi sekančius moters žodžius, mergaitė prisiglaudė dar arčiau, nors neaišku ar tai buvo įmanoma, šniurkšelėjo nosimi stengdamasi neleisti ašaroms pabėgti iš akių...

[Luna Gardner]

   Prisikando lūpą, jog nevyptelėtų iš nepatiklaus, abejingo žvilgsnio, nukreipto tiesiai į ją. Tai nebuvo pirmas kartas, kai kas nors šitaip spokso. Abejingai, akivaizdžiai svarstydamas ar verta pasitikėti. Visgi juk mergaitė buvo pakviesta pulti tiesiai vilkei į glėbį. Abejotina, kad kitomis aplinkybėmis tamsiaplaukė būtų bent pažvelgusi į Pusmėnulio gaujos alfą.
   Mažam, lieknam kūneliui prisiglaudus prie raumeningo, ištreniruoto ir tvirto, toptelėjo, kokia gležna ir silpna vienuolikmetė stovėjo šalia. Luna netgi ėmė svarstyti, kokia buvo pati, kai viso labo tebuvo pirmakursė. Regis, jau tuo metu išsiskyrė gan nebloga fizine forma. Gaila, jog likimas ir Fortūna nusigręžė nuo dėl nieko nekaltos mergaitės. Neturėjo šitaip pasibaigti viskas, bet medžiotojai, kaip tamsiaplaukė ja spėjo suprasti, nesirenka aukų. Aukomis tampa visi, kurie pasimaišo jiems po kojomis.
   Kaip įmanydama švelniau paglostė žemaūgės nugarą. Žinojo, kad toks prisilietimas nepadės užsimiršti, tačiau padės šiek tiek atitrūkti nuo kankinančių minčių.
   - Ne, - ramiai atsakė pakreipdama galvą ir žvilgtelėdama į varno juodumo plaukus ir liūdną mergaitės veidelį.
   Reikėjo paguosti naująją viešnią, tačiau kaip tai padaryti, neatskleidžiant visų faktų, kurie įbaugintą vaiką galėjo išgąsdinti dar labiau? Pasakyti, kad kelias dienas pagyvens vilkolakių name kartu su jų vade ir jos sužadėtiniu vampyru? Šitai derėjo atskleisti kiek vėliau, o dabar...
   - Jam tik sunkiai sekasi bendrauti su vaikais, tačiau po kurio laiko apsipras ir galbūt susibendrausit, - nežymiai šyptelėjo. - Ir ne, jis nėra vienas iš medžiotojų, kurie šitaip pasielgė su tavim ir tavo šeima. Prireikus jis gins tave, - linktelėjo žvilgtelėdama pro langą.
   Kilstelėjo antakį sulaukusi klausimo, tačiau ne iškart nusigręžė nuo lango. Kurį laiką spoksojo į mišką, o tuomet žvilgtelėjo į mergaitę.
   - Luna, ir nesikreipk į mane "jūs", man ne aštuoniasdešimt, - kreivai vyptelėjo. - O tu?
   Suvokusi, jog nei miegoti, nei valgyti tamsiaplaukė nenori, apsidairė svarstydama, kaip geriausia būtų nukreipti nuo niūrių minčių. Kovoje geriausia taktika - išblaškyti, o šitam padeda pokalbis. Kaip nesąžininga, jog kovos strategijas ji gali pritaikyti ir čia.
   - Įsitaisyk, - parodė paklotą lovą ir pati susirangiusi ant krašto pasisuko į vienuolikmetę. - Papasakok, ką labiausiai mėgsti veikti.
   Kur buvęs, kur nebuvęs, čia pat prisistatė ir Meino meškėnas miaukdamas, prašydamas dėmesio. Liuoktelėjęs ant lovos pūkų kamuoliukas ėmė uostinėti nepažįstamąją.

[Arabella Dawson]

  Švelnūs moters veiksmai, apkabinimas ir nugaros glostymas, gal šiek tiek ir padėjo pasijausti mergaitei geriau, bet ši vis dar jautėsi sudaužyta, kadangi tokių įvykių greitai pamiršti ar su jais greitai susitaikyti, buvo tiesiog neįmanoma. Na, bent Arabella taip manė.
  Šiltas Lunos glėbys ir švelnūs jos prisilietimai leido minutėlei atsipalaiduoti, pasijausti tarsi būtų mamos glėbyje, leisti baisiems įvykiams pabėgti iš atminties, bet deja, tai nesitęsė ilgai. Mergaitė bijodama, kad jos gelbėtoja gali pasijusti nepatogiai, susinepatoginusiai dėl tokių meilių prisiglaudinėjimų, atsitraukė, bet vis tiek liko sėdėti visai netoli netoliese tamsiaplaukės.
  - Tai tas dėdė geras ir jis tikrai manęs nenuskriaus? Man nereikia bijoti? - nedrąsiai paklausė buvusi paveikslo gyventoja ir kukliu, daug besitikinčiu iš moters, liūdnu bei nepatikliu žvilgsniu pažvelgė į vieną iš savo gelbėtojų. Mergaitės žvilgsnis priminė vargšą, vienišą, liūdną pasimetusį šunytį, prašantį būti išgelbėtu ir nepaliktu likimo valiai.
  - Gerai, Luna. Aš Arabella. Arabella Holland, - prisistatė vienuolikametė, bet į sekantį moters užduotą klausimą, neatsakė visiškai nieko. Tai nebuvo dėl to, kad nedrįso. Jaunoji Holland tiesiog nežinojo galimo atsakymo į jį. Gyvendama paveiksle ji negalėjo užsiimti kažkokiomis ypatingomis veiklomis, tad ir tiesiog tikriausiai neturėjo sau mėgstamos veiklos arba tiesiog nežinojo kokia ji buvo, dar nebuvo jos atradusi.
  Mergaitei tylint ir nejaukiai, gan liūdnokai žvelgiant į Luną, iš šios situacijos ją išgelbėjo atėjęs pūkuotas, mielos, draugiškos išvaizdos katinukas. Arabellos lūpos kiek prasivėrė iš nuostabos, ši atsigulė minkšoje lovoje ir nedrąsiai paglostė pūkų kamuoliuką. Šiam pradėjus patenkintai murkti, mergaitė jau drąsesniais judesiais pradėjo jį glostyti, tačiau nė pati nepajautė kaip pavargusios akys užsimerkė, kūnas pasidavė nuovargiui ir ši užmigo. Ranka glosčiusi naują draugą nusviro, o iš tamsiaplaukės lūpų girdėjosi tik ramus, tylus kvėpavimas.

[Luna Gardner]

   Juto, kaip prie kūno besispaudžiantis kūnelis pamažu atsipalaidavo ir šiek tiek nurimo. Naują būseną išdavė ir kiek pasikeitęs kvėpavimas. Ar tikrai reikėjo tiek ne daug? O gal įtakos turėjo kiti objektai?
   Kilstelėjo galvą mergaitei atsitraukus. Rankos nugulė ant kelių, kol safyrinės akys tyrinėjo mažametę. Ši taip stipriai skyrėsi nuo Marlenos, jog Luna net ir norėdama negalėjo jų susieti. Bent jau ne charakterio savybėmis.
   - Ne. Šiame name tau nereikia nieko bijoti, esi saugi, - dar kartą patikslinusi, bandydama nesuirzti ir kaip įmanydama švelniau atsakė į užduotą klausimą.
   Sulaukusi keisto žvilgsnio nukreipė savąjį kitur. Nemėgo, kai kiti liūdnomis šuniuko akytėmis spigindavo vildamasi, kad ji padarys tai, ko buvo prašoma. Netinkama manipuliacija prieš ją. Tiesa, šįkart mergaitė turbūt tenorėjo žmogų, kuriuo čia, naujoje vietoje, galėtų pasitikėti, tik visgi Luna neatsisuko ir žvilgsnio nepriėmė. Pasitikėjimas taip lengvai neužsitarnaujamas, tam reikės daug laiko ir pastangų. Abipusių.
   - Sveika atvykusi į naujus... - pamaniusi, kad žodis "laikinus" gali sukelti tik bereikalingą stresą vienuolikmetei, nutylėjo. - Namus, Arabella, - šyptelėjo pakildama nuo lovos.
   Stovėdama šalia lovos, ant kurios drąsiai buvo liuoktelėjęs King'as, stebėjo, kaip šis itin lengvai susibendrauja su naująja viešnia. Nežymiai šyptelėjusi, palaukusi, kol mergaitė įsidrąsins, o tuomet visai (ne)tikėtai užmigs, nužingsniavo prie lango. Kelias akimirkas žvilgsniu klajojo po ežerą ir tyvuliuojantį vandenį, o tuomet nieko nelaukusi užskleidė užuolaidas leisdama tamsai pasiglemžti kambarį. Visgi rytinė saulė nepasidavė ir keletas spindulių prasprūdo pro medžiagą, laimei, klajojo tik grindimis ir miegoti vienuolikmetei netrukdė.
   Įsitikinusi, jog ši tikrai miega, o King'as taip pat tyliai murkdamas snaudžia, tyliai užvėrė duris ir nusileido į apačią.

[Arabella Dawson]

  Mažas, be daiktų buvęs kambariukas, per beveik vienerius metus, 9 mėnesius, buvo labai pasikeitęs. Šiame labai atsispindėjo gamta, buvo daug augaliukų, kurie reikalavo daug dėmesio, pūpsojo kelios pilnos lentynos knygų, dominavo pakankamai gamtiškos ir pastelinės spalvos. Kambarys buvo labai jaukus ir būtent jame Arabella jautėsi tarsi namie, jautėsi sava, saugi, suprasta. Ši vieta per devynis mėnesius sugebėjo tapti šios namais, o joje gyvenantys žmonės, širdžiai artimais šeimos nariais ir draugais. Čia buvo tiesiog malonu ir jauku gyventi, kadangi mergaitę visą laiką supo taip jos mylima gamta, kuri ypač dabar, vasara, buvo pasakiškai graži, šilti, draugiški ir malonūs žmonės, jauki atmosfera.
  Tiesa, vieno iš pagrindinio šio namo gyventojo, globėjos sužadėtinio, Arabella vis dar nebuvo normaliai sutikusi ir kiek prisibijojo jo. Elijah atrodė gan grėsmingas, ne pats draugiškiausias ir šilčiausias žmogus, kurį buvo galima sutikti pusmėnulio vilkų gaujai priklausančiame name prie ežero. Nors šie kartais ir prasilenkdavo name, bet kalbėjusi su juo(neskaičiuojant pasisveikinimo) ar susitikusi ilgesniam laiko tarpui, Holland nebuvo ir labai bijojo to momento. Žinoma, vos tik varniukė užsimindavo apie savo baimę Lunai, ši tik nusijuokdavo ir pasakydavo, kad Elijah yra geras ir draugiškas žmogus, ši tikrai susibendraus su juo. Deja, tačiau tai mergaitės baimės iš jos niekad neišvarydavo, ji globėjos žodžiais nepatikėdavo.
  Juodas džemperis ir juodos treninginės kelnės maloniai ir patogiai gludo prie mergaitės kūno, kol pati ji patogiai įsitaisiusi sėdėjo lovoje. Ant jos kelėnų pūpsojo herbologijos knyga. Ne, ji nebuvo užduota namų darbams ar kažkam panašaus. Holland tiesiog jautė net kiek per didelę meilę gamtai, tad tiesiog pati savo noru daugiau domėjosi ja, skaitė knygas papildomai ir žinoma, vos tik atradusi laisvą minutėlę, kaip mat bėgdavo į šį namą supančią pasakišką gamtą. Jaunoji burtininkė būtų mielai praleidusi gamtoje visą savo laisvą laiką, tačiau negalėjo, nes pati puikiai žinojo, kad turi užsiimti ir kažkuo kitu, ne tik buvimu gamtoje. Be to, Luna vis dar mokino šią savigynos, o Arabella stengėsi klausytis kiekvieno šios nurodymo, nepraleisti nė vienos pamokos ar nepasirodyti per daug silpna, kas buvo kiek sunkoka kai mergaitės kūnas nebuvo gerai ištreniruotas...

[Luna Gardner]

   Safyrinės akys atsispindėjo šaltame, skaidriame stikle. Ryškios, keistai žėrinčios akys, primenančios du sunkiai įperkamus brangakmenius trumpam dingo. Lūpas paliko lengvas atodūsis, o tuomet lange ir vėl sužibo safyrai. Stovėdama priešais langą rankose Luna laikė pustuštį puodelį su karštu šokoladu, dar nespėjusiu atvėsti. Juodi, liemenį siekiantys plaukai už nugaros krito nepaklusniomis, kiek susivėlusiomis garbanomis ir mergina tai puikiai matė lange, tačiau ignoravo. Užuot susitvarkiusi juos, ji stebėjo savo augintinį.
   Neseniai nupjauta žole, prigludęs prie žemės, link nekalto paukštelio iš lėto sėlino King'as. Pūkuota, puošni uodega retkarčiais švystelėdavo į šalį, o tamsiaplaukė galėjo prisiekti, kad matė, kaip tokiomis akimirkomis katinas išleisdavo savo nagus. Tokia medžioklė keistai hipnotizavo ir mergina šitaip prastovėjo daugiau nei dešimt minučių, bet nuo lango nesitraukė. Žinojo, kad King'as vargšo paukštelio nesužeis. Jam tai nerūpėjo, nė karto per tiek metų šis nebuvo sugrįžęs nešinas mažu lavonu. Dabar irgi neturėjo sugrįžti pas šeimininkę su sparnuotoju.
   Kaip ir tikėjosi, meino meškėnas liuoktelėjo išgąsdindamas nekaltąjį, o šiam nuskridus tik grybštelėjo orą. Ir šįkart be nagų. Vos matomai šyptelėjusi papurtė galvą ir kilstelėjusi puodelį ištuštino pagauliau šį. Įmetusi į kriauklę šį pasisuko laiptų link, bet vilkiškai klausai sugavus žingsnius, patraukė durų link. Plačiai atlapojusi duris ir žengusi žingsnį į lauką, gavo nustebti.
   - Tu, - sušnypštė stebėdama, kaip dideliais žingsniais jos link artėja puikiai pažįstamas asmuo.
   - Žinojau, kad būsi manęs pasiilgusi, bet kad šitaip, - patenkintas savimi dėbtelėjo į tamsiaplaukę, o tada trumpam stabtelėjęs, kelias akimirkas žvelgęs į safyrines akis įžengė į vidų.
   - Aš nekviečiau tavęs užeiti, - suirzusi tėškė aiškiai parodydama, kad Etanas čia nelaukiamas.
   Visu kūnu ir visa savo esybe ji troško perkąsti šiam gerklę, priversti klykti iš skausmo, kęsti baisiausią ir žiauriausią agoniją. Ji nekentė jo, o mintis, kad jos jausmai Etano atžvilgiu sutampa su Elijah, teikė pasitenkinimo. Anksčiau ar vėliau jie pribaigs jį.
   - Žinau, mieloji, todėl užėjau pats, - šelmiškai šyptelėjo. - Tėvai pamiršo išmokyti tave madagybių, bet nieko tokio, niekada nebūna per vėlu, - caktelėjo liežuviu apsidairydamas.
   Sunkiai tramdydama neapykantą prisimerkė atidžiai sekdama kiekvieną nelaukto vampyro žingsnį. Šis it jausdamasis namuose patogiai įsitaisė ant sofos priešais židinį, pakreipė galvą ir įsispoksojo į namo savininkę. Luna degte degė noru šiam taip trinktelėti, kad ta įžūli šypsena amžiams dingtų nuo jo veido.
   - Smagu buvo tave pamatyti, o dabar nešdinkis, neturi, ką čia veikti, - ranka parodė į duris, o prireikus pasiruošė pati išmesti šį už pakarpos.