[kablelis]

Kuo toliau, tuo labiau Stevie raukėsi. Ji teikėsi atslinkti į šitą laiko gaišimą, užvadintą žiobarotyra. Teorinė dalis pasirodė netgi beveik įdomi. Tik beveik, žinoma. Bet praktika?! Kažką parašyti?! Ir tu tai vadini praktika? varstydama profesorę akimis mintyse paklausė šeštakursė. Kažką pakeverzoti pergamente. Tai praktika?! Rudaplaukė susimąstė. Labai nesinorėjo kažką rašyti. Ji beveik užmigo, kai profesorė Lorijan aiškino teoriją po to, kai pasisakė mokiniai (kaip ji dar ištvėrė neužmigusi, kol atsakinėjo bendraklasiai?). Pirmiausia grifė paėmė savo pergamentą ir pradėjo kažką paišyti. Net nebūtų pasakiusi, kas tai ir kodėl būtent tai atsirado ant pergamento. Po gero pusvalandžio Stevie suprato, ką ji veikia. Tiksliau, kad nieko neveikė. Mergina net krūptelėjo. Labai nesinorėjo būti ta maištaujančia paaugle. Bet kodėl būtinai reikia rašyti ant jos pergamento? vis tiek paklausė savęs Green. Tačiau jeigu jau reikia, tai reikia...
Stevie išsitraukė profesorės paruoštą pergamentą ir giliai atsidususi pasiruošė rašyti.

[Wrena Alder]

 Wrena keiksnojo Melijandrą. Labai puiku - nukėlė bala žino kur, kur bala žino kas nutiks ir bala žino kaip reikės elgtis. Na, mokytoja kaip ir pasakė, jog reikia neišsiduoti ir padėti žiobarams... Alder apsižvalgė. Sausa, karšta. Atsidūrė netoli didelio pastato, kuris, nors ir buvo didelis, neatrodė labai tvirtai. Pro atvertus langus girdėjosi balsai. Prisėlinus prie vieno iš jų, švilpė pamatė priešais vaikus stovintį vyrą, kuris kažką aiškino. Ką - iškart nesuprato, tačiau geriau įsiklausius išgirdo angliškus žodžius. Keistas tarimas. Mokiniai kartojo žodžius, o tuomet pradėjo kažką rašyti.
 - Mela, ar čia karas?- mergina tyliai paklausė. Rami pamoka. Tik kažkokiam pasaulio užkampy, kur karšta, o žmonių oda - tamsi. Dingtelėjo mintis, jog čia Afrika. Tuomet būtų viskas aišku. Tačiau ko jai laukti? Bombos? Tų ,,žaliųjų žmogeliukų"? Na, čia ne Rusija, tačiau gal čia yra kokie ,,rusvieji žmogeliukai?" Suprantat, smėlis.
 Nuojauta, jog tuoj nutiks kažkas blogo, niekaip nenorėjo nusilpti, nerimas tik dar labiau kilo. Pažiūrėjo į tolį, nieko nesimatė. Vėl žvilgtelėjo į klasę. Mokytojas mokino vaikus anglų kalbos gramatikos taisyklių. Šešiolikmetė šyptelėjo. Ir pati nemažai su jomis vargo, kai dar ėjo į žiobarų mokyklą. Tekdavo sėdėti kartais net ilgiau nei dabar prie nuodų ir vaistų rašinių, tačiau kažkaip jas įveikė. Įveiks ir jie. Jeigu ta kalba būtų kažkoks neįveikiamas dalykas, nemokytų.
 Vėl pažiūrėjo į tolį. Kažkas artėjo. Gan sparčiai. Švilpė prisiminė savo užduotį. Neišsiduoti kas esu ir padėti žiobarams. Po velnių, kaip aš jiems atrodysiu tokia pati, kaip jie, jei vien mano oda palyginus balta kaip popierius?
 Nebuvo laiko ieškoti durų. Langas buvo atidarytas. ,,Kai užsidaro durys, atsidaro langas",- niūriai pamąstė. Dar turėjo gal pusę minutės laiko. Vos įsiropštė pro langą, nustebęs mokytojas išpūstom akim į ją žiūrėjo, mokiniai buvo išsigandę - tikrai ne kasdien pro langą pas juos įšokdavo koks nors kitos rasės žmogus.
 - Jie atvažiuoja!- suriko tik dabar suprasdama kas dedasi.- Greičiau slėpkitės visi, bėkit į nuošaliausias vietas.- Mokiniai ne viską gerai suprato, tačiau mokytojas jiems kažką pasakė Wrenai nesuprantama kalba.- Ar kitur langai atidaryti? Daug klasių?- Mokytojas stipriai palinksėjo, o Alder pasielgė turbūt kvailiau, nei tik galėjo pasielgti - iššoko pro langą į lauką. Skaudėjo kojas, kadangi nusileido ne visai sėkmingai. Jau galėjo įžiūrėti automobilius. Greitai pasileido link kito lango, nors su kiekvienu žingsniu skaudėjo vis labiau, suriko, jog reikia slėptis, tačiau nelaukus atsakymo pamatė duris ir link jų nubėgo. Ačiū Helgai - neužrakintas. Koridoriuje jau buvo pilna bėgiojančių vaikų. Gal ir blogai padarė - dabar visus sugauti būtų daug lengviau.
 - Slėpkitės klasėse!- suriko keliems. Šie turbūt ją suprato ir nubėgo atgal į klasę. Pro pravertas duris matė, jog kažkur nubėgo. Tikiuosi, pasislėpė gerai.
 Ką daryti pačiai, Alder nežinojo. Pamačius liesą nugriuvusį berniuką, pakėlė jį. Vaikai griuvo vienas ant kito, bėgo laiptais aukštyn arba tolyn koridoriumi. Pakeltas berniukas jau buvo susižeidęs kelį ir be proto išsigandęs. Paliks jį čia - jis mirs. Neaišku kas dar mirs. Vis vien kažkas mirs. Bet jis toks panašus į... Wrena užsikėlė vaiką ant nugaros. Šis, supratęs ką reikia daryti, apsivijo rankomis kaklą, o mergina laikė jo kojas, jog nenuslystų žemyn. Kadangi visi bėgo į viršų, leidosi laiptais žemyn. Durys. Nuleido rankeną žemyn. Užrakinta.

[Wrena Alder]

Dabar būtų buvęs pats tas laikas panaudoti lazdelę. Vos vienas užrakto trakštelėjimas ir durys būtų atsivėrusios. Bet negalima. Mokytoja supyktų.
Prie laiptų stovėjo dvi mažytės mergytės, dar nespėjusios nubėgti. Mašinų burzgimas aiškiai girdėjosi.
-Kilimas!- vaikas pasakė, o Wrena jau norėjo jam suteikti Nobelio premiją... Už pagalbą. Iš po kilimo, ant kurio stovėjo, kyšojo raktas. Pritūpti ir paimti raktą buvo sunku. Atsistoti - ne ką lengviau. Rankos drebėjo net labiau už kojas, raktas niekaip nenorėjo pataikyti į skylutę. Susinervinusi švilpė jau norėjo viską mesti, tačiau išgirdo atplėšiamas mokyklos duris. Pasukus raktą spynelėje išgirdo tyliai spragtelint užraktą ir pravėrė duris, tikėdamasi, jog vyriai per garsiai nesugirgždėjo. Viršuje vis dar buvo triukšmas, o sunkūs batai drebino laiptus. Prie Alder stovėjo būrelis vaikų. Juos greitai suleidusi pati tyliai įėjo pro duris ir užrakino. Buvo tamsu, nieko nesimatė. Kažkuris iš vaikų brūkštelėjo degtuką ir uždegė labai primityvią žvakę. Maniau, žvakės naudojamos tik Hogvartse. Šviesos šaltinis nušvietė kažkokio sandėliuko sienas. Mergina nuleido berniuką ant žemės. Prie žvakės spietėsi dar dvi matytos sesutės, atrodančios vienodai, trys berniukai ir viena vyresnė mergina.
Pasigirdo šūviai. Vaikai klausiamu žvilgsniu žiūrėjo vienas į kitą, o pamačiusi blizgančius ašarų lašelius, tekančius vyresnės merginos skruostais, vos pati nepravirko. Virš jų girdėjosi šūviai ir riksmai, o jie negalėjo niekuo padėti - greičiausiai tik laiko klausimas kada juos pačius suras.
- Kas viršuje?- tyliai paklausė sesučių, bet tos turbūt nesuprato hogvartsietės.
- Lovos,- atsakė vyresnė mergina.
- Kas esi tu?- klausė mergytė didelėmis blizgančiomis akimis. Wrena labai norėjo viską paaiškinti, norėjo, jog viskam būtų laiko, tačiau viršuje vėl nugriaudėjo šūviai.
- Jie prieš mokslą,- laužyta anglų kalba bandė paaiškinti vyresnioji.- Nežinojai?- Wrena papurtė galvą. Ji net nenutuokė kur dabat yra, manė, jog Afrikoje, bet Afrika didelė.- Mokytojai ir mokiniai.
Alder linktelėjo. Šūviai retėjo. Tačiau kas žino, kiek gyvybių jie jau atėmė? Pulti mokyklą... Toks žemas lygis. Švilpė jais šlykštėjosi.
Sunkūs batai vėl drebino silpnus laiptus, tik šį kartą jau ir kažką tempėsi. Ištempus ausis mokinė net bijojo pagalvoti ką. Kažką gyvo, kas rėkė ir greičiausiai spardėsi. Daugiau riksmų. Ir norėjo išsiaiškinti kas čia vyksta, ir bijojo. Išsigandusių vaikų akys žiūrėjo nepaprastai liūdnai, buvo sunku suprasti ar juos kankina daugybė abejonių, ar jie ir taip viską žino.
Išlindo tik po kurio laiko, kai mašinos nuvažiavo tolyn. Ryški šviesa vis dar spigino į akis, tačiau nebebuvo taip karšta. Rankos ir kojos drebėjo, Alder vos išdrįso iškišti galvą pro duris. Nieko. Bent jau ant laiptų nepamatė jokio negyvo mokinio ar mokytojo. Lėtai lipdama laiptais aukštyn girdėjo balsus. Bijojo, jog gali pradėti vaidentis gyvi žmonės. Kai kurie iš jų buvo vis dar gyvi, o kiti - nebe. Šitiek žuvusių žmonių nebuvo mačiusi. Ji išvis nebuvo mačiusi mirties, didesnės už vargšelės auksinės žuvelės, kurią sugavo į namus įsibrovęs kaimynų katinas. Atsiklaupus prie vaikino, paėmė iš jo vaistinėlę. Kažkada seniai seniai mokėsi tvarstyti... Jam pasisekė. Buvo peršauta tik koja, ją ir pradėjo bintuoti. Kai pakėlė akis nuo savo drebančių rankų, kurios turbūt padarė daugiau žalos nei naudos, pamatė žvilgsnį į kitą kambario pusę. Tenai tysojo mokytojas. Wrena jį atpažino. Juk jis, o ne kas kitas, buvo pirmas įspėtas apie atvykstančius žmones.
Akyse aptemo, viskas pradėjo suktis, o švilpė atsidūrė klasėje. Nors jau nebebuvo pavojaus, tačiau rankos vis dar drebėjo. Bandydama nusiraminti pažiūrėjo į pergamentą, buvusį ant stalo. Jis visas buvo prirašytas smulkiu raštu.

[Melijandra Julija Lorijan]

Kai pakėlė akis nuo knygos, kai kurie mokiniai jau buvo grįžę ir sėdėjo savo vietose. Wrenos rankos drebėjo, o Luna spaudė kumštį.
Profesorė žvilgtelėjo į laikrodį. Tinkmoms rodyklėms sustojus ant tinkamų skaičių, likusieji, kurie nesuspėjo atlikti netikėtos užduoties, sugrįžo į klasę.
Jauna moteris suprato, jog geriausia plačiai nekalbėti apie praktiką, geriausia, jog patys sau mokiniai susidaro savo nuomonę ir išsikelia klausimus apie tai ką išmoko, tačiau vis vien ji turėjo pasakyti keletą žodžių:
-Už penkių minučių nuskambės varpas ir galėsite jau eiti. Tikiuosi, supratote, jog kariniai konfliktai įvyksta tada, kada mes to nesitikime. Ir dėl to turime būti budrūs - būtent tai iliustravo ši netikėta praktika,- ramiai prašneko Melijandra.
Ji mostelėjo burtų lazdele ir ant jos stalo oru suplaukė užburti pergamentai mažiau ar daugiau aprašyti. Ant jų automatiškai atsirado autorių vardai, pavardės, koledžai ir kursai it kažkas nematomo būtų palinkęs prie jų ir prirašęs šią informaciją.
Penkios minutės praėjo, skardžiai suskambėjo varpas ir klasė ištuštėjo.
Mela smagiai užvertė karinį romaną ir įsitebeilijo į duris.
Sunkiai atsiduso.
Įdomu, ką veikia Džeimsas?