[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Drėgna ranka braukdama nuo megztinio pūkus, Marlena šypsojosi. Jai patiko leisti laiką su Luna - būtų tai tos nelemtos treniruotės ar mėginimas susprogdinti virtuvę. Tokiomis akimirkomis susikurdavo iliuzija, kad viskas gerai, o pasaulis saugus. Net ir audra su savo žaibais, kurie apakindavo ir apkurtindavo - ir tai buvo to saugaus ir mylinčio pasaulio dalis.
 Nusivaliusi dalį katino plaukų ir, nusiplovusi rankas, pasiraitojo rankoves. Realiai, ji niekada nieko nekepė, tik kartais stebėdavo kaip Selena mistiškai paversdavo kelis kiaušinius, sviesto gabalą ir krūvą miltų gardumynais, sukviečiančiais visus į virtuvę. Tada visas pirmas aukštas prisipildydavo šnekų ir juoko. Ir gyvenimas būdavo gražus.
 Tylėdama, Ashley stebėjo, kaip iš įvairiausių kampų Luna traukia ingredientus ir daiktus. Virtuvėje mergaitė nesigaudė, tad tokia pagalba paspartino keksiukų gaminimo procesą keliais šimtais kartų. Ir nors rudaplaukė mieliau būtų pati pasikuitusi neištyrinėtoje virtuvės karalystėje, dabar ji išspaudė šiokią tokią dėkingumo šypsena.
 Kokia dar šefo kepurė... Pirštais šukuodamasi plaukus, ji klausėsi Lunos vardinamų instrukcijų, o kai surišo rudas sruogas į nelaisvę, priėjo prie dubens ir įmušė pirmą kiaušinį. Po to dar vieną. Trečio nerado. Stebėdama tobulai apvalią formą prarandantį trynį, Marlena tyliai konstatavo akivaizdų faktą:
-Tai neslepi, kad manęs pasiilgsti.
 Po to sekė atsargus cukraus matavimas. Galiausiai, balti kristalai sukrito į gelsva mase tapusius kiaušinius. Pakėlusi akis į juodaplaukę, mergaitė paklausė:
-Luna, kas aš tau esu?
Blykstelėjo žaibas ir po akimirką viską užgožusios šviesos kažkur miške tragiškai mirė medis.

[Luna Gardner]

   Safyrinės akys kiek primerktos stebėjo bene didžiausią galvos skausmą, vardu – Marlena. Mažosios Hatfield veide žaidžianti šypsena kėlė įtarimų. Įprastai paskendusi mintyse ir apmąstymuose Hatfield nesišypsodavo, jei apskritai – beveik niekada nesišypsodavo, todėl dabar tai... Na, buvo keli variantai.
   Variantas A: mintis apie virtuvės sprogdinimą išties patiko Waah bulvių gerbėjai ir ji jau turėjo puikiausią planą, kaip tai padaryti.
   Variantas B: pasiūlymas išsikepti gardėsių ir išmėginti savo jėgas virtuvėje buvo nepakartojamas ir privertęs mergaitę šitaip plačiai šypsotis.
   Kad ir kuris variantas sukosi naujosios virėjos galvoje, Luna nesijaudino. Pasiruošė abiems. Netgi apsidraudė ir nuo trečiojo, nors tiksliai jo nė pati nežinojo.
   –Tavęs? Ne, –tarsi rudaplaukė būtų pasakiusi, ką nors neįtikėtino, papurtė galvą nusijuokdama, –kalbėjau apie betvarkę tavo kambaryje. –Kilstelėjo antakius.
   Galėjo prisipažinti, pasakyti tiesą be jokių kvailiojimų ir juokavimų. Galbūt taip būtų buvę geriau, tačiau tokiu atveju – ji nesielgtų taip, kaip jai įprasta. Be to, koks gyvenimas be šunybių ir kvailysčių?
   –Man regis, tu manęs pasiilgai labiau. –klausiamai žvilgtelėjo į mergaitę beriančią cukrų į neišplaktų kiaušinių masę. Jeigu nepažinotų jos – pamanytų, kad Marlena geriausias ir ramiausias vaikas pasaulyje. Susikaupusi ir tarsi apie kažką mąstydama ji itin tiksliai ir kruopščiai vykdė visus recepto nurodymus. Ech, tas žodelis „jeigu“... Jeigu ne žodis „jeigu“, visi būtų milijonieriai.
   Didelėms, žalioms akims susitikus su safyrinėmis, mergina krūptelėjo. Buvo užpulta iš pasalų. Stebėdama, kaip Marlena darbuojasi, nesitikėjo sulaukti jos dėmesio, o ypač tokio netikėto klausimo.
   Žioptelėjo, lyg žuvis išmesta į krantą. Atvirai – nežinojo, ką derėtų pasakyti. Waah bulvių gerbėją visuomet laikė Džesikos dukra ir pažadu rūpintis ja, bet pastaruoju metu... Ji tapo kažkuo daugiau. Daugiau nei pati Luna suprato.
   Nemoki žaisti? Apeik taisykles.
   –O kuo norėtum? –klausimas į klausimą. Šitaip kai kurie politikai yra mokomi atsakinėti į žmonių užduotus klausimus. Neįprasta taktika išlipti iš balos sausam. Bėda ta, kad juodaplaukė per gerai pažinojo savo ramybės drumstėją, jog paliktų neatsakytą jai adresuotą klausimą. Tik ką atsakyti?
   –Kartais jaučiuosi lyg motina, auginanti maištaujančią paauglę, kuri nešioja angelo auroelę tik prie manęs, –šyptelėjo dėbtelėdama į mergaitę, –bet pažadas tavo motinai priverčia nuvyti tokią mintį... Bet tu man rūpi. Veniškai rūpi ir esi svarbi. Turbūt labiau nei pati suprantu. –Galiausiai giliai įkvėpusi prisipažino. Nežinojo, ar tokio atsakymo Ashley laukė. Bet kokiu atveju – turės tikti, Luna nemokėjo reikšti jausmų. Galbūt tiksliau būti teigti, kad nemėgo apie juos kalbėti. Tuomet jausdavosi pažeidžiama.
   –Nežinau, kaip tiksliai turėčiau tai apibūdinti. –Gūžtelėjo pečiais nusukdama žvilgsnį į rankose esantį receptą. Dabar ji vengė Marlenos žvilgsnio.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Iš šono viskas atrodė... Šeimyniškai. Neįtikinamai. Ir nors žinojo, kad pasiilgo Lunos ir namų, mergaitė nieko nesakė ir jos veide toliau tik švietė vos pastebima šypsena. Cukrus sparčiai gėrė kiaušinio trynį, pageltonuodamas kaip švilpis, ilgai negavęs šokolado.
 Ir štai, žalios Ashley akys įdėmiai stebėjo Luną ir nepraleido net to vos pastebimo krūptelėjimo ir sutrikimo. Galėjai beveik fiziškai pajusti virtuvėje pasikeitusią nuotaiką, kuri kaip sunkus akmuo užgulė vidų. Galbūt nereikėjo jai gadinti visko su savo vidiniais apmąstymais? Marlena jautė, kad Luna vengia atsakyti į klausimą. Abi jos vengė kažką sau pripažinti, o tas kažkas atrodė neįtikėtinai svarbus. Nieko nepasakantis klausimas privertė rudaplaukę šiek tiek susiraukti, tačiau po jo sekę Lunos žodžiai...
 To Marlena nesitikėjo. Rankoje spausdama plaktuvą, ji žiūrėjo kažkur pro merginos petį. Ir nieko dėl to nesakė. Kažkada turbūt paaiškės. Kaip ir žodžiai, į kuriuos reiktų supakuoti jausmus ir įteikti kitam kaip dovaną.
 Tylą užpildė ūžimas. Rudaplaukė stebėjo, kaip cukraus košė sparčiai susimaišo su kiaušiniais ir lieka tik gelsvas ir neaiškus skystis.
-Sviesto nepadavei. Ir miltus reikia išsijoti,-grįždama prie keksiukų gaminimo tarė mergaitė. Na, Marlena tik spėjo, kad taip reikia daryti, mat ne vieną kartą matė, kad taip darė Selena. Painiava. Ir vėl jausmai išsipūtė, įgavo dramblio formą ir įsitaisė kampe, didžiulėmis akimis stebėdami savo aukas.
 Regis, šis dramblys kambaryje tupės dar ilgai.

[Luna Gardner]

   Prisimerkė. Šalia stovinti mergaitė taip bijojo pasitikėti pasauliu ar atskleisti savo jausmus, jog puikiai išmoko slėpti tai, ką jautė. Vieną akimirką atrodydavo, kad ji perprato Marleną ir ši it atversta knyga gulėdavo priešais nosį, o kitą – užsiversdavo neleisdama nė žvilgtelėti į pirmąjį puslapį.
   Būdama vos trylikos Ashley mokėjo slėpti jausmus geriau nei suaugusieji. Nei Luna.
   Merginai Džesikos dukra tebebuvo neįminta mįslė.
   Giliai įkvėpė, lėtai iškvėpė. Pasisuko į barą tyliai nagais barbendama į šio paviršių. Ar dabar pats laikas iškelti baltą vėliavą ir pranešti, kad kovos nebetęs? Atrodė beviltiška. Ji pabandė būti atvira, parodyti tai, kaip jautėsi, o štai, kokį atsakymą gavo. Priežastis, kodėl ji vengia kalbėti apie savo jausmus.
   Nesąžininga.
   Pabandė save įsivaizduoti Džesikos vietoje. Pažvelgti į Marleną, kaip į dukrą. Bėda buvo ta, kad ji nebuvo motina, o jaunoji Hatfield – jos dukra. Su Džesika ji nebūtų taip elgusis. Joms būtų buvę paprasčiau.
   – Gudrus ėjimas, – pagaliau prabilo vis dar nežiūrėdama į mergaitę, bandančią sugrįžti prie keksiukų gaminimo. Bergždžios pastangos.
   – Tik kiek ilgai tai tęsis? – pakeiprė galvą į klastuolę. Safyrinės akys susidūrė su didelėm, samaninėm akim. Akių kontaktas tetruko vos akimirką. Masė, reikalaujanti daugiau produktų, privertė nukreipti žviglsnį šalin.
   – Aš nebežinau, ko man imtis ir kaip su tavimi bendrauti. Galiu pasiduoti ir paprasčiausiai palikti tave vieną, jei tik tau taip bus geriau, – suirzusi prakalbo paduodama sviestą, – nes vieną akimirką atrodo, kad pagaliau viskas gerai, bet kitą... – praradusi viltį numojo ranka imdama sijoti miltus.
   Tebus taip, kaip nori Marlena.
   – Negaliu patikėti, kad iš tiesų kepu keksiukus... – burbtelėjo lyg bandydama nukreipti pokalbį kita linkme.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Akivaizdu, kad Marlenos bandymas pasukti pokalbį keksiukų link suerzino Luną. Nagų barbėjimas į baro paviršių priminė lauke siaučiančią audrą. Na, tai irgi buvo audra. Tik ši siautė nematomoje ir neapčiuopiamoje erdvėje, apimančioje šias dvi žmogystas.
 Ir kada išauš giedra diena?
 Tyla išsitęsė. Nežinodama, ką daryti, ir jausdamasi, tarsi tuoj į ją skristų koks peilis, mergaitė bijojo pajudėti. Visa ši įtampa ir viduje tik besipučiantys jausmai bandė ją sutraiškyti iš vidaus, bet juos paleisti ir išleisti ji bijojo. Ji bijojo savęs pačios labiau nei ko kito. Ir tai Marlenai atrodė juokinga, kad pasaulyje, kur kiekviename žingsnyje tyko pavojai, jai labiausiai reikia saugotis būtybės, kas rytą žvelgiančios iš veidrodžio žaliomis akimis.
 Apgailėtina.
 Ir kaip tai paaiškinti Lunai?
 Nebendrauk, palik. Negi tau tikrai reikia tokios naštos?
 Kad ir kaip norėjo ištarti tuos žodžius, Marlenai tarsi kas gerklę užspaudė ir beliko atsidusti. Ar reikėjo kepimo miltelių? Turbūt reikėjo, nors Ashley nebeprisiminė recepto. Dabar mintys buvo taip viskuo perpildytos, kad galva atrodė tuščia. Tačiau balti kaip sniegas milteliai iš pakeliai krito į geltoną masę, pasiekdami Vienybę.
-Sviestą reikia ištirpinti,-tarsi pokalbio net nebūtų buvę, pratęsė mergaitė. Kadangi tai buvo du paskutiniai likę ingredientai, Ashley neliko nieko kito, kaip stovėti vidury virtuvės su sviestu ir mintimis ieškoti puodų.

[Luna Gardner]

   Kurį laiką spoksojo į priešais esančią sieną. Tuščiu žvilgsniu žvelgė priešais save ir nieko nematė. Matė, tik to nesuprato. Jautėsi keistai. Atėjo laikas paprasčiausiai susitaikyti su tuo, kas vyko tarp jos ir Marlenos. Ji turbūt niekad nepralauš ledo užtvaros, pastatytos pačios mergaitės. Nežinojo, kur buvo bėda. Nesuprato, ką daro ne taip, ar ko nedaro. O galbūt to visai nenorėjo pati klastuolė.
   Tam reikia laiko... Daug laiko...
   Netekti artimo sunku. Prisiminė Kailo mirtį ir kaip ilgai kentėjo dėl to kaltindama save. Laiko reikėjo ir Ashley. Toptelėjo, kad ji pernelyg ją spaudžia. Dar vienas įrodymas, kad ji nemokėjo elgtis su vaikais.
   Trenkė žaibas, tik ne lauke, o viduje. Nustebusiomis akimis grįžtelėjo į mergaitę, leptelėjusią apie sviestą, lyg nieko nė nebūtų buvę.
   Taip geriau...
   - Žiopliuke tu, puodas už tavęs, - kikendama papurtė galvą svarstydama, kaip stipriai pokalbis paveikė ir ją. Mintys tebeklajojo kitur.
   Papurtė galvą. Sugrįžo prie keksiukų gaminimo proceso. Į dubenį, su persijotais miltais, vos neįpylė kepimo miltelių. Kiek prisiminė - tai jau buvo spėjusi padaryti Ashley įberdama jų į bendrą masę. Turbūt reikmės tam didelės neturėjo.
   - Duokš, - ištiesusi ranką susigrąžino mergaitei įteiktą sviestą ir nedidelę keptuvę, - gali išsirinkti popierėlus ir sudėti į formeles, - bijodama, kad dar visko besimokanti paauglė gali apsideginti tirpindama sviestą, šito ėmėsi pati. Tik neaišku, kas būtų buvę blogiau: Marlenos bandymas ištirpinti sviestą, ar jos, Pusmėnulio gaujos alfos.
   Kantriai laukdama, kol pieno produktas ištirps ir atvės, akies krašteliu stebėjo klastuolę, regis, visai laimingą, besisukančią virtuvėje. Toptelėjo, kad jei šitai teikia laimės mergaitei, jos dažniau galės gaminti, tik garsiai tokių minčių neištarė. Vėliau. Galbūt...
   - Bandysi pati supilti viską į formeles? - pagaliau viską supylus ir išmaišius į vientisą masę, paklausė stumtelėdama formeles ir pamosuodama dideliu šauktu, kuriuo įprastai tokį darbą atlikdavo Selena.

[Elijah Chris Dawson]

  Po to keisto ir neįprasto susitikimo su Joseph' u prabėgo ne pilnas mėnuo, tačiau Elijah' us ramybės negalėjo rasti iki šiol. Bloga nuojauta kasdien vis tik stiprėjo, o dar tas keistas vyras su apsiaustu vidurį skersgatvio susistabdęs vampyrą ir į jo paltą įmetęs popieriaus skiautelę su žodžiais "saugok Luną ir save" - tą nerimą tik pagrindė. Juk niekas be reikalo taip nerizikuos dėl to, jog juos perspėti, galbūt tam buvo rimta priežastis pagrįsta faktais.
  Rudaplaukis niekaip to negalėjo išmesti iš galvos ilgą laiką, nors išeidamas ir palikdamas vampyrus nuošalį tikėjosi viso to atsikratyti, nors kita vertus, galbūt antgamtikas suklydo taip į pavojų įtraukdamas ne tik save, bet ir ją - Luną. Ir dabar tik laiko klausimas, kada jie puls, nežinia kaip ir kur, tačiau tai įvyks, o Chris' as turi būti pasiruošęs apginti ją, nes ji nė nenumano kiek tie "žvėris" gali būti pavojingi, kai jie niršta. Kartais geriausia išeitis atrodo Elijah' ui tyliai išeiti ir išnykti, tačiau ar tada jis gebės gyventi. Gyventi be jos. Vargu.. Verčiau jis kovos ar mirs, bet netaps bailiu ar skystablauzdžiu nevykėliu.
  Šią akimirką Chris' as sėdėjo ant lovos krašto, spoksodamas į mažą, nieko vertą lapelį su perspėjimu, bandė suvokti, susiprasti ar tai tėvo darbas, ar tai jis nori kesintis į Elijah, o gal į Luną su viltim, kad jei jai kas nutiks sūnus grįš atgal..?
- Kas tu? - Sugniaužė kumštį, akimirksniu iš lapelio teliko mini kamuoliukas, kurį neužilgo rudaplaukis vėl įmes į paltą ir tikėsis, kad tai tik pokštas. Netikęs pokštas.. O po kelių dienų vėl jį išsitrauks ir ieškos atsakymų, tačiau ar dar verta? Juk praėjo jau savaitė, šis loginis uždavinys neatrodė jam įkandamas.
  Pakilęs nuo lovos, nužingsniavo link šiukšlinės ir atsikratė to, kas šešias paras jį varžė, suvokė, kad tas juodai ant balto parašytas dalykėlis atsakymų neduos, jų teks ieškoti kažkur kitur, o ir dabar geriausia išeitis antgamtikui buvo užmigti, nors dar tikėjosi sulaukti juodaplaukės, tačiau akys pačios lipo ir prašėsi pasinerti į tamsą. Kelios bemiegės naktis jam nebeleido blaiviai mąstyti, galbūt dėl to jis vis dar neturi to, kas nori jiems pakenkti.
  Tad tik papurtė galvą, keli šlapi lašai nuriedėjo, nuo ne išdžiovintų plaukų, Dawson' o skruostu, tačiau į tai jis nebeturėjo jėgų kreipti dėmesio, tad tik įsitaisė savo lovos pusėje. Momentą bandė mąstyti, spoksojo į lubas, tačiau pats nepajusdamas užmerkė akis ir akimirksniu viską pamiršo.

[Luna Gardner]

   Giedra naktis, gaubiama paslapčių, saugojo apačioje risnojančius Pusmėnulio gaujos vilkus. Pilnaties šviesos nutviekstas miškas, slegiamas keistos tylos ir, regis, besikėsinantis į viską, kas gyva, iš pažiūros galėjo atrodyti kraupiai, tačiau nė vienam vilkui netoptelėjo, kad toks vaizdas baugina. Jaunesnieji vilkai vartėsi kūliais vienas per kitą, kol vyresnieji slampinėjo po mišką, ar ramiai ilsėjosi prie namo tarsi saugodami jį ir jame turbūt ramiai miegantį vampyrą.
   Elijah'ui pastarąsias savaites laiką leidžiant čia, Pusmėnulio vilkų name kartu su ja, Luna jau spėjo priprasti prie šio buvimo. Ištverti Marlenos ilgesį buvo kur kas lengviau, kai mintys kaskart būdavo nukreipiamos kitur. Atrodė, kad grynakraujis be žodžių suvokia, kaip ji jautėsi, tad be jokio paaiškinimo darė viską, kad merginai būtų geriau. Ir tamsiaplaukė buvo be galo dėkinga už tai. Regis, net kartą ištarė tai žodžiais, mat visgi vengė kalbėti ta tema.
   Sukarpė ausimis kryptelėdama galvą į tą pusę, iš kurios grįžo keli vilkai. Nenumaldomai bėgantis laikas pranešė, kad netrukus ims švisti ir vos po kelių valandų name liks vos keli asmenys. Taip, kaip visuomet. Stryktelėjusi ant kojų žengtelėjo kelis žingsnius miško link, tačiau toptelėjusi mintis sulaikė. Grįžtelėjo per petį. Žvilgsniu susirado antrą aukštą ir nors langai buvo į kitą pusę, žinojo, kad Elijah'us laiką leidžia jų kambaryje. Kiek padvejojusi žvilgtelėjo į Seleną. Ši supratusi alfos mintį tik amtelėjo. Mosuodama uodega pilkakailė pasileido namo link. Pro praviras duris nėrė į vidų, o tuomet į antrą aukštą. Sėlino lėtai ir atsargiai, nenorėjo, kad vampyras suvoktų, kas vyksta, ypač, jei šis nemiegojo.
   Stabtelėjo prie durų. Įsiklausė, sukarpė ausimis, o tuomet lengva ristele įliuoksėjo į kambarį. Amtelėjo ir atsispyrusi užpakalinėmis kojomis stryktelėjo ant lovos, šalia vampyro. Nuo didelio vilkės svorio lova kiek sudejavo. Bakstelėjusi nosimi Elijah'ų įsitaisė šalia jo spigindama safyrinėmis akimis į jo melsvai žalias.
   Girdėjo kambaryje tyliai tiksintį laikrodį, rudaplaukio kvėpavimą ir ritmingą širdies plakimą. Girdėjo ir kieme likusius vilkus, grįžtančius iš miško. Rami ir atsipalaidavusi Luna padėjo vilkišką snukutį ant vaikino krūtinės.

[Elijah Chris Dawson]

  Nuovargis buvo toks stiprus, kad Elijah' ui užteko atsigulti ir jo žalsvai melsvos akys užsimerkė panirdamos į tamsą. Tamsą, kuri buvo taip stipriai paveikta jo minčių, elgsenos ir proto, jog pati siuntė signalus smegenų ląstelėms. Galbūt, Dawson' as per daug dėmesio skyrė tam nepažįstamojo perspėjimui pamiršdamas tai kas iš tiesų svarbu, o dabar dėl šios priežasties negali atsikratyti košmarų, kurie kas naktį, sudėjus gluostą vis kartojasi. Kaip ir šįkart. Vėl tas pats. Vėl sapnų pasaulyje ji - Luna miršta, o jis tik kvailas stebėtojas į situaciją žvelgiantis iš šono.
  Ir ta paniška baimė vis stiprėjo. Dienos metu jis puikiai galėjo apsimetinėti, daug sykių pakartoti, jog viskas gerai, tačiau ką jis bandė apgauti: save ar sužadėtinę? Juk ji kas naktį būna šalia, mato Chris' ą išpiltą prakaito ir kruptelėjantį iš baimės, tad kiek ilgai dar jis ištvers tai slėpdamas?
  Šis muistėsi po lovą, nors įmigęs buvo kietai, tačiau blaškėsi. Kol galiausiai jį pažadino stiprus lovos sulingavimas, privertęs šį pramerkti žalsvai melsvas akis. Dawson' as nesusiprato kas vyksta. Žinojo, kad turi grįžti Luna, bet visą laiką buvo pratęs matyti ją žmogiškame pavidale, jog kartais pamiršdavo, kaip ir šįkart, kas ji iš tiesų yra.
- Kas per? - Akimirksniu šoktelėjo iš lovos pajutęs plaukuotą snukelį sau ant krutinės. Žengtelėjo kelis atatupstus žingsnius, vargu, ar jis ką nors suprato. Matyt, tikrai vampyro organizmas buvo išsekęs, jog jis iškart neatpažino dviejų safyrinių "kamuolėlių" žvelgiančių į jį.
- Šmaikštu, - sarkastiškai tarstelėjo pasitrynęs akis ir pasiražydamas. - Juk galėjau tave sužeisti, - sunerimo Elijah grįždamas atgal į šiltą lovą.
  Antgamtikas buvo teisus. Dabar, kada jo nervų sistema - paveikta daugybės neaiškumų neduodančių ramybės, jis gali nesusivaldyti. Ir prieš kelias sekundes jis galėjo griebti tą padarą ir iš visų jėgų nusviesti jį į kitą kambario pusę, tačiau vėliau Elijah savo poelgio gailėtųsi. Ir dėl jos saugumo privalėtų išvykti. Bet tai yra: kas būtų, jeigu būtų. Dabar jis - dėkingas savo nuovargiui, kuris neleido jam budriai mąstyti ir greitai reaguoti.

[Luna Gardner]

   Nerimas, trumpam apleidęs juodaplaukę, pilnaties nutviekstą naktį leidžiančią laiką vilkės kūne, ir vėl sugrįžo patogiai įsitaisydamas ant peties. Melsvai žalios akys atrodė išsigandusios, nerimastingai lakstė kambariu ir baugiai žvelgė į ją. Kryptelėjusi galvą pritūpė. Galimybės bendrauti su vampyru - neturėjo, taigi teko tik klausytis to, kas buvo sakoma jai, ir bandyti išskaityti visas emocijas iš jo veido.
   Ne, ne šmaikštu. Ir ne, tu negalėjai manęs sužeisti, nes prisėlinusi galėjau tau galvą nukąsti, o tu nebūtum spėjęs sureaguoti.
   Lova dar kartą sugirgždėjo nuo sunkaus vilkės kūno svorio. Kiek atsitraukė, kad vaikinui būtų patogu įsitaisyti ant krašto. Kantriai laukė. Pastarosiomis dienomis rudaplaukis panašėjo į nervų kamuolį, kurį vos palietus, susprogsta. Dirgus, susierzinęs ir sau vietos nerandantis. Panašiai turbūt elgėsi ir ji, kai Marlena išvykdavo į Hogvartsą, bet tai trukdavo vos kelias dienas ir su tuo pakankamai gerai susitvarkydavo, paprasčiausiai buvo keista matyti tuščią kambarį ir nieko netramdyti dėl paaugliško elgesio.
   Lėtai pasidėjo galvą ant priekinių letenų. Safyrinės akys nė akimirkai nenukrypo į šalį, stebėjo jį, Elijah;ų Chris'ą Dawson'ą. Negalėjimas bendrauti su žmonėmis vilkės pavidale erzindavo, kad ir kaip ji mėgindavo parodyti tai, ką nori pasakyti, ne visuomet pavykdavo, taigi didžiąją dalį laiko jos nesuprasdavo. Nors, derėtų paminėti, Elijah'ui puikiai pavykdavo suprasti daugelį jos, kaip vilkės, gestų.
   Šįsyk ji nebandė bendrauti. Paprasčiausiai ramiai gulėjo stebėdama vampyrą. Šitaip ji turėjo galimybę nieko netrukdoma, mintis neklajodama po pokalbį ar kitus įvairius dalykus, pamėginti suprasti, kaip jaučiasi vaikinas. Niekaip nerado atsakymo, kokia bitė šiam įgėlė.
   Tyliai suurzgė tarsi nepatenkinta tuo, tačiau visai netrukus įtemptos smegenėlės atsijungė. Laidas buvo ištrauktas iš jungiklio ir sidabrinio kailio vilkė užsnūdo. Patogiai įsitaisiusi lovoje šalia grynakraujo vampyro. Galima būtų teigti, kad miegoti šalia tokio padaro - itin saugu, kai jis blaiviai mąsto, tačiau miegoti - ne. Pasivertusi ant šono be didelio vargo stumtelėjo rudaplaukį krašto link. Dabar ji, vilkė, gulėjo užėmusi visą lovą ir dėl to nė kiek nesuko sau galvos. O situacija pablogėjo dar labiau, kai pirmieji aušros spinduliai pasiekė kambarį. Virsmo metu Luna lengvu judesiu pašalino lovoje buvusią kliūtį - vaikiną.
   - Ką tu veiki ant žemės? - apsidairiusi, vis dar mieguistai rauktelėjo antakius, kai žvilgsnis užkliuvo už ant žemės besivoliojančio vampyro.

[Elijah Chris Dawson]

  Nerimastingai pasirangė lovoje, niekaip neįsipatogino, o ir miegai išsilakstė, mat neatminė kada paskutinį sykį matė merginą vilkės pavidale. Įprastai ji taip negrįždavo, tačiau šiąnakt, akvaizdu, jai buvo nuobodu. Na ir nieko keisto, juk jų gyvenimas tapo toks nenuspėjamas ir pavojingas, kad nebeliko laiko linksmybėms.
  Neradęs sau patogios pozicijos pasikėlė, pasikišė pagalvę po nugara ir galiausiai į ją atsirėmė, tačiau rūpestis ir abejonės vistiek išliko. Galbūt dėl to, jog tai buvo pirmas kartas, kada jis kažką slepia nuo sužadėtinės, mat net akimis bijojo susitikti su josios tamsoje spindinčiais safyriniais "kamuoliukais", kurie taip įnirtingai jį tardė? Nors kita vertus, gal bandė išskaityti emocijas, jausmus, kurie virte virė Chris' o viduje, tačiau ir profesionalas negebėtų visa to suprasti. Juk pats rudaplaukis savęs nepažino, ką kalbėti apie merginą ar kitus jį norinčius perprasti asmenis.
  Besėdint ir spoksant į nieką, Dawson' o žalsvai melsvos akys vėl apsunko, tad nė pats nepajusdamas užsimerkė. Nejučia kūnas, kiekviena smegenų ląstelė atsijungė ir tik juodas fonas teliko vaikinui priešakį. Žinoma neilgam. Tai buvo tik trumpas ir malonus momentas, kol galiausiai jis pajuto vėses letenas ant nugaros stumiančias jį į šalį. Akimirksniu pravėrė vokus, atsigręžė per petį, tačiau nė nespėjęs sureaguoti buvo išspirtas iš lovos lyg koks niekam nereikalingas padaras. Dar bekrisdamas sugebėjo trinkteltis smilkiniu į spintelės kampą, tačiau tai tebuvo smulkmena. Smulkmena, kuri privertė Elijah' ų šyptelėti.
 - Kaip tai ką veikiu? - Nustebęs kryptelėjo galvą į lovos pusę, ant kurios šiltai ir nerūpestingai tūnojo Gardner, kai tuo tarpu jis - jos būsimas vyras, savo mylimosios dėka voliojosi ant žemės, nors ne - nesivoliojo, tik nespėjo pasikelti. - Šiaip tai, panele, tu mane išspyrei.. - Sarkastiškai tarstelėjo ir atsirėmęs alkūnėmis į grindinį po truputį pakilo, tačiau stovėdamas ant kojų nesijautė stabiliai. Matyt, tas smūgis galva į spintelę nebuvo jau toks nekaltas, kaip atrodė iš pradžių, nes orientacija kažkodėl nebuvo tobula, o ir smilkinys tvinkčiojo.
  Atsitojęs ir trečią sykį per kelias valandas grįžęs į lovą, žvilgtelėjo į juodaplaukę.
 - Man atrodo, šiandien man geriau nemiegoti, - šyptelėjo, tačiau neilgam, mat skausmas ties smilkinio sritimi ėmė erzinti, tad nejučia delnu pasitrynė sužeistą vietą.

[Luna Gardner]

   Nekaltomis safyrinėmis akimis žvilgtelėjo į vaikiną. Sąmonė sunkiai suvokė, kas dedasi, tad orientuotis aplinkoje tebebuvo kiek sunkoka, kaip ir suvokti tai, ką Elijah veikė ant žemės.
   Grįžtelėjo per petį tarsi tikrindama galimus variantus, bet vienintelis variantas čia buvo ji. Vyptelėjusi pati sau ir gūžtelėjusi pečiais atsisėdo ant lovos persibraukdama per išsitaršiusius plaukus, netvarkingai sugulusius už nugaros. Pirštais kiek pašukavusi šiuos, atsirėmė į vampyro paliktą pagalvę, regis, dar šiltą. Mėgaudamasi šyptelėjo.
   - Šiaip tai, manau, kad mano būsimas vyras bando tik apkaltinti mane, kai pats per miegus iškrito iš lovos. Tokiu būdu bandai paslėpti gėdą, kad suaugęs vis dar neapskaičiuoji lovos ribų, - kilstelėjo antakius. - Nagi, eikš, nes ten ir sėdėsi, - papurtė galvą pasislinkdama ir patogiau susirangydama lovoje.
   Seniai beleido laiką vilkės pavidale būdama namuose, o dar seniau - atsibusdama lovoje šalia vampyro. Visa tai atrodė kartu taip įprasta ir... Keista. Ji buvo grynakraujė vilkolakė, visas pilnatis praleidusi miške kartu su gauja, o štai dabar atsibudo šilkiniuose pataluose šalia savo sužadėtinio.
   Nejučia šyptelėjo. Safyrinėmis akimis atidžiai stebėjo lėtai besistojantį rudaplaukį. Spėjo pastebėti, kad vaikino kūnas reaguoja į sužeidimą. Nujautė, kad to kaltininkė taip pat ji - krisdamas, matyt, trenkėsi į spintelę.
   - Viskas gerai? Apskritai, - tuoj pat sukonkretino klausimą nusprendusi būti tiesmuka. - Pastaruoju metu tu keistas ir, jei neklystu, turi paslapčių, - kilstelėjo antakius nė akimirkai nenuleisdama žvilgsnio žemyn. Reikėjo išsiaiškinti, arba bent jau išsklaidyti nerimą.
   - Būtų geriau, jei žinočiau, kas su tavimi pastaruoju metu negerai, - atsisėdusi ant lovos krašto žvilgtelėjo į vaikiną. Brangakmenį primenančios akys susidūrė su melsvai žaliomis.

[Elijah Chris Dawson]

  Primerkęs akis "nuskenavo" juodaplaukę. Ši atrodė tokia nekalta, tačiau, tikrai tokia nebuvo. Jei ne ji - jis nebūtų iškritęs, gal labiau tiktų žodis išspirtas iš lovos ir dabar toliau sau saldžiai miegotų, tačiau yra kaip yra, kai gyveni su antra puse turi prie visko taikytis, net ir prie šios grįžimo vilkiškame pavidale. Juk normalu, ar ne?
 - Neapskaičiuoju ribų? - Rauktelėjęs kaktą žalsvai melsvomis akimis žvilgtelėjo į Luną, kuri sau ramiausiai dribsojo prigludusi prie jo, turbūt dar šiltos pagalvės. - Nesedėsiu aš čia, labai jau nepatogu, gali pabandyti - pasiūlymą palydėjo rankos mostelėjimas į grindinį ir sarkastiškas šypsnis Elijah' aus veide.
  Sužadėtinei apleidus jo vietą, jis vėl grįžo atgal. Tik šįkart jau lovoje jis buvo nebevienas. Nors praėjo jau nemažai laiko, kada jis gyvena čia - Pusmėnulio vilkų gaujai priklausiančiame name, tačiau jautėsi keistai. Chris' as tarsi tiksinti bomba, kuris kelia pavojų visiems, kurie čia gyvena, juk jis vampyras. Nelaimes lyg magnetas traukiantis antgamtinis padaras.
  Smilkinys vis dar tvinkčiojo, nebuvo malonu, tačiau Gardner klausimas visus skausmus išvaikė į šalį. Dabar jis suko galvą kaip išsisukt iš klausimų spusties..
 - Apskritai? Ne, - dustelėjo, - juk prieš akimirką tu mane išspyrei iš lovos, aš susitrenkiau galvą, nuskriaudei mane.. - nuliūdusiu žvilgsniu pažvelgė į safyrines, taip gerai jį pažįstančias akis, tačiau šįkart tiesos iš rudaplaukio pusės nebus. - Be to, kaip gali būti viskas gerai, kai tavo dėmesio pastaruoju metu tiek mažai? - Kilstelėjo antakius į viršų, tada nekaltai šyptelėjo ir susirangė šalia mylimosios. Buvo taip gera jausti ją šalia ir žinoti, jog joks pavojus jai negresia.
 - Na, manau, išdėsčiau savo priekaištus tau, dabar tu žinai, kas su manimi negerai, ai.. be to, nėra paslapčių, - skėstelėjo rankomis, nutaisė pačią kvailiausią veido išraišką ir nei mirktelėdamas melavo ir net ne raudonavo. Ir galima sakyti, jis galėjo būti puikus aktorius, nes tai išties sekėsi neblogai. 

[Luna Gardner]

   - Ne, ačiū, man ir čia gerai, - gūžtelėjo pečiais tingiai nusižiovaudama.
   Toptelėjo, kad turbūt derėtų nusileisti į apačią ir pasižiūrėti, kaip laikosi Pusmėnulio vilkai, arba bent jau dalis jų, mat daugelis jau turėjo būti išsiskirstę į namus. Norėjosi pabūti atsakingai, tačiau žinodama, kad viskuo neabejotinai pasirūpins Selena, kuri neblogiau už ją pačią, alfą, kam nors iškarš kailį, ramiai ir toliau tįsojo lovoje.
   - Nebeatsimenu, kada šitaip leidau rytą po pilnaties, - sumurmėjo įsistebeilydama į lubas. Tiesa sakant, nebeprisiminė ir kada taip paprastai tįsojo lovoje ir nė nesusimąstė, kad derėtų paskubėti.
   Kryptelėjo galvą pajutusi, kaip lova sujudėjo nuo dar vieno papildomo kūno svorio. Žėrinčiomis safyrinėmis akimis žvilgtelėjo į vampyrą, dabar jau patogiai gulintį šalia ir spiginantį akimis į ją. Nesusilaikiusi plačiai nusišypsojo, o tuomet nusijuokė. Nors prabėgo nemažai laiko, kai Elijah gyveno čia, Pusmėnulio gaujos vilkams priklausančiame name, vis dar buvo keista. Matyt, jai reikėjo laiko galutinai apsiprasti su tuo.
   - Nuskriaudžiau tave? - apsimestinai liūdnai, nustebusiai paklausė. - Bet aš netyčia... - sumurmėjo tuoj pat imdama juoktis, mat tokia situacija jai nebuvo įprasta. Ji retai, kada bandydavo šitaip apsimetinėti.
   - Mano dėmesio tau pakanka, pastaruoju metu tik tu jį ir gauni, - gūžtelėjo pečiais atsisėsdama, o tada išsiropšdama iš lovos ir nupėdindama iki vonios. Nuojauta kuždėjo, kad nepavyks sužinoti tikrosios priežasties, kas verčia nerimauti vaikiną, o Luna nusprendė daugiau ir nemėginti. Bent kol kas. Grynakraujis aiškiai parodė, kad apie tai kalbėti nenusiteikęs.
   - Džiugu girdėti! - šūktelėjo iš vonios.
   Nusipraususi veidą ir persirengusi lėtai ėmė braukti šukomis per plaukus, kaip tik tą momentą, kai iš apačios atsklido Selenos balsas, kviečiantis nusileisti į pirmą aukštą. Sumurmėjusi po nosimi neaiškų net jai pačiai žodį, paskubino procesą su šukomis.
   - Ateinu! - dar kartą šūktelėjo, o tuomet padėjusi šukas pasuko durų link. - Nagi, lipk iš lovos ir einam į apačią, - paragino vis dar lovoje drybsantį vaikiną ir greitu žingsniu nusileido į apačią.
   Safyrinės akys išsiplėtė iš nuostabos. Selena laikė, regis, vos metais, galbūt daugiau, jaunesnės mergaitės riešą ir klausiamai žvelgė į alfą.
   - Kas ji? - rauktelėjo antakius. Metusi dar vieną trumpą žvilgsnį į mergaitę nutipeno į virtuvę. Susiradusi puodelį prisileido šalto vandens.
   - Tau išėjus Maiklas su Džo rado medžiotojų stovyklavietę vos už kelių metrų nuo mūsų teritorijos. Jų daug nebuvo, tačiau radom du - moters ir vyro lavonus - bei ją, - raudonplaukė žvilgsniu parodė į šalia stovinčią mergaitę.

[Elijah Chris Dawson]

  Dar viena nemigos naktis, kurią sudrumstė ne kas kitas, o jo brangi, būsima žmona. Na ir nieko keisto, turbūt, kada jo sužadėtinė - vilkolakė, Chris' ui reik su tuo susigyventi. Nors vaikinas labai tuo nesiskundė, tačiau užmerkti akis ir taip išbūti bent šešias ar aštuonias valandas, tikrai svajojo.
 - Nuskriaudei, - išlemeno atsidusdamas ir tikėdamasis bent porai valandų sudėti bluostą, tačiau, akivaizdu, kad Lunai miegas buvo svetimas ir nereikalingas.
 - Man vistiek maža dėmesio, - pasirangydamas lovoje šuktelėjo kiek garsiau, kad Gardner išgirstų, mat šioji išsiropštė iš lovos ir nutipeno į vonią. Meh.. Dawson' as negalėjo prieštarauti, matyt, juodaplaukė buvo kaip niekada žvali, nors antgamtikas dar norėjo kelias valandas pasirangyti lovoje, bet vargu ar lemta, nes ilgai netrukus jo klausą sudirgino Selenos balsas. To betrūko.. kas per rytas..
 - O kam manęs? - Kilstelėjo galvą nuo pagalvės ir sugavo dvi safyrines akis, tačiau užteko tik pažvelgti -  suprato, jog ginčytis neverta. - Gerai.... Aš tuoj, - atsisėdo ant lovos krašto, pakapsėjo akutėmis ir atsistojo. Lengvu žingsniu nupėdino į vonią nusiprausti apsnudusio veido, nes dabar rudaplaukis atrodė lyg lunatikas, vaikštantis per miegus.
  Susitvarkęs plaukus, kiek plačiau atmerkęs akių vokus ir apsirengęs megztinį nužingsniavo į apačią, tačiau nesuvokė, kas ten vyksta. Selena stovėjo įsikibusi į rudaplaukės riešą, tačiau kas ta mergaitė, rodosi niekas neturėjo supratimo.
  Elijah pažvelgė į Luną, tarsi bandydamas gauti kokį atsakymą, tačiau, viską paaiškino mergaitę atsivedusi mergina.
 - O tai.. kas nutiko? - Pasikrapštė pakaušį, sunkiai suvokė situacijos rimtumą, na su vaikais jis bendrauti tikrai nemokėjo, su Marlena niekada taip ir nekalbėjo, tad buvo mažų mažiausia keista šiuose namuose vėl matyti stovintį vaiką. Ir dar, jei Elijah neklydo, su skaudžia praeitimi.. Ir ką dabar daryti?