[Fasiras von Sjuardas]

   Ryšių su žiobarais skyrius – Magiškųjų nelaimių ir katastrofų departamento dalis, kurios darbuotojai atsakingi už burtininkų ir žiobarų ryšius. Atsižvelgiant į tai, kad  žiobarams trūksta supratimo apie magijos pasaulį, manoma, kad Ryšių su žiobarais skyrius savo pareigas atlieka vienašališkai, dėl 1692 metų Tarptautinės burtininkų sąjungos Slaptumo statuto.

   Skyriuje dirba nedaug žmonių. Juos būtų galima išskirti į dvi dalis - tuos, kurie pasipūtę ir mėgsta demonstruoti savo pranašumą prieš žiobarus, ir tuos, kurie su nemagiškaisiais gentainiais bendrauja paprastai ir supratingai. Kabinetai paprasti, tvarkingi, juose, kaip ir Žiobariškų pasiteisinimų komiteto kambariuose, gali rasti žiobariškos spaudos ar net vieną kitą žiobarišką daiktą.

[Claudie Amneta]

Taip greitai lėkusi laiptais ji dar nebuvo. Papildomas svoris slėgė prie žemės. Aplinkui aidėjo kerai, tekdavo mostelėti lazdele, paleidžiant skydinių kerų, daužyti eliksyrų buteliukus, sukuriant rūką, padedantį pabėgti. Buvo visai prie pat trečiojo departamento, įveikusi visus laiptus, skiriančius departamentų aukštus.
Ryšių su žiobarais skyrius. Nurijo seiles - žiobarų jos gyvenime buvo labai daug ir ne tik gerąja prasme. Evelina čia dirbo beveik visą laiką po persikraustymo į Britaniją. Rankoje stipriai spausdama lazdelę, Claudie nulenkė durų rankeną ir spyrė į duris, nenorėdama tapti lengvu taikiniu. Jokie kerai neatsimušė į duris, tad atsargiai įžengė į skyrių. Apsidairydama keliavo link motinos darbo vietos. Buvo tuščia. Akyse kaupėsi ašaros, tačiau prasivėrė spintos durys ir staigiai nukreipus lazdelę į baldą, Claudie šyptelėjo. Tarp įvairių dokumentų pasislėpus buvo mama ir išlindo iš spintos.
- Claudie?
- Tyliau,- trumpam apsikabino.- Jasmine namie, viskas gerai, ištrūksim iš čia.
Evelina tylėjo, turbūt nenorėdama klausti kas čia atvedė jos dukterį. Ir dar šitaip keistai atrodančią, su dujokauke ir akiniais.
- Imk, gynėjai parūpino,- švelniai uždėjo ir patikrino ar gerai prigludo prie veido.- Turim oru sklindančių eliksyrų. Grįžtam namo, gerai?
Glausdama nugarą prie sienos, prakaitui žliaugiant upeliais, Amneta vedė savo motiną prie išėjimo iš apmirusio skyriaus. Tolimesniuose kabinetuose žybčiojo šviesos ir girdėjosi burtažodžiai, tad reikėjo paskubėti. Gal fortūna nusišypsos ir jos abi grįš namo gyvos?

[Artemidė Laventi]

Vienoje rankoje laikydama burtų lazdelę su drakono šerdimi, o kitoje stipriai gniauždama odą deginantį, sidabringeležtį durklą, Artemidė, apsigobusi gobtuvu it Giltinė, ramiai žingsniavo šešėliuose skęstančiais ministerijos koridoriais. Mergina jautėsi lyg žiemą, tik aplinkui snigūriavo ne mažučiais sušalusio vandens lašeliais, o kūnais, kažkieno draugų ir mylimųjų. Tie, vis po kojomis bepasitaikantys, lavonai ir galvą svaiginantis mirties tvaikas jau ėmė erzinti jaunuolę. Kraujo troškimas nenumaldomai cirkuliavo būtybės organizmu, tačiau Artemidė tvardėsi. Akių baltumoje liuliuojantys nebylūs vyzdžiai, kiek pamėlusios galūnės ir mieguistas žvilgsnis į tolumą, aiškiai leido suprasti, jog ji silpo. Midė ir pati suvokė, kad jei trūksta energijos, adrenalino srūvančio jos venomis, tačiau delsė. Laukė tinkamos aukos ir tinkamo laiko pulti. Nenorėjo šokti prie pirmo pasitaikiusio tysančiojo ir it žvėris imti plėšyti jo ir taip nebegyvastingą kūną. Nors nebuvo būtybė profesionali karė ir labiau panašėjo į serijinį žudiką, ėmusį žudyti ne tik kelis kartus iš eilės serijomis, bet ir sezonais, vis tiek Artemidei reikėjo kovos. Ji nenorėjo lengvo grobio, numesto iškart po kojomis. Baltų plaukų savininkę troškino noras pamatyti skausmo iškreiptas jos sumedžiotos aukos minas.
  Sekdama Iano dar neatšalusiais pėdsakais, jaunoji vilkė lėtai keliavo link pirmojo magijos ministerijos lygio. Kažkur užnugary girdėjosi nerimastingi šūksniai, kerų žiežirbos, net, rodos, buvo paleistos kažkokios dūmų bombos, tarsi aliuzija nukreipiančios mintis į koncentracijos stovyklos laikus. Žinoma, Artemidė paprastai ir lengvai pro tokį sambūrį neprasibrovė. Aplink galvą išsibūrusi sau oro burbulą bei ne kartą panaudojusi kokį švelnesnį Sectum sempra, Crucio ar Avada kedavra burtažodį, jaunuolė po truputį vis brovėsi pirmyn. Mėnulis dar nebuvo parodęs savo pilnosios formos, todėl prieš savo virtimą, pieno baltumo plaukų savininkė turėjo žūtbūt surasti energijos šaltinį. Midei jau ėmė dvejintis akyse. Akimirką pasirodė, jog prieš ją stypso dvi kaukėtos, iš rūbų ir sudėjimo sprendžiant, moteriškosios lyties atstovės. Tik mažumėlę ilgiau pavėpsojusi į keistaveides, būtybė susivokė, jog tai ne silpnumo sukeltas miražas. Rodos, it ėriukai virpančios merginos, vertė Laventi šypsotis. Prakąstų lūpų suformuotas linkis ir nuo jų varvantys kraujo lašeliai pabėgėlėms turėjo kelti šiurpą. Norėjosi palaukti kažko stipresnio, lygiavertiškesnio priešininko, tačiau suprato - jei dar ilgiau temps, gali nesulaukti net kitų poros minučių. Su mažesniąja kovoti labai nesivargino, sumosikavo lazdele Sectum sempra kerus ir išvydusi kraujo upelį, it sužverėjusi puolė prie vyresniosios. Protego horibilis kerai aplinkui Midę sudarė tvirtą apsaugos skydą, todėl negalvodama dėl galimų sužeidimų ar netikėtų užpuolimų, plėšrūnė durklais ėmė darkyti pargriautą kūną. Vidinis žvėris pajuto akinamą mirties troškimą. Tyros skirtingaspalvės akys  įgavo juodą tuštumą ir ėmė svaidytis pragaro ugnimis. Skausmo aimanos užpildė tamsius koridorius. Būtybė jautė, kaip nuo kančios pakvaitęs aukos kūnas purtėsi it apimtas konvulsijų. Jausdama nenuilstantį, venomis pulsuojančio adrenalino, srautą, patrakusi nuo kraujo, pabaisa užgulė ant sumaitoto kūno. Iltys smigo į tysančiosios kaklo linkį, dar sykį ir dar. Galiausiai žmogysta liovėsi purtytis, agonija įveikė moterį. Medžioklės įkarščiui atslūgus, žvėris atsitraukė nuo, be gyvybės ženklų, savo pačios kraujyje plūduriuojančios aukos ir pakilo nuo žemės. Lengvu rankos mostu mergina nusivalė kruvinus skruostus. Pasitenkinimo ir naujos energijos kupinas šypsnis nakties tamsoj paliko žudikės lūpas. Artemidė, šlapia nuo prakaito, netvarkingai užkritusiomis ant veido pieno baltumo sruogomis, ramiai pražingsniavo pro jau be gyvybės ženklų tysantį kūną. Pakraipė išpurvintą galvą į šonus.
 Vėlei užsimetusi gobtuvą, slėpdama savo veidą, jaunuolė jau buvo beketinanti keliauti toliau, kai netikėtai pro šalį prabėgę keli vyrai, kuriuos, Temi galėjo prisiekti, buvo ne kartą mačiusi vado pašonėje, ėmė rėkti vienas ant kito dėl kažkokios apsaugos.
- Surask kitus! Mums reikia dar trijų, - įsakinėjo stambesnis.
- Šitie paskutiniai, - ne ką už pačią Artemidę vyresnis vaikinas, atkirto.
- Velnias, velnias, velnias! Jis reikalavo bent šešių. Aš nesiruošiu kentėti, kad kažkokie žiopliai dabar murkdosi nežinia kur! - Panika buvo apėmusi aukštaūgį.
Artemidė neketino kištis, jos planas... Na, iš tiesų ji neturėjo jokio konkretesnio plano, tačiau ir veltis į tą painiavą nenorėjo. Bent jau ji taip manė kol kas. Tik vėliau išgirdusi Iano ir ministro vardus, bei susimąsčiusi, jog vienai leistis į kitus lygius bus pernelyg pavojinga, o šie pasiuntinukai bėgiojo pirmyn atgal, rodos, be jokių sunkumų, Artemidė žingtelėjo arčiau įsakinėjančiojo.
- Aš eisiu kartu.
Besikivirčijantys kariai sužiuro į išsikruvinusią mergiotę. Keli neslėpdami šleikštulio nuo jos sklindančios mirties tvaiko, net iškreipė minas.
- Tu? Mergaite, eik susirask mamą, tau čia ne vieta, - pašaipus juokas paliko aukštaūgio lūpas. Rodos, vyriškis visai pamiršo savo padėties kėblumą. Aukle tapti jis dabar tikrai nesiruošė.
- Man nereikia tavo leidimo, - susiraukė mergina ir greitai nutaikė vieną durklą ties jo sėklidėm, o kitą ties storu kaklu, - Aš einu kartu, rodyk kelią.
- Kad tu išgr.. -
- Mums trūksta žmonių, tegul eina. Vadas su ja išsiaiškins, - greitai pertraukė stambųjį kitas.
- Gerai. - Iškošė pro sukąstus dantis, - Paimkit ir ją.