[Fasiras von Sjuardas]

   Eliksyrų sandėlius rasti galima Magijos ministerijos Ketvirtame lygyje (Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamente). Pavaldūs ministrui, jo vyresniajam bei jaunesniajam padėjėjams, Magiškų gyvūnų kontrolės departamento vadovui ir Žvėrių skyriui.

   Tamsiai raudono medžio durys su sidabrine lentele, ant kurios išspaustas puošnus užrašas skelbia: „Eliksyrų sandėliai“ dažniausiai esti uždarytos ir užrakintos. Visgi jei peržengsi jų slenkstį, pateksi į vėsią ir tamsią patalpą. Atmosfera čia šiek tiek primena tą, tvyrančią Magijos ministerijos Dešimtajame lygyje - šaltis ir tamsa, juodų plytų sienos ir blausiai mėlynai švytintis skiedinys tarp plytų. Net ir neišmanančiam eliksyrų tampa aišku, jog tokios oro sąlygos čia palaikomos, kad eliksyrai negestų ir ištarnautų kuo ilgiau.
   Patys eliksyrai, beje, yra sudėlioti į kelias skirtingų tipų lentynas bei spintas. Visur kaba lentelės su užrašais, kokių eliksyrų čia gali atrasti. Prisireikus vienokio ar kitokio eliksyro ir gavus leidimą iš departamento vadovo ar kokias aukštesnes pareigas užimančio ministerijos darbuotojo, galima kreiptis į sandėlio prižiūrėtoją - jis būtinai atneš butelaitį su trokštamu magišku viralu. Taip pat jis karts nuo karto peržiūri, ar kokie eliksyrai nesugedo, ar palaikoma tinkama oro temperatūra, bei drėgmė. Pasitaiko ir tokių nutikimų, kad eliksyro buteliukas netikėtai sprogsta - prižiūrėtojo darbas yra to išvengti.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus ketino eiti į penktąjį lygį, tačiau žaibiškai persigalvojo, koridoriuje pamatęs žmogystą. Ši lėkė viršun, Sniegas kaip mat jam pranešė, jog tai - priešas, mat Kajus buvo per lėtas pastebėti, jog žmogysta neturėjo veido kaukės. Staiga Kajus sustojo.
-Lėk pas Wreną. Aš tuoj grįšiu. Sniege, nebandyk ginčytis, dabar lėk! - įsakymiai  rėžė, Sniegui bandant su juo susisiekti legilimantijos pagalba. Aršus, įsakymus Kajaus žvilgsnis galiausiai įveikė vampus katiną ir šis tik niūriai linktelėjo.
-Nepergyvenk, aš tikrai nesu paminėtas pranašystėje ir jos tikrai neišpildysiu,- pabandė dar nuraminti Sniegą Kajus, šiam šyptelėdamas, - O Dabar lėk!
Išsiskyrė prie penktojo aukšto laiptų.
Kajus peršokinėdamas per kelias pakopas, vienoje rankoje stipriai gniauždamas savo burtų lazdelę, vijosi žmogystą. Pastaroji buvo greita, bet kaip keista nesidairė aplinkui. Kajus nusprendė tuoj pasinaudoti - Azkabano mūšyje gavo patirties iš psichų, todėl jautėsi ramus dabar.
-Stupefy!- mėlyna šviesa šovė paskui žmogystą, ši griuvo stačia galva į laiptus.
Kajus kaip mat prisivijo žmogystą, greitai čiupo lazdelę iš priešo gniaužtų, atvertė kūną ant nugaros ir jau besiruošęs įremti savąją lazdelę po sustingdytojo kaklu, ūmiai pašiurpo. Tai nebuvo žmogus. Tai buvo kerų projekcija. Beveidis kūnas, aprengtas kerų skarmalais be žado gulėjo ant laiptų, visa laimė, jog nenugarmėjo žemyn nuo laiptų kaip nuo čiuožyklos.
Staiga oras suraibuliavo aplink jį ir netikėtai kažkas trenkėsi į jį. Smūgis išmušė iš plaučių visą orą, kūnas aptirpo ir jau dabar Kajus vožėsi ant laiptų šalia projekcijos - Kajus nespėjo nė iš nuostabos žioptelti, kai projekcija išnyko ir išgirdo kažkieno juoką.
-Ir pasakyk tu man, jog šie pienburniai saugo Magijos Ministeriją!
Kajus negalėjo pajudėti - velniai rautų, suparalyžiuotas! Širdis nusirito į kulnus. Kažkas priartėjo prie jo. Atėmė jo burtų lazdelę
-Vargšelis, toks jaunas ir turės mirti.
Kalbančiojo nematė, bet juto stiprų, nosį riečiantį prakaito dvoką. Kajus pakilo į orą.
-Eime,- ir buvo nuplukdytas oru į kažkokį sandėlį.
Matė tik sandėlio lubas ir iki pat jos lubų sukrautas eliksyrų lentynas. Nieko negalėjo padaryti, o mintyse ėjo iš proto. Ką jam daryti? Ko griebtis? Dėl Merlino kelnių, koks jis kvailys! kad čia būtų Sniegas! Kaip dabar aš prisišauksiu pagalbos!? Magijos Ministerijos ketvirtasis aukštas. Netrukus vėl nugara pajuto grindis.
-Čia niekas mūsų nematys.
Kajus karštligiškai mąstė, bet nieko negalėjo imtis. Jis pražuvęs!
Akių kamputyje išvydo pakeliančią burtų lazdelę. Negalėjo užsimerkti, negalėjo judėti, tik viena širdis pašėlusišiškai daužėsi jo krūtinėje.
Žalias blyksnis apakino Kajų.
Tyla.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Nubėgo daug vandens ir kraujo. Daug kas pasikeitė, bet kažkas liko tas pats.
Mėlynai pilkos akys sekė kiekvieną judesį, kiekvieną šešėlį, kiekvieną neramų žvilgsnį. Jis pat sakė, kad daugiau negrįš į kovos lauką. Gyvas, laisvas, tačiau vienas faktas neleido ramiai užmigti. Jis kalėjo Azkabane, kuris buvo pavaldi Magijos Ministerijai. Kaip tai galėjo nutikti, valdant Soreno von Sjuardo sūnui? Melai dirbus Magijos Ministerijai?
Apsisprendė, bet skaudėjo širdyje. Nuo vilkolakių sambūrio Ūdrų Žabanguose, nepalaikė Iano ir jo sumanymo, tačiau nematė kito lyderio, kuriuo galėtų sekti, kita vertus liko  įskaudintas Jungtinės Karalystės valdžios, pasijuto vienišas kaip niekad dėl savo rasės. Igoris nuo pat išvykimo iš namų, suprato, jog Kajaus ir Wrenos jau senai nebuvo namie. Teko sunkiai atsidusti ir nuspręsti, jog jei juos sutiks - jėga išsiųs namon. Ir taip tiedu daug patyrė nuo jo pagrobimo, neleis jog šie, vaidindami suaugusius, labiau dalyvautų šiame mūšyje. Bet jie ir ne vaikai. Jie patys moka apsispręsti. Jie jau turi tokią teisę. Greitai nuvijo tokias mintis šalin.
Magijos Ministerijoje buvo tikra maišalynė. Žinojo - Mela turbūt nuskuodė į savo senąją darbovietę, su Emilijana susitiks aurorų štabe - širdis rodės tuoj iššoks iš krūtinės, nenorėdamas su ja išsiskirti, tačiau turėjo - turėjo kuo greičiau susirasti globotinius ir juos išsiųsti. Kišenėje gulėjo dvi nešyklės.
Paieškos pirmiausia buvo bevaisės - koridoriai arba buvo pergrūsti arba tuštut tuštutėliai. Bandė mąstyti kaip Kajus, bet nekažin kažkas išėjo.
Patraukė link ketvirtojo lygio. Pastarasis lygis jam buvo ne pats iš mieliausių, nes čia kartą reikėjo apsilankyti, užsiregistruojant savo rasę. Jautėsi panašiai kaip tie, kurie nemėgo eiti į ligonines ar tvarkytis dantų. Staiga, kitame koridoriaus gale išgirdo kažkieno juoką. Kaip mat išsitraukė burtų lazdelę ir šešėliais nulėkė garso link. Visiškai išgijęs nebuvo, todėl besijuokiantįjį prisivijo tik eliksyrų sandėlyje.
Viskas įvyko taip greitai. Be kaukės vyras jį pastebėjo, patalpą perskrodė žudymo kerai, tačiau netaikliai. Igorio lazdelė nukrypo vyro pusėn, kitą akimirką jis su skyle krūtinėje be žado ir dvasios susmuko ant grindų. Hileris prilėkė prie suparalyžiuotojo, dar dvikovai apruošęs lazdelę - Hipokrato priesaika neleido ir priešininkų palikti bėdoje. Mikliai panaikino kerų sukeltą paralyžių.
-Kajau?
Staiga suvokimas rėžėsi į galvą.
Lazdelės kils:
Stos tėvas prieš sūnų.
Antrojo posmo pradžia išsipildė.

[Kajus Arno Wintersas]

Tą akimirką būtų surikęs iš išgąsčio, šokęs atgal, bandęs slėptis, tačiau paralyžius neleido. Bejėgis Kajus tik siaubo perkreiptu žvilgsniu stebėjo, kaip pakyla priešo burtų lazdelė. Norėjo užsimerkti. Ne gi taip aš pabagsiu savo gyvenimą? - dingtelėjo paskutinė jo mintis.
Staiga, už priešo nugaros išdygo dar viena figūra. Priešas sukniubo ant grindų kaip sunkus maišas.
Paralyžius išnyko, tačiau Kajus širdis dar iš to neišsivadavo - prieš jį stovėjo globėjas.
Kajus lėtai sumirksėjo akimis, nurijo seiles ir lėtai atsikėlė. Nežinojo ką pasakyti. Lazdelė buvo kažkur pas priešą, buvo beginklis. Vėl.
-Achk...-sugergždė jaunasis kvidičininkas ir netikėtai šoko ant kojų. Jis nežinojo kaip elgtis. Puikiai nutuokė kurioje pusėje buvo Igoris, žinojo už ką jis kovoja. Šleikštulys kilo gerkle aukštyn. Ką jam daryti? Igoris irgi rodės stovėjo be žado, jie abu, rodės, mąstė kaip reaguoti. Kajus papurtė galvą. Akyse traukėsi migla, protas atsisakė mąstyti, jautėsi kaip tuščia skardinė. Pranašystė.
-Aš...Aš...
Viskas buvo taip sudėtinga. Prieš kelias akimirkas jis galėjo gulėti nebegyvas, palikęs sau brangius žmones vienus šioje žemėje, o dabar...Nebežino ar tie brangūs žmonės vis dar yra tokie patys - brangūs. Bet Igis gi jį išgelbėjo....Skola grąžinta, bet....Gi jis nežinojo kas čia gulįs. Buvo kvaila klausti...
-Ar tu manęs..?- nepabaigė, nes buvo šlykštu širdyje.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Kajus kaip ir jis buvo sutrikęs - tą matė iš jo veido. Norėjo užstaugti, ką Kajus veikia Magijos Ministerijoje, ką šis sau mano, būdamas čia, koks jis yra kvailys pasirodydamas šiame mūšyje...tačiau nepratarė nieko. Tiesiog be žodžių klūpėjo prie globotinio ir bandė suvokti visos problemos sunkumą. Trys žodžiai - "tėvas prieš sūnų" vis skambėjo jo galvoje ir vis jo nepaliko ramybėje.
Galėjau tą numanyti. Bet iš kur jis galėjo žinoti? Kajus tik vienintelį kartą pyko ant jo rasės, po to jau nebesakė jokio blogo žodžio vilkolakiams. Bet galėjo, jei būtai buvęs su juo dažniau.
Kajus mikčiojo, o jis nuleido akis į grindis, tai suspausdamas, tai atgniauždamas savo burtų lazdelę.
Jo galvoje buvo sumaištis. Mažas, menkas balselis cypė greičiau paduoti nešyklę Kajui į rankas, antras inkštė, jog turi mąstyti - tokių susidurimų gali nutikti ir daugiau, trečias liepė apsispręsti: pažįstami ar jo paties gerovė?
Kajaus klausimas Igorį perliejo lyg elektros srove. Hileris staigiai išsitiesė, pasimetęs mėlynai pilkas žvilgsnis šovė į Wintersą.
-Tu ką, proto neturi..!? -Igoris pašiurpo,- Ne....niekados!....Kur Wrena? Sniegas?

[Kajus Arno Wintersas]

Tą akimirką Kajus pamanė, jog Igoris taip ir neatsakys. Bet atsakė. Kajaus veide nuslydo sutrikimo šešėlis, jaunajam kvidičininkui palengvėjo, nors Igorio žodžiai sekundę sužeidė jo savigarbą, nors ir galvoje ūžė daugybė klausimų. Ką jie dabar darys?Vengs pažįstamų veidų, apsimes, jog jų nėra ir toliau kovos už savo pusę? Kajus nemanė, jog Igis galėtų dezertyruoti pas juos - nors giliai širdyje troško to. Kaip jie bendraus po šio mūšio? Nekalbės apie tai ir toliau gyvens kaip gyvenę? Bet ar tikrai taip bus? O jei kažkas iš jų mirs? Bent šią akimirką Kajui rodėsi mūšis kaip sapnas, vos ne kaip žaidimas.
-Ne...-sugergždė įsižeidęs dvivardis, piktai dėbteldamas į globėją. Tačiau po kelių sekundžių pats suprato, kaip jo ankstesnis klausimas kvailai nuskambėjo - ar tikrai globėjas keltų lazdelę prieš savo globotinį, kurį laiko vos ne savo sūnumi? Koks beširdis žmogus galėtų taip pasielgti? - Wrena? - pakartojo, sutrikęs, susiieškodamas savąją lazdelę prie kritusiojo -buvo bjauru kuistis po lavono kišenes ir atgniaužinėti jo delnus. O ne, tik ne ji.
-Am...- Ar man pasakyti tiesą ar meluoti?- Ji...
Ir tada suprato - o kam Igoriui klausti apie ją ir Sniegą? Jam rūpi kur jie. Kad galėtų mumis atsikratyti iš šio mūšio. -  tamsių akių žvilgsnis nuslydo prie globėjo kišenės, kuri atrodė kažko prikrauta. Kajui nereikėjo galvoti antrą akimirką.
-Ne! Aš nesitrauksiu iš šio mūšio! - ir šoko prie eliksyrų sandėlio durų.
Laiptais lėkė greitai kaip vėjas ausyse, nesidairydamas, nesisaugodamas. Uždusęs sustojo tik penktojo lygio koridoriuje.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Šyptelėjo lupų kampučiu, pamatydamas kaip Kajus atsipalaiduoja, jis pats šiek tiek nurimo, ne taip jau įsitempė. Savo burtų lazdelę paslėpė kelnių kišenėje.
Eliksyrų sandėlyje buvo prietema, pridususiame ore skrajojo dulkės - arba čia retai buvo užeinama ir sutvarkoma betvarkė, arba šią patalpą prižiūrintis Magijos Ministerijos darbuotojai žaibiškai išsinešdino net netvarkę ir nesivarginę ko nors paslėpti. Igoris grįžtelėjo per petį, mėlynai pilku žvilgsniu perliedamas eliksyrų spintų eiles, kurių pabaigos išnykdavo tirštesnėje tamsoje. Čia buvo daug gėrio, kažin, čia buvo laikomi ir Antivilkiniai eliksyrai? Igoris dar nematė gynėjų, akivaizdžiai nešiojančių savo amunicijos - šeštame lygyje prisivirusių eliksyrų, bet jei apie tai būtų žinojęs - kilstelėtų antakius. Kam tada reikėjo tiek vargti, jei visas gėris glūdi keliais aukštais viršuje?
Vogti neketino. Šiąnakt bus pilnatis - kiekvieną savaitės dieną prieš pilantį gertas Antivilkinis eliksyras garantavo šviesų žmogišką protą, todėl nematė prasmės vogti.
Kajus savo atsakymą vilkino, Lorijanas kaip hileris, nujusdamas, jog pacientas kažką svarbaus nutyli, suvokė, kad kažkas yra ne taip.
-Na?
Kajus taip ir žmogiškai neatsakė ir šoko prie durų. Igoris pavėlavo sureaguoti - ausyse skambėjo globotinio šūksnis. Jis nesitrauks.
Atkuto tik likęs vienas su įskilusia širdimi krūtinėje - jis turės kovoti prieš jam brangius žmones. Galbūt kai kuriuos matys paskutinį kartą. Apdujęs, pasitraukė iš sandėlio ir su neramia širdimi patraukė aurorų štabo link. Nebežinojo ar jo žodis galėtų ką nors pakeisti Kajaus ir Wrenos mąstyme, tačiau bent vylėsi, jog šiuos ar bent vieną iš jų dar sutiks šioje maišalynėje.
Jautėsi bejėgis kaip niekad anksčiau.